[Badis Smudge]

Badis stovėjo šiltnamyje ir šiūravo koja per grindis. Jos iš akmeninių buvo pakeistos į medines, tai padarė jis pats. Ir jis buvo ne per labiausiai linksmas. Norėjo šiemet mokyti nuodų ir vaistų, bet dalyko negavo. Bent jau pavyko pasičiupti norimą pernai metų laiką - 12:45. Tačiau, gavęs dėstyti herbologiją, Smudge nusprendė šį dalyką kiek įmanoma susieti su nuodais ir vaistais.
  Žvalgas, kaip visuomet, vilkėjo žvalgo rūbus. Turėjo du peilius bei lanką. Žodžiu, atrodė taip, kaip turi atrodyti žvalgas.
- Sveiki visi. - pasisveikino su įgriuvusiais mokiniais. - Taip, čia aš, šiais metais šiltnamyje. Pirmakursiai, aš Badis, profesorius. Dėstau herbologiją. - prisistatė naujiems mokiniams. - Tačiau, šiais metais norėjau stovėti nuodų ir vaistų kabinete, nepavyko to įgyvendinti. Tad šiemet kalbėsime apie augalus, susijusius su eliksyrais, tiksliau - nuodais. Taigi, visi pasako po vieną augalą, dedamą į kokį nors nuodą, ir nuodo pavadinimą. Pirmakursiams reikia pasamprotauti, kas jūsų nuomone yra herbologija, ir kam ji reikalinga burtininkams. Užduotis atliekama žodžiu, keliame rankas. - jis nutilo. Laukė atsakymų.

Tai pirma mokslo metų pamoka. Pirmakursiai pakėlę ranką sako savo nuomonę, o visi kiti - augalą bei į kokį nuodą jis dedamas. Augalai ir nuodai turi būti jūsų sugalvoti. Jeigu norite, galite rėkti iš vietos, nedirbti pamokoje, viską siaubti, ir užsitarnauti blogo mokinio vaizdą pas Badį. Tik jis kaip personažas labai griežtas. Jei nuima taškų, nereiškia, kad ir iš tikro taip yra. Beje, Badis nerodo mokiniams daug jausmų ir kalba bejausmiu balsu. Teorija iki gruodžio 7 d.

[Sebastianas Azrielis Herondeilas]

