0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
[Tema skirta RPG, rašomiems žiobariškuose traukiniuose ir traukinių stotyse visoje Didžiojoje Britanijoje]

Ši traukinių sistema yra seniausia pasaulyje ir veikia nuo 1925 metų. Traukiniais galima pasiekti didžiąją dalį Didžiosios Britanijos vietovių. Geležinkelio ilgis yra beveik 16 000 km, yra 2576 stotys (į šį skaičių neįeina metro ir istorinės stotys). Didžioji jų dalis yra prie pagrindinių miestų, didelė dalis jų turi ne vieną stotį. Geležinkelio sistemą sudaro kelios kompanijos, kurios yra pasiskirsčiusios po šalies teritoriją.
Traukiniai ir geležinkeliai nuolat yra atnaujinami ir modernizuojami taip skatinant žmones daugiau keliauti traukiniais. Tai yra populiarus keliavimo metodas, nes industrija yra stipriai išvystyta.
Labiausiai užimta stotis Britanijoje yra Londono Vaterlo stotis.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Didžiosios Britanijos geležinkeliai
« Atsakymas #1 Prieš 10 mėnesių »
Šį kartą susitikimas Londone buvo labai sudėtingas. Kad ir kaip norėjosi susigrąžinti senąjį mylintį Eliotą, apie tai kalbėti garsiai nebuvo lengva. Šis pokalbis tarsi parodė, kad brolis iš tiesų jo nebemyli. O tai kėlė per daug klausimų. Ar kada nors mylėjo? Kas pasikeitė? Ar tai susiję su broliuku, kurio jie niekada nepamatys? O gal su tuo, kuris atsiras per Kalėdas? Gal Eliotas kažko pavydi? Jei taip, ko? Ar yra kas nors, ką jis, Oliveris, gali pakeisti, kad viskas būtų kaip anksčiau?
Buvo labai liūdna, todėl berniukas norėjo greičiau grįžti namo. Atsisakė netgi ledų Londone. Ne, norėjo grįžti pas mamą ir jai pasiguosti, kad yra liūdna. O tada nupieš ją ir tėtį. Labai pasistengs nesugadinti piešinio. Nors tėtis gavęs dovaną džiaugėsi, Oliveris vis tiek buvo įsitikinęs, kad mamos portretas yra tiesiog pasibaisėtinas. Kodėl jis toks nevykęs?
Šį kartą namo turėjo keliauti paprastu žiobariškų traukiniu. Tai visai tiko - Oliveris visai neturėjo noro smalsauti, o bet kokia magija kėlė susižavėjimą. Hogvartse jos bus daug, bet ten bus baisu. Negalės apkabinti tėčio ir mamos. Šalia bus tik Eliotas, kuris vis labiau jo nekenčia…
- Noriu namo, - tyliai sumurmėjo Oliveris, kai du Llewellyn šeimos vyrai pasiekė stotį. Traukiniai buvo įdomu, bet šiandien pernelyg liūdna. - Kodėl Eliotas manęs nemyli?
Tas klausimas vis graužė ir graužė. Nemeilei turi būti priežastis, ar ne? Tiesiog negali būti, kad brolis dvynys pradėjo taip elgtis šiaip sau.
Oliveris pažvelgė į raudoną traukinį. Neįsivaizdavo, ar jo ir reikia, bet patraukė būtent ten. Aštuonmečio galvelėje sukosi per daug minčių.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Didžiosios Britanijos geležinkeliai
« Atsakymas #2 Prieš 10 mėnesių »
Ką gi, teks į Londoną vykti ir su Eliotu. Bet kodėl taip yra? Negi psichologo konsultacija bus reikalinga visiems vaikams? Ar pastangos būti geru tėvu nueis perniek? Turbūt pirmą kartą gyvenime Dafydd susimąstė apie tai, kad tiek jis, tiek Mayra gali būti pernelyg… savotiški? Ar jie gali užauginti “normalius” vaikus? Gal abiejų vaikystės traumos persiduoda ir jaunajai kartai? Bet ką daryti, kad labai norisi daugiau vaikų? Jei tik Mayra neprieštaraus, jų bus. Bet ar tie vaikai nėra pasmerkti turėti problemų? Tai taip sudėtinga…
Kaip ir visada po sunkaus susitikimo Dafydd pasiūlė sūnui nuveikti ką nors smagaus Londone. Oliverio noras greičiau grįžti namo turbūt buvo baisiau už viską. Mažylis atrodė nusiminęs ir išsigandęs. Gal Graham šį kartą persistengė? Kita vertus, neatrodė, kad jis klausia kažko labai ypatingo. Ne, tai buvo labai normalus pokalbis. Gal Oliveris reagavo pernelyg jautriai? Bet ne. Jis yra labai šaunus mažylis, tad tai tiesiog neįmanoma.
