[Roma Keit]

Planetos

Antroji Astronomijos pamoka vyks lauke. Prašau nevėluoti.

Štai toks lapelis kabėjo ant kiekvieno koledžo informacijos lentos. Žinoma, profesorė neabejojo, kad vėluojančių bus, tačiau bent jau žinojo, kad mokantys skaityti ateis į reikiamą vietą.
  Tamsiaplaukė laukė kieme. Laukė ne tik mokinių, tačiau ir varpo dūžio. Buvo tamsu. Labai.
   Pagaliau nuskambėjo varpas, o su juo į lauką atlėkė ir mokiniai. Jie nešėsi teleskopus. Bent jau dauguma jų. Žinoma, visada atsirasdavo koks vienas mokinys, kuris jį pamiršdavo, tačiau tam atvejui tamsiaplaukė turėjo kelis papildomus. Dabar ji laukė kol ateis visi ir akimis ieškojo tų, kurie galėtų trukdyti pamoką. Vis dėlto teleskopų karo ji nenorėjo.
- Sveiki, - po kelių minučių ji visgi nusprendė nebelaukti ir pradėjo kalbėti. - Turbūt matote kokia graži naktis ir turbūt keikiate mane, kad pamoka vyksta tokiu metu, - nusijuokė ji. - Vis dėlto laikas svarbus. Šiandien kalbėsime apie planetas. Akivaizdu, kad šioje... Hm... Šioje visatoje sakykime... Joje yra labai daug galaktikų, todėl akivaizdu, kad ir labai daug planetų. Šiandien turėsite progą jas ištyrinėti. Kad ir kaip nenorite pradėsime nuo teorijos, tačiau nepradėkite reikšti nepasitenkinimo. Ji bus smagi. Jums reikia sugalvoti bet kokią planetą ir keliais sakiniais apie ją papasakoti. Tai turi būti visiškas jūsų vaizduotės vaisius! - šiuos žodžius ji ištarė kiek garsiau, kad nebūtų tokių, kurie pradėtų pasakoti apie realią planetą, kurią visi jau žino. - pasakę turėsite pasinaudoti Gaurmitom kerais. Jei tokia planeta egzistuoja visi ją kelioms sekundės pamatysime danguje, nors ji gal bus už begalybės šviesmečių. Tačiau ją matysime labai trumpai, todėl visą laiką stebėkite dangų! Planeta gali būti visiškai mėlyna ar joje sausumoje gyventi vandeniai! - nusijuokė. -  Bet jei jos nėra per kelias sekundes nepastebėsime nieko. Kurkite! Tačiau tikrai žinau daug planetų ir peržiūrėjau visas bibliotekos knygas apie jas, todėl jei tingite kurti neatsakinėkite. Beje, net jei tokia planeta neegzistuoja skirsiu taškus už pastangas, todėl nesidrovėkite!
  Moteris smalsiai nužvelgė mokinius laukdama atsakymų. Taip pat ją domino kas sugalvos neįtikimiausią mintį. Ji nujautė, kad per šią pamoką ir pati sužinos kažką naujo.

[Planetą reikia sugalvoti, todėl būtų smagu, kad aprašytumėte kaip personažas galvoja, tačiau tai nėra būtina ir už to nepadarymą taškų tikrai nemažinsiu. Kerus reikia naudoti lazdelę nukreipus į dangų (tai tam, kad pas visus nebūtų skirtinga ir dėl to nebūtų nelogiška). Tai, kad parašyta nevėluokite nereiškia, jog būtinai turite tą daryti. Tačiau krėsti išdaigas ar sukelti teleskopų karą galite jau per teoriją. Iš anksto susitarti nereikia. Teorija iki balandžio 4d.]

