[Brendanas OConnor]

Vaikų žaidimų aikštelė Sautendo centre yra viena populiariausių vietų vaikams susipažinti, o jų tėvams pasišnekučiuoti. Nedidelė tvorelė, kurią peržengtų ir mažiausias vaikščioti mokantis vaikas, skiria aikštelę į dvi dalis.
Pirmoji dalis yra skirta visai mažiems vaikams. Informacinė lentelė nurodo, kad vyriausi čia žaisti galintys vaikai yra šešerių metų. Stovi dvejos nedidelės sūpynės, čiuožykla, įvairios konstrukcijos ir smėlio dėžė.
Antroji aikštelės dalis skirta vaikams iki dvylikos metų, tačiau čia kartais ateina pasėdėti ir vyresni paaugliai. Tiek sūpynės, tiek konstrukcijos yra aukštesnės, smėlio dėžės nėra, tačiau yra laikikliai karstytis, kuriuos vaikai mėgsta labiausiai.
Aplinkui aikštelę pristatyta suoliukų atsisėsti, čia dažniausiai įsitaiso tėvai. Aikštelė pakankamai erdvi: mažųjų dalyje komfortiškai gali žaisti apie dvidešimt vaikų, vyresniųjų - apie dešimt. Siekiant apsaugoti aikštelę nuo vandalizmo, vasarą 22 val., žiemą 20 val. ji yra užrakinama. Atrakinama 8 val. ryte.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Po to, kai Mayra ir Eliotas grįžo namo, kur nors išeiti tapo dar sunkiau. Norėjosi likti su savo mergaite ir vaikais. Be to, norėjosi stebėti mažylius ir išsiaiškinti, kokią įtaką padarė kelinė. Kol kas atrodė, kad ji tik dar labiau įšnekino Eliotą. Pasakojimai apie tolimą šalį vertė šypsotis. Kita vertus, šypsotis vertė viena tai, kad mylimoji ir sūnus yra namie. Apkabinęs Mayrą Dafydd puikiai išsimiegodavo. Jautėsi kaip naujai gimęs. Daugiau tokiam ilgam laikui jos neišleis. Jeigu prireiktų ar Mayra tiesiog užsinorėtų, žinoma, neprieštarautų. Bet kol kas tiesiog norėjo būti kartu.
Vis dėlto reikėjo grįžti į darbą ir per porą savaičių viskas grįžo į savo vėžes. Apie Miriam su Mayra taip ir nepasikalbėjo. Mergytė po mokyklos neatrodė nelaiminga, tad kol kas tą temą atidėjo. Svarbiau išsiaiškinti, kaip dvyniai sutaria. Ar kelionė ir dviejų savaičių kankynė davė naudos.
Netrukus po dvynių gimtadienio (ar gali būti, kad jiems jau dešimt?!) išsivedė juos į miestą. Pasivaikščiojo, patyrinėjo parduotuves. Galiausiai Dafydd pasuko į vaikų žaidimų aikštelę. Žinojo, kad jo mažyliai jau ne tokie ir maži, bet tikėjosi, kad ši vieta jiems patiks. Eliotas tikrai neatsisakys pasikarstyti, o ir Oliveriui turėtų būti smagu. Šį kartą jie buvo trise. Daug laiko darbe praleidžiantis tėvas nutarė, kad turi skirti savaitgalį šiems berniukams. Žinoma, kalbėjo apie juo su Mayra, bet norėjo viską pamatyti savo akimis.
- Tik nesakykite, kad esate per dideli, - iš karto perspėjo Dafydd. - Čia galima būtų iki dvylikos metų. Manau, kad tikrai bus smagu.
Atsirėmė į vieną konstrukciją ir nusišypsojo. Juto šiokią tokią įtampą - nežinojo, kas čia bus ir ko tikėtis. Bet matyti abu berniukus buvo taip gera, kad šis jausmas išstūmė bet kokį nerimą. Viskas privalo būti gerai.

