0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Badis Smudge

  • Burtininkas
  • ***
  • 126
  • Lytis: Vyras
  • Prekeivis
Badis stebėjo mokinius. Kaip jis ir tikėjosi, šiltnamyje jie jautėsi daug laisviau.
- Prašau įsidėmėkite vieną svarbią taisyklę. - visiems atsakymams nuskambėjus pratarė. - Atėję į herbologiją būkite herbologijoje, o ne kituose dalykuose, Eion. Ir apskritai, jeigu neliepiau atsiversti vadovėlių, to daryti nereikia. Tai galioja tam pačiam Eion, Kajai ir Kaedei. Padėkite knygas šalin. Džezefa, jei neatsakinėji, bent klausykis. Pas mane lengva gauti areštą. Šiaip visų atsakymai teisingi, bet Kajos, Kaedės atsakymų neužskaitysiu, mat jie buvo pasakyti nuo knygos. Visiems kitiems du taškai. Čia apie vyresnius. Pirmakursiai šaunuoliai, jums po du taškus irgi. Grįžtam prie pamokos temos. Nuodų nevirsim ir negersim, bet Brendanui bus malonu, jei paruošim ingridientus. - tiesa, jis tai žadėjo padaryti vienas, o su mokiniais tik šiaip paruošinėti augalus. Bet mokinius skatinti dirbti yra geras dalykas, o taip kalbėti yra vienas iš būdų tai daryti. - O šiandien gausite po nešyklę, nusikelsite į mišką, ir ten suieškosite savo pasakytą augalą. Pirmakursiai pasirinks iš kitų vaikų pasakytų augalų. Suradę nuskinsite nenužudydami augalo ir ta pačia nešykle grįšite į šiltnamį. Tada turėsite pasodinti augalą taip, kad sąlygos būtų tinkamos augti. Toks darbas šiandien. Tik žiūrėkit man, atsakingai dirbkit, nes per visus metus naudosit tą augalą, kurį šiandien parsinešit. Knygas galima naudoti. Kibkitės į savo nešykles ir pirmyn.

Visiems reikia nusikelti nešyklėmis į mišką. Tada vyresnėliams: surasti savo pasakytą augalą ir jį nuskinti ar kitaip paimti nenužudant, grįžti ta pačia nešykle į šiltnamį ir pasodinti augalą, kad jis galėtų augti ir gyventi toliau. Pirmakursiams: tas pats, tik reikia pasirinkti vieną iš pasakytų augalų. Minimum 3 postai. Pamoka iki gruodžio 19 d.
- Žinote, kaip mes sakome: "Paprastas lankininkas treniruojasi kol pataiko. Žvalgas...
- ...treniruojasi, kol niekada neprašauna", - užbaigė keliolika balsų.
Holtas mažumėlę susigėdęs šyptelėjo.
- A, kaip matau, jau girdėjot, - tarė.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • VII kursas
  • *
  • 921
  • Taškai: 46
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Kodėl pradanginimo kerai vadovėlyje atrodė tokie nesudėtingi, tačiau vos pabandžius juos panaudoti, išeidavo visiškas fiasko. Negi reikės klausti profesorės Eliadės? Ta mintis privertė susiraukti, o netrukus bet kokias mintis pertraukė šnekėjimas. Pakėlęs akis pamatė tą mažę, su kuria, regis, ir susipyko, ir susitaikė per kažkokią pamoką. Jau neprisiminė, kada tai buvo, tačiau pati Džezefa mielai pranešė. Ak taip, prakeiktas škotpalaikis mintyse ištarė klastuolis, o balsu tiesiog pasisveikino:
- Labas.
Ak, tai ji, pasirodo, atėjo tik dėl to, kad draugas susirgo. Norėjo paklausti, kaip pačiai patiktų būti planu B, bet nespėjo - prakalbo profesorius.
