0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Aleksas Senkleris

  • Burtininkas
  • **
  • 19
  • Lytis: Moteris
Pamokos tema: Būrimas iš stichijų
 
 Paskutiniai deginančio vasaros karščio atodūsiai palengva virto malonia rudens šiluma, besimainančia su spindinčiu šaltuku. Saulės spinduliai, vos prieš keletą dienų plieskę giedrame danguje ir kankinančiu karščiu deginę žolę, dabar priblėso ir apsiklojo pūkuotais lyg sapnai debesėliais, iš kurių kartkartėmis pasipilantis lietus atgaivino augaliją.
 Vis trumpėjančios dienos prasidėdavo vėsiais rytais, pasitinkančiais pasaulį su glėbiu čežančios, įšalusios žemės ir pūkuotų debesėlių, vėliau išblaškomų auksinių spindulių, kurie vakarop virsdavo verkiančia, vieniša saule, palikta klampioje dangaus pelkėje ir liejančią savo ašaras ant smailių eglių viršūnių, lyg uolos ramstančių besimainantį, įvairiomis visos paletės spalvomis trykštantį dangų.
 Šis ruduo tikrai buvo auksinis ir, galbūt dėl šios priežasties, o gal ir dėl jo pečius užgriuvusių Marselio bėdų, Aleksas visai neliūdėjo vėl palikdamas Prancūziją. Tiesą pasakius, jis džiaugėsi kiekviena minute ir kiekvienu ilgai laukto traukinio ratų bilstelėjimu į bėgius. Juk viena sekundė - tai jau šis tas, jis jau pora pėdų toliau nuo marmurinio dvaro, nuo senų, prabangių menių, pilnų porcelianinių lėlių ir pinigais pasidabinusių vyriškių, klausinėjančių, kokios karjeros jis sieks ir kokią merginą ves. O visų svarbiausia - jis tolsta nuo mamos. Nuo dar vienos lėlės, dar vienos aktorės, kuri rodo savo žavias akis tik svetimiems. Kurios šilumos nepakanka jos pačios sūnui. Nepakako jau nuo tuomet, kai tam sūneliui buvo šešeri.
 Iki pat praeitos vasaros Aleksas teisindavo žaviąją ponią Tristess. Jis tvirtai tikėjo, kad, trupinėlis po trupinėlio, diena po dienos, jo mama sugrįš į gyvenimą ir liausis slėptis po kitais veidais. Tačiau ji nė nemėgino šito daryti.
 Aneta kartojo sau ir kitiems, kad netektys jai - buvusios nebuvusios, kol visi aplinkiniai ir ji pati šiuo melu patikėjo. Šiaip ar taip, ši santūri ir šalta moteris buvo profesionali aktorė. Ir šiame spektaklyje jos vaidmuo buvo nepakartojamas.
 Aneta juokėsi, linksminosi ir koncertavo vis daugiau, vis dažniau, vis įspūdingiau. Po visą pasaulį sklido gandai apie "Feniksą" - moterį, daugybę kartų pakilusią iš pelenų. Ir vėl atrodė, kad Tristess nepalauši.
 Tik vienas Aleksas regėjo veidrodinius atspindžius. Tik jis matė pasikartojančią istoriją. Istoriją apie naiviąją Anetą, kuri buvo tokia įspūdinga, tokia sėkminga ir tokia nepasiekiama, kad išskleidė sparnus ir pakilo į pačius padebesius, palikusi visą pasaulį kalno papėdėje.
 Ji ir vėl apsimetė, kad sūnus - jos gyvenimo prasmė, jos kūnas ir kraujas, jos rūpesčio ir meilės simbolis. Tačiau Aleksas nebegalėjo tuo tikėti. Šios pasakaitės jis klausėsi jau du kartus, ir abu kartus buvo apgautas.Tačiau tada jis tebuvo mažas berniukas, kuris ieškojo mamos atvaizde motiniškos šilumos ir tokios šeimyninės meilės, kurios jis niekada nepatyrė. Dabar jam jau dvidešimt, o jis ir toliau sukasi mamos verpetuose, vaidina mamos spektaklyje, rodosi mamos cirke - kamerų blyksniuose, milijonuose klausimų "Fenikso ugniai" - brangiausiam ir nuostabiausiam jo mamos turtui ir raudoname kilimo audekle.
 Nusprendęs, kad jam jau gana, savo gimtadienio išvakarėse Aleksas susikrovė daiktus ir, nepalikęs jokio raštelio, traukiniu spruko į Edinburgą.
 Tykus balselis jam kuždėjo, kad Aneta, būdama vos keleriais metais jaunesnė už jį, pasielgė taip pat ir paliko savo šeimą, kuriai reikėjo dukters. Tačiau vaikinukas balselį sutriuškino svariais argumentais. Jis nebėga nuo  šeimos. Jo mama niekada nebuvo jo šeima. Tai jis buvo jos šeima. Jos pagalvė, kurią galima tvatyti kumščiais, nes ji nieko nejaučia. Na, jam jau gana.
 Likusią vasaros dalį dvidešimtmetis praleido savo bute Edinburge. Turimų pinigų jam visiškai pakako. Be to, jis bet kada galėjo pasiimti galeonų iš vienos Senklerių saugyklos dalies, kuri, pagal vieną iš kilometriniame sąraše paminėtų jo giminės įstatymų, dabar priklausė jam. Jis skaitė, mokėsi, tapė, grojo gitara bei pianinu ir džiaugėsi maloniu vasaros oru. Po troškinančio Marselio karščio neįprastai gaivus ir saulėtas Edinburgo rugpjūtis buvo pats tas. Šilta saulė šildė iš nerimo ir kaltės vis stingstančius berniuko pirštus, o švelnus vėjelis išpūsdavo iš galvos visas niūrias mintis.
 Ir štai atėjo ruduo. Aleksas dar prieš išvažiuodamas padavė prašymą vėl mokytojauti Hogvartse, tačiau nesitikėjo, kad jį priims. Po tokio gėdingo ir staigaus išvykimo, kai jo mama neva susirgo ir apgaule parsiviliojo sūnų į Marselį, vaikinukas manė, kad jo, kaip mokytojo, reputacija beviltiškai žlugusi. Tačiau jis gavo teigiamą atsakymą, o tai, ko gero, ir buvo vienas iš pirmųjų dalykų, paskatinęs jį pasprukti. Kitas, be abejo, buvo Eleanora.
 Elė buvo vieno ištikimo mamos gerbėjo ir gero draugo dukra. Kilminga, daili ir talentinga mergina, tėvų paliepimu išmokslinta geriausiose pasaulio mokyklose, Anetai atrodė puikus "taikinys". Aleksui Eleanora patiko, tačiau tik iki tos akimirkos, kai jis suprato, kad mergina apsukusi aplink savo pirštą dar mažiausiai dvidešimt vyrų. Tačiau, rodos, jo mamai tai buvo nė motais. Ir, niekam nespėjus apsižiūrėti, judu jau buvo pripažinti būsima pora ir slapčia "sutuokti" jų tėvų.
 Vedybų mintis kėlė Aleksui gryną siaubą. Jis nebijojo savo jausmų. Net priešingai, mėgo į juos įsigilnti ir jausti. Jausti taip giliai, kaip tik gali. Tačiau bėda ta, kad Elei jis nejautė jokio palankumo ir net gi ją niekino.

