0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Gloria Clarke

  • Burtininkė
  • ***
  • 136
  • I'm the road to the Hell.
[Pamokos tema: Senovės Graikijos dievai ir jų magija]

     Kas per velnias.... Gerai, šiame prakeiktame pastate ji jau buvo ne pirmą dieną (visa laimė, kad jos pamoka nebuvo pačią pirmą mokslo metų dieną!), tačiau vis tiek iki šiol nesuvokė kaip tai įvyko. Kodėl didžiausias jos košmaras turėjo vėl pasikartoti? Visas gėris pasibaigė tą pačią akimirką kuomet Gloria kirto Sicilijos sieną ir, kažin kokio velnio, grįžo į nelemtą gimtinę - Didžiąją Britaniją. Kažkoks košmaras. Šita šalis traukia visas pasaulio nelaimes, taip pat ir Hogvartsą. Šią akimirką, per prievartą ir nenoromis šliauždama į savo kabinetą, kuriame ir taip jau buvo prasidėjusi pamoka, o pati profesorė (kvailas titulas) keletą minučių vėlavo, Gloria keikė kiekvieną sutiktą objektą, o labiausiai - pagaliau pasiektas Magijos istorijos kabineto duris. Visa jėga atvožusi minėtąsias duris, baltaplaukė garbanė, sklidina pykčiu ir neigiama emocija, su trenksmu įpuolė į kabinetą.
     - Kaip čia karšta! - sukliko Clarke ir dar labiau padidino savo įsiūtį prieš pirmąją pamoką. - Jau ir taip tragedija čia ateiti, o dar ir kabinetas tvankus! - atsigręžė žudančiu žvilgsniu į susirinkusius mokinius. - Kvailiai, ko lango nepravėrėt?! Jau kiurksot čia septynias minutes, suku pasijudint ir langą pravert?
     Išsitraukusi lazdelę iš mantijos kišenės, Gloria ja mostelėjo nukreipusi į langą ir bežodinių kerų pagalba pravėrė visus kabineto langus. Plūstelėjo šaltas, gaivus rudeninis oras. Nuplevėsavusi su besisklaidančia mantija per visą klasę link savo stalo, Clarke atsigręžė į klasę ir nužvelgė krūvą vaikigalių, kurių jau šią akimirką nekentė. Jeigu jūs neegzistuomete, tai man irgi nereikėtų egzistuoti šioje kankinančioj pily, žinote tai? Norėjo ištarti žodžiu, bet kažkodėl prigando liežuvį. Vietoj to garbanės lūpas paliko šalti, griežti žodžiai:
     - Tvarką mano pamokose žinote... - padarė netrumpą pauzę ir tuomet peršoko prie visai kitos temos: - Šiemet mokinsitės apie Senovės Graikijos pasaulį ir Magiją jame. Tikiuosi ties čia viskas aišku, - nužvelgė visus kritiniu žvilgsniu, o tuomet patraukė link savo stalo ir ėmė kraustyti kažkokius dokumentus, užrašus pamokoms iš vienos krūvos į kitą, kelis į stalčių ir dar bala žino kur. Žodžiu, užsiminė savo reikalais, bet tuo pačiu ir kalbėjo, bet tik taip tarp kitko, per daug tam neskirdama dėmesio. - Šiandien pradėsime nuo vienos svarbiausių temų - Senovės Graikų pasaulio dievybių. Turėtumėte