[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Susidarė įspūdis, kad profesorius visai nenustebo. Negi tikėjosi, kad laišką parašė būtent ji? O gal jos iš viso neprisimena, tik dabar mandagiai apsimeta? Bet ne - juk kreipėsi vardu. Aurio nenuostaba nustebino pačią Deoiridh, ir dabar ji nežinojo, kaip elgtis. Neabejojo, kad profesorius puls klausinėti, kur ji buvo, ką veikė ir taip toliau. Kad galės šiek tiek pasipasakoti ir taip užvesti kalbą ten, kur ir reikėjo. Deja, viskas pasisuko taip, kad užduotas klausimas tarsi skatino atskleisti viską iš karto. Nenorėjo iš karto sakyti, ko čia atėjo, tad atsisėdo priešais tą žmogų.
- Aš… - bandė pradėti galvoje dėliodama žodžius. Negi taip paprastai imti ir pasakyti: noriu, kad padėtumėte surasti mano sūnų? Tai skambėtų pernelyg… Nežinia kaip, bet Deoiridh staiga suprato, kodėl ilgą laiką vartojo viską iš eilės. Tada tokie niekai jai visai nerūpėjo. Ak, kad taip galėtų dabar ką nors praryti ir tiesiai šviesiai pasakyti, ko čia atėjo… Deja, nieko su savimi neturėjo, be to, pažadėjo sau… Tiek to tas pažadas, dabar daug svarbiau buvo nusiraminti. Iki pat šiol mergina žinojo tik vieną būdą tai padaryti.
- Man reikia jūsų pagalbos, - galiausiai ištarė škotė svajodama apie kokias nors tabletes ar gėralą. Tokie dalykėliai puikiai padeda nejausti šito diskomforto. Ir kaip ji be to išgyveno ištisus ketverius metus?..

[Auris Senkleris]