- Labai man rūpi, ką tu sakai. Kitais metais šitos nesąmonės vis tiek nesimokysiu, - pusbalsiu burbėjo Eion. Atsakęs į teorinį klausimą jis turi teisę laikui sau. Neprivalo klausytis visokių mažvaikių atsakymų. Bet dabar tiesiog piktai dėbsojo į profesorių ir jau ruošėsi kuo demonstratyviau perversti lapą. Deja, paaiškėjo, kad teks kažkur persikelti.  Giliai atsidusęs Eion paėmė nešyklę. Nenorėjo nieko daryti, bet švaistyti laiko areštams jis tikrai neketino.
- Nori keltis kartu? - abejingai paklausė Džezefos, bet nespėjo pastebėti, ar ji prisilietė prie nešyklės, kai ji suveikė, ir klastuolis atsidūrė miške.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 188
  • Taškai: 4
  • Lytis: Moteris
      Atsakiusi į klausimą, Nikolė klausėsi kitų. Kartais tai būdavo įdomus užsiėmimas, kartais nelabai. Pavyzdžiui dabar tai nelabai - koks įdomumas klausytis trisdešimties skirtingų augalų ir nuodų pavadinimų? Na, bet tai būdavo gana įdomus būdas nužvelgti mokinius - ypatingai pirmakursius, kuriuos matydavo pirmą kartą. Parker ne kartą buvo susimąsčiusi, kad būtų tikrai puiku pažinoti visus mokyklos mokinius, tačiau tai tiesiog neįmanoma. Turint omeny, kad viename koledže viename kurse gali būti apie dvidešimt mokinių, vadinasi iš viso tame kurse apie aštuoniasdešimt mokinių, o Hogvartse apie šeši šimtai mokinių. Tačiau staiga prie mergaitės pribėgo kažkoks pirmakursis, susižavėjęs jos plaukų spalva. Kaip netikėta. Tačiau mergina tik nuoširdžiai nusijuokė - tokios situacijos, kad ir kiek šimtų kartu Nikolė jau būtų jas išgyvenusi, ją nuolat pralinksmindavo.
     - O kas yra normali spalva? Ruda? Juoda? Gelsva? Oranžinė?.. - ir su kiekviena merginos naujai paminėta spalva, jos plaukai įgaudavo atitinkamą atspalvį. - O gal mėlyna? Žalia? Violetinė?
     Nikolė tiesiog mėgo tokias situacijas. Dažniausiai reakcijos būdavo panašios, tačiau kartais jos taip prajuokindavo. Parker laukė ką pasakys šis berniukas, o netrukus prisiartinęs ir jo, matyt, brolis.
     - Rožinė mano natūrali spalva, tad man ji normali, - mirktelėjo varniukė ir plaukai vėl įgavo natūralią spalvą. - Aš Nikolė, o jūs? - nuoširdžiai nusišypsojo ir išgirdusi profesoriaus žodžius dar pridūrė. - Atrodo, visai smagi užduotis - gal norit keliauti kartu?

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 663
  • Taškai: 68
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Mandagu ar ne, Eliotui nebuvo svarbu. Jis norėjo sužinoti kuo daugiau. O štai dabar jo žinių troškulį numalšinti gali šita mergina. Priėjęs arčiau berniukas pastebėjo, kad ji gerokai vyresnė. Šiek tiek sutriko, bet tai visai nereiškė, kad nustos klausinėti. Greičiau jau priešingai. Ji beveik tokia pati sena kaip tėtis ar Auris. Vadinasi, daug visko žino. Puiku.
- Kaip tu tai padarei?! - išpūtęs akis paklausė, kai rausvų plaukų mergina pradėjo keisti spalvą. Aišku, tai buvo magija, kurią Eliotas panoro dabar pat išmokti. - Ir aš noriu! Parodysi, kaip tai padaryti?
Nelabai norėjo tikėti, kad keista spalva yra natūrali, bet apie tai nieko nesakė. Išsitraukė burtų lazdelę ir pasiruošė pamokai, kurią, neabejojo, Nikolė tuoj pradės.
