0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Prisiminti draugystės pradžią ir tai, kaip nedrąsiai ji skleidėsi, buvo keista, bet savotiškai smagu. Išties, kaip nutiko, kad jis ryžosi važiuoti su Auriu nežinia kur? Iki šio žmogaus gyvenime galėjo pasitikėti tik ta, kuri norėjo tapti jo žmona. O ką tokio padarė Auris?
- Man irgi keista, kad viskas taip susiklostė, - neslėpė Dafydd nenuleisdamas akių nuo vaikų. Stengėsi nepaskęsti prisiminimuose, tačiau panašu, kad pagaliau Hannah pavyko šiek tiek prakalbinti Timotį. Žinoma, Dafydd negirdėjo, ką vaikai kalba, tačiau Aurio broliukas bent jau priėjo prie mergaitės ir atrodė nusiteikęs pagaliau pažaisti. Vadinasi, pačiam galima pereiti prie temos, dėl kurios jie visi čia ir susirinko.
- Turbūt reikėtų paklausti direktorės, - norėdamas laimėti dar šiek tiek laiko pratarė velsietis. Tik žinojo pats neišdrįsiantis to padaryti. Jam jau užteko to karto, kai teko į Hogvartsą vykti darbo reikalais. Pažeminimo užteko, nors pati Evenstar nieko blogo nepadarė.
O dabar reikėjo pagaliau pereiti prie to, kas rūpėjo labiausiai. Tik bėda ta, kad būtent nenutiko. Niekaip nenutiko tai, ko Dafydd ir Mayra laukė. Bet kalbėti apie tai su kitu vyruku, net jei tai vienintelis draugas, tikrai nebuvo paprasta.
- Matai, mes... - pabandė pradėti. Galvoje sukosi mintys, bet jos į jokius prasmingus sakinius, deja, nesusidėliojo. - Man... Mums nesiseka...
Gailiai žvilgtelėjęs į Aurį Dafydd vėl įsmeigė akis į Hannah ir Timotį. Mums nesiseka susilaukti septintojo mažylio mintyse ištarė, bet kažkodėl pasakyti tą sakinį garsiai buvo pernelyg sunku.
- Mes su Mayra... - dar kartą pradėjo velsietis ir vos girdimai užbaigė: - Mes norime dar vieno mažylio.
Ar Auris supras, kur yra problema? Padėti jis, žinoma, niekuo negali, bet norėjosi pasiguosti ir pasidalinti. Ko gero, būtent tam draugai ir yra reikalingi. Auris jį patį pasikvietė, kai sužinojo apie Timotį. Dabar Dafydd tarsi atsilygina tuo pačiu.
- Mums nepavyksta... - dar pridėjo tirštai išraudęs. Dabar turbūt nutilo labai ilgam.

- Ne. Ne. Ar tu negirdi ką sakau? - Ji buvo dar visai maža ir visai nesuprato kas čia vyksta.
- Nes skauda. Juk skauda. Mačiau, kaip susimušę filmukų personažai verkia. Tai vadinasi, kad skauda. Tėtis niekada nieko nedarytų, kad man ar mano broliams ar sesei skaudėtų. Niekada. - Hannah visai nepatiko ši tema. Ji sukiojo mašinos ratelius, muistėsi. Bijojo šito berniuko.
- Tikrai? Kodėl tada tu jo pasiilgai? Ar tu gyveni ne namie? Ne su tėčiu ir mama? - Jis meluoja. Tėčiai nemuša savo vaikų. Jie juos myli. Hannah tai puikiai žinojo.
Ji numetė mašiną ant smėlio ir pasakė.
- Nori aš tau įrodysiu, kad galima bėgioti? Pažaiskim gaudynių. Bet tu turi pažadėti, kad irgi bėgiosi. - Kalbėjo pašokdama ant kojų ir strykteldama iš smėlio dėžės.
- Pamatysi, kad galima bėgioti kiek patinka. Tikrai. Tikrai. Tikrai.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2324
Taip. Keistas tai buvo vakaras.
- Neplanuoti dalykai kartais atneša nemažai gerų dalykų. - Juk jie neplanavo kažkur vykti kartu. Auris tą kartą tik kažko užsuko nusipirkti. Grobti... Kad ir su paties Dafydd sutikimu jo iš tos parduotuvės juk neketino.
