0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • ***
  • 130
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Kad ir ką sakytų tėtis, tiesiog negali būti, kad jis yra sunkesnis už abu dvynius. Jis, ko gero, taip tik bando išsisukti. Jam nepavyks - tai buvo daugiau nei aišku.
Užtat tai, kad tėtis neatsakė į kitą klausimą, aišku visai nebuvo. Eliotas kiek sutrikęs pažvelgė į jį.
- Ar eisime? - pakartojo klausimą ir timptelėjo tėčio rankovę. Nutarė, kad ateiti tik čia būtų gerokai per mažai - visus nuotykius, kuriuos patyrė iki žaidimų aikštelės, jau pamiršo.
Abu broliai draugiškai užlipo į namuką. Eliotas suprato, kaip smagu, kai brolis dvynys kartu yra ir draugas. Būtinai jam tą pasakys. Kai tik prisiruoš.
- Lipsiu, - linktelėdamas atsakė Oliveriui. Išgirdo ir tėčio žodžius bei pratarė garsiau: - Žinoma, lipsiu!
Įsitvėrė į tvoros atramą ir atsargiai pastatė koją. Buvo sunkiau nei ant anksčiau išbandytų virvių, bet ryžtingas dešimtmetis nė neketino pasiduoti. Jautėsi privalantis įrodyti, koks yra stiprus ir drąsus.
- Einu! - į dar vieną tėčio klausimą atsakė Eliotas. Perėjo per porą atramų ir atsargiai pasuko galvą į Oliverį. - Eikš! Nėra lengva, bet labai įdomu.
Berniukas nebuvo tikras, kad pereis visą ruožą. Nesinorėjo to daryti, bet nebuvo kitos išeities - teks kviesti tėtį. Prireikus jis tikrai padės.
- Tėti, gali užlipti? - paklausė slėpdamas šiokį tokį nerimą ir baimę.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • ****
  • 289
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Norėjosi greičiau užaugti. Tiek, kad tėtis nebegalėtų sakyti esąs sunkesnis. Ypač už juos abu. Tada jis visai nebegalės išsisukti nuo pramogų.
- Mums reikia greičiau užaugti, - sumurmėjo Oliveris Eliotui. Šiuo klausimu jie sutarė visada. Net ir tada, kai Eliotas jo nekentė. Tad pritarsi ir dabar.
Tėtis nustebino. Neatsakyti į klausimą jam visai nebuvo įprasta. Nustebęs Oliveris žvilgtelėjo į mylimą žmogų, bet Eliotas jį aplenkė ir pakartojo klausimą. Jeigu tėtis vėl neatsakys, bus tikrai keista.
Bet jau netrukus mintys pasisuko prie pramogos. Buvo be galo smagu kažką veikti su Eliotui. Vis dar kilo daug klausimų. Ar tai nėra laikina? Kodėl brolis ignoravo klausimą apie tiltą? Ar Eliotas jį myli? Ir vis dėlto viskas buvo žymiai geriau nei prieš tą ilgą kankinančią kelionę į Ameriką.
Tėtis visai nenorėjo, kad Eliotas liptų ant tvoros, bet brolis to visai nepaisė. Oliveris nebūtų galėjęs taip neklausyti, bet stengėsi nieko nesakyti. Draugystė su Eliotu vis dar nebuvo tvirta, tad geriau pasisaugoti.
Brolis atrodė esąs labai tvirtas ir stiprus. Oliveris žinojo, kad pats neišsilaikytų. Ko gero, reikėtų mažiau piešti, o daugiau žaisti futbolą. Bet ką daryti, kad jis visai nedomina?
- Nežinau, ar nenukrisiu, - neužtikrintai ištarė Oliveris, bet priėjo prie tvoros. Įsikibo į ją ir užlipo ant pirmos atramos. Juto neišsilaikysiantis, tad grįžo ant tvirtos platformos.
- Aš per silpnas, - nusivylęs savimi ištarė. Girdėjo, kad brolis pakvietė tėtį, bet nieko nebesakė. Buvo pernelyg liūdna.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1643
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Mažyliai turbūt jau kūrė planus, kaip priversti tėvą užlipti ant kokios nors platformos. Nors kaskart išsisukinėti nebuvo smagu, tai geriau nei dvynių pykčiai ar kalbos apie jo vaikystę. Dėl to Dafydd kiek atsipalaidavo.
