[Amira Martin]

  „Knygnešio plunksnos“ tai maža kanceliarinių prekių parduotuvė. Burtininkai jau senokai praminė parduotuvę lengvesniu pavadinimu - „Raštinės prekės“. Pastebėti pačią parduotuvę nelengva. Medinės sienos ir vienos vienintelės durys su stiklais, pro kuriuos pamačius plunksnas ir rašalus būdavo suprantama, kas čia per parduotuvė. Kaimynystėje esanti „Madam Malkin drabužiai kiekvienai progai“ parduotuvė naudojosi kur kas didesniu populiarumu ir užėmė bent trigubai daugiau vietos. Nors viduje prekybvietė buvo tikrai nedidukė, čia galima buvo nusipirkti įvairiausių plunksnų ir kokios tik nori spalvos rašalo (net auksinio ar nematomo). Be abejo, čia galima buvo rasti ir nemažą pergamento pasirinkimą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Gali būti, kad šitą parduotuvę reikėjo aplankyti anksčiau. Ten nebus labai magiška, be to, kuprinės sunkėja. Bet laiko atgal neatsuksi, tad nėra prasmės graužtis. Geriau galvoti apie tai, kad jau netrukus pirks burtų lazdeles, o jau tada dvyniai bus tikrai patenkinti. Be to, dar laukia staigmena, kurią Dafydd nutarė atidėti po Olivanderio.
- Teks paeiti atgal iki Madam Malkin parduotuvės, - pasakė sūnums Dafydd. - Bet nebijokit! Burtų lazdelės tikrai niekur nedings. Čia neturėtume ilgai užtrukti, tad jau greitai galėsite išbandyti tuos daiktus.
Neskubėdamas žingsniavo gatve. Nors ne tik vienuolika metų buvo tėvas, bet net ir šiandien jau lankėsi keliose parduotuvėse, vis dar jautėsi keistai. Būti šioje gatvėje ne darbo reikalais ir netgi ne ieškant dovanos Mayrai buvo stebuklinga. O juk netrukus, jeigu tik viskas pasiseks, darbo reikalais čia nebesilankys. To Mayrai dar nesakė, bet pagaliau ryžosi pateikti prašymą susimažinti etatą Gringotse. Jeigu nauja idėja prigis, pabodusį darbą ir visai paliks. O tai leis daugiau laiko praleisti namie. Tik kad ten jau visai netrukus trūks dviejų mažylių…
Bet jiems to geriau nesakyti. Natūralu, kad Hogvartso laukiantys vaikai nekantrauja. Jie tėvo visai nesuprastų. Tiesa, buvo įdomu, kaip reaguotų Oliveris, jeigu būtų be Elioto. Bet dar labiau gąsdinti sūnaus Dafydd tikrai neketino. Jo įtampa ir taip švietė iš tolo.
- Mums čia, - staiga sustojęs ištarė velsietis. - Suprantu, kad atrodo nelabai patraukliai, bet jie turi visko, ko mums reikia. Eime.
Atidaręs duris įleido dvynius ir įžengė iš paskos.
- Sąraše yra tik teleskopas, bet galite spėti, ką pirksime, - pridūrė.

[Eliotas Llewellyn]

Nelabai aišku, kodėl tėtis pradėjo priekaištauti, tad Eliotas sutrikęs spoksojo į jį. Nežinojo, kas čia tiktų labiau - atsiprašymas ar padėka. Nekaltas žvilgsnis turbūt neišgelbės, tad galiausiai berniukas ištarė:
- Ačiū, Oliveri.
Padėka nebuvo nuoširdi, bet gal brolis neįsižeis? Dabar jie sutaria puikiai, tad tikrai nėra ko pykti.
O štai kai tėtis liepė susitvarkyti, Eliotas pats kiek įsižeidė. Suraukęs nosį paėmė knygas. Jau norėjo jas šveisti ant grindų, bet apsigalvojo. Nerizikuos negauti burtų lazdelės. Taigi tylomis sudėjo vadovėlius į vietą, nors nebuvo tikras, ar jie iškrito būtent iš tų lentynų.
- Jeigu Auris parašytų vadovėlį, aš jį skaityčiau, - pareiškė berniukas. Taip, tai būtų itin įdomu. Bet dabar reikia eiti pirkti… Ir vėl ne burtų lazdelės?! Eliotas garsiai atsiduso.
- Bet, tėti! - suzyzė. - Aš jau baigiu pasenti!
Vis dėlto išdidžiai susidėjo vadovėlius į kuprinę ir išėjo į lauką. Ėjo šalia tėčio ir tyliai dėstė pamokų planus Oliveriui. Į juos, žinoma, mokymasis nelabai teįėjo, bet buvo labai smagu.
- Čia? Fui, - pranešė, kai tėtis parodė parduotuvę. Be entuziazmo smuko vidun ir apsidairė. Neatrodė įdomu. - Pirksime rašalo ir pergamento. Tu taip sakei.
Burtų lazdelė tikrai būtų geriau. Su ja tuos nuobodžius daiktus galima išburti. Bet apie tai Eliotas jau nieko nesakė. Atrodė, kad to daikto jie niekada nenusipirks.

