[Amira Eliadė]

  „Knygnešio plunksnos“ tai maža kanceliarinių prekių parduotuvė. Burtininkai jau senokai praminė parduotuvę lengvesniu pavadinimu - „Raštinės prekės“. Pastebėti pačią parduotuvę nelengva. Medinės sienos ir vienos vienintelės durys su stiklais, pro kuriuos pamačius plunksnas ir rašalus būdavo suprantama, kas čia per parduotuvė. Kaimynystėje esanti „Madam Malkin drabužiai kiekvienai progai“ parduotuvė naudojosi kur kas didesniu populiarumu ir užėmė bent trigubai daugiau vietos. Nors viduje prekybvietė buvo tikrai nedidukė, čia galima buvo nusipirkti įvairiausių plunksnų ir kokios tik nori spalvos rašalo (net auksinio ar nematomo). Be abejo, čia galima buvo rasti ir nemažą pergamento pasirinkimą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Gali būti, kad šitą parduotuvę reikėjo aplankyti anksčiau. Ten nebus labai magiška, be to, kuprinės sunkėja. Bet laiko atgal neatsuksi, tad nėra prasmės graužtis. Geriau galvoti apie tai, kad jau netrukus pirks burtų lazdeles, o jau tada dvyniai bus tikrai patenkinti. Be to, dar laukia staigmena, kurią Dafydd nutarė atidėti po Olivanderio.
- Teks paeiti atgal iki Madam Malkin parduotuvės, - pasakė sūnums Dafydd. - Bet nebijokit! Burtų lazdelės tikrai niekur nedings. Čia neturėtume ilgai užtrukti, tad jau greitai galėsite išbandyti tuos daiktus.
Neskubėdamas žingsniavo gatve. Nors ne tik vienuolika metų buvo tėvas, bet net ir šiandien jau lankėsi keliose parduotuvėse, vis dar jautėsi keistai. Būti šioje gatvėje ne darbo reikalais ir netgi ne ieškant dovanos Mayrai buvo stebuklinga. O juk netrukus, jeigu tik viskas pasiseks, darbo reikalais čia nebesilankys. To Mayrai dar nesakė, bet pagaliau ryžosi pateikti prašymą susimažinti etatą Gringotse. Jeigu nauja idėja prigis, pabodusį darbą ir visai paliks. O tai leis daugiau laiko praleisti namie. Tik kad ten jau visai netrukus trūks dviejų mažylių…
Bet jiems to geriau nesakyti. Natūralu, kad Hogvartso laukiantys vaikai nekantrauja. Jie tėvo visai nesuprastų. Tiesa, buvo įdomu, kaip reaguotų Oliveris, jeigu būtų be Elioto. Bet dar labiau gąsdinti sūnaus Dafydd tikrai neketino. Jo įtampa ir taip švietė iš tolo.
- Mums čia, - staiga sustojęs ištarė velsietis. - Suprantu, kad atrodo nelabai patraukliai, bet jie turi visko, ko mums reikia. Eime.
Atidaręs duris įleido dvynius ir įžengė iš paskos.
- Sąraše yra tik teleskopas, bet galite spėti, ką pirksime, - pridūrė.

[Eliotas Llewellyn]

Nelabai aišku, kodėl tėtis pradėjo priekaištauti, tad Eliotas sutrikęs spoksojo į jį. Nežinojo, kas čia tiktų labiau - atsiprašymas ar padėka. Nekaltas žvilgsnis turbūt neišgelbės, tad galiausiai berniukas ištarė:
- Ačiū, Oliveri.
Padėka nebuvo nuoširdi, bet gal brolis neįsižeis? Dabar jie sutaria puikiai, tad tikrai nėra ko pykti.
O štai kai tėtis liepė susitvarkyti, Eliotas pats kiek įsižeidė. Suraukęs nosį paėmė knygas. Jau norėjo jas šveisti ant grindų, bet apsigalvojo. Nerizikuos negauti burtų lazdelės. Taigi tylomis sudėjo vadovėlius į vietą, nors nebuvo tikras, ar jie iškrito būtent iš tų lentynų.
- Jeigu Auris parašytų vadovėlį, aš jį skaityčiau, - pareiškė berniukas. Taip, tai būtų itin įdomu. Bet dabar reikia eiti pirkti… Ir vėl ne burtų lazdelės?! Eliotas garsiai atsiduso.
- Bet, tėti! - suzyzė. - Aš jau baigiu pasenti!
Vis dėlto išdidžiai susidėjo vadovėlius į kuprinę ir išėjo į lauką. Ėjo šalia tėčio ir tyliai dėstė pamokų planus Oliveriui. Į juos, žinoma, mokymasis nelabai teįėjo, bet buvo labai smagu.
- Čia? Fui, - pranešė, kai tėtis parodė parduotuvę. Be entuziazmo smuko vidun ir apsidairė. Neatrodė įdomu. - Pirksime rašalo ir pergamento. Tu taip sakei.
Burtų lazdelė tikrai būtų geriau. Su ja tuos nuobodžius daiktus galima išburti. Bet apie tai Eliotas jau nieko nesakė. Atrodė, kad to daikto jie niekada nenusipirks.

