0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 685
  • Taškai: 111
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Vieną kartą Eliotas pernelyg stipriai atsispyrė nuo žemės, tad Oliveris kiek prisitrenkė. Vis dėlto šįkart neabejojo: brolis nieko blogo nenorėjo. Taigi nei įsižeidė, nei nusiminė.
- Viskas gerai, - tiek Eliotui, tiek tėčiui atsakė Oliveris.
Tėtis, aišku, dar bandė atsikalbinėti, bet netrukus nutiko tai, kas ir turėjo nutikti: Elioto žodžiai privertė pasiduoti.
- Tu nesi per sunkus, - pareiškė Oliveris ir su nekantrumu stebėjo, kaip tėtis eina suptis. Kad ir kaip puiku tai buvo daryti su Eliotu, trise bus dar smagiau. Taigi Oliveris nusišypsojo.
- Laikaisi? - tyliai ir nelabai ryžtingai paklausė brolio. Atsargiai atsispyrė nuo žemės, o rąstui sugirgždėjus beveik pašoko. Gal tėtis tikrai pernelyg sunkus? Žinoma, pamatyti magiją būtų labai įdomu, bet miesto centre to tikrai nebus.
- Gal jau užtenka? - nedrąsiai paklausė. Bijojo pasirodyti esąs nuoboda, bet girgždėjimas kiek gąsdino. O ir tėčiui nepatiks. - Manau, ten įdomu, - parodė į gretimą konstrukciją. Tą labiausiai darė tam, kad nenuviltų Elioto. Tai tarsi rodė, kad vis bijo brolio. Tikra nesąmonė, ar ne? Bet Oliveris jautėsi būtent taip. tik nusiminęs nieko nebesakė.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 521
  • Taškai: 106
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Na, žinoma. Tėtis nusileido. Reikės kada nors pamokyti Oliverį ryžtingumo, bet padarys tą vėliau. Kai abu apsipras su tuo, kad bendravimas pasikeitė. Bet kol kas reikėjo tiesiog suptis. Rąstas pradėjo girgždėti, bet Eliotas stengėsi to nepaisyti. Tėtis gali sugalvoti, kad yra per sunkus šiai pramogai, tad reikėjo pasimėgauti ja kaip galima ilgiau. Oliveriui paklausus, ar laikosi, Eliotas netgi trumpam pasileido, bet vos nenudribęs tuojau vėl įsitvėrė rankenos. Tai buvo dar vienas puikus nuotykis.
Po kiek laiko broliui turbūt nusibodo. O gal jis bijojo girgždėjimo. Ką gi, tikrai teks mokyti jį ryžto. Bet ši pramoka išties nebuvo pati įdomiausia, tad Eliotas atsakė:
- Manau, taip.
Vos tik atsidūrė prie žemės, stryktelėjo nuo rąsto. Netyčia užkliudė Oliverį, bet tik greitosiomis atsiprašė ir nurūko prie konstrukcijos, kurią brolis buvo parodęs. Nesirūpino, ar jam neskauda. Kaip ir nesirūpino tuo, kad gal niekas neina iš paskos. Dabar norėjo užlipti tuo virviniu tinklu.
- Čia labai įdomu! - nežinia kam sušuko Eliotas ir įsikibo į tinklą. Nieko nelaukdamas pradėjo kabarotis aukštyn. Tiesiog nuostabu.
- Tėti! Oliveri! Ateikit! - persisukęs pašaukė ir kitus. Tėtis neturi teisės nė pagalvoti, kad nelips. Šitas daiktas pernelyg smagus.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1968
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Aišku, jam lipti nereikėjo. Vos tik įsitaisė sėdyneje, rąstas pradėjo girgždėti. Dvyniai, suprantama, to negirdėjo, bet jų tėvo ausis tas garsas rėžė net labai stipriai.
- Berniukai… - norėjo perspėti sūnus ir baugiai apsidairė. Jų vis dar niekas nematė, o tai buvo stebuklas. Tad gal galima tikėtis ir dar vieno - kad šitas daiktas nesubyrės? Nutarė dar kiek pažaisti su likimu - taip šaunūs mažyliai bus laimingesni. Jeigu tik niekas nesugrius…
- Eliotai, būk atsargus! - teko staiga perspėti. To berniuko nuktrūktgalviškumas kartais tikrai gąsdino. Tik kaip jį perauklėti? - Laikykis ir būk atsargus.
