0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 680
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #30 Prieš 7 mėnesius »
- Aš? Iš kokios? - ji juokėsi. - Tikriausiai iš plokščios pievos planetos, - šypsojosi. - O tu?
Dabar jau atrodė visai nebelogiška, jeigu kas nors uždegtų obuolį ir jį rūkytų. Tačiau Sakura buvo per daug apsvaigusi, jog save dėl to graužtų. Ji tik kikeno sau viena laukdama grįžtančio Adrijo.
Jam grįžus Sakura paėmė į rankas kokteilį. Pradėjo jį maišyti šiaudeliu. Gurkštelėjo. Jautė pasiflorus, ananasus. Alkoholis, teko pripažinti, čia puikiai derėjo. Buvo gal net skaniau už vyną.
Neilgai trukus prie jų priėjo žmogus, kuris pastatė ant stalo kaljaną ir paaiškino, kaip jį reikia rūkyti. Paskui nuėjo prieš tai pasakydamas, kad, jeigu prireiks, pakviestų jį, o šiaip karts nuo karto prieis pats.
- Na, gal bandysi pirmas? - paklausė mergina.
Tada pagalvojo apie tai, jog Adrijas sumokėjo už kokteilius ir kaljaną vienas. Ėmė krapštytis po piniginę, norėjo paduoti jam pinigų. Tačiau piniginė iškrito iš rankų, pabiro monetos. Ir tų, kurie nėra magai, ir burtininkų. Sakura padūsavo ir pradėjo monetas rinkti.

Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #31 Prieš 7 mėnesius »
- Aš. - Kikendamas susimąstė. - Nežinau. Iš užkerėtųjų veidrodžių gal. - Padavėjas tikrai išmanė savo darbą ir gėrimas Adrijui patiko. Tada atkeliavo jų kaljanas. Ar kada gyvenime kabodamas Vendigo pasaulyje esančios trobelės veidrodyje susimąstė, kad lauks tokios akimirkos? Ne. Tada troško tik pajusti vėją ant odos, saulės šviesą. Pajusti, kad gali judėti. Kalbėti. Įkvėpti. Tada juk nei nežinojo kas tas kaljanas. Tada išvis nežinojo nieko.
- Taigi kitą kartą tu sumokėsi koks skirtumas? - Juk taip daroma ar ne? Draugai kartais juk taip daro. Kartais vienas gali sumokėti, kartais kitas. Nors jam priimtiniau atrodė pačiam mokėti. Bet taikėsi prie šio pasaulio normų.
Jis padėjo surinkti smulkias pabirusias monetas.
- Tai gal tu pabandyk? Ledi juk pirmenybė.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 680
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #32 Prieš 7 mėnesius »
Sakura juokėsi. Galva sukosi vis labiau ir labiau.
- Ne, - bandė pasakyti rimtai, tačiau ištarė tą žodį kvatodama. - Žinok, draugai moka per pusę. Nebent būtum mano vaikinas, bet tu nesi mano vaikinas, - kumštelėjo Adrijui į petį, o tada kad kikeno, kad kikeno.
Padavė Adrijui kažkiek monetų. Neskaičiavo, kiek. Buvo per daug apsvaigusi ką nors suskaičiuoti.
- O taip, rūkanti ledi su rūkančiu misteriu, - šypsojosi.
Kurį laiką baltapūkė žiūrėjo į kaljaną galvodama, ar išdrįs pabandyti. Pasidairė po barą stebėdama, kaip tai daro kiti žmonės. Atrodė, kad jiems linksma. Bet ne visada tai, kas linksma, yra teisinga.
- Gerai, - drąsiai tarė.
Išdrįso ir įtraukė į plaučius dūmų. Pajuto obuolių skonį, bet tokį netikrą ir dar su kažkokiu keistu, labai keistu poskoniu. Tačiau nieko nespėjo pasakyti ar padaryti - užsikosėjo. Kosėjo ir juokėsi.

Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #33 Prieš 7 mėnesius »
- Keista. O aš su kai kuriais pažįstamais taip darau. Kartais pastato vienas, kartais kitas. Bet kaip nori. - Kuo rimčiausiai atsakė. Nieko nesuprato tarpusavio bendravime. Keistas atrodė šitas pasaulis.
Bet nebesvarstė apie tai. Nes tiesą pasakius buvo linksma. Merginos juokas buvo toks užkrečiantis.
- Ką galvoji, kad misteriai ir ledės nerūkė tais laikais? Aš tau kada papasakosiu kas dėdavosi Senklerių dvare anais laikais. Bet kada kitą kartą papasakosiu. - Pliurpė besišypsodamas. Truputį sunerimo, kai ji taip užsikosėjo. Bet nieko neatsitiko. tada jis pabandė pats ir buvo ištiktas tokio pat smarkaus kosulio priepuolio.
Taip ir bėgo laikas. Jie juokėsi, kalbėjosi ir reikėjo pasakyti gerokai apsvaigo. Adrijo mintys vakaro pabaigoje pasidarė baisiausiai apsivėlusios. Ir pinigų jie tą kartą baisiai daug ištaškė ant kokteilių. Tai buvo tikrai pašėlęs vakaras.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 680
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #34 Prieš 7 mėnesius »
- O, gerai, papasakok, - šypsojosi.
Po to, kai jie pradėjo rūkyti kaljaną, Sakura ėmė jaustis dar labiau apsvaigusi, nors tai ir atrodė nebelabai įmanoma. Jie bendravo, juokėsi, šoko. Išgėrė dar ne vieną kokteilį. Paskui jau kokteilius pirko Adrijas. Sakura nebegalvojo apie tai, iš kur jie atsiranda.
Jeigu ji gerai atsimena, tai jie dar pabandė parūkyti kaljaną su aviečių skonio tabaku. Paskui kažką tikrai valgė. Tačiau čia jau Sakuros atmintis gerokai trūkinėjo.
Šią akimirką ji kone gulėjo ant sofos draugiškai atsirėmusi į Adriją. Ant stalo stovėjo beveik pilnas kokteilis, bet jo jau mergina nebegėrė. Tiesą pasakius, visai nebesigaudė aplinkoje ir baisiai norėjo miego.
Galiausiai taip ir atsitiko. Ji ėmė ir užmigo. Buvo jau tokios būsenos, kad kaži, ar kam nors būtų pavykę ją pažadinti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Sakura Levins »

Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #35 Prieš 7 mėnesius »
Pasaulis išskydo ir sukosi. Adrijas kažką pasakojo Sakurai apie savo nuotykius restorane, apie kažkokius nepakenčiamus klientus. Buvo šilta ir labai jauku.
- Įsivaizduoji, jie nunešė kelių šimtų svarų sąskaitą ir sugebėjo pabėgti. Ir... - Tada jis nutraukė savo pasakojimą ir įdėmiai pažiūrėjo į merginą. Toji jau kurį laiką nerodė jokių emocijų ir nieko nesakė.
- Po šimts kojotų... - Sumurmėjo ir pabandė ją atsargiai pajudinti, pažadinti. Deja nieko nesigavo.
Kai ieškojo vietos kur jiems nueiti skaitė, kad čia yra ir kambarių. Bet tai neatėjo galvon. Jis sėdėjo ir galvojo kaip ją parvežti namo, kai pats yra nelabai kokios būsenos. Tamsiaplaukis atsargiai patraukė ją nuo savęs ir atsikėlė. Kojos baisiausiai pynėsi. Galva sukosi. Gal taip nebūtų, bet juk surūkė net du kaljanus kartu su Sakura.
- Atsiprašau, man reikia taksi. - Pasakė padavėjui.
- O gal tu geriau užsisakyk kambarį?
- Kokį kambarį?
- Čia yra kambarių.
- Ai tikrai? Gerai užsisakysiu.
Taip ir padarė. Ir toliau sėkmingai tuštino savo santaupas. Tada nuėjo prie jų vietos ir pakėlė merginą. Kai ją pakėlė atgavo kažkiek savikontrolės, mat pasijuto atsakingas už ją. Juk reikėjo kažkaip nenudardėti nuo laiptų lipant į viršų.
- Tau padėti?
- Gal tu atrakink mano kambario duris gerai? - Jiedu su padavėju užsikorė viršun. Jis atrakino ir atidarė duris ir paliko juos. Adris įėjo vidun. Atsargiai paguldė merginą ant lovos. Nuavė batus. Užklojo ją. Pats pasiėmė pagalvę ir antklodę ir įsitaisė ant kilimo. Ir bematant užmigo.
Pabudimas buvo skaudus. Skaudėjo galvą. Ir buvo nelabai gera. Nelabai susivokė kur yra.
- Sakura, - Pašaukė merginą. norėjo jos klausti kur jie yra. bet pamažu ėmė grįžinėti prisiminimai.
- Kaip tu jautiesi? - Paklausė ir atsisėdo. Galva skilo per pus.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 680
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #36 Prieš 7 mėnesius »
Skausmas. Siaubingas galvos skausmas. Pykinimas. Vemsiu, pagalvojo Sakura.
- Adrijau? - atsiliepė į jo balsą.
Į klausimą atsakyti nesugebėjo. Šiaip ne taip atsisėdo. Viskas pradėjo klaikiai suktis. O ne, tarė ji mintyse. Ką mes padarėm? Ne, tik ne tai, skambėjo žodžiai galvoje. Tada susivokė, jog Adrijas juk ant grindų. Nurimo. Gal aš neleidau jam atsigulti šalia, pamanė.
Ji vakar vakarą prisiminė labai blankiai nuo tos akimirkos, kuomet pradėjo rūkyti kaljaną. Daugiau niekada, toliau galvojo. Niekada.
Baltapūkė neturėjo jėgų šnekėtis. Porą kartų teko pėdinti į tualetą vemti. Kilo daug klausimų. Kaip ji išvis atsidūrė šitam kambary? Kiek Adrijas už viską sumokėjo? Ji negali to leisti. Išvis, kur jie yra? Tačiau viską išsiaiškinti nusprendė kitą dieną.
Draugai paliko kambarį, o Sakura tuo metu kalbėjo apie tai, kad daugiau niekad nesielgs taip, kaip elgėsi vakar.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1877
  • Lytis: Moteris
Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #37 Prieš 7 mėnesius »
Dori nežinojo nei kas, nei kaip, tačiau kažkoks kaljanų baras šiandien užsakytas magams. Ir jame vyks burtininkų protmūšis. Kartas nuo karto mergina susitikdavo su Felissa, iš tų kartų į mėgėjų dvikovą jos vyko net du kartus. Bet atėjo laikas pabendrauti ir šeimomis. Na, tiksliau - poromis, mat vaikų šiandien nebus. Juk norisi nuo jų pailsėti, ar ne? Bent jau Dori tai tikrai.
Iš pradžių ji galvojo liepti Alanui apsirengti taip, kaip nori pati. Bet paskui pamanė, kad vaikinui tai nepatiktų. Ir ji vis tik netrokšta būti ta moterimi, kuri laiko vyrą po padu. Aišku, jei jie keliaus pas kokius burtininkus kaip kad Lestreindžai ar vyks kažkoks Senklerių balius su visais giminaičiais, tai bus kita kalba. Jei reikės, panaudos ir valdymo užkeikimą, jog Alanas sulaižytų išsitaršiusius plaukus. Bet dabar - lai renkasi pats, kaip atrodyti.
Į kaljanų barą Dori nutarė apsirengti laisvesniu stiliumi. Mėlyni džinsai, žieminiai sportinio stiliaus bateliai, žalia palaidinė, primenanti, jog mergina mokėsi Klastūnyne. Plaukų priekyje jaunoji mama susipynė po kasytę, o paskui tas kasytes surišo pakaušyje. Tai ją labai pajaunino. Dabar Dori atrodė tokia gera, tokia miela, nors imk ir prie širdies dėk.
- Nepamiršk, kad mes gyvename kotedže su privačiu kiemeliu, - jau nežinia kelintą kartą prieš išeinant pasakė Dori Alanui. - Jie neturi žinoti, kad tai senučiukas medinis namas, už kurio gali rasti rūkyklą ir tvartą. Ir neturi žinoti, kad už sienos gyvena pelėsiais atsiduodanti Fisgibons. Ir apie Danutę neturi žinoti. Taip pat apie Seilių. O štai apie Tedį gali kalbėti. Tik aš vadinu jį Teodoru, būtų gerai, jei nepamirštum. Na, žodžiu. Jau sakiau.
Pasikvėpinusi kažkuriuo iš citrusinių Sakuros dovanotų eterinių aliejų, Dori išlindo į šaltį. Mergaites tėveliai paliko Senklerių dvare. Buvo taip keista, kad joms jau treji su puse. Jos darėsi tokios didelės, šnekėjo vis rišlesniais sakiniais.
Kai pora įžengė į kaljanų barą, Felissos ir Bernardo dar nebuvo. Dori ir Alanas atėjo šiek tiek anksčiau nei reikėjo. Mendel atsisėdo ant sofutės jaukiame baro kampe, ant stalo buvo užrašytas jų komandos pavadinimas - „Basiliskai“.
- Kodėl žalia? - atsiduso žiūrėdama į baldų spalvą. - Dabar atrodau kaip šita sofa, - susiraukė.
Netrukus priėjo padavėjas ir padėjo ant stalo keturis meniu. Šiaip šioje vietoje užsakymai priimami prie baro, tačiau ne šiandien. Be to, padavėjas informavo, jog dabar kaljanų nebus galima užsisakyti, nebent po protmūšio. Ir jie bus magiški. O tabako ir kaljanų krautuvėlė buvo uždaryta, mat ten - tik žiobariškas asortimentas.
Meniu irgi buvo pritaikytas magams. Labai gerai, pamanė Dori. Ėmė jį vartyti, tačiau buvo sunku susikaupti.
- Šiek tiek jaudinuosi, - pripažino.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1076
Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #38 Prieš 7 mėnesius »
Alanas tikrai labai norėjo išvaryti kažkur pasilinksminti. Gyvenime nedalyvavo protmūšyje, bet skambėjo smagiai. Senkleris iš namų išėjo vilkėdamas kaip visada tamsius džinsus, patogius suvarstomus batus bei megztinį su hipogrifo išskleidusio sparnus paveikslėliu. Ant jo dar ėjo užrašas:
Citata
Magiškųjų gyvūnų priežiūros centras.
Tą megztinį mėgo ir gavo tada,kai pradėjo ten savanoriauti. O dabar jau pats apmokydavo savanorius. Žiobarams tai buvo nematomas užrašas ir paveikslėlis. O gaila. Hipogrifas atrodė nuostabiai. Kaštoninės plunksnos, galingi sparnai. JO akys žėrėjo, atrodė pasiruošęs nuskristi nuo Alano megztinio. Na ir žinoma reikėjo nepamiršti Senklerio raudonų plaukų garbanotos kupetos.
- O gal dar man pasakyti, kad dirbu magijos ministru kaip manai? Ne. Nieko tau nepažadu meilute. Na, bet gi tu žinai. Jau ne pirmas kartas, kai tą sakau. Įdomu ką darysi, jei kada jie norėtų užsukti į svečius ką? - Jėzau, jeigu jie tokie snobai aš su jais nebūsiu. Pirmas ir paskutinis kartas. Ak matai apie vargšą namų elfą pasakoti galima. O apie palėpių demoną negalima? Tai siutino. Ne. Jau ne kartą sakė Dori, kad neskies šitų nesąmonių. Nebuvo tikras kaip konkrečiai elgtųsi. Nenorėjo Dori apgėdyti. Tikrai ne. Gal išsisuktų nuo atsakymų apie jų gyvenamą vietą.
- Labai puikiai atrodai. Matai viskas labai Klastuoliška. Net komandos pavadinimas. O aš visai norėčiau išsiperinti basiliską ir jį išdresuoti. - Svajingai pasakė. - Jiedu jau sėdėjo bare. Tokia visai nieko vietelė. Senkleriui čia patiko.
- Viskas bus gerai. Smagiai pasibūsim. - Tikiuosi, jeigu tie snobai Dori draugeliai manęs neužknis. Aišku jis jau ne kartą matė Felissą darželyje. Bet kažin kiek kalbėtis neteko.
Vaikinas irgi pasiėmė valgiaraštį. Norėjosi konors gaivaus atsigerti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Bernardas Deverelis

