Pamokos tema: Būrimas iš stichijų
Paskutiniai deginančio vasaros karščio atodūsiai palengva virto malonia rudens šiluma, besimainančia su spindinčiu šaltuku. Saulės spinduliai, vos prieš keletą dienų plieskę giedrame danguje ir kankinančiu karščiu deginę žolę, dabar priblėso ir apsiklojo pūkuotais lyg sapnai debesėliais, iš kurių kartkartėmis pasipilantis lietus atgaivino augaliją.
Vis trumpėjančios dienos prasidėdavo vėsiais rytais, pasitinkančiais pasaulį su glėbiu čežančios, įšalusios žemės ir pūkuotų debesėlių, vėliau išblaškomų auksinių spindulių, kurie vakarop virsdavo verkiančia, vieniša saule, palikta klampioje dangaus pelkėje ir liejančią savo ašaras ant smailių eglių viršūnių, lyg uolos ramstančių besimainantį, įvairiomis visos paletės spalvomis trykštantį dangų.
Šis ruduo tikrai buvo auksinis ir, galbūt dėl šios priežasties, o gal ir dėl jo pečius užgriuvusių Marselio bėdų, Aleksas visai neliūdėjo vėl palikdamas Prancūziją. Tiesą pasakius, jis džiaugėsi kiekviena minute ir kiekvienu ilgai laukto traukinio ratų bilstelėjimu į bėgius. Juk viena sekundė - tai jau šis tas, jis jau pora pėdų toliau nuo marmurinio dvaro, nuo senų, prabangių menių, pilnų porcelianinių lėlių ir pinigais pasidabinusių vyriškių, klausinėjančių, kokios karjeros jis sieks ir kokią merginą ves. O visų svarbiausia - jis tolsta nuo mamos. Nuo dar vienos lėlės, dar vienos aktorės, kuri rodo savo žavias akis tik svetimiems. Kurios šilumos nepakanka jos pačios sūnui. Nepakako jau nuo tuomet, kai tam sūneliui buvo šešeri.
Iki pat praeitos vasaros Aleksas teisindavo žaviąją ponią Tristess. Jis tvirtai tikėjo, kad, trupinėlis po trupinėlio, diena po dienos, jo mama sugrįš į gyvenimą ir liausis slėptis po kitais veidais. Tačiau ji nė nemėgino šito daryti.
Aneta kartojo sau ir kitiems, kad netektys jai - buvusios nebuvusios, kol visi aplinkiniai ir ji pati šiuo melu patikėjo. Šiaip ar taip, ši santūri ir šalta moteris buvo profesionali aktorė. Ir šiame spektaklyje jos vaidmuo buvo nepakartojamas.
Aneta juokėsi, linksminosi ir koncertavo vis daugiau, vis dažniau, vis įspūdingiau. Po visą pasaulį sklido gandai apie "Feniksą" - moterį, daugybę kartų pakilusią iš pelenų. Ir vėl atrodė, kad Tristess nepalauši.
Tik vienas Aleksas regėjo veidrodinius atspindžius. Tik jis matė pasikartojančią istoriją. Istoriją apie naiviąją Anetą, kuri buvo tokia įspūdinga, tokia sėkminga ir tokia nepasiekiama, kad išskleidė sparnus ir pakilo į pačius padebesius, palikusi visą pasaulį kalno papėdėje.
Ji ir vėl apsimetė, kad sūnus - jos gyvenimo prasmė, jos kūnas ir kraujas, jos rūpesčio ir meilės simbolis. Tačiau Aleksas nebegalėjo tuo tikėti. Šios pasakaitės jis klausėsi jau du kartus, ir abu kartus buvo apgautas.Tačiau tada jis tebuvo mažas berniukas, kuris ieškojo mamos atvaizde motiniškos šilumos ir tokios šeimyninės meilės, kurios jis niekada nepatyrė. Dabar jam jau dvidešimt, o jis ir toliau sukasi mamos verpetuose, vaidina mamos spektaklyje, rodosi mamos cirke - kamerų blyksniuose, milijonuose klausimų "Fenikso ugniai" - brangiausiam ir nuostabiausiam jo mamos turtui ir raudoname kilimo audekle.
Nusprendęs, kad jam jau gana, savo gimtadienio išvakarėse Aleksas susikrovė daiktus ir, nepalikęs jokio raštelio, traukiniu spruko į Edinburgą.
Tykus balselis jam kuždėjo, kad Aneta, būdama vos keleriais metais jaunesnė už jį, pasielgė taip pat ir paliko savo šeimą, kuriai reikėjo dukters. Tačiau vaikinukas balselį sutriuškino svariais argumentais. Jis nebėga nuo šeimos. Jo mama niekada nebuvo jo šeima. Tai jis buvo jos šeima. Jos pagalvė, kurią galima tvatyti kumščiais, nes ji nieko nejaučia. Na, jam jau gana.
