[David Dominguez]

Šie gyvūnai mažiau pavojingi. Bet kuo jie naudingi? Ar gali vogti? Ne. Vadinasi, nereikalingi.
David nuobodžiavo. Jis norėjo mokytis apie knisius. Bet profesorius mokė kitko. Mėlynas, žalias ar raudonas. Koks skirtumas? Tie gyvūnai vis tiek nenaudingi. Nuobodu. Šalia buvo geltonas kumbrinukas. Jis buvo laimingas. Vadinasi, nereikėjo nieko daryti. Gal ir gerai, bet nuobodu. Davidui reikėjo pirmakursio. Iš šitų galima kažką pavogti. Jau tuoj pavasaris, o jis nepradžiugino tėvo.
David paėmė geltoną gyvūną ir nunešė ji į terariumą. Bet vis tiek buvo nuobodu. Reikėjo draugų.
- Jie nenaudingi, - pasakė David. Nes taip ir buvo. Jam nusibodo dirbti. Atsisėdo į suolą. Pernelyg neįdomu.
- O ką jie daro? - paklausė David.

[Vega Dellal]

  Šalta žiemos diena, tačiau Vegai buvo kažkodėl labai šilta, todėl ji magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje sėdėjo trumpomis rankovėmis. Matyt geri kerai. Pagalvojo šviesiaplaukė ir tyliai nusijuokė.
  Šios pamokos gyvūnėliai atrodė labai mieli ir įdomūs, todėl varniukė nekantravo pagaliau pradėti dirbti. Jai atrodė, kad keisti veiksmus pagal gyvūnėlio spalvą yra labai įdomu, todėl ji ir nekantravo pradėti.
  Profesoriui paleidus gyvūnėlius Vega prisėdo prie vieno iš jų.
- Labas, - tarė varniukė, o tas tik ramiai sugurkė ir nusidažė mėlynai. Tiesa, neilgai - greitai jo spalva patapo raudona. Laimei, varniukė buvo tam pasiruošusi - dėvėjo pirštines ir akinius, jau buvo sugalvojusi ką turės daryti.
  Tačiau jokio minties paversti tikrove nespėjo - tas ėmė spjaudytis rūgštimi. Mergaitė greitai pradėjo ją rinkti, tačiau tada gavo ant rankos, kur nesiekė pirštinė. Skaudėjo, tačiau ne baisiai, todėl varniukė nusprendė tęsti darbą bandydama nuraminti gyvūnėlį.

[Erka Forrm]

  Erka sėdėjo magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje. Pamoka turėjo būti apie kažkokius kumbrinukus, tačiau Erkai jie nebuvo pernelyg įdomūs. Kam išvis jie gali būti įdomu. Na, be tokių kvailų, pašvinkusių varnų. Pagalvojo ji. Taip, ji šiais metais pasižadėjo mokytis. Na, gal ne baisiai mokytis, o bent jau nedaryti pamokose nesąmonių. Todėl Erka dabar nusprendė jau geriau nieko neveikti. Vis dėlto tai buvo pati didžiausia nesąmonė, todėl jos ir daryti nereikėjo. Erka mieliau pasirinko nuveikti savo reikalus ar sėdėti nieko neveikiant. Tai vis tiek būtų buvę geriau.
  Erka pamatė, kad profesorius rūko. Panašu, kad jis tą darė nuo pat pamokos pradžios, tačiau Erka to anksčiau nepastebėjo. Nors iš kitos pusės nieko keisto - klausydamasi profesoriaus į jį tikrai nežiūri. O kam?
- Ei, profesoriau, ar žinojote, kad rūkyt nesveika? - pasišaipė ji garsiai.

[Vega Dellal]

   Ranką šiek tiek niežėjo, tačiau Vega puikiai žinojo, kad kasytis negalima. Tuo labiau ne taip stupriai, kad ji norėtų kaip beprotė kasytis, todėl nedarė nieko. Ir į profesorių kreiptis ji nelabai norėjo. Nemanė, kad tai yra taip svarbu. Kurį laiką galvojo tą daryti, tačiau pamačius profesorių sau ramiai rūkant apsigalvojo.
  Gyvūnėlis vis dar buvo raudonas, todėl varniukė nusprendė pabandyti jį nuraminti.
- Kaip sekasi? Tu labai gražus. Gal pasirodys, kad meluoju, tačiau taip nėra - tu išties pats gražiasuas, nuostabiausias dalykas kokį tik esu mačiusi, - ėmė švelniai kalbėtis su gyvūnėliu. Dabar jis nebebuvo toks raudonas. Pusiau raudonas, pusiau žalias. Vegai pasirodė, kad dabar šis kumbrinukas galvoja. Matyt, nebuvo visiškai tikras, ar ji tikrai su gerais tikslais. Žinoma, jis ir negalėjo žinoti, kad Vegai jis taip patiko, kad net praktika neberūpėjo. O iš tiesų būtent taip ir buvo. Vegai jis pasirodė toks mielas ir žaismingas, kad ji net užsinorėjo jį auginti, tačiau žinojo, kad negali, o tai tikrai buvo liūdna.
  Netrukus jis vis dėlto apsisprendė ir nusidažė ryškia ir sodria žalia spalva. Kumbrinukas pradėjo žaisti, strykinėti ir net tampyti Vegai už kelnių. Mergaitė tik nusojuokė ir pati ėmė žaisti.
- O su tavim tikrai smagu, tu toks nuostabus! - pasakė jam švelniai ir meiliai.