žinoti, kad graikai, kaip ir kitos senovės tautos, tikėjo, kad jų gyvenimą valdo daugybė dievų. Deivės ir dievai (kuriuos graikai įsivaizdavo lygiai tokius kaip jie patys, tik daug stipresnius, išmintingesnius, amžinai jaunus ir nemirtingus) gyveno tarp žmonių, su jais bendravo, padėdavo laimėti karus, saugojo nuo ligų arba stichinių nelaimių, o kai supykdavo - žiauriai bausdavo. Būtent už to burtininkai, gyvenę Senovės Graikijoj, puikiai slėpėsi. Jie galėjo burti, naudoti magiją ir to neslėpti - vis vien viskas buvo priskiriama dievams. Jei atsitikdavo kas nors netikėto ar blogo, graikai dažniausiai tai pateisindavo tam tikros dievybės rūstybe, kai iš tikrųjų tai buvo magiško kraujo žmogus, kuris buvo ne toks subtilus kaip įprastai. Kadangi dėl visko, kas neįprasta, buvo kaltinami dievai, raganoms ir burtininkams Senovės Graikijoje buvo lengviau susilieti su žiobarų populiacija nei Europos viduramžiais, kai raganų medžioklė buvo gana populiari, - iš už stalo išlindo Klajoklė. Garsiai murkdama pasitrynė į Clarke kojas, palikdama savo baltų plaukų ant juodos profesorės mantijos ir liuoktelėjo ant stalo.
     - Žmonių gyvenimą labiausiai veikė keturiolika dievų, kurie globojo svarbiausias gyvenimo sritis. Dešimt dievų nuolat gyveno ant Olimpo kalno, Hadas - požemių karalystėje, o Demetra, Dionisas ir Hestija dalį metų gyveno ant Olimpo kalno, dalį tarp žmonių. Beveik trijų kilometrų aukščio Olimpo kalno debesų apsuptoje viršukalnėje dievai gyveno krištoliniuose rūmuose. Nuo Olimpo viršūnės dievai stebėdavo žmonių gyvenimą, lemdavo jų likimą, prasižengusius bausdavo, o juos garbinančius apdovanodavo savo srities sėkmėm ir turtais, - įdėjo paskutinį pergamentą į stalčių, jį garsiai užtrenkė ir įsistebeilijo į susirinkusius vaikus savo žudančiu žvilgsniu. - Jūsų užduotis šiandien bus apsimesti viena iš keturiolikos pagrindinių dievybių, kurias, beje, kitai pamokai turėsite išmokti mintinai! Dievo vardą bei globojamą sritį - sąrašą rasite vadovėlio trisdešimt ketvirtame puslapyje. Na, o šiandien išgersite vieną buteliuką koliūpo sulčių ir pasinersite į pusvalandžio trukmės miegą. Būdami miego stazėje pateksite į ant Olimpo kalno esančius dievų krikštolinius rūmus ir patapstie vienu iš dievų. Jus pasieks pranešimas apie tinkamą arba netinkama graikų elgesį ir, pasinaudodami kerų pagalba, turėsite graikus atitinkamai nubausti arba apdovanoti pagal savo globojamą sritį, - nutilo ir įsistebeilijo į mokinius.
     - Klausimų bus? - pridūrė tokiu tonu, kad net jei ir buvo, visi tą pačią akimirką turėjo išgaruoti.

