[Hannah Llewellyn]

- O todėl, kad man taip patinka. - Nusišypsojo Auriui.
- Tėti, ar aš kada nors galėsiu pasivažinėti motociklu? - Paklausė nutaisydama meilų prašantį žvilgsnį. Toks pasivažinėjimas ją truputį gąsdino. Bet buvo įdomu.
Berniukas su Hannah visai nekalbėjo. Dėl to darėsi liūdna ir keista. Tėtis paaiškino, kad jis labai nedrąsus. Bet kodėl? Ar ji labai baisi? Ar jis jos bijo? Nesugalvojusi ką atsakyti tėčiui kreipėsi į berniuką.
- Ar tau patinka mašinos? Tėtis gal paėmė sunkvežimį. Mes galėsim juo prisivežti smėlio. Žinai, galėtume pastatyti Hogvartsą. Mes ten niekada nebuvom. Bet mes galim įsivaizduoti kaip jis atrodo. Einam? - Hannah buvo liūdna, kad dvyniai greitai išvyks. Visai jos ta idėja nedžiugino. Mergaitė irgi norėjo vykti kartu. O ir šiaip pasiilgs jų. Bet pastatyti Hogvartsą vis tiek atrodė įdomu.
- Aš irgi noriu vykti su jais. - Pasakė.
- Kas jie tokie? Ar irgi tavo brolis ir sesuo? Tu tada irgi turi daug broliukų ir sesučių. Kaip ir aš.

[Auris Senkleris]

- Man irgi taip patinka vadinti tavo tėtį. - Kalbėjo linksmai, elgėsi lyg niekur nieko. Bet šiaip jautėsi nusivylęs savimi. Gerokai. Nes vis dar nežinojo kaip ir nemokėjo prieiti prie savo broliuko. Prabėgo juk jau beveik metai. Jis dar mažas. Maži vaikai anot visokių knygų prisitaiko greičiau, persilaužia. O čia nieko. Auris išties jau mąstė ir apie tai, kad jei vasarą jaus, kad niekas nesikeičia mes darbą mokykloje. Nes galbūt toks gyvenimas nelabai tinka auginant tokį vaiką. Galvojo kaip tą pasakytų Eion. Buvo baugoka jį palikti vieną mokykloje. Bet juk lankytų jį, jie bendrautų ir jei norėtų Eion toliau grįžtų namo per atostogas. Nesvarbu, kad Auris nebedirbtų mokykloje. Bet kol kas dar nebuvo dėl to apsisprendęs.
Jis paleido broliuko ranką.
- Jei nori, tai ir bėk pažaisti su Hannah. Tikrai. - Paragino jį. Apie tai, kad Timis matė ir net gyveną Hogvartse tyčia nesakė. Gal broliukas pats išdrįs Hannah papasakoti.
- Tiesiog taip keista, kad taip greit lekia laikas. Neabejoju, kad Eliotas labai nori vykti į mokyklą ar ne? O kaip Oliveris? Ką jis apie tai galvoja? - Išties mesti darbo mokykloje nenorėjo ir dėl tų dvynukų. Norėjosi būti arti ir parašyti Dafydd kaip jiems sekasi.
- Ne. Jie... Jie galima sakyti jie mano vaikai. - Atsakė į Hannah klausimą.
- Taip. Nors aš įsivaizdavau, kad Erka prisitaikys lengviau. Juk jai jau dvidešimt neseniai suėjo. Bet taip. Praeitis daro savo. Turbūt reikia tikėtis, kad jie pamėgs vienas kita. Negaliu juk jų priversti. - Į kitą klausimą atsakyti pasirodo nebuvo taip paprasta. Erkai sekėsi lyg ir gerai. Bet visgi buvo neramu.
- Tiesą pasakius Erka aiškina, kad vis ieškosi darbo. Sakyčiau šiek tiek blaškosi. Nežinau. Gal ieško savęs. Sunkoka apsispręsti tik baigus mokyklą. Bet vis tiek neramu, kad ji nelabai žino ko nori.