  • Burtininkas
  • ***
  • 142
Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #39 Prieš 7 mėnesius »
Bernardas pravėrė kaljanų baro duris įleisdamas Felissą vidun. Pasikabinę viršutinius drabužius jiedu nuėjo prie Dori ir Alano, su kuriais šį vakarą susitarė dalyvauti protmūšyje. Bernardas džiaugėsi, jog Felissa susirado draugę. Pats irgi buvo nieko prieš pabendrauti.
Galbūt truputį abejonių kėlė tai, jog žinojo, kad Dori ir Alanas yra šiek tiek jaunesni. Tačiau iš Felissos pasakojimų jie atrodė įdomūs žmonės. Jau seniai žinojo, kad Dori dirbo užmaršintoja, o Alanas, Felissa sakė, buvo magizoologas.
Šiandien dėl aprangos Bernardas nesuko smegenų. Leido pasireikšti Felissai. Bet pats iš karto pastebėjo Alano megztinį, kuris tikrai gerai atrodė. Magiškųjų gyvūnų priežiūros centras, ištarė mintyse vyrukas, perskaitydamas ant megztinio esantį užrašą.
Pagalvojo apie tai, jog tikriausiai Alanas tikrai myli savo darbą. Būtų įdomu jo paklausinėti apie veiklą su gyvūnais, sužinoti, kuo skiriasi magizoologo darbas namuose, kaip Felissos mamos, nuo darbo įstaigoje.
Nei Dori, nei Alano Bernardas nepažinojo. Nors jų dukros lankė tą pačią grupę, matytis nei su vienu neteko. Žinojo tik Ameliją, kuri garsėjo kaip grupės siaubelis.
- Sveiki, - žaviai nusišypsojo vyrukas. - Aš Bernardas.
Pirmiausia jis švelniai spustelėjo ranką Dori, o tuomet tvirčiau - Alanui. Tada klestelėjo ant kitos sofutės, kuri buvo priešais tą, ant kurios sėdėjo nauji pažįstami.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Bernardas Deverelis »

