[Erka Forrm]

  Erka klausėsi Levinso. Tara jai išties atrodė keistas dalykas. Tai buvo gerai, nes taip žiobarai mažiau teršė aplinką, tačiau nesuprato kodėl už tai dar reikia primokėti sumą. Per ją, žinoma, nei ką gauni, nei prarandi, tačiau jai tai atrodė nereikalinga. Violetinplaukė manė, kad visi žiobarai turi tiek proto, kad saugotų aplinką.
- Na, ačiū, Levinsuk, ačiū, - išsiviepė Erka profesoriui baigus kalbėti ir nuėjo toliau tvarkytis. Ji išrūšiavo kelias skirtingas šiukšles, nunešė į tinkamą dėžę didelę krūvą žaislų ir drabužių, kurie atrodė gerokai aplamdyti. Norėjo Levinsui prikišti ir tai, todėl ir vėl nuėjo prie jo rankoje laikydama sulamdytą drabužį ir pasakė:
- Levinsai, o kodėl šitie tavo drabužiai, kuriuos naudoji pamokoje yra labai sulamdyti? Atsimenu per pamoką apie drabužius jie buvo normalūs. Kas dabar atsitiko? Lygintuvas sugedo? Gal duoti prinigų naujam? Juk dabar profesorių algos tokios mažos. O dirbti gerai juk norisi, ar ne?

[Ikelas Garver]

  Ikelui atrodė, kad profesorius tikrai nori jam pakenkti. Nemanė, kad dėl kokios nors ktios preižasties jis galėjo prie jo prieiti. Juk ko daugiau jam ir manęs galėjo prireikti? Pagalvojo berniukas vis dar būdamas labai išsigandęs. Jo akyse vis dar atsispindėjo baimė.
  Laimei, profesorius greitai nuėjo, tačiau dar pasakė, jog Ikelas prireikus gali į jį kreiptis. Negi man reikia, kad kas nors man pakenktų? Pagalvojo švilpis. Taip pat kiek sutrikdė tai, kad profesrius pasakė, jog jis yra profesorius, tačiau tai Ikelui rūpėjo mažiau. Šie žodžiai lyg ir neišdavė, kad jam gali kas nors grėsti. Nors iš kur tu ten žinosi...
  Ikelas pamanė, kad jei jis atlikinės praktiką tai įsimaišys vaikų būryje ir taip profesorius kai norės jam pakenkti jo nepastebės. Tiesa, pakenkti galėjo ir kiti mokiniai, tačiau berniukas tikėjosi, kad bent jau per pamoką jie nenorės to daryti. Tikėjosi, kad pirmiausia norės atlikti pamokos užduotį. O paskui Švilpynės koledžo atstovas turės daugiau gerų vietelių pasislėpti, o pilyje jų jau buvo radęs nemažai, nes žinojo, kad to reikia.

[Sofi Barbierato]

