0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Felissa Deverell

  • Burtininkė
  • ****
  • 320
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #45 Prieš 1 metus »
Felissa atsiduso. Jei būtų žinojusi, kad Bernardas šitaip sureaguos, tikriausiai net nebūtų sutikusi dėl tų treniruočių. Jai net minties nebuvo kilusios žvalgytis į kitus vyrus, kai turi patį geriausią. Bet dėl mylimojo pavydo reikės kažką daryti, tačiau ji nežinojo, ką. Negerai taip palikti, svarstė mergina.
- Mielasis, ko nesupranti? - švelniai pasiteiravo. - Gal galiu ką nors paaiškinti ar papasakoti, kad tau pasidarytų lengviau? Gal nori, kad nutraukčiau tas treniruotes?
Jai labai patiko treniruotis su Auriu, tikrai nejautė jokio spaudimo iš jo pusės ar kažkokių užslėptų ženklų. Ilgą laiką pasitreniravusi su juo ir pabendravusi, ji jautėsi tarsi bendraudama su senu draugu, o ne buvusiu profesoriumi ar kažkuo daugiau.
Bernardui patraukus ranką, Felissa nusiminė ir jos veide tai atsispindėjo. Nors visai prieš akimirką ir pati buvo paleidusi jo adresu keletą piktų replikų, bet dabar jai visai nesinorėjo pyktis. Tačiau nebežinojo, ką dar galėtų padaryti, kad vyras nurimtų. Tikriausiai tik laikas viską išspręs, pamanė.
- Na... jis sakė, kad nieko neturi, - atsakė. - Globoja Timotį, savo jaunesnį brolį, ir du paauglius. Tiksliau viena iš jo globotinių panašiai Nelannos amžiaus, kiek supratau. Bet mes susitikę labiau koncentruojamės į burtų laidymą. Man svarbiausia į jį pataikyti ir pasitobulinti silpniau žinomus kerus. Galėsiu kurią dieną pademonstruoti, kaip patobulėjau, - nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Bernardas Deverelis

  • Burtininkas
  • ****
  • 201
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #46 Prieš 1 metus »
Kaip, dėl Merlino, jam paaiškinti, kad jis nesupranta draugystės tarp vyro ir moters? Nenorėjo, jog Felissa jaustųsi kontroliuojama. Ir kontroliuoti nenorėjo. Tiesiog nesitikėjo, kad šitaip gali atsitikti. Nežinojo, kaip elgtis.
Bet netrukus Felissos žodžiai šiek tiek nuramino Bernardą. Tai, kad ji pati paklausė, ar jis nori, jog žmona treniruotes nutrauktų. Aišku, kad noriu, pasakė sau mintyse. Kaip galėčiau nenorėti?
Bet garsiai to sakyti neketino. O jei tikrai ji tiesiog atrado žmogų, su kuriuo turi galimybę pakovoti? Juk tai Felissa vardan šeimos liovėsi dalyvauti dvikovose. Nejau Bernardas atims iš jos šį malonumą? Aišku, būtų daug geriau, jog treniruotųsi ji ne su Auriu, o Aure.
- Ne, - galiausiai atsakė. - Nereikia. Treniruokis.
Vyrukas pastebėjo žmonos nusiminimą veide, kai jis patraukė ranką. Bet po visų vaizdinių, kurie dar visai neseniai išdygo jo mintyse, jis šią akimirką neturėjo jokio noro glaustytis.
Išgirdęs apie Nelannos amžiaus globotinę Bernardas prunkštelėjo. Tai vadinasi, merginą kaip ir turi, pamanė. Tik nežinia, ar vienos užtenka. Ir oho, koks geradarys. Globotiniai. Buvo smalsu, kokio amžiaus yra profesorėlis. Būtų labai džiugu, jei būtų senas, bet nebus. Juk jis yra Alano pusbrolis ir turi septynerių metų brolį.
- Galėsi, - sutiko dėl patobulėjimo pademonstravimo. - Ir tikiuosi, jog būsi patobulėjusi tik kerų laidymo srityje, - niūriai pridūrė mintyse. - Pabaik, - mestelėjo žvilgsnį į Felissos kavą bei saldėsius, - ir eisim.
Bernardo veidas šiek tiek sušvelnėjo. Dabar jis atrodė labiau susimąstęs nei piktas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Bernardas Deverelis »