- Žinau, sūnau. Tiesiai ten ir keliaujame, - pratarė Dafydd, kai stotyje Oliveris pakartojo pageidavimą. - Eliotas myli tave, tikrai. Jis tik pavydi kelionių į Londoną. Atvažiuosiu čia su juo - pamatysi, viskas bus gerai.
Meluoti savo mažyliui buvo blogiausias veiksmas gyvenime. Bet pripažinti, kad brolis gali turėti rimtų psichologinių problemų, tiesiog negalėjo. Bent jau ne iki to laiko, kai Eliotas pasišnekės su Graham. Tik ar jis sutiks kalbėti prie tėvo? Palikti ten sūnų vieną būtų labai jau baisu. Bet ar bus kita išeitis? Ir kada tą vizitą paskirti? Ar ir vėl teks kreiptis į Mayrą? Ak, ir ką jis darytų be tos nuostabios mergaitės? Būtum negyvas nuaidėjo galvoje. Dafydd krūptelėjo. Laimei, tai padėjo atsitokėti ir pamatyti, kad Oliveris keliauja šiaurėn važiuosiančio traukinio link.
- Oliveri, tai ne mūsų traukinys, - sustabdę sūnų vaikinas ir priėjęs tvirtai jį apkabino. - Mums teks šiek tiek luktelėti, bet grįšime tiesiai namo. Nagi, eikš.
Pakėlęs berniuką ant rankų nužingsniavo iki suoliuko ir atsisėdęs leido Oliveriui įsitaisyti šalia. Ramybės nedavė viena vienintelė mintis: kodėl net ir turėdamas galimybę būti laimingas jis nesugeba toks ir būti?

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Didžiosios Britanijos geležinkeliai
« Atsakymas #3 Prieš 10 mėnesių »
Jo tėtis pats geriausias pasaulyje. Gali būti, kad norėjo ką nors nuveikti Londone, bet neprieštaravo keliauti namo. Tai buvo nuostabu, mat po pokalbio Oliveris jautėsi labai išsekęs. Daugiau nenorėjo čia grįžti. Nors tas žmogus, su kuriuo šnekėjosi, buvo visai malonus, dar vieno pokalbio jis tiesiog neištvertų. Bet tėtis geras, tad supras, ar ne?
Apie Eliota daugiau nieko nesakė. Tėtis, žinoma, jį myli, dėl to ir nenori girdėti nieko blogo. Bet ką tada daryti? Mamai irgi nepasiguosi, ji taip pat tvirtins, kad Eliotas brolį myli. O Miriam dar maža, ji nesupras. Be to, ji labai gera, turbūt nė nepagalvotų, kad Eliotas galėtų pykti.
- Man patinka šitas traukinys, - pratarė, kai tėtis pakėlė jį ant rankų. Jautėsi esąs per didelis būti nešiojamas, bet nesipriešino. Šiandien buvo liūdna, tad tiesiog apkabino tėtį. Pasodintas ant suoliuko prisiglaudė ir įsirausė į jo marškinėlius. Taip sėdėti kartu visada smagu. Ypač kai jų nemato Eliotas - dabar nebus jokių priekaištų, kad jis, Oliveris, yra mylimas labiau.
- Myliu tave, tėti, - tylutėliai sumurmėjo berniukas. Niekaip negalėjo nustoti galvoti apie brolį dvynį. Nesinorėjo griauti laimingos akimirkos, bet mintys nedavė ramybės. Dėl to geriausia būtų greičiau grįžti namo ir eiti piešti - tai apsaugo nuo nepageidaujamų minčių.
- Bet jis ant manęs pyksta, - neištvėrė neprataręs ir nejučia pridūrė: - Ir nekenčia.
Prisiglaudęs prie tėčio Oliveris stengėsi negalvoti, bet sekėsi labai jau sunkiai. Vieniša ašara išsprūdo iš akių ir nutekėjo skruostu žemyn. Berniukas tyliai šniurkštelėjo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Didžiosios Britanijos geležinkeliai
« Atsakymas #4 Prieš 10 mėnesių »
Pasiruošti tokioms akimirkoms turbūt neįmanoma. Atrodo, darai viską, kad šeimos nariai būtų laimingi, bet vis tiek susimauni. Štai ir dabar. Oliverio laimingu niekaip nepavadinsi, ir tai tiesiog siaubingai slėgė. Ir nebuvo ko kaltinti - Graham dirbo savo darbą, Mayra palaimino šitas keliones, o jis pats iš paskutiniųjų stengėsi nuraminti savo mažylį. Nepaisant to, Oliveris buvo liūdnas.
