[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kodėl esant nevykėliu sekasi tik vienas dalykas - įsivelti į tokias situacijas, iš kurių niekaip neišsikrapštysi? Ir kodėl Dafydd buvo lemta būti tokiu nevykėliu? Kodėl norint nustebinti ir pradžiuginti brangiausią žmogų pasaulyje vis tiek reikia kažkur susimauti? Nepaisant to, kaip čia viskas baigsis, Dafydd žinojo: labai ilgai dėl šito "apsipirkimo" jis save grauš. Ir visai nesvarbu, kad toji mergina nieko labai blogo nepasakė. Na ir kas, kad jai nepatinka jo plaukai? Savo gyvenimą Dafydd paskyrė ne kažkokiai baltapūkei gėlių pardavėjai, o žmonai ir vaikams. Iš jų tokio priekaišto neteko girdėti. Jeigu išgirstų, gal tada ir pagalvotų, ar verta ką nors keisti. Kol priekaištas tėra iš kažkokios įtartinos merginos, jis Dafydd visai nerūpėjo.
Netrukus ji, ko gero, susiprato, kad baigia prarasti potencialų klientą. Dafydd nė kiek neabejojo, kad jai nerūpi, ko Mayra išsigąs ar neišsigąs. Ir tas jos "nekaip atrodote" turbūt nebuvo apie žaizdą. Dar ką tik ji priekaištavo jam dėl plaukų ilgio, kodėl staiga pakeitė toną. Nutaręs neišsiduoti, kad perprato jaunutę pardavėją, iš viso nieko nesakė. Dabar, praėjus šiek tiek laiko, savo aštrios reakcijos išsigando ir susigėdo. O gal ji iš tiesų nenorėjo nieko blogo? Kas per dalykas yra gaisrininkas? nejučia susimąstė Dafydd bandydamas prisiminti, ar kvailys jo brolis kada nors svajojo tokiu tapti.
- Aš tiesiog noriu pradžiuginti savo žmoną, - nutaręs neatsakinėti į įkyrius klausimus atsakė. - Nemanau, kad nuo to, koks yra mano darbas, turėtų priklausyti, kokių gėlių galėtumėte man pasiūlyti.
O gal ji bando mane išvyti? Gal yra tokia pati bjauri kaip ir toji suknelių pardavėja, tik ne tokia drąsi? Na jau ne - atėjau čia nupirkti gėlių Mayrai, tad taip ir padarysiu svarstė mintyse.
- Taip, mano darbas gali būti pavojingas, - po kiek laiko pridūrė taip tarsi rodydamas, kad sutinka dar čia pabūti. Kol išsirinks gėlę. - Bet tai man netrukdo padaryti mažytės staigmenos.

[Sakura Levins]