Deoiridh ėmė jį nervinti. Ne, šiaip ji nebuvo dėl nieko kalta. Tiesiog Auris buvo labai pavargęs. Nuo savo įtempto grafiko. Nuo pamokų, Timočio, amžinų aiškinimųsi su Erka. Mokinių, kurie reikalavo jo dėmesio. Eion, su kuriuo bet kada viskas galėjo subyrėti. Visi tie žmonės aišku nieko iš jo neprašė ir Auriui išties patiko jais rūpintis.  Bet kaip ten bebūtų juk nebuvo geležinis ir viskas vargino. O dabar štai Deoiridh nežinia ko nori ir aiškiai jai sunku pasakyti ko reikia. O Auris visai neturėjo ūpo klausinėjimams, priėjimams iš tolo. Gal atsistoti ir išeiti? Senasis Auris galėtų. Juk šita mergina nieko nereiškė. Kokia ji jo mokinė? Vienerius metus pasimokė ir viskas. Kodėl dabar turėtų su ja terliotis? Juk ir taip yra galybė reikalų, kuriems tikrai atidavė daug savęs. Bet galvą pradėjo kvaršinti tas prisiminimas, kai rado merginą ant suoliuko parke. Sušalusią, apsvaigusią. Ir ką? Ne mano bėdos. Mėgino su savimi galinėtis. Aš tingiu. Ir nenoriu su ja prasidėti. Reikia mano pagalbos. Aš ne pagalbos numeris. Šiuo metu esu už ryšio zonos ribų. Tyla užsitęsė. Ėmė tiesiog spengti ausyse. Juk ji išeis ar ne? Ji supras, kad aš nenoriu nieko daryti. Bet o jeigu paskui panorėsiu visgi ją surasti ir paklausti kodėl dabar mes čia esame? Kas tau išvis yra? Koks skirtumas? Kažkada gyvenai be apsikrovimų, o dabar visus susiverti ant galvos? Metas atrasti vidurį. Gerai, yra žmonės, kurie pasidarė reikalingi ir artimi. Bet jau gana. Jau visiškai gana. Ir visgi viršų paėmė tas prisiminimas iš parko. Tas kontrastas merginos, kokią prisiminė iš mokyklos. Gabios ir truputį akiplėšos. Ir tos, kurią rado parke. O jeigu šitas pokalbis kažkoks Deoiridh šansas? Gal ir neatrodė ji apsvaigusi, gal dabar gyveno kitaip nei parke. Bet jeigu jau kreipėsi į beveik nepažįstamą žmogų, tai galbūt yra visai viena. Tai kaip jis gali išeiti?
- Tai gal pradėkim pokalbį nuo dienos, kai paskutinį kartą išsiskyrėme? Parke. Gal taip bus lengviau pasakyti kokios pagalbos tau reikia? Ką veikei per tą laiką nuo tos dienos? Kur buvai? Ir kas atsitiko, kad mane pasikvietei? - Pagaliau nutraukė tylą.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Na štai. Sunkiausia dalis padaryta. O gal lengviausia? Pasakyti, kad reikia pagalbos, ir paaiškinti, kokia ta pagalba turėtų būti, pasirodo, buvo du be galo skirtingi dalykai. Aišku, profesorius žinojo viską. Atmintyje plūduriavo susitikimas kažkokiame parke. Ir tai, kad Auris paliko kažkokį buteliuką ar ką, kuris turėjo padėti. Kažin kur tas buteliukas dabar? Ar jį iš viso pasiėmė, Deoiridh jau neprisiminė. Per daug praeities detalių išnyko tuose gėrimuose ir milteliuose.
Stojo tyla, o tai gerokai nustebino. Deoiridh neabejojo, kad Auris sutiks padėti. Taigi iš karto turėjo sekti klausimas, ką jis turėtų padaryti, ko jai tiksliai reikia. Arba, staiga suprato, jeigu jis nepadės… Na, tada vis tiek turėtų tai pasakyti. Tad kodėl dabar tyli?
Pagaliau jis prabilo, ir dabar pasigirdo tie klausimai, kurių mergina laukė jau anksčiau. Puiku. Vadinasi, galima keliauti į priekį ir kažkaip pasakyti, ko jie čia susirinko. Iki pat gimdymo nemažinau vartojamų medžiagų kiekio ir įvairovės. Vieną dieną nuėjau pas draugą paprašyti pagalbos, bet ten pradėjau gimdyti, ir jis mane išmetė iš namų ir savo gyvenimo. Vaiką palikau vienuolyne, o pati išvykau į Italiją. Ten apsigyvenau kitame vienuolyne ir nustojau vartoti. Dabar grįžau mintyse viską paaiškino Deoiridh, tačiau kaip visa tai pasakyti garsiai? Pasidarė paprasčiausiai gėda.
- Aš… Buvau Italijoje, - galiausiai prakalbo, nors paminėti tokius žodžius kaip “mano sūnus” buvo ypatingai sunku. O juk apie jį pasišnekėti ji čia ir atėjo… - Neseniai grįžau ir bandau sugrįžti į normalų gyvenimą. Ieškau… Gal ką nors žinote apie Matthew? - staiga paklausė. Taip, tai buvo visai nebloga mintis. Apie jį paskutiniu metu visai retai pagalvodavo, bet ką gali žinoti - gal Auris padės šituo klausimu? Jeigu netyčia neišdrįs pasakyti, kad nori pagalbos randant sūnų, apsimes, kad pasikvietė profesorių tik dėl globėjo.

[Auris Senkleris]

