[Deklanas W. Senkleris]

Tėvo tėvas nėra nieko pasiekęs? Kaip taip gali būti? Negi Aaronas Senkleris sugebėjo padaryti daugiau nei jo paties tėvas? Tai tiesiog netilpo į galvą, ir Deklanas susiraukė. Visai nenorėjo gerbti tėvo labiau nei jau gerbė. Tą jausmą tikrai jautė, bet nutarė, kad Aaronas Senkleris nevertas kažko ypatingo.
- O tai ką jis veikia? - vis dar nepaliko tėvo ramybėje Deklanas. Jeigu paaiškės, kad senelis yra koks nevykėlis, kokio velnio su juo susitikinėti? Geriau jau tėvas parodytų, kaip dirba.
O jam, pasirodo, rūpi įstatymai. Reikės ko nors paklausti, ar įstatymai leidžia mušti žmoną. Tik kas galėtų tai žinoti? Aurio Senklerio to tikrai neklaus. Galbūt pasikalbės su kuriuo nors kitu profesoriumi.
Paėmęs tą karabiną nusprendė, kad senelis daugiau bendrauja su sūnumi. Pasidarė apmaudu. Jie ilgą laiką nebendravo, vadinasi, nėra artimi. Argi tam seniui nebūtų įdomiau susipažinti su anūku? O gal anas iš karto jo nemėgsta? Susiraukęs bet kaip susivarstė diržus ir nepastebėjo, kaip kažką užmaizgė. Tai ir nerūpėjo, mat nuotaika visai subjuro. Regis, šis susitikimas tikrai nebus smagus.

[Robertas Senkleris]

Oi, oi, koks Aaronėlis šiandien geras. Jo žodžiai juokino, ir Robertas atlaidžiai nusišypsojo. Jis tikrai neketino rengtis kvailais žiobariškais drabužiais. O kam? Tuo labiau, kad tada sūnelis surastų kitų priežasčių kabinėtis ir priekaištauti. Toks jau tas Aaronėlis. Kažkas jo neišauklėjo, nors tai turbūt Adelaidės nuopelnas.
- Tai, sakai, būsi įstatymus ginantis Auroras? - kandžiai pasiteiravo vyras. Paėmė karabiną ir susiraukė. Neįsivaizdavo, kaip tas daiktas veikė. Ar jie atvyko į kuo tikriausią žiobarišką vietą? Robertas apsidairė, ar čia yra žmonių, bet kaip tik pro šalį ėjo būrelis paauglių, kurie rodė ne į ką kitą, o į jį. Ką gi, šį kartą sūnelis buvo teisus, ir jis tikrai atrodo kaip išsišokėlis.
- Tai, sakai, palikai žmonelę vieną namuose ir išlėkei į mokyklą? - ignoruodamas tuos paauglius paklausė Robertas ir bandė atkartoti tai, ką daro Deklanas. - Na, o aš... Žinai, esu labai užsiėmęs. Reikalai.
Plačiau nieko neaiškino, mat ir arkliui aišku: Robertas nedirba, o tik stumia dienas. Kažkaip užsiveržęs diržus laukė, kol kas nors pasakys, ką jis turėtų daryti toliau.

[Aaronas Senkleris]

Bet kaip užstrigusi plokštelė dieve mano. Ir ko čia taip stebisi? Lyg pats būtų įnikęs į didžiausius darbus.
- Matai. Tiesiog... Kai esi toks turtingas, kokie yra Senkleriai kartais tiesiog nereikia nieko veikti. Taip Robertas ir daro. Jis gyvena ir viskas. Bent aš niekada nepastebėjau, kad ką dirbtų. - Velniai rautų. Deklanui juk taip turbūt patiktų tiesa?
- Tiesiog sakau kas elementaru. Auroras nebūsiu, aš pasakiau ką manau ir viskas. O ar nori ar ne išsišokti tavo reikalas. - Ot įdomu Adelaidė žino kur Robertas išėjo ir ar matė kaip jis apsirėdė. Ai, bet tai ne Aarono reikalas.
- Ji Kiauliasodyje gyvena. Kol aš dirbu mokykloje. - Aaronas tvirtai susivarstė diržus. Tada nuėjo apžiūrėti Deklano.
- Kokie reikalai? Papasakok kuo užsiimi. Būtų tikrai labai įdomu sužinot. - Vyras patampė sūnaus dirželius ir pamatė kad jie netvarkingai suraišioti.
- Deklanai, persivarstyk iš naujo. Tu šitaip nukrisi. Žiūrėk. - Aaronas atsivarstė savo karabiną. Tada lėtai ėmė jam rodyti ką daryti. Viduje niršo. Ar jis nesugeba nė šito padaryti? Bet niekaip neparodė, kad pyksta.
- O tu? Ar tikrai tvirtai susivarstei? Ar tave irgi reikėtų apžiūrėti? - Kreipėsi į tėvą. Jei tas nusiverstų Aaronui būtų ne šilta, nei šalta. Jei čia nebūtų Deklano nė nebūtų šito paklausęs.