Po kurio laiko siaubingo girgždėjimo mažyliai, regis, nusprendė, kad jiems užtenka. Pačiam daugiau nei užteko - norėjosi pabėgti nuo grėsmės sulaužyti sūpynes. Bet dvynių neskubino - jie turi išmokti susitarti patys.
Tiesa, netrukus Eliotas nemaloniai nustebino. Brolį turbūt užkliudė netyčia ir netgi atsiprašė. Bet atrodė, kad jis jau yra išmokęs šitaip nepabėgti. Taip, tą konstrukciją pasiūlė Oliveris, bet Elioto elgesį sunkiai pavadinsi susitarimu.
- Einame prie to tinklo? - nulipęs nuo rąsto Dafydd paklausė Oliverio. Visai gali būti, kad brolio elgesys jį skaudina, tad dabar įdėmiai nužvelgė. - Einam, - paragino ir nusivedė sūnų paskui jo brolį. - Man atrodo, kad pasirinkai puikią veiklą.
Priėjo prie tinklo, kur Eliotas, jo tėvo nuomone, ir vėl buvo pernelyg neatsargus.
- Prašau laikytis ir nesisukioti, - pratarė Dafydd. - Be to, prieš keičiant veiklą reikėtų draugiškai susitarti. Kodėl mums reikia eiti ten, kur nuskuodi tu? Vėliau leisk Oliveriui eiti pirmam. Ar gerai?
Gal kalbėjo pernelyg griežtai, bet kartais tikrai sunkiai tramdė Eliotą. Dėl to buvo nesmagu, tad norėdamas užglaistyti situaciją nusišypsojo ir pridūrė:
- Šį kartą nė nebandykite manęs įkalbinėti. Ant šito daikto tai jau tikrai nelipsiu.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 685
  • Taškai: 111
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Turėti brolį dvynį yra nuostabiausias dalykas gyvenime. Dėl šito Oliveris visada buvo tikras. O dabar jautėsi taip, tarsi būtų tą dvynį atradęs iš naujo. O tai buvo netgi dar geriau. Norėjo jam padėkoti ir pasakyti, kaip džiaugiasi, bet buvo drovu. Vis dar drovu. Bet kada nors būtinai pasakys. Eliotas turi žinoti, koks yra mylimas ir brangus.
O kol kas užteko ir to, kad dvynys jo neniekino ir neignoravo. Netgi pritarė idėjoms ir pasiūlymams. Tai leido šypsotis ir tikėti, kad viskas tikrai bus gerai.
Gavęs per galvą kiek sutriko, bet nutarė, kad Eliotas to nedarė specialiai. Tiesa, tai, kad brolis nieko nepasakęs nurūko prie tinklo, nuvylė. Nors pats pasiūlė tą pramogą, tikėjosi ten nueiti kartu. Bet Eliotas ir vėl buvo pirmas. Gal jam tikrai nuobodu?
- Einam, - slėpdamas nusivylimą pratarė Oliveris. Nuėjo paskui tėtį, bet į pagyrimą nekreipė dėmesio. Jis tik bando paguosti.
- Bet juk aš ir pasiūliau čia ateiti. Eliotas žinojo, kad noriu, - gynė brolį dešimtmetis. Tikėjosi taip jo neįžeisiantis ir nesupykdysiantis. Atsargiai pažvelgė į Eliotą - ar jis pritars?
Dar vieni tėčio žodžiai privertė nusišypsoti. Negi jis tikrai galvoja, kad atsispirs dvynių įkalbinėjimams? Kad jie nebandys, galvoti negali - tam tėtis pernelyg protingas.
- Žinoma, lipsi, - kuo užtikrinčiau paprieštaravo Oliveris. Ne taip greitai ir grakščiai kaip Eliotas, bet vis tiek pradėjo kabarotis aukštyn.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 521
  • Taškai: 106
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Kodėl tėtis taip dažnai sako elgtis atsargiau? Tai neįdomu - daug smagiau lįsti į kiekvieną nuotykį. Kaip žinoti, koks jausmas pasileidus, jeigu visą laiką laikaisi? Nespėjus to paklausti pasigirdo dar ir priekaištas. Eliotas suvaidino prasikaltusį. Stengdamasis nežybčioti akimis nuleido galvą.