[Eliotas Llewellyn]

Pasiilgo tėčio, Miriam, draugų ir futbolo. Gal net ir Oliverio, kelionės pabaigoje suprato Eliotas. Vis dėlto Amerikoje buvo taip smagu ir įdomu (žinoma, atmetus laiką, kai kažkoks vyras darė keistus dalykus), kad visai nesinorėjo grįžti. Ten laukė mokykla ir verkiantys mažieji. Žinoma, Eliotas juos mylėjo, bet vieno nenuneigsi: verksmas visai nepatiko. Trumpai sakant, jeigu tėtis nebūtų uždraudęs pasiimti futbolo kamuolio, Eliotas būtų maldavęs mamos pasilikti ilgiau. Amerikoje kamuoliai buvo pailgi kaip kokie kiaušiniai.
Vis dėlto dar prieš gimtadienį grįžo namo. Buvo smagu apkabinti tėtį. Dar smagiau tai, kad jis klausėsi, taigi išdėstė viską, ką nuveikė kelionės metu. Nepraleido nė menkiausios smulkmenos bei progos pasiskųsti, kad teko gerti neskanų eliksyrą. Kadangi tėtis klausėsi, Eliotas plepėjo. Visai nenorėjo mokytis, tad reikėjo užkalbėti dantis. Ir tai sekėsi.
Žinoma, teko grįžti į mokyklą ir draugams sakyti, kad buvo Amerikoje “dėl sveikatos.” Bet daug mieliau žaidė futbolą. Nors ir namie, gyvenimas buvo puikus.
Gimtadienį taip pat atšventė šauniai ir išrinko Oliveriui dovaną. Suvokė, kad anksčiau jo nekentė. Dabar to nebejuto, bet bendrauti nebuvo lengva. Nežinojo, ar turi atsiprašyti, be to, brolis buvo labai jautrus. Dėl to vengė likti su juo dviese, bet tai vertė jaustis dar nepatogiau.
Išeiti su tėčiu ir broliu buvo geras variantas. Pabandys pasišnekėti, o kada nors viską paaiškins. Dabar plepėjo apie viską iš eilės. Gimtadienio dovanas, jau nusibodusias pamokas ir visa kita.
- Bet nuo septynerių, - pasiskundė, kai tėtis pareiškė, kad jie nėra per dideli žaidimų aikštelei. - Mums jau dešimt.
Vis dėlto čia gali būti smagu, taigi kiek pasvarstęs Eliotas išsirinko čiužyklą ir nužygiavo prie jos.
- Nori nučiuožti? - paklausė atsisukęs į brolį.

[Oliveris Llewellyn]