  Be to, Aleksas žinojo, kad jei jis kada nors ir ves, tai žmogus, kuris už jo tekės, turės būti visiškas idiotas. Juk joks sveiko proto žmogus nesituoktų su dvidešimtmečiu, kuris gali vaikščiodamas aplink ežerą ir skaitydamas poeziją taip užsigalvoti, kad nuo kranto sklandžiai ir "itin gracingai" įčiuožtų į vandenį.
 Taigi, tas žmogus turėtų būti beprotis arba toks pats sutvėrimas, kaip ir Aleksas. O Eleanora, apsikarščiusi tėvelio pinigais ir sugebėjusi nusipirkti pusę Prancūzijos, Italijos ir Anglijos vyrų širdžių, neatrodė nei beprotė, nei jam artima siela.
 Taigi, vaikinukui, rodos, pavyko išvengti ne vieno blogio. Jam šypsojosi tokia sėkmė, kokios jis dar nebuvo patyręs, Bent jau kol kas ji tikrai šypsojosi.
 Na, na, aukštai skrisi - žemai krisi, - kandžiai vyptelėjo Aleksas, šaipydamasis iš savo patiklumo.
 Ir, vis dėl to, rakinant liuką, vedantį į šiaurinį bokštą, kopiant kopėčiomis, o paskui kišant kitą raktą į klasės spyną, jo širdis kušdėjo, kad ji pagaliau laisva.
 
 Aleksui atitekusi Ateities būrimo klasė buvo gana erdvus ir šiek tiek paskritas kambarys, kurio grindis, padengtas nežinomos kilmės medžiu, buvo išraižę maži takeliai ir tvirtos krėslų, pufų, bei mažų staliukų sienos. Čia buvo keletas didingų, arkinių langų, pro kuriuos galėjai matyti mokyklos kiemą. Nuo jų atsklisdavo ir popiečio saulės spinduliai, ir saulėlydžio žara, ir žavus rytinis vėjelis.
 Jaunasis mokytojas stabtelėjo prie  vieno iš langų ir akimirką atsikvėpė. Buvo graži, saulėta diena, jo veidą glostė gėlių ir vaisių aromatas, atsklindantis iš sodo.
 Paprastai toks kvapas jį ramindavo, tačiau dabar Aleksas ėmęs jausti jaudulį, gerokai sunerimęs apžvelgė klasę. Ji atrodė tvarkinga - stalai, vakar dieną jau "papuošti" šios pamokos reikminimis buvo švarūs, pufai, krėslai ir pagalvės - patogūs, minkšti ir kviečiantys prisėsti, mokytojo stalas, kurį vaikinukas pertvarkė jau kokį tuziną kartų - nepriekaištingas ir švarus. Rodos, praeita šio dalyko mokytoja Roma Keit, kad ir kokie nejaukūs gandai apie ją sklandė, išlaikė klasę gana tvarkinga. O galbūt po jos apsilankymo čia kaip reikiant pasidarbavo pusšimtis namų elfų. Iš pasakojimo Aleksas buvo linkęs manyti, kad antras variantas labiau tikėtinas.
 Ir vis dėl to, raudonplaukio neapleido jausmas, kad kažko trūksta.
 Jis ir vėl apžvelgė kambarį, perdėliojo ir vėl grąžino į buvusias vietas pergamentų krūvas ant savo stalo, nupūtė niekuo dėtą vargšę dulkelę nuo savo švarko.
 Gal viskas tik mano vaizduotėje, - pamanė dvidešimtmetis, tačiau ši mintis nė kiek nepagelbėjo.
 Staiga pro liuką lyg koks neprašytas potvynis pasipylė mokiniai. Per tą nerimą Aleksas nė nepastebėjo, kaip suskambo varpas. Apimtas panikos jis žvelgė į vaikus, kurie ramiai rinkosi krėslus ar pufus. Tarsi tai būtų paprastų paprasčiausia pamoka, o ne visą Alekso gyvenimą nulemianti akimirka.
 Išplėstomis rusvai žaliomis akimis, kuriose žaidė saulės atšvaitai, mokytojas stebėjo vaikų veidus. Jie atrodo, kažko laukė. Bet ko?
 Ak, taip, jis turi pasakyti ką nors gražaus. Ką nors įkvepiančio. Ką nors subtilaus. Fe.
 Kas nors, ištrinkite iš šios žemės pirmasias dienas darbe. Gausiai atsilyginsiu, - pamanė vaikinukas ir, atsikrenkštęs, pradėjo:
 - Labas rytas! Tikiuosi, kad jūs visi gerai praleidote atostogas.
 Mano atostogos buvo tragiškos, labai ačiū, kad paklausėte, - kandžiai pamanė vaikinukas, kuris paprastai nerimaudamas tapdavo itin sarkastiškas, ir tęsė:
 - Aš esu Aleksas Senkleris. Galbūt kai kurie jūsų su manimi matėsi prieš du metus, kai dėsčiau Astronomiją.
 
Ir pasirodžiau esąs visiškas nevykėlis.

 - Šiemet jus mokysiu Ateities būrimo. Šis mokslas - subtilus. Yra žmonių, kurie turi aiškiaregystės dovaną, bet aš netikiu, kad žmonės gali nuspėti ateitį tik ją turėdami. Todėl šiemet pasistengsiu išmokyti jus būdų, kuriuos galėtumėte panaudoti, jei prireiks ir nesukti galvos dėl ypatingų sugebėjimų, - kuo šilčiau tarė jis ir šyptelėjęs, tęsė, - Taigi, šios pamokos tema: stichijų būrimas. Ar galėtumėte man pasakyti po vieną stichiją, kuri galėtų įtakoti ateitį ir paminėti būrimo būdą, kuriame ji naudojama?
 Paklausęs šio klausimo, vaikinukas trumpai apžvelgė klasę ir staigiai nusigręžė. Jam mirtinai reikėjo kavos.
 Pasiekęs, rodos, už tūkstačio pėdų esantį kavinuką, įsipylė karšto gėrimo į puodelį ir, pakėlęs jį, nusinešė prie stalo. Klestelėjęs į krėslą ėmė laukti atsakymų, tikėdamasis, kad niekas nemato jo krumplių, pabalusių nuo porcelianinės rankenėlės spaudimo ir drebančių rankų.
 
[Tingintiems skaityti ir tokiems disleksikams kaip aš (juokauju): jūsų personažas turi pasakyti vieną stichiją ir vieną ateities būrimo būdą, kuriame ji naudojama. Būdą turite sukurti patys ir trumpai paminėti tą jo dalį, kurioje dalyvauja jūsų stichija. Pasistenkite nesikartoti, bet, jei labai reikia, stichijos gali būti minimos kelis kartus (žinoma, tokiu atveju, bent jau būdas turi būti unikalus).
 Teorija tęsis iki 03-16. Jei reikės, galėsiu kelias dienas pratęsti.
 Pasistenkite būti kūrybingi!
 Sėkmės! Jei yra klausimų, lauksiu pelėdų:) ]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 mėnesių sukūrė Aleksas Senkleris »

