[Oliveris Llewellyn]

Ko gero, grįžęs namo nupieš ne ką kitą, o mamą. Ją piešti visų smagiausia. Na, gal šį kartą paklausys patarimo ir nupieš ką nors naujo. Pavyzdžiui, Miriam. Jeigu atmintis neapgauna, jis sesutės dar nėra piešęs. Vadinasi, bus naujovė. Tiks. Tik kol kas apie tai neužsiminė - ką gali žinoti, gal tėtis užsispirs piešti vaisius, o to nesinorėjo. Pernelyg priminė mokyklą.
- Bet tu pieši tobulai. O aš nemoku, - paprieštaravo tėčiui Oliveris, nesutikdamas patikėti, kad jo piešiniai geresni nei šio žmogaus. Nepaisant to, kad žino viską, šį kartą tėtis klysta.
Bet netrukus nuotaika pasikeitė, ir aštuonmetis dar labiau užsinorėjo grįžti namo. Ir pats nesuprato, kas nutiko, bet pasidarė keistai liūdna ir nejauku. Ar ir tėtis nusiminė? Gal nereikėjo užsiminti apie broliuką? Ką gi, Oliveris dar kartą įrodė esąs labai blogas sūnus.
- Tėti, nepyk ir neliūdėk, - nusivylęs savimi sumurmėjo berniukas. - Nenorėjau tavęs įskaudinti. Aš tik… Labai norėčiau su juo susipažinti.
Tai buvo nuoširdi tiesa, tik nežinia, ar reikėjo ją atskleisti. Mama dėl to broliuko ilgai liūdėjo. Tėtis turbūt irgi, bet jis negalėjo to parodyti. Buvo su mama ir nieko nesupratusiais vaikais. Dabar Oliveris suvokė daugiau, nors vis dar norėjosi paklausti, kur broliukas dingo.
- Ar nepyksti? - vis nerimo Oliveris liūdnai pažvelgdamas tėčiui į akis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tėvo idealizavimas ir savikritiškumas buvo tos dvi Oliverio savybės, kurios Dafydd patiko mažiausiai.. Jam iki idealo trūko labai daug, o berniuko piešiniai tikrai buvo ypatingi. Rodė talentą. Be to, tas mažylis ir visais kitais būdais įrodinėjo esąs neeilinis. Jam reikėtų daugiau pasitikėti savimi. Tik kaip to išmokti, kai idealizuojamas tėvas šia savybe toli gražu nepasižymi? Iš Mayros pasitikėjimo savimi, ko gero, irgi nepasisems. Tad kaip įtikinti sūnų, kad jis yra tiesiog nuostabus?
- Svarbiausia stengtis tobulėti, - diplomatiškai atsakė Dafydd. Vylėsi, kad kol kas to užteks.
Paliesta skaudi tema privertė žvilgtelėti į bendrakeleivę. Ji akivaizdžiai susidomėjusi klausėsi, bet Dafydd tikėjosi, kad bent jau nieko nesakys. Apie mirusį sūnelį pliurpti su nepažįstamais būtų tiesiog nepakeliama.
- Neturiu ko pykti, - sumurmėjo vaikinas ir prisivertė sudurti žvilgsnius. Pasistengė silpnai šyptelėti ir nusprendė veikti atvirai. - Matau, kad tu jį prisiminęs nusimeni. Nenoriu, kad liūdėtum. Dabar vasara, tau atostogos. Juk geriau tuo mėgautis, ar ne?
Turbūt reikėtų bandyti išsiaiškinti, ar dvynukai ir Miriam jau suprastų, ką reiškia, kad jie niekada nepamatys broliuko. O gal nereikėjo nieko sakyti? Bet ne - mažyliai pastebėjo Mayros skausmą. Be to, anksčiau ar vėliau reikėtų papasakoti. Geriau tokių dalykų neslėpti.
Nespėjus sugalvoti, kaip pakreipti temą, traukinys vėl sustojo. Dafydd su tam tikru apmaudu pastebėjo, kad priešais sėdinti moteris nesiruošia lipti lauk. Akivaizdu, kad prie Hogvartso temos jie grįžti vis dar negali.
- Turiu tau piešimo užduotį, - traukiniui vėl pajudėjus pratarė Dafydd. Sušiaušė sūnaus plaukus ir pratęsė: - Nupiešk save ir Eliotą. Bet piešinyje jus atskirti turi būti nesunku, kad tai padarytų jūsų išvaizdos neskiriantis žmogus. Pavyzdžiui, Auris ar Graham.
Vėl pažvelgęs į sūnų Dafydd nusišypsojo. Buvo labai smalsu, ar Oliveris ryšis piešti brolį. Ką gali žinoti, gal Eliotas įsižeis.
- Dar kelios stotelės, ir būsim namie, - pridūrė vaikinas.