[Papildoma informacija: Buteliukai su koliūpo sultimis stovi ant palangės - vienam mokiniui po vieną. Būtų gerai, kad jų nedaužytumėte. Pirmame post'e turite parašyti kaip pasiimate buteliuką ir išgerete sulčių. Po pirmais jūsų post'ais parašysiu į kokį dievą įsikūnys jūsų personažai. Jeigu jau kurį laiką nesulaukiate mano komentaro - rašykite į Discord, kad būtų greičiau. Išgėrę sulčių ir patapę dievais personažai turi kažkokiu būdu (galite patys sugalvoti kokiu) pamatyti/sužinoti/išgirsti apie kažkokio graiko prasižengimą arba nuopelną (galite patys pasirinkti ką) to dievo globojamoje srityje. Tuomet jūsų personažai turi panaudodami bet kokius kerus graikui padėti/skirti bausmę bausmę/apdovanoti. Personažai iš miego stazės pabunda kuomet panaudoja kokius nors kerus arba baigiasi laikas - 30 minučių. Beje, personažai būdami miego stazėje ir patekę į dievų rūmus gali susitikti, tiktais klausimas ar vienas kitą pažins, nes bus įsikūniję į kažkokį dievą ir nei išvaizdos, nei balso savo neturės.
Apie pamoką: 3 praktikos post'ai; vertinimo sistema čia; jeigu norėsite mano post'o, kad parašyčiau priskirtą dievą ar turėsite kokių klausimų - rašykite į PM arba DC; pamoka uždaroma kovo 23.]
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 715
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Koks skirtumas, kas pasaulyje įvyko prieš šimtą, kelis šimtus ar tūkstančius metų? Tai Eion visiškai nedomino, taigi jis sėdėjo klasės gale ir demonstravo nuobodulį. Pernai šitos pamokos buvo tikra kankynė, o naujoji profesorė nė nesiteikė pasirodyti klasėje. Ar tai reiškia, kad jau galima išeiti? Tikrai taip. Taigi Eion atsistojo, tačiau vos tai padarė, pasigirdo piktas riksmas. Nei čia karšta, nei ką mintyse pratarė, tačiau garsiai nieko nesakė. Įtariai spoksojo į jau nepatinkančią profesorę. Akivaizdu, kad ir ji yra areštų už nieką šalininkė. Ko gero, geriausia profesorės Henderson draugė. O gal Levinso, nes tam irgi kelių varžtelių trūksta.
- Nežinau aš tos tavo tvarkos, - pusbalsiu suburbėjo antrakursis, tačiau atsisėdo ir apsimetė, kad klausosi. Jam visai nebuvo įdomu, ką jie šiemet ar kada nors mokys. Jis to nedarys bet kuriuo atveju.
- Nieko aš negersiu! - nesusilaikęs garsiai sušuko. - Jūs tokia pikta, kad garantuotai bandote mus nunuodyti! Tai jau ne, aš to nedarysiu.
Eion priėjo prie buteliukų ir paėmęs vieną kuo drąsiau nužygiavo iki profesorės. Atkišo skystį jai ir išdrožė:
- Įrodykite, kad šitas daiktas nepavojingas. Išgerkite jo pati.
Kalbėjo daug drąsiau nei jautėsi, bet tikrai neketino atlikti tokios kvailos užduoties.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Nusišvilpt jam buvo ant magijos istorijos. Jei jau norėtų, tai apie praeitį paskaitytų knygose. Minutės tirpo, o mokytojo nebuvo. Alanas siuto, kad čia turi gaišti savo brangų laiką. Reikėjo bėgt iš pamokų. Galvojo. Jis pasidėjo galvą ant stalo ir užsimerkė. Bent jau bus galima pamiegoti. Nutarė. Ir tada atsidarė durys. O pro jas įžirgliojo pati Mirties Šmėkla. O ne... Atsiduso. Ką ji čia pametė? Dabar jau labai, tūkstantį kartų labai gailėjosi, kad čia atėjo.
- Jei būtume atidarę langus, būtumėt pradėjus aiškinti, kad siaučia skersvėjis. Taip kad nepradėkit. - Pasakė jau atsitiesęs ir žvelgdamas tiesiai į ją. Paaiškėjus, kad reikės gerti eliksyrą dar labiau paniūro. Nenorėjo gerti nieko, ką duos šita profesorė. Nors, koks skirtumas? Blogiau nebus. Pagalvojo ir nuėjęs pasiėmė buteliuką. Tikėjosi, kad galės pavirsti Hadu ir siautėti Olimpe karrtu su visais Tartaro demonais.
Jis atsuko buteliuką ir jį išgėrė. Mintis, kad kažkuriam laikui nereikės būti savimi staiga pradėjo net visai patikti.