Apkabinti mamą buvo tiesiog nuostabu. Jeigu ne trys labai maži broliukai ir sesutės, Oliveris turbūt nebūtų paleidęs mamos labai ilgai. Bet kadangi buvo jau didelis beveik dešimties metų vyras, labai atvirai jausmų nerodė. Bet likęs dviese su mama nepraleido progos pasakyti, kaip jos pasiilgo.
Dar labiau trūko Elioto. Jį taip pat apkabino, bet nesuprato, kaip brolis dėl to jaučiasi. Klausti buvo nedrąsu, taigi kol kas tvyrojo nežinia.
Nori nenori Oliveris pastebėjo, kad Eliotas vengia būti dviese. Tai skaudino, bet jis nieko nesakė. Nei tėčiui su mama, nei broliui. Galvojo, kad reikia šiek tiek laiko. Elioto laukė visa krūva namų darbų, be to, jam trūko futbolo. Taigi Oliveris stengėsi suprasti brolį.
Per gimtadienį nuo jo gavęs dovaną labai apsidžiaugė. Žinoma, ir pats turėjo ką padovanoti. Pasirodė, kad Eliotui dovana patiko, tad gimtadienis buvo puikus.
O dabar laukė dar geresnis laikas. Kur nors išeiti su tėčiu visada smagu. Kai su jais eina Eliotas, dar smagiau. Tuo Oliveris nuoširdžiai tikėjo. Ypač dabar, kai brolis nebe toks piktas. Nors jie ir toliau beveik nebendravo, Eliotas buvo kitoks. Švelnesnis. Oliveris tai juto ir vylėsi, kad per laiką viskas susitvarkys.
Klausyti brolio pasakojimų buvo labai įdomu, deja, į galvą neatėjo jokia idėja, ką būtų galima atsakyti. Jis turbūt atrodo tikras nuoboda, o tai liūdino.
- Gerai, kad nenuvedei mūsų ten, - Oliveris parodė į dalį, skirtą mažiukams. Ten būdami jie pasijustų esantys dar didesni. O ir taip jau dideli. Oliveris netgi pradėjo tikėti, kad kada nors praaugs tėtį.
- Noriu, - pradžiugęs atsakė Eliotui ir nuskubėjo paskui jį. Užlipo kopėtėlėmis ir pasiruošė nučiuožti. Žvilgtelėjo į tėtį: - Gal ir tu nori?
Patikrinęs, ar Eliotas nesiveržia čiuožti pirmas, vis dėlto pasileido ir netrukus buvo ant žemės. Labai smagu.
- Tavo eilė, - pranešė broliui Oliveris.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pernelyg greitai augantys vaikai norėjo užaugti dar greičiau. Šitą dvynių savybę jų tėvas pastebėjo jau seniai, bet kartais atrodė, kad jiems pamažu bręstant ta savybė dar labiau išryškėjo.
- Tik jau nepasakok, kad su septynmečiais žaisti būtų visai neįdomu, - nusišypsojo Eliotui Dafydd. Šiek tiek nustebo, kad ir Oliveris rado ką pasakyti. Tai, žinoma, labai gerai. Norėjosi, kad tylusis dvynys daugiau reikštų vaikiškas emocijas.
- Tai darliai jūs tikrai per dideli, - atsiliepė į Oliverio žodžius. - Ten galiu nueiti su mažaisiais.
Ko gero, reikės taip ir padaryti. Kol kas mažieji laiką leisdavo arba namie, arba su visa šeima paplūdimyje. Bet jie irgi auga. Vyriausiai iš tos trijulės Hannah po kelių mėnesių jau ketveri. Išties jau laikas galvoti apie septintąjį mažylį.
O kol kas laikas skirtas tik dvyniams. Dafydd stebėjo, kaip Eliotas išsirinkęs pirmą pramogą eina prie jos. Atėjo svarbi akimirka - ar berniukas nepamirš čia esąs su broliu? Išgirdęs kviečiamą Oliverį nusišypsojo. Žinoma, tai tik mažas žingsnelis, bet jis žengtas į priekį. Galbūt bus galima patikėti, kad dviejų savaičių kančia buvo verta savo kainos.
Tik nesidrovėk, Oliveri, ragino sūnų mintyse, bet jis jau ėjo prie čiuožyklos. Kol kas viskas tikrai neblogai. Svarbiausia, kad viskas taip ir išliktų.
Oliverio pasiūlymas privertė nusijuokti. Į galvą atėjo mintis, kad tokia aikštelė buvo vienas iš daugelio dalykų, kurių savo vaikystėje jis neturėjo. Bet dabar rūpėjo tai, kad gali tokią pramogą suteikti savo mažyliams.
- Jau aš tai tikrai per didelis, Oliveri, - šypsodamasis atsakė. - Aš pažiūrėsiu, kaip sekasi jums. Tik būkite atsargūs.
Atrodytų, tokia čiuožykla yra visiškai paprastas dalykas. Visos šeimos eina į žaidimų aikšteles, vaikai karstosi ir žaidžia smėlyje. Tiesą sakant, keista, kad šiandien čia tuščia. Bet štai jis per dešimt tėvystės metų nenustojo džiaugtis tokiais paprastais dalykais. Tai vis dar šildė širdį.
Kaip ir bendraujantys dvyniai. Iki kelionės į Ameriką Eliotas nebūtų kvietęs Oliverio nučiuožti. Pastarasis nebūtų drįsęs broliui pasakyti, kad jo eilė. Tai buvo tiesiog nuostabu. Tik kažkaip reikia viso to nesugriauti.
- Mano šaunūs mažyliai, - be galo švelniai ir tyliai ištarė Dafydd.

[Eliotas Llewellyn]

Kartais tėtis būna visai nesupratingas. Turint omenyje, koks jis protingas, tai stebino ir trikdė.
- Septynmečiai labai maži, - kiek nekantriai paaiškino Eliotas. - Net Miriam daug didesnė. O mažiai visai nemoka žaisti futbolo.
Tai buvo labai svarbus argumentas, kurį tėtis privalo suprasti. Linksėjimu pritarė, kad į aną pusę turi eiti mažieji broliukai ir sesutė. Jie patys tam jau per seni.
O dabar laikas pramogoms. Eliotas palaukė, kol Oliveris ateis, ir praleido jį į priekį. Labai norėjo kažką pasakyti. Atsiprašyti. Prie tėčio to daryti neketino, bet būti dviese iš viso bijojo. Taigi situacija buvo be išeities. Galvojo paklausti mamos patarimo, bet norėjo problemą išspręsti pats. Viskas labai jau sudėtinga.
- Nagi, tėti! - ragino Eliotas, kai mylimas žmogus bandė išsisukti. - Tu nesi didesnis už mus abu kartu sudėjus, o mes galime nučiuožti ir kartu.
Nuslydęs žemyn pažvelgė į brolį, bet dabar suprato jį mylintis. Nesuprato, kodėl dar ne taip seniai negalėjo jo pakęsti. Gal Oliveris kiek nuobodus, bet jis yra brolis dvynys. Ir dabar Eliotas žengė prie jo.
- Eime abu. Tik taip įtikinsime tėtį, kad jis gali nučiuožti.
Vėl užlipo kopėtėlėmis ir pažvelgė į brolį. Tikjosi, kad jis sutiks. Jeigu ne, tik patvirtins esąs nuoboda, bet apie tai Eliotas stengėsi negalvoti. Nenorėjo vėl pradėti jo nekęsti.