- Mes esam Eliotas ir Oliveris, - pratarė nesivargindamas nurodyti, kuris yra kuris. Ir keliauti jis niekur nenorėjo - dabar mokysis keisti plaukų spalvą. Panašu, kad mergina tai sugeba ir be lazdelės, bet ji vyresnė. Kai bus senas kaip Nikolė, irgi taip sugebės. Tik apmaudu, kad nei tėtis su mama, nei Auris niekada nepasakojo apie tokią galimybę. Būčiau galėjęs pražilti per sekundę! mintyse ištarė prisiminęs pokalbius su Auriu.
- Ne, aš noriu, kad išmokytum taip padaryti, - parodė į plaukus Eliotas nekantraudamas tapti, pavyzdžiui, mėlynplaukiu.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 877
  • Taškai: 69
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Į žodžius, kad klausia nemandagiai, Eliotas, aišku, nereagavo. Jam viskas buvo įdomu, ir Oliveris labai norėjo būti panašesnis į brolį. Tik tas įžūlumas nepatiko. Kaip tą pasakyti, berniukas nė neįsivaizdavo, tad kol kas ir negalvojo. Tuo labiau, kad netrukus toji vyresnė mergina pradėjo rodyti labai įdomius dalykus.
- Oho, - gerokai ramiau už brolį reagavo Oliveris. - Mes irgi taip mokėsime? Labai įdomu.
Bus smagu, jeigu grįš namo pasikeitę, ir mama su tėčiu bei jaunesni broliukai ir sesutės jų nepažins. Ši mintis nuliūdino - priminė, kaip labai trūksta šeimos. Beveik pamiršo, kad buvo pamokoje - reikėjo pasišnekėti su mama ir tėčiu. Pažaisti su Miriam ir mažaisiais. Deja, beveik visi mylimi žmonės buvo nepakeliamai toli.
Vis dėlto išgirdo Nikolės klausimą, kuris priminė, kad laikas pradėti mokytis. Eliotas, aišku, norėjo mokytis ne apie augalus, bet Oliveris neketino leisti broliui nieko neveikti. Ar mokytis apie plaukų spalvas.
- Šito pasimokysime vėliau. Kai būsime ne pamokoje. Dabar turime paimti kažkokį augalą, - kalbėjo su broliu. Paėmė keistą daiktą, kuris turbūt ir buvo toji nešyklė. Atsisuko į Eliotą ir Nikolę.
- Keliaujam, - paragino. Tikėjosi, kad neliks vienas - tokie nuotykiai nedrąsų pirmakursį berniuką vis dar labai gąsdino.

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 188
  • Taškai: 4
  • Lytis: Moteris
     Ta nuoširdi reakcija ir susižavėjimas Nikolę pradžiugino. Ji jautėsi laiminga galėdama džiaugsmu pasidalinti su kitais, o ypač su mažesniais, kuriems gyvenime to džiaugsmo reikia ir būna gerokai daugiau. Nes kuo labiau suaugi, tuo mažiau laimės ir nuširdimo patiri. Tuo rečiau pastebi šypseną keliančias smulkmenėles ar randi iš ko pasijuokti.
     - Aš esu metamorfmagė, - su šypsena paaiškino rožinių plaukų savininkė. - Tai reiškia, kad galiu pakeisti išvaizdą, dažniausiai be jokių pastangų. Pavyzdžiui.
     Nikolė mirktelėjo ir įgavo identišką dvynių išvaizdą. Dabar šiltnamyje stovėjo trinukai. Mergina berniukas žiūrėjo į Eliotą ir Oliverį ir kiek nuliūdo kai juodu taip užsidegė patys išbandyti tokią magiją. Nikolė žinojo, kad norėdama pasakyti tiesą, turės juos nuvilti.
     - Na, metamorfmaginiai sugebėjimai yra įgimti. Net ir labai norėdami jų negalėsite įgyti, apgailestauju. Bet galime keliauti į mišką kartu - parodysiu daugiau triukų! Galiu įgyti netgi gyvūno pavidalą! Arba galėsiu papasakoti kas veikia panašiai kaip metamorfmagų galios. Nagi, keliaujam! - ir palietė Oliverio rankose laikomą nešyklę bei laukiamai pažvelgė į Eliotą.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • VII kursas
  • *
  • 539
  • Taškai: 112
- Ne, - atsakė Linai. - Nepatinka man jis.