*

Neprisijungęs Felissa Deverell

  • Burtininkė
  • ****
  • 257
Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #40 Prieš 7 mėnesius »
Felissa palaukė, kol Bernardas pakabins savo paltą ir jos kailinius, ir kartu su juo nuėjo prie Dori ir jos vaikino. Laimei, pavyko rasti laisvą vakarą, tinkantį visiems keturiems, kai tą padaryti buvo išties sudėtinga. Visų pirma, tiek jai su Bernardu, tiek Dori su Alanu reikia rasti, kam palikti vaikus. Šį kartą Nelanna sutiko prižiūrėti Melindą. Antra, Bernardo nebūna dažnai namie, tad ir tinkamų dienų skaičius dar labiau sumažėja. Bet štai, galiausiai jų kurį laiką planuotas susitikimas prasideda.
Felissa ilgai negalėjo apsispręsti, ką šį vakarą apsivilkti. Ji nenorėjo labai išsipuošti, tad pasirinko paprastą baltą suknelę su subtiliais ornamentais padabintu sijonu, užsimetė šviesų pelenų rožės spalvos švarkelį ir įsispyrė į šviesius smailianosius aukštakulnius. Bernardui ji parinko šviesias, smėlio spalvos kelnes, šiek tiek tamsesnius batus, baltus polo marškinėlius ir mėlyną švarką. Jie abu atrodė susiderinę, bet ne vienas kito kopija.
Bus įdomu pagaliau susipažinti su Alanu, kurį keletą kartų matė darželyje, kai atvedė dukras, bet rimčiau bendrauti neteko. Turėtų būti šaunus vyrukas, panašus į Dori, galvojo mergina. Bernardui tikrai praverstų naujas draugas, su kuriuo galėtų išeiti vakarais išlenkti pintą alaus. Juk ji kartais su Dori išeidavo į miestą prasiblaškyti, tad ir Bernardas to nusipelnė.
- Labukas, - nusišypsojo priėjusi. Ji švelniai pakštelėjo Dori į skruostą sveikindamasi, o Alanui spustelėjo ranką. - Smagus vakaras nusimato, ar ne?
Ji prisėdo ant sofutės šalia Bernardo ir paėmė meniu.
- Kietas megztinis, - pagyrė Alano aprangą. - Melindai labai patiktų toks. Gal būna ir vaikiškų dydžių?