[Timotis Senkleris]

Timotis matė, kad dėdė Fapydd kažką tyliai aiškino Hannah. Berniukas įtarė, kad jie šneka būtent apie jį. Ar dabar jie Timotį muš? Vaiką nukrėtė šiurpas.
Po to Fapydd pasakė, kad Timotis gali pažaisti su Hannah, jeigu nori.
O ir pati Hannah kalbino raudonplaukį. Ji šnekėjo apie mašinas ir Hogvartsą. Timotis linktelėjo, kai mergaitė jo paklausė, ar šiam patinka mašinos. Timočiui jos labai patiko, jis saugojo savo raudoną mašinytę. Dabar jau jis žinojo tą spalvą ir suprato, kad ne visi žaislai yra vadinami mašinytėmis.
Hogvartso pastatyti negalima. Jis labai didelis. Taip ir norėjo pasakyti mergaitei, bet prasižioti nedrįso. Dar norėjo pasakyti, kad ten gyvena.
Taip pat Hannah šnekėjo apie broliukus ir sesutes, bet čia jau Timotis nelabai susigaudė. Jis tik žinojo, kad Auris yra jo brolis, tačiau nelabai žinojo to žodžio prasmės. Nesuvokė, kad abiejų tėtis yra tas pats asmuo.
Iš to, ką visi kalbėjo, Timotis kaip ir suprato, kad Fapydd yra Hannah tėtis. Bet kodėl ne brolis? Juk Auris - Timočio brolis. Kodėl tada Fapydd nemuša Hannah, nors ji tiek daug šneka? Tėčiams nepatinka, kai vaikai šneka.
Ir Timotis išgirdo, kad Eion ir Erka yra Aurio vaikai. Dabar penkiametis tikrai jautėsi pasimetęs. Nes didelis Auris nemušdavo nei Eion, nei Erkos. Nors Eion nešnekėdavo daug. Tikriausiai Auris yra jį mušęs ir dabar jis žino, pagalvojo.
Brolis paleido Timočio ranką ir dar kartą pasakė, kad Timotis gali eiti su Hannah. Vaikas linktelėjo ir nuėjo visai prie pat mergaitės. Seks paskui ją.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dabar Hannah buvo žymiai drąsesnė nei pirmojo susitikimo su Auriu pradžioje. Jeigu tik Timotis įgis bent šiek tiek drąsos, viskas bus gerai. Vaikai pažais, o suaugusiesiems galbūt pavyks pasišnekėti. Bet tik galbūt, nes Dafydd vis dar nežinojo, ar nori kalbėti apie tai, kas jį kamuoja labiausiai.
O štai tas žvilgsnis, kurį mergytė netruko nutaisyti, ko gero, buvo išmoktas iš dvynių. Visi mažyliai žinojo, kad tėvas nepajėgia jam atsispirti. Akivaizdu, kad pamokos jau buvo suteiktos ir mažiesiems. Negi ir David su Ezra jau žino, kaip maldaujamai spoksoti į tėvą?
- Na, gerai, galėsi šiek tiek pasivažinėti, - neprieštaravo Dafydd vildamasis, kad Auris suvokia, kaip jam yra baisu. Vis dėlto jeigu tuo daiktu važinėtis gali Timotis, niekas nesutrukdys ir jo dukrai. Tik ką daryti, kad dvyniai, ypač Eliotas, sužinoję baisiausiai užpavydės?
- Bet tada gausi kažkada atvykti su motociklu į Sautendą ir pasivažinėti su likusiais, - šyptelėjęs ištarė Auriui.
Draugas taip pat ragino Timotį eiti pažaisti su Hannah, o tai leido spėti, kad jis nepadarė klaidos. Buvo įdomu stebėti šį vaiką, nors Dafydd tikėjosi, kad nė vienas iš jo mažylių niekada neturės būti toks išsigandęs.
- Abu jie nekantrauja - atsakė į draugo klausimus. - Bet kartais matau, kad Oliveris bijo palikti namus. Man jis dar atrodo per mažas. Neįsivaizduoju, kaip reikės išleisti juos į mokyklą...
Dabar buvo labai geras laikas pasisakyti apie kamuojančią problemą, bet Dafydd ir vėl to nepadarė. Kad ir kaip norėjo, buvo pernelyg nejauku. Vaikai tebuvo priežastis nieko nepasakyti - velsietis ir pats tą suprato.
- Turbūt nelengva pradėti auginti vaiką, kai jis jau paauglys, ar ne? - ištarė, kai draugas pradėjo kalbėti apie kitus globotinius. Dabar neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti, jeigu kažkurio iš savo mažylių vaikystėje nebūtų pažinojęs. - Bet jiems turbūt reikia laiko, - dar pridūrė ir atsitūpė prie mažųjų.
- Hannah, paimk sunkvežimį, - ištraukęs dukters paminėtą žaislą ištarė ir padavė jai. - Parodyk Timočiui kokių žaidimų, tik nenustebk, kad jis toks tylus. Galite smagiai pažaisti.
Sutaršęs dukters plaukus Dafydd švelniai jai nusišypsojo. Jo mažyliai per greitai augo - ir tai buvo priežastis, kodėl visas ketvertas dabar buvo čia. Velsietis be proto norėjo su kažkuo apie tai pasišnekėti.

