[Šira Knightley]

     Mokslo metai jau visai bėgo į pabaigą. Atrodo, vos prieš savaitę Šira sėdėjo rugsėjo pirmosios vakarą didžioje salėje ir su visais linksmai smaginosi, jau nebekreipdama dėmesio į tai, kad priklauso Varno Nagui, o sesuo Švilpynei. Ir kaip tik šiandien jos abi kartu traukė į paskutinę bendrą žiobarotyros pamoką. Būtų visai smagu, jei visas pamokas jos užbaigtų kartu - pamąstė Knightley kuomet seserys kartu žengė į žiobarotyros kabinetą. Prisėdusios prie stalų abi rado skirtingus daiktus. Širai teko sudužęs keramikinis indas, o Illai - knyga su suplyšusiais puslapiais ir viršelius.
     - Gal nori keistis? - pavydžiai nužvelgdama Illos knygą pasiūlė varniukė.
     - Ot ir ne, - pasišaipydama atkirto vyresnioji Knightley, bet pamačiusi nusiminusią Širą, bakstelėjo alkūne jai į šoną. - Ė, nenusimink. Tai tik pamoka. Įžvelk teigiamą pusę - bus geriau, jei išmoksi priimti ką gavai, o ne nuolat pavydėti kitam.
     - Ahaaaa, gerai.

[Sevirina Mckenna]

Sevirina turėjo visas dalis pabaigti meškiuką. Nors darbas mergaitei buvo įdomus, tačiau jau pabodo todėl greitai pradėjo dirbti. Minutėle dar pagalvojo kokiu dygsniu siūti, kadangi jų žinojo gan nemažai ir norėjo kaip nors įdomiau susiūti. Be dirbdama Sevirina užgaudė kelis žvilgsnius iš profesoriaus. Pasirinkusi dygsnį greitai pradėjo siūti. Pasitaikė kelios nežymios klaidelės, bet labai jų ir nesimatė. Sevirina dar kartelį žvilgtelėjo į pilnai paruoštą ir sutvarkytą meškiuką. Matėsi, kad buvo galima ir kruopščiau jį pataisyti, bet per daug pabodo mergaitei. Na, bet vistiek jis buvo gan gražus todėl pirmakursė savimi didžiavosi ir meškiukas jai tikrai patiko. Įsitikinusi tikrai, kad meškiukas geras Sevirina atsistojo ir nunešė profesoriui. Grįžusi į savo vietą susitvarkė pilnai ir atsipūtė. Buvo pasiruošusi keliauti iš pamokos.

[Šira Knightley]

     Gavusi naująją adatą (ši ne ką geresnė iškart nusistatė) Kaedė nuskuodė atgal prie savojo stalo ir su panieka nužvelgė tą suknelę ir mintyse dar dešimt kartų skirtingais būdais prakeikė profesorių už tai, kad jis jai pakišo būtent daiktą, kurį reikia siūti. O gal čia jo tikslas? Mokiniams pateikti kuo sunkesnes užduotis? Neįveikiamas?
     Dar po visos amžinybės galiausiai susidorojusi su siūlu ir adata (ak, kodėl jie negalėtų geriau tarpusavyje sutarti? O tai nenori prie vienos kito nė už ką priartėti), ji pabandė pirmą dygsnį ir šis gavosi visai neblogai! Nudžiugusi nusišypsojusia sėkme, O'Connor tęsė darbą ir, žinoma, prakeiktas kiaulystės dėsnis. Vos nudžiugai - iškart priešinga situacija. Pasidžiaugei, kad vėjas nepučia, iškart pradės pūsti... Kaedė prisivertė save sutramdyti ir nesviesti ir tos suknelės į sieną. Ir toliau bandydama dygsnius, ji galiausiai baigė darbą, tačiau šis atrodė taip, kad net velnias koją nusisuktų jame...