[Oliveris Llewellyn]

Kai Eliotas pareiškė radęs paskutinį vadovėlį, Oliveris pajuto nelabai pažįstamą jausmą. Ne iš karto suprato, kad tai noras sulaukti pripažinimo. Tai jis parodė broliui, kur reikėtų eiti, o jis pasirengęs visus laurus pasiimti sau.
Tą pastebėjo ir tėtis. Jis tikrai pats geriausias. Apie tai garsiai nenorintis kalbėti Oliveris nuleido galvą. Eliotas padėkojo, bet turbūt nenorėjo to daryti. Jei ne tėtis, nieko nebūtų sakęs. Bet kodėl? Ar galvoja, kad jis, Oliveris, per kvailas? Paklausti niekada neišdrįs, o tai gerokai viską apsunkino. Vėl pasidarė apmaudu.
Laimei, išėjus į lauką Eliotas pradėjo pasakoti, ką veiks per pamokas. Vadinasi, jis nori bendrauti, o tai labai gerai. Oliveris norėjo paklausti, ar brolis visai negalvoja mokytis. Vis tik nutarė, kad tai jam gali nepatikti, tad patylėjo. Tik nutarė neduosiantis nusirašyti namų darbų. Ypač Aurio, jei tik jis bus mokykloje.
Parduotuvė, į kurią vedė tėtis, visai nesužavėjo. Eidamas vienas Oliveris jos nė nebūtų pastebėjęs. Vis tik nieko nesakė ir įsmuko vidun. Neatrodė, kad čia daug magijos, bet turbūt reikia. Vis geriau nei bjaurūs apsiaustai.
- O mes rašysime ne rašikliais? - nustebo berniukas. - Tada reikės ir plunksnų, ar ne?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Elioto padėka nepasirodė esanti labai nuoširdi. O ir knygų į vietas berniukas aiškiai nenorėjo sudėti. Dafydd nieko nebesakė. Nenorėjo, kad jo mažylis pareikštų esą tėvas jam tik priekaištauja.
Keliaujant raštinių prekių link Eliotas kažką labai jau entuziastingai aiškino broliui. Ar tik mažyliai nesiruošia kokioms išdaigoms? Bet svarbiausia tai, kad jie bendravo. Elgėsi kaip puikiai sutariantys dvyniai. Tai glostė susirūpinusio tėvo širdį. Taigi jis šypsojosi ir jautėsi laimingas. Kad ir kaip namuose bus sunku be šių berniukų, jiems kartu bus gerai. Jie vienas kitą palaikys.
- Suprantu, kad atrodo nekaip, bet turime čia užeiti, - nelabai patenkintam Eliotui pasakė Dafydd. Nudžiugo, kad berniukas išgirdo ir įsiminė jo žodžius. Gal jis vis dėlto yra šioks toks autoritetas? O štai Oliveris dar kartą įrodė esantis neeilinis vaikas. Norėjosi visiems pranešti, koks šis berniukas sumanus, bet to Dafydd, žinoma, nedarė. Oliveriui dėmesys visai nepatiktų. Ką jau kalbėti, kad ir pats išsišokti neturėjo noro.
- Abu esate teisūs, - nusišypsojo sūnums jų tėvas. - Tikri mano šaunuoliai, ar ne? Šioms prekėms griežtų taisyklių nėra, tad galite išsirinkti patys, - pamojo į tą pusę, kur buvo sudėti rašalai, plunksnos ir pergamentas. - O aš paimsiu teleskopus. Jie visi vienodi, tad nebus ką rinktis. O manydamas, kad mes skubame, esu teisus, ar ne?
Šioje parduotuvėje jie turbūt užtruks kokias tris minutes. Abu dvyniai jau turėjo suprasti, kur iš čia jie keliaus. Noras įsigyti burtų lazdeles, Dafydd nuomone, dabar buvo stipresnis už viską. Bet kol kas jis prie astronomijos prietaisų nėjo. Stebėjo mažylius. Norėjo būti šalia, jei iškiltų klausimų ar reikėtų pagalbos. Teleskopą paimti gali bet kas, o štai padėti ir ką nors paaiškinti - jau tėvo pareiga. O ji Dafydd gyvenime buvo svarbiausia. Kartu su pareiga būti geru vyru ir mylimuoju, žinoma.