[Poseidonas - vandens ir jūrų dievas.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Gloria Clarke »

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • VII kursas
  • *
  • 322
  • Taškai: 18
  • Baigę aukštąjį mokslą, apvalūs kvailiai tampa daugiakampiais.
  Vega sėdėjo magijos istorijos pamokoje, o ją vedė... Gloria! O ne! Kodėl ir vėl ji? Ar šiais metais taip pat už kiekvieną kostelėjimą galima būti apšauktam, netekti taškų ar gauti areštą?! Išsigandusi pagalvojo varniukė. Taip, net būdama ketvirtame kurse varniukė jos bijojo. Ji stengėsi save įtikinti, kad jau yra didelė ir negali tokių dalykų bijoti, tačiau suprato, kad nieko nepakeis. Puikiai jautė, kad labai jos bijo ir negalėjo sau meluoti. Ji tikrai netryško noru gauti areštą. Taip, ir taškų atėmimas buvo blogai, tačiau dabar varniukei tai kiek mažiau rūpėjo, nors ktių profesorių pamokose apie tai išvis negalvodavo, nes žinojo, kad devyniasdešimt devyni procentai, jog taip nenutiks.
  Vos nedrebėdama ji išklausė visą praktiką ir nuėjo nuo palangės pasiimti buteliuko su gėrimu, kuris turėjo sukelti tą miegą. Įdomu kokių gi čia nuodingų ingredientų yra. Pagalvojo mergaitė prisiminusi, kad anksčiau Gloria dėstė nuodus ir vaistus ir ne visi eliksyrai, kurių gamybos ji mokė buvo patys geriausi. Vis dėlto šviesiaplaukei nieko neliko kaip tik išgerti eliksyrą. Ji tą ir padarė, o tada iškart paniro į miegą.

[Afroditė - meilės ir grožio deivė.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Gloria Clarke »
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.

*

Neprisijungęs Brita Hedwig

  • I kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Greičiau mirsiu nei išduosiu.
Brita nuobodžiaudama suko plaukų sruogą aplink pirštą. Ji buvo skaičiusi kad Magijos istorija - pats nuobodžiausia pamoka. O kadangi buvo girdėjusi, kad profesorė nenoriai susitaikė su dėstomu dalyku, atsivilko į pamoka visa surūgusi ir nelaiminga. Sedėdama savo suole ji laukė kada gi pasirodys nauja profesorė. Mergaitė girdėjo įvairių lūkeščių. Vieni norėjo kad šį kartą dėstytų vampyras, kiti monstras. Bet sulaukusi mokytojos nustėro. Atrodė kad šikšnosparnis atplasnojo į pamoką. Ji matė kad kiti mokiniai nustėri. Tai buvo Gloria Clarke. Brita buvo girdėjusi kad Gloria yra labai griešta. Ir prieštai dėstė Nuodus ir vaistus. Sulaukusi ką ji pasakys apie pamoką nustėro. Buvo girdėjusi kad Senovės romoje dievai ištisai kariaudavo. Pasiemus mažą buteliuką apžiūrėjo ir išgerė. Tada pasinėrė į saldų besapnį miegą.

[Hermis - dievų pasiuntinys, keliautojų ir prekybos dievas.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Gloria Clarke »
– Tu įtraukta į sąrašą tų Žiobarų kilmės burtininkų, kurie neprisistatė komisijai.
– O tu neva Landynėje miršti nuo spuogelinės! Hariui, štai kam nereikėtų eiti, nes už jo galvą pažadėta dešimt tūkstančių galeonų!
– Puiku, liksiu čia, – burbtelėjo Haris. – Praneškite, jeigu įveiksite Voldemortą, gerai?

*

Neprisijungęs Gloria Clarke

  • Burtininkė
  • ***
  • 136
  • I'm the road to the Hell.
    Atrodė, kad viskas paprasta - jie nueina, pasiima sulčių, išgeria ir tada panyra į miegą. Viskas. Gloriai ramybė visą pamoką, paprasčiau nebūna. Iš pradžių viskas taip ir klostėsi. Tuo tarpu Klajoklė nulipo nuo stalo ant baltaplaukės kojų, apsisuko porą ratų ir murkdama klestelėjo susisukdama į kamuoliuką. Clarke ėmė ją glostyti stebėdama mokinius, imančius koliūpo sultis, grįžtančius į savo vietą ir nuklystančius į miegą. Viskas buvo tobula iki kol vienas šviesiaplaukis iškrypėlis neprisiartino prie garbanės stalo, atkišęs sultis į priekį lyg kokį grasinimą. Moteris nužvelgė šį moksleivį žudančiu žvilgsniu ir tarė:
     - Paklydai? - šaltai ištarė atkreipdama visų dar nemiegančių dėmesį. Kuomet šis vaikėzas nesitraukė, Clarke prisiartino prie pat jo veido ir lediniu balsu pagrasino: - Prašyčiau pagarbos vyresniems už save, aišku? Kai tapsi pats profesorius, tuomet galėsi nurodinėti ką kam daryti, o dabar gali arba gerti šį viralą, arba eiti pas Evenstar ir prašyti, kad išmokintų virti tokį patį ir pats pasigaminęs galėsi grįžti į mano pamoką ir jį išgerti, - po pauzės, nenutraukdama ledinio žvilgsnio, dar pridūrė: - O gal man pačiai reikės tas sultis supilti tau į gerklę?
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.