*

Neprisijungęs Felissa Deverell

  • Burtininkė
  • ****
  • 320
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #47 Prieš 1 metus »
Felissai palengvėjo, kai Bernardas ištarė, jog treniruočių ji neturi nutraukti, tačiau ji jautė, jog mylimajam buvo sunku tą padaryti. Diena, grįžus vyrui ir jai anksčiau baigus darbą, turėjo būti tobula, tačiau ji viską sugadino. Ak, gal nereikėjo jam viso to pasakoti.. Bet kokia būtų buvusi reakcija jam galiausiai sužinojus, kad treniruotės vyksta, tarkim, jau visus metus? Felissa paprastai neslėpė nuo vyro, kuo užsiima, dažnai pasipasakodavo, kaip praleido dieną, bet tos treniruotės sudarė vos nedidelę dalį dienos ir mergina jų nesureikšmino tiek, kad reikėtų jas išskirti kaip kažką neįprasto. Jai tai buvo tarsi išgerti kavos su drauge pas Madam Lepečkoję. Ak, kaip ji klydo.. Iš pradžių nesakė tėvams, kad turi Melindą, dabar nepasisakė brangiausiajam žmogui apie treniruotes… Kodėl ji nuolat taip elgiasi? Dabar jau Felissa pyko ant savęs, dėl tokių savo poelgių.
Bernardo atsakymai tapo trumpi. Jis akivaizdžiai buvo supykęs. Tai, kaip ištarė jai pabaigti maistą ir esą jie galėsią eiti, merginai pasirodė panašu į komandą. O jis juk retai jai nurodinėjo, ką daryti. Nenorėdama daugiau aštrinti padėties, mergina tik linktelėjo ir visiškai jais nesimėgaudama pabaigė skanėstus bei kavą.