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Galbūt. Bėda ta, kad Elliw to nežinojo, mat didžiausia brangenybė pasaulyje buvo tiesiog beviltiškai išnykusi. Būtent dėl tos priežasties klastuolė panikavo ir lakstė kieme. Nežinia, kodėl, bet buvo visiškai įsitikinusi, kad ras jį ten. Netrukus pamiršo, kodėl laksto ten, kur šalta, bet pastebėjo vieną iš šešių draugių ir skubiai nukurnėjo prie jos.
- Roma! - baisiausiai apsidžiaugusi sušuko ir skubiai paklausė: - Kur mano teleskopas?
Toji gera mergaitė kažką šnekėjo, bet netrukus Elliw tą faktą pamiršo. Jis buvo labai jau sudėtingas.
- Kubo formos planeta, kurios gyventojai yra panašūs į mūsų medžius, tačiau vaikšto dviem kojomis ir turi savo kalbą. Joje nėra vandenynų, tik vienas žemynas per visą planetos plotą. Ji skrieja keturnarės žvaigždės sistemoje, todėl ten visada yra diena, - kalbėjo velsietė, nors nė neįsivaizdavo, ką čia nusišneka.
- Gaurmitom! - dar suriko. Ką tas žodis reiškia, nuoširdžiai nežinojo. Netrukus pamiršo šnekėjusi, tad kai danguje kažkas sušvito, gerokai išsigando.
- Liucija?.. - liūdnai sumurmėjo apsidairydama.

[Adrijas Volkeris]

Lauke tvyrojo tamsa. Todėl, kad čia patektų teko pasišviesti lazdele. Kartu su savimi atsitempė Alaną. Tas nei nemanė eiti į pamoką. Bet Adrijas jam neleido to daryti.
- Tu kvailas vaikigalis Alanai štai kaip. - Pasakė, kai pagaliau jie stovėjo lauke, mokinių tarpe.
- Kaip tavo nuomone pabaigsi mokyklą, jei ir toliau darysi šitas nesąmones? - Alanas jį stačiai vedė į neviltį. Neketino jam leisti nusiristi. Nė už ką. Niekada gyvenime nemanė, kad bandys gelbėti vieno iš Senklerių ateitį. Na gerai. Niekada nemanė taip tada, kai buvo atspindys Vendigo pasaulyje. O tai buvo jau senokai. Išties senokai. Kaip greitai bėga laikas. Pamanė.
Jis nudelbė vaikinuką žvilgsniu sakančiu, kad nei nemanytų dumti iš pamokos. Jie priėjo net iki to, kad jis kartais patikrindavo Grifo namų darbus. Taip. Kerėti Adrijui dar buvo iššūkis. Bet teoriniai dalykai visai kas kita. Jis daug mokėsi ir mokėjo nemažai visko, kas buvo rašoma vadovėliuose. Gėrė mokslą kaip tik įmanoma. Buvo jo ištroškęs per tą galybę veltui iššvaistytų metų.
Kas įdomiausia net su tuo beviltišku Auriu sudarė paliaubas. Mat tas galimai pagaliau suvokė savo menku proteliu, kad Adrijas neketina kenkti jo mylimam pusbroliui. Taigi dabar abu bandė kažkaip išlaikyti Alano pažymius bent jau patenkinamus. O tas mažvaikis ir toliau dirbo kvailystes. Ir kartais nenueidavo į visą galybę pamokų. Ir šiaip ieškojosi problemų.
Lakotas susimąstė apie tai, ką galėtų pasakyti į tą teorinį klausimą. Galėjo plėstis, nes kaip suprato čia galėjo plepėti bet ką. Bet šiandien tam nebuvo ūpo.
- Hm... - Atsikrenkštė bandydamas sumąstyti kažką. - Planeta klajūnė. Magiška planeta, kuri keičia savo būvimo vietą. Vienu laiku ji sukasi mūsų galaktikoje. Kitu išnyksta ir atsiranda kurioje nors kitoje galaktikoje. Dar ji ypatinga todėl, kad atspindi artimiausiai esančią planetą. Tarkime, jei yra netoli žemės, tai ir atrodys visai taip, kaip žemė. Todėl niekas nežino kaip ji atrodo išties. Nes atsirasdama vis kitoje vietoje kinta pagal artimiausią planetą. - Pats labai gerai žinojo, kad to negalėtų būti. Jei pasaulyje atsirastų vis vietą keičiantis dangaus kūnas, tai matyt prasidėtų chaosas. Bet jei jau buvo leista plėstis vaizduotei, ką gi...
- Gaurmitom. - Pabandė. Bet nieko neįvyko. Nes tokia planeta greičiausiai neegzistavo galaktikų platybėse.