Septintakursis žingsniavo šiltnamių link, įdomu, koks fruktas šiais metais dėstys herbologiją. Sebas prisiminė senus gerus laikus, kai jam šį dalyką dėstė Starkas, jis vienintelis dar buvo pakenčiamas. Žinoma, tai nereiškia, kad varnas jį mėgo,kaip ir minėjo - pakenčiamas. Vėliau profesoriai buvo kažkokie pačiuožę.
Įslinkęs į šiltnamius, vaikinukas laikėsi visai šalia įėjimo, turint omenyje tai, kad jei pamoka labai nusibostų, Sebas galėtų palikti ją nepastebėtas. Viduje jau buvo susirinkę nemažai mokinių ir kaip visada tvyrojo nežymus chaosas. Atrodo, pirmakursiai nelabai suprato, ką iš viso čia veikia. Jie rėkavo ir triukšmavo, vaikinas jau žinojo, kad vėliau tikriausiai teks gerti vaistų nuo galvos skausmo. Per visą šurmulį, profesoriaus sakomus žodžius buvo sunku iššifruoti. Kažkas apie nuodus ir vaistus, kažkas apie šiltnamius, kažkas tiesiog apie save. Taip taip, juk visiems smagu apie save kalbėti, nors kitiems, jei atvirai, visiškai vienodai. Šiaip ne taip išgirdęs klausimą Sebastianas pagalvojo. Gerai žinojo, kaip gaminti kai kuriuos nuodus, bet augalų pavadinimai jam nuolat iškrisdavo iš galvos. Galiausiai, prisiminęs, vaikinas, nesivargindamas kelti rankos, garsiai prakalbo, bandydamas perrėkti kitų mokinių balsus:
- Žalioji gervuogė naudojama gaminant Farecius nuodus. Šie nuodai pasižymi tuo, kad jų išgėręs žmogus visiškai praranda laiko nuovoką. Kelios dienos jam atrodo kaip kelios akimirkos. Iš esmės neatrodo, kad tai būtų labai pavojinga, tačiau, nejausdamas laiko, žmogus pamiršta valgyti, gerti ar kitaip savimi pasirūpinti, todėl laiku negavus priešnuodžio, gali visiškai nusilpti ir net mirti. Žalioji gervuogė pasižymi svaiginamosiomis savybėmis, todėl ji - vienas pagrindinių ingridientų. Ji randama kalnuotose vietovėse ir turi būti visiškai prinokusi, kad galėtų būti naudojama. Žalios uogos panašios į įprastas gervuoges, todėl žiobarai dažnai jas renka, palaikę įprasta uoga. Tačiau prinokusios, jos iš juodų tampa skaidriai žalios spalvos į įgauna savo ypatingų savybių, tada žiobarai jų vengia, galvodami, kad uogos vis dar neprinokę, o burtininkai renka šias uogas nuodams ir kitiems eliksyrams.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Keista, kad šiltnamyje nebuvo direktorės. Prie to Eion jau spėjo priprasti. Nors geriau buvo, kai ji dėstė nuodus ir vaistus - profesorius O'Connor visai nepriversdavo susikaupti, todėl prie jo kiekviena pamoka virsdavo tikra pamoka. Ar, tiksliau, virs, nes šalia nebebus viską išgelbėjančios Gruodės.
Išgirdęs teorinį klausimą Eion atsiduso. Norėjo greičiau imtis darbo. Prieš pamoką pradėjo skaityti sudėtingą transfigūracijos temą, tad geriau gilintis ten, o ne plepėti apie augalus ir nuodus. Tuo labiau, kad dabar vyko ne prakeikta nuodų ir vaistų pamoka.
- Yra tokia uoga - rudė. Tai yra rudos spalvos mėlynės atmaina. Ji dedama į nuodą, vadinamą Imagimoria, - prakalbo nepakėlęs rankos. Ir netgi teikėsi paaiškinti šiek tiek daugiau: - Šis nuodas pasižymi tuo, kad į atmintį yra įbrukami atsiminimai. Šiuos nuodus pagaminti lengviau nei naudotis tam skirtais kerais, todėl juos mėgsta nusikaltėliai. Pasirinkę auką sugirdo Imagimoria nuodo, ir ta auka prisipažįsta padariusi nusikaltimą.
Pabaigęs kalbėti pasitikrino kuprinę. Laimei, nepaliko reikiamo vadovėlio, tad išsitraukęs transfigūracijos knygą atsivertė anksčiau skaitytą skyrių ir, regis, pamiršo, kas vyksta aplinkui.

[Nikolė Parker]

     Įgavusi metamorfmagės galias, Nikolė ėmė suvokti savo tikrosios išvaizdos svarbą ir prasmę. Kas būtų, jeigu visi galėtų tapti visais ir visokiais? Pasaulis nebebūtų konkretus. Niekada negalėtum būti tikras su kuo susitikai. Tad tai, jog kiekvienas yra individualus ir vienodų nerastum, yra stebuklas - tokį supratimą atrado Nikolė po metų turėjimo dovaną keisti savo išvaizdą. Tad būtent dėl to dabar stovėdama šiltnamyje ir leisdama sau kiek atsipūsti nuo mokslų, mat pernai visai puikiai išlaikė VML, Parker buvo savo natūralios išvaizdos - aukštesnė, liekna, veidas padabintas strazdanomis, o plaukai rožiniai. Aišku, jai buvo apmaudu, kad jos ypatumas natūralūs rožiniai plaukai dingo kuomet ji tapo metamorfmage, mat jos išvaizdos nuolat kito ir to tikrumo nebelabai liko.
     - Fikacijos žiedai yra labai dažnas ingredientas eliksyruose. Taip pat naudojami ir Netikrybės nuode, - atsidususi, mat per vasarą atprato nuo teorijos, rožinių plaukų savininkė papasakojo apie pernai per nuodų ir vaistų pamokas mokintas fikacijas ir jų žiedus eliksyruose.