Deja, atskriejęs Elioto priekaištas viską sujaukė. Tai nebuvo atviras priekaištas, bet vaikų tėvas žodžius suprato būtent taip.
- Atsiprašau, Eliotai, užsigalvojau, - jausdamasis nesmagiai ištarė Dafydd. - Bet neabejoju, kad mama ir kiti mūsų laukia namie. Į kokią kavinę nueisime kitą kartą. Ar gerai?
Vylėsi, kad toks neapsižiūrėjimas nesugadins sūnaus nuotaikos. Viskas sekėsi tikrai neblogai, tad pačiam viską sugadinti norėjosi mažiausiai. Šitie mažyliai nusipelnė būti laimingi ir patenkinti.
O dabar jie buvo nusiteikę prigąsdinti tėvą. Elioto entuziazmas kažkur lipti gerokai šiurpino. Dar blogiau tai, kad nuo žemės nieko nesimatė. Taigi teko stovėti ir save kankinti. Mažyliai kažką kalbėjosi, bet iki apačios žodžiai neatskriejo. Panikuodamas užlėkė į viršų ir nepaisė nei trakštelėjusios kopėčių pertvaros, nei į stogelį kaukštelėjusios galvos.
- Ar kas atsitiko? - persigandęs paklausė dvynių. Pripuolė prie tvirtai ant kieto paviršiaus stovinčio Oliverio. Viską matant vaizdas atrodė dar baisiau.
- Eliotai, ar viskas gerai? - vėl paklausė slėpdamas paniką. Ypač gąsdino tai, kad kvietė būtent šis berniukas - jis buvo daug drąsesnis ir nutrūktgalviškesnis už brolį. Jei jau kvietėsi tėvo, kažkas turėjo nutikti. O gal jis išsigando. Bet kuriuo atveju mažyliui dabar reikėjo tėvo.
- Eliotai, gal ateik čia, kur tvirčiau, - vėl paprašė sūnaus Dafydd. Atrodė, kad tuoj visai išprotės. Ar taip ir turi veikti vaikų pramogos?..

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • ***
  • 130
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Oliveris tikrai nekvailas. Štai ir dabar pasakė visišką tiesą. Taip, jiems tikrai reikia greičiau užaugti. Eliotas kilstelėjo antakius.
- Reikia ištverti dar metus. Tada nuvyksime į Hogvartsą. Ten išmoksime panaudoti magiją, kad greičiau užaugtume, - kalbėjo.
Po paraginimo tėtis atsakė į klausimą, bet tas atsakymas nuvylė. Kurį laiką spoksojo tuo puikiai išvystytu maldaujančiu žvilgsniu. Vis dėlto dabar buvo pramogų laikas, tad prašymą pakartos vėliau.
Tiesą sakant, Eliotas neabejojo, kad Oliveris nė nebandys lipti ant tvoros. Kai paaiškėjo, kad brolis tą darys, pasidarė smagiau. Žinoma, kol kas bendravimas yra įtemptas, bet dvynys šaunus. Turėti tokį artimą ryšį bus tiesiog puiku.
- Tau reikia daugiau sportuoti, - ištarė Eliotas stengdamasis nutaisyti draugišką toną. Visai nenorėjo įžeisti brolio - tiesiog nuoširdžiai tikėjo, kad taip jis gali sutvirtėti. O jau tada jie abu lips ant visų įmanomų konstrukcijų.
Žinoma, tėtis išsigando. Tai trikdė - Eliotas norėjo pagalbos, bet visai nesiekė ko nors išgąsdinti.
- Nieko neatsitiko, tėti, - kiek nekantriai ištarė dešimtmetis. - Bet čia nelengva, todėl man reikia pagalbos.
Jis suprato to neprašantis labai dažnai. Turbūt tėtis tiesiog nustebo. Bet taip išsigąsti vis tiek nebuvo būtina.
- Gerai jau, gerai, - nenoriai nusileido berniukas ir grįžo ant platformos. Te nvietos nebuvo daug, tad nulipo kopėtėlėmis. Viena jų atrama suvirpėjo, ir Eliotas sukikeno. Panašu, kad galų gale tėtis iš tiesų kažką sulaužė. Tik niekas, žinoma, to garsiai nesakys. Vietoj to Eliotas pranešė:
- Tėti, aš jau pavargau.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • ****
  • 289
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Brolio pasiūlymas tiesiog puikus, tad Oliveris energingai sulinksėjo. Kai tik nuvažiuos į Hogvartsą, būtinai ras būdą užaugti.