Bet tu paskutinis kvailys. Va kas tu toks esi. Plūdosi jo savanaudiškoji asmenybės pusė. Taip ir daryk. Susikrauk viso pasaulio problemas ant savęs. Mulki tu.
- Italijoje? Ar ilgai ten gyvenai? - Ėmė klausinėti. Kaip ji ten pateko? Mintys jau priaudė visokių istorijų. Deoiridh tą sykį, kai jie susitiko buvo tokia apdujusi. O kas, jeigu ją ten kas išvežė per prievartą ir... Ir... Juk visko gali nutikti vienai, prie narkotikų pripratusiai merginai. Bet tada sustabdė tokius apmąstymus. Nes kažin ar ji būtų suggebėjusi pabėgti nuo tokių žmonių. O be to tada gal dar labiau būtų įklimpusi į narkotikus. Juk tokie svaigina merginas, kurias gabena į kitas šalis ir leidžia išnaudoti kitiems.
- Ne. Nežinau nei kur jis, nei ką veikia. Labai seniai mačiau. - Kuo čia dėtas Matthew? Tų dviejų žmonių visai nesiejo tarpusavyje.
- O kam tau jo reikia? Jeigu nori, galiu paklausti mokyklos direktorės. Gal kartais ką apie jį žino.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ko ji siekė parašydama buvusiam profesoriui? Kodėl jis turėtų padėti? Niekada artimai nebendravo, o Senklerio paskutinį bandymą padėti ji labai gražiai išmetė į šiukšliadėžę. Tiesą sakant, keista, kad jis čia iš viso atvyko.
- Italijoje? - pakartojo, tarsi ne pati būtų paminėjusi tą šalį. - Ten išvykau to po to, kai… Na, gyvenau ten apie ketverius metus, - šiaip ne taip užbaigė mintyse spėliodama, ar profesorius susies, ką gali reikšti ketverių metų laikotarpis. - Galvojau, kad buvimas toli nuo visko padės. Ir… Na, padėjo.
Nežinia, kodėl visa tai pridūrė, bet dabar jau buvo per vėlu. Kodėl taip sunku pasakyti, kad ieško sūnaus? Juk šitas žmogus ir taip viską žino. Na, turbūt nežino apie jos santykį su Sigurdu, bet tai dabar yra visiškai nesvarbu. Kalba tik apie tą mažą berniuką ir tai, kad jis dingo.
- Matthew nebedirba Hogvartse… - nutęsė Deoiridh. Nežinia, ar tai buvo klausimas, ar teiginys. Užtat profesoriaus Aurio klausimas gerokai nustebino. Negi jis nežino, kad Matthew buvo jos globėjas? Po to, kai Dori ar Alanas išpliurpė visai mokyklai (Deoiridh atsisakė patikėti, kad tą padarė pats Matthew), sužinoti turėjo visi. O gal viskas buvo ne taip? Gal atmintis ją maustė?
- Bendravome prieš man išvykstant, - tiesiog pasakė. - Bet klausti nebūtina, nesvarbu, - staiga išsigandusi atsakė. Mintyse bandė save priversti pasakyti, ko čia atėjo ir pasikvietė šitą žmogų. Ilgokai tylėjusi galiausiai pridūrė: - Be to, ne man reikia surasti ne jį.
Daugiau nieko nepasakė. Sunėrusi rankas skreite spoksojo į stalą ir, atrodė, šiandien daugiau nieko nepasakys.

[Auris Senkleris]

- Tai gerai, kad aplinkos pakeitimas tau padėjo. O kaip sugalvojai ten išvykti? - Bandė kažkiek paklausinėti.
- Taip. Senokai jau jo nemačiau. Bendravote. Aišku. Tai pabandyk parašyti jam. Jei nenori, kad klausinėčiau direktorės nueik į magiškąjį paštą ir pasinaudok pelėda. Jeigu jos pati neturi. Pelėda ras Matthew. Gal jis tau atrašys. - Tai ko jie čia susirinko? Aurį vėl pradėjo imti irzulys. Ar aš žmonėms primenu telepatą ar ką?
- Tai ko tu ieškai? Ar tiesiog norėjai paklausti manęs Apie Matthew? Kažkaip abejoju. Na gi, pasikalbėkim atvirai gerai? Ar kas nutiko Italijoje? Ar kažko bijai? O gal Londone kažkas atsitiko prieš išvykstant? Rimtai jei galėsiu aš tau pagelbėsiu. Tiesiog papasakok kas atsitiko. - Pabandė dar kartą paklausti. Kalbėjo draugiškai niekaip nerodydamas savo susierzinimo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Nors prieš tai pati norėjo, kad Senkleris klausinėtų, dabar atsklindantys klausimai gerokai erzino. Ne apie Italiją ji norėjo pasišnekėti. O gal šitas žmogus siekė, kad ji garsiai pasakytų esą buvo narkomanė? Buvusių narkomanų nebūna... mintyse ištarė Italijoje ne kartą girdėtą frazę. Taip, tai tiesa. Deoiridh ir pati juto, kad gali bet kada nuslysti atgal.
- Man į Italiją patarė išvykti vienuolyne, kuriame palikau sūnų, - staiga išrėžė mergina. Specialiai kalbėjo greitai, kad nepritrūktų drąsos. - Jie sakė, kad gali prižiūrėti jį, kol aš... Susitvarkysiu gyvenimą. Tik užtrukau ilgiau nei tikėjausi. Ir grįžusi į Angliją vienuolyne Bernardo neradau. Jo ir ieškau.
Viską suvėlė taip greitai, kad profesorius Auris nebūtinai ką nors supras. Gal bus net geriau, jei nesupras? Nors... Jeigu jau čia atėjo, reikėjo viską paaiškinti normaliai. Jeigu tektų viską kartoti, ji tiesiog išprotėtų.
- Ieškau Bernardo Galbraith. Savo sūnaus, - gerokai lėčiau ir aiškiau pakartojo. - Palikau jį Jėzuitų vienuolyne Londone, tačiau dabar jo ten nėra. Arba vienuoliai man meluoja. Ar galite padėti?
Kuo toliau, tuo balsas darėsi liūdnesnis. Net jeigu ir suras savo berniuką, kuriam jau ketveri, ką galės pasiūlyti? Net neaišku, kas jo tėvas. Pajamos nepastovios, o ir visokios medžiagos medžiagėlės vilioja. Gal geriau palikti vaiką ten, kur jis yra?
Taip ir neatsakiusi sau į tuos klausimus Deoiridh vėl nuleido galvą ir pajutusi, kad akyse sužibo ašaros, mintyse paprašė profesoriaus Aurio iš čia išsinešdinti.