[Violeta Stephenson]

Violeta mėgo naktį. Dažnai nemiegodavo kiek ilgiau, kad galėtų pažiūrėti pro langą. Buvo ir šiek tiek baisu, ir tuo pat metu labai gražu. Ypač kai nebūdavo debesų ir matydavosi gražus mėnulis, o aplinkui dangų puošė įvairaus dydžio žvaigždės. Manė, jog tokios naktys yra nuostabios tokiu savo grožiu.
Pažaidė trumpai su Šeila, o tuomet griebusi teleskopą į rankas, greitu žingsniu nužingsniavo į lauką, kur ir vyko pamoka. Nekantravo mergaitė. Išklausiusi profesorės žodžius, pakėlė galvą viršun, jog matytų dangų bei laukė kol kas nors pradės pirmas. Buvo pasirengusi iškart žvilgtelti pro teleskopą. Išklausė kelių mokinių išgalvotas planetas.
- Planeta... Planeta... - Sukando nestipriai apatinę lūpą. Atleido tik po vos po kelių sekundžių bei lūpų kampučiai pakilo šiek tiek į viršų. - Sakalas! - Su džiaugsmu balse, garsiau tarė. - Joje yra tik du žemynai, o aplinkui vandenys... Viename daug žalumos, gyvena gyvūnai, kurie gali kalbėtis tarpusavyje kaip ir žmonės. Kitame žemyne vyrauja sausuma, suskilusi žemė ir daug smėlio, galbūt skyla per pusę ir po kažkiek laiko bus jau trys žemynai greitai. Negyvenama vieta... Nes niekas beveik neauga ten, - Neskubant dėstė faktus apie išgalvotą planetą, kurie tik šovė pirmiausiai į galvą. Nebuvo tikra ar pačiai patiko, bet kažką keisti tikriausiai buvo jau per vėlu. Nukreipusi lazdelę į dangų, tarė:
- Gaurmitom! - Kai kelioms sekundėms danguje sušvito merginos nupasakota planeta, Stephenson liko nustebusi ir sužavėta. Net stryktelėjo iš to džiaugsmo.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Teleskopas... Ech, tai pernelyg priminė tą kvaišą Elliw. Bet ką daryti, jeigu eini į astronomijos pamoką? Šiaip ar taip, tas prietaisas būtent šiandien ir bus reikalingas. Eiti į profesorės Keit pamokas buvo nejauku, bet Eion neturėjo pasirinkimo. Stengėsi per jas nekristi į akis. Mokytis, žinoma, nelabai stengėsi, tačiau nerėkavo ir nesimėtė čiaupais. Pažanga, ar ne? Bet per profesoriaus Levinso pamokas geriau tikrai nesielgs. Šių dviejų mokytojų nėra ko nė lyginti.
Teorinis klausimas nelabai patiko, bet čia buvo profesorė Keit. Tik dėl to Eion pradėjo galvoti, apie kokią planetą papasakoti. Kadangi reikia kurti, geriausia kalbėti apie tai, ko norėtųsi, ar ne? Planeta be žmonių skambėjo tiesiog nuostabiai.
- Vandens planeta. Ten visiškai nėra sausumos, visa planeta yra vienas milžiniškas vandenynas. Dėl to nėra žinduolių, didžiąją dalį gyvybės sudaro žuvys ir kitokie vandens gyvūnai. Kad žmonės galėtų ten gyventi, turėtų išmokti kvėpuoti po vandeniu.
Nutilo ir susimąstė, ar verta bandyti naudoti burtažodį. Magijai vis dar dažniausiai trūko susikaupimo ir pastangų. Vis dėlto profesorė Keit gera. Taigi išsitraukė lazdelę ir tarstelėjo:
- Gaurmitom.
Nieko neįvyko. Nė kiek nenustebęs klastuolis gūžtelėjo pečiais.