[Eliotas Llewellyn]

Oliveris turėtų rodyti daugiau entuziazmo planuojamų išdaigų klausimu. Juk to jie ir vyks į Hogvartsą, ar ne? Deja, brolis buvo labai jau tylus, kas vertė galvoti, kad jis ketina mokytis. Bet tai nuobodu! Auris būtinai suras būdą juos išmokyti taip, kad nereikėtų pastangų. Jis yra tėčio draugas, o tėtis su kvailiais nedraugauja.
- Žinoma, kad mes teisūs! - sušuko vienuolikmetis. - Mes jau tuoj vyksime į Hogvartsą. Vadinasi, esame suaugę ir protingi.
Žvilgtelėjo į Oliverį. Laukė jo pritarimo, bet netrukus sudomino gauta užduotis. Jeigu galės išsirinkti rašalą ir plunksnas, gal ne tokia bloga ta parduotuvė?
- Eime, Oliveri! - ragino brolį. - Rasime geriausias prekes. Bet ir tu, tėti, ilgai negaišk. Mes išties skubame!
Čiupęs brolį už rankos Eliotas tempte jį nusitempė į tą pusę, kur rodė tėtis. O čia buvo įdomiau nei jis tikėjosi.
- Žiūrėk, raudonas rašalas! - sušuko. - Kaip manai, ar Hogvartse profesoriai jį naudoja, kai taiso namų darbus? Reikia nusipirkti! Parašysime juo rašinį, ir profesoriams teks galvoti, kokią spalvą imti. Puiku!
Paėmė tris raudono rašalo buteliukus ir tada pamatė nematomą. Jis dar labiau sužavėjo.
- Paduosime tuščią lapą ir pasakysim, kad namų darbo nesimato, - patekintas toliau aiškino. - Vis dėlto man čia patinka!
Šalia raudono rašalo pastatė gal penkis buteliukus nematomojo. Tik tada pagalvojo dirstelėti į Oliverį, kad sužinotų, ar jam bent kiek įdomu.

[Oliveris Llewellyn]