[Oliveris Llewellyn]

Ar tikrai tėtis nepyksta, ar tik nenori liūdinti? Jis, žinoma, nemeluotų, bet turėdamas tokį blogą sūnų gali prarasti kantrybę. Bet dabar ne laikas tai aiškintis. Geriau klausytis kitų žodžių.
- Aš tave nuliūdinau, - nepasidavė Oliveris dar labiau nusimindamas. Jautėsi prasikaltęs tėčiui, o tai buvo jausmas, kurio nemėgo labiau už viską pasaulyje. Taigi dabar aštuonmetis užgraužė save labiau nei bet kada anksčiau. Prasikalto tėčiui, kurį be galo mylo. Kaip jis galėjo taip apsikvailinti? Norėjosi atsiprašyti, bet berniukas nerado tam tinkamų žodžių. Sėdėjo ir smerkė save. Nė nepastebėjo, kad traukinys sustojo. Nors mėgo stebėti stotis, dabar buvo svarbiau kaltinti save. Ir vėl sugadino tėčiui nuotaiką.
Vis dėlto mylimo žmogaus žodžiai sugebėjo prasimušti pro savigraužos skydą. Jie sudomino, bet kartu ir išgąsdino. Nežinia, kas blogiau - piešti save ar Eliotą.
- Jei jis sužinos, supyks, - liūdnai pratarė Oliveris. Mintyse jau dėliojo, kaip galėtų atrodyti piešinys, bet viena aišku - jis neišdrįs to padaryti. Kad tik nesupykdytų brolio. - Skamba tikrai įdomiai, bet…
Akyse sužibo ašaros. Kodėl viskas negali būti kaip anksčiau? Dar neseniai Eliotui tokia idėja būtų patikusi. O dabar… Jis apkaltins Oliverį, kad buvo nupieštas negražiai. Ar netiksliai. Ar dar kas nors neįtiks. Bet Oliveris taip myli savo brolį…
- Noriu namo, - tyliai priminė, kai tėtis pasakė, kad liko vos kelios stotelės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Oliveris buvo labai rūpestingas berniukas. Niekada nepaliks sesutės vienos, patikrins, ar mama nenusiminusi. Bet tėvo nuotaikomis rūpintis jam tikrai nereikia. Aštuonerių berniukas turėtų mėgautis gyvenimu, o ne galvoti apie tai, kad galbūt įskaudino šeimos suaugusiuosius. Tai, žinoma, buvo smagu, bet pernelyg stipriai veikė tą nuostabų mažylį. Jis, ko gero, dabar kaltina save. Nors apie prarastą mažyli Oliveris užsiminė pirmas, Dafydd neketino dėl to sūnaus kaltinti. Ko gero, šis nuostabus berniukas net ir nepažinotam broliukui jaučia meilę.
- Neneigsiu, kad man liūdna prisiminti tavo broliuką, - atsargiai rinkdamas žodžius pradėjo Dafydd. - Bet tu manęs nenuliūdinai. Man patinka, kad tu jį prisimeni. Tačiau kartu ir neramu, nes žinau, kaip norėtum susipažinti. To niekada nebus, aš tau to negaliu suteikti. Tu esi vertas visko šiame pasaulyje, o aš šito tau duoti negaliu.
Nežinia, ar Oliveris ką nors suprato iš ne itin vykusio paaiškinimo. Bet bandyti reikėjo - vaikai auga ir anksčiau ar vėliau turės sužinoti, kas yra netektis.
Dar viena kebli tema buvo Eliotas. Kad ir kiek įtikinėjo Oliverį, kad brolis jį myli, Dafydd žinojo, kad viskas yra kitaip. Žinoma, vylėsi, kad tai tėra vaikiškas pavydas, bet ką reikės daryti, jei situacija nesikeis? Dabar būtų baisu išleisti dvynius į Hogvartsą - atrodė, kad be tėvų priežiūros Eliotas brolį tiesiog užkankintų. Kaip viskas bus po trejų metų? Ar nebus blogiau?
- O mes jam nesakysime, - bandė drąsinti Oliverį Dafydd. - Kadangi piešinys bus tikrai nuostabus, parodysime, kai baigsi. Eliotas tikrai neturės ko įsižeisti ar supykti. Ar gerai?
Mažylio akyse vėl sužibo ašaros. Tai, ko gero, labiausiai vertė enrimauti. Kaip berniukai sugebėjo taip susigadinti santykius, kad vienas nuolat pyksta, o kitas - bijo?
- Viskas bus gerai, - nušluostęs ašaras pratarė sūnui Dafydd. - Traukinio pagreitinti, deja, negaliu, bet jau greitai būsime namie. Neabejoju, kad mama turės tau ką nors skanaus.
Apkabinęs sūnų leido jam pasislėpti marškinėliuose. Pats pažvelgė pro langą ir užsigalvojo apie tai, kaip grįžęs namo apkabins savo mergaitę ir primins, kokia ji yra ypatinga ir nuostabi.