[Oliveris Llewellyn]

Buvo smagu būti per dideliam. Net jei tai tik mažų vaikų žaidimų aikštelė. Oliveris vis tiek džiaugėsi esąs per didelis. Taigi dabar dešimtmetis šypsojosi. O ir Eliotas daug draugiškesnis. Jis netgi pritarė idėjai, kad tėtis taip pat turi nučiuožti. Tai buvo smagiausia, kas šiandien nutiko. Norėjosi apkabinti brolį ir jam padėkoti, bet tai padaryti berniukas vis dėlto pasidrovėjo.
- Taip, tėti, - pritarė broliui. Žinojo, kad kartais užtenka atkakliau paprašyti, ir tėtis pasiduos. Surėmus jo ir Elioto jėgas mylimas žmogus visai neturi šansų. - Tau privalu tai padaryti.
Idėja nučiuožti kartu skambėjo smagiai. Ar Eliotas iš tiesų to nori, ar tai tik bandymas apsimesti prieš tėtį? Žvilgtelėjo į dvynį ir susidūręs akimis šiek tiek sutriko. Per tą laiką, kol Eliotas atvirai rodė nemeilę, Oliveris beveik pamiršo, kaip reikia su juo bendrauti. Gali būti, kad šito teks mokytis iš naujo.
Energingai sulinksėjo į pasiūlymą. Jautėsi labai laimingas. Pagaliau ir vėl turi gerą brolį. Žinoma, tai, kad Eliotas vengė likti dviese, vertė galvoti, kad šis elgesys yra apsimestinis. Bet iki kelionės brolis net ir prie tėčio buvo piktas.
Užlipo paskui dvynį ir vėl pažvelgė į tėtį. Jis tiesiog privalo nusileisti. Prieš šių dvynių prašymą neatsilaiko niekas. Tuo labiau ne tėtis, kuris yra labai geras.
- Nagi, čiuožiam, - nelabai drąsiai ištarė Oliveris ir atsisėdo į takelį. Priėmė ir brolį ir galiausiai nučiuožė žemyn. Taip veikti kažką su dvyniu buvo tiesiog nuostabu. O dabar jau tikrai tėčio eilė. Rudos akys įsmigo į didelį, bet už du dvynius tikrai mažesnį žmogų.
- Tėti? - dar paragino atsistojęs šalia. Akimis vis šaudė į čiuožyklą, bet neabejojo: tėtis jį supranta, tad belieka laukti, kada jis nusileis. Kad tą padarys, Oliveris nė kiek neabejojo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Žinoma, Eliotas bandė parodyti esąs didesnis nei buvo iš tiesų. Kodėl jie taip skuba užaugti? Laiko tarpas, skiriantis dabartinį ir septynmetį Eliotą yra toks pat, koks skiria dabartinį mažylį nuo trylikamečio. Baisi mintis. Nesinorėjo galvoti apie dvynius, jau tapusius paaugliais.
- Nemanau, kad tau būtų patikę, jeigu kas būtų tą pasakęs, kai tau buvo septyneri, - atsakė Dafydd. Kodėl jie nesupranta, kad ir taip auga pernelyg greitai? Kur jie taip skuba?
Akivaizdu, kad susitaikę dvyniai atneš tam tikrų pokyčių. Jam teks atlaikyti daug didesnį jungtinių atakų kiekį. Galbūt ir Mayrai, bet ji su tuo tvarkosi žymiai geriau. Tiesą sakant, ji viską daro žymiai geriau. Bet kol priima jį į savo gyvenimą, nėra ko skųstis.
- Oliveri, Eliotai, - bandė prieštarauti Dafydd. Ir pats nesuprato, kodėl niekaip nesutiko su ta idėja. Galbūt sulaukus trisdešimties dar galima išbandyti tokį dalyką? Atrodė, kad jau per vėlu, bet kartu norėjosi tą padaryti. - Dydžiu gal ir nedidesnis, bet tikrai sunkesnis, - dar pabandė. Stebėjo, kaip mažyliai kartu lipa ant čiuožyklos. Nuostabus vaizdas. Dabar buvo apmaudu, kad nepasirūpino greičiau išsiaiškinti šitos bėdos. Be reikalo kankino Oliverį ištisus dvejus metus. Jis išties nevykęs tėvas.
- Čiuožkit nieko ten neplanavę, - ištarė Dafydd. Atrodė, kad mažyliai tik ir tariasi, kaip priversti tėvą nučiuožti. Bet tas tėvas viduje jau juto, kad nusileis. Ne, tai nebus bereikalingas vaikų lepinimas. Šį kartą to nori pats. Tai turėtų būti itin smagu. Kodėl nesusigrąžinus bent vienos vaikystės akimirkos?
Pasigirdus dar vienam raginimui Dafydd pažvelgė į Oliverį ir apkabino jį per pečius.
- Nenusileisi? - paklausė. Pažvelgė ir į Eliotą. Žinojo jau pralaimėjęs, nors nelaikė to pralaimėjimu. Tai bus smagus nuotykis. - Gerai jau, gerai.
Sutaršė Oliverio plaukus. Žengęs prie Elioto tą patį padarė ir jam. Dabar tie berniukai atrodė dar panašesni nei paprastai.
Dvynių tėvas priėjo prie čiuožyklos ir kiek dvejodamas sustojo. Dabar pasijuto kvailai. Kas, jei sulaužys tą daiktą? Lazdelę turėjo su savimi, bet naudoti ją viduryje miesto nebūtų labai gerai.
Galų gale užlipo ir vos nekaukštelėjęs galvos į pertvarą atsisėdo. Nusišypsojęs dvynukams nuslydo žemyn. Buvo tikrai smagu, tik kad labai jau trumpai.
- Na va, įveikėte mane, - ištarė atsistojęs. Niekas nesulūžo, tad galima tęsti pramogą. - Ką veiksite dabar?