Ats: I-oji Ateities būrimo pamoka visiems kursams
« Atsakymas #1 Prieš 11 mėnesių »
Alanas nekentė ateities būrimo. Nes tai buvo pats kvailiausias mokslas žemėje. Kažkada kol dar buvo anas naivus berniukas vis tiek stengėsi mokytis šito dalyko. O dabar žinojo, kad to tikrai nedarys.
Atsitempti į tą niekam tikusį bokštą gyvatę buvo keistas sprendimas. Bet jie čia atėjo kartu. Jis ir Bevardė. Kol vaikinas kabarojosi kopėčiomis į klasę gyvatė drįksojo jam ant pečių. Ir piktai šnypštė, nes jai buvo baisiausiai nepatogu.
Bet dabar Senkleris sėdėjo pačiame priekyje prie pat mokytojo stalo. Tyčia čia atsidrėbė, kai pamatė tą žmogų. Jį jau sutiko seniau. Labai trumpai ir tada Alanas dar gyveno kitą gyvenimą. O šis mokytojas dėstė astronomiją. Regis tą sykį prisistatė kažkokia kita pavarde. O dabar...
- Koks jūs Senkleris? Ką čia kalbat? - Tas žmogus turėjo daug panašumo į jį patį. Pavyzdžiui, plaukai. Nors Alanas dabar nešiojo žalią skiauterę, šiaip juk buvo toks pat raudonplaukis garbanius kaip ir šitas tipas. Ir akys atrodė pažįstamos. Ir balsas. Jau seniau pastebėjo koks jis panašus į pusbrolio.
- Aš pažįstu visus tokio amžiaus savo giminaičius. Dvare net kabo gobelenas su giminės medžiu. Jokio Alekso Senklerio ten nėra.  - Atkakliai varė savo.
Paskui atsivertė vadovėlį ir pradėjo ieškoti atsakymo į užduotą klausimą. Kartais vis nužvelgdavo tą Aleksą. Kas jis toks? Galvojo.
Vis vartė knygos lapus. Kur po galais tie kvaili būdai? Siuto. Galiausiai susivokė, kad paprasčiausia bus atsiversti turinį ir surasti reikiamo skyriaus puslapį. Tai ir padarė. Tada nei nemanydamas slėpti vadovėlio pradėjo tiesiog skaityti pirmą pasitaikiusį būdą.
- Stichija vanduo. Šį būrimo būdą vadina bangų atsakais. Šiuo būdu galite gauti atsakymus į klausimus, kurie leistų jums sužinoti apie kokio netolimo įvykio baigtį. Didžiausia laiko atkarpa yra pusmetis. Norint juo pasinaudoti reikia susirasti kokį nors vandens telkinį. Tinka ežeras, jūra, kūdra. Tik upės vanduo čia netiks. Susiradus vandens telkinį atsisėskite ant kranto ir pasistenkite susikaupti. Apgalvoti klausimą. Tiksliai jį suformuluokite. Pasistenkite suprasti kodėl tas klausimas jums svarbus. Kai būsite pasiruošę ant vienos popieriaus skiautės užrašykite taip. Ant kitos ne. Lapus meskite į vandenį. Tuomet galvodami apie savo klausimą ištarkite burtažodį veinis. Tai padarius vandens banga turėtų iškelti kurią nors iš jųsų įmestų popieriaus skiaučių. Būdas nėra pats tiksliausias. Kadangi atsakymas, kurį gausite bus tik taip arba ne. Todėl klausdami pasistenkite gerai suformuluoti klausimą apie kokį nors jums svarbų įvykį. - Perskaitęs tą nesąmonę užvertė knygą. Abejojo, kad už paskaitymą gaus bent tašką. Bet Alanui visai nerūpėjo. Paprasčiausiai Auris ir tėvai zyzė, kad eitų į pamokas. Tai jis ir ėjo į jas. Bent jau kol kas. Slinko tik pati mokslo metų pradžia ir jis abejojo, kad ilgai pajėgs pareigingai lankyti visas pamokas.

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • VI kursas
  • *
  • 321
  • Taškai: 132
  • Baigę aukštąjį mokslą, apvalūs kvailiai tampa daugiakampiais.
Ats: I-oji Ateities būrimo pamoka visiems kursams
« Atsakymas #2 Prieš 11 mėnesių »
  Vega sėdėjo ateities būrimo pamokoje. Negalėjo sakyti, kad tikėjo šiuo mokslu. Na, gal labiau nenorėjo tikėti. Mergaitė nesuprato kam tai reikalinga. Juk jei sužinosi, kad nutiks kažkas negero ir negalėsi pakeisti... Juk geriau to nežinoti. O jei nežinosi gero dalyko labiau apsidžiaugsi kai jis įvyks. Pagalvojo varniukė. Tačiau ateities būrimo pamokos jai patiko. Pats būrimas jos nežavėjo, tačiau būdai - priešingai. Vegai būdavo labai įdomu išbandyti įvairius ateities būrimo būdus, nors dažniausiai jie jai nepasisekdavo.
  Šiandien ji pamatė profesorių, kuris kažkada dėstė asronomiją. O išgirdusi lengvą teorijos klausimą varniukė nusišypsojo. Šia tema ji buvo labai daug skaičiusi, todėl pasakė stichiją, kuri jai atrodė įdomiausia:
- Būrimas pasinaudojant dvasių stichija. Ji yra viena iš pagrindinių stichijų, tačiau dauguma žmonių mano, kad egzistuoja tik žemės, oro, ugnies ir vandens. Tačiau dvasių stichija taip pat prie jų priskiriama. Ji yra pati stipriausia iš šių penkių stichijų, todėl buriant ja ir rezultatas gaunamas tiksliausiai. Populiariausias būdas yra susirasti visiškai pilką žirgą ir, kad ir kaip žiauru tai bebūtų, bet jį reikia nužudyti peiliu. Tada gurkštelėti jo kraujo ir yra pamatoma vizija, kuri nutiks ne vėliau nei po mėnesio, tačiau tikslaus laiko pasakyti neįmanoma, nes kiekvienam žmogui būna skirtingai. Tiesa, verta paminėti, kad jei žmogus išsibūrė įvykį po dienos jam šiuo būrimu visada pasirodys vizija po dienos.
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.