*

Neprisijungęs Bernardas Deverelis

  • Burtininkas
  • ****
  • 201
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #48 Prieš 1 metus »
Felissa gėrė kavą ir valgė saldėsius, tačiau Bernardas matė, jog ji visiškai tuo nesimėgauja. Pats dabar stengėsi nežiūrėti į žmoną. Nieko nesakė, tik sėdėjo susiraukęs, sukryžiavęs rankas ir spoksojo kažkur į tolį.
Kavą ir nebaigtą kruasaną paliko ant stalo, o cinamoninei bandelei paėmė dėžutę. Nors pinigų jam niekada netrūko, tačiau buvo pripratintas nemėtyti maisto ir šiaip vertinti viską, ką nusiperka.
Deverelio mintyse sukosi klaikūs vaizdiniai. Susiję su Felissa ir tuo stuobriu. Vyras stengėsi tuos vaizdinius vyti šalin, tačiau sekėsi sunkiai.
Pagalvojo, kad elgiasi per daug griežtai. Matyti nuliūdusią žmoną nebuvo smagu. Kai jiedu atsistojo, Bernardas paglostė šviesiaplaukei nugarą ir švelniai pakštelėjo į skruostą. Tuomet jiedu išėjo.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 738
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #49 Prieš 7 mėnesius »
Šiandien Sakura lankėsi Londone. Lankosi pakankamai dažnai. Tėtis, Juzefas, o dažniausiai - gyvūnų prieglauda. Bet šį kartą po savanoriavimo ji keliavo ne namo, o užsuko į vietą, kurioje kepamos tiesiog nerealios cinamoninės bandelės.
Taip, Sakura buvo už tai, kad viską geriausia ir sveikiausia pasidaryti pačiai. Tačiau metai mieste šiek tiek pakeitė jos požiūrį ir ji leisdavo sau pasilepinti. Vos vienos ar kelių bandelių sau neišsikepsi, tad apsilankyti čia - puiki išeitis.
Ji jau matė jas - dideles, šonuose dailiai apskrudusias, nusėtas cinamono dulkėmis, o viršuje gausiai apteptas baltu glaistu. Nuostabios bandelės!
Eidama prekystalio link nuleido galvą ir ėmė krapštytis po piniginę ieškodama pinigų, kuriais atsiskaito tie, kurie negali kerėti.
- Oi! - suglumusi šūktelėjo ji.
Netyčia atsitrenkė į kažkokį vyrą, o pakėlusi akis aiktelėjo.
- Aaronai...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #50 Prieš 7 mėnesius »
Jam čia nepatiko. Nelabai mėgo saldumynus. Nelabai mėgo tokias vieteles. Saldžias, klaikiai jaukias, pilnas nuolatos tarškančių vaikų. Bet dabar trypinėjo kaip tik tokioje vietoje. Drožė pro šalį ir užėjo. Beatrice čia patikdavo.Bet pastaruoju metu ji aplamai nelabai kur kišo nosį. O keista. Nes Aaronas juk pastaruoju metu po pašnekesio su Aurora pasidarė kur kas ramesnis. Bet atrodė, kad dabar Beatrice tiesiog laukė kol sprogs bomba. Matyt taip ir buvo.
Norėjo parinkti čia visokių dalykų, kuriuos ji seniau pirkdavosi. O tą darydavo labai jau retai, nes kraustėsi iš proto dėl savo figūros. Aišku, Aaronas jos tikrai nepaglostytų, jeigu ji imtų ir pasikeistų. Beatrice jam reikėjo, nes labai gerai atrodydavo kartu visokiuose pobūviuose, susitikimuose su valdininkais. Bet dabar, kai ji ėmė kraustytis iš galvos, tysoti lovoje, tai nieko gero iš jos nebebus. Negalėjo jos niekur su savimi imti, nes ji atrodė kažkokia paklaikusi. Tai gal jeigu paims dalykų, kuriuos ji mėgo ir paliks namie bent jau pakils jos nuotaikytės.
Besirenkant ką čia pasiimti kažkas į jį atsitrenkė. Aaronas jau ketino kažką nužvelgti deginančiu žvilgsniu, bet nutiko visai kitaip. Ėmė šypsotis ir pamiršo Beatrice.
-O, taigi čia dailioji mano gražuolė. - Kažkada jie susitikinėjo. Greitomis, mažai pokalbių. Jam labai patiko. Susitiko pirmą sykį parodoje. O paskui dar kažkiek kartų. O vėliau ji dingo. Aaronas nepergyveno dėl to. Kartą parašęs daugiau jai nerašė. Bet dabar susitikus mintyse iškilo paskutinei jų susitikimų kadrai.