[Eliotas Llewellyn]

Va čia tai pamoka! Ūgliais, šakomis, žiedais ir dar visokiais dalykais besišvaistantys augalai tiesiog žavėjo. Šiltnamiuose tikrai bus daug nuotykių, tad Eliotas jau nekantravo bent keletą iš jų patirti. Tik kam vis dėlto ta teorija? Profesorius kalbėjo taip, tarsi būtų akmeninis, o tai tarsi bylojo, kad gal čia nuotykių ir nebus. Na, jeigu nebus, smalsus pirmakursis susiras jų pats.
Klausimas neatrodė sudėtingas, tačiau energingas, tik mokytis kiek pritingintis berniukas vis tiek žvilgtelėjo į dvynį. Akimis klausė, ką reikėtų sakyti, bet galiausiai pernelyg garsiai pasakė:
- Augalai yra naudingi! Jie gali išgydyti žaizdas, padėti įvairiose situacijose. O herbologija ne tik moko apie augalus, bet ir padeda juos patobulinti magiškais būdais! Užtai ji ir naudinga!
Be galo patenkintas savimi Eliotas vėl pažvelgė į brolį. Nagi, atsakyk į klausimą! mintyse ragino Oliverį išlįsti iš savo kiauto. Jam tikrai reikėtų daugiau kalbėti. Na taip, atsakinėti į klausimus tikrai ne pats įdomiausias pokalbis, bet tai būtų pradžia.
- Žiūrėk! Mergaitė rausvais plaukais! - staiga pareiškė. Išties apsižvalgęs šiltnamyje pamatė vyresnę mokinę, kurios plaukai buvo labai jau ryškūs. O ir viena iš profesorių turėjo violetinius plaukus. Tai buvo labai įdomu - daug įdomiau už kažkokius augalus. Eliotas nužygiavo prie tos merginos ir kiek įžūliai paklausė:
- Kodėl tavo plaukai rausvi? Kodėl nenusidažei jų kokia nors normalia spalva?

[Oliveris Llewellyn]

Oliveris visai nenorėjo čia būti. Tėtis sakė, kad herbologijos pamokos kartais gali būti pavojingos. Eliotui gal ir įdomu, bet daug ramesnis jo brolis dvynys visai nesiveržė patirti nei nuotykių, nei tuo labiau pavojų. Bet štai jie stovėjo šiltnamyje, ir, berniuko siaubui, profesorius paklausė apie augalus, dedamus į nuodus. Nurijęs seilę pirmakursis žvilgtelėjo į brolį, kuris, deja, atrodė itin susidomėjęs.
- Aš nenoriu virti nuodų, - sukuždėjo Eliotui, bet jis jau pradėjo atsakinėti į klausimą. Na taip, pirmakursiai turėjo pasakyti kitką, bet tai nekeitė fakto, kad vyresni mokinai kalbės apie nuodus. Brolis baigė kalbėti ir žvilgsniu ragino jį. Oliveris nežymiai papurtė galvą. Jis tikrai nekalbės prieš tiek daug mokinių ir nejaukumą sukeliantį profesorių. Vis dėlto galiausiai pasidavė raginimui ir neryžtingai pakėlė ranką.
- Herbologija yra mokslas apie magiškus augalus. Augalai tinka į vaistus ir gali padėti išgyti. Magiški augalai turi daug daugiau savybių nei žiobariški.
Žodžiai darėsi vis tylesni, tad gali būti, kad atsakymo pabaigos niekas neišgirdo. Oliveris išraudęs nuleido galvą, bet netrukus teko ją pakelti - Eliotas ir vėl kažkuo susidomėjo.
- Palauk, - tyliai paprašė, bet brolis jo nepaisė. Ir netrukus uždavė itin keistą klausimą. Oliveris nusekė iš paskos ir įsidrąsino sumurmėti: - Tai labai nemandagu...

[Leticija Mendel]

Leticija negalėjo akių atplėšti nuo profesoriaus. Kam reikalingi ginklai šiltnamyje? Dėl visa ko ji įsispraudė į patį kampą, ten jautėsi ramiau ir saugiau. Nors nežinojo net ko turėtų baimintis.
Mokiniai atsakinėjo, o ji kol kas tylėjo. Kai pasidarė kiek ramiau pagaliau prabilti privertė įprotis susiformavęs įprastoje mokykloje. Ten ji labai daug reikšdavosi. Taigi kilstelėjo ranką ir pasakė.
- Herbologija padeda atpažinti augalus, išmoko apie magiškas jų savybes, taip pat apie naudingas ar pavojingas augalų savybes. Tai yra naudinga burtininkams, kurie gamina įvairius eliksyrus. - Niršo, kad pasireiškė, pyko ant savęs. Juk planuose buvo ne pažymius rinkti, o lėkti iš mokyklos. Bet būti nedrausminga per šio profesoriaus pamokas kažkaip prisibijojo.