[Ikelas Garver]

  Ikelas sėdėjo magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje. šiuo metu jiš šios pamokos bijojo. Buvo skaitęs, kad keli magiškieji gyvūnai buvo užpuolę žmones, todėl dabar jis manė, kad visi jie yra be galo pavojingi ir prie jų nereiktų priartėti arčiau nei per penkiasdešimt metrų. Tiesa, pamokose buvo sunkiau - jis pasirinkimo neturėjo, o praktikas atlikti vis tiek reikėjo.
  Kad ir kaip sunkiai jis kvėpavo, vos neduso, bet vis tiek nuėjo ir susirado kumbrinuką. Ikelui žmonės vis dar atrodė tokie blogi padarai kaip ir magiškieji. Ir tie, ir tie yra žiaurūs, baisūs padarai! Pagalvojo jis ir pasiėmė vieną kumbrinuką. Šis pradėjo keisti spalvą į rudą. Taip, Ikelas puikiai girdėjo ir puikai atsiminė, kad taip ir turi būti, tačiau vis tiek labai išsigando. Iš išgąsčio net pamiršo, kad taip turi būti ir išmetė gyvūnėlį iš rankos, o tas staigiai nusidažė raudonai ir bandė jam įkasti per kelnes. Taip, jam nepavyko, tačiau Ikelas pamanė, kad jis įkąs ir staigiai pradėjo lėkti klasės durų link. Kumbrinukas nukrito, tačiau švilpis vis tiek paspruko iš klasės nė neatsisukdamas.

[Vega Dellal]

  Vega maždaug dešimt minučių žaidė su gyvūnėliu. Jis nei kando, nei savo rūgštį purškė. Jai buvo labai smagu, o sprendžiant iš to, kad gyvūnėlis linksmai straksėjo buvo akivaizdu, kad tiek pat smagu yra ir jam. Tai labai džiugino šviesiaplaukę.
  Vis dėlto po kiek laiko ji susiprato, kad jau laikas pabaigti praktiką, nes iki pamokos pabaigos liko jau ir ne tiek daug laiko. Ji švelniai paėmė gyvūnėlį ir sušnabždėjo jam į ausį:
- Tu toks šaunus!
  Gyvūnėlis tai išgirdo. Vega nežinojo ar suprato, tačiau kad išgirdo jau nebuvo nė kalbos - jis smalsiai stryktelėjo jai iš rankų ir pradėjo bėgioti jai prie kojų.
- Kaip tu dar nepavargai? Gal nori miego? Ateik, pasupuosiu, - meiliai jam tarė mergaitė ir vėl švelniai kaip vata paėmė jį į rankas ir lengvai pasūpavo. O gyvūnėlis tikrai užsimanė miego ir nusidažė ryškiai mėlyna spalva. Iš to mergaitė suprato, kad jos praktika jau baigta, todėl jį nunešė į narvą.

[Rafael Beaumont]

Beaumont pavardės nešiotojas susikaupęs stebėjo mokinių darbą. Jis nenorėjo, kad kažkoks mokinukas būtų sužeistas ir tada jam skristų tėvų siųstų pelėdų laiškai apie tai, kaip jų vargšas vaikelis buvo sužeistas gyvūno, kurį jie tyrinėjo magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje. O tokie laiškai galėjo kainuoti ir profesoriaus kėdę, tad Rafael'is nenorėjo rizikuoti.
Tiesa, vaikai susitvarkė gana neblogai. Tuo profesorius buvo labai nustebintas, kadangi gyvūnėliai nebuvo iš kelmo spirti. Jie buvo aršūs. Vienu metu Rafael'is netgi galvojo juos pakeisti kokiu nors paprastesniu gyvūnu, kuris būtų minkštas ir pūkuotas, tačiau tada grįžo prisiminimai ir jis suprato, jog vaikai turi žinoti, kad ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodo.
Pamoka pasibaigė. Sunkus atodūsis paliko profesoriaus lūpas. Keletas stalų buvo sugadinti rūgšties, tad reikėjo juos tvarkyti. Po poros valandų tvarkymosi, profesorius išėjo į savo kambarį.