Tėčio pagyrimai visada patikdavo, bet šį kartą patiko ir Elioto žodžiai. Jie tikrai jau dideli ir beveik suaugę. Ar tas suaugimas nesibaigs, kai teks palikti mamą ir tėtį, nežinia, bet šiuo metu vienuolikos sulaukęs Oliveris jautėsi esąs net labai didelis. Gal šiek tiek net ir protingas.
- Tikrai taip, - gerokai ramiau broliui pritarė berniukas. Netrukus norom nenorom teko keliauti paskui Eliotą. Bet gerai, kad jis susidomėjo - klausytis zyzimo jau šiek tiek nusibodo.
- Taip, tėti, tavęs laukia teleskopai, - spėjo pasakyti Oliveris, o jau visai netrukus klausėsi brolio postringavimų. Dabar girdimi planai atrodė daug įžūlesni nei tie, kuriuos Eliotas dėstė anksčiau. Oliveris puikiai žinojo nedrįsiantis daryti to, ką brolis taip entuziastingai siūlė. Vadinasi, jis tikrai nuobodus, ar ne? Kam Eliotui toks dvynys?
- Ar tau tikrai reikia trijų raudono rašalo buteliukų? - nusiminęs paklausė Oliveris. Pats paėmė po vieną juodo ir mėlyno indelį. Nežinojo, kurio reikės, bet jie atrodė normaliausi. - O už tokius namų darbus turbūt gausi areštą, - dar pasakė. Gal Auriui tokį pokštą ir iškrėstų. Bet tikrai ne kitiems profesoriams. Gerai, kad Eliotas drąsus, bet kartais ta drąsa virsta įžūlumu.
- Imk šituos, - Oliveris broliui padavė tokius pat juodo ir mėlyno rašalo buteliukus. - Geriau eime rinktis plunksnų.
Jų taip pat buvo įvairių, tad jau netrukus Oliveris susidomėjęs apžiūrinėjo neįprastas rašymo priemones.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mažyliai ir vėl parodė, kaip skuba užaugti. Ir šį kartą tai buvo ne tik noras - jie iš tiesų tai darė pernelyg greitai. Kaip tik tai ir buvo priežastis, kodėl reikėjo dar vieno. Atrodė, kad išleidęs dvynius į Hogvartsą Dafydd nebegalės būti laimingas. Bet kodėl? Argi jam nebeužtenka Mayros buvimo šalia. Ši mintis išgąsdino, ir Dafydd krūptelėjo. Kai tik dvynukai gimė, jis pavydėjo jiems mylimosios meilės ir dėmesio. Gal dabar tarsi ją išduoda?
- Myliu tave, Mayra, - vien lūpomis ištarė. Labai norėjo apkabinti savo mergaitę ir pajusti ją šalia. Deja, mylimoji buvo namie. Ji reikalinga Ezrai ir kitiems mažyliams. Suaugę. Kurgi jau jūs suaugę. Esate mano mažyliai mintyse kalbėjosi su dvyniais jų tėvas. Tiesa, berniukai jau buvo prie prekių, tad ir pačiam reikėjo keliauti prie savo užduoties. Su teleskopais nebuvo ko gaišti, tad paėmęs du Dafydd grįžo prie vaikų. Tiesa, stabtelėjo kiek toliau - labai smagu stebėti, kaip jie tyrinėja tokį paprastą daiktą kaip rašalas. Elioto smalsumas begalinis, o ir Oliveriui, regis, įdomu. Tiesa, energingas dvynys jau turėjo planų, kurie nelabai tepatiko. Bet šį kartą teks nutylėti - Dafydd nenorėjo, kad mažyliai suprastų jį viską girdėjus.
- Eliotai, - kreipėsi į sūnų galiausiai eidamas artyn. - Gal papasakosi, ką ketini veikti su tokiu kiekiu raudono ir nematomo rašalo? Nemanau, kad jis pamokoms iš viso bus reikalingas.
Žinoma, vienuolikmečiams nepasakosi, kad reikia taupyti, nes gali sumažėti šeimos įplaukos. Bet tėvas tai apgalvoti privalėjo. Tokios mintys vertė nerimauti, bet viskas bus gerai. Jis būtinai išmaitins šeimą.
- Ką gi, pasiimkite po porą plunksnų bei kelis ritinėlius pergamento. Susimokėsime ir keliausime, ar ne?

[Eliotas Llewellyn]

Nors Oliveris kartais pernelyg lėtas ir ramus, Eliotas vis tiek jį labai mylėjo. Gera žinoti, kad turi kažką artimo. Net jei brolis nepritars išdaigoms ar pokštams, jis neišduos. Visada bus jo pusėje. Tai turbūt pats geriausias dalykas turint dvynį.
Tėtis nuėjo tolyn, tad galima drąsiai dėstyti planus. Nors jis geras, bet turbūt pasakytų, kad Hogvartse reikia mokytis. O tai ne itin įdomu.
- Ak, Oliveri, - nelabai suvokdamas, kodėl brolis nesusipranta, atsiliepė Eliotas. - Vienas tau, vienas man ir dar vienas atsargai. Man raudono rašalo tikrai prireiks! Ir kodėl gausiu areštą, jei visi namų darbai bus padaryti? Viskas bus gerai!
Patenkintas Eliotas šypsojosi, bet paėmęs iš Oliverio rašalo buteliukus suraukė nosį.
- Šitie nuobodūs, - informavo, bet nenoromis padėjo indelius prie kitų. Jau ruošėsi pereiti prie plunksnų, kai išgirdo tėtį. Jam irgi parūpi raudonas rašalas. Eliotas sutriko - tikėjosi, kad gavęs leidimą rinktis neturės to pasirinkimo ginti.
- Man… Jo reikės, - neužtikrintai pratarė ir atsargiai žvilgtelėjo į tėtį - ar pyksta? Lyg ir ne, tad netrukus būsimas pirmakursis be didelio entuziazmo paėmė porą gražesnių plunksnų ir šiek tiek pergamento.
- Aš jau, - pranešė nekantraudamas. Žinojo, kur eis po šios parduotuvės, taigi norėjo tą daryti dabar, o ne “netrukus”.