[Roma Keit]

  Prie Romos prisistatė Elliw. Dabar kaip ir kiekvienais metais jai vis kildavo klausimas kelintame ji kurse. Ar jį perėjo? Kažkas širdyje kuždėjo, kad ne, tačiau tuo pasikliauti ji nenorėjo. O iš paklausimo irgi nebūtų buvę naudos - ji tikriausiai ne tik, kad neatsimintų, tačiau to net nežinotų.
- Atleisk, Elliw, tačiau nežinau. Vis dėlto gali paimti šį, - pasakė ir padavė merginai vieną iš teleskopų, kuriuos buvo atsinešusi.
  Roma klausėsi mokinių atsakymų ir stebėjo kaip jie panaudoja burtažodį. Kai kurios planetos egzistuodavo, kai kurios ne. Elliw savosios išsigando, tačiau dėl to Roma nieko nesakė. Manė, kad bandydama ją nuraminti tik dar labiau išgąsdintų. Eion sugalvota planeta nuliūdino. Buvo aišku, kad tai buvo didžiausia jo svajonė. Negi būdamas žmogumi ir jis nenori gyventi? Pagalvojo profesorė nusiminusi.
- Įdomios mintys! Visiems po du taškus! - nusišypsojo profesorė. - O dabar pereikime prie praktikos. Turite du pasirinkimus. Arba pasirenkate vieną iš paminėtų planetų, Išdar kerų pagalba į ją nukeliaujate ir grįžę ją aprašote. Tiesa, jų yra tik dvi, todėl greičiausiai darbai bus labai panašūs. Visgi jei keliaujate į tą planetą su draugais apsitarkite, kad visi nerašytų tik apie vieną ir tą patį dalyką, - pasakė ji, tačiau abejojo, kad kas nors tarsis. Greičiau manė kad visiems nusispjaut. - Arba galite sukurti planetą bei ją aprašyti. Tokiu atveju kerų naudoti nereikia. Savo darbus galite ir iliustruoti. Beje, bent šimtas penkiasdešimt žodžių! - šitai pasakė kiek garsiau, kad net visi miegantys girdėtų. - Galite dirbti. Sėkmės.

(Darbą pasirenkate patys, tačiau aprašymas būti turi! Jis nebūtinai turi būti 150 žodžių. Taškų dėl to nemažinsiu, tačiau taip galite supykdyti Romą:D Išdaigas galite krėsti. Dėl to susitarti nereikia, tačiau jei norėsite mano posto parašykite asmeniškai. Du post'ai bent po 1200 simbolių arba trys trumpesni. Pamoka iki balandžio 23d.)

[Adrijas Volkeris]

- Na, tai ar nori bandyti keliauti ar aprašysi ką nors ir tiek? - Paklausė šalia tebestovinčio ir besiraukančio Alano. Pats nenorėjo kur nors keliauti. Nes kerai, kurie kažkur nukeldavo jam atrodė nepatikimi. Adrijas vis dar turėjo baimę kur nors įstrigti. Todėl pats buvo linkęs sukurti kokią planetą ir ją kartu su Alanu aprašyti. Senkleris dar galėtų nupiešti ką nors. Ir būtų gerai. Pamanė.
- Gal nekeliaukim niekur? sukurkim kažką čia pat gerai? - Būtų neblogai atsikratyti tos baimės. Kaip ir veidrodžių keliamo siaubo. Adrijui jie visai nepatiko. Asociavosi su kalėjimu.
Jis įsitaisė ant žolės. Susimąstė kokią planetą kartu su Alanu galėtų sukurti. Tą laiką mieliau būtų panaudojęs kam kitam. Gal pasimokytų kerėti. Bet, kad jau atėjo į šią pamoką neturėjo kito pasirinkimo. Pasidarė kiek vėsoka. Adris panoro atsidurti Varno Nago bendrajame kambaryje.