Kaja susiraukė, mat profesorius neužskaitė jos atsakymo. Norėjosi imti šaukti, kad net ne apie tai ji skaitė, tačiau ketvirtakursė nedrįso nieko pasakyti.
Paauglė kone išbalo išgirdusi pamokos užduotį. Pagalvojo apie tai, kad jei tikrai labai labai labai trūksta Adrijo. Ir vakarais bendrajame kambaryje, ir tokiomis akimirkomis, kai laukia kokia nors baisi profesoriaus Badžio užduotis.
Adams baimingai pažiūrėjo į Liną. Iš akių Lina turėjo suprasti, apie ką Kaja ką tik pagalvojo. Žinoma, jog apie tą kartą, kuomet jos abi pasiklydo miške.
- Bet... Bet dabar juk viskas bus ne taip, ar ne? Turėsime nešyklę. O jeigu kažkas nutiktų, tai jau čia jo, - dėbtelėjo į profesorių, - atsakomybė bus mus surasti, ar ne? Tik būtinai keliamės kartu! - sušuko ir įsikibo į nešyklę.

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 301
  • Taškai: 7
  • Lytis: Moteris
- Puiku. Sutariam dėl šito. Nieko, išgyvensim šiuos metus, o kitais gal jis jau kitą dalyką dėstys.
Pasakė draugei. Išgirdusi užduotį Lina suvirpėjo. Keltis į užburtą mišką ir ten augalų ieškoti? Ir dar nuodingų?!? Po patį mišką vaikščioti?!? Nors pirmą pamoką norėčiau be baimės išgyventi. Pamanė ji panikuodama. Ramios pamokos viltis išlėkė pro šiltnamio langą. Ji dar prisiminė kaip baisu buvo pasiklydus užburtajame miške praeitais metais. Ten grįžti visiškai nenorėjo. Bet užsidirbti arešto taip pat. Juk ką gali žinoti gal per areštą ir vienai tektų darbą dirbti ir augalus rinkti.
- Velnias, norėjau ramaus gyvenimo. O kur iš kur mums žinoti kur tam miške ieškoti augalų? Juk nusikelsim bala žino kur o jie ten tikrai neaugs šalia vienas kito.
Pasiskundė draugei. Kaja atrodė taip pat išsigandusi. Panašu priminė praeitą jų nuotykį miške. Neitin smagų.
- Nesijaudink. Kažkaip viskas bus gerai. Taip jei ir augalų nerasime vistiek nešykle grįšime. Viskas bus gerai. Turi būti...
Pasakė ji. Stengėsi įkvėpti draugę. O ir pati nenualpti iš baimės. Jos kartu priėjo prie nešyklės ir kartu su kitais nusikėlė į užburtąjį mišką.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • VII kursas
  • *
  • 539
  • Taškai: 112
- Man atrodo, jis net ateities būrimą ir žiobarotyrą sugebėtų paversti pavojų kupinomis pamokomis, - šyptelėjo Kaja.
Netrukus abi mokinės jau stovėjo miške. Kajos širdis stipriai daužėsi, tačiau buvo šviesu ir nešalta. Na, taip. Praeitą kartą, kuomet jos tik pradėjo eiti mišku, irgi taip pat buvo. Bet čia pamoka. Turime nešykles. Profesorius žino, jog mes čia, stengėsi save raminti Kaja.
- O taip, net neįsivaizduoju, kur ieškoti, - atsiduso. - Gi kaktusai auga dykumoje. Tau čia panašu į dykumą? - apsidairė. - Juodąją rožę, jei pamatysiu, pasakysiu. Rožę tikrai atskirsiu, - nusijuokė. - Kaktusą irgi. Bet nemanau, kad čia toks bus...
