[Eliotas Llewellyn]

Kad ir ką sakytų tėtis, tiesiog negali būti, kad jis yra sunkesnis už abu dvynius. Jis, ko gero, taip tik bando išsisukti. Jam nepavyks - tai buvo daugiau nei aišku.
Užtat tai, kad tėtis neatsakė į kitą klausimą, aišku visai nebuvo. Eliotas kiek sutrikęs pažvelgė į jį.
- Ar eisime? - pakartojo klausimą ir timptelėjo tėčio rankovę. Nutarė, kad ateiti tik čia būtų gerokai per mažai - visus nuotykius, kuriuos patyrė iki žaidimų aikštelės, jau pamiršo.
Abu broliai draugiškai užlipo į namuką. Eliotas suprato, kaip smagu, kai brolis dvynys kartu yra ir draugas. Būtinai jam tą pasakys. Kai tik prisiruoš.
- Lipsiu, - linktelėdamas atsakė Oliveriui. Išgirdo ir tėčio žodžius bei pratarė garsiau: - Žinoma, lipsiu!
Įsitvėrė į tvoros atramą ir atsargiai pastatė koją. Buvo sunkiau nei ant anksčiau išbandytų virvių, bet ryžtingas dešimtmetis nė neketino pasiduoti. Jautėsi privalantis įrodyti, koks yra stiprus ir drąsus.
- Einu! - į dar vieną tėčio klausimą atsakė Eliotas. Perėjo per porą atramų ir atsargiai pasuko galvą į Oliverį. - Eikš! Nėra lengva, bet labai įdomu.
Berniukas nebuvo tikras, kad pereis visą ruožą. Nesinorėjo to daryti, bet nebuvo kitos išeities - teks kviesti tėtį. Prireikus jis tikrai padės.
- Tėti, gali užlipti? - paklausė slėpdamas šiokį tokį nerimą ir baimę.

[Oliveris Llewellyn]

Norėjosi greičiau užaugti. Tiek, kad tėtis nebegalėtų sakyti esąs sunkesnis. Ypač už juos abu. Tada jis visai nebegalės išsisukti nuo pramogų.
- Mums reikia greičiau užaugti, - sumurmėjo Oliveris Eliotui. Šiuo klausimu jie sutarė visada. Net ir tada, kai Eliotas jo nekentė. Tad pritarsi ir dabar.
Tėtis nustebino. Neatsakyti į klausimą jam visai nebuvo įprasta. Nustebęs Oliveris žvilgtelėjo į mylimą žmogų, bet Eliotas jį aplenkė ir pakartojo klausimą. Jeigu tėtis vėl neatsakys, bus tikrai keista.
Bet jau netrukus mintys pasisuko prie pramogos. Buvo be galo smagu kažką veikti su Eliotui. Vis dar kilo daug klausimų. Ar tai nėra laikina? Kodėl brolis ignoravo klausimą apie tiltą? Ar Eliotas jį myli? Ir vis dėlto viskas buvo žymiai geriau nei prieš tą ilgą kankinančią kelionę į Ameriką.
Tėtis visai nenorėjo, kad Eliotas liptų ant tvoros, bet brolis to visai nepaisė. Oliveris nebūtų galėjęs taip neklausyti, bet stengėsi nieko nesakyti. Draugystė su Eliotu vis dar nebuvo tvirta, tad geriau pasisaugoti.
Brolis atrodė esąs labai tvirtas ir stiprus. Oliveris žinojo, kad pats neišsilaikytų. Ko gero, reikėtų mažiau piešti, o daugiau žaisti futbolą. Bet ką daryti, kad jis visai nedomina?
- Nežinau, ar nenukrisiu, - neužtikrintai ištarė Oliveris, bet priėjo prie tvoros. Įsikibo į ją ir užlipo ant pirmos atramos. Juto neišsilaikysiantis, tad grįžo ant tvirtos platformos.
- Aš per silpnas, - nusivylęs savimi ištarė. Girdėjo, kad brolis pakvietė tėtį, bet nieko nebesakė. Buvo pernelyg liūdna.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mažyliai turbūt jau kūrė planus, kaip priversti tėvą užlipti ant kokios nors platformos. Nors kaskart išsisukinėti nebuvo smagu, tai geriau nei dvynių pykčiai ar kalbos apie jo vaikystę. Dėl to Dafydd kiek atsipalaidavo.
Deja, atskriejęs Elioto priekaištas viską sujaukė. Tai nebuvo atviras priekaištas, bet vaikų tėvas žodžius suprato būtent taip.
- Atsiprašau, Eliotai, užsigalvojau, - jausdamasis nesmagiai ištarė Dafydd. - Bet neabejoju, kad mama ir kiti mūsų laukia namie. Į kokią kavinę nueisime kitą kartą. Ar gerai?
Vylėsi, kad toks neapsižiūrėjimas nesugadins sūnaus nuotaikos. Viskas sekėsi tikrai neblogai, tad pačiam viską sugadinti norėjosi mažiausiai. Šitie mažyliai nusipelnė būti laimingi ir patenkinti.
O dabar jie buvo nusiteikę prigąsdinti tėvą. Elioto entuziazmas kažkur lipti gerokai šiurpino. Dar blogiau tai, kad nuo žemės nieko nesimatė. Taigi teko stovėti ir save kankinti. Mažyliai kažką kalbėjosi, bet iki apačios žodžiai neatskriejo. Panikuodamas užlėkė į viršų ir nepaisė nei trakštelėjusios kopėčių pertvaros, nei į stogelį kaukštelėjusios galvos.
- Ar kas atsitiko? - persigandęs paklausė dvynių. Pripuolė prie tvirtai ant kieto paviršiaus stovinčio Oliverio. Viską matant vaizdas atrodė dar baisiau.
- Eliotai, ar viskas gerai? - vėl paklausė slėpdamas paniką. Ypač gąsdino tai, kad kvietė būtent šis berniukas - jis buvo daug drąsesnis ir nutrūktgalviškesnis už brolį. Jei jau kvietėsi tėvo, kažkas turėjo nutikti. O gal jis išsigando. Bet kuriuo atveju mažyliui dabar reikėjo tėvo.
- Eliotai, gal ateik čia, kur tvirčiau, - vėl paprašė sūnaus Dafydd. Atrodė, kad tuoj visai išprotės. Ar taip ir turi veikti vaikų pramogos?..