- Aš… - pradėjo pasiteisinimą, bet tada brolis ėmėsi jį ginti. Tai buvo visai smagu, tad Eliotas dėkingai pažvelgė į Oliverį. Akimis padėkojo ir vėl persisuko, kad galėtų atsiprašančiu žvilgsniu tyrinėti tėtį.
- Taip. Oliveris norėjo, - pritarė broliui ir ėmėsi kopti dar aukščiau. Tikrai įdomu, nors tėčio žodžiai visai nepatiko. Laimei, dvynys iš karto pradėjo kovą. Tereikėjo prisijungti.
- Negi dar nesupratai, kad lipsi visur, kur lipsime ir mes? Nesiginčyk!
Pačiame viršuje kabėjo keli raiščiai su mazgais apačioje. Tai buvo dar geresnis nuotykis, bet jis reikalavo daug jėgų. Eliotas labai norėjo išbandyti, bet žinojo: jeigu pasikabins ant tų daiktų, tėtis dėl jo bijos ir ant tinklo nelips. Reikėjo apsvarstyti, ką geriau daryti. Nutaręs, kad, jeigu ką, tėtis galės užlipti vėliau, galiausiai paėmė du artimiausius raiščius ir pradėjo siūbuoti ant jų.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1968
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Atrodė, kad Oliveris nusiminęs, bet bando tai paslėpti. Taigi Dafydd sūnaus nespaudė. Jei norės pats pasakys, kas nutiko. Vis tik spėjo, kad tai susiję su Eliotu. Negi šis berniukas nustojo nekęsti brolio, bet vis tiek elgiasi taip netaktiškai? Laimei, Oliverio nuotaika nesugedo tiek, kad jis visai nenorėjo kažko veikti.
Eliotas atrodė labai jau prasikaltęs, o tai atrodė pernelyg įtartina. Toks jo elgesys visai nepatiko - atrodė, kad berniukas gali išaugti į puikų apsimetėlį ir manipuliatorių. To labai nesinorėjo. Tiesą sakant, savo šeimą idealizuojantis Dafydd neįsivaizdavo, kad kažkur jo ir Mayros vaikas gali užaugti nelabai geru žmogumi.
- Šį kartą tiek jau to. Bet prašau kitą kartą gražiai susitarti, - ištarė dvynių tėvas.
Netrukus Eliotas nutarė išgąsdinti dar labiau. Buvo labai jau aišku, ką jis planuoja, bet Dafydd tikėjosi klystantis.
- Kol tu būsi taip aukštai, aš tikrai niekur nelipsiu, - atsakė sūnui bandydamas nuslėpti baimę. - Ir nesakau, kad lipsiu, kai jūs nusileisite. Būk labai atsargus, Eliotai.
To berniuko noras išbandyti viską nebuvo nei blogas, nei sunkiai suprantamas. Dešimtmečiui vaikui viskas įdomu. Blogiau tai, kad tai siaubingai gąsdino. Tarsi būtų maža, Eliotas pradėjo siūbuoti ore. Jo tėvas kone sustingo iš siaubo. Privertė savo kojas žingsniuoti ir atsidūrė po sūnumi. Bet jei jis nukris, vis tiek nesugaus. Kas vis dėlto tokius daiktus įrengia vaikų žaidimų aikštelėje?
- Eliotai, gal jau gana? Aš labai dėl tavęs nerimauju, - neslėpė Dafydd nenuleisdamas nuo berniuko akių. Negalima pamiršti ir Oliverio, tad tėvas žvilgtelėjo ir į jį. - Gal bent tu ten nelipsi? - labiau paprašė nei paklausė. Jis privalo parvesti sveikus mažylius namo. Ir kažkokiu būdu negauti širdies smūgio.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 685
  • Taškai: 111
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Pasirodė, kad Eliotui jo žodžiai patiko, o tai paglostė širdį. Susidūrės su brolio akimis nedrąsiai šyptelėjo. Kol kas viskas neblogai, nors kai kurie dvynio poelgiai vis dar kėlė daug klausimų.
- Taip, - dar kartą patvirtino pritardamas broliui. Vylėsi, kad tai tėčio neįžeis. Jis vis tiek yra pats geriausias. Tiesiog dvyniai yra artimiausi pasaulyje. Norėjosi apkabinti ir taip parodyti, kad jis ir toliau yra labai svarbus. Vis dėlto dabar reikėjo lipti į viršų.