Ketvirtakursė pradėjo vaikštinėti po mišką. Iš tiesų nebuvo baisu. Bet ir praeitą kartą iš pradžių nebuvo baisu. O kuo viskas baigėsi, prisiminimai vis grįždavo ir grįždavo, nors ir kaip šviesiaplaukė stengėsi juos nuvyti. Vaikščiodama Adams vis susirasdavo akimis Liną, jos pamesti iš akių tikrai nenorėjo. Tačiau vaikščiojo ji be reikalo. Šimtu procentų žinojo, kad čia neaugs nei vienas kaktusas. Kol... kol nepamatė labai smėlėtos vietos po kažkokiu dideliu medžiu.
Keturiolikmetė nulėkė prie to smėlio. Mokinės nuostabai, čia augo net keturi maži kaktusiukai.
- Nieko sau! - sušuko grifė. - Aš radau! O gal profesorius vis tik žino, ką daro!
Tik čia entuziazmas kaip ir aplankė, taip iškart ir apmažėjo. Kaip Kajai nuskinti kaktusą? Juk jis... juk kaktusas bado! Čia tau ne vazonėlis. Kaip augalą iškasti? Turi susikaupti. Tu turi susikaupti. Privalai. Kaja. Tu burtininkė. Tu gali kerėti.
- Diffindo, - aiškiai, garsiai, drąsiai tarė ketvirtakursė.
Jos nuostabai ir pasididžiavimui tokiu būdu pavyko apipjauti žemę aplink kaktusą. Dabar bus galima kaktusą ištraukti. Nors buvo labai nemalonu, bet Kaja sukišo rankas į žemes ir kaktusą sėkmingai išrovė. Išsišiepusi iki ausų ėmė eiti Linos link. Augalą laikė labai atsargiai, už šaknų ir žemių, aplipusių aplink jas. Visai nenorėjo įsidurti.
- Negaliu patikėti! Ne tik radau, bet ir pavyko išrauti! Jėga! - Adams nuotaika buvo akivaizdžiai pasitaisiusi.
Dar pagalvojo apie tai, kad labai gerai, jog jai reikėjo surasti būtent kaktusą. Gi kitą augalą būtų tiesiog nuskynusi be šaknų. Su šaknimis išrovė kaktusą ne dėl to, kad ir jos reikalingos, o todėl, jog kitaip būtų susižeidusi. Man tikrai reikia daugiau galvoti, labiau susikaupti, sudraudė save mintyse.

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 301
  • Taškai: 7
  • Lytis: Moteris
Lina vieną sekundę stovėjo šiltnamyje prie mokyklos, o kitą jau jau stovėjo nežinia kur užburtame miške. Dievinu magiją. Gal nešyklės ir nėra maloniausias keliavimo būdas, bet koks patogus! Ir greitas! Pamąstė ji. Nuo to užduotis malonesne netapo ir po mišką vaikščioti drąsos daugiau neatsirado, bet bent ji galėjo įvertinti koks nuostabus dalykas yra magija. Vis šis tas. Taip ji bandė save įkvėpti. Tada atsakė draugei:
- Na nežinau, kaip ateities burimą būtų galima pavojingu paversti. Žiobatyrą tai jo. Gal kokie ginklai, šiurpūs įstoriniai įvykiai. Bet nereikia jo kūribiškumo nuvertinti.
Pasakiusi apsidairė miške. Šį kart nebuvo baisu. Todėl ji leido sau viltis, kad viskas bus gerai. Tada ėmė atidžiau dairytis rožės. Bet klausėsi ir draugės.
- Taip iš kur čia dykuma... Na manau, kad teks išsiskirti. Šalia jie neaugs. Jei išvis augs. Juk negi magiškai šis miškas gali talpinti visus išvardintus augalus? Bet liekam taip, kad vieną kitą matytume gerai?