[Eliotas Llewellyn]

Oliveris tikrai nekvailas. Štai ir dabar pasakė visišką tiesą. Taip, jiems tikrai reikia greičiau užaugti. Eliotas kilstelėjo antakius.
- Reikia ištverti dar metus. Tada nuvyksime į Hogvartsą. Ten išmoksime panaudoti magiją, kad greičiau užaugtume, - kalbėjo.
Po paraginimo tėtis atsakė į klausimą, bet tas atsakymas nuvylė. Kurį laiką spoksojo tuo puikiai išvystytu maldaujančiu žvilgsniu. Vis dėlto dabar buvo pramogų laikas, tad prašymą pakartos vėliau.
Tiesą sakant, Eliotas neabejojo, kad Oliveris nė nebandys lipti ant tvoros. Kai paaiškėjo, kad brolis tą darys, pasidarė smagiau. Žinoma, kol kas bendravimas yra įtemptas, bet dvynys šaunus. Turėti tokį artimą ryšį bus tiesiog puiku.
- Tau reikia daugiau sportuoti, - ištarė Eliotas stengdamasis nutaisyti draugišką toną. Visai nenorėjo įžeisti brolio - tiesiog nuoširdžiai tikėjo, kad taip jis gali sutvirtėti. O jau tada jie abu lips ant visų įmanomų konstrukcijų.
Žinoma, tėtis išsigando. Tai trikdė - Eliotas norėjo pagalbos, bet visai nesiekė ko nors išgąsdinti.
- Nieko neatsitiko, tėti, - kiek nekantriai ištarė dešimtmetis. - Bet čia nelengva, todėl man reikia pagalbos.
Jis suprato to neprašantis labai dažnai. Turbūt tėtis tiesiog nustebo. Bet taip išsigąsti vis tiek nebuvo būtina.
- Gerai jau, gerai, - nenoriai nusileido berniukas ir grįžo ant platformos. Te nvietos nebuvo daug, tad nulipo kopėtėlėmis. Viena jų atrama suvirpėjo, ir Eliotas sukikeno. Panašu, kad galų gale tėtis iš tiesų kažką sulaužė. Tik niekas, žinoma, to garsiai nesakys. Vietoj to Eliotas pranešė:
- Tėti, aš jau pavargau.