- Ir aš tave myliu, sūnau, - atsakė į žodžius, visada sušildančius širdį. - Visada gali su manimi pasikalbėti. Ar žinai tą?
Apkabinęs berniuką vėl susimąstė. Niekaip nepavyko suprasti, kada viskas pasikeitė. Kodėl Eliotas pradėjo elgtis būtent taip. Žinoma, nežinojo, kaip broliai bendrauja būdami dviese. Bet Oliveris yra labai geras vaikas. Jis dvynio tikrai neskriaustų.
- Jeigu pyksta, išsiaiškinsime, kodėl. O neapykantos tikrai nejaučia, - atsiliepė Dafydd. Atrodė, kad Eliotas baigia užkariauti šeimos narių mintis. Bet Mayrai reikia ramybės - nė už ką negąsdins jos tokiomis temomis. Šeštajam mažyliui viskas privalo būti gerai.
Tvirtai apkabinęs Oliverį Dafydd nieko nesakė. Tiesiog buvo kartu - spėjo, kad mažyliui kaip tik to ir reikia. Šis berniukas mėgo tylą - kaip ir jo tėvas. Nieko nebuvo geriau nei tylomis sėdėti su Mayra glėbyje ir tiesiog būti kartu. Iki Oliveris ras savo mergaitę (o tai nutiks dar labai negreit, ar ne?), Dafydd bus šalia sūnaus. Tiek, kiek jam reikės. Bet kaip viskas bus Hogvartse?
Tai buvo neatsakomas klausimas, o mintis apie jį nutraukė išvažiavęs traukinys. Netrukus jį pakeitė kitas. Jis buvo žalias ir, deja, ne toks gražus.
- Mūsų traukinys, - informavo sūnų Dafydd ir atsistojo. Nušluostė ašaras nuo berniuko veido ir nužingsniavo traukinio link. Padėjo Oliveriui įlipti ir netrukus įsitaisė vagone.
- Važiuojame tiesiai namo, - priminė sūnui vėl jį apkabinęs. Pažvelgė pro langą ir vėl paskendo mintyse.
Traukinys pajudėjo.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Didžiosios Britanijos geležinkeliai
« Atsakymas #5 Prieš 10 mėnesių »
Turėti gerą tėtį yra nuostabu. Jis nepys ir supras, kada reikia paguodos. Turbūt todėl dabar du Llewellyn vyrai sėdėjo tylomis. Vyresnysis puikiai suprato, ko trokšta jaunesniojo širdelė. O tą sugeba tik pats geriausias tėtis pasaulyje. Oliveris labai džiaugėsi tokį turėdamas.
Tylą nutraukė ne kas kitas, o Eliotas. Nors brolio čia nebuvo, Oliveris prakalbo būtent apie jį. Ši situacija nedavė ramybės, ir to pakeisti negali niekas - nei Graham, nei netgi tėtis.
- Jaučia, - išdrįso paprieštarauti mylimam žmogui Oliveris, bet padarė tai labai tyliai. Mielai netęstų tos temos, o paplepėtų apie ką kita. Nors abu buvo tyleniai, tarpusavyje mėgo padiskutuoti apie viską.
Bet ne šį kartą. Vėl įsivyravo tyla, kuri, tiesą sakant, buvo jauki. Oliveris galėtų taip sėdėti amžinai. Apkabinęs tėtį mėgavosi tuo, kad yra dviese su juo. Kad ir kaip mylėjo mamą, su ja tokių akimirkų buvo gerokai mažiau. Bet ji vis tiek geriausia mama pasaulyje.
Aštuonmetis beveik užsnūdo tėčio glėbyje, bet atvažiavo traukinys, ir teko atsistoti.
- Man tas kitas labiau patiko, - pratarė Oliveris, bet balsas nebuvo liūdnas - šis traukinys parveš namo, tad nėra ko nusiminti. Kelionė truks ilgai, bet tėtis neleis nuobodžiauti.
Įsitaisęs prie lango berniukas pažvelgė pro jį, bet netrukus atsisuko į tėtį. Vėl prisiglaudė prie jo, tačiau sėdėti tylomis nenorėjo. Taip į galvą prilįsdavo per daug minčių.