[Deklanas W. Senkleris]

Pasirodo, tėvas bukas ir bambukas ar ką? Jeigu neprivaloma dirbti, kokio velnio jis terliojosi su tuo miesteliu? Pasirinko net nebūtiną darbą, o ne šeimą. Neįtikėtina, ar ne? Deklanas atsiduso. Negalėjo apsispręsi, ar nori tęsti temą, ar ne.
- Kodėl tada tu dirbi? - galiausiai paklausė. Kol kas nesišvaistys kaltinimais esą Aaronas numetė šeimą. Bet, žinoma, tai nereiškė, kad praleis progą jam prikišti kada nors vėliau.
Senelis aiškiai bandė išsisukti nuo klausimų apie tai, ką jis veikia, o tai tik dar labiau domino. Deklanas įdėmiai pažvelgė į jį ir paantrino tėvui:
- Taip, tikrai įdomu. Juk aš tavęs nė nepažįstu.
Ar jis pritaria Aaronui Senkleriui? Šiurpu. O kai tasai Aaronas dar ėmė aiškinti kažką apie diržus, apėmė kuo nuoširdžiausias pasipiktinimas.
- Tarsi tau rūpi, - tyliai ištarė. Norėdamas tėvas galėjo ir neišgirsti, bet Deklanas teikėsi atraišioti nežinia ką ir dabar viską padaryti tvarkingai. Patampė dirželį rodydamas, kad anas dabar jau tvirtas.
- Gerai? - neslėpdamas blogos nuotaikos paklausė. Vis labiau gailėjosi sutikęs čia vykti.

[Robertas Senkleris]

Et, Aaronėlis ir vėl vaidina protingą. Tai buvo bene bjauriausia sūnaus savybė, kurios Adelaidei taip ir nepavyko išvaryti.
- A, gyvena Kiauliasodyje? Tai vyro pareigą atlieki? - pasmalsavo. Nutarė apie aprangą daugiau nešnekėti: akivaizdu, kad čia pateko į bėdą, iš kurios be žmonos pagalbos nė nesugebėtų išsikrapštyti.
Ir ko jiems taip parūpo, ką jis veikia? Į šitą klausimą atsakyti ganėtinai sudėtinga. Taip, namuose būna svečių, su kuriais Robertas žaisdavo įvairius kortų žaidimus. Magiškus, žinoma. Tuos žaidimus paįvairindavo prabangūs alkoholiniai gėrimai. Kaip tai papasakoti taip, kad neatrodytų apgailėtinai?
- Na, žinot. Susitikimai, ryšiai. Kartais kelionės, - po kiek laiko pasakė. Taip, skambėjo visai šauniai, o detalių jaunimėliui žinoti nereikia.
Pastabą apie diržus vyras ignoravo. Nesižemins pernelyg ilgai terliodamasis su žiobariškais daiktais. Gal jie jau gali greičiau eiti nežinia kur ir atlikti šitą kvailą pareigą?

[Aaronas Senkleris]

Klausimas pasirodė baisiai keistas. Aaronas negalėjo įsivaizduoti savęs be darbo.
- Nes noriu kažką veikti. Nuobodu nieko neveiktik nesiekti. Turiu ką nors veikti, kurti, nes kitaip nebus prasmės iš gyvenimo.
Deklanas buvo baisiausiai nepatenkintas ir Aaroną jo nusiteikimas varė iš proto. Kokia prasmė išvis stengtis, jei viskas taip yra? Įdomu tai jų abiejų nesutarimai ar paauglystė. O blogiausia nelabai buvo su kuo tą aptarti. Neplepės apie sūnų su savo mergišiais pažįstamais. Arba su bendradarbiais. Jo paties tėvas buvo kaip mažas vaikas. Tai kaip jo galėtų ko paklausti, net jei jie ir geriau sutartų. Galėtų gal pasikalbėt su Auriu.Bet jau geriau šoktų į ugnį, nei imtųsi šito. be to Auris Aarono žiniomis taip ir nerado bendros kalbos su Deklanu. Įdomu ar išvis yra koks suaugęs žmogus, kuriuo sūnus pasitiki? Jei būtų, tada aaonas galėtų bandyti klausti. Gal. Jei kada prisiruoštų.
- O kaip gi. - Nusivaipė tėvui. Jo užtekdavo ir Beatrice ir kitoms. Tiesa dabar jau kurį laiką su kitomis nelabai prasidėdavo. Nei laiko tam neužtektų. Nei pats nesijautė dabar savyje susivokęs.
- Vadinas kaip visada neužsiimi niekuo svarbiu. - Rėžė.
- Dabar gerai. - Patikino Deklaną, kuris kažką burbėjo ir toliau siutino.
O dėl Roberto diržų nebesakė nieko. Jei tėvukas tikras, kad gerai užsidėjo, tai jau jo reikalas.
Jie nuėjo prie vietos, kurioje galima skrieti per upę. Kuri tiko ir Deklanui. Ir čia Aaronas susidūrė su dilema kokia eilės tvarka skrieti. Norėjo skrieti pirmas, kad galėtų pasitikti Deklaną. Bet kaip galėtų jį palikti su Robertu? O jei Deklanas blogai užsidės čiuožimui skirtą karabiną ir nukris?
- Varyk pirmas. Pasitiksi Deklaną. Tada skrisk tu. O tada jau aš.

