[Adrijas Volkeris]

- O taip, tai tikrai jos šuo. Aš žinau. - Nesiruošė sakyti, kad šunį matė tik nuotraukose. - Jeigu reikia galim parodyti jo nuotraukas. - pridūrė.
- Jai viskas gerai. Mes tiesiog galvojom, kad čia dirba daug savanorių. - Keistuolis. Tikrai keistas senolis. Iš kur gi jie galėtų žinoti ar tai jis? Juk negalėtų. Na, bet koks skirtumas. Sakura atrado Deitą, pasiims jį ir bus laimingesnė.
- Įdomu. O ar žinot kodėl magiškieji šunys nemėgsta žiobarų? - Jei jau turėjo progų klausinėti, tai niekada nepraleisdavo.
Sakurai pradėjus domėtis tuo kaip pasiimti šunį iš prieglaudos Adrijas tiesiog klausėsi. Tikėjosi, kad jau greitai jie parsives šunį namo. O tada gal prikalbės Sakurą pagaliau pakeisti darbą. Gana su tomis gėlėmis. Juk tai neteikia merginai jokio džiaugsmo. O naudingesnė ji galėtų būti ir čia ar kur kitur.

[Lucas Raphaël Hugo]

- Tikiuosi, - tyliai sušnibždėjo, vaikinui atsakius į jo klausimus. Kažkodėl nenorėjo pasitikėti nei vienu iš jų. Dabar, kai jaunuolis staiga pradėjo lyg ir pykti, kad Lucas nepasakė, jog čia dirba tik jis? Keisti vaikai!
  Tačiau merginai pradėjus klausinėti, ką turi daryti, Lucas nežinojo, ką atsakyti. Įprastu taveju pasidomėtų, ar ši supranta, kad laikyti šunį tai atsakomybė, tačiau dabar... Ką dabar daryti, jei nepanašu, kad nors vienas iš šių vaikų yra pasiruošę laikyti šunį? Kiek jiems, po šešiolika? Gal po septyniolika? Kad ir kokie suaugę jau atrodė, nebuvo panašu, kad galės pasirūpinti šunimi.
- Na... Kodėl gatvėje rastą, visą purviną šunį, kurį pati palikote, dabar vėl norite pasiimti? Ar nebus ir vėl tų pačių problemų? - ir kaip, po velnių, jis turėtų paprašyti įrodyti, kad šuniuku bus gerai pasirūpinta, juk... Juk abu šie vaikai buvo keisčiausi lankytojai šį mėnesį! - Jei galėsit eiti... - išpūtęs akis, vis dar galvodamas, kam atiduoti gyvūnėlį, pratarė, tačiau minties visgi nepabaigė. Ar jis gerai daro, jį atiduodamas šiems, hm, vaikams?

[Sakura Levins]

Sakura jau norėjo pritarti Adrijui, pasakyti, kad gali atnešti kiek tik reikia Deito nuotraukų, kuriose jis arba vienas, arba su pačia Sakura, yra net kelios su tėčiu ir Juzefu.
Tačiau senoliui prabilus neatrodė, kad reikės tą daryti. Regis, Lucas patikėjo, jog Deitas - baltapūkės šuo. Deja, jau geriau nebūtų taip lengvai patikėjęs. Jau geriau paprašytų nuotraukų ir po to, jausdamasis šimtu procentų tikras, kieno tai šuo (nors iš Deito reakcijos ir taip buvo aišku, ar ne?) leistų jiems eiti.
Dabar Lucui parūpo, kodėl Sakura nori jį pasiimti, jeigu paliko. Ir taip, prieglaudos savininko rūpestis buvo išties pagrįstas. Strazdanė pagalvojo, kad geriausia bus sakyti tiesą, kad ir kokia ji jai skaudi.
- Buvau kvaila, - tyliai pasakė ji glostydama Deitą. - Aš... aš draugavau su vaikinu, kuris... kuriam... kurį Deitas puolė... Puolė, nes matė, kad Džordžas, na, kad jis... nebuvo geras su manimi, - nerišliai pasakojo mergina. - Ir... ir jis jį išsivedė, pasakė, kad į prieglaudą, nežinojau, kad paliko gatvėje, - Levins stipriai graudinosi.
Nusprendė nutylėti, jog vis dėlto pati sutiko, kad jis Deitą išvestų į prieglaudą. Kad pasirinko Džordžą, kuris nebuvo to vertas, o ne augintinį.
- Dabar jau viskas, aš išsiskyriau su tuo žmogumi ir išvis niekada, niekada neturėsiu jokio vaikino, - tarė kuo tvirčiau. - Niekada niekam neleisiu iš manęs atimti Deito. Aš galiu jums rašyti, galiu vis pasirodyti kartu su juo, galiu ateiti čia padirbėti, jeigu tik trūksta rankų. Aš labai myliu šį šunį, juk matote, kad ir jis myli mane... - tuo momentu Deitas pradėjo laižyti Sakurai veidą.