- Kaip laikaisi? - Draugingai paklausė nužiūrinėdamas ją.
- Nori išgerti arbatos? Niekada čia negėriau jos, bet gal ir skani nežinau.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 738
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #51 Prieš 7 mėnesius »
Sakura droviai šyptelėjo, kai Aaronas pavadino ją savo gražuole. Instinktyviai ėmė žaisti su savo plaukais: pradėjo sukti jų sruogą aplink pirštą.
- Na, visai neblogai. Nors ne. Gerai, - nusijuokė savo pusiau velišku juoku. - Jau nebegyvenu Londone. O kaip tau sekasi? - paklausė.
Įprastai jie susitikdavo viešbučiuose, tačiau kartą Sakura parsivedė Aaroną ir namo. Pas jį patį nebuvo ir net nežinojo, kur jis gyvena. Įtarė, jog raudonplaukis turi šeimą, tačiau niekada jo to neklausė.
Susižavėjo juo parodoje. Patraukė dėmesį, nes pasirodė gražus, buvo aukštas, vyresnis.
Protas liepė Sakurai bėgti. Tas gyvenimo etapas, kuomet ji eidavo į pasimatymus, seniai baigtas. Be to, ji turi Adriją. Tačiau kažkodėl mergina sutiko su pasiūlymu atsigerti arbatos. Iš kitos pusės, nieko čia bloga, ar ne? Juk ne išeiti iš čia ir leisti laiką be kitų akių vyrukas siūlo.
Baltapūkė nusipirko vaisinės arbatos ir cinamoninę bandelę.
- Sėdam čia? - paklausė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #52 Prieš 7 mėnesius »
Nuostabi ji tikrai. Jaunutė, grakšti, tikras perliukas jo kolekcijoje. Ir dabar matydamas kaip ji elgėsi jau matė kaip pasibaigs ši diena.
- Tai kur dabar gyveni? - Galėtų pas ją apsilankyti svečiuose. Jam patiktų. Tarkim praleisti kokį savaitgalį kartu.
- O man... - Jam ėjosi klaikiai keistai. Vaikų problemos, kurias dažnai pamiršdavo. Aurio nesąmonės. Ženevjevos ištaisytas cirkas. Na ne ji ištaisė tą nesąmonę, bet per ją kilo visa ta istorija. Sėkėsi Aaronui keistai.
- Gerai. Dažniausi turiu labai daug reikalų. Bet kartais pavyksta ištaikyti laisvą minutę. - Jis pasiėmė šaltalankių arbatos. Sutiko sėstis prie jos parodyto staliuko. Įsitaisė šalia merginos.
- Tai kuo tu užsiimi gyvenime? - Kad jau nutarė paplepėti prieš laukiantį vakarą, nusprendė pasidomėti Sakura plačiau.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 738
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #53 Prieš 7 mėnesius »
- Laukuose, - ir vėl nusijuokė savo angelišku juoku. - Įsigijau sklypą su senu namu, jį atrestauravau, susitvarkiau, ir dabar turiu savo ramybės oazę gamtoje. Tiesiog nuostabu, - svajingai tarė.
Ji nežinojo, nei kur jis gyvena, nei kur dirba. Dabar, kai mergina į jį žvelgė kaip į pažįstamą, o ne vyrą, jai pasidarė smalsu, kas iš tiesų gi toks yra tas Aaronas. Tačiau nenorėjo užkrauti jo klausimas, galbūt jam nepatiks?
- Ir kokie gi tie reikalai? - atsargiai paklausė. - Niekada neklausiu, kokį darbą dirbi, - nusišypsojo. - Man rodos, esu minėjusi, kad anksčiau dirbau su gėlėmis. Tačiau jau senokai pakeičiau darbą, nepatikėsi, tačiau prižiūriu vaikus Kiauliasodžio darželyje.
Jai nepatiko, kad Aaronas atsisėdo ne priešais, bet šalia. Tačiau kol jis jos nelietė, ji nei pasitraukė, nei ką nors sakė.
- Šaltalankių uogos labai naudingos sveikatai, - tarė pamačiusi Aarono pasirinkimą. - Norėsi bandelės? Jos čia tiesiog dieviškos, - perpjovė skanėstą per pusę.