Iš čia grįžti namo nebus blogai, tad apie tai nieko nesakė. Keista, kad Eliotas irgi tylėjo, nors maldaujantis žvilgsnis nepraslydo pro akis. Tai privertė nusišypsoti. Jo brolis kartais per daug zyzia ir prašo, bet yra tikrai smagus.
Jis tikrai per silpnas, ir Eliotas taip pat tai pastebėjo. Oliveris neįsižeidė - nebuvo ko. Tik liūdnai linktelėjo. Brolis teisus, bet sportuoti visai neįdomu. Žinoma, Eliotas tam nepritars, bet Oliveris mieliau rankose laiko pieštuką ar teptuką, o ne kamuolį.
Liūdėti nebuvo kada. Tėtis aiškiai išsigando, o Eliotas to turbūt nesuprato. Tai buvo įdomi situacija. Laimei, brolis nesiginčijo, tad Oliveriui atlėgo širdis. Jis tik dabar suprato ir pats buvęs gerokai išsigandęs. Ši konstrukcija pernelyg pavojinga. Tad dabar pasitraukė praleisdamas Eliotą. Kartu su tėčiu vietos buvo visai mažai, bet pats berniukas tikrai neketino lipti ant tos sienos. Visai džiaugėsi, kad Eliotas pranešė esąs pavargęs. Jau norėjosi eiti namo. Nuovargio labai nejuto, bet emocijų buvo per daug. Reikėjo viską apgalvoti. Norėjosi pasišnekėti su mama, bet pirmiausia reikia daugiau sužinoti apie Elioto jausmus. Su kuo kalbėti neišdrįs, taigi situacija kebli.
- Galime eiti namo, - neprieštaravo berniukas ir nusileido paskui brolį. - Bet čia tikrai smagu.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1643
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Eliotas aiškiai nesuprato tėvo išgąsčio, ir tai turbūt neturėjo stebinti. Šis berniukas retai kada susimąstydavo apie tokius dalykus. Oliveris, ko gero, suprato viską. Bet, nepaisant dvynių skirtumų, jie abu yra vienodai šaunūs.
- Labai retai mane taip kvieti, Eliotai, - bandė paaiškinti sūnui. - Iš apačios aš nieko nemačiau, dėl to nežinojau, kodėl pakvietei. Mano darbas yra dėl jūsų jaudintis.
Laimei, Eliotas nesispyriojo ir perėjo ten, kur tvirčiau. Dafydd jam nusišypsojo. Tikėjosi, kad berniukas per daug nenusivylė. Jam jau aiškiai nepatiko tai, kad po šitos aikštelės jie eis namo. Bet, deja, ne viskas šiame gyvenime galima. Kartais tenka susitaikyti su tuo, kad kažko negausi. Šiems mažyliams būtina tai įsidėmėti ir suprasti.
Praleidęs Eliotą žemyn netrukus gavo gerokai nustebti. Sūnus ir vėl pasielgė taip, kaip jo tėvas nesitikėjo. Gal tai kelionės į Ameriką išdava? Kad Eliotas prisipažintų pavargęs? Taip tiesiog nebūdavo. Dėl to dabar Dafydd susirūpinęs žvelgė į berniuką. Vylėsi, kad tai nėra noras nuslėpti nusivylimą. Įskaudinti šaunų mažylį norėjosi mažiausiai.
- Esate tikri? - paklausė. Gerokai atsargiau nusileido žemyn ir pastebėjo nulaužtą kopėtėlių skersinį. Pasijuto nesmagiai, tad apsidairė ir nepastebimai išsitraukė burtų lazdelę. - Reparo.
Neabejojo, kad magijos pavyzdėlis dvyniams patiko, tad gudriai šypsodamasis atsisuko į juos.
- Jeigu tikrai nebenorite kur nors užlipti, turbūt galime eiti, - ištarė Dafydd dešine ranka apkabindamas Oliverį, kaire - Eliotą. Širdyje buvo labai gera, tad jis švelniai šypsojosi. Neskubėdamas paliko vaikų (ir ne tik vaikų) žaidimų aikštelę ir patraukė namų link.