[Robertas Senkleris]

Aaronėlis neatrodė nusiteikęs kalbėti apie žmoną, ir Robertas kol kas nespaudė. Žinoma, reikėtų daugiau apie ją sužinoti, bet negi imsi ir klausi, ar vedei savo lygio nevykėlę? Ko gero, taip ir yra, nes bent kiek košės galvoje turinti mergina permatytų Aaroną kiaurai.
- Aišku, užsiimu. Mano susitikimai net labai svarbūs, - nepatenkintas dėl sūnaus replikos tarstelėjo vyras ir patraukė iš paskos. Galvojo, kad reikėtų pakalbinti Deklaną, bet pažinodamas savo sūnų įtarė, kad ir jo sūnelis nebus daug vertas. Kam švaistyti laiką?
- Ak, tai dabar nurodinėsi? - kandžiai tarstelėjo, kai Aaronėlis liepė jam skrieti pirmam. Na gerai, jis gali tą padaryti, nors vis dar sunkiai patikėjo, kad trys Senklerių šeimos vyrai atėjo į kuo žiobariškiausią vietą. Ir kur tas Aaronas ritasi? Vis dėlto daugiau neprieštaravęs prisisegė prie lyno ir pasiruošė skrieti. Tik pasileidęs kiek gąstelėjo - šiaip ar taip, tą darė pirmą kartą gyvenime. Vis dėlto po kiek laiko pasidarė netgi visai smagu, kad ir kaip sunku tai pripažinti. Nusileidęs atsisegė ir pasitraukė. Skrydis truko turbūt kelias minutes, vadinasi, jis turės tiek laiko susipažinti su Deklanu ir įsitikinti, ar jis bent kiek geresnis už savo tėvą.

[Deklanas W. Senkleris]

Absurdas. Tėvui tikrai negerai su galva. Ką nors kurti galima ir nedirbant. Be to, argi miestelio valdymas yra kūryba? Tiesą sakant, Aarono Senklerio darbas traukė vis mažiau. Žinoma, Deklanas neketino atleisti tėvo nuo to pažado, bet jau abejojo, kad pats užsiims ta pačia veikla. Ji turbūt pernelyg sudėtinga. Be to, jeigu kada nors turės vaikų, skirs jiems dėmesio. Kodėl jis, būdamas penkerių, iš viso nieko nežinojo apie savo tėvą? Eliotas pasakojo, kad jis per kiekvieną gimtadienį su saviškiu ką nors veikia. Kažin kaip reaguotų Aaronas, jeigu jis to paprašytų? Netgi atsisakytų fizinių dovanų. Bet šito paklaus kitą kartą, nes dabar jau ir taip turbūt išvedė jį iš kantrybės.
Pagaliau jie nuėjo į skrydžio vietą, nors senelis atrodė labai jau keistas. Tarsi nenorėjo pasakoti, ką veikia. Gal tikrai nedirba ir nėra nieko pasiekęs? Tai labai painiojo. Tėvas pasiekė daug, bet jis sunkiai dirbo ir neskyrė laiko šeimai. Senelis galbūt buvo kitoks, bet nieko nepasiekė. Kaip tada reikės elgtis jam?
- Kaip sakai, ar jis yra kvailas? - pasidomėjo, kai Robertas nuskriejo. - Aš nenoriu nieko įžeisti, bet man įdomu, - skubiai pridūrė, nors svarstymų apie poreikį ką nors pasiekti tėvui neatskleidė.
Galų gale darbuotojas pranešė, kad jau galima skrieti, tad Deklanas rūpestingai prisisegė ir pasileido. Gal ir baisu, bet neketino to pripažinti. Pagaliau nustojo bjaurėtis šiuo laiku, o nusileidęs šalia senelio nusivylė. Skrydis nepalyginamai geriau už potencialų pokalbį su šituo žmogumi.