   Išmetusi dar šusnį šiukšlių Sofi sustingo. Ji abejojo ar teisingai išgirdo Dano žodžius. Jis pasakė neįtikėtiną dalyką. Sofi tylėjo ir net nežinojo ką ir galėtų pasakyti. Po poros minučių ji pradėjo dėlioti deramą atsakymą. Bet...ji jo nesugalvojo.
 - Danai......tu....žinai tu......mielas.....bet aš...,- ji tiesiog negalėjo pabaigti, nes nežinojo kaip. Sofi nenorėjo jo įskaudinti, bet nenorėjo suteikti ir vilčių. Raudonplaukė pasistengė nekreipti dėmėsio į Dano žodžius ir tiesiog negalvoti. Bet tai buvo neįmanoma. Ji pradėjo toliau nešioti daiktus ir juos išmėtinėti, bet galų gale suprato, kad turi kažką pasakyti Danui,- Žiūrėk, gal...būkime tik draugais. Tu man patinki, bet kitaip nei aš tau. Labiau, kaip geras draugas...,- klastuolė stengėsi to neparodyti, bet vis dar bvuo labai sutrikusi. Ji bandė persvarstyti, ar Danas tikrai jai nepatinka, bet kiek ieškojo, tiek nerado. Niekas nei jos galvoje, nei širdyje to nesakė. Ir Sofi pasijuto blogai. Ji nenorėjo, kad taip pasijustų ir Danas dėl jos žodžių.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Nevaldomas įsiūtis vertė O'Connor svaidytis kumščiais iki kol kažkas visa jėga ją atplėšė nuo to vaikėzo. Gal ir gerai, nes dar kažkiek ir Kaedė tikrai galėjo jį pribaigti, tik pyktis dar nebuvo atslėgęs ir trumpaplaukė nė už ką sau to nepripažino. Mergaitė muistėsi ir trankėsi mėgindama ištrūkti iš ją atitraukusio žmogaus glėbio. Pyktis buvo jau visai paėmęs viršų ir apakinęs klastuolę, jog ši, matydama ant žemės gulintį šviesiaplaukį, tetroško jį vėl pulti. Tačiau netrukus buvo profesoriaus pasodinta ant stalo.
    - Paleisk mane! - sukliko ir norėjo vožti ir Plikiui, tačiau jis ėmė braukinėti per Siobhános plaukus ir pečius. Pasišiaušusi iš pykčio O'Connor nustūmė Plikio rankas. - Neliesk manęs! Moku ir pati savimi pasirūpinti! Atstok!
    Žaliaakė jau norėjo pulti atgal prie ant žemės tebegulinčio vaikėzo, tačiau ją sustabdė Pliko žodžiai.
    - Aš nesužeista! - pasiuto Siobhána, nors aiškiai jautė ant veido įbrėžimus, ant dešinėjo skruosto varvantį karštą kraują bei matė porą stiklo šukių sulindusių į delnus. - Aš niekur neisiu, aišku?! Neisiu! Nepriversi!
    - Eik pats sau vienas! - sukliko prisiartinusiam vaikinui, Pliko pavadintam Milanu. O'Connor nušoko nuo stalo ir norėjo lėkti į kitą klasės galą ar net iš jos, tačiau akys užkliuvo už šukėse besivoliojančio Breathnach. Šviesiaplaukis buvo sutrankytas, ant kūno švietė mėlynės (kai kurios tikrai negalėjo būti paliktos Kaedės, mat per tokį trumpą laiką tikrai nebūtų tiek išsišvietusios), klastuolio apsiaustas buvo sudarkytas, į jį susmigusios šukės... Siobhánai pasidarė silpna. Visa tai - jos darbas... Aš vos jo neužmušiau. Akyse norėjo kauptis ašaros, tačiau O'Connor, ėmusi tankiai mirksėti, kad tik nepravirktų, neleido joms tekėti skruostais. Ką aš padariau?.. Klausimas lyg peilis smigo į širdį. Prisiartinusi prie šviesiaplaukio mergaitė norėjo... atsiprašyti. Bet žinojo, kad ir kokius žodžius beištars, jie kaltės neatpirks, jis jai niekada neatleis.
     - Aš... - giliai įkvėpė mėgindama tramdyti ašaras ir rinkdama žodžius, - aš nenorėjau... labai gailiuosi... Aš... man... labai... atsiprašau...
     Trumpaplaukė ištiesė ranką, ketindama padėti šviesiaplaukiui atsistoti, tačiau puikiai suprato, kad nieko nepeš, jis tikrai nenorės pagalbos iš jos. Vietoj to, kad jam padėtų pakilti, pati sukniubo šalia jo į stiklo šukes ir užsidengė rankomis veidą. Ne, ji neverks, bet...

[Viviana Sofi Fleming]

- Visiškai tau pritariu! Žinoma, daug apie žiobarus nežinau, tačiau tiek kartų, kiek esu lankiusis žiobarų miestuose, jų gyvenvietėse, kiekvieną kartą esu apstulbinta, kiek jie daug ko išrandą, kokius prietaisus sukuria. Be to, žiobarus tu ar burtininkas, visi esam žmonės, todėl kokio velnio kai kurie burtininkai galvoja, jog yra pranašesni? Visų venomis teka kraujas, visų širdys plaką, - Viviana šiek tiek užsivedė kalbėti, kol jos veide visą tą laiką prašvietė šypsena.
Mergaitė draugų, galima sakyti, visai neturėjo, tad neturėjo ir su kuo pasikalbėti jai aktualiomis temomis, neturėjo su kuo tiesiog padiskutuoti. Tad proga pasikalbėjimas apie žiobarus su Walgunu buvo prilygstantis pačios didžiausios svajonės išsipildymu Vivianai. O išgirdus naujojo draugo sugalvotą jos vardo sutrumpinimą, varniukės veidas atrodo sprogs nuo tokios plačios šypsenos, pilnos dar neregėto džiaugsmo.
- Vivi. Tai labai gražus sutrumpinimas. Žinoma gali mane taip vadinti. O man į tave tiesiog kreiptis Walgunu, ar galbūt turi kokį trumpinį kurį mėgsti?
Brunetė sekė grifą iš paskos, taip pat rūšiuodama šiukšles, kadangi stebint Walguną pasidarė daug lengviau atskirti kokia šiukšlė kur krenta.