- Parašykit su Mayra direktorei laišką. Manau ji turėtų sutikti. - Auris norėjo dirstelėti į vaikus. Bet negalėjo šito padaryti. Na, Dafydd turbūt žiūri kaip jie žaidžia. Tikiuosi, kad tai daro. Jeigu Timotis pamatys, kad žiūriu į jį išsigąs.
Dafydd bandė jam kažką paaiškinti. Ėjosi nelengvai. Bet galiausiai Senkleriui buvo aišku kas yra. Truputį palengvėjo dėl to, kad tai nebuvo kažkokia sudėtinga tema. Na jam taip atrodė. O jo bičiulis aiškiai manė visai kitaip.
- Gal tiesiog taip yra dėl streso? Na Elioto ir Oliverio problemos. Gal jums reiktų kur nors išvykti? Kartu atsipalaiduoti.

Timočio veidelis šiek tiek raukėsi. Jam buvo sunku suprasti, ką Hannah šneka. Jis neatsakė į mergaitės klausimus. Apie tai, kodėl Timotis pasiilgo tėčio. Apie tai, kur jis gyvena. Jis laukė, kol mergaitė parodys, kaip reikia žaisti. Tikėjosi, kad ji pamokins, kaip užsiimti su kibirėliu. Tačiau Hannah vietoj to stryktelėjo iš smėlio dėžės ir pradėjo sakyti, kad jie eitų bėgioti.
Senkleriška išraiška ir vėl pasirodė penkiamečio veide. Jam ėmė nebepatikti šita mergaitė. Jos plaukų spalva buvo neiaški, Timotis nežinojo, ko iš Hannah tikėtis. Ji labai daug šnekėjo ir nenustygo vietoje. Be to, jos nemuša tėtis, nors ji taip elgiasi. Kodėl?
- Ne, - šaltai atsakė Timotis.
Berniukas dirstelėjo į brolį Aurį. Jis į vaikus nežiūrėjo. Todėl Timotis pradėjo rankomis semti smėlį ir pilti jį į kibirėlį. Nebuvo tikras, ar taip reikia daryti, tačiau užsiėmimas pasirodė smagus.
- Sakei, pastatysi Hogvartsą, - dar pridūrė Timotis.
Buvo įdomu pamatyti, kaip mergaitė tai padarys. Ar tai iš šito smėlio ji pastatys Hogvartsą? Tai neįmanoma.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Tiesą sakant, taip. Keista pažinties pradžia privedė iki to, kad dabar Dafydd ketino su šiuo žmogumi kalbėtis apie pačius asmeniškiausius dalykus. Net Mayrai ne viską pasakė. Ar kalbėdamas apie tai su Auriu jos neišduos?
- Būtinai parašysime. Ačiū tau, - pratarė. Apie baimę dėl Oliverio kalbėti lengviau nei apie baimę dėl nesėkmės bandant susilaukti septinto mažylio. O kol kas galima stebėti vaikus. Čia atsirado ir dar viena baimė. Hannah gali nieko nesuprasti ir nusivilti. Ar ji nesupyks ant tėvo, kad atvedė ją susipažinti su kažkokiu neaiškiu berniuku, kuris nei bėgioja, nei šneka? Štai ir vėl - mergytė pašoko ant kojų, bet Timotis to nepadarė. Ar nepasipils priekaištai ant Dafydd galvos? Ką jis tada darys? Ir ką pasakys Mayra? Net nežinia, kurios priekaištai būtų skausmingesni. Timoti, maldauju - eik su ja pažaisti mintyse kalbėjo su Aurio broliuku.
- Matai... - galų gale grįžo prie temos, dėl kurios jie čia ir susirinko. - Kai... Na, kai nutarėme, kad jau laikas, dvyniai jau sutarė. Tai buvo po tos kelionės į Ameriką. Nebuvo nieko, kas galėtų trukdyti. Aš nežinau... Gal aš... - apie tai kalbėti buvo dar nejaukiau. Tų dalykų visai neišmanantis vyras turbūt neturėtų galvoti apie septintą vaiką, ar ne? Bet šiuo atveju buvo būtent taip.