Viskas buvo labai keista. Sakura dar niekuomet neteko aptarnauti tokio keisto kliento. O gal ji pati elgėsi keisčiau už jį? Ir čia nekvepėjo jokiu flirtu ar dar kokiais nors dalykais. Baltapūkė jautėsi kažkokia suglumusi. Ar ji neturėtų tiesiog parduoti gėlių šiam vyrui ir jį pamiršti? Bet kur jis susižeidė? Kas jam nutiko?
Vyrukas neketino pasakyti, kuo jis dirba, o mergina viduje privalėjo pripažinti, jog jai nuo to pasidarė tik dar labiau smalsu. Šią akimirką ji mintyse vardino vieną po kitos tų, kurie nėra burtininkai, profesijas, ir bandė galvoti, kokia profesija šiam žmogui tiktų. Jeigu jis būtų burtininkas, pagalvočiau, jog auroras, pamanė. O tada į galvą kai kas toptelėjo.
- Gal jūs nusikaltėlis? - svarstymas netyčia išsprūdo iš lūpų, o tuomet šviesiaplaukė aiktelėjo ir užsidengė rankomis burną.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Situacija buvo kažkokia keista. Turbūt reikėjo eiti sau, ir tiek. Nupirkti gėlių kur nors Sautende. Žinoma, ten gėlininkės jį jau pažinojo, o šį kartą norėjosi kažko naujo. Bet ar verta kankintis su šita keista mergaičiuke? Geriau jau keliauti namo, apkabinti mylimąją ir priminti, kokia ji yra ypatinga. Na, gerai bent tiek, kad šita baltapūkė, regis, nusprendė nuo jo atstoti.
Dafydd apžiūrinėjo gėles ir bandė nuspręsti, ką gi galiausiai nupirkti. Ar nupirkti. Mielai būtų paklausęs patarimo, bet jau suprato, kad nieko gero iš to nebus. Turbūt reikėjo eiti į kokią nors magišką gėlių parduotuvę. Neseniai Skersiniame skersgatvyje tokią matė - gal nueiti ten? Bet ne, grįžti į Londoną jis tiesiog neturėjo jėgų. Vadinasi, teks pirkti čia arba Sautende.
Jau pradėjo žiotis, kad vis dėlto paklaustų patarimo, bet mergaičiukė jį aplenkė. Klausimas vėl buvo įžūlus ir erzinantis. Nors, tiesą sakant, ji buvo teisi. Taip elgdamasis su šeimos nariais jis iš tiesų buvo nusikaltėlis. Privalėjo greičiau keliauti namo, o ne švaistyti laiką čia.
- Bent jau ne ta prasme, kurią turite omenyje, - tarstelėjo priėjęs prie kažkokių raudonų gėlių. Ar jos Mayrai patiks? Kita vertus, jai svarbiausia ne pati gėlė, o tai, kad vyras parodo dėmesį. Jo nuostabi mergaitė džiaugsis vien jau dėl to, kad jis grįžęs namo padarė staigmenėlę. Vadinasi, verta greičiau ką nors išrinkti ir keliauti ten, kur labiausiai norisi, - namo.
- Šitos gražios, - po kiek laiko pasakė parodydamas į raudonas gėles, kurių pavadinimo nė neįsivaizdavo. Tai buvo bandymas pasakyti, kad nori kelias jų nupirkti ir eiti sau, bet to Dafydd kažkodėl taip ir nepasakė.

[Sakura Levins]

Ką tu darai? Ką tu darai, Sakura? Apie tave blogai atsilieps. Dar atleis iš darbo. Kas vyksta? Mergina giliai įkvėpė. Privalėjo pasitaisyti. Kaip ji gali klausinėti tokių dalykų klientų? Kaip ji leidžia sau taip elgtis?
Vyras parodė į raudonus gvazdikėlius. Nors prieš tai minėjo, jog jo žmonai patinka mėlyna spalva. O juk mėlyna ir raudona - visiškai skirtingos spalvos...
- Pala. Man atrodo, kad šitų lyg ir yra mėlynų, - pamelavo.
Sakura pasisuko šonu ir išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę taip, kad šis žmogus nematytų. Žinojo, jog tas, kuris nėra burtininkas, šio gesto tikrai turėtų nepastebėti. Ji pritūpė prie didžiulio gėlių kibiro ir atsukusi klientui nugarą jame kuitėsi. O iš tiesų slapčia kerėjo. Nudažė dalį ten esančių gvazdikėlių mėlynai.
- Štai, - ištraukė juos ir plačiai nusišypsojo. Tiesė puokštelę vyro pusėn. - Ar tiks?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Taip pirkti gėlių dar neteko niekada gyvenime. Žinoma, nedarė to labai dažnai, tačiau vis tiek per keletą bendro gyvenimo metų žmoną palepino. O štai dabar susidūrė su labai jau keista pardavėja, į kurią nežinojo, kaip reaguoti.
Jam pasirinkus raudonas gėles mergaičiukė staiga prisiminė turinti ir mėlynų, nors dar ne taip seniai aiškino kitaip. Dafydd kilstelėjo antakius ir galvojo, ar nevertėtų pasišaipyti, kad ji ir pati nežino, ką parduoda. Tai jam visai nebuvo būdinga, tačiau nepatiko jos elgesys. Jau žiojosi tai ir padaryti, kai su nuostaba pamatė, kad ji išsitraukė lazdelę. Aiškiai nematė, ką daro, tačiau neabejojo, kad ką tik perdažė gėles.
- Jūs... ragana? - nuoširdžiai nustebęs į klausimą atsakė savo klausimu. Kiek sutrikęs paėmė puokštę, bet nebežinojo, ką daryti. Tai, kad ši mergina galėjo burti, kažkodėl viską gerokai pakeitė. Žinoma, nepasidarė malonu, kad ji sugalvojo aptarinėti jo išvaizdą ar, tuo labiau, liesti. Vis dėlto pagavo smalsumas. Atrodė, kad ji turėtų būti ką tik baigusi Hogvartsą, tad kodėl nesimoko ar nedirba magiško darbo? Negi jaunai raganaitei įdomu tiesiog pardavinėti gėles? Bet, žinoma, jis į jos gyvenimą nesikiš. Galvojo pasakyti, kad ima gėles, ir tiek, bet vietoj to paklausė:
- Baigėte Hogvartsą?
Žinoma, tai buvo itin nejaukus klausimas, nes iškilo grėsmė išgirsti atsakymą "o jūs?" Deja, jau buvo per vėlu. Dafydd pradėjo raustis kišenėse ieškodamas žiobariškų monetų ir svarstė, ką šio susitikimo metu galėjo padaryti kitaip.