[Juzefas Levinsas]

Netikėtai klasėje pasirodė Mulungu. Dar pamokos pradžioje plikis visai jo laukė, kad įrodytų sau, jog nebebijo. Tačiau dabar neliko laiko gilintis į vaiduoklį ir į tai, nori jis apsėsti vyruką ar ne.
- Ne dabar, Mulungu! - piktai suriko jam profesorius net nepastebėdamas, kad šis vos kažko nepaklausė jų kalba.
Atrodė, kad Eion tuoj pravirks. Jis apsivertė ant šono, o to snargliaus apsiaustą sugadino šukės. Nežinia, ar vaikiščias nesusibraižė nugaros. Juzefas suprato, kad tokio jo pas direktorę vesti negali, pirmiausia vis tiek teks pėdinti į ligoninę.
Deja, bet ir tarp mažųjų grifų kilo konfliktų, regis, kažkuri, beplaukis nematė, kuri, bet arba Brita, arba Orėja, užmynė vienam iš savo bendrakursių ant kojos ir čia taip pat prasidėjo muštynės.
- Kas per vaikai šiais laikais! - suriko Juzefas. - Kas per vaikai?!
Jis išsiuntė Britą į ligoninę, nes šią užgavo, o berniūkštį atstingdė ir nusiuntė pas Aurį už tokį elgesį.
Toliau reikėjo tvarkytis su ta Eion į vietą stačiusia klastuole, kuri spyriojosi.
- Nerėk! - drausmino ją mėlynakis.
Galiausiai jis Milanui ir Erikui liepė eiti dirbti pamokos darbo. Na, arba bent jau apsimesti, kad dirba. Nusprendė, kad šituos mažius klastuolius į ligoninę privalo palydėti pats, o paskui Eion reikės dar ir nuvesti pas direktorę. Čia ne grifai, kurie patys nueis ten, kur liepsi. Nebuvo tikras, ar ir Erikas su Milanu su jais susitvarkytų, o dar kai patys nėra angelėliai, gal imtų ir pasuktų savais keliais.
Toji klastuolė, ji labai stebino Juzefą savo elgesiu, nes dabar ėmė atsiprašinėti Eion. Tiesa, ir pačiam plikšiui net kiek pagailo šio nekenčiamo vaiko kelias akimirkas, bet prisiminus, ką jis išdarinėja per pamokas, tas gailestis išnyko kaip dūmas. Juzefas atkreipė dėmesį, kad ant Eion matosi ir senesnių sumušimų. O kaip nesimatys? Tikriausiai baladojasi su kitais ne tik Hogvartse. Siaubas, ne vaikas.
Kadangi situacija jau atrodė nuvėsusi, vyrukas nusprendė palaukti pamokos pabaigos ir jau tada vestis šituos du į ligoninę, norės jie to ar ne. Tačiau vis dėlto jis jautėsi pasiruošęs galimoms muštynėms vėl, nes, regis, ne tik Eion buvo neprognozuojamas, bet ir ana mergiotė.
Apsidairęs Levinsas matė, kad didžioji dauguma mokinių dirbo tvarkingai. Matė, kad kartu dirba Danas, Sofi. Ikelas, bent jau kol kas, problemų visiškai nekėlė, nors iš pradžių Juzefas galvojo, kad būtent jis tas problemas kels, bet ne. Kaip visada jas kėlė Eion.
- Erka, - jau ne taip draugiškai kaip prieš tai jis tarė merginai. - Dabar tikrai neturiu laiko juokauti, - ranka mostelėjo į Eion ir tą klastuolę mergaitę.
Jam nepatiko tai, kaip Erka kalba. Tačiau faktas, kad ji per pamoką dirbo, atrodė kažkas neįtikėtino. Pasidarė baisu visa tai sugriauti. Juk jis nenorėjo, kad dar ir Erka prisidėtų prie chaoso, todėl nutarė nesivelti į ginčus.
Burtų lazdele Levinsas sutvarkė šukes. Žvilgtelėjo į laikrodį. Norėjo, kad ši pamoka kuo greičiau baigtųsi. Norėjo, kad Eion nebeliktų šioje mokykloje. Juk jeigu ne jis, pirmoji pamoka šiais mokslo metais būtų buvusi dar visai pakenčiama. Vaikai pykstasi ir mušasi, taip jau yra. Kaip ir Brita susipyko su bendrakursiu. Bet niekas nesielgia taip, kaip Eion.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Triukšmas vargino. Rėkaujanti mergiotė, jai pritariantis profesorius, o kur dar klasės šurmulys ir rėkaujantis vaiduoklis... Ne, dabar geriausia būtų atsidurti kur nors visai kitur. Kur visai nėra žmonių. Nebent profesorė Keit arba Gruodė. Jos vienintelės bent jau bandydavo suprasti Eion. Visiems kitiems atrodė, kad jis tinkamas nebent tyčiotis ir mušti. O kai berniukas bandydavo gintis, likdavo kaltas.
Į atsiprašymą nekreipė dėmesio. Neabejojo, kad ji tik kažko siekia. Galbūt išsigando, kad gaus areštą. Taip greitai gailėtis to, kad daužai žmogų, tiesiog neįmanoma. Taigi Eion tiesiog ir toliau gulėjo šukėse. Profesorius Levinsas irgi kažką šnekėjo, bet klastuolis jo nė negirdėjo. Norėjo namo, tik bėda, kad jis tų namų nė neturėjo.
Po kiek laiko atsargiai pakėlė galvą ir apsižvalgė. Pamoka vis dar nebuvo pasibaigusi. Sunkiai atsidusęs Eion šiaip ne taip atsistojo. Nekreipė dėmesio į nieką, ypač profesorių ir prakeiktą mergiotę trumpais plaukais. Patraukė klasės durų link, bet tiesiog išeiti nesiryžo. Po to ir vėl liks kaltas, ar ne? Taigi tiesiog atsisėdo kamputyje prie durų ir pradėjo laukti, kada šis pragaras pagaliau baigsis, ir jis galės eiti sau.