Likusią vasaros dalį dvidešimtmetis praleido savo bute Edinburge. Turimų pinigų jam visiškai pakako. Be to, jis bet kada galėjo pasiimti galeonų iš vienos Senklerių saugyklos dalies, kuri, pagal vieną iš kilometriniame sąraše paminėtų jo giminės įstatymų, dabar priklausė jam. Jis skaitė, mokėsi, tapė, grojo gitara bei pianinu ir džiaugėsi maloniu vasaros oru. Po troškinančio Marselio karščio neįprastai gaivus ir saulėtas Edinburgo rugpjūtis buvo pats tas. Šilta saulė šildė iš nerimo ir kaltės vis stingstančius berniuko pirštus, o švelnus vėjelis išpūsdavo iš galvos visas niūrias mintis.
Ir štai atėjo ruduo. Aleksas dar prieš išvažiuodamas padavė prašymą vėl mokytojauti Hogvartse, tačiau nesitikėjo, kad jį priims. Po tokio gėdingo ir staigaus išvykimo, kai jo mama neva susirgo ir apgaule parsiviliojo sūnų į Marselį, vaikinukas manė, kad jo, kaip mokytojo, reputacija beviltiškai žlugusi. Tačiau jis gavo teigiamą atsakymą, o tai, ko gero, ir buvo vienas iš pirmųjų dalykų, paskatinęs jį pasprukti. Kitas, be abejo, buvo Eleanora.
Elė buvo vieno ištikimo mamos gerbėjo ir gero draugo dukra. Kilminga, daili ir talentinga mergina, tėvų paliepimu išmokslinta geriausiose pasaulio mokyklose, Anetai atrodė puikus "taikinys". Aleksui Eleanora patiko, tačiau tik iki tos akimirkos, kai jis suprato, kad mergina apsukusi aplink savo pirštą dar mažiausiai dvidešimt vyrų. Tačiau, rodos, jo mamai tai buvo nė motais. Ir, niekam nespėjus apsižiūrėti, judu jau buvo pripažinti būsima pora ir slapčia "sutuokti" jų tėvų.
Vedybų mintis kėlė Aleksui gryną siaubą. Jis nebijojo savo jausmų. Net priešingai, mėgo į juos įsigilnti ir jausti. Jausti taip giliai, kaip tik gali. Tačiau bėda ta, kad Elei jis nejautė jokio palankumo ir net gi ją niekino.
Be to, Aleksas žinojo, kad jei jis kada nors ir ves, tai žmogus, kuris už jo tekės, turės būti visiškas idiotas. Juk joks sveiko proto žmogus nesituoktų su dvidešimtmečiu, kuris gali vaikščiodamas aplink ežerą ir skaitydamas poeziją taip užsigalvoti, kad nuo kranto sklandžiai ir "itin gracingai" įčiuožtų į vandenį.
Taigi, tas žmogus turėtų būti beprotis arba toks pats sutvėrimas, kaip ir Aleksas. O Eleanora, apsikarščiusi tėvelio pinigais ir sugebėjusi nusipirkti pusę Prancūzijos, Italijos ir Anglijos vyrų širdžių, neatrodė nei beprotė, nei jam artima siela.
Taigi, vaikinukui, rodos, pavyko išvengti ne vieno blogio. Jam šypsojosi tokia sėkmė, kokios jis dar nebuvo patyręs, Bent jau kol kas ji tikrai šypsojosi.
Na, na, aukštai skrisi - žemai krisi, - kandžiai vyptelėjo Aleksas, šaipydamasis iš savo patiklumo.
Ir, vis dėl to, rakinant liuką, vedantį į šiaurinį bokštą, kopiant kopėčiomis, o paskui kišant kitą raktą į klasės spyną, jo širdis kušdėjo, kad ji pagaliau laisva.
Aleksui atitekusi Ateities būrimo klasė buvo gana erdvus ir šiek tiek paskritas kambarys, kurio grindis, padengtas nežinomos kilmės medžiu, buvo išraižę maži takeliai ir tvirtos krėslų, pufų, bei mažų staliukų sienos. Čia buvo keletas didingų, arkinių langų, pro kuriuos galėjai matyti mokyklos kiemą. Nuo jų atsklisdavo ir popiečio saulės spinduliai, ir saulėlydžio žara, ir žavus rytinis vėjelis.
Jaunasis mokytojas stabtelėjo prie vieno iš langų ir akimirką atsikvėpė. Buvo graži, saulėta diena, jo veidą glostė gėlių ir vaisių aromatas, atsklindantis iš sodo.