[Oliveris Llewellyn]

Eliotas aiškiai tikėjosi, kad Oliveris prisidės prie pokštų. Kitaip tikrai nesakytų, kad ir jam reikia raudono rašalo. Gerokai ramesnis dvynys nesiryžo sakyti, kad jis tokio daikto nenaudos. Ką jau kalbėti apie nematomą rašalą.
- Eliotai, ar tu iš viso ketini mokytis? - tyliai paklausė, kai brolis išreiškė nepasitenkinimą normaliomis spalvomis. Negi jam, Oliveriui, teks viską daryti už abu? Tokia mintis nelabai teviliojo, bet berniukas žinojo: jeigu dvyniui reikės pagalbos, jis darys viską, kad ją suteiktų. Eliotas - pats geriausias brolis.
Aišku, tėtis irgi paklausė apie raudoną rašalą. Dabar jau Eliotas neatrodė toks užtikrintas, ir Oliveris susiraukė. Negi jis meluoja? Jeigu taip, tada kam - jam ar tėčiui? Tokia klausimai gąsdino - atrodė, kad mylimas dvynys gali regzti kažką ne visai gero. Kas bus Hogvartse, kur mama ir tėtis jų nematys? Ar Eliotas labai pasikeis? Be tėvų ir jaunesnių brolių bei sesių ir taip bus sunku. Oliveris visai nenorėjo prarasti ir brolio. Bet dabar nieko nesakė - pamažu nerimas pradėjo imti viršų.
Pastebėjęs, kad Eliotas paėmė visai nedaug pergamento, Oliveris klausiamai žvilgtelėjo į tėtį. Atrodė, kad reikia daugiau, tad pats pačiupo kelis ritinėlius. Ši medžiaga patiko, ir berniukas jau nekantravo ją išbandyti. Pasiėmęs ir tris labiausiai patikusias plunksnas atsisuko į tėtį.
- Aš irgi jau, - pasakė. Jau norėjo eiti pirkti burtų lazdelės, bet nieko nesakė. Tėtis ir taip viską žino.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Oliveris uždavė labai gerą klausimą, ir Dafydd nusistebėjo to berniuko drąsa. Žinoma, nebe tie laikai, kai Eliotas nemyli dvynio ir jį kaltina, bet kartais Oliveris vis tiek be reikalo nutylėdavo. Jam reikėtų dažniau papriekaištauti broliui - gal Eliotas tai išgirstų? Bet šį kartą apie tai nekalbės. Tai, kad jis girdėjo pokalbį, taip ir liks nežinioje.
- Sakai, reikės? - jau į jam skirtus žodžius atsakė Dafydd. - O ką tu su jais darysi? Pasibandymui paimsiu po vieną buteliuką. Turės užtekti.
Kaip tarė, taip ir padarė. Laiko taupymo sumetimais rašalo perteklių pats sudėjo į vietas. Atsargiai pastatė teleskopus ant stalo ir stebėjo, kaip berniukai renkasi plunksnas. Jų buvo įvairių, bet tokių diskusijų nesukėlė. Laimei, nė vienas lyg ir nepastebėjo tų, kurios turėtų būti parduodamos Vizlių parduotuvėje. O į ją eiti Dafydd visai nenorėjo. Visų pirma, jo nesugebėjimas atsispirti maldaujantiems žvilgsniams priverstų ten palikti krūvą galeonų. Be to jam norėjosi grįžti namo ir apkabinti savo mergaitę. Galbūt netgi pasidalinti nerimu dėl nesėkmės bandant susilaukti septintojo mažylio. Nors Mayra garantuotai jaučiasi taip pat. Vienaip ar kitaip, Magiškosioms Vizlių šunybėms šiandien ne laikas. Užtenka ir Llewellyn šunybių.
- Eliotai, tiek pergamento tau neužteks nė savaitei, - pratarė Dafydd ir paėmęs kelis ritinėlius įdavė juos berniukui. Oliveris, regis, pasiėmė pakankamai. Tiesa, Dafydd nežinojo, kiek to daikto reikia, bet nenorėjo, kad pritrūktų jau pirmomis savaitėmis. Tai tik suteiktų pretekstą nesimokyti. Bet ar Eliotui preteksto reikia? Gali būti, kad jis nesimokys bet kuriuo atveju.