[Hannah Llewellyn]

- Valio!. - Gavusi leidimą nudžiugo. Nors dabar dar labiau bijojo to. Bet tai buvo tokia smagi baimė. Ir ji žinojo, kad turbūt dabar jie tikrai niekur nevažiuos. Turbūt tai vyks vėliau.
Tai keista. Jei ta Erka jau ieško darbo, tai yra didelė. Auris aišku irgi jau senas. Bet ar tikrai toks senas, kad turėtų dukrą, kuri ieškosi darbo. Tai buvo įdomu. Bet ji neklausinėjo. Nes norėjo žaisti.
Mergaitė paėmė sunkvežimiuką iš tėvelio ir smagiai, išdykėliškai nusišypsojo tam keistam berniukui.
- Bėgam? Palenktyniaukim kas greičiau nubėgs į smėlio dėžę. - Pasiūlė.
- Aš suskaičiuosiu iki trijų ir tada bėgsim gerai? - Ji tiesiog nekantravo dumti. - Vienas, du, trys. - Ir mergaitė pasileido link smėlio dėžės. Tik suplevėsavo jos ilgi tamsūs plaukai.
Žinojo, kad tėtis atneš ir likusius daiktus. Juk statyboms reikės ir kastuvėlių ir kibirėlių. Visko. Hannah labai tikėjosi, kad tas berniukas seks paskui.

[Auris Senkleris]

- Gerai. Bet paskui pasivažinėsim Hannah. O į Sautendą tai aš tikrai atlėksiu. - Jam tai kas. Galėjo visus Dafydd vaikus pravežti ir ne kartą.
Timotis Auriui kartais primindavo robotuką. Kuris daro viską, ką paliepi. Tai baisiai liūdino. Laimingo jo niekada nematė. Tik vienintelį kartą tas paklusnumas dingo, tą baisią naktį. Bet šiaip. Na, vaikas nuėjo pas Hannah. Bet ar to norėjo? Auris tikrai neturėjo supratimo. Jo akyse išryškėjo liūdesys. Bet pasistengė tą išraišką paslėpti.
Nusprendė nesikišti į vaikų pokalbį, jei jis užsimegs. Gal vaikai, tokio pat amžiaus. Na beveik. Abu supras vienas kitą ir smagiai pabus. Galbūt Timotis matydamas šitą mergaitę bent truputį nustos amžinai bijoti.
- Jūs su Mayra galėtumėt kas savaitę atvykti į miestelį. Bent kurį laiką. Palydėčiau Oliverį, o jei ir Eliotas norėtų jį taip pat į susitikimą su jumis. - Pasiūlė.
- Taip Dafydd. Bet normalūs žmonės tai planuoja. Planuoja, kad paims globoti vaiką. Ir dar tokį, kuris paaugęs. O aš kaip matai darau kas šauna į galvą. Na, bet kol kas viskas einasi dar neblogai. Žinoma visko buvo, bet kol kas viskas geriau, nei galėtų būti. - Gal ir Timotis bėgant laikui taps laimingesnis. Galbūt.
- Taip. jiems reikia laiko. - Pritarė.