[Auris Senkleris]

Štai koks vaiko likimas. Pamanė jis. Galvojo ar vaidinti, kad nustebo dėl to, kad mergina turi vaiką ar visgi to daryti nereikėtų. Kažkodėl nutarė likti prie antrojo varianto. Labai dabar nebuvo ūpo kažko vaidinti.
- Ar norėtum jį auginti? Norėtum jį pasiimti ar tiesiog sužinoti kur jis ir kaip gyvena? - Labai rimtai uždavė klausimą. Iš kur ji ištraukė aplamai, kad jis gali rasti tą vaiką? Ir kodėl jis? Jau to tai tikrai negalėjo suprasti.
- Galiu jo paieškoti, ryšių aš turiu. Nepažadu, kad rasiu. Tikrai neduosiu tau pažadų, kad tikrai jį rasiu. Bet galiu pažadėti, kad galėčiau paieškoti. Bet pirma noriu žinoti štai ką. Jei rasiu ar jį norėtum paimti? Jei jį paiimsi. Tai ar turi darbą? Pastovią vietą kur gyventi. Tik nepyk, kad taip klausinėju, bet tai svarbu. Jeigu abu atsakymai yra ne, tada galim pagalvoti ir dėl tavo darbo ar gyvenamosios vietos. Tiesą pasakius nesvarbu ieškosiu vaiko ar neieškosiu vis tiek jeigu turi sunkumų dėl tų dalykų galime pagalvoti kaip juos išspręsti.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ką gi, užduotis atlikta. Žodžiai apie vaiką ištarti. Tereikėjo sulaukti profesoriaus Aurio atsakymo. Atrodė, kad jis nusijuoks ir išeis. Arba pasibaisės tuo, kad ji nežino, kur šiuo metu yra sūnus. Tam, ko sulaukė, pasiruošusi nebuvo. Profesorius užpylė klausimais. Nepatenkintas žvilgsnis smigo į vyresnio žmogaus veidą. Ar tai jo reikalas? Jeigu jis negali surasti (ar bent pabandyti surasti) vaiko, tegul taip ir pasako. Jeigu gali, ne jo rūpestis, kaip tas vaikas gyvens.
- Jis yra mano sūnus, todėl norėčiau jį auginti, - stengdamasi nuslėpti nepasitenkinimą ištarė Deoiridh. Nė neketino patikėti, kad Auriui iš tiesų rūpi jos gyvenamoji vieta ir darbas. Jau pasigailėjo, kad susisiekė su šituo žmogumi. Jis aiškiai tik bandė atkapstyti, ar ji ir toliau vartoja. Taip, paslydimas gresia bet kurią akimirką, ypač jeigu ji susitiks su senaisiais draugais. Bet argi profesorius nemato, kad ji stengiasi? Galvoja, kad šiaip sau Italijoje praleido ištisus ketverius metus?
- Tiek gyvenamoji vieta, tiek darbas yra planavimo stadijoje, - atsakė į nemalonius klausimus. Tai turbūt nelabai ką paaiškino, bet Deoiridh neketino plėstis. - Tik nemanau, kad liksiu Londone. Galbūt vyksiu į Aberdiną, kur... - sakinio nepabaigė. Vietoj to gerokai primygtiniau paklausė: - Ar padėsite man, ar teks ieškoti kitų metodų?