[Adrijas Volkeris]

Kažkaip nejaukiai atrodė tie Sakuros pasiaiškinimai. Jam nepatiko, kad mergina turi taip atvirauti šitam senukui. Kad turi vėl prisiminti tą vaikiną. Ar šuo to vertas? Bet ji jau kalbėjo, taigi Adrijas nepertraukinėjo merginos. Nelabai žinojo ką išvis galėtų daryti. O dar keistai smilktelėjo, kai ji pasakė,kad niekada neturės jokio vaikino. Ir kodėl? Sakura juk jauna ir... Bet koks tavo reikalas? Klausė savęs. Keistas jausmas jį aplankė tai girdint. Nors juk ne pirmą kartą ji taip kalbėjo. Pasistengė tą nenusakomą, pačiam neaiškų jausmą nustumti šonan.
- Ji tikrai patikimai augins šį šunį. - Pabandė kažką pasakyti. Norėjosi postringauti apie tai, kad visi gyvenime padaro klaidų. Bet nusprendė, kad gal dabar tas nelabai tiktų.

[Lucas Raphaël Hugo]

  Lucas nebuvo labai patiklus, jau daug metų išlaikė šią prieglaudą ir puikiai žinojo, kad atiduoti šunys dažnai vėl sugrįžta į prieglaudą, tačiau jam atrodė, kad mergina tikrai myli šunį. O šuo jos nebijo, netgi glaustėsi, kas lyg ir buvo ženklas, kad labai blogai nėra.
- Na gerai, įtikinai, - šyptelėjo senukas, nors dar nebuvo tikras, ar daro teisingą sprendimą. Bet kitų namų šiam šuniui surasti tikriausiai nepavyks. - Jis tavo, kraitelį šuniukui turi? Dar jo reikmenis išsilaikei? - paklausė, nes jei ne, bent pradžios daiktus duotų. Visgi su šuniu reikia kažkaip parkeliauti namo ir sulaukti, kol viskas bus nupirkta.
  Lucas pažvelgė prie langą. Švietė saulutė, oras buvo puikus. Sėkmės tau, drauguži. Palinkėjo šuniukui, prie kurio jau tikrai buvo spėjęs priprasti, mintyse sėkmės.

[Sakura Levins]

Sakurai tarsi akmuo nuo širdies nusirito, kai prieglaudos savininkas sutiko, jog ji pasiimtų Deitą.
- Taip, - akimirksniu pamelavo dėl kraitelio. - Viską turiu.
Baltapūkė nebuvo linkusi meluoti, tačiau dabar taip išėjo savaime. Ji padėkojo Lucui ir kartu su Adrijumi, vesdamiesi Deitą, išėjo iš prieglaudos. Sakura dar ilgai verkė iš džiaugsmo. Ji negalėjo patikėti tokia laime - kad Deitas vėl su ja.
O vėliau apie pusmetį strazdanė dirbo šioje prieglaudoje, tačiau tai jai daryti buvo sudėtinga. Ne visi gyvūnai - nusiteikę draugiškai ir tokie, su kuriais mergina susitvarkytų. Kai kuriems reikėjo griežtesnio būdo žmogaus, kai kurių Levins bijodavo.
Tačiau prieglaudoje Sakura vis tiek buvo dažnas svečias. Ji liko čia savanoriauti. Ateidavo ir viena, ir su Deitu. Savanoriauti buvo paprasčiau, nes ji galėjo pasirinkti, kuriems konkrečiai gyvūnams suteikti pagalbą, kuriais pasirūpinti. Prie sudėtingesnių, aršesnių gyvūnų ji neidavo.
Ir vieną rudens dieną, kai už lango pūtė stiprus vėjas, skraidindamas nukritusius medžių lapus, Sakura valė šuniukų narvelius. Kai staiga į tą langą kažkas atsitrenkė.
- Feniksas! - aiktelėjo šviesiaplaukė.
Ji greit įleido gyvūną, šis sunkiai įskrido į patalpą. Kraujavo. Kodėl? Kodėl neišsigydo sparno ašaromis?
- Lucai! - ji greit pakvietė jį į patalpą. - Lucai, feniksas!