[Oliveris Llewellyn]

Didžiausia Oliverio svajonė buvo būti geru sūnumi ir broliu. Eliotas jau seniai įrodė, kad būtų geru broliu nesiseka. Ką gi, geras sūnus iš jo irgi neišeis… Kaip galima taip įskaudinti tėti? Jis pats geriausias, bet turi niekam tikusį sūnų, kuris nieko nesugeba.
- Aš tave nuliūdinau, - nepasidavė Oliveris. - Taip norėčiau susipažinti, bet ne tu kaltas, kad to nebus. Myliu tave, tėti, tu pats geriausias.
Aštuonmetis vis dar iki galo nežinojo, kodėl niekada to broliuko nepamatys, bet buvo tikras: jeigu tik galėtų, mama ir tėtis mielai su juo supažindintų. Kažkas atsitiko, todėl jo nėra. Bet mama ir tėtis dėl to nekalti.
Pokalbiui pakrypus prie naujojo piešinio idėjos Oliveris kiek pralinksmėjo. Liūdesio šešėlis nedingo nuo veido, bet berniukas neryžtingai nusišypsojo. Jam labai norėjosi nupiešti Eliotą.
- Savęs nepiešiu, - tvirtai ištarė. Tikrai geriau pavaizduoti brolį dvynį. Bėda ta, kad piešinys tikrai nebus nuostabus. Oliveris per daug nevykęs.
Vėl įsitaisęs tėčio glėbyje berniukas vis labiau nerimo. Norėjo piešti, bet jie vis dar buvo traukinyje. Čia nebuvo mamos, tad negalėjo jos apkabinti. Kad ir kaip mylėjo tėtį, viena aišku: jis per gerai galvoja apie Oliverio piešinius. Elioto portretas bus baisus, tad jis tikrai supyks. Gal geriau nupiešti Miriam? Sesutė labai gera, tad neįsižeis, jei jis padarys klaidų.
- Aš nepiešiu, - staiga pratarė aštuonmetis. Kiek atsitraukė nuo tėčio ir pažvelgė jam į akis. - Mano piešiniai pernelyg baisūs.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Matyti Oliverio užsispyrimą kažkodėl buvo keista. Pats šia savybe nepasižymėjo, o Mayra lyg ir irgi nebuvo iš didelių užsispyrėlių. Tad kodėl mažylis taip laikosi savo tiesos? Jis ne užsispyręs. Jis tiesiog graužia save atsakė sau į klausimą Dafydd. Šis supratimas trikdė - vis dar nemokėjo tvarkytis su liūdesio kamuojamu sūnumi. Tai, žinoma, dar kartą įrodė, koks jis nevykęs tėvas.
- Oliveri, paklausyk manęs, - nutarė dar kartą pabandyti Dafydd. - Kai būsi šiek tiek vyresnis, suprasi, kas atsitiko. Bet kol kas tau reikia suprasti šitai: pasakiau jums apie broliuką, nes matėte mamos liūdesį. Bet jums nereikia tuo rūpintis. Nieko nepakeisime. Aš tave irgi myliu. Esi mano nuostabus mažylis.
Oliveris turbūt nepatikės. Bent jau tuo, kad yra nuostabus. Šio mažylio nepasitikėjimas savimi švietė iš tolo. Bet kodėl? Jis protingas, talentingas ir darbštus vaikas. Gali pasiekti viską, ko tik panorės. Kas trukdo atsipalaiduoti? Negi susikaustymą perėmė iš tėvo?
- Kaip nori, bet pradėti nuo savęs nėra taip jau blogai, - kiek atsipalaidavo Dafydd. Apie dailę kalbėti žymiai geriau nei apie prarastą sūnelį. - Save nupiešęs nieko nesupykdysi, ar ne? Bet, žinoma, neversiu.
Netrukus mintis užkariavo Mayra, ir Dafydd, regis, nė nepastebėjo, kad sūnus įsirausė glėbyje. Lūpose atsirado svajinga šypsena. Nors dvynukai nebuvo meilės rezultatas, būtent jie padėjo tą jausmą pažinti. Kiti vaikai atsirado iš meilės, kuri per aštuonerius metus nė kiek nesumažėjo. Nors mažyliai turėjo “neįprastus” tėvus, jie buvo mylimi ir reikalingi. Ir, svarbiausia, tiesiog nuostabūs. Dafydd turėjo šeimą ir kartais vis dar sunkiai tuo patikėdavo.
Svajingas mintis pertraukė Oliverio žodžiai. Dafydd nustebęs pažvelgė į sūnų. Akivaizdu, kad užėjo dar viena savikritiškumo banga.
- Jei nenori piešti, neversiu, - atsiliepė. - Bet niekada nesakyk, kad tavo piešiniai baisūs. Turi talentą ir įdedi daug darbo. Jei tik panorėsi, galėsi tapti puikiu dailininku. Niekada savęs nenuvertink, sūnau.
Traukinys sustojo, ir nemažai žmonių išlipo - bet ne priešais Llewellyn’us sėdinti moteris. Kita stotelė - Sautendas.
- Dar viena stotelė, - pratarė Dafydd. Mažylis ir vėl atrodė nusiminęs. Akivaizdu, kad nevykęs tėvas nesugeba tinkamai paguosti sūnaus. - Jau netrukus būsime namie. Gerai pagalvok, ar tikrai nenori piešti.