[Alanas Senkleris]

Nepasisekė. Nes užkibo Adrijui ir tas privertė jį ateiti į šitą pamoką. Kaip dabar jau išsiaiškino kažkokia beprasmybė buvo čia leisti laiką.
- Profesore, ar čia astronomija ar jūs pradėjote dėstyti kūrybinį rašymą? Kas iš to, jei aprašysiu kažkokią neegzistuojančią planetą? Rašyti fantazijas galiu ir šiaip. Savo malonumui. - Piktinosi. Teorinį klausimą praleido, nes tingėjo paistyti kažkokius niekus. Bet pasirodo, kad ir praktika tokia pat. Beveik. Gal ir galėjo keliauti į tas dvi egzistuojančias planetas, bet nenorėjo.
- Man tas pats. - Pasakė ir šlumštelėjo ant žemės šalia to baisiai nervinti pradėjusio tipo. Generolas mat... Siuto. Nei neketino daryti bendro projekto su Adriu. Išsiėmė savo eskizų sąsiuvinį ir ėmė piešti. Popieriuje pamažu pradėjo rastis kažkokio gyvūno formos. Gerai Gerai. Jei nori kūrybos, gausi. Siuntė mintis tai profesorei. Užvedė kažkokį meninį ratelį. Aš žinau šimtą dalykų, kuriuos galėčiau nuveikti šį vakarą. Pamažu nustojo galvoti. Ir pasinėrė į tą savo dalį, kurioje gyveno visi vaikino piešiniai. Popieriuje ryškėjo kažkas didelis ir raguotas.

[Adrijas Volkeris]

Alanas pradėjo reikšti nepasitenkinimą dėl pamokos.
- Baik.  - Bandė jį raminti. Paskui pagaliau jis pradėjo piešti ir įsivyravo ramybė.
Adrijas svajojo apie šiltos arbatos puodelį.  Mintys klaidžiojo visur, bet tik ne prie užduoties. Bėgant pamokos laikui užsimąstė apie tą pasiūlymą gautą iš Mušeikų skersgatvyje dirbančio žmogėno. Gal reikėjo priimti? Bet tai atneštų man bėdos. Ne. Gal visgi geras sprendimas buvo jį atmesti. Bet honoraras, kurį būčiau gavęs. Ir kas iš to?
Dar po kažkiek laiko nužvelgė ką ten taip įsijuosęs piešė susiraukėlis Alanas. Buvo aišku, kad jis nei neketino kartu kurti.
- Ką čia dirbi? - Paklausė pamatęs kažkokį raguotą siaubingą padarą. Jis stovėjo ant tvirtų kojų. O jo veidas turėjo panašumo į profesorės Keit.
- Ei, ką čia paišalioji?

[Alanas Senkleris]

Dabar jau smagiai nusiteikęs dirbo prie savo planetos. Planeta nebuvo kokia nors nuobodi apvali ar kitokios formos plokštuma. Jis piešė Keitromito planetą. Tik truputį abejojo ar spės ją aprašyti. Profesorė turėtų suprasti, kad kūrybiniam procesui nėra laiko ribų. Taigi jeigu aš ją pateiksiu rytoj galės suprasti kodėl taip yra.
Prabėgo jau nemažai laiko. Lape jau stovėjo dvikojis raguotas padaras. Pasistengė kiek įmanoma atvaizduoti profesorės veido bruožus. Bet aišku tai nebuvo geriausia ką jis galėjo. Nes piešė iš atminties ir skubėjo. Jei jau norėtų tikslaus portreto tektų užtrukti daug ilgiau.
- Kas? Dirbu gi. KO nori Adri? - Pasiteiravo Senkleris.
- Čia yra mįslėmis ir legendomis apipinta Keitromito planeta. Kaip Atlantida supranti? Šita planeta irgi tokia pati paslaptinga aišku? Netrukdyk man. - Ji norėjo saviraiškos. Aš tą ir darau. Argi ne?