[Timotis Senkleris]

Hannah turėjo mašinėlę. Ji patraukė Timočio dėmesį, tačiau vis dėlto pati mergaitė jam buvo įdomesnė už žaislą. Mergaitė siūlė bėgti. Timotis nebuvo bėgęs su jokiu vaiku. Tiesa, su Henriku bibliotekoje jie strakaliodavo, tačiau reikėjo elgtis labai tyliai, nes bibliotekininkė liepdavo netriukšmauti. Be to, apie Henriką brolis Auris nieko nežinojo. Ar bent jau Timotis tikėjosi, kad jis nežino.
Hannah suskaičiavo iki trijų ir nubėgo, o Timotis liko stovėti. Jis irgi labai norėjo bėgti, tačiau prie didelio Aurio nedrįso to padaryti. Jeigu brolio čia nebūtų, gal Timotis ir būtų išdrįsęs bėgti. Aišku, jam nebūtų svarbu aplenkti Hannah. Bet bėgti - smagu. Juk Timotis porą kartų yra bėgiojęs Hogvartso koridoriais, kai ištrūko vienas.
Timotis pradėjo eiti link Hannah. Tada atsigręžė ir pažiūrėjo į Aurį. Tokiu žvilgsniu, kokį turėjo ne vienas Senkleris. Amyras, Augustinas ir net pats Auris. Aišku, apie šiuos dalykus Timotis nežinojo. Bet jis buvo Senkleris. Ir šią akimirką galėjai tai pamatyti. Tas žvilgsnis, skirtas Auriui, bylojo štai ką: geriau čia tavęs nebūtų. Timotis nieko per daug negalvojo, tačiau dabar jis tikrai būtų norėjęs, kad vietoj Aurio stovėtų bibliotekininkė. Tada berniukas jaustųsi daug laisviau.
Kelias sekundes žiūrėjęs į Aurį Timotis galiausiai vėl ėmė žingsniuoti ir priėjo prie smėlio dėžės. Jie su dideliu broliu yra lankęsi parke. Ten taip pat buvo vaikų žaidimų aikštelė, tačiau Timotis nedrįso joje žaisti. Tada jis matė, kad panašioje dėžėje vaikai smėlį kasa. Bet dabar jis nežinojo, ar tikrai taip reikia daryti. Todėl tiesiog žiūrėjo į Hannah.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mažylė išgirdusi leidimą pasivažinėti motociklu nušvito. Tai tėvui nelabai tepatiko. Užteko ir vieno sūnaus, kuris tik ir svajoja kaip pilotuos lėktuvą. Tarsi to būtų maža, dabar ir Hannah nusprendė jį gerokai pagąsdinti.  Vis tik ta baisi kelionė nusimatė kažkada vėliau, tad kol kas galima apie tai negalvoti. Dar prisibijos.
- Ar tik nepriversi manęs visai pražilti? - paklausė Aurio. Jeigu jis galvoja, kad važiuojant vyresniems vaikams bus bent kiek ramiau, labai klysta. Bet mažyliai šį žmogų mėgo, o tai buvo labai svarbu. Sugebėjo rasti ne tik draugą, bet ir su jo vaikais puikiai sutariantį vyruką. Kažkokia labai jau neįprasta sėkmė.
Dabar Hannah nubėgo žaisti, tačiau Timočiui, regis, vis dar buvo baisu. Jeigu tai būtų kitas vaikas, Dafydd, ko gero, įsižeistų. Atrodytų, kad berniukas jo dukterį laiko kažkokia pabaisa. Kažkuo, kas vaikystėje ir paauglystėje buvo jis pats. Bet Timotis buvo kitoks, ir Dafydd tai žinojo. O jam priartėjus prie mergytės nusišypsojo.
- Auri, ačiū tau, - išgirdęs pasiūlymą ištarė. Neįsivaizdavo, ar būtų galimybė išties atvykti į Kiauliasodį. Ar Oliveris nesigėdytų, jeigu jie tai darytų. Bet vien draugo žodžiai ir noras palydėti vaikus reiškė labai daug. - O tu savęs nesmerk, kad elgiesi spontaniškai. Juk tą berniuką sutikai gatvėje, ar ne? Tad ką tau reikėjo daryti? Būtum grąžinęs į namus, jis turbūt vėl būtų pasprukęs. To suplanuoti negalėjai. Neabejoju, kad jis tau dėkingas. Jeigu dar ne dabar, tai tikrai toks bus. Neimk į galvą.
Dabar reikėjo parūpinti vaikams žaidimo priemonių. Priėjęs prie smėlio dėžės Dafydd pradėjo raustis kuprinėje ir išėmęs kastuvėlius ir kibirėlius padėjo juos ant dėžės krašto. Išsitraukė iš kišenės gumytę ir atsargiai surišo Hannah plaukus.
- Visa išsismėliuosi, paskui teks skalbti, - nusišypsojo mergaitei. - Jeigu ko prireiks, sakyk, gerai?
Vylėsi, kad vaikams pavyks bent šiek tiek pažaisti, o pats grįžo prie draugo. Slėpdamas sumišimą subruko rankas į kišenes ir neužtikrintai ištarė:
- Auri, aš noriu pasikalbėti...