[Oliveris Llewellyn]

Turbūt geriau nebekalbėti apie tą broliuką. Oliveris kažko dar nežinojo. Jis jau ne mažas berniukas, bet suvokė suprantantis ne viską. Tėtis paaiškins, kai ateis laikas. O kol kas geriau aptarti kokią saugesnę temą.
Taigi į žodžius tik linktelėjo, bet vis tiek buvo liūdna. Dabar net piešimas nepataisė nuotaikos. Jis, Oliveris, pernelyg nevykęs, kad pieštų. Tik kaip tai pasakyti tėčiui? Jis mėgo sakyti, kad Oliveris šaunus, bet pats berniukas negalėjo tuo tikėti. Ne, jis pernelyg nevykęs.
- Nupiešęs save įsitikinsiu, kad esu baisus. Ir nemoku piešti, - neįprastai tvirtai atsiliepė Oliveris. Dėl šito jis buvo visiškai tikras. Dėl to nenorėjo nė bandyti, tik tėtis, ko gero, nesupras.
Kuriam laikui stojusi tyla tarsi turėjo nuraminti mintis. Deja, Oliveris buvo taip nusiminęs, kad ištarė tą tėčiui nepatikusį sakinį. Ko gero, šiuo klausimu jie niekada nesutars. Berniukas buvo įsitikinęs esąs nemokš,a o šai jo tėvas tikino priešingai. Ir tuo tikėjo - Oliveris dėl šito buvo tikras.
Laimei, netrukus tėtis pranešė, kad jau greitai jie pasieks reikiamą stotį. Reikėjo mamos. Ji visada žino, ką patarti. Štai ir dabar - tėtis pasakė pagalvoti, ar jis nenori piešti. Oliveris norėjo, bet ar verta užsiimti tuo, ko visai nesugebi? O ką daryti, kai nesugebi nieko?
- Kodėl Eliotui taip sekasi? - nejučia paklausė aštuonmetis, nors nė nesuvokė, kad uždavė klausimą balsu.
Netrukus atsistojo ir pradėjo tempti tėtį vagono durų link. Nors pasišnekėti visada būdavo smagu, šį kartą kelionė prailgo. Oliveris tikėjosi, kad stypsant prie durų jie atvyks greičiau. Tėtis ką nors padarys, kad taip ir būtų, ar ne?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Oliveris akivaizdžiai nebuvo linkęs pasiduoti. Ir toliau menkino savo dailės sugebėjimus, nors tai gerokai slėgė. Net ne gerokai - labai slėgė. Dafydd be galo norėjo, kad jo vaikai būtų laimingi. Ar toks savęs peikimas nepaverčia misijos neįmanoma? Būtent mintys, kad yra nevertas Mayros, pačiam dažnai trukdė atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis gyvenimu.
- Manau, laikas tau surasti dailės mokytoją, - pratarė Dafydd. - Jis į tavo piešinius pažvelgs iš šalies. Nebus nei tavo savikritiškumo, nei tėviško matymo. Toks žmogus įvertins tavo piešinius taip, kaip yra. Ką manai?
Ko gero, tai buvo bene geriausias variantas. Jeigu mokėtų, Dafydd turbūt būtų pajutęs pasididžiavimą savimi - rado išeitį iš šitos beveik neišsprendžiamos situacijos. Vis dėlto jis tik žvelgė į sūnų ir tikėjosi pritarimo. Jeigu jo nebus, viskas vėl prasidės iš naujo.
Stojus dar vienai tylai Dafydd bandė suprasti, kokia ji. Nebuvo ta jauki tyla, kurią jis patiria su Mayra ar kartais su tuo pačiu Oliveriu. Bet nebuvo tai ir ta bjauri situacija, kai visi tyli, nes nėra ką pasakyti, o tenka kartu stumti laiką. Taip kartais nutikdavo darbe. Ne, tai buvo savotiška tyla, kurią pajusti galima tik su šiuo nuostabiu mažyliu. Ir ji buvo savotiškai brangi ir miela.
- Ką turi omenyje? - gerokai nustebęs atsiliepė į sūnaus žodžius. - Kas sekasi Eliotui, o tau - ne?
Ar jis dar kažko nežino? Ar tai tik berniuko noras, o gal net instinktas varžytis? Kaip tai išsiaiškinti neišgąsdinant sūnaus? Dafydd neabejojo, kad Oliveris juo pasitiki, bet ar norės kalbėti apie tai, kas vyksta ir kaip jis jaučiasi?
- Dar nesustojome, - nusišypsojo sūnui, bet pasidavė ir atsistojęs nuėjo su mažyliu prie durų. Suprato jo norą greičiau grįžti namo, tik, deja, nieko negalėjo padaryti, kad tai nutiktų greičau. Laimei, jai visai netrukus traukinys sustojo Sautendo stotyje, ir Dafydd išlipęs padėjo tai padaryti ir sūnui. Oras buvo geras, tad mielai būtų dar pasivaikščiojęs, bet ne šiandien - šį kartą jie keliauja tiesiai namo.
- Nagi, eime, - paragino Oliverį ir paėmęs jį už rankos paliko stotį.

[Oliveris Llewellyn]