- Man baisu, - neslėpė Dafydd. Vis dar stebėjo vaikus, bet atrodė, kad jokio progreso nėra. Teliko mintyse melstis, kad Hannah verkdama neatbėgtų pas jį. Būtinai reikėjo pasišnekėti, net jeigu Auris nieko negalės patarti. - Gal aš... - bandė pradėti velsietis, bet sakinio neužbaigė. Tema buvo pernelyg intymi ir netinkama kitam vyrukui, net jeigu tai yra vienintelis draugas. Reikės pasišnekėti su Mayra.
- Gal kažkur išvažiuoti ir gera mintis, - tepridūrė galvodamas apie tai, kad tikriausiai vyks ne su vaikais, o dviese su žmona. Veidas turbūt švietė kaip šviesoforas - Dafydd juste juto nuo jo tvoskiantį karštį. Bet ką daryti, kai reikia aptarti tokią nepatogią temą?..

Jis neatsakė į klausimus. Tai nepatiko. Jis ir nenorėjo pabėgioti, O Hannah tiesiog nenustygo vietoje. Bet berniuko žvilgsnis, o paskui ir atšiaurus balsas pasodino ją atgal. Jis tikrai gąsdino ir Hannah vis dar nesuprato kodėl nenubėgo pas tėtį. Norėjo pasakyti, kad jis keistas, bet žodžiai liko mintyse neištarti. Jis mažas, kaip ir aš. Galvojo. Jis man nieko negalėtų padaryti. Tokia mintis nugąsdino. Nes tokia mintis pirmą kartą išvis aplankė mažylę. Visi žmonės buvo jos draugai ir ji niekada neįsivaizdavo, kad kas nors galėtų kaip nors nuskriausti. Galbūt dėl nuostabos, kurią kėlė tas berniukas ji taip ir nenulėkė pas tėtį. Jis čia. Hannah žvilgtelėjo į tėvelį, jis sėdėjo ant suolo. Ir ji galėjo bet kada pakilti ir nubėgusi užlipti jam ant kelių ir prisiglausti.
- Norėčiau pastatyti hogvartsą. Jis turbūt didelis. - Mergaitė pasiėmė kastuvėlį ir pradėjo žerti smėlį į krūvą. Subėrusi gana didelę ėmė lyginti rankomis.
- Čia bus pirmas aukštas. Gerai būtų turėti vandens. Tada smėlis geriau liptų. - Kad ir žaidė bei kalbėjo, balselis neskambėjo taip džiugiai ir užtikrintai kaip visada. Ji vis dar buvo pasiruošusi lėkti pas tėtį.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2324
- Tik neprisigalvok nieko gerai drauguži? Gal tiesiog ne laikas. Aš nežinau. - Ar Dafydd mano, kad jam kažkas negerai ir dėl to vaiko nėra? Na... keista tai buvo tema. Baisiai neįprasta ir jis nežinojo ką patarti. Bet vieną dalyką tai tikrai gerai suprato. Už tą dingimą jam tikrai atleista. Jeigu jau žmogus dalijasi tokiais dalykais.
- Jei prisikuri sau kokių diagnozių, tai nereikia. Tu ne daktaras. Gal visgi stresas. Tiek pergyvenot. Jums gal reikia pailsėti. Išlėkti kažkur dviese. Kaip tu išvis jautiesi? ar nebūna taip, kad jautiesi pervargęs? Aš prisimenu kaip tu pergyvenai, kai Mayra išvyko. Tiesiog gal sunku po to atsigauti. - Bandė jį raminti. Atrodė, kad Dafydd tuojau ims ir užsiliepsnos.
- Matai, tu turbūt tiek apie tai galvoji, jaudiniesi, nerviniesi. Tau reikia nurimti.

Timotis stebėjo, kaip Hannah iš smėlio supylė krūvą. Pasakė, kad tai bus pirmas aukštas. Ta smėlio krūva tikrai nepriminė Hogvartso, tačiau mergaitė žaisdama atrodė labai mielai. Timotis pajuto, jog įtampa, kurią jis jautė, šiek tiek atslūgo. Jis turinį iš kibirėlio išvertė ant to kauburio. Norėjo pasakyti, kiek Hogvartsas turi aukštų. Deja, to nežinojo.