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1877
  • Lytis: Moteris
Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #41 Prieš 7 mėnesius »
- Nagi, aš žinau, kad tu manęs neįduosi, - maloniai tarė Dori ir pažvelgė į Alaną tuo žvilgsniu, kuriuo turėjo galimybę juo sumanipuliuoti. - Juk neprašau meluoti, tai iš tiesų yra kotedžas su privačiu kiemeliu, tik gal šimtu metelių senesnis, nei pasakojau, - švelniai perbraukė pirštais vaikinui per skruostą.
Belaukant Felissos ir Bernardo Dori žvilgsnis vis nukrypdavo į Alano megztinį. Gal vis tik reikėjo sukelti isteriją, pagalvojo. Šiandieninė Alano apranga erzino. Kodėl jis negalėjo apsirengti ko nors normalesnio?
- Na, jeigu yra dvi gyvatės, užteks vietos ir trečiai, - nusijuokė.
Dori linktelėjo Alanui ją drąsinant, tačiau vis tiek nebuvo drąsu. O jeigu susitikimas nepasiseks?
Kai į barą įžengė Felissa su Bernardu, jos širdis suspurdėjo stipriau. Tačiau išoriškai ji atrodė įprastai.
- Labas, malonu susipažinti, aš Dori, - tarė Bernardui po to, kai pasisveikino su Felissa. - O taip, - atsakė draugei. - Sutriuškinsim visus, pamatysit.
Į barą po truputį rinkosi protmūšyje dalyvausiantys magai, aplink atsirado malonus šurmulys.
O ne, tarė mintyse Dori. Ji žinojo, kad Felissa apie megztinį prakalbo draugiškai, tačiau vis dėlto tai privertė dar labiau nemėgti to drabužio. Juk jis tikrai vaikiškas! Ar į barą su tokiu eiti? Tačiau nei menkiausia neigiama emocija juodaplaukės veide nepasirodė.
- Šitas megztinis yra iš Alano darbo. Jis magizoologas, - antrą sakinį adresavo Bernardui, bent jau kažką išspaus iš to rūbo gero. - Kaip manai, galbūt galima būtų suveikti ir vaikišką? - nusišypsojo mylimajam.
Prie Felissos Dori elgdavosi įprastai. Pasireikšdavo noras į ją lygiuotis, tačiau kažin ko mergina tikrai nevaidindavo. Dabar ir juokas ėmė prisiminus tuos pusryčius „Pandemoniume“ ir karčią karčią kavą. Nors, aišku, buvo dalykų, kuriuos Mendel pagražindavo. Kad ir tie namai.
Tačiau dabar, kai vakarą jie leis keturiese, kai bus ir Felissos vyras, Dori vėl pajuto norą kuo nors pasipuikuoti, atrodyti šaunia. Magizoologas, nors ir ne auroras, buvo visai nebloga profesija. Tamsiaplaukė matė, kad žmones ji žavi. Tad mėgdavo tai paminėti. Todėl jautė norą būtinai Bernardui suteikti šią informaciją.
- Ką gersi? - paklausė Felissos.
Manė, kad vaikinai gėrimus išsirinks patys. Alkoholio Dori nelabai troško, bent jau dabar. Norėjo protmūšyje dalyvauti šviežia galva. Akys ėmė krypti į naminių limonadų aprašymus.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1076
Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #42 Prieš 7 mėnesius »
- Dori, tu puikiai pati žinai, kad melas išaiškės. Jei jie tavo draugai, kam meluoji? - Ne. Jis jos neįduos. Greičiausiai rastų kaip išsisukti nuo klausinėjimų, jei jų būtų. Bet jam tikrai nepatiko melas, dėl kurio mylima mergina prisidarys gėdos.
Alanas vartė tą valgiaraštį. Galvojo susirasti kokių sulčių. Nemėgo alkoholinių gėrimų. Retai nebent išgerdavo alaus su Milanu.
- Baik jau. Niekada netempčiau basilisko namo. Dar nesu toks pakvaišėlis. - Nusišypsojo. Aišku,kad tai būtų pats įdomiausias projektas žemėje išperinti ir užauginti tą padarą. Bet jis toks mirtinas ir pavojingas, kad namie to niekada nedarytų.
Ir pagaliau pasirodė tie žmonės. Kol kas Senkleris dar nenusprendė patinka jie jam ar ne.
- Alanas. - paspaudė vyresniam vyrui ranką. Pasisveikino su Felissa. O tada prasidėjo pokalbis.
- Šituos megztinius gauni tada, jei ateini į centrą savanoriauti. Na, bet gal ir galėčiau paprašyti. O koks gyvūnas patiktų Melindai? Galima gauti megztinį ne vien su hipogrifu. Dėl dydžio nežinau ar būtų toks vaikiškas, bet galima būtų jį kerais sumažinti. - Alanui buvo nesvarbu ką jie galvoja apie tai kaip jis atrodo. Jam patiko drabužis ir dėl to jį dėvėjo. Nebuvo jis tikras ar Felissa paminėjo tą rūbą dėl to, kad jis jai patiko. Ar dėl to, kad jai jis atrodė netinkamas.
Vaikinas užsisvajojo. Tiesą pasakius visada buvo mažakalbis. Gal reikėjo kažko paklausti Bernardo. Bet jis taip nieko ir nepaklausė jo.