- Ar galime apie ką nors pasikalbėti? - paklausė vos tik traukinys paliko stotį, Nežinojo, ką norėtų aptarti, bet tai jau tėčio užduotis.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Didžiosios Britanijos geležinkeliai
« Atsakymas #6 Prieš 10 mėnesių »
Panašu, kad buvimas kartu kiek nuramino Oliverį. Žinoma, jo tėvas negalėjo skaityti minčių, tad taip galėjo atrodyti tik išoriškai. Vis dėlto mažylis tikrai atrodė šiek tiek linksmesnis. Savimi nepasitikinčiam Dafydd buvo pernelyg sunku patikėti, kad tiap yra tik dėl jo buvo šalia. Ne, ko gero, savijautą pagerino psichologo darbas. Jam pačiam lieka mėgautis tuo, kad sūnus nori būti kartu.
Užsispyrimas Elioto klausimu visai nepatiko, bet temos netęsė. Geriau pasišnekėti apie ką nors, kas nekels tokios įtampos. Žinoma, teigti, kad paties sūnus yra sudėtinga tema, nėra malonu, bet Dafydd jautėsi būtent taip.
Belaukiant traukinio tvyrojo tyla, bet nieko kito ir nereikėjo. Du Llewellyn šeimos vyrai puikiai vienas kitą suprato ir be žodžių. Vyresniajam tai reiškė labai daug. Žinoma, atradęs meilę sužinojo ir tai, kad kartais užtenka buvimo kartu. Kai likdavo dviese su Mayra, nebereikėjo nieko daugiau. Bet pajusti panašų supratimą ir su sūnumi vis dar buvo netikėta ir kartu labai smagu.
- Kitas traukinys tave nuvežtų į Anglijos šiaurę. Ką ten veiktum? - sušiaušęs sūnaus plaukus pratarė Dafydd.
Netrukus įsitaisė vagone ir neabejojo, kad netrukus vėl paskęs mintyse. Turbūt dėl šitos priežasties taip puikiai sutarė su Oliveriu - abu buvo tylūs ir galėjo džiaugtis buvimu kartu nesišvaistant krūva beprasmių žodžių.
Vis dėlto šį kartą viskas buvo kitaip. Oliveris norėjo pasišnekėti. Ko gero, jam buvo pernelyg liūdna. Susirūpinęs tėvo žvilgsnis įsmigo į berniuką. Jeigu jis inicijuoja pokalbį, vadinasi, kažkas tikrai yra negerai. Bet apie tai kalbėtis negalima - mažylis, ko gero, nori nukreipti mintis nuo to, kas jį slegia. Dafydd apsižvalgė - šalia jų niekas nesėdėjo. Ką gi, tokiu atveju galima pasikalbėti tema, labiausiai dominančia visus mažylius.
- Kadangi jau po trejų metų vyksi į Hogvartsą, galime pasišnekėti apie jį, - tyliai pratarė Dafydd ir perspėjamai pridėjo pirštą prie lūpų. - Manau, apie mokyklą turėtumėte sužinoti iš manęs ir mamos, o ne kitų. Bet tau teks klausti - ką norėtum sužinoti?
Pasirinko tikrai sunkią temą. Bet dabar svarbiausia, kad Oliveris nurimtų ir bent kiek pralinksmėtų. O toji pilis, kupina prisiminimų ir emocijų, tikrai padės atitraukti mintis nuo liūdnų ir nesmagių dalykų.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Didžiosios Britanijos geležinkeliai
« Atsakymas #7 Prieš 10 mėnesių »
Kad ir koks Oliveris buvo tylus berniukas, dabar norėjo pasišnekėti. Apie bet ką, kad tik nereikėtų galvoti apie Eliotą ir nuolatinį jo pyktį. Aštuonmetis labai mylėjo brolį, bet pradėjo nuoširdžiai jo bijoti. Tik apie tai nedrįso nė užsiminti.
Oliveris pasitikėjo tėčiu - neabejojo, kad jis sugalvos įdomią temą, kurią bus galima aptarti. Jis, žinoma, taip pat mėgo tylėti, bet buvo geras ir protingas. Taigi dabar pasiūlys ką nors tinkamo.
Berniukas neklydo. Tėtis išrinko pačią geriausią temą, kurios jo sūnus nedrįso nė tikėtis.
- Noriu sužinoti viską! - skubiai atsakė Oliveris ir persikraustė tėčiui ant kelių. Traukinys jau paliko Londono centrą, tad prasidėjo mėgstamiausios aštuonmečio vietos - priemiesčiai su vis didėjančiu gamtos kiekiu. Bet dabar berniukas tik trumpai žvilgtelėjo pro langą ir užvertęs galvą vėl įsispoksojo į tėtį. Hogvartsas žymiai įdomiau už Londoną.
- Kas ten buvo geriausias tavo draugas? - galų gale sugalvojo ko paklausti. - Ar besimokydamas Hogvartse jau mylėjai mamą?