*

Neprisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • III kursas
  • *
  • 143
  • Taškai: 107
  • „Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.“
Ats: I-oji Ateities būrimo pamoka visiems kursams
« Atsakymas #3 Prieš 11 mėnesių »
    Šiandien po pietų laukė pirmoji Kaedės ateities būrimo pamoka. Pirmoji pamoka, kuri iš pavadinimo šiai trumpaplaukei skambėjo įdomiai. Nei kerėjimas, nei transfigūracija, nei magiškų gyvūnų priežiūra su savo magiškais pavadinimais O'Connor nepatiko, o ateities būrimas skambėjo... kažkaip kitaip. Išburti ateiti? Sužinoti kas bus vėliau? Tai skambėjo kažkaip įdomiai ir tai buvo pirmoji magiška pamoka, į kurią mergaitė atėjo visai noriai. Užlipusi į kažkokį nenormalų bokštą (kokios pamokos vyksta bokšte?!), trumpaplaukė pateko į keistai jaukų kabinetą, kuriame stovėjo profesorius, prisistatęs... Senklerio pavarde? O argi kartais Senkleris nėra transfigūracijos mokytojas? Nejau šioje mokykloje du profesoriai Senkleriai? O ar jie giminės?... Tačiau nespėjus daugiau paplėtoti šios temos galvoje, profesorius liepė papasakoti apie vieną ateities būrimo būdą. KĄ?! Iš kur mes turime žinoti?! Čia mes atėjome jūsų mokyti ar jūs mūsų? Mes čia pirmą pamoką, kaip galime kažką žinoti?! Aš net iš vis nežinau ko tikėtis šioje pamokoje! Dar labiau Kaedė susinervino kuomet pamatė, kad kiti mokiniai atsakinėja į tą klausimą. Iš kur jie žino??? Žaliaakė staigiai čiupo nuo stalo savo vadovėlį ir ėmė ieškoti jame informacijos. Radusi vieną, O'Connor pakėlė ranką ir ėmė skaityti atsakymą:
    - Ugnies stichija. Su ja yra labai daug žinomų ateities būrimo būdų, tačiau vienas populiariausių - stebėti liepsnas ir jose pasirodančius pavidalus, kurie gali pranašauti ateitį, jeigu juos tiksliai perskaitysite, - O, tai gal ši pamoka man patiks dar labiau. Jeigu čia tik užtenka stebėti ugnį, nereikia jokių kerų ir ateitis jau aiški. Tuomet klastuolė pakėlė akis į profesorių ir tarė kirbantį klausimą. - Profesoriau, o jūs giminės su transfigūracijos profesoriumi?
„Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 676
  • Taškai: 213
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: I-oji Ateities būrimo pamoka visiems kursams
« Atsakymas #4 Prieš 10 mėnesių »
Apie ateities būrimą Eion galėjo pasakyti vieną gerą dalyką - jį dėstė geriausia Hogvartso profesorė. Bet šiemet ji perėjo į astronomiją, vadinasi, absurdiškas dalykas bus dar absurdiškesnis. O ir profesorius prisistatė esąs Senkleris. Toks vienas mokykloje jau buvo, tad iš kur dar vienas? Tikra nesąmonė. Taigi klastuolis sėdėjo klasės gale ir varstė jaunuolį neapykantos kupinomis akimis.
Teorinis klausimas buvo neįdomus, tad Eion neketino atsakinėti. Bet kai atsakė kvaiša iš jo koledžo, suprato nenorįs pasirodyti prastesnis. Ta vištelė tikrai nebus protingesnė už jį. Bėda ta, kad neįsivaizdavo, kaip reikėtų atsakyti. Teks šnekėti bet ką, ar ne?
- Vėjas. Reikia atsistoti be kepurės ir užduoti klausimą. Pagal vėjo kryptį ir stiprumą galima nustatyti, ar atsakymas bus taip, ar ne. Bet tik į tokius klausimus galima atsakyti. Jeigu vėjas papučia į veidą, atsakymas taip. Jeigu į nugarą, ne. Jeigu pučia iš šono, atsakymas neaiškus.
Žinojo visiškai nusišnekėjęs. Bet neabejojo, kad ir ta kvailė pliurpė kažkokias pievas. Vadinasi, viskas gerai.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė praktikantė
  • ****
  • 330
Ats: I-oji Ateities būrimo pamoka visiems kursams
« Atsakymas #5 Prieš 10 mėnesių »
Įsitaisiusi viename iš minkštų foteliukų, kurių buvo pilna klasė, Nelanna klausėsi profesoriaus. Šios dienos pamoka - būrimas iš stichijų - merginai atrodė savotiškai pažįstama. Juk būdama gamtoje su nemažai jų tenka susidurti - ugnis meiliai glosto veidą sėdint prie laužo, upelyje tekantis vanduo ramina, vėjas kedena plaukus lakstant pievoje, na, o žemė pasirūpina viskuo, kas auga.
- Žemės stichija ateities būrimui naudojama rečiau, bet ne ką mažiau padeda norint sužinoti savo ateitį, - pakėlusi ranką pasakė varniukė. - Vienas iš būdų, kuris padeda sužinoti ateities įvykius, yra būrimas ir smilčių. Į puodelį įbėrus saują smilčių, jas pateliūskavus tarsi vandenį ir išbėrus ant stalo, pasirodo tam tikras pavidalas. Pagal jį galima spręsti, kas nutiks ateityje.
Nelanna Hogvartse mokosi jau šeštus metus ir per visą tą laiką ateities būrimo pamokose jau spėjo susipažinti su daugybe skirtingų būdų - nuo standartinio būrimo iš arbatžolių ar krištolo rutulio iki labiausiai neįtikėtinų ir abejotinų, kaip būrimas iš teleskopų. Jei kada išties jai prireiks išsiburti ateitį, net abejonės nekilo, kurį būdą rinksis - tikrai ne eksperimentinius ir nepatikimus, kuriuos pastaraisiais metais teko pažinti.