[Sakura Levins]

Sakura tikėjosi, kad šis keistas pirkėjas paims mėlynus gvazdikėlius ir nueis. Taip, mėlynakė gal buvo dar keistesnė, bet ir klientas keistas. Jau vien išvaizda. Laimei, raudonplaukis paėmė puokštę, bet mergina iškart pamatė, jog vyras atrodė sutrikęs. Jam nepatinka, pagalvojo. Netiks. Tačiau žmogui prakalbus sutriko jau ne kas kitas, bet Sakura.
- Ką? - suglumusi paklausė.
Ji negalėjo išsiduoti. Bet juk jeigu ir išsidavė, tai tik tokiam pačiam, kaip ir ji. Burtininkui. Tie, kurie nėra burtininkai, tikrai nepaklaustų, ar ji ragana. Ir nežinotų apie Hogvartsą. Sakura dar kartą nužvelgė šį vyrą. Žinojimas, jog jis magas, viską keitė. Tikriausiai auroras. O aš pasakiau, kad jis nusikaltėlis. Koks nusikaltėlis pirktų žmonai gėlių?
- Baigiau, - niūrokai atsakė.
Juk Hogvartsas buvo baigtas gerais pažymiais. O Sakura prekiavo negyvomis gėlėmis, kurių lavonėlius, štai, dar ir nudažė. Ne taip ji įsivaizdavo savo gyvenimą.
- O jūs?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tai, kad gėlių pardavėja - ragana, iš esmės nekeitė nieko. Jis čia atėjo nupirkti puokštės mylimai merginai. Su puokšte ir išeis. Koks jo reikalas, kuo užsiima ši itin keista mergaičiukė? Jau pasigailėjo kažko klausęs. Galėjo apsimesti ją nesakius, kad mėlynų gėlių neturi, ir eiti sau. Bet argi jis kada nors patyli? Žinoma, ne. Ir vėl susimovė ir įklampino save į dar didesnę nesąmonę.
Bet dabar pagavo smalsumas. Kažkodėl apie tai, kad baigė magijos mokyklą, mergaičiukė pasakė labai jau niūriai. Atidžiai pažvelgė į ją. Tiesą sakant, atrodė labai jauna. Ne tokia, kuri galėjo ten praleisti devynerius metus. Kitaip sakant, turbūt baigė ją laiku. Tad kas tada negerai? Stengdamasis negalvoti apie tai, kad pats du kartus kartojo kursą, o galiausiai iš viso išlėkė, linktelėjo. Nebuvo čia ką daugiau ir sakyti - daugiau į kalbas tikrai nesileis.
Bet tada pasigirdo prakeiktas "o jūs?" Na, gal ir gerai, kad dabartiniai vaikai nežino beveik dešimties metų senumo istorijos. Ar bent jau neatpažįsta jo kaip pagrindinio tos istorijos veikėjo. Bet kalbėti apie Hogvartsą vis dar nebuvo smagu. Tik kodėl jis pats apie tai užsiminė?
- Aha ,- tarstelėjo stengdamasis nuslėpti neužtikrintumą. Daugiau niekada šitos merginos nesutiks, tad toks nedidelis melas (nors ne toks jis jau ir nedidelis...) žalos nepadarys. Bet reikėjo nukreipti pokalbį nuo savęs ir Hogvartso, tad Dafydd pabandė pratęsti:
- Nustebau, kad jūs ragana. Skersiniame skersgatvyje yra magiškų gėlių parduotuvė. Jos ten ir spalvas keičia, ir dainuoja, ir daro dar daug ką. Turbūt įsivaizduojate. O jūsų parduotuvėlė atrodo visai paprasta. Nesakau, kad tai blogai, žinoma. Bet dėl manęs tikrai nebuvo būtina dažyti gėlių. Svarbiausia parodyti dėmesį, ar ne?
Ir vėl prišnekėjo kažkokių nesąmonių, bet tikėjosi, kad jų buvo bent jau pakankamai daug, kad neliktų priežasties grįžti prie Hogvartso temos. O kol kas reikėjo apsispręsti, ar tikrai nori mėlynų, ar vis dėlto natūralios spalvos gėlių.