*

Neprisijungęs Bernardas Deverelis

  • Burtininkas
  • ***
  • 142
Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #43 Prieš 7 mėnesius »
Bernardas maloniai linktelėjo abiems, tiek Dori, tiek Alanui, kai jie prisistatė.
- Felissa minėjo, kokia Alano profesija, - nusišypsojo juodaplaukei. - Kiek jau laiko dirbi su gyvūnais? - paklausė vaikino.
Kalba pasisuko apie Alano megztinį, kuris ir pačiam Bernardui iš karto krito į akį. Į megztinį dėmesį atkreipė ir žmona.
- Jos mėgstamiausias gyvūnas yra vienaragis, - atsakė.
O užduotį nuspręsti, ar Alanui derėtų prašyti mėgztinio, ar ne, paliko Felissai. Ji šeimoje drabužių ekspertė.
- Ar daug sulaukiate savanorių? - toliau bandė megzti pokalbį su Alanu. - Beje, Felissos mama taip pat magizoologė, - užsiminė tikėdamasis, jog mylimoji apie tai prašneks plačiau ir taip jiems visiems bus lengviau dalyvauti pokalbyje. - Dori, girdėjau, dirbi užmaršintoja? - nutarė ko nors paklausti ir jos.
Po to Bernardas užmetė akį į meniu. Alkoholį vartodavo itin retai. Ankstesniais laikais, kai tik pradėjo dalyvauti dvikovose, po jų būdavo visko. Kartais nusitašydavo kaip reikiant, bet tas etapas jau praeitas. Dabar labiau vertino gerą savijautą. Nenorėjo grįžęs namo visą dieną sirgti, labiau troško skirti kokybišką laiką šeimai.
Šiuo metu tik kartas nuo karto išgerdavo vieną kitą alaus. O vyno tiesiog negalėjo pakęsti. Prisiminimai, kaip tėvai vis siūlo jį degustuoti užsimindami, jog Bernardas privalo tai išmanyti, mat ateis laikas, kai rūpinsis šeimos verslu, nebuvo malonūs.
- Aš paimsiu šviesaus alaus, - tarė išsirinkęs, o tuomet apkabino žmoną per pečius.

*

Neprisijungęs Felissa Deverell

  • Burtininkė
  • ****
  • 257
Ats: „Dūmas taurėje“
« Atsakymas #44 Prieš 7 mėnesius »
- Viskas aišku, - suprantamai linktelėjo. - Tikrai nenoriu pridaryti tau papildomo vargo, Alanai. Dėl to megztinio. Bet jei pasitaikytų koks atliekamas, Melinda apsidžiaugtų. Bet tikrai ne bėda, jei neįmanoma jo gauti.
Felissa dar niekada nebuvo dalyvavusi protmūšyje, tad įtariai žvelgė į visus, besirenkančius į barą. Bandė nuspėti, kurie iš jų gali būti profesionalai šioje srityje, o kurie tiesiog mėgėjai, kaip ir jos komanda.
- Aš norėčiau margaritos, - net nepažvelgusi į gėrimų puslapius išpyškino. - Ir kokių nors užkandžių. Alyvuogių bei sūrio rinkinio.
Bernardui ją apkabinus, Felissa prisislinko arčiau, pažvelgė į vyrą ir padėjo ranką jam ant kojos. Buvo taip gera šitaip sėdėti šalia mylimo vyro ir jausti jo prisilietimą. Bet reikėjo nepamiršti, kad jie ne vieni, ir dar reikės dalyvauti žaidime.
- Taip, mano mama taip pat magizoologė, - paantrino vyrui. - Aš užaugau tarp gyvūnų. Tėvų namuose tiek anksčiau, tiek dabar galima sutikti begalę sužeistų gyvūnų, kuriuos žmonės atgabena mamai, kad ji juos išgydytų. Tad iki pat mokyklos baigimo pamačiau šimtus, jei net tūkstančius įvairių gyvūnų. Gal dėl to dabar mes jų neauginame, - nusijuokė. - Nes žinau, ką reiškia jais visais pasirūpinti. Ir tiesiog mūsų gyvenimo būdas tam visai netinkamas.