Rudose akyse švietė smalsumas ir nekantrumas. Sunkus pokalbis su psichologu, regis, buvo visiškai pamirštas.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Didžiosios Britanijos geležinkeliai
« Atsakymas #8 Prieš 10 mėnesių »
Sūnaus entuziazmas privertė nusišypsoti. Žinoma, kai vaikai patys pradės ten mokytis, ši tema nebebus tokia įdomi. Tikriausiai per atostogas kaip tik reikės nė neminėti mokyklos. Bet kol kas smalsumas buvo beribis. Hogvartsas ir ledai buvo dalykai, kurie Oliverį ir Eliotą siejo labiausiai. Deja, jų nepakako, kad dvyniai vėl puikiai sutartų. Bet apie tai pagalvos vėliau.
Nustebęs, bet pradžiugęs pasisodino sūnų ant kelių. Berniukai tam jau buvo per dideli, bet retkarčiais dar sutikdavo ar netgi norėdavo grįžti laiku atgal. Tai glostė savimi nepasitikinčio tėvo širdį.
- “Viskas” yra labai daug, - nusišypsojo sūnui. Nežinojo, ką reikėtų papasakoti, tad vylėsi sulauksiantis klausimo.
Po kurio laiko sulaukė, bet jis gerokai išgąsdino. Draugai Hogvartse buvo bene sudėtingiausia tema gyvenime. O ir apie Mayrą tada turėjo visai kitą nuomonę nei dabar. Eveliną teko sau priminti.
Traukinys pradėjo lėtėti - ruošėsi stoti kažkokioje stotyje. Tai suteikė laiko apmąstyti atsakymą. Aplinkui pradėjo bruzdėti žmonės, keli išlipo, o juos pakeitė nauji. Laimei, prie Llewellyn’ų niekas neatsisėdo, tad labai tildyti balsą nebuvo poreikio. Bet traukiniui pajudėjus neliko ką daryti - reikėjo suregzti atsakymą.
- Mokykloje draugų nelabai ir turėjau, - galų gale pradėjo Dafydd atsargiai rinkdamas žodžius. Tikrai neketino pasakoti sūnui, kaip elgėsi paauglystėje. Kažkada tikrai buvo užsiminęs, bet mažyliui daugiau žinoti nereikia. - Niekada nebuvau toks bendraujantis kaip Eliotas. Savo koledže nelabai pritapau, o su kitų koledžų mokiniais dorai nė nesusipažinau.
Tai nebuvo visiška tiesa, bet nebuvo pasirinkimo. Tik kaip nukreipti temą?
- Esame sakę, kad mokykloje vienas kitą žinojome tik iš matymo, - tęsė Dafydd. Mama mokėsi kursu aukščiau, tad ne taip dažnai susitikdavome.
Čia atslinko gėda. Mayra mokėsi vos kursu aukščiau, bet mokyklą paliko žymiai anksčiau… Bet šito taip pat nepasakos. Sugriauti gero tėvo įvaizdį tiesiog negalėjo.
- Bet argi įdomu kalbėti apie mane? - nusprendė atvirai paklausti. - Argi nenori, kad daugiau papasakočiau apie pilį, pamokas ar mokytojus? Mane ir taip žinai.
Neryžtingai nusišypsojęs Dafydd tvirčiau apglėbė sūnų. Ne šito nuostabaus mažylio kaltė, kad jo tėvą ir Hogvartsą sieja pernelyg daug gėdingų dalykų…

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Didžiosios Britanijos geležinkeliai
« Atsakymas #9 Prieš 10 mėnesių »
Užduotas klausimas Oliveriui atrodė visai nesudėtingas. Tėtis mokykloje tikrai turėjo turėti draugų, tad apie juos papasakoti lyg ir turėtų būti lengva. Bet ne - stojo tyla, kurią stabdantis traukinys ištempė iki begalybės. Nekantrus aštuonmetis norėjo greičiau važiuoti. Tėtis aiškiai laukė, kol žmonės nustos vaikščioti, o Oliveris atsakymo norėjo čia ir dabar.
O jis gerokai nustebino ir sutrikdė. Kaip toks geras ir protingas tėtis galėjo nesusirasti draugų? Ar kiti mokiniai buvo tokie kvaili, kad nepastebėjo, koks šis žmogus šaunus? Be to… Jeigu draugų susiranda tik tokie kaip Eliotas, ar tai reiškia, kad jam, Oliveriui, taip pat nelemta jų turėti? Ar teks žiūrėti, kaip brolis susiranda galybę draugų, bet pačiam leisti laiką vienatvėje? Kaip ten seksis Miriam?
- Ar aš irgi nesusirasiu draugų? - liūdnai paklausė berniukas ir pasimuistęs apkabino tėtį. Dabar visai nebenorėjo kur nors važiuoti. Kam jam tas Hogvartsas, jeigu ten nebus tėčio?