*

Neprisijungęs Brita Hedwig

  • I kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Greičiau mirsiu nei išduosiu.
Atrodo pabudau. Keista. Ko tie visi žmogeliai ten bėgioja?
Eisiu paklausysiu ką jie ten psakoja.
Galvojo Brita atsibudus. Prabudusi ji atsidūrė ne klasėje, o kažkokiame kambaryje išpuoštame marmuro statulomis. Priėjusi prie žmogelių pradėjo klausytis. Ir nenusivylė:
- Ar girdėjot apie tą nusikaltelį?
- Aha. Kaip keista kad jo dar nepagavo.
- Na, bet gal dievas Hermis pagelbės?
Brita suprato kad tiems žmonėms reikia pagalbos. Tad prislinko arčiau ir pradėjo klausytis. Ir vėl liko patenkinta:
- Na, tas vagis pavogė pilna karališkų pono žygio batų.
- Eik jau, Igne. Jis pavigė burtininkų skraidančiuosius kilimus.
Supratusi kad jie burtininkai. Nusprendė susidelioti veiksmų planą. Bet burtus galima naudoti tik gale. Ir viską eikia padaryti per 30 minučių. Dabar jau buvo likę 20.
– Tu įtraukta į sąrašą tų Žiobarų kilmės burtininkų, kurie neprisistatė komisijai.
– O tu neva Landynėje miršti nuo spuogelinės! Hariui, štai kam nereikėtų eiti, nes už jo galvą pažadėta dešimt tūkstančių galeonų!
– Puiku, liksiu čia, – burbtelėjo Haris. – Praneškite, jeigu įveiksite Voldemortą, gerai?

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Jis klausėsi nuostabios muzikos ir stebėjo kaip rūmų salėje šoka žavingosios mūzos. Žinoma, niekas gražiau neskambėjo Poseidonui už jūros bangų mūšą ar jo mielosios žmonos Amfitritės balsą. Bet ir ši muzika bei grakštus šokis privertė užsisvajoti ir puikiai jaustis. Kaip gi kitaip galėjo būti, juk Olimpo rūmuose visiems visuomet linksma ir gera.
Šiandien atvyko čia palikęs trumpam savo prabangiuosius rūmus glūdinčius jūros dugne. Sėdėjo dabar soste. Turėjo tokią gerą vietą, juk buvo griausmavaldžio Dzeuso brolis. Mėgavosi ambrozija ir įsivaizdavo, kad šis vakaras praeis besilinksminant. Bet klydo.
Suprato tai tuomet, kai pro salės duris įžengė vienas iš jūroje gyvenančių dievų. Glaukas. Jis globojo jūrininkus ir žvejus. Be to turėjo pranašo dovaną. Buvo išmintingas. Dabar Glaukas artinosi prie Poseidono sosto. Atrodė susirūpinęs. Galbūt nenorėjo užrūstinti besiilsinčio dievo. Bet šiandien Poseidonas buvo gerai nusiteikęs ir ketino jį išklausyti ir nepriekaištauti dėl to, kad su savo žiniomis pertrauks malonų vakarą.