[Oliveris Llewellyn]

Brolio pasiūlymas tiesiog puikus, tad Oliveris energingai sulinksėjo. Kai tik nuvažiuos į Hogvartsą, būtinai ras būdą užaugti.
Iš čia grįžti namo nebus blogai, tad apie tai nieko nesakė. Keista, kad Eliotas irgi tylėjo, nors maldaujantis žvilgsnis nepraslydo pro akis. Tai privertė nusišypsoti. Jo brolis kartais per daug zyzia ir prašo, bet yra tikrai smagus.
Jis tikrai per silpnas, ir Eliotas taip pat tai pastebėjo. Oliveris neįsižeidė - nebuvo ko. Tik liūdnai linktelėjo. Brolis teisus, bet sportuoti visai neįdomu. Žinoma, Eliotas tam nepritars, bet Oliveris mieliau rankose laiko pieštuką ar teptuką, o ne kamuolį.
Liūdėti nebuvo kada. Tėtis aiškiai išsigando, o Eliotas to turbūt nesuprato. Tai buvo įdomi situacija. Laimei, brolis nesiginčijo, tad Oliveriui atlėgo širdis. Jis tik dabar suprato ir pats buvęs gerokai išsigandęs. Ši konstrukcija pernelyg pavojinga. Tad dabar pasitraukė praleisdamas Eliotą. Kartu su tėčiu vietos buvo visai mažai, bet pats berniukas tikrai neketino lipti ant tos sienos. Visai džiaugėsi, kad Eliotas pranešė esąs pavargęs. Jau norėjosi eiti namo. Nuovargio labai nejuto, bet emocijų buvo per daug. Reikėjo viską apgalvoti. Norėjosi pasišnekėti su mama, bet pirmiausia reikia daugiau sužinoti apie Elioto jausmus. Su kuo kalbėti neišdrįs, taigi situacija kebli.
- Galime eiti namo, - neprieštaravo berniukas ir nusileido paskui brolį. - Bet čia tikrai smagu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Eliotas aiškiai nesuprato tėvo išgąsčio, ir tai turbūt neturėjo stebinti. Šis berniukas retai kada susimąstydavo apie tokius dalykus. Oliveris, ko gero, suprato viską. Bet, nepaisant dvynių skirtumų, jie abu yra vienodai šaunūs.
- Labai retai mane taip kvieti, Eliotai, - bandė paaiškinti sūnui. - Iš apačios aš nieko nemačiau, dėl to nežinojau, kodėl pakvietei. Mano darbas yra dėl jūsų jaudintis.
Laimei, Eliotas nesispyriojo ir perėjo ten, kur tvirčiau. Dafydd jam nusišypsojo. Tikėjosi, kad berniukas per daug nenusivylė. Jam jau aiškiai nepatiko tai, kad po šitos aikštelės jie eis namo. Bet, deja, ne viskas šiame gyvenime galima. Kartais tenka susitaikyti su tuo, kad kažko negausi. Šiems mažyliams būtina tai įsidėmėti ir suprasti.
Praleidęs Eliotą žemyn netrukus gavo gerokai nustebti. Sūnus ir vėl pasielgė taip, kaip jo tėvas nesitikėjo. Gal tai kelionės į Ameriką išdava? Kad Eliotas prisipažintų pavargęs? Taip tiesiog nebūdavo. Dėl to dabar Dafydd susirūpinęs žvelgė į berniuką. Vylėsi, kad tai nėra noras nuslėpti nusivylimą. Įskaudinti šaunų mažylį norėjosi mažiausiai.
- Esate tikri? - paklausė. Gerokai atsargiau nusileido žemyn ir pastebėjo nulaužtą kopėtėlių skersinį. Pasijuto nesmagiai, tad apsidairė ir nepastebimai išsitraukė burtų lazdelę. - Reparo.
Neabejojo, kad magijos pavyzdėlis dvyniams patiko, tad gudriai šypsodamasis atsisuko į juos.
- Jeigu tikrai nebenorite kur nors užlipti, turbūt galime eiti, - ištarė Dafydd dešine ranka apkabindamas Oliverį, kaire - Eliotą. Širdyje buvo labai gera, tad jis švelniai šypsojosi. Neskubėdamas paliko vaikų (ir ne tik vaikų) žaidimų aikštelę ir patraukė namų link.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tai labai, hm... asmeniška tema. Asmeniška ir sudėtinga. Vis dėlto labai norėjosi ją aptarti su žmogumi iš šalies, o tam, žinoma, geriausiai tiko Auris. Tiesa, Dafydd nežinojo, ar ryšis kalbėti apie tai, kas dabar rūpėjo ir slėgė labiausiai, taigi laiške draugui parašė, kad siūlo susitikti ir supažindinti Hannah su Timočiu. Jo mergytė buvo labai judri ir energinga, o štai Aurio brolis, Dafydd žiniomis, buvo visai ne toks. Žinoma, jis buvo įsibaiminęs, tačiau per tuos beveik metus galbūt kiek ir pasikeitė. Vaikams susipažinti bus tikrai neprošal, o štai suaugusieji galės pasišnekėti. Ir galbūt paliesti temą, kuri nėra skirta svetimoms ausims. Deja, nenorėdamas dar labiau gąsdinti Mayros su ja apie tai kalbėti vengė. Tik nuolat klausė savęs, kas jam negerai.
Artėjanti vasara bylojo du bauginančius dalykus. Visų pirma, Eliotas ir Oliveris jau visai tuoj išvyks į Hogvartsą. Be to, tą dieną, kai jie išvažiuos, mažajai Hannah bus jau penkeri. Būtent po šio gimtadienio Oliveris pastebėjo, kad mama liūdna. Netrukus po to teko papasakoti apie prarastą mažylį. Negi teks apie tai kalbėti ir su Hannah? Nors ne, ji dar tikrai per maža. Oliveris pastebėjo pats, tad kalbėti teko. Bet mažiesiems žinoti dar tikrai per anksti. Jie pernelyg maži.
Dabar vesdamasis būsimąją penkiametę už rankos Dafydd rodė įvairiausius dalykus, kurie mergytei, jo nuomone, galėjo būti įdomūs. O jai, regis, įdomu buvo viskas, tad teko perlipti per save ir stengtis kalbėti daugiau nei įprastai. Kartais kildavo klausimas, iš kur Eliotas ar Hannah paėmė tuos plepėjimo genus - nei jis, nei Mayra dideli kalbėtojai nebuvo.
- Štai ir atėjome, - ištarė mergytei Dafydd atsivedęs ją iki vaikų žaidimų aikštelės. Žinoma, lankėsi čia ir anksčiau, bet visada eidavo su visais trimis mažaisiais. Vis dėlto nenorėjo gąsdinti Timočio su dideliu kiekiu vaikų, tad pasiėmė tik vyriausią iš trejeto. - Susipažinsime su vienu berniuku, galėsite pažaisti, - dar pridūrė atidarydamas vartelius ir praleisdamas dukterį vidun.