[Hestijas Mullins]

  Hestijas toliau siuvo. Sugebėjo eilinį kartą įsidurti, tačiau, nors šįkart kraujas jau šiek tiek bėgo, ne taip skaudėjo, todėl pabandė irgi nekreipti dėmesio. Tačiau viršūnė buvo po poros minučių, kai jis sugebėjo įsidurti į tą pačią vietą, į kurią jau buvo įsidūręs ir kur minimaliai bėgo kraujas.
- Ai, - dabar jau staigiai sureagavo, tačiau jam kilo nuostabi mintis. Jis buvo girdėjęs apie kerus, kurie išvalo objektus. Jie juk ir žaizdą išvalo, ar ne? Gal nebeskaudėtų? Pagalvojo, tačiau visgi nusprendė pabandyti.
- Scourgify! - pasakė išsitraukęs lazdelę ir nukreipęs ją į save, tačiau vietoje to, kad kerai išvalytų žaizdą, jo... Jo burna prisipilė muilo! Hestijas staigiai išėbgo į tualetą, kad ir kaip nenorėjo to daryti, nes žinojo, kad profesorius gali pykti, tačiau ką turėjo daryti?
  Bet, kad gautų profesoriaus malonę, grįžęs užbaigė darbą, nors ir nesijautė puikiai.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Gavusi naująją adatą (ši ne ką geresnė iškart nusistatė) Kaedė nuskuodė atgal prie savojo stalo ir su panieka nužvelgė tą suknelę ir mintyse dar dešimt kartų skirtingais būdais prakeikė profesorių už tai, kad jis jai pakišo būtent daiktą, kurį reikia siūti. O gal čia jo tikslas? Mokiniams pateikti kuo sunkesnes užduotis? Neįveikiamas?
     Dar po visos amžinybės galiausiai susidorojusi su siūlu ir adata (ak, kodėl jie negalėtų geriau tarpusavyje sutarti? O tai nenori prie vienos kito nė už ką priartėti), ji pabandė pirmą dygsnį ir šis gavosi visai neblogai! Nudžiugusi nusišypsojusia sėkme, O'Connor tęsė darbą ir, žinoma, prakeiktas kiaulystės dėsnis. Vos nudžiugai - iškart priešinga situacija. Pasidžiaugei, kad vėjas nepučia, iškart pradės pūsti... Kaedė prisivertė save sutramdyti ir nesviesti ir tos suknelės į sieną. Ir toliau bandydama dygsnius, ji galiausiai baigė darbą, tačiau šis atrodė taip, kad net velnias koją nusisuktų jame...

[Danas de Breinas]

  Danas atėjo į žiobarotyros pamoką. Kad ir kaip tingėjo, nes manė, kad ši pamoka jam naudos nesuteiks, visgi buvo burtininkas ir žiobarų darbo dirbti nesiruošė, pamokas lankyti turėjo. Todėl dabar sėdėjo ir viena ausimi klausė užduoties, kita ausimi snaudė.
  Bet išgirdo, kad reikės taisyti daiktus būdais, kuriuos išmoko praeitose pamokose. Va kam čia tos šiukšlės ant mūsų stalų! Pagalvojo vaikinas bet visgi nusprendė dirbti, kad gautų šiek tiek taškelių ir ramų gyvenimą iki kitos pamokos.
  Ant jo stalo buvo kėdė. Na, tiksliau ne kėdė, o jos liekanos. Ar dėl to, kad aš šeštakursis turiu gauti tokį sunkų darbą? Negalėjo patikėti, nes sutaisyti kėdę tikrai buvo sunkus darbas, ypač jam, paprastam burtininkui, kuris tikrai nesiruošė gyventi tarp žiobarų ir tokių giminių neturėjo. O jei ir turėjo, tai apie jas nežinojo.