[Hannah Llewellyn]

Hannah visai nesuprato kas tam vaikui yra. Nubėgusi prie dėžės atsisėdo ant jos krašto ir ėmė sukinėti mašinos ratukus. Neatrodė labai laiminga. Nenorėjo su tuo keistu vaiku žaisti. Ji gali žaisti ir viena. Vėliau dar pasakys Auriui, kad kitą kartą jo čia nesivestų.
Tėtis surišo plaukus. O Hannah norėjo likti palaidais. Bet neturėjo ūpo dabar ginčytis. Dabar norėjo, kad šalia būtų David.
- Gerai. - Atsakė tėčiui.
Mergaitė nusisuko į smėlį ir pastatė mašiną ant jo. Pribėrė ten smėlio. Nebekreips dėmesio į tą berniuką ir viskas. Bet ji nebuvo žmogus ilgai laikantis pyktį. Truputį pavežiojusi tą mašinėlę per įsivaizduojamą kelią atsisuko į berniuką.
- Ar tu nemoki bėgioti? - Paklausė. - Mes galim ir kažką kitą veikti. Ateik. sugalvosim ką pastatyti.

[Auris Senkleris]

- Nesijaudink. Aš moku vairuoti. O su vaikais nelakstau kaip akis išdegęs. - Vis dar buvo susimąstęs apie Timočio ateitį. Kodėl tu toks pesimistiškas? Juk ir su Eion ir su Erka buvo etapų, kai atrodė, jog viskas siaubingai blogai. Bet imdavo ir kažkaip išsispręsdavo.
- Na taip. Galbūt dėl Eion tu teisus. Bet šiaip viskas prasidėjo visai neapgalvotai. Iš pradžių pasikalbėjau su Erka, kai ji dar buvo penktakursė. O tik tada pradėjau mąstyti apie tai, kaip gi rūpinsiuosi paūgėjusia paaugle. - Aplamai, tai jo gyvenimas buvo labai staigiai priimtų sprendimų kratinys.
- Tai va Dafydd. Jei ką, tai tikrai galėsit susitikti su dvynukais, kai jie bus mokykloje. - Auris stebėjo Timotį, lėtai einantį link smėlio dėžės. Įsivaizdavo, kad Hannah dėl to nusimins. Bet dabar taip jau buvo. O tada vaikas atsisuko į jį ir pažiūrėjo taip, kaip dar niekada nebuvo žvelgęs. Tą žvilgsnį vaikinas pažino. Ir tas žvilgsnis reikšdavo pyktį. Iš pradžių pasidarė dar liūdniau. Timotis pyksta ant jo. Gal galvoja, kad tyčia neleidžia susitikti su tėvais ar dar ką nors. Bet paskui, kai atsisėdo ant suolo kiek atokiau nuo vaikų nutarė, kad ir gerai. Tegul sau pyksta. Bent jau parodo, kad pyksta. Seniau išvis nerodydavo jokių emocijų, tik baimę. O dėl ko Timotis pyksta gal pavyks išklausti. Per žaidimus ar dar kažkaip. APie tai dar pagalvos.
Dafydd buvo prie vaikų. Auris ten neėjo. Ir taip juos matė. Liko ant suoliuko. Davęs abiem žaislus jiss priėjo prie Aurio.
- Apie ką? - Paklausė Senkleris. Labai nenorėjo jokių rimtų pokalbių. Bet dabar kažkaip negalėjo pasakyti, kad norėtų šiaip smagiai pasiplepėti. O ne nagrinėti kažką sudėtingo.