[Hannah Llewellyn]

Ji jau buvo labai didelė ir beveik suaugusi mergaitė. Bent jau pačiai Hannah taip atrodė. Todėl, ji norėjo bėgti pati. Bet tėvelis vedėsi už rankos. Visgi buvo įdomu, nes jie kalbėjosi apie viską, ką matė aplinkui. Taigi ji neprieštaravo.
Tik žaidimų aikštelėje išsilaisvino ir galvojo kur čia greičiau nubėgus.
- Kokiu berniuku? - Susidomėjusi paklausė. - Koks jo vardas? Kiek jam metų? Ar jam patinka žaisti smėlio dėžėje? - Hannah patiko žaisti su smėliu. Kartais ji įsivaizduodavo, kad turi restoraną ir ruošdavo įvairius patiekalus. O kartais statydavo pilis ir žaisdavo, kad yra princesė.
- Gal jam patinka žaisti gaudynių? - Labiau ir už smėlį patikdavo kur nors karstytis, bėgioti. Dėl tokių pomėgių dažnai nusibrozdindavo kelius, įsibrėždavo kur nors. Bet tai vis tiek nesulaikydavo nuo smagaus laiko leidimo. Smagiausia čia būdavo su David. Jie puikiai sutarė ir Hannah buvo kiek gaila, kad brolio čia nėra.

