0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Brita Hedwig

  • I kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Greičiau mirsiu nei išduosiu.
Prie pat bibliotekos stalo yra lentyna su knygomis apie eleksyrus. Jeigu patrauksi knygą apie eleksyrų mokymo padėtį pasaulyje, knygų lentyna pasitrauks ir pasirodys kambarėlis. Jo lentynos nukrautos knygomis apie Hogvartso įkurėjus Helga Švilpyne, Roveną Varnanage, Gordriką Grifą ir Salazarą Klastuolį. Čia kėkvienas ras sau knyga. Ši vieta nenaudojama. Ją žino tik vienas kita vyresnis mokinys. Ir užklysta tik labai rėtai.

Vieną vakarą Brita klajojo koridoriuje. Ji ėjo į biblioteką. Nuėjusi ji patraukė į eleksyrų skyrių ir norėjo paskaityti kaip sekasi kitose mokyklose mokyti eleksyrų. Patraukusi vieną knyga ji labai nustebo. Priešais ją atsirado kambarys. Apžiūrėjusi visas knygas, dar labiau nustebo. Jos visos apie Hogvartso įkūrėjus! Brita pasiėmė po keletą knygų iš kėkvienos lentynos. Apie kėkvieną įkūrėją. Ir nubėgo į bendrajį kambarį jų skaityti.
– Tu įtraukta į sąrašą tų Žiobarų kilmės burtininkų, kurie neprisistatė komisijai.
– O tu neva Landynėje miršti nuo spuogelinės! Hariui, štai kam nereikėtų eiti, nes už jo galvą pažadėta dešimt tūkstančių galeonų!
– Puiku, liksiu čia, – burbtelėjo Haris. – Praneškite, jeigu įveiksite Voldemortą, gerai?

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 434
Ats: Slapta lentyna su knygomis apie Hogvartso įkūrėjus
« Atsakymas #1 Prieš 3 mėnesius »
Gruodė kaip ir kiekvieną vakarą ruošėsi egzaminams. Šį vakarą mergina nusprendė skirti eliksyrams ir todėl nuėjo į eliksyrų skyrių. Vartydama knygas kelias netyčia numetė ant žemės. Knygas skubiai pakėlė. O tada pamatė, kad atsiradusiame plyšyje kuriame turėjo gulėti knygos pasirodė mažas plyšelis, už kurio ji išvydo lyg ir kažkokio kambarėlio kraštą. Mergina susidomėjo. Na, tai nebuvo jai labai būdinga. Lįsti į nežinomybę. Bet ar dėl to, kad daug laiko leido su Milu. O gal dar ir todėl, kad daug bendraudavo su Eion joje atsirado ir šioks toks nuotykių troškimas. Taigi ji ėmė traukti knygas tol, kol galėjo įeiti į tą kambarėlį.
Kaip įdomu. Nei nežinojo apie kažkokį slaptą kambariuką bibliotekoje. Mergina nusitraukė vieną knygą nuo lentynos. Pavadinimas rodė, kad tai knyga apie mokyklos įkūrėjus. Bevartant knygas pamatė nedidelę juodą knygutę pavadintą "Paskutinieji Hario Poterio ir tamsos valdovo karo metai". Ta knygelė buvo netvarkingai įkišta į lentyną. Ir nesiderino prie kitų. Nes jau praverstose knygose buvo kas nors pasakojama apie Hogvartso įkūrėjus. Gruodė paėmė knygelę. Ėmė vartyti puslapius. Vertė ir vertė, kol pamatė pirmą paveikslėlį. Ten buvo kažkoks senas namas. Gruodė įsižiūrėjo į jį. Kažkuo tas paveiksliukas traukė. Staiga, name išryškėjo langas. Pro tą langelį ji galėjo matyti namo vidų. Matė kažkokį seną kambarį. Gruodė pasilenkė arčiau. Plaukų sruogelė netyčia užkrito ant puslapio, kaip tik ant to lango. Ir tada, merginos kojos atsispyrė nuo žemės ir ji stačia galva įvirto pro tą langą.
Gruodė suklykė iš netikėtumo, bet niekas negirdėjo. Ji susmuko ant grindų. Tamsiame prieškambaryje.
Čia buvo taip niūru. Rimeikaitė nulindo į kampą ir ten susigūžusi stebėjo. Taip bijojo, kad nedrįso nei krustelėti. Matė namų elfų galvas prikaltas ant sienos, parverstą skėčių stovą. Kažkokias užuolaidėles, kurios kažką dengė. Prieškambaris buvo toks dulkėtas. O tada atsivėrė durys.
Ir ji nustebusi pamatė, kaip pro jas įeina trys žmonės. Tikros legendos. Atpažino juos, nes pamatė randą vieno vaikino kaktoje. Truputį nurimo. Jie dabar pamatys Gruodę ir paklaus ką ji čia veikia. O ji pasakys kaip yra. Bet niekas į merginą nekreipė dėmesio.
Haris, Ronis ir Hermiona žvalgėsi. Atrodė sunerimę. Tada kažkas jiems pasidarė. Gruodei atrodė, kad gal jiems bloga. Tai netruko ilgai. Ir Hermiona išmikčiojo.