[Roma Keit]

   Profesorė stebėjo dirbančius mokinius. Taip, ji turėjo pripažinti, kad tokių buvo ne per daugiausiai. Vis dėlto Astronomija vis dar buvo mokinių nemėgstamas dalykas. Kaip tikriausiai ir visi kiti. Pagalvojo profesorė. Bent jau buvo gerai tai, kad pamoka ėjosi gerai. Nebuvo jokių nesąmonių.
  Iki kol Alanas sugebėjo atverti  burną. O tai buvo pakankamai keista. Dažniausiai jis dirbdavo, o net jei ir nedirbdavo tai bent jau tyliai piešdavo ar dar ką veikdavo, tačiau pamokos netrukdydavo. O ši jo replikėlė... ji buvo tokia netikėta, kad profesorė net nesusigaudė ką atsakyti. Laimei, į pagalbą atėjo jo draugas Adrijas.
- Ačiū, Adrijau, - pasakė, tačiau ne per visą klasę, o kad girdėtų kuo mažiau mokinių. Žinojo kokia gėda būna tai išgirsti prieš visą klasę, o ypač žinant, kad aplink labai daug tokių, kurie nori tik pasišaipyti ir pasinaudoja kiekviena tokia proga.
  Po to bent šiek tiek laiko pamoka ėjosi ramiai.

Pamoka pratęsiama iki 27d.

[Adrijas Volkeris]

Jis šyptelėjo profesorei ir vėl ėmė bandyti susikaupti. Bet Alano nesąmonės neleido to padaryti.
- Ar tau treji? Ką čia bandai įrodyti? Ar jums išsiskyrus Mendel pasiėmė tavo brandumą ir smegenis, kurių regis turėjai kažkiek. Baik tas nesąmones. - Adriją siutino šitos kvailystės. Norėjosi, kad senas jo draugas sugrįžtų į vėžes. Bet norai ir liko tik norais. Dabar dar labiau negalėjo susikaupti. Bet kažką padaryti reikėjo. Ne be reikalo juk čia šalo. Žinojo, kad pamokai pasibaigus trauks į virtuvę puodelio arbatos.
Paskubomis pabandė kažką sukraiglioti į savo sąsiuvinį.

Skambesio namai.

Pavadino savo tekstą.

Ši planeta neturi savo pavadinimo. Yra matoma tik burtininkams. Planetas tyrinėjantys magai gali ten nukeliauti tik septynis kartus per metus. Nežinia ar tai sutapimas, kad ji atsiveria tik tiek sykių. Juk septynetas galingiausias magiškasis skaičius. Taigi Visus metus ją gaubia keistas laukas, kuris neleidžia ten patekti jokiais kerais. Žinoti ar jis prasisklaidė galima,nes pro magišką teleskopą matyti ar planetą gaubia rūkas ar ne. Taigi kai jo nėra galima ten patekti.
Planeta didelė. Ten nėra jokio vandens. Tik plynas laukas. Žemė ten kieta. Nėra augalų. Bet jei ten ką ištari, numeti ar net garsiai vaikštai girdėti aidas. Daug aidų vis kitokių. Garsai gali būti ir labai aukšti ir labai žemi. Todėl ir pavadinau šį rašinį skambesio namais.