Piešimas ir Eliotas buvo dvi temos, kuriomis kalbėti buvo lengviausia, bet kartu ir skaudžiausia. Gal brolis jo nekenčia už nemokėjimą piešti? Bet pats to visai nedaro! Sudėtinga, o dar tėtis tikina, kad Eliotas nejaučia neapykantos. Et, jei tik brolis pats atvirai pasakytų, kas atsitiko…
- Jis pamatys, kaip aš baisiai piešiu, ir mane išjuoks, - liūdnokai atsiliepė į pasiūlymą Oliveris. Tiesą sakant, pasimokyti piešti jam būtų labai įdomu. - Bet jei jis bus geras, manau, norėčiau.
Aštuonmečio galvelėje jau sukosi idėjos, ko būtų galima tokio mokytojo paklausti. Jo tėtis labai protingas, nes sugalvojo tokį šaunų dalyką. Pasidarė linksmiau.
- Bet jis turi būti geras, - dėl visa ko dar pridūrė. Jau netgi nekantravo susipažinti su tuo žmogumi. Ten nebus Elioto, tad nereikės jaudintis, kad jis įsižeis. O mokytojo nebus ko pavydėti - brolis visai nemėgsta piešti. Bus tikrai šaunu!
Nuotaiką kiek sugadino nejučia išsprūdęs sakinys. O gal tai, kad tėtis jį išgirdo ir norėjo paaiškinimo.
- Jis viską moka, niekada nesusimauna ir turi galybę draugų, - kiek pasvarstęs paaiškino Oliveris. Niekada nepavydėjo draugų ar sugebėjimo žaisti futbolą, bet paaiškinimo reikėjo. O kad Eliotas nesusimauna, tikra tiesa. Visos nesėkmės tenka jam, Oliveriui.
Tėtis, žinoma, panaudojo magiją, kad jie greičiau atvažiuotų. Durims atsidarius Oliveris - jau didelis berniukas - bandė išlipti pats, bet prireikė tėčio pagalbos. Gerai, kad bent neiškėlė iš traukinio it kokio mažiaus.
- Einam namo, - pritarė Oliveris ir paskui tėtį patraukė namo, kuriame ras mamą, link.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kad ir kaip nualino darbas, negali sakyti, kad ši vasara buvo bloga. Nuostabios atostogos su Mayra, visai smagus susitikimas su Auriu, brangus laikas su šeima ir netgi keistas susitikimas su Bretu vasaros pradžioje padarė šiuos mėnesius kupinus įspūdžių ir džiaugsmo. Žinoma, norėjosi ilgesnių atostogų ar išeiti iš darbo, tačiau dar vienam mažyliui kol kas ne laikas. O nedirbti jis tiesiog negali. Bet pasistengs iš likusio vasaros laiko paimti viską, ką gali, o rudenį apsvarstys kitus galimus darbo variantus.
Šį kartą iš banko pasiplovė kiek anksčiau ir dabar sėdėjo traukinyje į Sautendą. Mėgo taip keliauti, tad kai kuriais atvejais nesikeldavo namo oru. Žinoma, tai atimdavo dalį laiko su Mayra ir mažyliais, bet sėdėdamas vagone gebėdavo apmąstyti įvairius dalykus. Kaip nudžiuginti žmoną ir vaikus, kokią dovaną išrinkti, ką nuveikti kitą kartą susitikus su Auriu ir dar daugelį klausimų. Namuose pasiduodavo emocijų ir meilės audrai, tad pagalvoti tiesiog nelikdavo laiko. Tik, žinoma, Dafydd tuo visai nesiskundė.
Dabar atsišliejo į sėdynę ir užsigalvojo apie atostogas. Buvo be proto gera neplanuotai išlėkti kažkur tik su Mayra. Maljorka, žinoma, taip pat būdavo nuotabus laikas, tačiau tai jau tapo tradicija. O štai atostogos vasarą buvo kažkas naujo ir tiesiog tobulo.
- Myliu tave, - sušnibždėjo Dafydd ir nejučia švelniai nusišypsojo.

[Brett OConnor]