[Auris Senkleris]

Taip, jis galėjo suprasti, kad jai nemalonūs tokie klausimai. Bet ar gali traukti vaiką iš galbūt geros, saugios vietos ir atiduoti ten, kur nežinia kaip jam teks gyventi.
- Deoiridh, galvoji nežinau kaip nesmagu atsakinėti į šituos tardomuosius klausimus? - Ramiai pradėjo. - Bet jei neseniai parvykai, jei net nežinai kaip gyvensi. Kaip auginsi tą vaiką? Prisimink, kad jam visko reikės. Maisto, rūbų. Paprasčiausio saugumo. Taip, galiu jo paieškoti, gal net surasti. Galiu tau padėti tuo klausimu. Bet tu pagalvok apie tai, ką ką tik pasakiau. Juk normalu neseniai grįžus neturėti įsitvirtinimo. Tai gal pirma reiktų įsitvirtinti ir tada pabandyti tavo sūnų paimti. Kad ir kur jis bebūtų. Juk nori, kad jam būtų geriau. - Ne, jeigu Deo įsivaizduoja, kad jis paims vaiką ir jie vėl kažin kur patrauks klajoti tada jai tikrai teks ieškotis kitų metodų. Aišku labai norėjo, kad jie abu susitiktų, juk kokį tūkstantį kartų geriau augti su mama, nei su nežinia kuo. Bet... Kol kas plūkavo tas didelis bet.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Geriau jau būtų pamelavusi. Pasakiusi bet ką, kad tik nereikėtų klausytis šitų Aurio moralų. Kažin ar jis turi savo vaikų? mintyse paklausė savęs. Tai tarsi paaiškintų, kodėl profesorius tiesiog negali pasakyti, kad taip, vaiką pabandys surasti. Na, tą jis pasakė, tad Deoiridh tarsi galėjo atsistoti ir padėkojusi išeiti. Deja, atrodė, kad jeigu nesuteiks bent šiokių tokių garantijų, kad vaikas su ja bus saugus, Auris gali tik apsimesti, kad jo ieškos.
- Neabejoju, kad gausiu darbą herbologijos muziejuje Aberdine, - kuo ramiausiai mestelėjo visišką melą. Ir toliau negalėjo pakęsti Matthew dėstyto dalyko, bet šito Auriui žinoti visai nebūtina. Nevirptelėjo nė vienas veido raumenėlis, kai mergina tęsė: - Tame mieste gyvenau mokyklos laikais, gerai jį pažįstu ir turiu šiokių tokių ryšių. Londone esu tik todėl, kad čia palikau Bernardą. Nenoriu jo auginti sostinėje.
Ar tiek informacijos Auriui pakaks? Nežinia, bet pasakoti dar daugiau pasakų Deoiridh nebuvo nusiteikusi. Vylėsi išgirsti žodžius, kurie privers patikėti, kad profesorius tikrai paieškos berniuko. Ir kad jis galės augti su mama. Akys vėl įsmigo į Aurį tarsi ragindamos pagaliau užtikrinti, kad vaikas anksčiau ar vėliau atsidurs pas ją, ir jie abu galės ilgai ir laimingai gyventi.

[Auris Senkleris]