[Eliotas Llewellyn]

- Aš pernelyg seniai buvau septynerių, kad tai prisiminčiau, - atsakė tėčiui, bet netrukus galvą užkariavo vienintelė mintis: reikia priversti tą tėtį nučiuožti. Tai buvo Oliverio idėja, bet šis faktas visai netrukdė. Jo brolis sugalvojo šaunią užmačią, kurią dabar tereikia įgyvendinti.
Netrukus abu dvyniai buvo ant čiuožyklos. Eliotas dar ieškojo argumentų, tačiau reikėjo sėstis šalia brolio ir kartu leistis žemyn. Tai bus ypatingai smagu. Tokį dalyką norėtųsi išbandyti net tada, jei tai nebūtų būdas įkalbėti tėtį. Atsisėdo šalia brolio, ir netrukus abu buvo ant žemės. Oliveris dar kartą priminė tėčiui jo pareigą. Eliotas nesakė nieko. Įtarė, kad pergalė jau čia pat. Geriau ką nors pasakys vėliau.
Ir tėtis, žinoma, nusileido. Eliotas it karto plačiai nusišypsojo. Žinojo, kad taip bus. Atidžiai žiūrėjo, kaip tėtis eina prie čiuožyklės.
- Nebijok! - padrąsino suaugusįjį dešimtmetis. Pagaliau tėtis užlipo ir nebelaukdamas nučiuožė.
- Valio! Neabejojau, kad tai padarysi! - džiaugsmingai sušuko Eliotas. Daugiau nieko nepasakęs nubėgo prie kopėtėlių, dar kartą užlipo ir nučiuožė. Dabar jau bus galima eiti prie kitos pramogos. Klausiamai žvilgtelėjęs į Oliverį Eliotas užtikrintai pranešė:
- Einame ten!
Rodė į paprastą karstyklę. Tokios stovėjo mokyklos kieme. Daugelis vaikų visą laisvą laiką leisdavo būtent ten. Kol jų nenuvydavo mokytojai. Tėtis to nedarys, tad Eliotas nurūko į norimą vietą ir abiem rankomis pasikabino ant karstyklės.

[Oliveris Llewellyn]