[Sakura Levins]

- Tikriausiai jūsų nemokė Auris Senkleris, - netyčia išsprūdo merginai.
Dabar ji įžūliai nuo galvos iki kojų nužiūrėjo klientą. Juk jau klientą, taip? Ne potencialų, ne būsimą. Juk gvazdikėlius šis žmogus pirks, ar ne?
- Atrodote panašaus amžiaus, - baigusi spoksoti padarė prielaidą.
Gal jie buvo bendramoksliai?
- Galbūt mokėtės Klastūnyne? - paklausė.
Sakura žinojo, jog Auris Senkleris mokėsi tame koledže.
- Magiškų augalų yra įvairiausių, - pasakė baltapūkė. - Jų savybės kur kas stipresnės nei žiobariškų augalų. Kai kurie iš tiesų ir juda patys, daugelis turi čiuptuvėlius, - pardavėja kiek pagyvėjo kalbėdama apie augalus. - Bet Skersiniame Skersgatvyje gėlės yra užburtos įvairiausiais kerais. Tai labai nenatūralu. Aišku, nenatūralu yra ir gėles nuskinti bei pamerkti į vazą, - mostelėjo į pardavinėjimas. - Ar, juolab, jas nudažyti, - pažiūrėjo į gvazdikėlius. - Tačiau čia tos gėlės yra tikros, nors ir sužalotos. Ir aš stengiuosi, kad jos kuo ilgiau išliktų gyvos...
Ji atsiduso. Pati nežinojo, kodėl įsidarbino floristikos salone. Kodėl ne kur nors su magiškais augalais. Juk galėtų dirbti ir gamtai naudingą darbą, o dabar yra atvirkščiai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Netrukus situacija dar labiau nustebino. Nors mergina buvo jauna, visai neatėjo į galvą, kad ji sugalvos paklausti apie vienintelį draugą.
- Ne, jis už mane jaunesnis, - atsakė, tačiau nesiplėtė. Neketino pasakoti, kad su Auriu kartais susitinka ir bendrauja. Tai buvo ne šitos jauniklės reikalas, nors turėti draugą tarsi ir neturėtų būti gėdinga. Nejaukiai pasimuistė - merginos spoksojimas vertė jaustis nepatogiai. Vienintelė moteris, kuri galėjo taip žiūrėti, buvo ne ši jauna pardavėja, o žmona. Dėl to norėjosi ką nors pikčiau pasakyti ir numetus gėles galiausiai iš čia išeiti, bet, laimei, ji pagaliau nukreipė akis.
- Na, mokiausi, - šiek tiek nustebęs atsakė į dar vieną klausimą. Pasigailėjo, kad užsiminė apie mokyklą. Pasirodo, šita mergina pernelyg mėgo plepėti. - O jūs irgi klastuolė? - paklausė tik iš mandagumo.
Tarsi viso šito būtų maža, ji pradėjo plepėti ir apie augalus. Tai buvo šiek tiek geriau ar bent jau ne taip nejauku. Vis dėlto norėjosi greičiau įsigyti gėles ir keliauti namo. Jis reikalingas savo šeimai. Kad ir koks būtų pavargęs, nors ir sužeistas, jis ten yra laukiamas. Tikrai neturi plepėti su pirma pasitaikiusia gėlių pardavėja.
- Manau... - ištarė Dafydd, nors balse buvo galima girdėti dvejonę. - Vis dėlto manau, kad jai labiau patiktų natūralios spalvos gėlės...
Neįsivaizdavo, ar mergina sutiks nuimti spalvą. Žinoma, galėjo padaryti tą ir pats, bet atrodė, kad su augalais dirbanti ragana galbūt padarys tą geriau. Na, o jeigu supyks ar įsižeis, jis spalvą atkeis išėjęs iš šio keisto kiosko. Vis dėlto atsisuko į šviesiaplaukę ir laukė kokių nors jos veiksmų.