- Panašu, kad einame prie kasos, - nusišypsojo dvyniams jų tėvas. Stebėjo Eliotą - neabejojo, kad nekantrumas liesis per kraštus. Paėmęs teleskopus nužygiavo susimokėti, ir netrukus trys Llewellyn vyrai paliko ne itin jaukiai atrodančią parduotuvę.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Štai jie ir atsidūrė Skersiniame skersgatvyje. Kas būtų patikėjęs, kad Dafydd Carwyn Llewellyn ateis čia su Breto O'Connor dukra? Bent jau tikrai ne pats Dafydd, o ir Bretui tai turbūt būtų itin didelė staigmena. Tiesą sakant, būtų geriausia, jeigu jis to nesužinotų, bet ar mergaitė patylės? Nieko jai apie tai nesakė ir, žinoma, nedarys. Jeigu jau pasiūlė pagalbą, turbūt negali staiga pareikšti, kad tu tėvui nesakyk, nes jis nesveikas, ar ne?
- Nekaip atrodo ši parduotuvė, ar ne? Bet turi ir geros kokybės prekių. Ar čia savąją plunksną ir pirkai? - paklausė priėjęs "Knygnešio plunksnas". Prisiminė, kaip, atrodo, visai neseniai lankėsi čia su dvyniais. Elioto nekantrumas greičiau gauti burtų lazdelę vis dar buvo ypatingai mielas prisiminimas. Dafydd nejučia nusišypsojo. Kaip gali būti, kad ką tik magijos beveik nepažinę mažyliai jau įpusėjo ketvirtą Hogvartso kursą?
Įleido mergaitę į vidų. Stengėsi negalvoti apie tai, kad turbūt atrodo atsivedęs čia savo dukrą. Dirstelėjo į darbuotoją. Laimei, nepažįstama. Ta, pas kurią apsipirko vasarą, Llewellyn šeimą jau buvo įsidėmėjusi, o visai nereikėjo, kad dabar pultų klausinėti, iš kur atsirado nepažįstamas vaikas.
- Taigi kokių prekių reikia? - pasiteiravo. Pats pasiūlė pagalbą, vylėsi, kad mergaitė nepradės piktnaudžiauti spalvotais rašalais ir panašiais dalykais. Papildomos darbo valandos Londone tikrai neskirtos Breto dukrai. Ne, jos reikalingos tam, kad atėjus laikui galėtų suteikti patį smagiausią įmanomą pirmąjį gimtadienį trims nuostabioms Llewellyn šeimos mažylėms.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Mamos perspėjimai „nesek paskui nepažįstamą vyrą“... „net jei jis pasiūlė tau saldainį (ar plunksną)“ dabar skambėjo ypač absurdiškai. Ir ne tik galvojant apie dabartinę situaciją, kur Kaedė leidžiasi vedama nepažįstamojo Dafydd, bet ir šiaip, turint omeny jos gyvenimo kontekstą, - Bretas tikrai nebuvo mielai pažįstamas tėtušis, kurį ji užkalbino tame turguje, jis jai sugulino nosį ar koją, o ji vis tiek nusekė paskui jį į Skersinį Skersgatvį - būtent ten, kur jie dabar eina su Dafydd. Paradoksalu.
     - Ko tu tiek šypsais? Na aš neturiu nieko prieš šypsenas, laimingi žmonės - geri žmonės... spėju, bet tiesiog keista, kad tu tiek kartų mūsų pokalbio metu vis nusišypsai. Kaip ir būtent šiuo metu, aš nemačiau ar negirdėjau iš mūsų nieko, kas priverstų užkelti lūpų kampučius į viršų.
     Ne, ji tikrai nenorėjo Dafydd įžeisti ar ką (vis dėl to jis jai siūlo savo pagalbą (neturint omeny, kad Kaedei jos... hm, nereikia)), bet ne kartą pastebėtas šypsnis jau darėsi mįslingas reiškinys. Žengdama į parduotuvę, mergaitė kiek nuraudo.
     - Ne... pirkau ne čia, - jam tikrai nereikia žinoti, kokiam užkampy ji rado plunksną papigiai. Įėjusi į, palyginus, prašmatnesnę parduotuvę, mergaitė apsidarė. Auksinės spalvos, švytinčios kampeliuose, vertė ją gūžtis. Ne, ji niekada nepripras prie prabangos. Dar vienas klausimas ją vėl sugėdino.