[Lucas Raphaël Hugo]

  Ruduo. Šalta, už lango pūtė žvarbus vėjas. Nors prieglaudoje darbų niekada netrūkdavo, tokiomis akimirkomis Lucas labiausiai mėgdavo tiesiog sustoti, prisėsti ir išgerti skanios arbatžolių arbatos. Jos dabar ir pasidarė - tai buvo nuostabus sprendimas. Senukas ėmė niūniuoti mėgstamą dainą.
  Tačiau greitai jį pažadino Sakuros balsas. Girdėjo kažką apie feniksas. Iš kur, po velnių? Juk negirdėjo durų, ar prie jų esančių gyvūnėlių garsų, skelbiančių, kad pro jas galėjo būti įleistas toks paukštis. Tačiau visgi tai nebuvo paprastas gyvūnas, gal jis pateko kažkaip kitaip. O kadangi Sakura jį pakvietė, buvo panašu, kad jam nutiko kažkas, ko pati padaryti negali. Taigi Lucas atsistojo, pasidėjo puodelį ir nuskubėjo pas savanorę.
- Comment est-il? - atskubėjęs paklausė apie paukščio būklę, visai nejausdamas, kad kalba gimtąją kalba. - Jau apžiūrėjai? Iš kur tu jį atnešei? - užvertė merginą klausimais, tada šiurkščiai prasibrovė pro ją ir ėmė apžiūrinėti gyvūną. Puikiai suprato, kaip jam skauda.

[Sakura Levins]

Laimei, Lucas patalpoje pasirodė greitai. Jis puolė apžiūrinėti gyvūną.
- Feniksas atsitrenkė į langą, - atsakė Sakura. - Tada jį įleidau ir iškart pašaukiau jus, neapžiūrėjau. Iš kur čia, Londone, galėjo atsirasti feniksas, o dar tai, kad neišsigydo ašaromis, - prikando lūpą.
Kaip gerai, kad jis atsitrenkė į šį langą. Prieglaudos, kuri priklauso burtininkui. O jei būtų atsitrenkęs į tų, kurie nėra magai, langą? Ak, Dori turėtų darbo, kiek žmonių reikėtų užmaršinti, galvojo. Bet... bet jeigu jį jau matė kažkas, kas nežino apie burtų pasaulį? O jei atsitrenkdamas jis dar labiau susižalojo?
Sakura mąstė ir stebėjo Lucą. Netrukus prie jų pribėgo šuniukas, kurio vardas - Rodžeris. Jo narvą Sakura prieš tai ir valė. Gyvūnėlis buvo linksmas ir draugiškas, aktyvus, jis pradėjo lįsti prie fenikso vizgindamas uodegą.
- Rodžeri, ne, - sudraudė. - Negalima.
Tačiau Rodžeris neklausė baltapūkės ir vis tiek lindo.

[Lucas Raphaël Hugo]