[Sakura Levins]

- Taip, jis tikrai jaunas. Jaunas ir gražus, - antrą sakinį pridūrė tik sau mintyse. - Ne, - nusijuokė. - Aš toli gražu neprimenu klastuolės. Mokiausi Varno Nage, bet tik ketverius metus, jei norite žinoti. Atvykau į Hogvartsą būdama ketvirtakursė.
Ir tada pirkėjas pasakė, kad vis dėlto jo žmonai patiktų natūralios spalvos gėlės. Sakura mintyse pagalvojo, jog šiam vyrui tikrai sunku apsispręsti. Tačiau juk jis - klientas. Kuris visada teisus, kaip kad sakė baltapūkės darbdavys.
- Gerai, - nusišypsojo mergina. - Tai vis tik puokštę raudonos spalvos gvazdikėlių ar rinksitės kažkokias kitas gėles? - paklausė ir ištiesė ranką norėdama paimti mėlynas.
Kažkaip viskas pasidarė ramiau ir natūraliau sužinojus, jog šis žmogus - taip pat burtininkas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pastebėjimas, kad Auris jaunas, nustebino. Ar tai reiškia, kad ir jis jaunas? O gal priešingai? Suprasti merginos minčių vingius buvo labai sudėtinga, tad Dafydd nė nesistengė. Pačiam atrodė, kad jis dar tikrai nesenas. Žinoma, mažyliai auga, tačiau jis vis tiek dar gali turėti jų ir daugiau. Ir būtinai turės, jeigu tik Mayra su tuo sutiks.
Kam jam reikia faktų apie tai, kada baltaplaukė atvyko į Hogvartsą, irgi nebuvo aišku, bet Dafydd tiesiog mandagiai linktelėjo. Norėjo greičiau baigti šitą susitikimą ir pagaliau keliauti namo. Išvarginęs darbas kėlė susierzinimą, tad be galo reikėjo apkabinti savo mergaitę ir mažylius.
Tik prieš tai reikėjo išsirinkti gėles. Mielai atidavė nenatūraliai mėlyną puokštę pardavėjai ir susimąstė. Tiesą sakant, paprastai tokią dovanėlę išrinkdavo lengviau. Kodėl taip sunku šį kartą? Negi tai tik dėl to, kad pardavėja elgiasi itin keistai? Ji kažkuo priminė tą bjauriai keistą moteriškę, kurią sutiko Londone. Bet aną kartą suknelę išrinko visai nesunkiai, nors toji keistuolė ir aiškino, kad jis nevertas pirkti tokį prabangų drabužį.
- Tebūnie raudoni gvazdikėliai, - galiausiai atsakė ir įsikišo ranką į kišenę. - Kiek kainuos?
Automatiškai išsitraukė galeonus - pardavėja juk ragana. Vis dėlto laiku susivokė, kad nė vienas nežinojo apie kito gebėjimą kerėti. O ir pati parduotuvėlė žiobariška. Tai privertė sutrikti ir vėl pradėti raustis kišenėse.
- Labiau esu pripratęs prie burtininkų pinigų, - tarsi pasiteisindamas ištarė. Buvo keistai gera tarti šią frazę, tad Dafydd suprato: negali sakyti, kad jam patiko šita pardavėja, tačiau tai, kad ragana, faktas labiau teigiamas.