Visą kelią nuo Skersinio skersgatvio iki traukinių stoties ir netgi paties traukinio Bretas nė akimirkai nepaleido Athenos rankos. Ne dėl to, kad jam rūpėjo nepamesti sesutės. Tiesą sakant, mielai būtų palikęs ją kokiame tamsiame skersgatvyje ir patraukęs ieškoti linksmybių. Bet ne - reikėjo tą erzinančią mažę pargabenti namo. Jeigu ji nepasirodytų, mama supyktų. O štai jeigu kažkur išnyktų daug žavesnis Bretas, ko gero, niekas nė nepastebėtų.
Taigi vyrukas žygiavo greitai ir vis stipriau traiškė mergaitės ranką. Ji šiandien taip įsiutino, kad jei ne noras nesusipliekti su motina, tikriausiai nebūtų palikęs gyvos. Tiesa, žavusis brolis nebūtų nė pasakęs, kas būtent jį supykdė, tačiau buvo siaubingai nepatenkintas. Nė už ką daugiau nepirks šitai kvaišai jokių mokyklinių prekių. Su apmaudu susiprato, kad tokių reikės ir Kaedei, bet kol kas išmetė tai iš galvos. Jis tiesiog neturėjo tam pinigų.
Lipdamas į traukinį Atheną beveik įmetė į vagoną. Ten pagaliau paleido jos ranką ir apsižvalgė ieškodamas laisvų vietų. Pastebėjo raudonus plaukus. Dafydd? mintyse kreipėsi ir vėl pagriebė sesutę. Pats pabandys dar kartą pasišnekėti, o ta tegul nė nemano pasprukti. Po visą traukinį jos tikrai neieškos.
- Sveikas, Dafydd, - priėjęs ramiai pasisveikino. Sesutės riešą traiškančią ranką laikė už nugaros - vylėsi taip paslėpti tą nepakenčiamą mergiotę nuo šito vyruko akių.

[Athena OConnor]

Smulki Athenos ranka buvo įkalinta brolio pirštų pančiuose. Tiesa, tai buvo turbūt pirmasis kartas, kai O'Connor pavardės savininkė nesipriešino brolio pančiams. Ji tiesiog nebeturėjo tam jėgų. Rudų plaukų savininkė netgi galvojo apie likimą mieste ir tiesiog buvimą vienai kažkur. Galvojo apie lengvumą, kuris apgobtų ją, jei ji nebejustų skausmo...