[Walgunas Levinsas]

  Išgirdęs, kad toks trumpinys jai atrodo gražus Walgunas nusišypsojo. Jis nelabai mėgo į draugus kreiptis jų pilnais vardais. Ypač žinant tai, kad daugumos jo draugų vardai buvo labai ilgi, nors tokių ir neturėjo daug.
- Ne, manęs niekas trumpiniais nevadina, tačiau gali vadinti kaip nori, - nusišypsojo berniukas. Jam mažai rūpėjo kaip į jį kreipiasi. Žinoma, jei jis kai kreipiamasi suprasdavo, kad į jį ir vadindavo gražiai.
  Walgunas tvarkėsi. Šiukšlių klasėje tikrai buvo nemažai, todėl jis norėjo kuo daugiau jų išmesti, nes iki pamokos pabaigos jau buvo likę visai nedaug laiko. Jis vis sustodavo pakalbėti su Viviana, todėl laikas pralėkė tiesiog akimirksniu. Greitai klasė tapo gerokai švaresne nei iki šiol.
- Visai gerai pasitvarkėme. Klasė jau daug švaresnė - pasakė nuėjęs prie Vivianos ir nusišypsojo. Berniukas džiaugėsi susiradęs naują draugę.

[Mulungu Kinyonga]

Klasėje vyraujantis triukšmas gerokai trikdė. Mulungu nuoširdžiai nesuprato kalbantis šiek tiek garsiau nei kiti, dėl to nebūtų pagalvojęs, kad pats kelia šiokį tokį triukšmą. Taigi dabar visai pasimetė. Norėjo mokytis, tačiau nežinojo, kas čia vyksta. O ir profesorius nieko nepaaiškino. Tiesa, kai kreipėsi į vaiduoklį vardu, šis dar plačiau nei įprastai išsišiepė. Nutarė, kad šis plikas žmogus tikrai yra geras ir draugiškas. Galėtų būti jo draugas. Norėjosi pasigirti Walgunui ar Adrijui, kad rado naują draugą, bet nė vieno iš tų dviejų gyvų mokinių nepastebėjo. Bet vis tiek ši pamoka jam patiko.
Mulungu priskrido visai prie pat profesoriaus. Jeigu būtų gyvas, jo apsiausto klostės tikrai būtų brūkštelėjusios per profesoriaus nugarą ir pliką pakaušį. Bet dabar Mulungu buvo sutrikęs. Kažkas čia įvyko. Kažkas labai blogo. Tai kažkuo priminė jo paties mirtį, o tai gąsdino.
- Profesorius! - įprastu "tylumu" kreipėsi afrikietis. Labai norėjo sužinoti daugiau, bet nerado tinkamų žodžių. Giliai įkvėpė ir gerokai pamąstęs paklausė: - Kas... Čia... Vyksta?!

[Danas de Breinas]

  Danas bijojo. Labai. Suprato, kad ji jo tikrai nemyli, tačiau nenorėjo, kad po šių žodžių ji išvis nebenorėtų net paprastai draugauti, nors net paprastos draugystės paremtos melu jis nenorėjo, todėl nusprendė tai pasakyti.
- Sofi, aš... Aš suprantu, kad tu to nejauti, tačiau nenorėjau, kad net ir paprasta draugystė nebūti paremta melu. Atleisk, - tyliai bei liūdnai pasakė, o tada nuėjo į kitą klasės galą. Suprato, kad su Sofi net paprastai draugauti nebepavyks. Vaikinas tikrai pyko ant savęs, kad sugebėjo tai pasakyti. Taip, meluoti nenorėjo, tačiau dabar suprato, kad pasielgė labai kvailai. Reikėjo tiesiog slėpti savo jausmus ir bent jau paprastai su Sofi draugauti.