[Ikelas Garver]

  Ikelas atėjo į herbologijos pamoką. Negalėjo sakyti, kad jam ši baisiai sekėsi, tačiau nebuvo bloga pamoka. Tuo labiau, čia nestovėjo žiaurusis profesorius, todėl buvo galima šiek tiek atsikvėpti. Šią pamoką vedė kitas, ne pats geriausias, tačiau ir ne pats žiauriausias profesorius. Ikelui labai nepatiko, kad jis nešiojasi peilius, nes juk buvo akivaizdu, kad jei net netyčia tau nepavyks atlikti praktikos, jis gali tave mirtinai papjaut! Ak, kaip Ikelas nenorėjo čia būti!
  Paskui išgirdo teorijos klausimą, tačiau paklausius kitų mokinių atsakymų, noras atsakyti greitai dingo. Jie pasakė daug papildomos informaijos, o štai pats berniukas žinojo tik augalo ir nuodo pavadinimą. Nors nuodais ir vaistais domėjosi labiau nei herbologija, tai visgi nebuvo jo mėgstamiausias dalykas. Jam... Jam labiausiai patiko kerėti! Tai buvo smagu, nors ir labai labai sunku, tačiau kerėti buvo taip kieta! O berniukas norėjo būti kietu.
- Ražytasis penkelis yra naudojamas povo plunksnų eliksyre, - tyliai pasakė pakėlęs ranką, o paskui paėjo kelis žingsnius atgal, kad profesorius labiau kreiptų dėmesį į kitus mokinius, ne į Ikelą.

[Kaja Adams]

Kaja nesidžiaugė pamačiusi profesorių Badį šiltnamyje. Mergaitei visai patiko herbologija ir dar labiau patiko tai, jog jos mokė mokyklos direktorė. O profesoriaus Badžio ketvirtakursė bijojo, tačiau džiaugėsi bent jau tuo, kad jis nedėstys požemiuose. Mat ten atrodytų dar baugesnis.
Tačiau žinia, jog profesorė Arwen šiais metais profesoriaus kerėjime, buvo gana maloni. Galbūt tai padės Adams labiau pasistengti? Ji išties norėjo bent minimaliai mokėti kerėti, tačiau tai buvo gana sunku, reikėjo dėti pastangas, o grifiukė tingėjo tai daryti.
- Ar džiaugiesi tokiais pasikeitimais? - paklausė Linos turėdama omeny profesorių Badį šiltnamyje.
Kaja greitai atsivertė vadovėlį. Kol kiti atsakinėjo, ji susirado skyrių apie augalus, naudojamus nuoduose, ir apie vieną jų perskaitė. Buvo prieš nosį pasidėjusi kuprinę ir tikėjosi, kad profesorius nepastebės, jog mergaitė skaitė.
- Magiškojo kaktuso spygliai dedami į badomąjį eliksyrą. Jo išgėrusiam žmogui atrodo, kad kažkas jį bado adatėlėmis, - pakėlusi ranką garsiai pasakė.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Herbologija mergaitei patiko kai nereikėdavo burti. Tada tai būdavo puiki ir paprasta pamoka - persodini, laistai, skabai augalus - jokių ypatingų gebėjimų nereikėjo. Nes na kas nesugebėtų užberti magiškų trąšų? Jos jau magiškos ir jas reikia tik užberti. Jei jas dar prieš tai reikėtų užkerėti... ne ne ne ne. Tačiau to daryti dar neteko, tad tai buvo puiku. Tad kol pamokoje apie augalus lazdelės nereikėjo, tol šią pamoką trumpaplaukė mėgo.
     Kaedei buvo įdomu ką sugalvos keistuolis Badis su savo peiliais, lankais ir dar bala žino kuo, tačiau tikėjosi, kad kur jau kur, bet jo pamokose magijos neprireiks. Tad traukdama į Hogvartso šiltnamius, būtent to žaliaakė ir meldėsi. Įžengusi į kabinetą, O'Connor pirmu žvilgsniu jokių dalykų, kuriems sukontroliuoti riektų magijos, neužmatė, tad lengviau atsikvėpė ir po to, kai profesorius Smudge uždavė teorinį klausimą. Šiaip nebuvo tokių mėgėja, bet bent jau jie gelbėjo nuo magijos panaudojimo, kame Kaedė tikrai nebuvo labai sėkminga. Kadangi atsakymo į klausimą klastuolė nežinojo, ji čiupo vadovėlį ir norėjo jame paieškoti atsakymų, tačiau tas išsprūdo iš rankų ir nukrito ant šalia stovėjusios mergaitės kojų. Nusikeikusi O'Connor pasilenkė jos pasiimti, o vėl atsitiesusi atsigręžė į šviesiaplaukę.
     - Atleisk, - tada atsivertė vadovėlio skyrių apie augalus ir nuodus ir susiradusi pastraipą paskaitė ją garsiai mokytojui. - Silvirojos vyšnios yra uogos, labiau primenančios žiobariškas mėlynes nei vyšnias. Šie augalai plačiai naudojami gaminant eliksyrus. Jie dedami į tokius nuodus kaip Tenebrarum Machinationis ir suteikia nuodams bei eliksyrams stiprų pavasario kvapą.