Smaragdinių akių savininkė klūptelėjo, kai brolis ją įstūmė į traukinį. Vėl suskaudo koją, kurią buvo užsigavusi, o ir šiaip nemalonus jausmas apgaubė ją, kadangi visą elgesį su ja matė ir aplinkiniai. Jai buvo šiek tiek gėda, tačiau ir tas gėdos jausmas nebebuvo toks didelis, kaip anksčiau. Su tokiomis mintimis mergaitė tiesiog atsisėdo ten, kur ją tempė brolis. Jai pasisekė, kadangi sėdynė prie lango buvo laisva. Ji tyliai atsisėdo ir nusuko savo žvilgsnį į langą. Buvo šiek tiek liūdna, kadangi negavo naujos uniformos, tačiau tuo pačiun metu jai buvo visai neįdomu, kad naujos uniformos ji vis tik neturėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mintimis išplaukęs kažkur į kitą pasaulį Dafydd pamiršo viską aplinkui. Nebūtų galėjęs pasakyti, kur yra, ką čia veikia ar kiek dabar valandų. Ne, jam egzistavo tik mylima žmona ir brangus laikas kartu, kurio nori nenori vis tiek buvo mažai. Buvo taip užsisvajojęs, kad ne iš karto suprato, jog į jį kažkas kreipėsi. Vis dėlto galiausiai smegenys suvirškino informaciją, tad teko atsimerkti ir sukoncentruoti žvilgsnį. Bretas. Tai kiek nustebino, mat Dafydd visada atrodė, kad jis nešvaistytų pinigų traukiniui. Bet neketino šito žmogaus įžeidinėti. Tuo labiau, kad jis buvo ne vienas.
- Sveikas, - pasisveikino ir ištiesė ranką pasisveikinti. Bandė įžiūrėti mergaičiukę už nugaros. Kaip vienuolikametė ji atrodė per didelė, tad gal čia ne Breto dukra? Be to, vyrukas labai jau nešvelniai elgėsi su ja. Iš to, ką kalbėjo vasaros pradžioje, atrodė, kad toji mergaitė Bretui rūpi. - Ar tai tavo... - negarsiai pradėjo klausimą smakru parodydamas prie lango įsitaisiusią mergaitę. Kiek garsiau pratarė: - Labas. Kuo tu vardu?
Ji, žinoma, jau buvo ne vaikas, tačiau su paaugliais Dafydd nemokėjo bendrauti. Jo paties vaikai buvo dar maži. Augo pernelyg greitai, bet dar ne paaugliai. Ir jiems visada patikdavo suaugusiųjų dėmesys.
- Važiuojate namo, į Sautendą? - dar paklausė. Buvo kiek apmaudu, kad buvo pertrauktos nuostabios mintys apie Mayrą ir atostogas su ja. Tačiau prie jų dar tikrai grįš. O kol kas kamavo smalsumas, kas gi čia vis dėlto vyksta. Jeigu tai Breto duktė, galbūt ji savo tėvą suerzino? O gal čia ne duktė? Dar kartą įdėmiai nužvelgęs tiek mergaitę, tiek ir tariamą jos tėvą, stengėsi nuslėpti susidomėjimą. Tiesa, kažin ar gerai sekėsi.