  Jausdamasis labai blogai Danas visgi tęsė darbą, nes netuėjo pasirinkimo. Žinojo, kad vis tiek turi atlikti praktiką, nors labai norėjo tiesiog pabėgti ir pasislėpti. Suprato, kad padarė klaidą.

[Gruodė Rimeikaitė]

- Nėra už ką. - Pasakė. Sėdėdama klasės kampe stebėjo kas dedasi toliau. Matė, kad Eion atsistojo. Nuėjo ir atsisėdo. Atrodė taip liūdnai. Gruodė negalėjo suprasti kodėl po galais neprieina prie jo. Vėliau. Vėliau būtinai pakalbėsiu su juo. Galvojo.
- Džiaugiuosi ne todėl, kad esu burtininkė. Tai aišku smagu. Bet mane labiausiai džiugina tai, kad galbūt atradau sau tinkamą vietą. Man patinka ši mokykla. Man patinka žmonės, kurie mane supa. - Dauguma tai tikrai. Pridūrė sau.
Pamokos jau tikrai buvo likę mažai. Ji sėdėjo ir galvojo apie tai ką atneš penktieji metai Hogvartse. Pasidarė net kiek baugu, kad laikas taip greitai bėga. Ką darysiu už saugios mokyklos sienų? Bandė įsivaizduoti kas bus, kai pabaigs mokyklą. Žinojo. Bent jau manė. Kad nestos į žiobarišką universitetą. Žinojo, kad bandys įsidarbinti kur nors, kur gamina šluotas. Bet dar labai daug reikėjo padaryti. Reikėjo išmokti padoriai kerėti. O to negalėjo išmokti vien iš knygų. Tai nebuvo gražiai surašyti eliksyrų receptai ar dailiai nubraižyti žvaigždėlapiai. Kerėjimas buvo kitas dalykas. Jam reikėjo pasitikėjimo savimi ir dar kažko. Gal gebėjimų, kažkokios energijos. Taip mąstydama apie viską laukė varpo dūžio.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas stebėjo, kaip Eion atsistojo. Vaikiūkštis patraukė durų link ir plikšiui reikėjo apsispręsti, kerais užrakinti klasę ar tiesiog surikti ant vaiko ir sustabdyti jį žodžiu. Tačiau neprireikė daryti nei to, nei ano, mat klastuolis ėmė ir klestelėjo kampe prie durų. Atrodė kažkaip apgailėtinai ir buvo išties neįprasta, kad tas bjaurybė nesišakoja. Gal labai stipriai užsigavo? Gal dabar kur nors jo nugaroje giliai įsmigusi stiklo šukė, tik nesako, kad nepasirodytų silpnas? Po velnių, jeigu per mano pamoką kas nors rimčiau susižeis, dar lėksiu iš darbo, o juk tada negalėsiu būti šalia Walguno. Galbūt kitą pamoką su jais reikės pažaisti žiobarišką psichiatrinę - ištuštinti klasę, išburti minkštas sienas, aprengti juos tramdomaisiais marškiniais, o kaip priedą apklijuoti burnas lipnia juosta. Gal tada pamoka praeis be nesklandumų?
- Ai! - sušuko Juzefas, kai į jį kreipėsi netikėtai prisiartinęs vaiduoklis. - Mulungu, aš tau kartoju, nelįsk, po galais! - suriko.
Kas vyksta, kvailių pilna klasė... Pala... Jis kažką normalaus šneka?
- Tu... tu ką, išmokai kalbėti? - kilstelėjo antakius Juzefas ir įsispoksojo į Mulungu prieš tai nuo jo šiek tiek atsitraukęs.