*

Neprisijungęs Aleksas Senkleris

  • Burtininkas
  • **
  • 19
  • Lytis: Moteris
Ats: I-oji Ateities būrimo pamoka visiems kursams
« Atsakymas #6 Prieš 10 mėnesių »
 Karšta kava darė stebuklingą poveikį. Ji akimirksniu sušildė Aleksą, kuris, nepaisant gana šiltų saulės spindulių, vis įspystančių pro gretimus langus, jautėsi taip, tarsi vėl būtų atsidūręs Marselio dvare.
 Tas senas, ledu ir nesvetingu marmuru bei geležimi dvelkiantis namas net pačiomis karščiausiomis dienomis neįsileido vidun jokios saulės.
 Kol Senkleris tebetikėjo savo mama, jam buvo nesunku apsimesti, kad tokia dvaro vėsa tik pamalonina. Juk jam taip patiko šaltas, kvapnus pavasario lietus, kuris imdavo kapsėti ant ką tik atsibudusios žemės, tarsi sveikindamas ją vėl sugrįžus namo. Kuris padengdavo kiekvieną mylimą gėlės žiedelį, kiekvieną puikiai pažįstamą žolelę, kiekvieną paukščio plunksną. Arba tos vasaros audros, kurios primindavo pasauliui, kad kartais, po daugybės karštų dienų, net ir gamta verkia.
 Juk lietus - šaltas, tačiau vis tiek malonus? Tad kodėl gi nuostabiosios, turtingosios ir įžymiosios ponios Tristess dvaro šaltis turėtų būti kitoks? Negi Aleksui jo negana? Negi jis nežino, kaip jam pasisekė, kad yra grynas, švarus, nesuteptas?
 Visa bėda, kad dvaro dulksna nė iš tolo nepriminė gamtos audrų. Jos buvo tikros ir tyros, jos skleidė emociją. Jos rėkte išrėkė visą pyktį ir nuoskaudas ar tyliai iškrapsėjo švelnius šnibždesius.
 O toji tyli, aštri lyg adatėlės Marselio dulksna slėgė lygiai taip pat, kaip begalinis spektaklis. Jis nusėsdavo ant tavo odos, užlipdydavo akis, įsiveldavo į plaukus.
 Būtent todėl Aleksas ir pabėgo. Jis troško išlėkti į laisvę ir šokti tikrovėje, kol kiekviena akimirka nuplaus nuo jo praeities šešėlius.
 Vaikinukas atsipeikėjo ir švelniai papurtė galvą. Tos amžinosios, nelaimingos garbanos užkrito ant jo kaktos ir, sukdamosi tarsi medžio kamieną apkėtusi gyvatė, nusileido priešais akis. Raudonplaukis jas nusibraukė ir, kiek išsiblaškęs, pakėlė žvilgsnį į aukso apšviestą kambarį.
 Keli mokiniai jau buvo pakėlę rankas. Aleksas kiek nustebo dėl tokio greičio. Tiesa, jis nežinojo, kiek laiko mintimis buvo nuklydęs į tą... Tą... Velnio miestą. Vien mintis apie jį pasiuntė eilę šaltų ir aštrių tarsi elektros kibirkštys šiurpuliukų, kurie nuvinguriavo jo nugara ir ištirpo kažkur tarp garbanų. Ta vieta ėmė bukai tvinksėti.
 Stengdamasis vėl neužsimiršti ir nekreipti dėmesio į skausmą, vaikinukas suspaudė kavos puodelį- moralinio palaikymo dėlei - ir jau žiojosi kviesti vieną ar kitą mokinį, tačiau po akimirkos apsigalvojo ir nutarė, kad jie gali patys nutarti, kada atsakinėti.
 Po tokio sprendimo klasė vėl paskendo nejaukioje tyloje.
 Laimei ar nelaimei (netrukus jaunasis profesorius suprato, kad vis dėl to - nelaimei), tylą netrukus nutraukė  gana aukštas, maždaug septyniolikos metų berniukas, kuris, švelniai tariant, smarkiai neatitiko Alekso stiliaus. Jis buvo kažkokio kieto, kiek įžūlaus veido. Be to, turėjo ryškiai žalius, į skiauterę subrauktus plaukus, o jam ant pečių drybsojo gyvatė.
 Tačiau tai, ką grifas pasakė jį nustebino dar labiau, nei jo išvaizda. Faktai ėmė ristis ant jo tarsi sunkūs akmenys - kiekviena mintis, kiekviena idėja vis greitesnė ir sunkesnė, vis labaiu slegianti jo pečius.
 Akimirką Aleksas įdėmiai stebėjo septintakursį, kuris, rodos, išrėžęs viską, ką norėjo pasakyti, sutelkė dėmesį į pamokos klausimą ėmė sklaidyti vadovėlio puslapius. Kartkartėmis jo akys nužvelgdavo profesorių lyg kokį nepabaigtą rašyti dokumentą, kuris jam neleido ilsėtis. Berniuko žvilgsnis buvo kiek švelnesnis, mąslus ir Aleksas suprato, kad jis galvoja, kas per tipelis šitas naujas mokytojas. Ir tikriausiai laukia paaiškinimo.
 Vaikinukui atrodė, kad kiti mokiniai girdės, kaip ima dirbti jo smegenys.Tiesa, joms buvo sunku regzti sakinį, kai jį lyg kokie cunamiai vis užvirsdavo laukimo kupinos sekundės ir panika, kylanti kažkur po šonkauliais ir pasklindanti po taip neseniai sušilusį ir nuramintą kūną - lyg patvinęs vanduo.
 Jis negalėjo susimauti ir sugadinti savo pirmos pamokos. Dieve, jis nieko panašaus nesitikėjo ir nenorėjo, kad kiti matytų jo sumišimą.
 Iš kažkur atsiradęs mokinys ima ir pareiškia esąs Senkleris. Aleksas pirmą kartą nuo tos dienos, kai paliko Marselio dvarą, pasigailėjo ėmęs naudoti tėvo pavardę. Tuomet jis pagalvojo, kad girtuoklis ir valkata, pametęs žmoną su sūnumi - vis geriau, negu kylanti ir krentanti, savimi nesugebanti pasirūpinti lėlė. Bet ar tikrai geriau?
 Vaikinukas atsargiai nužvelgė grifą. Jis neatrodė panašus į į tą žlugusį vyrą, dažnai atklydusį į jo namus. Sulyginęs visiškai prieš jo paties valią akyse iškilusį Amyro paveikslą su dabar matomu vaizdu, profesorius nerado beveik jokių panašumų. Bet, vis dėl to, jam reikėjo kažką pasakyti. Juolab, kad tyla jau ėmė rėžti ausis. Laimei, kad jis nepradėjo sukinėti savo žiedų ar dar kaip nors rodyti streso.
 Paskutinį kartą pažvelgęs į berniuką, profesorius apsisprendė ir tarė:
 - Jei tu tikrai Senkleris, Senkleri, užeik pas mane po pamokų. Esu beveik tikras, kad mes nesame giminės. Galbūt mūsų šeimos atskiros, bet pavardės vienodos.
 Vargu ar Aleksas pats tikėjo tuo, ką sako, bet, suprasdamas, kad nebėra kelio atgal, beviltiškai tęsė toliau:
 - Na, o jei tai tik kvailas pokštas, tai greičiau mesk viską iš galvos ir lūpų. Gal aš ir esu naujas profesorius, bet jau spėjau įsiminti savo teises ir, patikėk, po pamokų daug mieliau miegočiau, o ne aiškinčiau kažkokiam septyniolikos metų vaikėzui gyvenimo ribas.
 Baigęs kalbėti, vaikinukas pasijuto taip, tarsi būtų nubėgęs maratoną. Jis skubiai nusisuko nuo grifo, džiaugdamasis, kad nebereikia į jį žiūrėti.
 Bordel, jei mane taip išsunkė septintakursis, atrodo, kad teks eiti ir atšaukti savo darbo sutartį, - užsimerkęs pamanė jis ir, vėl nutaisęs nekaltą veidą, atsisuko į klasę.
 Nelaimei, jo akistata su tuo vaikėzu dar nesibaigė, nes, po kelių minučių jis ėmė atsakinėti į teorinį klausimą. Aleksas, aišku, negalėjo jo pritrenkti kavos puodeliu už aktyvumą pamokoje, todėl ėmė klausytis.
 Mokiniui baigus, jis kilstelėjo antakį.
 - Atsakyta naudojantis vadovėliu, o tai parodo, kad yra kur tobulėti. Tačiau vis vien duosiu tau du taškus, nes atsakymas teisingas, informacija surasta naudojantis savo septyniolikmečio rankomis ir nupasakota savais žodžiais. Iš jūsų nereikalausiu tobulumo, bet man svarbu, kad išeitumėte vasaros atostogų sužinoję šiek tiek daugiau, nei tai, ką galite perskaityti vadovėlyje.
 Su didžiausiu džiaugsmu, vaikinukas nusigręžė nuo to Senklerio, tikėdamasis, kad jo mintys taip pat nusigręš ir vildamasis, kad kiti mokiniai nedirgins jo nervų.
 Ir iš tiesų, visų likusiųjų mokinių atsakymai buvo teisingi ir įdomūs. Galbūt dėl to, kad dauguma atsakiusiųjų buvo varnanagiai, kurie, Alekso žiniomis, mėgo "pasiknisti giliau". O gal dėl to, kad ne visi mokiniai buvo įžūlūs.
 - Šaunu! Visi jūs atsakėte teisingai. Tiesa, tau, - jis sutrikęs žvilgtelėjo į pirmakursę iš Klastūnyno ir prisiminė, kad pamiršo paklausti visų mokinių vardų, tačiau, stengdamasis neprisileisti keisto, slegiančio nerimo, tęsė, - Galioja tas pats pastebėjimas, kaip ir ponaičiui Senkleriui, - pavardė jo lūpose skambėjo labai nenatūraliai ir kažkaip keistai, - Būtų gerai, kad nenaudotumėte vadovėlio informacijos. Jeigu nežinote, nesivarginkite ir tiesiog nekelkite rankos. Už tai tikrai jums neįkąsiu ir nenumušiu taškų. Mes čia esame tam, kad jūs sužinotumėte daugiau, - švelniai nusišypsojęs pasakė jis, tikėdamasis, kad toji šypsena sušildys ir jį, ir mokinius, - Tačiau suprantu, kad tu pirmakursė ir dar neturi tiek daug žinių. Be to, tavo paminėta stichija šiek tiek aktuali ir praktikos temai ir, kaip ir minėjau, iš mokinių nereikalauju tobulumo, todėl taškų nenumušiu. Visi kiti, - jis nužvelgė mokinius bei mokines, - atsakėte teisingai. Tau, - jis vėl pažvelgė į vieną Varno nago mokinę ir vėl pasigailėjo nepaklausęs jų vardų, - Esu dėkingas už originalų atsakymą. Dvasių stichija iš tiesų egzistuoja, tačiau nuomonės apie ją labai kontraversiškos, todėl jos neminėsiu. Vis dėl to, - jis vėl mestelėjo palaikantį žvilgsnį į varniukę, - Ačiū už originalumą.
 Įvertinęs atsakymus, Aleksas vėl pajuto, kaip jo galva keistu tvinksėjimu prašosi kavos, taigi, grįžo prie stalo ir, patogiai įsitaisęs į krėslą ėmė ją gurkšnoti. Iš tiesų, taip ramiai atsisėdus buvo daug patogiau ir ramiau ir vaikinukas, nutaręs vesti pamoką iš savo naujojo sosto, ėmė dėstyti praktikos temą:
 - Taigi, dabar keliaukime prie praktikos. Šiandien noriu jus supažindinti su penkiomis pagrindinėmis stichijomis. Tai - žemės, ugnies, vandens, oro stichijos ir dar viena stichija, apie kurią mes negalime nieko sužinoti. Vieni mano, kad tai - audros ar ledo stichijos, tačiau mano nuomone tai - laikas, todėl šiandien apie ją ir sužinosite. Prieikite prie manęs ir iš šitos dėžutės, - profesorius lazdelės mostu išbūrė ant stalo nedidelę skrynelę, - Pasiimkite vieną lapelį pergamento. Ant jo bus užrašyta stichija. Priėję prie savo stalų, sumurmėkite savo stichijos pavadinimą ir ant jo atsiras būrimui, kurio jus išmokysiu, reikalingos priemonės. Instrukcijas kiekvieno būrimo įvykdymui, rasite lentoje. Jei kils bėdų, prašykite pagalbos - du lazdelės mostai ir stalai jau užburti, o ant lentos pasvira jo rašysena išvingiuotos instrukcijos.
 Palydėjęs mokinius dar viena šilta šypsena, Aleksas patogiau įsitaisė ant pagalvėlės ir siurbtelėjo kavos, džiaugdamasis, kad viskas pasibaigė ne taip blogai, kaip prasidėjo.
 