Paprastai toks kvapas jį ramindavo, tačiau dabar Aleksas ėmęs jausti jaudulį, gerokai sunerimęs apžvelgė klasę. Ji atrodė tvarkinga - stalai, vakar dieną jau "papuošti" šios pamokos reikminimis buvo švarūs, pufai, krėslai ir pagalvės - patogūs, minkšti ir kviečiantys prisėsti, mokytojo stalas, kurį vaikinukas pertvarkė jau kokį tuziną kartų - nepriekaištingas ir švarus. Rodos, praeita šio dalyko mokytoja Roma Keit, kad ir kokie nejaukūs gandai apie ją sklandė, išlaikė klasę gana tvarkinga. O galbūt po jos apsilankymo čia kaip reikiant pasidarbavo pusšimtis namų elfų. Iš pasakojimo Aleksas buvo linkęs manyti, kad antras variantas labiau tikėtinas.
Ir vis dėl to, raudonplaukio neapleido jausmas, kad kažko trūksta.
Jis ir vėl apžvelgė kambarį, perdėliojo ir vėl grąžino į buvusias vietas pergamentų krūvas ant savo stalo, nupūtė niekuo dėtą vargšę dulkelę nuo savo švarko.
Gal viskas tik mano vaizduotėje, - pamanė dvidešimtmetis, tačiau ši mintis nė kiek nepagelbėjo.
Staiga pro liuką lyg koks neprašytas potvynis pasipylė mokiniai. Per tą nerimą Aleksas nė nepastebėjo, kaip suskambo varpas. Apimtas panikos jis žvelgė į vaikus, kurie ramiai rinkosi krėslus ar pufus. Tarsi tai būtų paprastų paprasčiausia pamoka, o ne visą Alekso gyvenimą nulemianti akimirka.
Išplėstomis rusvai žaliomis akimis, kuriose žaidė saulės atšvaitai, mokytojas stebėjo vaikų veidus. Jie atrodo, kažko laukė. Bet ko?
Ak, taip, jis turi pasakyti ką nors gražaus. Ką nors įkvepiančio. Ką nors subtilaus. Fe.
Kas nors, ištrinkite iš šios žemės pirmasias dienas darbe. Gausiai atsilyginsiu, - pamanė vaikinukas ir, atsikrenkštęs, pradėjo:
- Labas rytas! Tikiuosi, kad jūs visi gerai praleidote atostogas.
Mano atostogos buvo tragiškos, labai ačiū, kad paklausėte, - kandžiai pamanė vaikinukas, kuris paprastai nerimaudamas tapdavo itin sarkastiškas, ir tęsė:
- Aš esu Aleksas Senkleris. Galbūt kai kurie jūsų su manimi matėsi prieš du metus, kai dėsčiau Astronomiją.
Ir pasirodžiau esąs visiškas nevykėlis.
- Šiemet jus mokysiu Ateities būrimo. Šis mokslas - subtilus. Yra žmonių, kurie turi aiškiaregystės dovaną, bet aš netikiu, kad žmonės gali nuspėti ateitį tik ją turėdami. Todėl šiemet pasistengsiu išmokyti jus būdų, kuriuos galėtumėte panaudoti, jei prireiks ir nesukti galvos dėl ypatingų sugebėjimų, - kuo šilčiau tarė jis ir šyptelėjęs, tęsė, - Taigi, šios pamokos tema: stichijų būrimas. Ar galėtumėte man pasakyti po vieną stichiją, kuri galėtų įtakoti ateitį ir paminėti būrimo būdą, kuriame ji naudojama?
Paklausęs šio klausimo, vaikinukas trumpai apžvelgė klasę ir staigiai nusigręžė. Jam mirtinai reikėjo kavos.
Pasiekęs, rodos, už tūkstačio pėdų esantį kavinuką, įsipylė karšto gėrimo į puodelį ir, pakėlęs jį, nusinešė prie stalo. Klestelėjęs į krėslą ėmė laukti atsakymų, tikėdamasis, kad niekas nemato jo krumplių, pabalusių nuo porcelianinės rankenėlės spaudimo ir drebančių rankų.
[Tingintiems skaityti ir tokiems disleksikams kaip aš (juokauju): jūsų personažas turi pasakyti vieną stichiją ir vieną ateities būrimo būdą, kuriame ji naudojama. Būdą turite sukurti patys ir trumpai paminėti tą jo dalį, kurioje dalyvauja jūsų stichija. Pasistenkite nesikartoti, bet, jei labai reikia, stichijos gali būti minimos kelis kartus (žinoma, tokiu atveju, bent jau būdas turi būti unikalus).
Teorija tęsis iki 03-16. Jei reikės, galėsiu kelias dienas pratęsti.
Pasistenkite būti kūrybingi!
Sėkmės! Jei yra klausimų, lauksiu pelėdų:) ]