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #54 Prieš 7 mėnesius »
O viešpatie, tas jos juokas atrodė tiesiog kerintis. Jam per kūną perėjo malonus virpulys. Greičiau dingtu iš čia kur nors nuošaliau. Tiktų ir tas namas kažkokiam lauke. Kaip ten būtų malonu apsilankyti. Toli nuo miesto, toli nuo visko. Nuostabu.
- Tikrai nuostabi vietelė, jau įsivaizduoju. - Įsivaizdavo tikrai ne patį namą, o tai, ką jie nuveiktų tame name.
- Senus namus galima paversti tikrai gražiomis vietomis gyventi, išsaugant jų autentiškumą.
norėjosi pasakyti jai, kad dideli reikalai. Dažnos išvykos į kitas šalis, susitikimai su politikais. Gražuolytėms patinka tokie asmenys, patinka pinigai ir galia. Bet... Bet šita buvo kitokia. Su savo gėlytėm, gamta ir panašiai. Galvojo ar jai tikrai padarytų įspūdį tokie jo pareiškimai.
- Verslo reikalai ir reikalai miesto savivaldoje. Ir reikalai magijos ministerijoje. - Verslo. Vos nenusijuokė pagalvojęs apie savo nešvarius reikaliukus. Taip vadinamą verslą.
- Reikėtų atostogų. - Tikrai reikėtų. Nors va jau pasidarė atostogas. Dieną sekiojo paskui Mendel, o paskui apturėjo tokį fiasko... Ant rankos kur ji įkando liko mažytis vos matomas randelis. Ir mintys ką iškrėsti Ženevjevai.
- Ką? Ir tu pedagogė... - Negalėjo pakęsti pedagogų. Ypač vieno tokio. - Tai yra... Labai keista. Negaliu to įsivaizduoti. - Tokios lengvai prieinamos paukštytės mokytojos? Mažų vaikų mokytojos? Neįtikėtina.
- Ir kaip tau patinka tas darbas? - O tada ji pradėjo skiesti apie arbatos ypatybes.
- Tai vadinas gerai pasirinkau. - Nusišypsojo. - Jei jau taip sakai, paimsiu dėkui. - Paėmė pusę bandelės.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 738
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #55 Prieš 7 mėnesius »
Ji matė. Buvo akivaizdu, kad Aaronas tirpsta girdėdamas jos juoką. Ak, kaip seniai ji buvo patyrusi tą jausmą. Jausmas buvo žavingas, verčiantis pasitikėti savimi. Bet man to nebereikia. Aš to atsisakiau. Viskas yra dėl to, kad aš - pusiau vela. Be to, turiu Adriją, kalbėjosi su savimi mintyse.
- Man patinka autentiškumas, - tarė. - Kitiems norisi modernumo, tačiau man - ne. Mane žavi daiktai, prikelti antram gyvenimui. - Aaaaa, - kaip lakštingala ištęsė. - Dirbi Magijos ministerijoje. O kokios krypties verslas? Žinoma, jei ne paslaptis, - nusišypsojo.
Norėjosi paklausti ir apie miesto savivaldą. Ir dar apie tai, kuriame departamente Magijos ministerijoje Aaronas dirba. Tačiau neketino būti įkyri. Jei norės, papasakos pats. Tiesiog tikėjosi, kad jis nepažįsta Juzefo. Jau užteko prisiminimų iš susitikimo su Brendanu, kai tame susitikime pasirodė ir dėdė.
- Turi labai daug darbo? - pasiteiravo. - Pliusas dirbant darželyje, vasarą gaunu visą mėnesį atostogų.
Aaronas, regis, labai nustebo dėl Sakuros profesijos. Ji ir įtarė, kad tai jį nustebins, tačiau iš jo reakcijos suprato, kad jis pažįsta dar kažką, kas dirba su vaikais. Galbūt jo meilužė? Ar pati Sakura buvo Aarono meilužė? O gal vis tik jis neturi žmonos?
- Ir aš? - nusijuokė. - O pažįsti jų daug? Man patinka toks balansas. Dieną praleidžiu bendraujant, aktyviai, o vakare grįžtu į savo ramią, jaukią erdvę.
Baltapūkė gurkštelėjo arbatos.
- Nežinau, kaip tu, bet aš nepataikiau. Ši arbata - muilo skonio. Namuose prisidžiovinu įvairiausių uogų, žolelių, lapelių, gaunasi tikrai skaniau. Bet štai bandelė, mmm, - ji atsikando skanėsto, - verta nuodėmės.