- Ką ten galima veikti vienam? - paklausė išgirdęs tėčio pasiūlymą. Liūdesys nesitraukė, bet gal dar ne viskas prarasta? - Ar yra vietų, kur galima nueiti? Ko nors gražaus, kur galėčiau piešti?
Oliveris viltingai pažvelgė į tėvą. Nežinojo, ar jam Hogvartse patiks, bet dėl vieno buvo tikras - tėtis padarys kažką, kad jam būtų ramiau. Jis išspręs bet kokią kamuojančią problemą. O kaip tik to dabar reikėjo labiausiai.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Didžiosios Britanijos geležinkeliai
« Atsakymas #10 Prieš 10 mėnesių »
Kai sūnus nuo vaikystės lygiuojasi į tėvą, pastarajam turėtų būti be galo gera, ar ne? Būti pavyzdžiu yra daugelio žmonių siekis.
Bet ne Dafydd Carwyn Llewellyn. Nors tai, kad Oliveris norėjo būti panašus į savo tėvą, įrodė jo meilę, toks berniuko siekis gąsdino. Mažylis per daug nežinojo, o atskleisti tiesą Dafydd tiesiog negalėjo. Aštuonmečio galvelėje tėtis turbūt buvo geras žmogus, kuris prireikia visada apkabina ir būna šalia. Maža to, Oliveris turbūt įsitikinęs, kad jo tėvas viską pasaulyje išmano.
Visos šios mintys užpuolė po to, kai Oliverį aiškiai sutrikdė ar nuliūdino išgirstas atsakymas. Dafydd tarėsi girdintis mažylio mintis, kad jei tėvas neturėjo draugų, tas pats nutiks ir jam. Netrukus Oliveris tai patvirtino.
- Visai nebūtinai, sūnau. Tau nebūtinai seksis kaip man. Galbūt patiks visai kitos pamokos ir veiklos, galbūt rasti bent vieną kitą artimą žmogų.
Suskaudo širdį. Kad ir kiek Mayra ramintų, Dafydd jautėsi griaunantis savo nuostabaus mažylio gyvenimą. Jeigu Oliveris nesistengtų lygiuotis į tokį nevykusį tėvą, jo gyvenimas būtų žymiai paprastesnis. Ak, Mayra… eilinį kartą mintimis ieškojo mylimosios Dafydd. Norėjosi ją apkabinti ir pabūti kartu.
Bet dabar savo dėmesio duoklės reikalavo Oliveris. Klausimai berniuko tėvui patiko - ne tik nukreipė mintis nuo pavojingų temų, bet ir buvo gerokai paprastesni.
- Ten labai gražu, - pradėjo Dafydd. - Yra didelis kiemas ir ežeras. Šalia jo pilna vietų, kur gali pabūti vienas. Dabar daugiausiai pieši portretus, bet neabejoju, kad Hogvartsas suteiks įkvėpimo peizažams, - Dafydd ir pats nustebo, kad žino tokių protingų žodžių. - Be to, pilis didelė ir klaidi. Viską ištyrinėti prireiks laiko. Tik svarbu to nedaryti naktį, kad nepakliūtum į bėdą. Be to, Oliveri, nebūsi vienas. Juk kartu vyks ir Eliotas. Neabejoju, kad iki išvykimo vėl pradėsite puikiai sutarti.
Buvo keista tiek daug kalbėti, bet vėl stojantis traukinys leido atsikvėpti. Kol aplinkui vyravo stotyje sustojusiam traukiniui įprastas šurmulys, Dafydd tiesiog glostė sūnaus plaukus. Bėda ta, kad šį kartą priešais juos įsitaisė senyva moteriškė. Ji maloniai nusišypsojo, bet kalbėtis turbūt trukdys.
- Jeigu nori, gali klausinėti toliau, - vos girdimai sumurmėjo sūnui Dafydd. - Bet dabar turėsime būti itin atsargūs.
Traukinys vėl pajudėjo, ir vaikinas pažvelgė pro langą. Kaip vis dėlto gera su sūnumi važiuoti namo, kur laukia mylima žmona ir dar keturi nuostabūs mažyliai…

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Didžiosios Britanijos geležinkeliai
« Atsakymas #11 Prieš 10 mėnesių »
Jis tikrai neturės draugų. Jeigu ir sutiks gerų žmonių, Eliotas pasistengs, kad iš to nieko nebūtų. Skaudu, bet taip yra. Tik tėčiui to nesinorėjo sakyti. Jis labai geras, tad myli ir Eliotą. Turbūt nenori girdėti, kad brolis gąsdina.