[Vega Dellal]

- Žinoma, imk! Tau man nieko negaila! - džiugiai pasakė draugei ir ištiesė jai gana brangų nagų laką, kuris keitė spalvą. Tačiau šių nagų lakų ji iš giminių prašydavo per kiekvieną gimtadienį, todėl tikrai turėjo atsargų.
  Bet Vegos dėžutė dar tikrai nebuvo baigta. Gerai, ji veikė, nors ir ne puikiai, bet veikė. Tačiau atrodė baisiai! Štai pati Vega tokios dėžutės tikrai nenaudotų, o juk turėjo ją pilnai sutaisyti! Tad ji ėmėsi darbo. Išsitraukė dar vieną laką, šįkart paprastą žiobarišką ir uždažė dėžutės viršų. Tai buvo graži laimo spalva. Galvojo, kad tai vienintelė spalva, kurią šiandien turėjo, bet rankinuke dar rado mėlynos, raudonos bei geltonos, kas ją nustebino. Raudonai nudažė dėžutės šonus ir apačią, o kitomis spalvomis nupiešė gėlyčių.
- Geltoni viduriukai, mėlyni žiedlapiai. Gražu, - pasakė tarsi Linai, tarsi sau. Viskas, ji užduotį pabaigė!

[Danas de Breinas]

  Danas susirado vinukų ir plaktuką, kurio jam reikėjo. Sutaisyti kėdę reikėjo gana paprastų priemonių, visgi ji buvo paprasta medinė kėdutė. Kas gali būti lengviau? Žinoma, niekas!
  Jis pradėjo kalti vinukus. Pirmiausia susirado lentą, kuri tarsi turėjo būti pagrindas ir atsargiai prie jos pradėjo kalti kojas. Vieną, antrą prikalti pavyko puikiai, tačiau trečios vinuką įlenkė. Laimei, daug įkalęs nebuvo, todėl sugebėjo jį ištraukti ir įkalti dar vieną. Su ketvirta koja irgi buvo nuotykių - jis vos neįsikalė jo į pirštą! Bet, laimei, vos, todėl viskas baigėsi gerai.
  Danas pavargo, todėl nusprendė padaryti kelių minučių pertraukėlę. Iš krepšio išsitraukė paprastą vandens gertuvę, kurią jam atsiuntė teta, nes buvo dideli karščiai. Kodėl žiobarišką? Danas nežinojo, mat jo teta irgi buvo burtininkė, tačiau neprieštaravo, nes dabar tas vanduo buvo tikras išsigelbėjimas. Reiks dar kartą padėkoti tetai. Jau antrą.

[Šira Knightley]

     Seserys ėmėsi baltaplaukės darbo klijuoti tą keramikinį dubenį. Atrasti kur kuri detalė turėtų klijuotis, lengva nebuvo, tačiau ši veikla Širai teikė savotišką pasitenkinimą ir nusiraminimą. Buvo kuo užimti laiką ir mintis - faina veikla. Tai ką? Man dabar reikės daužyti visus indus iš eilės, kad galėčiau savo malonumui juos vėliau klijuoti? Pasišaipė ir savęs Šira ir jau žiojosi to paties pasakyti Illai, tačiau šiai iš rankų išsprūdo viena detalė ir nukritusi ant žemės subyrėjo į milijonus mažyčių, milimetro dydžio.
     - Vauuuu... Ir ką dabar? - nustebusi baltaplaukė žvelgė į tą vietą, kur skilo dalelė. Illa išsitraukė lazdelę.
     - Ė ė ė! Tikiuosi nepamiršai ką sakė profesorius? Jokių kerų!
     - Taip, bet jis turėjo omeny tai, ką jis padėjo ant stalo. Niekas neminėjo tokios situacijos, kai pats dar labiau pagadini tą daiktą.
     - Gal ir taip, bet... - Illa ją nutraukė:
     - Turi geresnį pasiūlymą? Klijuoti šituos miniatiūrinius gabalėlius į vieną?
     Illa teisi, tai beprasmybė.
     - Gerai jau gerai, bet jei profesorius kaltinis, tai kaltę prisiimsi tu.
     - Šis indas - tavo, - mirktelėjo sesuo, tačiau buvo matyti, kad sutinka. - Reparo.
     Šukytės sulipo į vieną ir abi Knightley draugiškai pabaigė klijuoti likusias dalis.