Jei tėtis nučiuoš, tai bus nuostabu. Bet dar smagiau buvo pabandyti jį įkalbėti kartu su Eliotu. To dešimtmečiui be proto trūko. Dėl to dabar jis jautėsi labai laimingas. Kai tik įsidrąsins, būtinai pasakys tą dvyniui. Bet kol kas reikėjo užbaigti misiją.
- Nenusileisiu, - patvirtino ir nusišypsojo. Žinojo, kad jau laimėjo. Buvo labai patenkintas. Žvilgtelėjo į Eliotą ir kilstelėjo antakius. Tai buvo nebylus ženklas, parodantis jų pergalę. Eiliotas jį tikrai supras.
Į tėčio nučiuožimą reagavo gerokai santūriau nei brolis, bet tai nereiškė, kad džiaugiasi mažiau. Plačiai šypsojosi - seniai bebuvo toks laimingas. Ir šį nuostabų jausmą suteikė tiek tėtis, tiek brolis.
- Nežinau, - sumurmėjo. Šiek tiek sutriko, kai Eliotas nubėgo nučiuožti dar kartą. Gal jam neįdomu su broliu leisti laiką? Bet dar ką tik viskas atrodė puikiai. Ar kas nors atsitiko? Gal reikėtų paklausti? Vis dėlto žinojo neišdrįsiantis to padaryti.
Bet brolis grįžo ir pažvelgė į jį. Anksčiau tikrai to nedarydavo, tad Oliveris pasijuto geriau. Kiek atlėgo širdis.
- Gerai, man tinka, - pratarė. Mokykloje prie tų karstyklių dažnai neidavo, bet labiau dėl to, kad neturėjo tikrų draugų. Eliotas mokykloje bendraudavo su kitais berniukais.
Paėmęs tėčio ranką nusivedė jį paskui nubėgusį brolį. Netrukus priėjo ir pradėjo svarstyti, ar nori lipti ant to daikto. Norėjosi, kad kažkodėl atrodė, kad nukris.
- Tu lipsi? - drąsindamas save paklausė tėčio. Nutarė, kad vis dėlto reikia bandyti. Jeigu nieko neveiks, Eliotas tikrai pradės galvoti, kad jis nuoboda. Taigi paleido tėčio ranką ir priėjo dar arčiau. Žinojo, kad brolis mėgsta šiuos daiktus, bet pats nebuvo pripratęs. Vis tik sukaupė drąsą ir pasikabino šalia dvynio. Nebuvo lengva, bet Oliveris narsiai laikėsi.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Amžiaus temos nebetęsė. Akivaizdu, kad šia tema nesutars, tad geriau nusileisti. Smagiau džiaugtis tuo, kad mažyliai jaučiasi laimingi. Elioto džiaugsmas jam nučiuožus privertė nusišypsoti. Labai gera, kai vaikams pradžiuginti užtenka tiek nedaug. Kam visokie žaislai ir pirkiniai, kai yra čiuožyklos? Per gimtadienį, žinoma, to nepakaktų, tačiau laikas su vaikais pačiam visada pats brangiausias.
- Kaip galėjau nepadaryti, kai taip atkakliai mane puolėte? - nusišypsojęs paklausė Dafydd Elioto. Stebėjo, kaip jis bėga dar kartą nučiuožti. Oliveris, regis, nebeplanavo to daryti, tad netrukus galėjo pereiti prie kitų pramogų. Matėsi, kad Eliotas neignoruoja brolio, ir tai buvo labai nuostabu. Jeigu viskas liks taip ir gal net gerės, toji kankynė, kai Mayra ir Eliotas buvo Amerikoje, nebus praėjusi veltui. Kad tik visi šeimoje būtų laimingi. Tuo labiau, kad Elioto nemeilė broliui ilgainiui galėjo suskaldyti šeimą ar bent jau jaunąją jos kartą. Dafydd ne kartą matė, kaip dvyniai bandė palenkti Miriam į savo pusę. Ko gero, ji dėl to ir atrodė tokia sutrikusi. Tai mergaitei jau devyneri, bet kartais atrodydavo, kad ji žymiai jaunesnė.
- Eliotai! - teko sušukto, kai berniukas nurūko prie karstyklės. Tas daiktas atrodė esąs labai pavojingas. Turbūt lengviau nei lengva nukristi, tik Dafydd to taip pat niekada nebandė.
Laikydamas Oliverio ranką priėjo prie karstyklės, kur Eliotas jau kabėjo. O jo brolis dar kartą uždavė tą patį klausimą.
- Ar norėsi, kad išbandyčiau viską? - paklausė. - Ką nors galų gale vis tiek sulaužysiu. Be to, tikrai ne tol, kol jūs karstysitės. Neįsivaizduoji, kaip man baisu, kad jūs nukrisite.
Kai Oliveris prisijungė prie brolio, pasidarė dar baisiau. Turint omenyje, koks Dafydd yra nesėkmingas žmogus, jo vaikams grėsė milžiniškas pavojus. Jeigu kas nors nutiks, kaltas bus tik jis. Tad dabar stovėjo visai šalia ir atidžiai stebėjo vaikus.