 Priklausomai nuo jūsų post'o vietos, gausite atitinkamą stichiją - žemė, vanduo, oras, ugnis ir laikas. Instrukcijas parašysiu po pirmais penkiais post'ais. Jomis vadovaukitės ir visi kiti.
 Pamokoje lauksiu bent trijų post'ų po 600 - tus simbolių arba bent dviejų post'ų po 1200 - tus simbolių. Praktika tęsis iki balandžio 25- osios dienos vakaro. Pratęsti negalėsiu, atsiprašau už nepatogumus.
 Jei reikės pagalbos, lauksiu pelėdų! Sėkmės!:)
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Aleksas Senkleris »

Ats: I-oji Ateities būrimo pamoka visiems kursams
« Atsakymas #7 Prieš 10 mėnesių »
To apsišaukėlio atsakymo reikėjo laukti šimtą metų. Alanas jau ketino rėžti ką nors bjauraus ir jį paskubinti. Bet pagaliau mokytojūkštis teikėsi prabilti.
- Niekur aš neateisiu. Turiu įdomesnių užsiėmimų. Patikėkit manim. - Alanas tingėjo jam aiškinti elementarius dalykus. Senkleriai buvo grynakraujų giminė. Nuo amžių burtininkų giminė, kuri didžiavosi savo kilme. Aišku galėjo būti, kad žiobarų tarpe buvo žmonių tokia pat pavarde. Bet jie nebuvo burtininkai. Tiesiog žmonės turintys tokią pat pavardę. Bet jei jau šitas žmogus yra magas ir vadina save Senkleriu reiškia, kad juos sieja kažkoks giminystės ryšys. Tas Alanui buvo seniai įkalta galvon. Bet aiškinti visa tai jis tingėjo.
- Didžiai jums dėkoju. - Pasakė mėgdžiodamas jo toną. - Šiaip jau viską perskaičiau. Niekas nebuvo papasakota savais žodžiais. - Reikėjo su mokytoju skaitytis labiau. Bet šitas atrodė gal kokiais pora metelių vyresnis už Alaną. Ir Grifas nei nemanė to daryti. O jei jis pasiskųs Auriui? Ir tegul. Alanas išmoko mintimis pabėgti nuo pusbrolio moralų.
Vaikinukas atsivertė savo eskizų albumą. Kurį aišku išsitraukė iš kuprinės. Ir ėmė piešti. Ten perpiešė tam tikrus simbolius, kurie jo giminėje turėjo reikšmę.
Popieriuje atsirado didelis spalvingas gėlės žiedas. Aplink jį raitėsi žodžiai.
Citata
Grynumas, išdidumas, veržlumas.
Tuo kvailu ženklu buvo paženklinti seni indai. Jų Alanas jau šimtą metų nematė dvare. Greičiausiai jie riogsojo Gringotso banko saugykloje.
Dar nupiešė feniksą. Prie paukščio sugaišo nemažai laiko. Pamoka jau seniai ėjo priekin. Bet žaliaplaukis dirbo savo. Ant kairiojo fenikso sparno parašė.
Citata
Mus lydi giesmė žavinga lyg fenikso.
Ant kito sparno atsirado štai kas.
Citata
Bei dailė karalienė spalvų.
Tas ženklas buvo atspaustas ant knygų apie muziką ir dailę. Jų per ilgą šios šeimos gyvavimo laiką prirašė kai kurie kadaise gyvenę Senkleriai. Šiai šeimai menas išties buvo nesvetimas dalykas. Seniausi tų knygų egzemplioriai taip pat dulkėjo banko saugykloje. Bet jų galėjai aptikti ir dvaro bibliotekoje.
Buvo ir daugiau simbolikos. Bet Alanas neturėjo laiko. Ir taip jau jo daug atidavė. Stengėsi viską perpiešti kruopščiai.
Septintakursis visai nežinojo kuo reikės užsiimti pamokos metu. Bet kadangi ant mokytojo stalo stovėjo skrynelė su lapeliais jis išsitraukė vieną.
- Ar tai jums pažįstama? - Paklausė ir padavė tam apsišaukėliui savo piešinį su simboliais.