[Auris Senkleris]

Šita išvyka išties jaudino jį. Kaip Timotis sutars su savo amžiaus vaiku? Ar jiems išvis pavyks ten kažkiek pabūti? Žinojo, kad jei matys, kad Timočiui baisu turės išeiti greitai.
Papasakojo jam, kad šiandien vyks pažaisti su viena mergaite. Papasakojo, kad ji dėdės Fapydd duktė.
Taigi gražią pavasario dieną Įsodino Timotį į vaikišką ant motociklo pritvirtintą kėdutę, uždėjo šalmą. Pats irgi įsitaisė ant motociklo ir nulėkė kur buvo pakviestas.
SU Timočiu motociklu važiavo ne pirmą kartą. Dabar aišku nelėkdavo greitai, nedarydavo jokių triukų. Tik ramiai skrisdavo. Keliu važiuodavo tada, jei atstumas būdavo netolimas. O skriedavo oru tada, jei reikdavo lėkti toli. Kaip dabar. Tik prilėkęs miestą nusileido ant žemės. Kad prie žaidimų aikštelės koks žiobaras nepamatytų, kaip iš dangaus leidžiasi motociklas.
Pasiekęs reikiamą vietą sustabdė motociklą ir pastatė jį prie aikštelės tvoros. Iškėlė Timotį iš kėdutės, nuėmė šalmą. Nusiėmė šalmą ir pats. Ir įėjo į aikštelę. Kur jau matė Dafydd ir Hannah.
- Labas. - Pasisveikino. Vedėsi Timotį už rankos.
- Ar prisimeni Dėdę Fapydd? O čia jo dukrytė Hannah. - Aiškino Timočiui.

[Timotis Senkleris]

Buvo praėję beveik trys mėnesiai nuo to karto, kuomet Timočio emocijos pakilo aukščiau už visas baimes ir įpročius tylėti. Tačiau tai - tik vienas kartas. Aišku, vaikui ir įprastai nesinorėdavo rėkti ir muštis, tačiau paverkti ar pakalbėti bei užduoti širdelę slegiančius klausimus gal ir būtų neprošal.
Po to karto brolis Auris išsivesdavo Timotį pasivaikščioti po Hogvartsą kai būdavo tamsu. Timočiui labai patiko tas laikas, tačiau jis nebedrįso net pabėgioti. Nesijautė laisvas. Jie tiesiog eidavo koridoriais, didelis Auris ką nors pasakodavo, pašviesdavo lazdele į tolį, į paveikslus.
Šiandien jie kažkur skrido motociklu. Timočiui labai nepatiko skristi. Važiuoti ant žemės buvo visai smagu, tačiau atsidurti danguje - labai baisu. Didelis brolis klausė Timočio, ar šiam patinka skristi motociklu. Atrodė, kad broliui patiko. Todėl Timotis linksėjo ir sakė, kad taip. O iš tiesų sėdėdavo užsimerkęs ir laukdavo, kad tai greičiau baigtųsi.
Dabar jie nusileido ant žemės. Pasidarė šiek tiek negera, po skridimo Timotį visada pykindavo. Tačiau kaži ar tai buvo matoma. Jis mokėdavo slėpti fizinius negalavimus, jeigu šie būdavo silpni.
Timotis žinojo, kur jie vyksta. Brolis pasakojo, kad ten bus mergaitė. Vaikutis labai norėjo su ja susipažinti. Ir kai jie visi susitiko, raudonplaukis nustebo, kokia ta mergaitė maža. Tokio vaiko Timotis nebuvo matęs. Jis buvo pripratęs kalbėtis su mokyklinio amžiaus vaikais. O ši mergaitė, regis, bus panašaus amžiaus kaip ir pats Timotis. Tiesą pasakius, ji atrodė net mažesnė. Tad Timočiui pasidarė labai smalsu.
Didelis Auris paklausė, ar Timotis atsimena dėdę Fapydd. Net kai ir pamatė dėdę Fapydd, kurį turėtų pažinoti, vaikas jo neprisiminė. Atrodė, kad mato pirmąkart. Bet buvo pripratęs su viskuo sutikti, todėl linktelėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Einant plepėti su savo mergyte buvo labai smagu. Žinoma, nebuvo taip paprasta, mat Dafydd mielai būtų klausęs, ką kalba ji. Bet reikėjo atsakyti į nesibaigiantį klausimų srautą ir viską papasakoti. O Hannah buvo labai šauni mergaitė, kuri sugebėdavo nukreipti mintis nuo sudėtingų temų.
- Jo vardas Timotis, - nutarė pradėti nuo lengviausio klausimo. Nei amžiaus, nei, tuo labiau, pomėgių, nežinojo, tad neužtikrintai pratęsė: - Jis gal šiek tiek vyresnis už tave, bet tikrai nežinau. O ar mėgsta žaisti su smėliu bei karstytis, teks paklausti pačiai. Mačiau jį tik kartą, tad labai gerai nesusipažinome.
Stengėsi kalbėti kuo suprantamiau, bet teko sau pripažinti, kad laukia pasirodant draugo. Norėjo pasikalbėti, nors vis dar nebuvo tikras, ar pasiryš.
Netrukus pasigirdo jau pažįstamas motociklo burzgimas.
- Štai ir jie, - ištarė dukrai, tačiau artyn žengė tik vieną žingsnį - šitas energijos kamuoliukas paliktas vienas gali ir susižeisti.
- Sveiki, Auri, Timoti, - pasisveikino vildamasis neišgąsdinti berniuko. Bandė suprasti, ar jis bent kiek padrąsėjo. Praėjo jau beveik metai, bet jis dar visai mažas. Dafydd savanaudiškai džiaugėsi, kad jo vaikams niekada neteko patirti to, ką patyrė šis berniukas. Ir niekada neteks.
- Hannah, ar parodysi Timočiui įdomiausius žaidimus? - dar paklausė. Jeigu vaikai žais smėlio dėžėje, suaugusieji galės pasikalbėti. O tai vis dėlto ir buvo šio susitikimo tikslas. Mažieji tebuvo pretekstas.
- Kaip laikaisi? Kaip kiti tavo globotiniai? - nežinodamas, kaip pradėti rūpimą kalbą paklausė Dafydd Aurio. Nors susitikti tikrai buvo smagu, nerimas ir nejaukumas niekur nesitraukė, tačiau bent jau kol kas velsietis atkakliai tą slėpė.