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #56 Prieš 7 mėnesius »
Jos balsas. Tas balsas skambėjo kaip muzika Aarono ausims. Jautėsi keistai, lyg jį kas svaigintų. Buvo labai sunku susikaupti ir pataikyti atsakyti į temą.
- O man patinka, kai yra ir to ir to. Kai senas namas turi ir kažkokių naujų elementų, bet vis tiek kažkuo išlieka ir toks, koks buvo. - Ką jie čia pliauškė? Apie namus? Absurdas... Bet kas man darosi? Atrodė, kad galėtų tiesiog sėdėti ir vėpsoti į tai kaip ji valgo, geria ar kalba nesvarbu. Seniau būdamas su ja to nejautė. Seniau, prieš viską. Prieš tą bunkerį ir prieš visus tuos dalykus. Ar dabar tiek išėjo iš proto, kad jį šitiek gali užkerėti jaunos merginos veidelis? Juk jų turėjo per akis. Bet jokia šitaip keistai nebuvo paveikusi.
- Nedirbu, bet kartais reikia su jais susitikti. Dėl tam tikrų reikalų. - Na ne. Apie kampaniją prie žiobarus šitai merginai kažkodėl nesinorėjo pasakoti.
- Prekyba. - Trumpai apibūdino savo verslą.
- Turiu labai daug darbo. Atostogos kažkur gamtoje man labai praverstų. - Užmetė užslėptą pasiūlymą. Ji juk ir gyveno tokioje mieloje nuošalioje vietelėje.
 Aaronui norėjosi išeiti laukan ir pravėdinti galvą. Ar ji... ar ji vela? Ar ji žmogus? Ji mane veikia. Keistai veikia. Ar ji šlykšti puskraujė vela? Krebždėjo mintys ir kas iš to? Jis kol kas niekaip negalėjo ir nenorėjo nei išeiti, nei paklausti jos apie šitai. Įžeisti tokią mielą būtybę... Būtų žiauru. Taip šiuo metu atrodė.
- O taip pažįstu. Labai bjauri pažintis. Bet tai visai neįdomi tema. Kodėl pasirinkai darbą ne Hogvartse, o darželyje su mažiukais? - Aaronui nebuvo įdomu. Jis tiesiog norėjo žiūrėti į ją ir klausytis to magiško balso.
- Arbata... - Vyras buvo ją visai pamiršęs. Pakėlė puodelį prie lūpų. - Nežinau pusė bėdos.
Vis dar nepalietė savo bandėlės pusės. Ji gražiai gulėjo padėta ant servetėlės.
- Man patinka dirbti su augalais. Mėgstu virti eliksyrus. Nedžiovinu augalų arbatoms ar maistui ar dar kažkam panašiam. Bet man vis tiek patinka su jais darbuotis.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 738
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #57 Prieš 7 mėnesius »
- Supratau, - tepasakė dėl Magijos ministerijos, nes matė, kad Aaronas nenori apie tai plačiau šnekėti.
Bet pasidarė itin smalsu, kuo jis prekiauja. Ar jeigu ji pasistengtų labai gražiai paklausti, jis atsakytų?
- Nejaugi? Ir kuo prekiauji? - švelniai paklausė ir nulaižė bandelės glaistą nuo piršto.
Ji suprato užuominą. Pilve ėmė skraidyti drugeliai.
- Turėsiu omeny, - tarė.
Sakura, ką tu kalbi? Ką čia darai? Ką pasakytų Adrijas? Mintyse strazdanė ėmė save graužti. Aišku, ji neturėjo jokių planų. Net neketino kviestis pas save Aarono ar kažko kito. Ar kitur susitikti su kokiu nors vyru. Bet buvo taip malonu jausti, jog jis tiesiog lydosi. Ji pasiilgo to jausmo. Santykiai su Adrijumi buvo kitokie. Kupini šiltos, tikros meilės. Bet ar tai ne geriau už tai? Žinoma, kad geriau. Tad kodėl ji dabar čia žaidžia?
- Oi, Hogvartse su vaikais nesusitvarkyčiau, - atsakė. - Darželyje vaikų mažai ir jie pakankamai mieli. Jaučiuosi pagaliau radusi sau patinkantį darbą.
Kai Aaronas prakalbo apie augalus, mergina nuoširdžiai nustebo ir susidomėjo.
- Tikrai? Ko niekada nesakei, turėjai matyti, kiek mano bute buvo augalų! Bet mums ne tas rūpėjo, - paskutinį sakinį pridūrė savo galvoje. - Myliu augalus ir viską, kas susiję su jais. Nuo auginimo, tęsiant džiovinimu, baigiant eliksyrų virimu, - nusišypsojo. - Kalbant apie Hogvartsą, herbologija bei nuodai ir vaistai buvo mėgstamiausios mano pamokos. Tikriausiai ir tu mokeisi Hogvartse? Kokiame koledže? - paklausė.