[Lina Catamans]

Lina atėjo į šiltnamį pasirengusi gana ramiai direktorės pamokai. Tačiau buvo nustebinta. Ir nelabai linksmai. Vietoj profesorės Ewenstar šilnamyje stovėjo profesorius žvalgas, kaip Lina jį vadino mintyse. Lina nebuvo įtin patenkinta tokiu pokyčiu, bet dar nerado priežasties labai burbėti. Juk ką jis šiltnamyje gali padaryti? Užsiundyti piktasias varnalėšas? Blogiau už magijos istoriją būti jau negalėjo. Nors ji irgi nemanė, kad istorija gali būti pavojinga. Kajai paklausus, ji nusišypsojo draugei ir pasakė:
- Na nežinau. Laiminga tai nesu, bet juk negalės būti blogiau už gyvates. Kokios pikžolės neturėtų galėti mūsu nužudyti. Na tikiuosi bent jau. O kaip tau?
Tada išgirdo profesoriaus klausimą ir pamokų planą ir suprato kiek klydusi. Nuodai? Rimtai?!?!? Gal dar patiems ir gerti teks. Nors ne- tai jau viršūnė būtų. Tačiau ji nenorėjo pasirodyti labai tingi ar kažkaip užkliūti profesoriui todėl ėmė galvoti. Šį tą prisiminusi ji pakėlė ranką ir pasakė:
- Juodoji rožė yra labai nuodingas augalas. Jos spyglių nuoviras sukelia staigią mirtį, o žiedų arbata arba patys žiedai įvairias haliucinacijas ir pojūčius.

[Sevirina Mckenna]

Herbologija - pamoka, kuri Sevirinai tikrai patiko. Augalai traukė mergaitę todėl džiugiai ir keliavo į šiltnamyje. Šiltnamyje antrakursės laukė dar vienas siurprizas. Įžengusi į šiltnamy pamatė, jog herbologija šiais metais dėstys jos koledžo vadovas. Dauguma bijojo Badžio, tačiau Sevirina nesuprato kodėl. Gal todėl, jog mergaitė gerai elgdavosi jo pamokose ir niekada nekliūdavo profesoriui į akis. Na, bet Sevirina džiaugėsi.
Pradėjusi klausyti pamokos prisiminė rankose turi knygą apie augalus. Ją skaityti šviesiaplaukei patiko, tačiau ne viską atsiminė. Išgirdusi pamokos temą Mckenna pradėjo knistis mintyse. Galvojo apie kiekvieną augalą ir kam jis naudojamas. Ir pagaliau sugalvojo, tačiau pasiruošus pakelti ranką pajuto kažką ant kojų. Pažvelgusi į apačią pamatė herbologijos knygą. Pasitūpė pakelti knygą, bet tuo pačiu metu kita mergaitė taip pat kėlę vadovėlį ir atsiprašė.
  - Nieko tokio, - padėdama pakelti knygą šyptelėjo Sevirina ir atsisuko į tą mergaitę. Ji pasirodė esanti kiek vyresnė už pačią švilpę.
Tada vėl išgirdo tos mergaitė balsą. Ji atsakė į šios pamokos uždavinį ir prisiminus, jog pamoka netruks amžinybę antrakursė irgi pakėlė ranką.
  - Vilkdalgių žiedai yra naudojami tokiems nuodams. Jų išgėrus ant odos pasirodo įvairaus dydžio ir spalvos dėmės, kurias poto pradeda niežtėti, tada skaudėti ir neišgėrus priešnuodžio gali net suparalyžuoti. Dėmės spalva priklauso nuo vilkdalgio žiedo spalvos. - kalbėjo Sevirina. Ji nebuvo užtikrinta ar viską puikiai atsakė. Atrodė, jog nusišnekėjo todėl toliau vėl tylėjo.