- Tai... Tur... Turbūt bu... Buvo liežuvio supančiojamieji kerai, kuriais Baisioji akis užbūrė namus nuo sneipo. - Dabar Gruodė susivokė kur esanti. Taip. Ji Fenikso Brolijos būstinėje. Juk jau seniau girdėjo apie šį namą per magijos istorijos pamokas.
Kad ir žinojo kur atsidūrė lengviau nepasidarė. Ji tyliai aiktelėjo ir dar labiau susigūžė, kai iš tamsos išlindo baisi figūra. Aukšta, papilkusi. Tuščiomis akiduobėmis. Gruodė net kvapą sulaikė iš siaubo. Ne ji viena persigando Hermiona irgi suriko. O dar ir užuolaidėlė nuslydo ir Gruodė pamatė ką ji dengė. Tai buvo moters portretas. Kuris dabar piktai klykė.
Tas padaras parodė pirštu į Harį.
- Ne. - Griežtai pasakė jis. - Ne mes tave nužudėme. - Ir kai jis tai ištarė pamėklė sprogo. o Gruodė kartu su kitais užsikosėjo nuo siaubingo dulkių debesies pasklidusio po prieškambarį.
- Šiukšlės, purvakraujai! Gėdos žymė ant mano tėvų namų slenksčio! - Klykė moteris iš paveikslo, kol Haris ją užtildė.
Ronis Guodė Hermioną. O Gruodė užsisvajojo, kad čia atsidurtų Milanas ir ją ištrauktų. Ką man daryti?
Jie kalbėjosi. O Gruodė neįsivaizdavo ką daryti. Šioje tikrovėje mergina buvo nematoma. Trijulė patraukė iš vestibiulio. Kad ir kaip bijojo Gruodė nenorėjo čia likti. Ką gali žinoti. Gal vėl pasirodys ta pamėklė ir ką nors padarys. Taigi tamsiaplaukė atsistojo ir nusekė paskui kitus.
Visi buvo tokie susirrūpinę. Dabar jie atėjo į svetainę. Už langų tvyrojo tamsa. Tai matyt vakaras, kai jie pabėgo iš vestuvių. Kai prasidėjo horokrusų medžioklė. Pamanė. Bet tai neguodė. O jeigu liksiu čia amžinai? Galvojo. Panoro apsiverkti. Bet susilaikė. Tik krūptelėjo, kai pasirodė žebenkšties formos gynėjas ir informavo, kad viskas gerai.
- Ei. Ar girdite mane! - Pradėjo šūkčioti. Bet niekas į ją nekreipė dėmesio.
- Tualetan. - Su kažkokiu skausmu balse pasakė Haris ir dingo iš kambario. O Gruodė galvojo ką daryti. Vis labiau panikavo. Ji ėmė vaikščioti po kambarį. Vis tiek niekas nematė. Po kelių minučių tokio lakstymo prisiminė vieną daiktą. Minčių koštuvą. Tokio dubens niekada nematė. Bet skaitė apie jį. Efektas panašus. Nors tai ir neprisiminimai. Bet gal pavyks. Gruodė pradėjo šokinėti. Gal pakils ir nusklęs atgal. Kaip minčių koštuve. Stryktelėjusi porą kartų pajuto, kad kyla. Kyla kažkur ir pagaliau kojos vėl trinktelėjo į žemę. Apsidairiusi susivokė, kad yra bibliotekoje. Rankose laiko knygą. Kurią skubiai užvertė ir įmetė į lentyną. Reikėjo prisėsti. Ką ir padarė. Atsisėdo ant žemės ir leido nuo savęs pamažu nuslinkti baimei.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 mėnesius sukūrė Gruodė Rimeikaitė »

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • I kursas
  • *
  • 579
  • Taškai: 322
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Slapta lentyna su knygomis apie Hogvartso įkūrėjus
« Atsakymas #2 Prieš 2 savaites »
Kad ir kaip būtų nejauku tai pripažinti, Oliveris pavydėjo broliui. Jis ėjo kažko veikti su Auriu, o štai tylesniam dvyniui likusi veikla buvo mokslai. Žinoma, tą daryti irgi reikėjo, bet galvoje nuolat sukosi mintys apie tai, kad net ir tėčio draugui jis yra nuobodus, dėl to pasikvietė tik Eliotą.
Vildamasis, kad tai padės susikaupti, Oliveris patraukė į biblioteką. Klastūnyno bendrajame kambaryje buvo per daug klegančių mokinių, kurie labai priminė, kad artimiausias žmogus šiuo metu yra nuotykyje.
Berniukas jau žinojo apie slaptą lentyną. Ją atrado visai netyčia, bet nutarė dabar tuo pasinaudoti. Taip jam tikrai niekas netrukdys, ir jis galės ramiai pasimokyti. Jau neteko vilties kada nors išmokti transfigūraciją, bet dėmesį šiandien skyrė būtent jai.