- Bet aš noriu būti kaip tu! - sušuko Oliveris dar tvirčiau apsivydamas tėtį rankomis. Sekti mylimo žmogaus pėdomis buvo berniuko svajonė. Jis taip gražiai piešia! Apie darbą aštuonmetis visai negalvojo - norėjo piešti kaip tėtis, ir tai jam buvo visas pasaulis.
Netrukus visa žinantis tėtis pradėjo daugiau pasakoti apie Hogvartsą. Tai buvo be galo įdomu, ir Oliveris atidžiai klausėsi. Jau anksčiau suprato, kad būdamas ten su tėčiu piešti negalės. Vis dėlto tikėjosi, kad ras tam tinkamų vietų. Dėl to išgirsti žodžiai pradžiugino.
- Nupiešiu viską, ką ten pamatysiu, ir padovanosiu mamai per Kalėdas! - patenkintas pratarė jis. Dabar akys žibėjo iš nekantrumo greičiau ten važiuoti. Deja, nuotaika netruku subjurti - tėtis užsiminė apie Eliotą ir tai, kad jie puikiai sutars.
- Eliotas jau pirmą dieną turės galybę draugų, ir jam manęs nereikės, - liūdnai pratarė Oliveris. Neabejojo, kad kaip tik taip ir bus.
Netrukus prieš juos atsisėdo moteris, tad aštuonmetis nulipo tėčiui nuo kelių ir atsisėdo šalia. Prie kitų žmonių norėjo būti didelis, tad sėdėti įsirausus į tėčio drabužius būtų labai jau neišdidu.
- O nuo kokių… peižasų, - tas žodis pasirodė esąs per sudėtingas, - geriausia pradėti? Man atrodo, kad piešti medžius yra sunku. Gal pirmiau piešti ežerą?
Tėčio perspėjimą puikiai supratęs Oliveris nutarė, kad Hogvartso temą pratęs vėliau, kai jų niekas negirdės. Bet tai nereiškė, kad tėtis lengvai išsisuks. Berniukas pakėlė galvą, kad pažvelgtų mylimam žmogui į akis ir labai jau gudriai nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Didžiosios Britanijos geležinkeliai
« Atsakymas #12 Prieš 10 mėnesių »
liveris netruko dar kartą patvirtinti spėlionių. Maloni šiluma užplūdo širdį, ir Dafydd nusišypsojo. Ta tema nieko nebesakė, bet viduje džiaugėsi. Šis mažylis jį myli. Jis yra reikalingas ir svarbus. Vis dar bijančiam būti šiukšle vyrukui tai buvo be galo svarbu ir gera. Niekada neleis, kad jo šeimai nutiktų kas nors blogo.
Laimei, Oliveris aiškiai apsidžiaugė galimybe Hogvartse piešti. Gal vis dėlto nebus taip sunku?
- Neabejoju, kad tai mamą labai pradžiugins, - nusišypsojęs atsakė. Tai buvo tiesa - Dafydd žinojo, kad Mayrai vaikų dėmesys ir meilė neką mažiau svarbūs nei jam pačiam. Ko gero, jiems pasisekė, kad turi tokius nuostabius vaikus, kurie nevengia meilės parodyti. Eliotas gal kiek kitoks, bet ir jis džiaugėsi gavęs laiko dviese su tėvu.
- Net jei Eliotas susiras draugų, jis visada bus tavo brolis dvynys, - į žodžius apie kitą sūnų atsiliepė Dafydd. - Šis ryšys ypatingas, jums labai pasisekė, kad turite vienas kitą.
Supratęs, kodėl sūnus nebenori sėdėti ant kelių, vaikinas leido jam atsisėsti šalia ir šį kartą neapkabino. Laukė naujų klausimų, nors jais susidomėjusi moteris gerokai trikdė. Bet Oliveris pasirodė esąs labai sumanus berniukas. Apie Hogvartsą neklausė, nors Dafydd spėjo, kad klausimų liūtis sugrįš, vos tik jie liks dviese. O kol kas išties geriau pasikalbėti apie dailę.
- Peizažų, - šypsodamasis pataisė Oliverį. - Pei-za-žų. Nupiešti kiekvieną medžio lapelį reikia daug kantrybės. Nors moki kantriai piešti mamą, manau, kad medis tave įveiktų. Tad tikrai geriau pradėti nuo ežero ar kalvos. Bet žinai, kad pieši geriau nei aš, tad nemanau, kad tau reikia mano patarimų.
Pažvelgė į į jį patį įsmeigtas sūnaus akis. Jose švietė smalsumas ir noras žinoti daugiau. Dafydd buvo visiškai tikras, kad Oliveris omenyje turi visai ne ežerus ir dailę. Nežymiai linktelėjo taip sutikdamas vėliau dar papasakoti apie Hogvartsą.