 Žemės stichija:
 Būrimas skirtas išsiaiškinti, kur yra šiuo metu tau artimiausias žmogus.
 Ant stalo atsiras keturi nedideli vazonėliai ir buteliukas su specialiu violetinės spalvos eliskyru. Jo reikia užlašinti ant kiekvieno vazonėlio tokia eile, kokia jie stovi - vieną ant pirmojo, du ant antrojo ir taip toliau. Tada reikia palaukti kelias minutes ir iš žemės ims dygti daigeliai.
 Pirmasis vazonas praneš, į kurią pasaulio kryptį reikia pasisukti (daigelis palinks į tą pusę) .
 Antrasis vazonėlis praneš, kurioje šalyje yra tas žmogus (Išskleis žiedelius/lapelius, sudarančius tos šalies pavidalą).
 Trečiasis praneš tau artimiausio žmogaus išvaizdą ir pomėgius (Iš panašių žiedų ar lapelių, kurie išsiskleis antrajame vazone, ims kilti mažos dulkelės, kurios ore pieš tam tikrus pavidalus. Jos gali keisti spalvas, taigi bus galima matyti to žmogaus akių ar plaukų spalvą, ir formas - tad bus galima matyti pavidalus, susijusius su to žmogaus pomėgiais).
 Ketvirtasis vazonėlis praneš tau santykius su tuo žmogumi (Vazonėlyje pražys rožė, kaktusas ar koks kitas spygliuotas augalas. Jei jo spygliai nulinks, santykiai prasti, daug pykčių ar nesutarimų. Jei jie pakilę, santykiai puikūs, o jei ima vysti ir vėl sužaliuoja vis iš naujo ir iš naujo, jie neaiškūs, nes tas žmogus dar nesutiktas arba santykiai labai sudėtingi).
 Svarbu, kad būtų užlašinamas tikslus eliksyro kiekis.
 Pabaigus darbą, personažui reikia prie vazonėlių prikabinti pergamento skiauteles su jo vardu ir palikti dėžėje ant
 stalo. Tada kiti reikmenys dings.
 Jei personažui kils kokių nors klausimų arba bus neaiškus žiedų/lapelių/spyglių pavidalas, suteikiu teisę paklausti/užkeikti/aprėkti Aleksą. Bet geriausia būtų tiesiog paklausti:D
 Sėkmės!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Aleksas Senkleris »

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • VI kursas
  • *
  • 321
  • Taškai: 132
  • Baigę aukštąjį mokslą, apvalūs kvailiai tampa daugiakampiais.
Ats: I-oji Ateities būrimo pamoka visiems kursams
« Atsakymas #8 Prieš 10 mėnesių »
  Vegai teorijos klausimas pasirodė labai lengvas, todėl neabejojo, kad atsakys teisingai. Gavusi du taškus ji tik pavartė akis. Taip, džiaugėsi, kad gavo taškų, tačiau pati labiau norėjo sužinoti ką nors naujo ar gauti sunkesnių klausimų, kad tekų pasukti galvą. Taip, gal per teoriją sužinoti nieko ir nereikėtų, tačiau bent jau kad prireiktų vadovėlio, kad ji bent ką nors išlementų. Nors dabar Vega suprato, jog taip tikriausiai niekada nebus.
  Taip pat ją kiek nustebino Senklerio ir profesoriaus pokalbis. Taip, jie abu buvo Senkleriai. Ir greičiausiai - giminės. Tačiau ji vis tiek nesuprato kodėl Senkleris dėl to taip šoka ant profesoriaus. Norėjo jam dėbtelėti kažką, tačiau žinojo, kad už tai gali atsiimti nuo profesoriaus, todėl nusprendė nieko nedaryti.
  Variukė nuėjo prie profesoriaus stalo ir pasiėmė lapelį. Grįžusi į jį žvilgtelėjo.

 Vandens stichija:
 Būrimas skirtas išsiaiškinti, iš kokios gamtos vietos kilo tavo personažo siela (tai gali būti debesys, vaivorykštės ar miškai, tačiau jūsų veikėjas negali būti kilęs iš iš gyvūno ar pernelyg sukonkretinto augalo - jei norite rinktis augalą, jis turi būti abstraktesnis, pavyzdžiui - medžiai).
 Ant stalo atsiras kolbutė su vandeniu, tuščias akmeninis dubenėlis ir mažas dubenėlis su žalsvomis, sudžiūvusiomis žolelėmis. Jas reikia įtrinti į skruostus ir palaukti kelias minutes. Žolelės nelipnios, visiškai sausos, todėl į odą įsigers tik kvapas ir matysis kelios žalios dėmės, kurios išnyks jums palikus klasę.
 Įtrynus žolelių, reikia palaukti kelias minutes. Tuomet supilti vandenį iš kolbutės į akmeninį dubenėlį ir pasižiūrėti į savo atvaizdą. Po kelių akimirkų jis ims keistis ir vietoje veido atsiras kiek tamsesni, pilkšvi ar dangaus mėlynumo pavidalai. Jie primins tą gamtos objektą, iš kurio "susikūrė" jūsų personažo siela.
 Pabaigus darbą, personažui reikia mostelėti lazdele ir ištarti burtažodį Tulehasvase. Tada vanduo sustinks tarsi želė, tačiau pavidalai liks paviršiuje. Ant dubenėlio reikia priklijuoti pergamento skiautelę su personažo vardu ir nunešus padėti į didžiulį akvariumą ant mokytojo stalo. Tada kiti reikmenys dings.
 Vėlgi, jei personažui kils kokių nors klausimų arba bus neaiškus jų sielos pavidalas, visada galima paklausti/užkeikti/aprėkti Aleksą.
 Sėkmės!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Aleksas Senkleris »
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.