[Kaja Adams]

Kaja tik sėdėjo ir stebėjo, ką veikia kiti mokiniai. Dalis jų iš tikrųjų dirbo, ko Kaja tikrai neketino daryti. Dar ko, eisiu aš tvarkytis. Tvarkytis nuėjo ir mergaitė, šalia kurios grifė prieš tai prisėdo. Tad dabar pirmakursė liko viena. Tačiau kai kurie mokiniai darė kai ką baisiau už tvarkymąsi. Jie pykosi ir mušėsi, vienu metu atrodė baisu, tačiau vėliau situacija aprimo.
Kažkokia mergina, jau vyresnė, paklausė profesoriaus, kas yra kosmetika. Tada tai Kaja prunkštelėjo. Kaip galima nežinoti, kas yra kosmetika? Grifė žiūrėjo į merginą ir galvojo, kad ji labai daug praranda nežinodama, kas yra kosmetika. Bent jau akių tušas ir lūpų blizgesys! Nejau įmanoma nežinoti apie šiuos dalykus? Jau tie burtininkai, jie tikrai kaip iš gilaus miško išlindę. Telefonais nesinaudoja, kas yra kosmetika - nežino, picų nevalgo ir kolos negeria. Nesąmonė.

[Adrijas Volkeris]

Tai bent smagi ūžavo pamokėlė. Adrijas tokio chaoso neprisiminė nuo Matthew Turner laikų. Ir tai dar tuo tarpu pats tebuvo veidrodžio atspindys ir tame pamišime negalėjo sudalyvauti gyvai. Galėjo tik stebėti. Bet štai dabar viskas ėjosi jam tiesiog prieš akis. Volkeris aišku niekur nedalyvavo. Rinko šiukšles ir galvojo apie tai kaip gi jaunimas nusirito iki tokio lygio. Muštynės klasėje. Betvarkė, riksmai. Jis niekada, nei už ką nenorėtų dirbti mokytoju. Niekas nepriverstų to daryti.
Norėjosi išdrožti Juzefui kokią pašaipią pastabėlę. Bet nugalėjo amžius. O gal atsargumas. Ne. Geriau jau atrodė nesivelti su juo į kalbas. Jei jau praeitais metais sugyveno po vienu pilies stogu ir neištiko joks žemės drebėjimas, tai dabar visai nenorėjo lįsti Levinsui į akis. Tegul tas plikis sau laiko jį demonu ar dar kuo tik nori. Adrijui dabar buvo vis viena. Geriau jau ramybė. Manė jis. Todėl kažkiek pasitvarkė klasėje ir nulindo į kampą. Toliau nuo viso to chaoso. Aišku, nelabai kur galėjo pasislėpti. Klasė juk nebuvo kilometrinio dydžio. Bet susirado šiokią tokią vietą.
Kai atsisėdo visai paskendo savo mintyse. Jau kur kas toliau nuo Hogvartso. Užsigalvojo apie laišką. Kurį šį rytą atnešė pelėda. Laiškas buvo nuo to tipo, kuriam pavasarį pardavė amuletus. Jis norėjo susitikti. Sakė, kad yra kur kas rimtesnis užsakymas. Laiške buvo užsiminta apie prakeiksmą pasiunčiančius amuletus. Adrijas suprato, kad šį kartą užsakymas nebus toks nekaltas. Kai skaitė tą laišką išsigando. Jei kas nors būtų sugavęs pelėdą? Jei Auris sugalvotų tikrinti jo paštą kas tada? Arba tas pas Levinsas. Ką jis darytų?