Ilgokai mokėsi teoriją, persirašė visą informaciją į sąsiuvinį. Pagaliau išsitraukė burtų lazdelę ir ruošėsi imtis praktikos, bet tada kažkas atskrido. Iš pradžių nesuprato, kas tai, bet galiausiai pamatė lėktuvėlį. Įtariai spoksojo į jį, bet galiausiai ryžosi paimti ir nustebęs suprato: tai laiškelis nuo Aurio. Gal jie su Eliotu visai netyrinėjo? Ar gali būti, kad tėčio draugas aiškino broliui, kad reikia stengtis? Oliveris nusišypsojo ir dar kartą perskaitė klausimus. Jie buvo visai paprasti. Negali būti, kad Eliotas nežino atsakymų, bet jeigu jau Auris prašo, jis pasistengs padėti. Įsidėjęs laiškelį į kišenę Oliveris dar kartą perskaitė reikiamą transfigūracijos burtažodį ir išsižiojo ruošdamasis jį panaudoti praktiškai.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • I kursas
  • *
  • 414
  • Taškai: 468
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Slapta lentyna su knygomis apie Hogvartso įkūrėjus
« Atsakymas #3 Prieš 2 savaites »
Pirmiausia, aišku, nulėkė į Klastūnyno bendrąjį kambarį, bet ten Oliverio nerado. Kambario draugas pranešė, kad matė tylųjį dvynį išeinantį su knygomis rankose. Viskas aišku. Oliveris mokosi. Ką gi, nuo to tik geriau - didesnė tikimybė, kad iš karto atsakys į tuos klausimus, kurie tiesiog degino Elioto akis. Jis vis dar negalėjo patikėti, kad susitikimas su Auriu baigėsi ne nuotykiu, o kažkokia nesąmone, kurios metu jis pažadėjo pasistengsiantis mokytis. Ką gi, kokias dvi dienas teks pasistengti, o tada tikėtis, kad Auris viską pamirš.
Gerokai mažiau entuziazmo persmelktais žingsniais berniukas nuslinko į biblioteką. Ten sėdintys pirmakursiai parodė, kur ieškoti Oliverio. Jis, pasirodo, dar ir slaptas bibliotekos vietas atrado. Tai visai nepritiko Elioto dvyniui, bet apie tai šnektelės vėliau. Dabar reikėjo atsakyti į kvailus klausimus.
- Oliveri, man reikia pagalbos! - tiesiai šviesiai pareiškė brolis. - Tu tikrai žinosi atsakymus į klausimus. Pasakyk juos ir man!
Nei prašau, nei ko nors panašaus į tai Elioto žodžiuose nebuvo. Jis spoksojo į brolį ir galiausiai susiprato pateikti tuos klausimus. Išsitraukė bjaurų lapelį ir ištiesė jį Oliveriui. Pasimokyti jis galės ir vėliau. Dabar dvynys prašė pagalbos.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • I kursas
  • *
  • 579
  • Taškai: 322
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Slapta lentyna su knygomis apie Hogvartso įkūrėjus
« Atsakymas #4 Prieš 2 savaites »
Burtažodis buvo sudėtingas, todėl Oliveris labai susikaupė. Deja, netrukus visos mintys buvo išblaškytos - pasirodė Eliotas. Berniukas tuo tik džiaugėsi, tačiau netrukus paaiškėjo, kad Auris buvo teisus. Jis pernelyg gerai perprato Eliotą. Tai nebuvo didelė problema, bet kad brolis jį prisiminė tik prireikus pagalbos, kiek skaudino. Oliveris paėmė lapelį. Jame išties buvo tie patys klausimai, kuriuos jau buvo perskaitęs. Bet čia berniukas susidūrė su problema. Tėčio draugas buvo teisus - jis turi ne pasakyti atsakymus, o padėti Eliotui mokytis. Bet tai dvyniui, deja, visiškai nepatiks. Sakyti, kad nežino, irgi negali - tikrai nemeluos. Taigi dabar gerokai už brolį tylesnis dvynys nežinojo, kaip elgtis toliau.
- Aš tau galiu pasakyti, kur rasti atsakymus, jeigu tu jų nežinai, - galiausiai nelabai ryžtingai ištarė, nors tai Eliotui irgi nepatiks. Dar neryžtingiau pridūrė: - Juk mokėmės šituos dalykus, tai visai nesudėtinga… Ar tikrai nežinai?
Liūdnai pažvelgė į Eliotą. Atrodė, kad jeigu jis ir toliau nesimokys, vieną kartą gali baigtis blogai. Gal net liks antriems metams (mintis, kad brolį iš viso gali išmesti iš mokyklos, buvo pernelyg baisi, tad Oliveris atkakliai ją stūmė į šoną). Vadinasi, turi padėti.
- Pirmas klausimas yra apie velnio raizgus, - pradėjo Oliveris. - Tai yra augalas. Vadinasi, atsakymą gali surasti herbologijos vadovėlyje. Gal turi jį čia?
Nedrąsiai žvilgtelėjo į brolį ir bandė suprasti, ar pernelyg jo nenuvils. Eliotas turbūt nori ne to, bet Oliveris žinojo: tiesiog atsakydamas į klausimus visai jam nepadės.