*

Neprisijungęs Aleksas Senkleris

  • Burtininkas
  • **
  • 19
  • Lytis: Moteris
Ats: I-oji Ateities būrimo pamoka visiems kursams
« Atsakymas #9 Prieš 9 mėnesius »
 Aleksas rengėsi patogiai įsitaisyti krėsle, atsiversti vieną iš ypač pamėgtų knygų ir pagaliau pasimėgauti tyka, ramybe ir šilta kava (varge, dar truputis, ir jam išsivystys priklausomybė), kai staiga išgirdo gana šaltą ir kandų balsą.
 Sunkiai atsidusęs ir stengdamasis nesudejuoti iš irzlumo, nes tai labai pakenktų jo, kaip mokytojo, reputacijai, vaikinukas pakėlė akis ir prismeigė septintakursį prie suolo su visu savo triuškinamu autoritetu, žybsinčiu akyse.
 - Jei jau nenori ateiti į kabinetą, manau, kad galiu tave pakviesti maloniam pasisėdėjimui po pamokų. Keturių valandų viskam išsiaiškinti turėtų pakakti. Tačiau, nemanau, kad tai geras pasirinkimas, todėl būtų gerai, jei viską pasakytum čia ir dabar, jei tik šito nori.
 Jis kiek įmanoma tvirčiau, jausdamas, kaip iš jo su pasimėgavimu dulka visas žvalumas, žvilgtelėjo į septintakursį, norėdamas duoti jam suprasti, kad turi apytiksliai dešimt sekundžių viską iškloti. Tačiau tik pamatė, kad vaikinukas, visiškai nepaisydamas jo ir praktikos užduoties, kažką paišalioja.
 Sunkai atsidusęs, Aleksas grįžo į savo vietą. Tas Senkleris atrodė kietokas riešutėlis, tačiau mokytojas labai tikėjosi, kad jie turi bent kažką bendro. Nes jei faktas, kad jis susigiminiavęs su šiuo surūgusio pieno buteliuku, yra tiesa, tai iš to - maža džiaugsmo.
 Šitaip mąstydamas ir mėgindamas atgaivinti žvalumą ir viltį, Aleksas netikėtai vėl išgirdo tą kandoką balsą - šįkart jis skambėjo visai arti - prie pat jo stalo.
 Pakėlęs akis, Aleksas išvydo tą vaikėzą, kuris, atrodo, pagaliau nutarė atlikti praktikos užduotį ir atvėžlino prie jo stalo pasiimti lapelio. Profesorius viską stebėjo, pasiruošęs bet kada šokti ant kojų, nes jo instiktai, kurie jau buvo susipažinę su Anetos ožiavimusi, diktavo jam, kad tas vaikigalis tuoj išsprogdins visą klasę.
 Tačiau berniukas  nieko drastiško nepadarė, tik paėmė lapelį ir kažką pasakė, kyštelėdamas Aleksui po nosimi savo piešinius.
 Kad ir kaip raudonplaukiui buvo sunku tai pripažinti, berniukas turėjo talentą dailei. Aneta visuomet mėgo meną. Ne tik muziką, bet ir šokius ar literatūrą . Aleksą ši sritis taip pat domino, todėl jis nuo pat mažens skaitinėjo įvairias knygas, rašė ir grojo įvairiais instrumentais. Jis domėjosi ir piešimu, tad vylėsi, kad nors tai galės padėti jam ir, jei pagaliau teisingai perskaitė užrašą ant mantijos, Alanui geriau sutarti.
 Piešiniai atrodė tarsi kokie simboliai - po brūkšniais ir išlinkimais slypėjo daugelio metų istorija.
 Aleksas sumišęs papurtė galvą.
 - Ne, Alanai, - jau maloniau, nei prieš tai tarė jis, -  Bijau, kad nematau tarp jų jokio ryšio. Jei tai susįję su Senklerių gimine, nesivilk, kad ką nors apie ją žinosiu. Niekad negalvojau, kad toks valkata, kaip mano tėvas galėtų pradėti tokią giminę. Gal vis dėl to užeitum pas mane po pamokų? Arba galėtume kada nors pasivaikščioti ir pasikalbėti. Žinoma, jei tik tave domintų. Aš nieko nesu girdėjęs apie mano šaknis, bet noriu kuo daugiau sužinoti. Be to, - jis šyptelėjo, vėl žvilgtelėdamas į piešinius, - Turiu pripažinti, kad turi taentą dailei, o man ji taip pat įdomi. Gal ir tai liudija galimą mūsų giminystę, - tarė jis, nė pats nejausdamas, kaip akys ima žibėti iš vilties ir susižavėjimo. Pirmą kartą Alano balsas jam skambėjo ne tik kandus, šiek tiek stačiokiškas ir pasipūtėliškas, bet ir nuoširdžiai susidomėjęs. Ir jis vylėsi, kad toks atsakymas vaikinukui padės užmegzti ryšį.
 - Galų gale, juk jis dar beveik vaikas. Tokios naujienos jam turbūt taip pat buvo šokas, - pamanė Aleksas, ir, vėl patogiai įsitaisęs krėsle, gurkštelėjo kavos. Tada pakėlė akis į Alaną, švelniai šyptelėjo irm, jau kur kas maloniau nusiteikęs, ėmė laukti atsakymo. Stebuklas, ką su juo gali padaryti puodelis geros, šiltos kavos.

Ats: I-oji Ateities būrimo pamoka visiems kursams
« Atsakymas #10 Prieš 9 mėnesius »
Tas Senkleriūkštis atrodė dabar jau ryžtingiau. Bet Alanui tai buvo nė motais. Jis piešė sau ir nekreipė į jo kalbeles dėmesio. Nors profesorius turbūt jam pagrasino maloniu areštu. Ir tegul. Nei aš ten eisiu nei ką. Galvojo.
Bet padavus piešinius ryžtas sutrinti šitą apsišaukėlį į miltus ėmė tirpti. Nes jis pradėjo elgtis labai maloniai. O Alano noras elgtis bjauriai dėl to pradėjo nykti. Tai keistuolis. Pragaišau daugiau nei pusę pamokos, o jis kalba apie mano talentą dailei?
Be to jis dar pasakė kai ką labai įdomaus. Jų rate buvo vienas valkata. Kaip tik Aurio tėvas. O Šis mokytojas kaip tik ir priminė Grifui pusbrolį. Jis nieko nežino apie mus. Tai aišku, kad nežino. Jei tėvas Amyras, tai būtų labai tikėtina. O jo mama ragana? Jei jo tėvas tikrai Amyras. Ar jie daug kartų matėsi? Ar Amyras smurtavo ir prieš jį? O gal aš tikrai perdėjau? Gal tai tik labai keistas sutapimas? Alanas užsistovėjo prie mokytojo stalo rankoje laikydamas praktikos lapelį. Vaikinas atrodė dabar užsimąstęs. O įžūlumo, su kuriuo pradėjo tą pažintį neliko nei ženklo.
- Ar jūs mėgstat piešti? - Paklausė. Tai nebuvo svarbus klausimas. Bet kad jų Alanas turėjo dabar begalę.
- Turbūt turime apie ką pasikalbėti. Man taip atrodo. Jūs man primenat vieną žmogų. Kada turite laiko? Galiu ateiti į jūsų kabinetą. - Geriausia atrodė viską išsiaiškinti. Gal aš neteisus. Gal perdedu. galvojo.
Paskui sugrįžo į savo vietą. Bevardė tylėjo. Gal jautė jo keistą nuotaiką. Alanas perskaitė lapelį. Atsiduso. Artimų žmonių daug nebuvo. Vienas dirbo čia. Mama turbūt irgi darbe. O Dori... Matyt bando užkariauti pasaulį, kai pagaliau jos nestabdau. Niūriai pamanė. Jam nereikėjo kvailo ateities būrimo, kad tai sužinotų. Bet tik tam, kad gautų kažkokį įvertinimą pradėjo lašinti lašus ant augalų.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 676
  • Taškai: 213
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: I-oji Ateities būrimo pamoka visiems kursams
« Atsakymas #11 Prieš 9 mėnesius »
Nuobodulį spinduliuojančiu veidu Eion sėdėjo ir apsimetė, kad klausosi, ką šneka profesorius. Nemėgo ateities būrimo ir džiaugėsi, kad profesorė Keit, geriausia šios mokyklos mokytoja, perėjo į kitą dalyką. Šito keistuolio galima ramia širdimi nemėgti, ar ne? Apie tai Eion kaip tik ir galvojo.
Sužinojęs, kad atsakė teisingai, prunkštelėjo. Pasakė bet kokią nesąmonę ir gavo taškų. Argi tai neįrodo šitos pamokos absurdiškumo?
- Aš nenoriu žinoti nei savo, nei bet kieno kito ateities! - nepraleido progos pasiskųsti, kai profesorius pagaliau perėjo prie praktikos. Neketino nieko daryti. Jeigu sugalvos skirti areštą, prašom. Eion tiesiog neateis. Jeigu šis profesorius taip gerai žino ateitį, suvoks, kad antrakursis neis. Vadinasi, nesivargins to arešto skirti. Dėl to neverta net apsimesti, kad stengiasi.
Vis dėlto buvo taip nuobodu, kad Eion galiausiai atsistojo nuo kėdės ir patraukė į klasės priekį. Ne dėl to, kad ketintų nuoširdžiai dirbti. Ne, tiesiog visai baigė užmigti.
- Čia nesąmonė, - priminė profesoriui ir iš dėžutės išsitraukė pirmą pasitaikiusį pergamento lapelį.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.