- Hogvartsas yra labai didelis, - patikino. - Jis turi daug langų ir bokštų, jų turbūt neišeis pastatyti, bet nieko, - dabar kalbėjo tyliai ir ramiai.
Timotis su smėliu žaidė pirmą kartą. Jis nesuprato, kuo vanduo galėtų padėti lipti smėliui, bet tikėjo mergaite. Dirstelėjo į brolį Aurį. Laimei, šis į jį nežiūrėjo. Gal dabar Timočiui pavyktų pabėgti? Pas mamą ir tėtį? Bet... bet Timotis nežinojo, į kurią pusę reikėtų lėkti. Ir Auris jį pagautų. Jis didelis.
Timotis žinojo, kad Auris turi vandens, bet bijojo jo prašyti. Tylėdamas bandė dailinti smėlio kauburį kartu su Hannah. Burnoje kaupė seiles. Atrodė, kad prikaupė visą kibirą. Prasižiojo. Kai turinys lėtai nutįso ant smėlio, šis patamsėjo. Berniukas jį pačiupinėjo ir suprato, kuo vanduo padėtų statyti Hogvartsą. Tačiau tų seilių tikrai nebuvo kibiro. Naudos vis tik tai nedavė jokios.
- Maniau, galėsime prispjaudyti, bet tiek daug neišeis, - pasakė. - Ar tavo plaukai geri? - išdrįso paklausti.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Akivaizdu, kad Auris iki galo jo nesupras. Šešių (netgi septynių) vaikų susilaukė visai be problemų, tad kas atsitiko dabar? Ir ką reiškia "ne laikas"? Mayra žino, kada yra laikas bandyti. Vadinasi, čia kažkas ne taip. Vis dėlto apie žmoną kalbėti atrodė pernelyg intymu ir asmeniška. Ir ką gali suprasti vaikų nei turintis, nei norintis žmogus?
- Kažkas yra negerai, - griežtokai ir gal netgi kiek piktai pakartojo Dafydd ir atsiduso. Tikrai nenorėjo išsilieti ant Aurio. Norėjo pasikalbėti, pasiguosti, bet ne pykti ant jo. Dabar atsargiai žvilgtelėjo bandydamas suprasti, ar draugas nesupyko. Nors neturėtų, ar ne? Neatrodė, kad Aurį gali įžeisti ar įskaudinti tokie paprasti dalykai. Priešingai nei jį patį.
- Taip, kažkur išvykti gal ir gera mintis, - pritarė Dafydd, nors viduje galvojo, ar tada neatsiras nerimo dėl namie likusių mažylių. Ar Oliveris nepagalvos, kad vėl ilgam yra paliktas vienas? Bet gal ir ne - bus su Eliotu, be to, tik porai dienų. Puiki idėja. - Ačiū, - dar pridūrė ir nenuleisdamas akių nuo vaikų vėl susimąstė. Išties jautė kažkokį nuovargį, tik nežinojo, kas jį sukelia. Žinoma, dabar geriau nei tada, kai dėl pervargimo beveik nebegalėjo dirbti. Negi jį vargina didelis vaikų kiekis? Ne, to negali būti.
- Žinok, nežinau. Po darbo kartais jaučiuosi pavargęs. Bet juk tai normalu, argi ne? Negi tavęs pamokos ir namų darbai nevargina? - kalbėjo su draugu ir pastebėjo itin keistą dalyką - Timotis nusispjovė ant statinio. O tai jau tikrai gali įžeisti jo mergytę.
- Ar jis visada taip daro? - neramiai paklausė ir atsistojo. Buvo pasiruošęs skubėti pas Hannah, jeigu tik jai jo reikės. Norėjo tęsti pokalbį su Auriu, norėjo pasijusti bent šiek tiek ramesnis. Bet tėvystė buvo aukščiau visko. Tėvystė tiems vaikams, kurie jau buvo šalia. Kad ir kaip būtų neramu, Hannah gerovė dabar pati svarbiausia. Todėl Dafydd atidžiai stebėjo savo mergytę ir bandė suprasti, ar jai reikia tėvo, ar ne.

Ji negalėjo atsipalaiduoti. Jautė įtampą.