[Brett OConnor]

Priėjęs prie Dafydd Bretas galiausiai paleido Atheną ir su pasibjaurėjimu matė, kad ji įsitaisė prie lango. Tikriausiai tuoj apsiverks, kad negavo naujos uniformos. Ar kad jokios negavo. O kam jai vis dėlto reikia?! Ką, senoji per trumpa? Tegul džiaugiasi, kad iš viso gali mokytis magijos! Dar kažkuo mergužėlė nepatenkinta!
Laimei, buvo galima nusisukti į Dafydd ir apsimesti, kad sesers čia nėra. Paspaudė ištiestą ranką. Viduje džiaugėsi sulaukęs tokio "pripažinimo". Panašu, kad šitas šventeiva nepamiršo jų savotiško susitarimo dar kartą pabandyti tapti draugais. Deja, Dafydd pastebėjo Atheną ir dargi ja susidomėjo.
- Manai, kad ji mano dukra? - kiek nustebo Bretas, nors toks spėjimas tarsi nebuvo toks jau netikėtas. - Oi ne, šita yra mano sesuo.
Tiesą sakant, supažindinti to, kuris gali tapti jo draugu, su nepakenčiama sesute visai nesinorėjo. Labiausiai dėl to, kad Athena labai greitai galėjo parodyti piktąjį Bretą. O Dafydd juo, atrodo, patikėjo. Kad jis gali būti draugas. Bendrauti.
- Aha, - atsakė trumpai ir kiek padvejojęs pratęsė: - Mielai likčiau Londone, bet reikia parlydėti šitą...
Neapykantos kupinomis akimis žvilgtelėjo į sesutę. Labai norėjo padaryti ką nors blogo, bet susilaikė. Ir tai padarė tik dėl to, kad jį akylai stebėjo šventeiva Dafydd.

[Athena OConnor]

Besikeičiantys vaizdai už lango suteikė Athenai galimybę atsiplėšti. Jos mintys buvo visai kitur, ji nustojo galvoti. Viduje pasidarė iš dalies ramu. Tiesa, visiškai nurimti mergaitė negalėjo, kadangi mintyse pasirodydavo kokia nors akimirka iš šiandienos ar tiesiog kokia akimirka iš brolio elgesio su ja. Visi šie prisiminimai ją liūdino, nes ji negalėjo surasti nei vieno prisiminimo, kuriame jaustųsi laiminga. Negalėjo prisiminti akimirkos kada jai buvo tikrai gera.
Iš minčių raizgalynės ją ištraukė nepažįstamo vyro klausimas. Athena staigiai atsuko galvą į jį, kadangi bijojo, jog jei to nepadarys, gaus nuo brolio.
- Laba diena, aš esu Athena. O koks jūsų vardas? - pasidomėjo O'Connor pavardės savininkė. Labai tikėjosi, jog šis klausimas nesukels nepažįstamojo ar, dar blogiau, brolio pykčio. Ji nenorėjo gauti dar vieno ar kelių smūgių, kadangi jai ir taip skaudėjo kūną, o mintys buvo apkrautos nemaloniomis mintimis apie apsipirkimą, na labiau bandymą apsipirkti, Madam Malkin drabužių parduotuvėje. Iš tiesų, tai buvo viena iš blogiausių kelionių apsipirkti su Brett'u. Tiesa, tai nebuvo pats blogiausias prisiminimas su juo, tačiau smaragdinių akių savininkė net nežinojo ar taip galėtų rūšiuoti prisiminimus susijusius su Brett'u, kadangi jie visi buvo blogi ir nemalonūs.