*

Neprisijungęs Aaronas Senkleris

  • Nuodų ir vaistų profesorius
  • *
  • 296
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #58 Prieš 7 mėnesius »
Kažkas užslinko jam ant smegenų ir Aaronas nelabai nugirdo ko ji ten klausė.
- K... Ką sakei? - Ji tikrai puskraujūkštė vela ne kitaip... Bet graži bjaurybė. Nereali... Kerinti... Aaronas stengėsi iš paskutiniųjų, kad tas pokalbis būtų panašus į pokalbį. Nes jam atrodė, kad galėtų sėdėti ir tiesiog vėpsoti į merginą.
- Nuostabu. - turėsiu omeny ji sako... Šiandien vakare ten ir nukeliausim be abejonės.
- Nežinau. Maži vaikai tokie... Aikštingi ir amžinai verkia ir tiesiog su jais daugybė terlionės. Nors aišku su paaugliais irgi nelengva. Bet jeigu jau tau patinka, tai gerai tada. Smagu rasti veiklą, kuri patinka. Tada dirbti daug lengviau. - Vyras sėdėjo ir stengėsi galvoje pastatyti kažkokią sieną nuo jos.
- Kažkaip neišėjo iš kalbos. - Nusišypsojo. - Tai gal žinai gerų vietų kur galima pasirinkti vaistinių augalų? Galiu tau parodyti savas, o tu galėtum parodyti kur pati renki augalus. - Šį kartą tai buvo pasiūlymas dėl to, kad susidomėjo ir tos vietos jam tikrai praverstų.
-  Ir man labai patiko nuodai ir vaistai ir herbologija. Bet man daug kas patiko. - Prašnekus apie mokslus kažkodėl pasidarė lengviau save kontroliuoti. - Klastūnyne. O tu?

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 738
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Garduolynė
« Atsakymas #59 Prieš 7 mėnesius »
Aaronas atrodė visai susileidęs. Taip, tai buvo malonu, kol Sakura nepradėdavo galvoti apie tai, jog šitai vyksta tik dėl to, kad ji - pusiau vela. Be to, Sakura turi Adriją. Ji tiesiog nori pasikalbėti su Aaronu, ne daugiau.
- Klausiau, kuo prekiauji, - dabar jau kuo neutraliau tarė. - Patinka ir tikrai taip, atradus patinkančią veiklą dirbti lengviau, - pritarė. - O vaikų būna visokių. Vieni išties pasiutę, - pagalvojo apie Ameliją, - o kiti visai ramūs ir su jais labai paprasta, - akyse iškilo Melindos veidas.
Jis turi vaikų, tarė sau mintyse. Jis išties turi vaikų. Ir didesnių, jei mini paauglius.
- O, tokių vietų žinau labai daug, - tarė. - Mielai parodyčiau ir pati atrasčiau naujų. Tik... eee... turiu įspėti, kad nieko nesitikėtum, - gūžtelėjo pečiais. - Šiuo metu esu įsipareigojusi. Ir... būsiu visąlaik.
Aišku, niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas. Negalėjo garantuoti, kaip viskas eisis ateityje, bet šiuo metu ji matė save ir Adriją po daug metų gyvenančius dviese jos namuose, ramiai ir taikiai, apsuptus gamtos.
- Man tikrai ne viskas, - šyptelėjo. - Apsigynimas nuo juodosios magijos ir transfigūracija buvo katastrofa. Aš mokiausi Varno Nage, tiesa, tik nuo ketvirto kurso. Iki tol mokiausi ir gyvenau... kitoje vietoje.