- Kol kas gali nelipti, - neprieštaravo. - Bet nei Eliotas, nei aš amžinai čia nebūsime. Tada bus tavo eilė!
Šį kartą tėčio pasiteisinimas buvo visai neprotingas. Vadinasi, jis būtinai lips į viršų. Tai stebėti bus labai įdomu. Gal net įdomiau nei lipti pačiam.
- Eliotai, tau nebaisu? - paklausė brolio. Pats tikrai neketino ten lipti. Raiščiai atrodė tikrai šiurpiai. O Eliotas turbūt pereis tą kliūtį ir nusileis kitoje pusėje. Tikrai baisu.
- Nelipsiu, - atsakė tėčiui Oliveris. Priešingai - dar kiek pabuvęs viršuje pradėjo leistis. Netrukus jau buvo ant žemės ir atsistojo šalia tėčio.
- Jis labai aukštai, - užvertęs galvą ir stebėdamas brolį ištarė berniukas.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 521
  • Taškai: 106
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Situacija kartojosi: tėtis bandė sakyti “ne”, p jis ir Oliveris ir Oliveris teigė, kad bus kitaip. Vadinasi, anksčiau ar vėliau tėtis nusileis. Pergalė jau čia pat.
- Jis gerai sako. Tau nereikia lipti iš karto, - pritarė broliui Eliotas ir netrukus jau laikėsi už mazgų. Nebuvo lengva, bet grįžti atgal nesinorėjo. Reikės žengti kelis “žingsnius”, kad atsidurtų kitoje pusėje. Tikrai tikėjo galintis tai padaryti.
- Nebaisu, - atsakė Oliveriui, nors tai nebuvo visiška tiesa. Bet prisipažinti negalėjo - tada tėtis būtinai lieptų leistis žemyn.
- Aš dar tik pradėjau! - sušuko išgirdęs klausimą, ar dar negana. Sukaupęs jėgas ir drąsą permetė ranką ant kito mazgo. Pasirodo, buvo lengviau nei Eliotas tikėjosi. Tuo labiau, kad virvės buvo labai arti vienos kitų. O jų nebuvo labai daug.
Taigi berniukas lėtai “žingsniavo” į priekį. Vos po kelių virvių jau pasiekė antrą pusę. Reikėjo tik užšokti ant platformos ir nusileisti. Tada turbūt tėtis nusiramins. Netrukus abiem kojomis stovėjo ant tvirto pagrindo.
- Man nieko neatsitiko! - sušuko tėčiui ir broliui. Šioje pusėje buvo tik paprastos kopetėlės, tad teko nusileisti gana nuobodžiai. Kadangi virvėmis grįžti jau nenorėjo, nesiskųsdamas nulipo įprastai. Priėjo prie šeimos narių ir pakėlė akis į tėtį.
- Tavo eilė, - pranešė nė kiek neabejodamas, kad tėtis paklausys.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1968
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Dvyniai ir vėl nukreipė ataką į savo tėvą. Ir kaip atsispirti tiems prašymams? Tai buvo net ne prašymas, o reikalavimas.
- Pažiūrėsime, - pratarė Dafydd. Ant virvių su mazgais nė už ką nelips. Nors fiziškai buvo tikrai tvirtas, rizikuoti neturi teisės. Užtenka jau to, kad mažyliai, ypač Eliotas, nieko nebijo.
Oliveris, regis, taip pat susirūpino broliu, bet tikėtis, kad jis prisipažins bijantis, turbūt nebuvo verta. Eliotas, žinoma, ir neprisipažino. Ir dar paprieštaravo tėvui.
- Žinau, bet man labai baisu dėl tavęs, - dar kartą atvirai pasisakė Dafydd. Kada nors, kai dvyniai turės savo vaikų, jį supras. Kol kas reikia ištverti visus tuos šiurpinančius nuotykius.
Laimei, netrukus bent jau Oliveris buvo šalia. Dafydd apkabino jį per pečius.
- Tai jau tikrai, - pritarė. - Pernelyg aukštai. Dėl to man ir baisu. Jums abiems reikia suprasti, kad tiek aš, tiek mama jumis labai rūpinamės.