[Eliotas Llewellyn]

Oliveris pranešė nenusileisiantis, tad tėčiui tikrai neliko šansų. O kai tėtis pasakė būdą bet ko išprašyti, Eliotas išsišiepė.
- Dabar žinosime, ką daryti, kad tėtis nusileistų, - ištarė broliui. Dviese pasiekti tikslą bus tikrai lengviau. Dabar, kai vėl myli brolį, viskas bus visai paprasta.
Netrukus jau perkeldamas vieną ranką po kitos judėjo ant karstyklės. Girdėjo, kad tėtis jį šaukė, ir žinojo, kodėl. Bet čia buvo pernelyg smagu.
Kai Oliveris pakibo šalia, Eliotas nusišypsojo. Nežinojo, ar brolis iš tiesų nori tuo užsiimti, ar tik bando pasirodyti nesąs nuoboda. Bet kol kas dėl to nesirūpino. Jam buvo smagu, o brolis situacijos tikrai neblogino. Tik kaip ryžtis tai pasakyti?
- Neišsisukinėk, tėti, - pakibęs ant vienos rankos ištarė Eliotas. Žiūrėjo į jį ir gudriai nusišypsojo. - Vis tiek žinome, kad pasiduosi. O vietos čia dar pakanka.
Vėl pažvelgė į Oliverį. Žvilgsniu prašė padėti. Tai vėlgi buvo brolio idėja, bet Eliotui patiko ir ji. Šiandien tėtis turės išbandyti viską.
Po kurio laiko nušoko ant žemės. Atsistojo šalia tėčio. Žinojo, kad jau visai netrukus jis bus viršuje. Tiesa, tėčiui net pakabėti nereikės - jis per aukštas. Bet tai ne priežastis to nedaryti.
- Oliveri, nusileisk. Mes norime, kad tėtis užliptų, ar ne? - ištarė berniukas.

[Oliveris Llewellyn]

Taip, Eliotas teisus. Jie tikrai žinos, kaip tėčio išprašyti įvairių dalykų. Prie jų mielai prisidės ir Miriam, po kiek laiko - ir mažieji. Tėtis neturi šansų. Bet dar geriau nei šis faktas buvo tai, kad Eliotas su juo šnekasi. Bet kodėl tada nenori likti dviese? Ar laikas Amerikoje brolį pakeitė tik tėčio akivaizdoje? Kaip jam sužinoti? Tai vis labiau nedavė ramybės, tad net ir draugiškas elgesys neleido iki galo atsipalaiduoti.
- Tikrai taip, - pritarė Oliveris stengdamasis galvoti apie teigiamus dalykus.
Netrukus priėjo prie karstyklės, o tėtis uždavė klausimą. Jis tarsi parodė, kad Oliveri perprastas. Vis dėlto jam tas klausimas patiko. Atrodė, kad tėtis taip parodė sutinkantis užsiimti veiklomis.
- Žinoma, rimtai atsakė Oliveris. - Jeigu neveiksi to, ką veikiame mes, ką tada darysi?
Netrukus jau kabėjo. Teko kiek pasitraukti, kad netrukdytų Eliotui. Spėjo pagalvoti, kad daugiau nieko ir nedaro, tik trukdo broliui. Bet šis nepriekaištavo, tad kies pasitraukęs Oliveris šiek tiek aprimo. Gal viskas bus gerai.
- Taip. Be to, tau nebūtina laukti, kol mes nulipsime. Nenukrisime, - pridūrė prie brolio žodžių.
Dėl savęs nebuvo toks tikras, bet Eliotas turbūt galėtų taip karstytis visą dieną. Tiesa, netrukus jis nušoko, tačiau tai tebuvo plano dalis. Plano, kurio tikslas yra priversti tėtį užlipti ant to daikto. Kadangi ir pats to norėjo, Oliveris mielai nušoko ir atsistojo prie brolio.
- Tavo eilė, - pranešė tėčiui. Jau rinkosi, kur norės nueiti vėliau. Vylėsi, kad Eliotas neprieštaraus. Parodė į siūbuojantį tiltą ir paklausė: - Ką galvoji apie tą?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ką gi, dvyniai atvirai pasisakė naudosiantys atrastą ginklą. Dafydd suprato pats esąs kaltas. Nereikėjo visko taip atvirai išpliurpti. Dabar su tuo atkaklumu susidurs kiekviename žingsnyje. Ar tai nesugriaus pastangų sutvirtėti ir pasakyti vaikams “ne”? Visko gali būti, bet akivaizdu, kad praktikos bus daug.
- Svarbu nepamiršti, kad visko negausite, - juto pareigą priminti. - Ne viskas gyvenime galima. Kartais nepadeda ir zyzimas.
Pastarasis labiau būdingas Eliotui, bet Dafydd prisivertė nežvilgtelėti į tą berniuką. Kol viskas sekasi neblogai, nesinorėjo daryti nieko, kas gali situaciją sugadinti.
Dviems mažyliams pasikabinus ant karstyklės baimė pradėjo tiesiog kaustyti. Žinoma, dešimtmečiai berniukai nebijojo nieko, bet jų tėvą vaizdas tiesiog šiurpino.
- Labai tikiuosi, kad nenukrisite, - atsiliepė. - Bet, Eliotai, būk geras - laikykis abiem rankomis. Kol jūs viršuje, privalau būtų ant žemės. Taip saugiau, - toliau kalbėjo.
Tokiomis akimirkomis Dafydd pajusdavo, kad augo be tėvo ir motinos meilės bei rūpesčio. Neįsivaizdavo, kaip turėtų elgtis “pagal taisykles”. Gali būti, kad pernelyg rūpinosi savo vaikais ir dėl jų bijojo. Ar taip nestabdo jų vystymosi ir pasaulio pažinimo? Žinoma, mažyliai kartais užsigauna ar išsitepa, bet ar neišmanantis tėvas nesutrukdys jiems išaugti į tokius šaunius žmones, į kokius jie verti išaugti? Bėda ta, kad ir Mayros patirtis neką geresnė, tad klausti jos patarimo yra tiesiog nesąžininga.
Taip užsigalvojo, kad ne iš karto pastebėjo mažylius, jau nusiteikusius atakai. Pagaliau pradėjo matytis dvyniams būdingas tarpusavio supratimas. Atrodė, kad berniukai žino, ką pasakys kitas, jam dar nespėjus išsižioti. Tai žavėjo, bet buvo apmaudu, kad atakų auka tapo jis pats.
- Aš jau per didelis šitoms karstyklėms, - nelabai rimtai bandė pasiginčyti ir apsidairė. Čia vis dar nebuvo žmonių, tad galima nusileisti. Suėmė vamzdį rankomis. Kad pakibtų ore, teko gerokai sulenkti kojas. Atrodė, kad tuoj nugrius su visa karstykle, tad skubiai atsistojo. - Ne, šitam daiktui tikrai jau netinku.
Prieš tai spėjo išgirsti Oliverio pasiūlymą. Tiesą sakant, ant to siūbuojančio tilto mielai užlips. O ir mažyliams patiks entuziastingas tėtis.
- Atrodo labai šauniai, - pratarė, nors klausimas buvo skirtas ne jam. - Eime?
Paėmė dvynukų rankas ir nužingsniavo tilto konstrukcijos link. Kad ir kaip norėjosi išbandyti, pirmiau teks praleisti vaikus.