- Tikrai? Iš kur žinai? Bet turbūt. Turbūt jis labai didelis. - Hannah susimąstė. - Langus galime išbadyti su šakele. O bent kelis bokštelius gal pavyks pastatyti ant pat viršaus. - Šakelių nebuvo. Todėl ji paėmė kastuvėlį ir jo kotu atsargiai pradėjo daryti skylutes aplink jų pastatą. - Va. Bus langai. - Nusišypsojo.
O tada iš pradžių nustebo, nesuprato ką jis daro. Bet kai paaiškino nusijuokė smagiai ir pasakė.
- Čia tai gerai sugalvojai. Aš irgi galiu. - Pirmą kartą jiems esant dviese atsipalaidavo. Jis pasirodė sumanus, galbūt jiems tikrai bus smagu. Mergaitė pradėjo kaupti seiles. Kai jau atrodė, kad užteks pakartojo Timočio veiksmą. Pasirodė juokinga ir ji suprunkštė iš juoko. Šypsojosi. Paminkė smėlį. Kuris kiek ėmė lipti, bet aišku vandens jiems vis tiek reikėjo.
- Taip ir per šimtą metų neprikauptume kiek reikia ar ne? - Gal tėtis turi vandens? Bet prašyti nenorėjo. Ir taip buvo smagu.
- O ką reiškia geri plaukai? Man patinka mano plaukai.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2324
Auriui visai nepatiko Dafydd tonas. Šiaip nebūtų į tai reagavęs. Bet buvo pervargęs.
- Negerai yra tai, kad tu amžinai linkęs užsiversti sau kažkokias kaltes. Jei atrodo, kad kas nors negerai, tai galite apsilankyti pas gydytoją, kartu su žmona. Tada bus aišku gerai ar ne. - Rėžė kiek piktokai. Tada atsiduso ir pasakė. - Aš atsiprašau. Aš tiesiog labai pavargau Dafydd. Beprotiškai neturiu jėgų. Norėčiau užmigti ir miegoti šimtą metų. Šitas vaikas mane krausto iš proto. - Paskutinį sakinį pasakė kone pašnibždomis.
Trumpam nuleido galvą. Galvojo apie šiuos labai sunkius metus, kurie atrodo trunka jau kokį šimtmetį.
- Nereikia ko nors prisigalvoti nieko nežinant. Jei tikrai nepavyks, tada tiesiog juk galima apsilankyti pas hilerį. - Šnekėjo jau aprimęs ir vėl sėdėdamas tiesiai.
- Nežinau Dafydd. Turbūt labai pavargsti todėl, kad galbūt darbas, kurį dirbi tau nelabai patinka. Seniau nepavargdavau. Man patinka mokyti. Tai manęs nevargindavo taip, kaip dabar. Tai būdavo toks visai malonus nuovargis. Dabar nežinau... Dabar aš gal išsisėmiau. - Brolis vis labiau ir labiau sunkino Aurio gyvenimą. Jis nerimo dėl vaiko, nežinojo ką daryti. Nes bėgo metai, o niekas nesikeitė.
- Ką daro? - Paklausė. Kaip paaiškinti Dafydd, kad negali žiūrėti į Timotį, nes jis supratęs, kad yra stebimas paklaiksta. Auris atsargiai dirstelėjo ton pusėn. Tada nusisuko.
- Nežinau. Bet atrodo viskas ten gerai. Jie vaikai, visko prisigalvoja. - Pasakė taip todėl, kad tą trumpą akimirką žiūrėjo ne į brolį, o į mergaitę. Ir matė, kad ji juokiasi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Auris Senkleris »

- Aš gyvenu Hogvartse, - kaip niekur nieko pasakė Timotis.
Jis žiūrėjo, kaip Hannah daro skylutes smėlyje. Tą pabandė padaryti ir Timotis, tačiau jo pusėje smėlis buvo visai sausas, todėl neišėjo. Bet jam tai nepasirodė labai svarbu, nes mergaitei, regis, patiko prispjaudymo idėja. Tai Timočiui suteikė džiaugsmą. Ir jo lūpose pasirodė labai labai retas svečias - šypsnis.