*

Neprisijungęs Brita Hedwig

  • I kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Greičiau mirsiu nei išduosiu.
Brita sugalvojo, kad pradžioje išklausys daugiau o tada pagal tai kur jis yra sugaus jį. Tad ji prislinko arčiau, bet per saugų atstumą. Ir vėl buvo patenkinta:
- Na, mano galva jis galėjo iškeliauti į karaliaus miškus. Jam būtų padėje su priedanga.
- Aurelija, ar negirdėjai kad jis patraukė į naudotų burtininkų daiktų krautuvėle.
Brita to pakako, kad galėtų susekti tą vagį. Ji patraukė į seną skersgatvį ant kurio kabojo iškaba:
Panaudotų Burtininkų daiktų krautuvėlė. Kažkaip labai aišku kad čia galėtų gyventi burtininkai. Tad neturėtų būti saugu, nes čia kėkvienas žiobaras gali užsukti. Pagalvojo Brita. Ji užėjo į vidų. Ten jau stovėjo keli policininkai. Kuriems jis buvo tik žmogus pavoges kelis kilimus. Bet burtininkams jis labai didelis nusikaltelis. Brita prasmuko tarp visų tų policininkų į galinį kambarį. Kuriame stovėjo tariamas nusikaltelis. Britos, atrodo jis nepastebėjo. Mergaitė išsitraukė lazdele, ir nukreipusi į vyrą sušuko:
- Sustink!
Staiga jis sustingo. O Brita pajuto kad sklendžia į viršų. Ir ji pamatė kad vėl stovi klasėje. O priešais stovi profesorė.
– Tu įtraukta į sąrašą tų Žiobarų kilmės burtininkų, kurie neprisistatė komisijai.
– O tu neva Landynėje miršti nuo spuogelinės! Hariui, štai kam nereikėtų eiti, nes už jo galvą pažadėta dešimt tūkstančių galeonų!
– Puiku, liksiu čia, – burbtelėjo Haris. – Praneškite, jeigu įveiksite Voldemortą, gerai?

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 715
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
- Pagarbą reikia nusipelnyti! Jūs vėluojate į pamoką ir dar rėkaujate! - piktai atkirto Eion, nors mintyse jau pradėjo svarstyti, kur čia būtų geriausia užsisakyti karstą. Bet ne, jis šitai bjauriai profesorei tikrai nenusileis. - Aš atėjau laiku ir ketinau mokytis. Profesorės klasėje nėra, o kai ji pagaliau pasirodo, kažką nusišneka apie tai, kad karšta. Ir jums atrodo, kad aš turiu jus gerbti? Tai jau ne.
Piktai nusisuko nuo moteriškės ir apsimetė negirdėjęs to grasinimo. Jeigu ji tai padarytų, o jis išgėręs tą nesąmonę liktų gyvas, jai geruoju tikrai nesibaigtų. Bet ar verta šitaip peštis nuo pirmos pamokos? Tikrai taip. Verta. Taigi atsisuko į profesorę Rėksnę ir nutaisė saldų balselį.
- Gerai, šį kartą aš šitą skystį išgersiu. Ir galbūt netgi atliksiu pamokos užduotį. - Žinoma ne. Jau šito tai tikrai nedarysiu. - Bet nepamirškite, mieloji Rėksne. Visos kitos pamokos bus jums tikra kančia.
Grįžęs į savo suolą Eion piktai pažvelgė į skystį ir susivertė jį į burną.