[Danas de Breinas]

  Danas atėjo į herbologijos pamoką. Nenustebo šiltnamyje pamatęs magijos istorijos profesorių. Negalėjo pasakyti, kad jį mėgsta, tačiau jis bent nepuldavo jei Danas darbą atlikdavo atmestinai ar, jei jis stengdavosi, nespėdavo.
  Labai tyliai į burną įsikišo kelias mandarino skilteles, mat eidamas į pamoką jį valgė ir nespėjo pabaigti, o juk norėjo! Bet tikėjosi, kad profesorius to nepastebės.
  Žinoma, buvo teorija. Šios niekada nesibaigdavo. Profesoriai kažkodėl mėgdavo teoriją, bet Danas neprieštaravo. Jei atsakymo nežinojo, galėdavo pamiegoti, jei netyčia žinojo - uždirbti savo koledžui porą taškelių. O dabar buvo būtent toks kartas!
- Gėlytė, vadinama Dieviškąja pedantelija, yra dedami į Burnos nuodus. Šie nuodai veikia panašiai kaip pavojinga žiobarų chemija, tiesiog pragraužia visą burną! - pasakė. Danas pasijautė labai protingas. Kiek daug padarė! Sugebėjo atsakyti į teorijos klausimą! Šaunu, tiesa? Paklausė savęs mintyse. Kitų mokinių atsakymų nelabai klausėsi, todėl nežinojo, ar šis atsakymas dar nenuskambėjo.

[Hestijas Mullins]

  Buvo viena pamoka į kurią Hestijas skubėjo labiausiai. Taip, kitos irgi buvo įdomios, kitos jam irgi patiko, tačiau per šias jautė didesnę pareigą labai stengtis. Žinoma, tikrai stengdavosi ir per kitas, tačiau šios pamokos buvo kažkas kitokio. Ir ne, tai ne dėl to, kad buvo herbologija. Šią pamoką dėstė jo koledžo vadovas!
  Hestijas, žinoma, klausėsi pamokos užduoties. Kaip galėjo nesiklausyti? Na, galėjo, nes jos dar nebuvo, tik teorija. Bet ir šią, žinoma, švilpis tikrai išklausė. Ir pakėlė ranką, kad galėtų atsakyti į klausimą. O gavęs teisę kalbėti, pasakė:
- Yra toks augalas paprastasis dantukas, taip vadinamas dėl to, nes jo šaknys tokios formos, yra dedamas į keliauninko nuodus, kurie paralyžiuoja. Žuvį nužudytų, žmogui tik sukeltų skausmą.

[Džezefa Blek]

Džezefa atėjo į Badžio pamoką. Nors jis jai nebuvo toks artimas kaip Kristupui, vis dėlto jie bendravo. Juk mergaitė važinėdavo pas bičiulį Kristupą į svečius. Tačiau, kad ir kaip gaila jai buvo, draugas susirgo ir Džez atpėdino viena.
  Jai pasidarė liūdna. Nebuvo kam be perstojo šnekėti, niekas nestovėjo šalia. Ne šiai varniukei buvo be draugų stovėti. Bet klasėje nieko nebuvo. Tik staiga Džezefa išgirdo balsą. Berniuko balsą. Šis kažką priminė, kažką... O tas dalykas stovėjo atokioj smegenų kertelėj užsikirtęs. Ką man tai primena? Klausė Blek savęs mintyse. Tada tą būtinai pasakė balsu:
- Ką gi man tai primena? Tas balsas... Eion! - staigiai suriko ji, prisiminusi klastuolį, su kuriuo susipažino pirmame kurse. Pamačiusi šviesius plaukus nudūmė pas vaikiną. - Eion. Labas. Atsimeni mane? Aš Džezefa. Susipažinome kai buvau pirmame kurse. O tu... neatsimenu, kokiam kurse buvai, bet tai padarėme per Hallgrimsson pamoką. - keista, kitus labai nervuojantis dalykas, šnekėjimas, Džezefą atpalaidavo. Ji jautėsi įprastai. - Mano draugas susirgo, tai gal nori būt kartu per pamoką? - varniukė šnekėjo per daug. Aišku, to nesuprato. Ji rado draugą ir tai buvo gerai.