[Timotis Senkleris]

Netrukus atėjo dėdė Fapydd. Timotis labai nusigando. Dėdė pradėjo kažko ieškoti kuprinėje. Ar kuprinėje jis turi diržą? Ar dabar muš Hannah ir Timotį? Ar tai dėl to, kad Hannah bėgo?
Timočio širdutė stipriai daužėsi. Jis galėjo iškęsti bausmę pats, bet nenorėjo, kad muštų kitus vaikus. Norėjo pasakyti, kad Fapydd nemuštų Hannah, bet vis dėlto neišdrįso. Pritrūko drąsos šį kartą, ne taip kaip tada, kai gynė Širą.
Vis dėlto dėdė Fapydd nemušė Hannah. Jis padėjo žaislų ir surišo mergaitei plaukus. Timotis ir vėl atsigręžė. Regis, brolis Auris šiuo metu nežiūrėjo į berniuką, tad jis pasijuto šiek tiek ramiau.
Ir tada išgirdo klausimą iš mergaitės. Kažkaip visai nesitikėjo, kad ji ko nors paklaus. Truputį pasimetė, bet atsakė. Kalbėjo labai tyliai, nenorėjo, kad išgirstų didelis brolis.
- Bėgioti negalima. Tada suaugę pyksta.
Timotis labai atsargiai įlipo į smėlio dėžę ir atsitūpė joje. Knietėjo paliesti žaislus. Tą mašiną, taip pat kastuvėlius, kibirėlius.
- Ar tėtis tavęs nemuš, jei išsismėliuosi? - paklausė.
Pasidarė neramu, nes Fapydd apie išsismėliavimą prieš tai užsiminė. O ar brolis Auris Timotį muš, jeigu šis išsismėliuos?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pasidarė šiek tiek neramu. Tokiam energijos kamuoliukui kaip Hannah su Timočiu gali būti labai neįdomu. Ar jo mergytė nenusivils šia išvyka? Gal reikėjo kartu pasiimti ir David? Bet jis dar šiek tiek jaunesnis, neaišku, kaip ten viskas būtų. Turbūt iš viso reikėjo išdrįsti pasikviesti Aurį rimtam pokalbiui mintyse pasakė sau Dafydd. Vis dar nebuvo tikras, kad išdrįs pasakyti tai, kuo nori pasidalinti.
- O man ar bus galima pasivažinėti? - paklausė. Jau teko tai daryti ir, kiek prisiminė, buvo visai smagu. Gal ne toks jau ir blogas variantas.
Draugas aiškiai nerimavo dėl prisiimtų atsakomybių. Ką gi, tai turbūt neturėjo stebinti, tačiau Dafydd nieko neatsakė. Galvoje sukosi per daug minčių apie tai, ką norėjo aptarti. Ar tai reiškė, kad jis savanaudis? Ką gi, šitą apie save žinojo jau seniai.
- Manai, Hogvartso direktorė juos išleistų? Juk leidimas į Kiauliasodį gaunamas tik trečiame kurse, - neslėpė dar vienos baimės. Pagalvoti apie tai, kad jo mažyliai jau po poros metų bus trečiame kurse, buvo dar baisiau nei suvokti, kad jau po kelių mėnesių lips į Hogvartso ekspresą. Kaip vis dėlto sustabdyti laiką?..
Dabar atsisėdo šalia draugo ir stebėjo vaikus. Hannah turbūt išjudintų ir akmenį, bet ar nepaaiškės, kad Timotis yra sunkesnis atvejis už akmenį? Gal išties nereikėjo jų čia vestis? Žinoma, galima apsimesti, kad atidžiai stebi dukterį, bet noras pasikalbėti tiesiog degino.
- Vaikai buvo tik pretekstas. Iš tiesų norėjau susitikti su tavimi, - galų gale pasakė, bet tada ir vėl nutilo. Gal Auris ir nesišaipys iš sunkiai rezgamų sakinių, bet ar jis bus pajėgus suprasti problemą? Ko gero, jaunam vyrui atrodys, kad šeši vaikai yra per akis. O priežasčių, kodėl Dafydd verkiant reikia ir septinto, jis tikrai gali nesuvokti. Mayra tikriausiai yra vienintelė, kuri tą supranta.
- Nežinau kaip pasakyti, - po kiek laiko pridūrė Dafydd. Ir toliau stebėjo vaikus ir suprato taip turbūt ir nepasiryšiantis kalbėti.