     - Jokių, - atšovė. Ji jau viską turi. - Bet tu sakei, kad mano plunksna velnio nešta ir pamesta, tai spėju, kad jos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Na, žinoma. Kaedė negalėjo nepastebėti jo šypsenos. Turint omenyje, kas yra jos tėvas, ji tiek smagių prisiminimų tikrai neturi. Ar Bretas atsiveda čia savo dukterį, kad apsipirktų? Žinoma, ne tada, kai sėdi kalėjime, bet ar po to karto, kai jie čia visi susitiko, mergaitė dar gavo progą pasimėgauti šia gatve? Skersinis skersgatvis turbūt žavėjo kiekvieną jaunąjį burtininką ar raganaitę, tik, deja, ne visi turėjo galimybę tai įvertinti.
- Pagalvojau apie tai, kaip Eliotas atėjęs į šią parduotuvę nusivylė, nes čia neparduoda burtų lazdelių, - atvirai atsakė į klausimą. Jeigu jau skiria laiką Breto dukrai, ko gero, nereikia labai jau slapukauti. Be to, kas jau čia tokio blogo, kad jis galvoja apie vieną iš nuostabių mažylių? Na, Eliotui su Oliveriu toks apibūdinimas tinka vis mažiau, bet mylinčiam tėvui dvyniai visada liks mažyliais. Kaip ir jų broliukai bei sesutės, žinoma.
Regis, mergaitė nelabai norėjo sakyti, kur gavo tą netikusią plunksną, ir Dafydd jos nespaudė. Tiesiog linktelėjo ir laukė, kol ji pasakys, ko reikia. O štai tas atsakymas gerokai nustebino. Tiek turinys, tiek jo tonas. Atrodė, kad Breto dukra staiga supyko ar įsižeidė. Bet ko jie čia tada atėjo?
- Ar tu manai, kad aš tave verčiau eiti su manimi į Skersinį skersgatvį? - paklausė Dafydd ir žengė prie plunksnų. Ką gi, jeigu jai daugiau nieko nereikia, nupirks geresnę ir po dviejų minučių galės skirstytis. Tai nebūtų taip jau blogai, mat jis jau seniai pasiilgo šeimos ir namų.
- Ką manai apie šitą? - paklausė pakeldamas dailią erelio plunksną. Kaina buvo vidutinė, tačiau turint omenyje tai, kaip atrodė ta, kurią nusipirko pati mergaitė, šios išvaizda net labai įspūdinga. Jeigu tiks, bus puiku, mat susitikimas darėsi vis keistesnis ir nejaukesnis.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Dafydd atvirumas nustebino Kaedę. Gerąja prasme. Na, Bretas tikrai niekada taip neimtų atvirauti apie savo mintis, prisiminimus, jausmus ir visokius kitokius sentimentalius dalykus. Tai, kad raudonplaukis taip nuoširdžiai kalbėjosi su Kaede, kuri net nėra jo draugė ar tuo labiau dukra, vertė Kaedę vienu metu jausti keistą jausmų mišinį - nuo pavydo Eliotui ir Oliveriui tokio tėvo, iki gėdos dėl šito jausmo.
     - Na, tai tikrai skamba kaip Eliotas, - Kaedė gerai jo nepažinojo, bet per pamokas tekdavo susidurti, tad šį kartą šypsnį parodė ir ji. Gal po Kalėdų reiktų kaip nors ir su Eliotu pamėginti susibičiuliauti? Iš visur tiek sklinda kalbų apie jo vėjavaikiškumą, kiek maištingą sielą, ir tai, tiesą sakant, nebuvo toli nuo Kaedės širdies.
     Kitas klausimas sutrikdė. Taip. Galvoje iškart suskambo nuoširdus atsakymas, tačiau įsižeidęs Dafydd tonas privertė O'Connor vėl susigėsti. Akivaizdu, kokio atsakymo laukė vyras, tad Kaedė, nudelbusi akis į žemę ir viduje rausdama iš gėdos, kad nesugebėjo net normaliai padėkot už suteiktą pagalbą - tik įžūliai atsikirtinėti, tyliai sumurmėjo:
     - Ne, nemanau...
     O vyrui pasiūlius kažkurią iš plunksnų, Kaedė tik labai entuziastingai palinksėjo (kad tik būtų aišku, kad ji sutinka), nes nieko padoraus apie tas plunksnas nenusimanė.