Nors penkiametis ir žinojo, kad seilės nepadės pastatyti pilies, tačiau ir vėl ėmė kaupti jas burnoje, kad tik kuo daugiau pavyktų jų prispjauti. Norėjosi padaryti įspūdį Hannah savo seilių kiekiu.
- Geri plaukai yra... - dar kartą apspjovęs smėlį pradėjo sakyti Timotis, bet susičiaupė. Jis pamiršo, kaip vadinasi Eion plaukų spalva. - Na... - tęsė. - Jie tokie kaip... kaip makaroniukai. Bet be padažo, - pridūrė.
Dabar jau Timotis žinojo, kad makaroniukus reikia virti. Ir labai mėgo juos valgyti su pomidorų padažu.
- O plaukai kaip padažas yra blogi, - informavo. - Tokie kaip mano... Raudoni. Raudoni plaukai yra blogi, - jis pagalvojo apie tėtį.
Buvo be galo pasiilgęs tėčio. Mylėjo jį ir norėjo atgal pas tėvus. Bet žinojo, kad mušti yra blogai. Ar ir jis kada nors ką nors muš? Timotis?
- O tavo plaukai, - vėl prabilo, - aš tokių nežinau. Nežinau, ar jie geri, todėl ir klausiu.
Norėjo pasakyti, kad ir jos tėčio plaukai blogi. Bet susilaikė. Ir tada pažvelgė į dėdę Fapydd, kuris žiūrėjo į vaikus. Visas džiugesys, prieš tai atsiradęs Timočio veide, dingo. Jis išsigando. Išsigando, kad dėdė Fapydd ateis ir pradės mušti. Ar tai dėl to, kad Timotis ir Hannah stato Hogvartsą? Tikriausiai negalima statyti Hogvartso... Žinoma, Hannah meluoja, kad tėtis jos nemuša. Fapydd plaukai yra raudoni, todėl jis turi mušti vaikus.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2292
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Laimei, Hannah patiko netikėtas Timočio poelgis, tad Dafydd kiek aprimo. Pokalbį galima vystyti ir toliau, nors pradėjo atrodyti, kad iš to jokios naudos. Auris vis tiek negalės jam padėti.
O štai kai jis pradėjo kalbėti itin piktai, velsietis sutriko ir kiek suirzo. Atsiprašau, kad kalbu su tavimi svarbiomis temomis. Galime keliauti namo ir viską pamiršti mintyse ištarė. Norėjo rėžti tą ir garsiai, bet laiku save sustabdė. Šis žmogus buvo vienintelis draugas, kuris nedingo iš jo gyvenimo. Žinoma, Mayra yra ypatinga, bet ir Auris jau įrodė, kad galima bent jau bandyti pasitikėti. Teko nuryti susierzinimą, bet tada iš viso neliko ką pasakyti. Dafydd tylėjo, o kai Auris pats kiek paatviravo, sutriko. Nežinojo, kaip turėtų į viską reaguoti. Ir pats būdamas pavargęs kartais jusdavo susierzinimą ir netgi pyktį, tad suprato draugą. Nereikėjo tada priimti to vaiko mintyse ištarė. Nors pats pasiūlė atvykti čia su Timočiu, juto, kad tas vaikas yra savotiškas kliuvinys. Ar nebus taip, kad jis pakeis visą bendravimą? Bet šito geriau neaptarinėti, o tai tikrai pasakys kažką, ko nereikia.
- Turbūt nueisime, - tepratarė draugui užsiminus apie hilerius. Ko gero, tai buvo geriausia mintis, tačiau pirmiausia norėjosi pasikalbėti su Mayra. Pasiūlyti išties trumpam kažkur išvykti.
- Man nepatinka važinėti po misijas, - neneigė. - Aišku, kai išprašiau, kad nebesiųstų į užsienį, yra geriau, bet... Nesakau, kad neįdomu, bet kažkuria prasme būtų geriau toks darbas, kuris leidžia atsėdėti valandas ir keliauti namo. Bet aš turiu išlaikyti šeimą. Negi imtis tavo kažkada siūlyto verslo?
Pabandė nusišypsoti, bet pastebėjo pasikeitusią Timočio nuotaiką. Negi jis spėjo pamatyti, kad Auris žvilgtelėjo į jų pusę? Ar jis tiek persigandęs? Kažkas su tuo vaiku tikrai nebuvo gerai, bet ne apie jį kalbėti čia susirinko.