[Hadas - požemio karalystės dievas.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Gloria Clarke »
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • VII kursas
  • *
  • 322
  • Taškai: 18
  • Baigę aukštąjį mokslą, apvalūs kvailiai tampa daugiakampiais.
  Ji atsirado ant Olimpo kalno. Greitai suprato, kad pavirto meilės ir grožio deive Afrodite. Na ir pasisekė. Pagalvojo mergaitė. Apie tokius dalykus ji nelabai ką išmanė. Per keturioliką savo gyveimo metų neturėjo nei vieno vaikino, o savęs pernelyg gražia taip pat nelaikė.
  Vega, kuri dabar buvo Afroditė nusileido nuo to kalno. Patraukė į nedidelį miestelį, kuris buvo visai šalia kalno. Tiesa, nežinojo ar graikai gali ją matyti, todėl vis dėlto stengėsi niekam nepatekti į akis.
  Ji pastebėjo, kad visi miestėnai pradėjo traukti į pagrindinę aikštę. Bent jau Vega spėjo, kad ji buvo pagrindinė, nes buvo visai graži, nors ir nedidelė. Ji buvo grįsta rausvais akmenimis, šalia stovėjo keli plytiniai namukai, kuriose veikė parduotuvės. Dabartinė Afroditė pasislepė už vieno iš jų kampo, nes šiuo metu ten žmonių visiškai nebuvo. Absoliučiai visi susirinko į aikštę. Net pardavėjai. Mergaitė suprato, kad ten vyksta kažkoks susirinkimas. Visi kalbėjo apie miestelio gyvenimą ir dar kelis kitus dalykus, kurie Vegai atrodė visai nesvarbūs.
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Glaukas prisiartino ir nusilenkė. O tada prabilo.
- O, žemės kratytojau, jūrų valdove Poseidone, - Koks keistas sapnas. Pagalvojo Alanas. Kuris juk ir buvo šiuo metu jūrų dievu. Viskas atrodė taip tikra. Rūmai, mūzos, muzika. Net pati būsena. Atrodė, kad tikrų tikriausiai yra Poseidonas.
- Žinau, kad ši diena turėjo būti skirta puotai, šokiams ir muzikai. Bet turi manęs išklausyti.
- Aš klausau. - Atsakė jis. Nusistebėdamas savo griausmingu ir valdingu balsu.
- Šiuo metu skęsta žvejo laivelis. Liko be galo mažai. Jau už minutės žmogus, kuris sėdi laivelyje bus paskandintas galingųjų bangų. Jam mirus namus užlies sielvartas, liks viena jo žmona ir vaikai. Tas žmogus nuolat aukojo ir meldėsi tau. Aukojo derliaus vaisius, jei jų turėdavo. Jei užaugindavo ką nors darbšti jo žmona. Taip pat jis aukojo tau vyną. Galėtumei jam ranką ištiesti. Būki maloningas irNuraminki bangas šėlstančiąsias. O tada ir toliau švęski o didysis valdove. - Jis ilgai negalvojo ką turėtų daryti. Linktelėjo. Ir lyg lazdele pamojus atsirado nebe muzika ir juoku apsuptuose rūmuose, o šėlstančioje jūroje. Pasijuto besėdįs gražiame laive.
- Štai jis! Jau vandenyje! - Pasigirdo Glauko šauksmas.
Tikrai vandenyje kepurnėjosi žmogus. Gal iššoko iš skęstančio, bangų vartomo laivelio. Alanas Poseidonas rankoje turėjo savo burtų lazdelę. Žmogus murktelėjo į vandenį.
Wingardium Leviosa. - Tarė ryžtingai ir žmogelis iššovė iš vandens. Kybojo ore. Alanui beliko jį nuleisti į savo laivelį. Kad žvejįs būtų saugiai. Tai jis ir padarė. O tuomet nutyko jūros bangos. Nutilo šniokštimas ir vaikinas pakėlė galvą nuo savo suolo. Sėdėjo klasėje. Tikrai ne laive.
Sapnas mintyse plūkavo toks ryškus. Jam patiko. Pamiršo net kad yra labai piktas ir nepatenkintas tuo, jog visus metus pamokas ves profesorė Clarke. Kol kas negalvojo ir apie kitus savo rūpesčius. Dabar įgavo ūpo piešimui. Todėl atsivertė naują savo eskizų sąsiuvinį ir ėmėsi darbo. Piešė pieštukais. Pradėjo nuo aukšto kalno. Norėjo nupiešti viską. Tuos rūmus, mūzas, dievus. Viską. Žinoma tas užims daug laiko. Taigi, kol dar tęsėsi pamoka paniro visa galva į spalvas. Nežinojo per kiek dienų pabaigs. Nežinojo ar ilgai norės piešti tai, ką matė šioje pamokoje. Bet kol kas surado puikų užsiėmimą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Teleskopas stovėjo ant stalo. Teleskopas stovėjo ant stalo. Taigi ant stalo stovėjo du teleskopai, kurie buvo visiškai sveiki. O gal ir ne, tik Elliw, kuriai astronomijos prietaisai ir priklausė, to neprisiminė. Na, ji iš viso nežinojo, kur esanti, tad stebėtis turbūt nereikia. Bet viena buvo aišku - čia buvo ir ne ne ne ne ne ne neLiucija, kurios velsietė nuoširdžiai nekentė. Ji pradėjo kažką pliurpti, tačiau tokių bjaurių mergiūkščių net neverta klausyti.
- Tai tu kalta! - priminė bjaurybei Elliw ir atsistojo. Nė neįsivaizdavo, kodėl tai padarė. Aplinkui esantys nepažįstami berniūkščiai ir mergiūkštės kažkur ėjo, tad ir ši velsietė padarė tą patį. Elliw - gera mergaitė, kuri nori mokytis. Ir visai nesvarbu, kad to dažniausiai neprisimena. Taigi dabar atėjusi prie palangės ir netyčia numetusi kokius tris buteliukus ant žemės vieną pačiupo. Įdėmiai apžiūrėjo, nors jau buvo pamiršusi, kodėl tai daro. Su tam tikru smalsumu jį atkimšo ir išgėrė skystį. Iš karto pradėjo springti, tačiau nė nesusigaudžiusi, kad vyksta, užmigo.