Tą svarbiau pasakyti Eliotui, bet jis vis dar buvo aukštai. Atidžiai jį stebėdamas Dafydd bandė save raminti, bet sekėsi sunkiai. Širdis atlėgo tik tada, kai berniukas stovėjo ant platformos. Jo tėvas net atsiduso iš palengvėjimo. Beveik nebegąsdino netgi tai, kad tuoj atsinaujins ataka.
Taip ir nutiko. Eliotas beveik nespėjo prieiti, o jau priminė, kad dabar teks lipti tėvui.
- Ar labai būtina? - dar paklausė, bet žinojo, kad neverta ginčytis. Taigi paleido Oliverį ir priėjo prie tinklo. Įsitvėręs pradėjo lipti. Buvo visai smagu, bet netrukus pasirodė, kad tinklas plyšta. Teko skubiai nulipti ir apsidairyti. Kažkokia moteris žiūrėjo į jį, bet nieko nepasakiusi nuėjo sau.
- Ne, čia tikrai nelipsiu, todėl nereikalaukit, - pratarė sūnums. Priėjo prie jų. Jautėsi labai gerai ir bene pirmą kartą po to, kai apsigyveno su Mayra, nenorėjo namo. Žinoma, tai nereiškė, kad mažiau myli savo mergaitę. Tiesiog čia buvo labai gera.
- Ką veiksime dabar? - paklausė specialiai į klausimą įtraukdamas ir save. - Tik susitarkite gražiai. O gal jau norite namo?

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 521
  • Taškai: 106
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Tėtis nepažadėjo, kad lips ant tilto, bet vis tiek buvo aišku: jis būtinai tą padarys.
Sunku suprasti, kodėl tėtis taip bijo. Nieko jam neatsitiks, tad jautintis tikrai nereikia. Vėliau, kai nulips, būtinai tą pasakys. O kol kas reikėjo pabaigti trasą. Tai pavyko, tad nuotaika buvo puiki.
- Žinoma, būtina! - entuziastingai atsakė. Negi tėtis dar nesuprato, kad be reikalo išsisukinėja? Laimei, dabar nebesiginčijo, tad Elioto nuotaika dar pagerėjo. Plačiai šypsodamasis stebėjo tėtį. Vylėsi, kad jis lips ir ant virvių. Deja, teko skaudžiai nusivilti.
- Bet, tėti! - nepaisydamas to, kad jis, ko gero, bijo suplėšyti tinklą, papriekaištavo dešimtmetis. Vis dėlto suprato, kad nieko nebus, tad tik sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nieko nebesakė.
Bet liūdėti nebuvo laiko. Reikėjo ieškoti kitų nuotykių. Eliotas apsidairė. Nedaug jau ir liko veiklų, kurių dar neišbandė, bet viena konstrukcija jų dar laukė. Beveik pasileido prie jos, bet prisiminė tėčio žodžius. Nenorėjo jo pykdyti, o ir skaudinti Oliverį nesmagu. Taig atsisuko į brolį ir parodė į namuką, į kurį dar nebuvo užlipę.
- Eime ten? - paklausė.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 685
  • Taškai: 111
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Kad ir ką tėtis sakytų, jis būtinai užlips ant to tinklo. Bet kol kas jo įkalbinėti nebuvo prasmės, tad Oliveris tylėjo. Mėgavosi tuo, kad Eliotas su juo šnekasi, be to, yra labai drąsus. Norėjosi būti tokiam kaip jis, bet Oliveris tiesiog nesugebėjo. Nebuvo jis visiškas bailys - tiesiog gerokai atsargesnis.
Dabar susižavėjęs stebėjo brolį ir glaudėsi prie tėčio. Tai buvo geriausias derinys.
- Žinau, tėti, - rimtai atsakė į žodžius. Labai smagu, kai mylimas žmogus šneka su juo kaip su dideliu berniuku.
Laimei, Eliotui nieko nenutiko, ir tėčiui aiškiai palengvėjo. Oliveris nusišypsojo. Nė kiek neabejojo, kad brolis tuoj prieis prie jų ir atnaujins ataką prieš tėtį. To momento dešimtmetis laukė labiausiai. Bus tikrai įdomu stebėti ,kaip tėtis lipa į tinklą.
- Taip, - gerokai santūriau pritarė broliui. Ši pramoga tikrai būtina, ir tėtis, laimei, daugiau nesiginčijo. Deja, jis ant tinklo pabuvo labai jau trumpai. Buvo apmaudu, bet Oliveris, priešingai nei Eliotas, nepriekaištavo. Vietoj to paklausė:
- Ar kas nors nutiko?