Taip nutarę jos patraukė į skirtingas puses ieškodamos augalų. Lina stengėsi kas kelias minutes žvilgtelti į Kają bet susitelkę į rožę. Pirma nieko net panašaus nematė, bet paskui, prie vieno beržo pamatė dailią juodąją rožę. Tai gal šis miškas ir gali visus augalus kažkaip talpinti. Pamanė ir pradėjo sukti galvą, kad jos dalį parvežti į Hogvartsą. Laužti nesinorėjo. O tada ir pasodinti neišeitų. Tačiau dar kartą apžiūrėjusi pamatė mažą ūgliuką. O kaip tik man! Nudžiugo ir atsargiai išsikasė. Tada apsisuko ir atsargiai nešdama sutiko Kają.
- Taigi visgi šis miškas gali sutalpinti visus augalus.
Pajuokavo ir jos kartu nusikėlė į šiltnamį.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 324
  • Taškai: 33
Keltis į mišką? letė jau buvo prisiklausiusi apie tą mišką. Kas būtų, jeigu liktų sėdėti šiltnamyje? Kas ta nešyklė? Mergaitė stebėjo, kaip mokiniai paima paprastus daiktus ir dingsta. Atrodo tam kerėti nereikėjo. Leticija išsijudino tik todėl, kad profesorius baugino.; Nežinojo ar drįstų prieš jį atsikalbinėti, kaip darė transfigūracijoje tarkim. Bet ne. Jeigu kas nepatiktų, tikrai rėžtų į akis. Galbūt.
Ji paėmė nešyklę ir staiga pajuto keistą truktelėjimą, nemalonus tai buvo jausmas. O tada kojos palietė žemę ir ji užuodė, matė ir girdėjo miško garsus. Nuostabu. Pamanė. Ne. Tai siaubinga, tai anomališka ir man nepatinka. Ginčijosi su savimi. Labai vargino tai, kad stengdavosi nesižavėti dalykais, kurie žavėjo.
Neįsivaizdavo kokio augalo ieškos. Tiesiog patraukė keliuku ir tiek. O kas, jeigu kas nors užpuls? Juk visai nemokėjo kerėti. Bet tokią idėją stūmė šalin. Tiesiog ėjo gražiu visai plačiu taku. Kurį rėmino storakamieniai medžiai.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 663
  • Taškai: 68
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Eliotas nelabai suprato, ką tas metamkažkas reiškia, bet nutarė būtinai tokiu tapti. Visai nesvarbu, kad Nikolė sakė esą tai įgimta. Jis būtinai išmoks ir jau po kokios savaitės galės keisti išvaizdą. Ot nustebs Auris, kai jis ateis į pamoką visai pražilęs! Tai buvo puiki mintis, ir berniukas su nekantrumu laukė, kada galės pradėti mokytis šito įdomaus dalyko.
- Dabar tu Nikolas! - patenkintas sušuko, kai mergina pasidarė tokia kaip jie. Tik Eliotas, žinoma, į mergaitę nesivers. Ne, taps aukštesnis ir stipresnis. Labai įdomu.
- Na gerai, - suraukęs nosį kilniai nusileido berniukas ir teikėsi paliesti nešyklę. Jau visai netrukus trejetas atsidūrė miške, ir Eliotas iš karto viskuo susidomėjo. Nė negalvojo apie tai, kad galbūt reikėtų nuskinti kažkokį augalą. Ištyrinėti mišką žymiai įdomiau. Taigi pirmakursis negalvojo apie tai, kad atvyko čia su kitais dviem mokiniais, kurių vienas buvo jo brolis. Ne, Eliotas tiesiog nurūko į priekį ir puolė apžiūrinėti įdomiausiai atrodančius augalus.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 877
  • Taškai: 69
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Buvo įdomu stebėti, kaip Nikolė keičia savo išvaizdą, bet kai ji pavirto dar vienu dvyniu, Oliveris sutriko. Žinoma, smagu, bet kas bus, jeigu ji nuolat taip darys? Arba jeigu Eliotas sugalvos pakeisti išvaizdą, ir jis, Oliveris, brolio nebeatpažins? Jau ir taip Hogvartse sunku ir keista, o jeigu brolis taip elgsis, bus visai negerai. Taigi išgirdęs, kad tą sugebėjimą reikia turėti nuo gimimo, Oliveris visai apsidžiaugė. Aišku, Eliotui nepatiks, bet jis bent jau negaus dar vieno būdo gąsdinti.