[Danas de Breinas]

  Pailsėjęs Danas vėl ėmėsi darbo. Ant kėdės jau kaip ir buvo galima sėdėti, tačiau dabar ji atrodė kaip taburetė, o jam reikėjo, kad būtų normali kėdė, todėl dar prikalė atlošą, kas irgi buvo pakankamai lengva. Ir viskas, jis pabaigė!
  Klastuolis savo jėgomis tikrai tikėjo, todėl buvo beveik šimtu procentų tikras, kad jo sukalta kėdė pakankamai stipri, jog jį atlaikytų. Bet, kad įrodytų sau ir smalsiems pirmakursiams, kurie, regis, buvo iš Grifų Gūžtos, nors Danas gerai nematė jų apsiaustų, kurie jį kažkodėl stebėjo, Danas nutarė pabandyti ant jos atsisėsti.
  Tačiau vos prisėdo, visa kėdė vėl subyrėjo į tokias dalis, kokias jis rado ant savo stalo! Maža to, jis dar ir užsigavo! Pirmakursiai leipo juokais, kas šiek tiek supykdė Daną, tačiau jis neturėjo ką jiems pasakyti. Vis dėlto nepasisekė būtent jam, ne kam kitam. Tad iš jo ir reikia juoktis, taip pasaulis ir buvo sukurtas. Ir, deja, nieko čia nebepadarysi, kad ir kaip to norėtum...

[Ikelas Garver]

  Ikelas pabandė nekreipti dėmesio nei į Žiaurųjį profesorių, nei į Baugųjį berniuką, o tik atlikinėti pamokos darbą. Iš pradžių viskas sekėsi puikiai, jo batas, kuris buvo ant stalo, pradėjo atrodyti šiek tiek normaliau ir tai buvo gerai.
  Tačiau paskui Ikelas išgirdo, kad jam reikia patylėti. Berniukas, nors labai bijojo Baugiojo berniuko, labai supyko, todėl nusprendė kaip nors atsikirsti. Kelias ilgas sekundes pagalvojęs, Ikelas labai garsiai, kad girdėtų visa klasė, pasakė:
- Tu pats patylėk, lyg aš būčiau viską pradėjęs!
  Tai pasakęs, Ikelas pasijautė ramiau. Norėjo, kad visi esantys mokiniai išgirstų, kas dėl visko kaltas. Dabar klastuolis jau ramiai suklijavo batą. Jis atrodė visai neblogai! Dėtis Ikelas nebūtų norėjęs, bet naudoti iš bėdos buvo galima!

[Juzefas Levinsas]

Toliau pamoka ėjosi pakankamai ramiai. Aišku, jeigu nekreipsime dėmesio į tai, jog Ikelas šaukė Juzefui į ausį, o Eion patį Juzefą gąsdino direktore. Levinsui pasidarė šiek tiek juokinga, tačiau jis tvardėsi. Juoktis iš klastuolio negalėjo. Juk jeigu Breathnach pasakytų Auriui, kad Juzefas iš jo juokėsi, plikis atsidurtų išties nelabai malonioje padėtyje.
Bet klasėje kažko trūko. Ir tik į pamokos pabaigą Juzefas susivokė, ko. O kur Mulungu? Tai buvo keista, jog vaiduoklio čia nebuvo. Sukirbėjo mintis, kad gal tai Adrijas vaiduokliui kažką padarė? Vyrukas ir vėl pajuto nerimą dėl Walguno.
Bet Juzefo dėmesį nuo paranojiškų minčių atitraukė Hestijas ir dabar jau profesorius nesusilaikęs šyptelėjo, mat mokinio burnoje buvo pilna muilo. Pasibaigus pamokai Juzefas padėjo į šalį mokinių darbus ir visai linksmas paliko klasę prieš tai ją užrakinęs.