Ji pateikė puikų planą ką veiks. Bet ar tikrai? Narkomanai taip geba meluoti, kad ir pasimokyti būtų galima. Tai kas, jei Deo nebevartoja? Įgūdžiai išlieka. Buvo nemažai apie tai skaitęs. Kaip jam žinoti ar tai, ką pasakė ši mergina yra tiesa? O kas tau darbo mulki tu. Surask vaiką ir spjauk ant jo. O jei aš nenoriu? Aš nenoriu ir gana.
- Labai puikus planas. - Ramiai pasakė.
- Manau, kad pakankamai ilgai galiu užtrukti su paieškomis. Jei vaikas įvaikintas, tada jo dokumentų ar informacijos taip paprastai negausi. Aš turiu į ką kreiptis ir galiu ją gauti. Bet vis tiek tokie dalykai ilgai užtrunka. Kai įsidarbinsi parašyk. Jei nepavyks pranešk. Nes tai ne žaidimas. Manau žinai ar ne Deoiridh? Vaikas ne žaisliukas, ne daiktas, jis turi poreikius ir už jį tapsi atsakinga visam laikui. Todėl jei nori juo rūpintis turi tikrai pasiryžti. - Jis pasidomės šiuo reikalu ir taškas. Jeigu ji paprašė būtent Aurio rasti tą vaiką, tai turės taikstytis su jo sąlygomis ir taškas.
- Surašyk man visą informaciją apie vaiką. Jo gimimo datą, vardą. Na nežinau viską, ką apie jį žinai. Man reikia visos informacijos.
Senkleris atsisegė kuprinę išsiėmė iš jos užrašų knygelę ir išplėšęs lapelį padavė merginai. Ištraukė ir tušinuką.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kodėl profesoriaus žodžiai nuskambėjo kaip sarkazmas? Neaišku, bet Deoiridh rimtai pradėjo abejoti, ar jis padės surasti berniuką. Tiesą sakant, pasidarė baisu, kad išties jį ras, bet sugalvos paslėpti ar padaryti kokią kitą nesąmonę.
- Suprantu, kad tai ilgai trunka, - ramiai pratarė, nors viduje kilo nepasitenkinimas. Jeigu viskas būtų paprasta, surastų sūnų pati. - Per tą laiką įsikursiu ir pradėsiu dirbti, - dar pridūrė. Toli gražu nebuvo tokia tikra, kad viskas taip puikiai pasiseks, bet Auriui to žinoti nereikia. Į žodžius, kad tai ne žaidimas, atsakė linktelėjimu. Gal ir logiška, kad suaugęs žmogus ne itin nori atiduoti sūnų narkomanei motinai. Bet tai vis dėlto ne jo reikalas. Kaip Bernardas gyvens su ja, turėtų rūpėti tik jai. Na, blogiausiu atveju ir kokioms nors vaikų teisėms, bet su jomis Deoiridh prireikus susitvarkys.
Ant paduoto lapelio surašė viską, ką žinojo apie sūnų. Vardą, gimimo datą, vienuolyną, kuriame paliko berniuką. Supratusi, kad daugiau nelabai ką ir žino, pajuto šiokį tokį sąžinės graužimą. Kita vertus, kai vaikas gimė, ji tikrai nebuvo tinkamoje stadijoje auginti.
- Kai turėsite žinių, galite rašyti į herbologijos muziejų Aberdine, - pasakė atiduodama lapelį ir tušinuką. Nutarė, kad tai bus paskata tikėti, kad ji iš tiesų ten bus. - Ačiū.
Atsistojo ir kokią sekundę palaukė, ar profesorius dar ką nors pasakys. Galiausiai nusisuko ir nė neatsisveikinusi paliko kambarį, o visai netrukus - ir biblioteką.

[Auris Senkleris]

- Tiesiog sakau, kad greitai kažkokių žinių nesitikėtum.
Ar iš viso reikia tai daryti jau kitas klausimas. Norėjo paklausti jos o kas, jeigu vaikas įvaikintas. Nieko apie ją nežino. Ar ir tada turėtų pranešti apie jį? Bet mergina surašiusi viską išėjo. Nieko, jei išvis ką aptiks paklaus vėliau.
Taigi jis liko su ta visai skurdžia informacija rankose ir apmąstymais ar reikia ieškoti vaiko. O kas, jeigu ji atkris? Arba jeigu tarkim vaiko reikia tik dėl kokios pašalpos? Arba kas jei pamačiusi kiek su vaiku reikalų jį vėl paliks? Tų klausimų turėjo tiek daug. Ir jeigu rimtai ras ir paliks vaiką su motina, tai juk ir jo reikalas, jo problemos kaip jiems seksis. Nes juk jis priimdamas tokius sprendimus prisiims atsakomybės dalį.
Auris permetė akimis lapelį. Nelabai kas. Labai maža informacijos ir jeigu vienuoliai nieko nepasakos. Tada tikrai turės pavargti, kad ką rastų. Jis atsikėlė. Įsimetė lapelį kuprinėn. Apsirengė ir išėjo.