- Jis spjovė ant smėlio, tik nežinau, kodėl, - paaiškino. Nesakė, kad ir Hannah padarė tą patį. Nelabai patiko toks mergytės poelgis, bet nenorėjo trukdyti. Ir taip nuolat visiems buvo tik trukdis, tad dabar leido vaikams žaisti.
- Ar bent kiek taisosi reikalai su juo? - dar paklausė draugo.

- Tikrai? - Mergaitė taip nustebo, kad trumpam net žaisti nustojo.
- Mano broliai šį rudenį važiuos į mokyklą. Aš irgi noriu. O tėtis ir mamytė sako, kad aš dar maža. Bet tu irgi mažas ir gyveni Hogvartse. O ką ten veiki? Ten turbūt įdomu. - Nuostabu. Dabar tai galės paklausinėti. Diena buvo išties gera. Nors berniukas nemėgsta bėgioti. Ji staiga kai ką prisiminusi iš kišenės išsitraukė porą nuo seniau užsilikusių ledinukų. Gal vakar juos gavo. O gal užvakar. Kartais mėgdavo pasitaupyti saldainius. O dabar kaip tik pravertė.
- Nori? - Pasiūlė vieną berniukui. Pati vieną išsivyniojo iš popierėlio ir įsidėjo į burną.
- Tai gaila, kad neišeis sušlapinti viso smėlio. Bet vis tiek juokinga. - Būtų ir pati dar kartelį pakartojusi Timotį. Bet jis ėmė kalbėti, todėl klausėsi. Plaukai kaip makaronai? Mergaitė įsivaizdavo save su ilgais spagečiais vietoj plaukų. Tai pasirodė juokinga. Bet tada ji prisiminė, kad jie kalba apie spalvas.
- Bet tavo raudoni plaukai labai gražūs. - Ji vis tiek nesuprato, kas negerai turėti raudonus.
- O kodėl šviesūs plaukai yra geri? Mano plaukai juodi ir jie man patinka.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 2324
Jis visai nenorėjo piktai šnekėtis su Dafydd. Bet tiesiog. Jautė, kad artėja pokalbis su Rolandu. Kad teks jam pristatyti vaiką. Kad reikės pinigų. Nes geriems specialistams jų gali ir neužtekti. Bent jau tų, kuriuos Auris dabar uždirba. Juk augino ir Eion. Erka jau dirbo, pati galėdavo savimi pasirūpinti. Gal geriau parduoti kolekciją? Savo knygas? Staiga susimąstė. Tada atsikeltų tas vizitas pas dėdę.
- Na, gal to vizito pas hilerį ir neprireiks. Bet tiesiog. Tu negali žinoti, kad būtent dėl tavęs nėra vaiko. - Verslas. Tikrai. Kažkada apie tai kalbėjo. Kažkada jam atrodė, kad galėtų jei turėtų su kuo tai pradėti ir dar verstis mokykloje. Bet dabar... O ne. Dabar jau tam laiko nebeliktų.
- O tu kada nors bandei įsivaizduoti kas tau patinka? Kokia veikla. Gal rastum kitą darbą, ne banke. Na. Verslui reikia idėjos. O turbūt jeigu jį pradėtum, tai kažkurį laiką tektų gerokai atitolti nuo šeimos. Nes turėtum daug visokių reikalų. - Auris irgi neįsivaizdavo kam prisireikė spjaudyti ant smėlio. Bet jeigu tai kažkokia jų žaidimo dalis, tai jam netrukdo.
- Matyt jiems taip reikia. Aš nežinau. Šiaip nemačiau, kad Timotis taip darytų. Šalia manęs jis kaip lėlė. Ieškosiu psichologų. Aš nežinau ką daugiau daryti. Jis daug ko išmoko. Jei yra vienas gali pažaisti su vaikais. Bet šiaip... Na tėvas jį labai sutraumavo. O dar tai, kad jį paliko man. Gal aš jam primenu Amyrą nežinau. O gal šiaip mano, kad atėmiau iš jo tėvą. Aš nežinau. Žodžiu reikės ieškoti specialistų.