- Taip, Nikolai, tu mūsų brolis, - pritarė dvyniui Oliveris.
Jau netrukus ir vėl teko susirūpinti tuo dvyniu. Jis aiškiai negalvojo apie augalą, kurį reikėjo išrauti.
- Eliotai, palauk! Mums reikia paimti fikaciją! - sušuko ir nejučia pridūrė: - Kad ir kas tai...
Atsisuko į Nikolę. Vylėsi, kad vyresnė mergina padės su tuo augalu, nes kol kas užduotis atrodė visai neįmanoma.
- O kaip atrodo tas augalas? - droviai paklausė merginos dairydamasis aplinkui. Nesimatė nė vieno augalėlio, kuriam tiktų toks keistas pavadinimas.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 324
  • Taškai: 33
Žygiuodama miško takeliu pagaliau susigriebė, kad juk ne veltui čia atsidūrė. Mergaitė sustojo. Iš kuprinės išsiėmė savo herbologijos vadovėlį ir pradėjo jį vartyti. Ieškojo kaip atrodo kažkoks paprastasis dantukas. Gal jį lengvai ras ir nuskins. Ji įsitaisė ant žolės ir vartė knygos lapus. Kol pagaliau aptiko tą augalėlį. Apžiūrėjo jį ir įsidėmėjo kaip atrodo. Tada atsikėlė, įsimetė knygą kuprinėn, o kuprinę užsidėjo ant pečių ir vėl patraukė takučiu. Tik dabar jau lėčiau ir dairydamasi.
Vis tolstant keleliu pradėjo galvoti apie pasiklydimo galimybę. Ar ta nešyklė parneš atgal? Rankoje dar ją turėjo. Logiškai atrodė, kad tikrai turėtų suveikti. Juk profesorius negalėtų lakstyti po visą mišką ir jų ieškoti.
Pagaliau pamatė tą augalą. Priklaupė. Apžiūrėjo. Tikrai tai buvo reikalingas. Dėl visa ko užsimovė pirštines ir atsargiai jį nuskynė. Tada nešyklė tikrai parnešė atgal į šiltnamį.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • VII kursas
  • *
  • 539
  • Taškai: 112
Kai Kaja atsidūrė ir vėl šiltnamyje, ji iškart pasijuto saugiau.
- O gal jis čia prisodino šitai pamokai, - nusijuokė.
Tada ketvirtakursė pasiskaitė apie magiškojo kaktuso persodinimą ir ėmėsi darbo. Sunkiausia dalis buvo nepaliesti spyglių. Mat tuomet magiškasis kaktusas pradės jais šaudytis. O tie spygliai, bent jau taip buvo parašyta, įsmigę į odą paleidžia nuodus. Iššoka pūslės, skauda ir reikia priešnuodžio. Ot augalą išsirinkau, mintyse pagalvojo.
Dirbo susikaupusi, dabar nešnekėjo. Kajai tikrai visai patiko herbologija. Labai tikėjosi, kad simpatija šiai pamokai per profesorių Badį neišnyks.
Ir viskas būtų buvę gerai, tačiau jau pačioje pamokos pabaigoje Kaja, laistydama ką tik persodintą kaktusą, vis tik netyčia palietė jo spyglį. Ji ne kartą buvo palietusi žiobarišką kaktusą. Ir nieko. O dabar išties skaudėjo.
- Au! - suriko mergaitė. - Atsargiai, Lina! - įspėjo draugę.
Kaktusas pradėjo šaudytis ir dar pataikė jai į žandą. Po minutėlės augalas nurimo, o Kajai ėmė kilti didžiulės pūslės. Vos tik pasigirdus varpui mokinė išmovė į ligoninę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Kaja Adams »