Tada kai pirmą kartą sutiko tą užsakovą Mušeikų skersgatvyje sugebėjo apsimesti, kad yra tik baigęs mokyklą. Tas tipas ir neklausinėjo daug. O Adrijo išvaizda matyt buvo įtikinama. Dabar jis paūgėjo dar labiau. Kažin ar kas duotų jam tik penkiolika metų. Jei nežinotų Adrio amžiaus. Tai jam tikrai pravertė. Bet va dabar tai įsipainiojo. Juk pelėdoms laiškanešėms nereikia adreso. Jos nuneš laišką žmogui kuriam jis skirtas. Tik reikia pasakyti kam nešti. Kaip gerai, kad pelėdos nemoka kalbėti. Juk tada galėtų papasakoti tam žmogui kur nešė laišką. Pamanė. Visai nenorėjo, kad tas tipas sužinotų, kad Adrijas tėra penktakursis mokinukas.
Atsakė į tą laišką tą patį rytą. Per tą pačią pelėdą. Parašė, kad šiuo metu yra užsiėmęs ir kad užsakymų nepriima. Tikėjosi, kad to užteks. Ne. Veltis su kuo kitu į tokius reikalus netroško. Gerai pagalvojęs nusprendė, kad jei imtųsi amuletų gamybos. O ypač tokių, kurie priklauso juodosios magijos pusei dirbtų vienas. Arba pats rinktųsi žmones. Nenorėjo nuo ko nors priklausyti. Dabar troško atsikratyti tuo žmogumi. Nes tie laiškai keliaujantys į Hogvartsą galėjo patekti ir nebūtinai į jo rankas. Ir šiaip nenorėjo rimtai su juo įklimpti. Pabandė kartą. Tada pagamino paprastus niekam nepavojingus amuletus ir gavo pinigų. Jam jų reikėjo. Bet kad ir kaip reikėjo nutarė sustoti.
Taigi dabar apsuptas mokinių balsų galvojo apie savo ateitį. KO jam geriau siekti. Ar mėginti tapti žurnalistu kaip sakė Sakurai. Ar visgi imtis kur kas pavojingesnio amato. Kuris atneštų daugiau pelno, gal net įtakos tam tikrame žmonių sluoksnyje. Mokytis beliko ne tiek ir daug. Už Hogvartso sienų jo niekas nelaukė. Jis nieko neturėjo. Net neįsivaizdavo kur kraustysis iš vaikų namų. Taigi reikėjo gerai pamąstyti apie savo ateitį. O ši pamoka tam visai tiko.

[Kaja Adams]

Kajai ši pamoka labai prailgo. Ji tikrai neketino tvarkytis, tik sėdėjo ir laukė, kol pamoka baigsis. Buvo tikrai liūdna dėl to, jog šiandien žlugo visos viltys bent trumpam pajusti savo pasaulį. Normalų pasaulį. Pasaulį, kuriame yra modernu ir patogu. O čia... šita pilis... Tai tikrai atrodė panašu į realybės šou, kuriame dalyviai priversti tarsi nusikelti į akmens amžių ir gyventi be jokių patogumų. Ką veikti? Bent jau ta lazdelė veiktų. Bet Kajos tikriausiai buvo netikra.
Jau nežinia kelintą kartą apsidairiusi po klasę Kaja atsiduso. Čia reikėtų viską keisti. Tai nėra realybė. Nekalbant apie netvarką. Tiesiog... juk taip, kaip čia, niekas seniai neatrodo. Čia senoviška, tai kokia čia žiobarotyra?