[Hannah Llewellyn]

Buvo keista, kad tėtis nežino kiek tam berniukui metų ir ką jis mėgsta. Bet Hannah pati ketino viską išsiaiškinti. Ir pagaliau jie pasirodė.
- Labas Auri, o kodėl tu tėtį vadini Fapydd? Taigi jo ne toks vardas. Ar čia tavo motociklas? Ar galėsi kada nors mane pavežioti? - Užpylė jį klausimais.
- Labas Timoti. Mano vardas Hannah. - Patenkinta pasakė, nes žinojo bent jau jo vardą.
- Aišku parodysiu. - O gal jis man parodys? Jis truputį didesnis. - Ar norėtum pažaisti smėlio dėžėje? Galėtume pastatyti pilį. - Pabėgioti spės paskui. Dabar ji norėjo pasikalbėti su tuo berniuku.
- Ar čia tavo sūnus? - Paklausė Aurio. Berniukas tikrai labai domino. Buvo panašaus amžiaus. Todėl atrodė, kad galėtų būti puikus žaidimų draugas. Tik jis atrodė nedrąsus. Bet Hannah kartais irgi tokia būdavo. Pavyzdžiui pirmą kartą, kai miške susitiko su Auriu. Tada irgi norėjo pabūti prie tėčio. Bent jau kurį laiką. Nelabai ilgai. Bet vis tiek.

[Auris Senkleris]

Aurio gyvenimas visiškai pasikeitė po tos dienos, kai atsirado broliukas. Ir nors nuo pat vaikystės buvo pratęs visur vedžiotis Alaną, tai buvo ne tas pats. Su timočiu viskas aišku buvo visai kitaip. Ir Auriui atrodė, kad net po metų maža kas pasikeitė nuo pirmos dienos. Tai jį gąsdino ir slėgė.
- Labas Hannah. O kodėl tu savo brolį vadini Leiotu? - Atsakė klausimu į klausimą. - Tai mano motociklas. O nežinau. Ar galėsiu tave pavežti klausk tėčio. - Nusišypsojo jai. Brolį vis dar laikė už rankos.
- Ar norėtum pažaisti su Hannah? Jei dar nelabai nori, tai pabūk čia gerai? - Švelniai pasakė jam.
- Nežinau Dafydd. Sekasi tai visaip turbūt. O tau kaip? Kiti gal ir neblogai. Man atrodo, kad su Eion sutariam daug geriau. Erka gyvena viena. Irgi lyg ir viskas gerai. Tik kad jie su Eion nelabai sutaria. Galvoju kaip tai pataisyti. - Apie Timočio isteriją, savo baimes nenorėjo kalbėti girdint vaikams. Nors šiaip norėjosi viską išlieti Dafydd ant galvos. Norėjosi pasitarti kaip ir tą dieną, kai brolis atsirado pas Aurį.
- Timis yra mano brolis Hannah. - Paaiškino.