[Sakura Levins]

Sakura paėmė mėlynas gėles. Keli mostai burtų lazdele nusisukus, kad koks nors praeivis, kuris nėra burtininkas, nepamatytų, ir puokštė tapo raudona. Tokia, kokia iš tiesų ir turėjo būti.
Mintyse Sakura padėkojo ne kam kitam, o Auriui Senkleriui. Juk tai būtent jis išmokė mokinę transfigūruoti. Prisiminimais norėjosi grįžti į papildomas jo pamokas, o gal apskritai į Hogvartsą, į jo apylinkes ar net Varno Nago bendrąjį kambarį, bet to padaryti Levins negalėjo. Juk ji - darbe.
Baltapūkė atsisuko į vyruką ir šypsodamasi padavė jam gėles.
- Štai jūsų gvazdikėliai, - mandagiai tarė. - Bus penkiolika svarų.
Mergina jau norėjo ką nors pasakyti apie galeonus, tačiau negalėjo. Nes už burtininko pirkėjo atsistojo kitas vaikinukas. Tad Sakura nieko nebesakė ir laukė, kol magas susimokės.
Susikaupė ir nusiteikė darbui bei pažadėjo sau, kad daugiau su pirkėjais nesivels į asmeniškumus.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Laimei, mergina apie tai, kad jis nori natūralių gėlių, nieko nebesakė. Žinojo, kad turbūt atrodo itin keistas ir neapsisprendęs. Dėl to gal atrodo ir kvailas. Bet tai, tiesą sakant, nelabai terūpėjo. Ko gero, pasaulyje nėra žmogaus, kuris tikrai galėtų suprasti Dafydd norą palepinti mylimąją. Stengėsi tai padaryti kuo maloniau, dėl to kartais išties apsispręsti nebuvo taip jau paprasta. O jeigu pardavėjai tai nepatinka, tai jau tik jos pačios problemos. Siekdama parduoti kuo daugiau ji turėtų vykdyti bet kokį kliento pageidavimą. Na, bet apie tai galima daugiau negalvoti, o jeigu dar kada pamatys šitą kioskelį, apeis jį plačiu lanku. Tikrai nereikėjo, kad jauniklė pradėtų apsimetinėti esą jį pažįsta ir toliau peza visokias nesąmones.
- Ačiū, - paėmęs puokštę ištarė Dafydd. Apžiūrėjo ją. Gėlės gražios, nors tai visai nepaskatino galvoti, kad jų pirkimas buvo smagus. O ir kaina pasirodė aukštoka. Bet kadangi už jo jau stovėjo kitas norintis gėlių įsigyti vyrukas, nieko nesakė, tik išsitraukė reikiamus pinigus ir atskaičiavęs tris penkių svarų banknotus ištiesė merginai. Mielai būtų pasakęs, kad jai reikėtų gerai apmąstyti savo manieras, bet vis dėlto tokiais dalykais švaistytis tikrai buvo ne jo būdui. Geriau galvoti tik apie tai, kad šiomis gėlėmis nustebins ir pradžiugins Mayrą. Gal tai paskatins ją per daug nesirūpinti dėl dar vieno darbe įgyti sužeidimo.
- Ačiū už gėles, - dar kartą padėkojo ir atsargiai apėjęs už jo laukiantį pirkėją paliko kioską. Tiesą sakant, buvo įdomu, ar mergina ir jam pamokslaus, bet nutarė nešvaistyti laiko, o keliauti tiesiai namo. Netrukus Dafydd apsisuko ant kulno ir prapuolė.