[Dzeusas - dievų valdovas, žemės ir dangaus dievas.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Gloria Clarke »
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 715
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Atsimerkęs suprato esąs kažkur, kur yra tamsu. Kvaila profesorė kažką minėjo apie "krištolinius rūmus", bet akivaizdžiai nusišnekėjo. Tai, kur Eion buvo, visai nepanėšėjo nei į krištolą, nei į rūmus. Akivaizdu, kad profesorė nusišnekėjo. Kaip visada. Nors tai buvo pirma jos pamoka, klastuolis puikiai suprato, kad ji kitaip nemoka. Tik šnekėti visiškas nesąmones. Buvo pikta. Taip pikta, kad berniukas nė nepabandė suprasti, į kokį dievą įsikūnijo. Tikriausiai į jokį - kvaila profesorė nemoka normaliai aiškinti, tad turbūt vėl kažką pripliurpė.
Pradėjo slankioti ten, kur buvo, kol galiausiai beveik įsirėžė į kūnus tampantį jaunuolį. Tai nustebino, bet kartu ir šiek tiek sudomino. Bet kažkas čia buvo ne taip. Tuose kūnuose dar buvo sielos, o tai labai labai negerai. Eion susiraukė ir kurį laiką stebėjo, ką tas jaunuolis daro. Jis ištempdavo jaunuolius į lauką, o kas įvykdavo ten, buvo neaišku. Eion tiek žemintis, kad sekiotų kažkokį žmogėną, tikrai neketino. Jis išsitraukė lazdelę ir nukreipęs ją į artimiausią kūną tarstelėjo:
- Geminio.
Kūnai pradėjo daugintis, tad vieną jų ištempęs į lauką ir dabar grįžęs jaunuolis nustėro. Darbo dabar bus tikrai daug.
- Daugiau į mano teritoriją negavęs leidimo neisi, - grasinančiu tonu pratarė Eion ir netrukus pajuto esąs klasėje.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • VII kursas
  • *
  • 322
  • Taškai: 18
  • Baigę aukštąjį mokslą, apvalūs kvailiai tampa daugiakampiais.
  Staiga viena moteris pradėjo garsiai aiškinti nesąmones, o paskui į pagalbą pavedė net kumščius! Ji buvo labai graži, todėl Vega nusprendė kaip nors taip ją nubausti. Kaip nors sugadinti jos išvaizdą. Taip, varniukė tikrai nenorėjo to daryti. O ypač žinant tai, kad ji kaip tik ir buvo kažkokia grožio deivė. Taip, mergaitė nei tokius dalykus išmanė, nei žinojo ką ta deivė darė. Išvis apie šią deivę Varno Nago atstovė girdėjusi nebuvo.
  Ji slėpėsi už kampo ir žvelgdama į sumaištį keliančią moterį tyliai paleido kerus. Laimei, jų nesimatė, todėl žmonės nieko nepastebėjo. Tik tai, kad staiga iš niekur ant begėdės veido pradėjo atsiradinėti karpos. Paversiu tave pikta sene. Piktai pagalvojo varniukė ir iškart išsigando savęs. Paprastai ji taip nesielgdavo. Nors, tiesą sakant, dar prieš kelias minutes ji nenorėjo to daryti.
  Su tokiomis mintimis ji atsirado klasėje. Kitaip sakant pabudo.
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.