[Timotis Senkleris]

Kiti pradėjo šnekėtis, o Timotis žiūrėjo išpūtęs akis. Jas jis staigiai nuleido, kai kalba pasisuko apie patį jį. Dėdė Fapydd paklausė mergaitės, kurios vardas yra Hannah, ar ji parodys penkiamečiui įdomiausius žaidimus. Timotis pasimetė. Jis nežinojo, kas Auriui patiktų - ar kad berniukas sutiktų, ar kad ne.
Kai Hannah pasisveikino su Timočiu, vaikas linktelėjo. Mergaitė atrodė labai miela, tačiau čia kilo abejonė. Jos plaukai, jie nebuvo geri. Jie buvo kitos spalvos, tačiau Timotis, deja, dabar neprisiminė, kaip ta spalva vadinasi.
Hannah siūlė Timočiui pažaisti smėlio dėžėje, kad ir kas tai bebūtų. Timotis labai norėjo tai padaryti, tačiau brolis Auris pasakė, jog jeigu jis nelabai nori, gali pabūti čia.
Timotis labai, labai norėjo. Bet dabar jau tikrai nežinojo, kaip turėtų pasielgti. Jis norėjo paleisti brolio ranką, bet bijojo. Taip pat, kaip ir atsakyti Hannah. Todėl tiesiog vis smalsiai žvilgtelėdavo į mergaitę ir viskas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Hannah klausimai vertė šypsotis. Buvo smagu, kad dabar mergytė jau elgiasi drąsiai ir viskuo domisi. Tiesa, jos noras pasivažinėti Aurio motociklu visai nežavėjo. Koks normalus tėvas noriai statytų savo dukterį į tokį pavojų? Kita vertus, draugas vežiojo savo visko bijantį broliuką, tad gal ir bus galima sutikti, jeigu tik Hannah paprašys. Kai Auris pasakė, kad reikės klausti jo, Dafydd buvo belinktelintis, bet nutarė, kad reikėtų palaukti, kol duktė paprašys.
Timotis nieko neatsakė, o tai, spėjo Dafydd, gali sutrikdyti Hannah. Atsitūpė prie jos ir tyliai paaiškino:
- Jis labai nedrąsus. Nenustebk, jeigu iš pradžių nesikalbės su tavimi. Bet neabejoju, kad dar pažaisite.
Atsistojo ir apkabinęs mergytę per pečius neryžtingai pažvelgė į draugą. Mums nesiseka susilaukti mažylio mintyse atsakė į klausimą, tačiau garsiai to nepasakė. Kad ir kaip norėjo išsilieti ir pasiguosti, tai vis dar buvo pernelyg asmeniška. Ir, tuo labiau, ne tokia tema, kurią reikėtų aptarinėti prie vaikų.
- Pradedame jaudintis. Oliveris ir Eliotas jau tuoj išvyks į Hogvartsą, - vis dėlto rado būdą pasakyti teisybę. Stebėjo ir Hannah - buvo įdomu, kaip ją paveiks tas magiškas žodis Hogvartsas. - O kad Eion ir Erka nesutaria, turbūt nekeista, ar ne? Abu paaugliai, kuriems turbūt trūko dėmesio. Ar niekas nepasikeitė po to, kai Erka baigė Hogvartsą? Ar ji kur nors dirba?
Domėjosi labiau tam, kad palaikytų pokalbį. Kad nereikėtų galvoti apie tai, kad vis dar laukia Mayros žinios apie septintąjį mažylį. Be to, Aurio ir jo globotinių situacija buvo išties įdomi, tik Dafydd jau šiek tiek susipainiojo laike. Nebežinojo, kiek laiko draugas jaunuoliais rūpinosi. O atvirai klausti nenorėjo - jų draugystė vos nesuiro dėl to, kad Aurį stipriai paveikė vieno iš tų dviejų globotinių dingimas.
- Timoti, jeigu nori, eik pažaisti su Hannah. Ji mielai tau viską parodys, bus tikrai smagu, - bandė padrąsinti tą vaiką, nors nebuvo tikras, ar nepadarys blogiau.