Brolis, regis, lengvai susitaikė su tuo, kad tėtis daugiau nelips. Jam aiškiai labiau rūpėjo nuotykiai. Bijodamas pasirodyti esąs nuobodus Oliveris nieko nebesakė apie tinklą. Apsidairė ir išgirdęs pasiūlymą linktelėjo.
- Man patinka, - pratarė ir pamojęs Eliotui ir tėčiui eiti kartu nužingsniavo prie konstrukcijos. Ją pasiekęs sustojo ir pasiūlė:
- Gal šį kartą tėtis turėtų lipti pirmas?

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1968
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Oliveriui dar tik dešimt, bet jis jau seniai buvo labai rimtas ir brandus vaikas. Štai ir dabar jis puikiai suprato savo tėvą ir jo baimę. Kad mažylis neapsimeta, Dafydd nė kiek neabejojo.
Aišku, dvyniams nepatiko, kad jis taip trumpai buvo ant tinklo. Kitko turbūt ir nereikėjo tikėtis. Bet dar kartą pasimatė skirtumas. Eliotas tiesiog priekaištavo, o štai Oliveris parodė susirūpinimą. Tikrai nuostabus vaikas. Tiesą sakant, ne taip paprasta neiškelti jo aukščiau kitų. Bet apie tai galvoti negalima. Visi vaikai lygūs ir nusipelnė vienodos meilės.
- Šį kartą tikrai galiu suplėšyti konstrukciją, - atsakė Oliveriui. - Jutau, kad tinklas gali perplyšti.
Elioto nekantrumas švietė iš tolo. Dafydd neabejojo, kad jį sulaikė tik paliepimas susitarti su broliu. Tai buvo tiesiog puiku. Ne tik parodė tėvo autoritetą, bet ir leido tikėti, kad jausmai brolio atžvilgiu išties pasikeitė. Viskas gali būti gerai.
- Atrodo, įdomiai, - pratarė dvyniams pasirinkus pramogą. Neabejojo vėl būsiąs užatakuotas, tad nė nesistengė sugalvoti pasiteisinimų. Tuo labiau, kad namukas atrodė gerokai tvirtesnis už tinklą. Pastarasis, tiesa, žymiai labiau domino, bet ką padarysi. Dafydd yra suaugęs vyras, o žaidimų aikštelė vis dėlto sukurta vaikams.
- Ne, Oliveri, pirmiau lipkite jūs, - atsitokėjo iš minčių. - Jeigu nutiktų taip, kad sulaužyčiau, jūs nė negautumėte užlipti. Ir nesiginčykite.
Jis nesakė, kad visai nelips, ir dvyniai būtinai tuo pasinaudos. Neprieštaravo išbandyti ir šią pramogą, bet pirmenybė vaikams. Taigi dabar atsirėmė į konstrukciją ir nusišypsojo. Vaikai turi suprasti, kad šį kartą tėvas nenusileis.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 521
  • Taškai: 106
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Tėtis tiesiog negali būti toks sunkus, kad viską sulaužytų. Jis nėra didesnis už du dvynius. Be to, kartu su jais galėtų lipti ir Miriam. Tokiu atveju jie tikrai būtų sunkesni, bet vis tiek nesulaužytų.
- Ar būdamas vaikas viską laužei? - paklausė Eliotas. Tiesa, sunkiai įsivaizdavo, kaip tėtis galėjo būti vaikas. Jis pernelyg didelis, nors dešimtmetis tikėjosi kada nors būti dar didesnis.
Gerai, kad tam dideliam tėčiui patiko jo pasiūlyta pramoga. Ji buvo paskutinė, tad po to gali tekti eiti namo. To Eliotas visai nenorėjo, tad reikėjo užtrukti.
- Ar eisime kur nors pavalgyti? - eidamas link namuko paklausė. Oliverio idėja buvo puiki, tad jo brolis išsišiepė.
- Taip, Oliveri! - skubiai ištarė Eliotas. Tiesa, tėtis šį kartą atrodė nepalenkiamas. Ka, nors lipti reikėjo - negali visi tik stovėti ir laukti, kol lips kitas.