[Hannah Llewellyn]

Dabar prie viso pasipiktinimo prisidėjo ir tai, kad berniukas ėmė ją bauginti. Atrodė toks svetimas. Labai svetimas. Tokį jausmą mažoji Llewellyn pajuto pirmą kartą per neilgą savo gyvenimą.
- Kas tau sakė, kad negalima bėgioti? Aš visada bėgioju. - Pasakė kaip visada dar vis džiugiu ir atviru tonu. Nors ir jautėsi keistai.
- Muš? - Jų namuose niekas nieko nemušdavo. Apie tokius dalykus išvis žinojo tik iš filmukų. Kai kokie nors herojai susipešdavo ir apsistumdydavo.
- Mano tėvelis niekada nemuša ir nemuš nei manęs, nei kitų. - Pasakė labai užtikrintai. Panoro dabar pat ir nulėkti pas tėtį. Tas berniukas buvo per daug keistas.
- Ar nori pažaisti? - Paklausė nenorėdama kalbėti tų keistų dalykų. Norėjo pamiršti, kad tas berniukas toks keistas. Norėjo pasijusti smagi kaip visada.

[Auris Senkleris]

- O ką, vėl nori lėkti nežinia kur? - Nusikvatojo prisiminęs tą kartą, kai Dafydd sėdėjo ant jo motociklo.
- Žinai, tą kartą nesupratau kodėl važiavai su manimi net nežinodamas kur. Bet man patiko toks tavo eksprontu priimtas sprendimas. - Kaip tai buvo seniai. Atrodė, kad nuo to laiko jį skiria bent dešimt metų. Nors taip nebuvo.
- Jeigu man leido auginti Timotį mokykloje, tai neabejoju, kad paaiškinus viską leistų man palydėti Oliverį iki miestelio. - Po to pokalbio su direktore tikrai manė, kad tokio paprasto dalyko galėtų jos paprašyti.
Senkleris sėdėjo ant suolo ir visai nenorėjo rimtų pokalbių. Jis jautėsi labai pavargęs nuo šių metų. Rietynės su Erka, Timotis, mokiniai. Jis tiesiog pavargo nuo visko. Bet atrodė, kad Dafydd nori pasakyti kažką svarbaus. Auris prisiminė tuos metus, kai pradingo ir nedavė jokios žinios apie save. Ir tiesiog negalėjo dabar pareikšti, kad nenori jokių rimtų pašnekesių.
- Ar kažkas atsitiko? - Paklausė.
- Nesijaudink. Juk žinai, kad galim pasikalbėti jei kas nutiko.

[Timotis Senkleris]

Hannah visada bėgioja. Galbūt ir Timotis galėtų bėgioti? Gal didelis Auris ant jo nepyktų? Jis nepyko net dėl tos nakties, kada užtiko berniuką paėmusį jo burtų lazdelę ir lakstantį. Bet... o jeigu vis dėlto muš?
Atrodė, kad mergaitė gyvena visai kitokiame pasaulyje. Kitokiame nei tas, kurį teko pažinti Timočiui.
- Tėtis tavęs nemuša? - tyliai perklausė raudonplaukis ir sekundėlei dirstelėjo į abu vyrus.
Jam dažnai kiti sakydavo, jog negalima mušti. Ir kad niekas Timočio nemuš. Tai sakydavo didelis Auris, Hogvartso seselė ir bibliotekininkė, vaikai, su kuriais penkiametis tenais susipažino. Tačiau dar neteko pačiam atsidurti kažkur, kur yra vaikas ir tėtis. Ir taip buvo keista matyti bei galbūt suvokti, kad tėtis vaiko nemuša.
- Bet kodėl? - paklausė Timotis. - Mane tėtis mušdavo, - pirmą kartą gyvenime dėl to pajuto kažkokią neteisybę. - Tačiau aš jo pasiilgau. Pasiilgau mamos ir tėčio, - tyliai kalbėjo. - Aš noriu namo.
Berniukas tupėjo smėlio dėžėje ir pirštais čiupinėjo smėlį.
- Noriu, - atsakė į klausimą dėl žaidimo. - Bet kaip? - akys ir vėl nukrypo į kibirėlį.