Nei nežinojo ar yra magiškųjų teleskopų. Tuo labiau nežinojo kaip konkrečiai magai keliauja į planetas. Bet juk keliauja, per pamokas juk teko tai daryti.
Pabaigęs rašyti kiek atsipalaidavo. Bet nelabai. Nes galvojo apie tai kaip prarado ryšį su Alanu. Juk turėjo jį. Gerai pažinojo. Ypač todėl, kad porą kartų buvo jį apsėdęs dar tais labai senais laikais. Kurių nei nenorėjo prisiminti. Bet dabar... Atrodė, kad jie visai nesusikalba. Ir Adrijas nežinojo ką jam pasakyti. Gal todėl, kad porą šimtų metų leido ne su žmonėmis. Tai liūdino.

[Alanas Senkleris]

- Eik velniop Adri. Atstok. - Rėžė ir pasitraukė nuo jo kuo toliau. Tada toliau dirbo. Adrijas ir jo pamokslai galėjo skristi, kad ir į patį pragarą.
Piešinį pabaigė. Liko tik aprašyti.

Keitromito planeta magiškoji planeta supama legendomis. Žmonės užsiimantys astronomija nėra tikri dėl jos egzistavimo. Ne daug kas yra ją matę žvalgydamiesi po dangų. Bet tie, kas pastebėjo tvirtino ir aprašė, kad primena keistą gyvūną. O keli tvirtino, kad ten lankėsi. Tai jie aprašė senuose astronomų vadovuose.
Jie rašė, kad planeta graži. Kupina augalijos. Kad ją sudaro didelis žemynas. Ir supa kelios siauros salelės. Gal todėl ji ir atrodo panaši į didelį raguotą gyvūną.

Kodėl tas padaras turėjo veidą ir dar panašų į profesorės neaiškino savo rašliavoje. Dėl kūrybos, dėl meno. Pagražinau tą planetą ir tiek. Pagalvojo ir tęsė toliau.

Dar tie astronomai rašo, kad planetoje gyvena žmonės, kurie tvirtina, kad tai jie atnešė magijos galias į žemės planetą ir apdovanojo ja pirmus sutiktus žmones. Tie magijos pradininkai niekuo nesiskiria nuo mūsų. Jie gyvena savo planetoje taikingai. Prižiūri augalus ir gyvūnus. Rūpinasi, kad jų planetą supantis vandenynas liktų neužterštas. Žodžiu gyvena gana idiliškai.
Bet reikia nepamiršti, kad tai tėra tik legenda. Ir maža kas apie tą planetą žino.

Suspėjo kaip tik ant paties galo prieš pat varpo dūžį. Jo planeta atrodė labai keistai žinoma. Tą nupieštą gyvūno pavidalą supo vanduo. Pasistengė, kad jis atrodytų ir skalaujamas vandens bangų.
Vos sulaukęs varpo išėjo. Patraukė į mokyklą.

[Roma Keit]

  Pamoka ėjosi tikrai pakankamai ramiai, o tik to profesorė ir tetroško. Taip, ji puikiai žinojo, kad daliai mokinių tie visi dalykai dzin ir jie specialiai nieko nesiklausys, tačiau tai, kad nebuvo išdaigininkų buvo labai labai gerai. Tokiu atveju pamoka bent tiems, kurie tikrai gerai mokėsi buvo rami, o moteriai tikrai rūpėjo grupelė mokinių, kurie supranta koks svarbus yra šis ar bet koks kitas mokslas.
  Profesorė stebėjo jau didėjančią darbų krūvą. Buvo akivaizdu, kad šiandien dirbančių mokinių buvo kur kas daugiau nei nedirbančių, o tai tikrai džiugino. Kažkur profesorės širdies kamputyje atsirado vilties, kad galbūt galėjo atsirasti daugiau mokinių, kuriems astronomija neatrodė tik laiko gaišimas.
  Netrukus nuskambėjo varpas, todėl profesorė atsisveikino:
- Šiandien puikiai padirbėjote. Šaunuoliai!
  Mokinių greitai neliko, todėl pasišalino ir pati profesorė. Net po ramios pamokos ji vis tiek norėjo pailsėti.