  Senukas, vos pribėgęs prie gyvūno (tokiu greičiu, kokiu galėjo, visgi jau buvo senas), ėmė šį apžiūrinėti. Taip, žaizda buvo didelė, tačiau, rodės, kitų didelių sužeidimų nebuvo. Matėsi tik keli nedideli įbrėžimai, tačiau ir juos reikėjo sutvarkyti kuo greičiau, kad neįsimestų kokia infekcija.
- Hm, tikrai keista... - atsiduso Lucas. Tik tokio sunkaus atvejo jam ir betrūko. Senukas jau ėmė abejoti, ar lengvai pats šį galės išgydyti, ar bent jau diagnozuoti ligą. Nors jis kažkada buvo pasibaigęs magiškųjų gyvūnų gydymo kursus ir vis naujindavo žinias, ši užduotis pasirodė itin kebli. Ar tik nereiks čia feniksų specialisto? Pagalvojo, tačiau tai jau buvo tikras kraštutinumas, tad pirmiausia reikėjo bent pabandyti atpažinti ligą bei sumažinti gyvūno skausmą.
  Tačiau tada prie fenikso pradėjo lįsti kažkuris šunų. Lucas į jį net nepažiūrėjo, jam buvo nusišvilpt. Senukas tik gana stipriai stumtelėjo šuns snukį, kad tas baigtų, tačiau šis vis tiek sugrįžo. Jam buvo įdomu. Nors šunelis tikrai buvo draugiškas, dabar Lucui jis atrodė kaip kilęs iš pragaro.
- Sakura, patrauk šį šunėką! - šaltai pasakė, galėjo nuskambėti net piktai, nors Lucas taip pasakyti nenorėjo. Tačiau kai jautė įtampą ar jaudinosi, jis dažnai pasidarydavo piktas.
  Bet reikėjo veikti. Kur savaitgalį rasti dirbantį specialistą? Tai turbūt neįmanoma, taigi teks bandyti verstis pačiam. Lucas prisiminė, kad kažkur kabinete turėjo kažkokią knygą apie feniksų ligas ar kažką panašaus. Ji lyg ir buvo sena, tačiau tokie dalykai juk nesikeičia! Naujos ligos kartais atsiranda, tačiau retai, tad būtent tos knygos jam dabar reikėjo.
- Klausyk, Sakura, - atsisuko į savanorę. Ši buvo tikrai puiki pagalbininkė, ypač, kai dabar Lucas darbuotojų neturėjo, tad savanoriai buvo tikras išsigelbėjimas. - Nori virti nuskausminamąjį eliksyrą ar ieškoti mano kabinete knygos? - paklausė. Šiaip jau vienų darbuotojų ar savanorių į kabinetą neleisdavo, tai buvo šventa vieta, į kurią eiti be savininko negalėjo niekas, su savanoriais ar šiaip lankytojais Lucas kalbėdavo ten, kabinete, tačiau visada jame būdavo ir pats, tačiau dabar buvo kitaip.

[Sakura Levins]

- Rodžeri, negalima, - kiek įmanoma griežčiau dar kartą sudraudė gyvūną Sakura.
Bet griežtumas jai netiko. Rodžeris neklausė. Tad mergina paėmė jį į rankas ir įdėjo atgal į narvą. Valyti teks pabaigti vėliau, dabar svarbesnis buvo feniksas. Šuo patenkintas nebuvo, ėmė inkšti. Vėliau reikės su juo išeiti į lauką.
- Ar žinote, kas jam? - paklausė prieglaudos savininko dėl fenikso.
O paskui susimąstė. Ieškoti knygos galbūt būtų mažiau atsakingas darbas, bet jos neviliojo mintis naršyti po daiktus Luco kabinete. Be to, ji tikriausiai nežinos, kaip atrodo reikiama knyga, o Lucas veikiausiai žino. Eliksyrus ji virti moka, porą kartų nuskausminamąjį čia virti jau teko. Tad kelias akimirkas pasvarsčiusi baltapūkė tarė:
- Manau, geriau virsiu eliksyrą. Ar tą paprastą nuskausminamąjį, ar kažkokį stipresnį? - paklausė ir ėmė skraidintis kerais reikiamas priemones iš spintelės, kurioje jos buvo sudėtos.

[Lucas Raphaël Hugo]

  Laimei, Sakura nuvijo šunį, uždarė jį narve. Nors paprastai ji griežta nebūdavo, kas, tikriausiai, ir trukdė jai dirbti čia. Lucas matydavo, kaip Sakurai nesisekdavo su tais gyvūnais, su kuriais reikėdavo elgtis griežčiau. Norėjo apie tai su ja pasikalbėti, tačiau vis nerado tinkamo laiko, o paskui ši išėjo iš darbo ir tapo savanore. Taigi Lucas nusprendė taip viską ir palikti.
  Tada mergina paklausė, ar Lucas žino, kas tam feniksui. Kad ir kaip buvo gėda pripažinti, senukas nežinojo. Ilgai dirbo su magiškaisiais gyvūnais, tarp kurių, žinoma, pasitaikydavo ir feniksų, tačiau su tuo susidurti jam neteko.
- Neįsivaizduoju, pirmą kartą matau, kad feniksas visiškai negalėtų naudoti savo ašarų gydymui. - gūžtelėjo pečiais susiraukęs.
  Paskui Sakura prasitarė, kad labiau nori virti eliksyrą. Lucas, žinoma, neprieštaravo. Nuskausminamieji eliksyrai nebuvo tokie sudėtingi, kad negalėtų jų gamybos patikėti Sakurai. Ji paklausė, kokį eliksyrą virti, tačiau Lucui nespėjus apie tai pagalvoti, iš spintelių jau skriejo reikiami ingredientai, tad Lucas greitai įsiterpė:
- Palauk palauk, manau, paprastas eliksyras gali padaryti per didelį šalutinį poveikį, feniksas dar labai silpnas. Gal geriau virk tą... Kaip jis?.. Va, "Ramybės lašus". Receptą žinai? Ir, jei greitai knygos nerasiu, duok jam pirmąją dozę. Hm, manau kokius šešis mililitrus.