[Oliveris Llewellyn]

Kai Eliotas pareiškė radęs paskutinį vadovėlį, Oliveris pajuto nelabai pažįstamą jausmą. Ne iš karto suprato, kad tai noras sulaukti pripažinimo. Tai jis parodė broliui, kur reikėtų eiti, o jis pasirengęs visus laurus pasiimti sau.
Tą pastebėjo ir tėtis. Jis tikrai pats geriausias. Apie tai garsiai nenorintis kalbėti Oliveris nuleido galvą. Eliotas padėkojo, bet turbūt nenorėjo to daryti. Jei ne tėtis, nieko nebūtų sakęs. Bet kodėl? Ar galvoja, kad jis, Oliveris, per kvailas? Paklausti niekada neišdrįs, o tai gerokai viską apsunkino. Vėl pasidarė apmaudu.
Laimei, išėjus į lauką Eliotas pradėjo pasakoti, ką veiks per pamokas. Vadinasi, jis nori bendrauti, o tai labai gerai. Oliveris norėjo paklausti, ar brolis visai negalvoja mokytis. Vis tik nutarė, kad tai jam gali nepatikti, tad patylėjo. Tik nutarė neduosiantis nusirašyti namų darbų. Ypač Aurio, jei tik jis bus mokykloje.
Parduotuvė, į kurią vedė tėtis, visai nesužavėjo. Eidamas vienas Oliveris jos nė nebūtų pastebėjęs. Vis tik nieko nesakė ir įsmuko vidun. Neatrodė, kad čia daug magijos, bet turbūt reikia. Vis geriau nei bjaurūs apsiaustai.
- O mes rašysime ne rašikliais? - nustebo berniukas. - Tada reikės ir plunksnų, ar ne?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Elioto padėka nepasirodė esanti labai nuoširdi. O ir knygų į vietas berniukas aiškiai nenorėjo sudėti. Dafydd nieko nebesakė. Nenorėjo, kad jo mažylis pareikštų esą tėvas jam tik priekaištauja.
Keliaujant raštinių prekių link Eliotas kažką labai jau entuziastingai aiškino broliui. Ar tik mažyliai nesiruošia kokioms išdaigoms? Bet svarbiausia tai, kad jie bendravo. Elgėsi kaip puikiai sutariantys dvyniai. Tai glostė susirūpinusio tėvo širdį. Taigi jis šypsojosi ir jautėsi laimingas. Kad ir kaip namuose bus sunku be šių berniukų, jiems kartu bus gerai. Jie vienas kitą palaikys.
- Suprantu, kad atrodo nekaip, bet turime čia užeiti, - nelabai patenkintam Eliotui pasakė Dafydd. Nudžiugo, kad berniukas išgirdo ir įsiminė jo žodžius. Gal jis vis dėlto yra šioks toks autoritetas? O štai Oliveris dar kartą įrodė esantis neeilinis vaikas. Norėjosi visiems pranešti, koks šis berniukas sumanus, bet to Dafydd, žinoma, nedarė. Oliveriui dėmesys visai nepatiktų. Ką jau kalbėti, kad ir pats išsišokti neturėjo noro.
- Abu esate teisūs, - nusišypsojo sūnums jų tėvas. - Tikri mano šaunuoliai, ar ne? Šioms prekėms griežtų taisyklių nėra, tad galite išsirinkti patys, - pamojo į tą pusę, kur buvo sudėti rašalai, plunksnos ir pergamentas. - O aš paimsiu teleskopus. Jie visi vienodi, tad nebus ką rinktis. O manydamas, kad mes skubame, esu teisus, ar ne?
Šioje parduotuvėje jie turbūt užtruks kokias tris minutes. Abu dvyniai jau turėjo suprasti, kur iš čia jie keliaus. Noras įsigyti burtų lazdeles, Dafydd nuomone, dabar buvo stipresnis už viską. Bet kol kas jis prie astronomijos prietaisų nėjo. Stebėjo mažylius. Norėjo būti šalia, jei iškiltų klausimų ar reikėtų pagalbos. Teleskopą paimti gali bet kas, o štai padėti ir ką nors paaiškinti - jau tėvo pareiga. O ji Dafydd gyvenime buvo svarbiausia. Kartu su pareiga būti geru vyru ir mylimuoju, žinoma.