[Eliotas Llewellyn]

Ginklas paruoštas, tad dabar tereikia sulaukti progos jį panaudoti. O kadangi tėčio ko nors prašydavo dažnai, ginklu pasinaudos dar šiandien. Ir turbūt ne vieną kartą.
- Bet aš noriu visko, - pasiskundė Eliotas, kai tėtis pagrasino, kad kaip tik taip nebus. Nieko, jis anksčiau ar vėliau vis tiek nusileis. Bet tas pasakymas turbūt reiškia, kad kartais reikės daugiau pastangų. Bet tai netrukdė - dėl norimo tikslo Eliotas galėjo būti netgi labai atkaklus.
- Aš nenukrisiu! - patikino tėtį, bet uždėjo antrą ranką ant vamzdžio. Sunku suprasti, kodėl tėtis taip bijo, bet to neklausė. Galbūt kada nors supras ir pats. Arba paklaus mamos.
Dabar atrodė, kad jie su Oliveriu yra galinga jėga. Kartu galėtų pasiekti bet ką. Žinoma, broliui šiek tiek trūko ryžto ir užtikrintumo, bet dviese jie daug stipresni. Tėtis gal nėra geras argumentas, nes jo paprašyti galima bet ko. Bet Eliotas buvo įsitikinęs, kad kartu jie daug pasiektų ir kitur.
- Neišsisukinėk! - pareiškė Eliotas ir pažiūrėjo ten, kur rodė Oliveris. Tas tiktas atrodė netgi labai įdomiai, bet tėtis pagaliau pasikabino, tad dėmesys nukrypo į jį.
- Tinki! - paprieštaravo Eliotas, bet tėčiui pasisakius apie tiltą prisiminė taip ir nepareiškęs nuomonės. Tai galėjo įskaudinti Oliverį, bet atsiprašyti buvo per sunku. Dėl to Eliotas tiesiog pratarė: - Tas tiltas nuostabus!
Nemėgo laikytis už rankų - jis jau ne mažius. Norėjosi pasileisti bėgte, bet šis statinys buvo Oliverio idėja, tad ketino palikti pirmumo teisę jam. Ir tikėjosi, kad brolis ja pasinaudos.