[Sakura Levins]

Sakura linktelėjo Lucui pasakius, kad jis nežino, kas yra feniksui. Tai stebino, mat prieglaudos savininko patirtis su gyvūnais juk buvo didelė, tiesa? Mergina pajuto nerimą dėl gyvūno. O jeigu jis mirs? Pamanė, kad po darbų reikės pasikonsultuoti su Nelannos mama ir Alanu. Gal jie bus ką nors girdėję? O jei ne?
- Žinau, bet dėl visa ko norėčiau ir recepto, kad nesusimaišyčiau, - atsakė. - Ar turite jį kažkur čia? - paklausė.
Ji užkaitė katilą ir supylė į jį pusę litro vandens. Šitą pirmą žingsnį ir tikslų vandens kiekį prisiminė puikiai.
- Valerijono šaknų reikia penkiasdešimties gramų, o raudonųjų aguonų žiedlapių trisdešimties, taip? - pasitikslino sverdama valerijono šaknis.
Suklysti negalėjo sau leisti. Feniksui reikia padėti atsakingai ir tikslingai.

[Lucas Raphaël Hugo]

  Sakura pasakė, kad receptą prisimena, tačiau nori būti tikra. Paprastą dieną Lucas ją už tai tik pagirtų, tačiau tai dabar buvo tik nereikalingas papildomas darbas, o laiko ir taip nebuvo daug. Nebuvo aišku, kuo serga feniksas ir ar jis dar ilgai laikysis.
- Taip taip, būtent tiek!
  Tačiau senukas greitai pasiskapstė po kelias lentynėles ir atrado pergamento lapą, kuriame buvo užrašytos šis receptas.
- Štai, - greitai mestelėjo ir jau greitai ėjo savo kabineto link, tačiau sustojo prisiminęs vieną svarbų dalyką. - Klausyk, aprišk tą giliąją žaizdą, - dar greitai tarstelėjo ir nuskubėjo į kabinetą. Tačiau nuėjęs Lucas prisiminė, jog jis pamiršo paminėti, kad niekuo žaizdos neteptų, mat geriausiai žaizdos gis, jei feniksas pats savomis ašaromis jas užgydys. Lucas dėčjo daug vilčių į tą knygą, kurios jau ieškojo, tad manė, jog geriau truputį palaukti ir paskui feniksui leisti pačiam, natūraliai užsigydyti žaizdą. Tad taip, šį dalyką Sakurai pasakyti pamiršo. Bet Sakura ilgai dirbo ir ilgai savanoriauja prieglaudoje, tą juk tikrai turėtų žinoti. Pagalvojo ir toliau darinėjo stalčius bei lentynas, ieškodamas knygos. Tik įsivaizdavo, kaip ji atrodė, tačiau nei pavadinimo, nei tikslios išvaizdos neprisiminė, taigi kerai nebūtų padėję, teko ieškoti žiobarų būdu, o toks būdas jam net buvo mielesnis.
  Pagaliau, po kokių dešimt, ne, penkiolikos minučių, jis ištraukė nemažą knygą apdriskusiu, dulkėtu viršeliu. Dar kiek matėsi neryškus fenikso piešinėlis ant jo. Senukas manė, kad jo kabinetas nėra didelis ir knygą ras greitai. Tačiau įvairių, jau begales metų neatsiverstų knygų jo kabinete buvo itin daug, tad tai užtruko gerokai ilgiau nei jis tikėjosi.
  Bet vos radęs knygą, savininkas nuskubėjo į patalpą, kurioje Sakura virė eliksyrą.
- Radau! - džiaugsmingai sušuko. - Kaip tau sekasi? - net neatsisukęs į merginą paklausė, mat jau vartė knygą apie feniksų ligas.