- Lipam kartu? - pasiūlė broliui ir priėjo prie kopėtėlių. Luktelėjo suteikdamas Oliveriui galimybę prisijungti ir netrukus užlipo į viršų. Čia vietos nebuvo daug, tad teko išlįsti ir pasikabinti ant tvoros.
- Oho! - susižavėjęs sušuko. Prieš tai šios tvoros nebuvo pastebėjęs, tad dabar pasijuto be galo patenkintas.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 685
  • Taškai: 111
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Eliotui uždavus klausimą Oliveris susimąstė. Labai nedaug žinojo apie tai, koks tėtis buvo vaikystėje. Tai labai įdomu, bet to paklaus, kai bus dviese. Nepaisant to, kad Eliotas tikrai bendrauja kitaip, kai kuriuos dalykus norėjosi aptarti dviese. Taigi dabar tiesoig laukė atsakymo.
O tai, kad jis nenorėjo lipti pirmas, visai nenustebino. Tėtis visada leisdavo pirmiau viską išbandyti jiems. Gerai, kad bent jau kavinėje pasirenka pirmas. Taip labai palengvina gyvenimą.
- Aha, - pradžiugęs atsiliepė į Elioto pasiūlymą. Dar žvilgtelėjęs į pasiduoti nenusiteikusį tėtį priėjo prie kopėčių. Užlipo į viršų ir praleido Eliotą prie tvoros. Taip leisti laiką su dvyniu buvo tiesiog stebuklinga. Beveik nereikėjo nė tėčio, tik nereikėjo, kad jis tai sužinotų. Ne, tėtis visada bus labai reikalingas. Ir pats geriausias.
- Lipsi? - paklausė pamatęs, kad brolis labai susižavėjo tvora. Tai tėtį siaubingai išgąsdintų, bet šito Oliveris tikrai nesakys. Visų pirma, tai turbūt supykdytų ir nuviltų brolį. Be to, ir pačiam norėjosi tą tvorą išbandyti. Tik reikėjo brolio padrąsinimo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1968
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Gerai, kad berniukai neprieštaravo jo nenorui lipti ant tinklo, bet Elioto klausimas sutrikdė. Apie savo vaikystę nepasakojo. Visų pirma, troško, kad jo mažyliai šiuo laiku džiaugtųsi. Dėl to kalbėti apie tą kankynę nebuvo verta. Be to, kalbėdamas apie tokį neapykantos ir pykčio kiekį galėtų savo vaikus išgąsdinti. Kažkaip tą temą reikia apeiti.
- Ne, nepasakyčiau, - galiausiai atsakė sūnui. - Tiesiog šios konstrukcijoms pritaikytos lengvesniems už mane žmogučiams. Tokiems kaip jūs.
Atrodė, kad šis Elioto klausimas gali priversti Oliverį užversti tėvą savaisiais. Žinoma, tai bus tada, kai jie liks dviese. Gali būti, kad artėja laikas, kada vaikams reikės daugiau sužinoti apie jų tėvų praeitį. Kaip savąją nupasakos Mayra?
Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai sudėtinga tėvų praeitis sukelia problemų šeimoje. Vaikai ir taip neturi senelių ir net negali sužinoti daugiau apie tai, kokie vaikystėje buvo jų tėvai. Tai labai nesąžininga, ypač turint omenyje, kokie geri yra šie mažyliai.
Paskendęs mintyse Dafydd beveik negirdėjo, kad berniukai kalbasi. Vis dėlto gąsdinantis Oliverio klausimas pasiekė jo tėvą. Nebūdamas tikras, ar nori žinoti, kur Eliotas jau ruošiasi lipti, dvynių tėvas palindo po kažkokiu tuneliu ir pamatė šiurpinančią tvorą. Viskas paaiškėjo, tik nuo to nepasidarė geriau. Jis šią žaidimų aikštelę paliks turėdamas keliais žilais plaukais daugiau.
- O gal nelipk, Eliotai? - nesusilaikė nepaprašęs Dafydd. Iš apačios nelabai matėsi, ką berniukai daro, ir tai gąsdino visų labiausiai. Niekaip nepavyko suprasti, kodėl vaikų žaidimų aikštelėje esančios pramogos tokios pavojingos. Aiškiai nepagalvota apie tų vaikų tėvus.
- Ką jūs ten darote? - dar paklausė Dafydd bandydamas pro plyšius tarp lentų įžiūrėti mažylius. Klaikiai nesisekė.