- Bet, manau, grįžę namo galėsime pabandyti nupiešti kokį vaisių, - dar pridūrė ir vėl nusišypsojo sūnui.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 630
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Didžiosios Britanijos geležinkeliai
« Atsakymas #13 Prieš 10 mėnesių »
Eliotas. Tikrai skaudinanti ir sudėtinga tema. Kodėl viskas negali būti kaip anksčiau? Kodėl brolis jo nemyli ir viskuo kaltina? Taip norėtųsi pasišnekėti apie Hogvartsą ir paspėlioti, kaip ten viskas bus. Bet tai neįmanoma - brolis pyksta ir rodo tik panieką. Kad ir kaip skaudu, tenka tai pripažinti.
Bet apie tai kalbėti su tėčiu dar blogiau. Jis tiki ar bent jau nori tikėti, kad Eliotas geras. Ką gali žinoti, gal bandydamas įrodyti priešingą tiesą tėtį tik supykdys. Geriau nereikia.
Kad ir kaip mėgo piešti, dailės teorijos Oliveris nemėgo. Mokykloje tai buvo nuobodu, o namuose niekas per daug nepasakojo.
- Peizažai, - išdidžiai pakartojo aštuonmetis ir atsargiai žvilgtelėjo į priešais sėdinčią moterį. Ar ji išgirdo, kad jis teisingai ištarė naują žodį? - Mamą įdomiau piešti nei medį, - tvirtai pridūrė žinodamas, kad grįžęs namo pastarųjų tikrai nepieš. Bet tėtis labai nusišnekėjo, būtinai reikia jam pasakyti tiesą. Taigi Oliveris pratarė:
- Aš tikrai nepiešiu geriau už tave. Taip negali būti.
Užėjo noras pieštuką išsitraukti čia ir dabar. Nupieštų traukinį ir priešais sėdinčią moterį. Būtų smagu. Deja, kišenėse nieko panašaus nebuvo, tad teko timptelėti tėtį už marškinėlių ir paklausti:
- Ar turi pieštuką ir popieriaus?
Vaisius piešti teko mokykloje, ir tai Oliveriui visai nepatiko. Nenorėjo įžeisti tėčio, tad tik papurtė galvą. Mylimas žmogus nekaltas, kad mokytojai piešinys nepatiko.
- O gal galėsiu nupiešti broliuką, kurio niekada nepamatysiu? - gerokai rimtesniu tonu ištarė Oliveris.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1963
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Didžiosios Britanijos geležinkeliai
« Atsakymas #14 Prieš 10 mėnesių »
Oliveris įsidėmėjo jam naują žodį ir taip dar kartą įrodė, kad yra ypatingas. Šaunus ir sumanus berniukas, kuriam gyvenimas turi suteikti visa, kas geriausia. Pro Dafydd akis nepraslydo žvilgsnis į bendrakeleivę, ir tai privertė nusišypsoti. Nors tylus ir ramus, Oliveris turėjo ir išdidumo. Tai skatino dar labiau didžiuotis sūnumi.
- Galbūt. Bet mamą jau piešei ne kartą. Ar ne laikas išmokti kažko naujo? - pasiūlė Dafydd įtardamas, kad medžių temą galima pamiršti. Aštuonerių berniukas tikrai neturės kantrybės, ir tai yra visiškai normalu. Argi ne? Vis dėlto norėjosi skatinti talentingą mažylį plėsti savo žinias. Ką gali žinoti, gal po dešimt ar dvidešimt metų visa Britanija ir pasaulis žinos Oliverio Llewellyn vardą.
- Gali būti ir yra, - paprieštaravo sūnui Dafydd. - Bet tai normalu - tu pieši nuo vaikystės. Aš tą pradėjau daryti tik po to, kai persikraustėme į Sautendą. Ir tai tik dėl to, kad mane paskatino tavo mama.
Neaiškiai užsiminęs, kur jie išlips, vaikinas žvilgtelėjo į moterį. Vylėsi, kad ji duos kokį ženklą, kuris leis suprasti, ar ji lips prieš Sautendą, ar po. Labai norėjosi vėl likti dviese - atrodė, kad namie Hogvartso tema vėl bus nustumta į šalį, o numušti Oliverio entuziazmą norėjosi mažiausiai. Jokio ženklo nebuvo, tad reikėjo tęsti dailės temą.
- Neturiu, nemaniau, kad prireiks, - pasiteisino Dafydd, bet netrukus nesantis pieštukas tapo mažiausia problema. Oliveris užsiminė apie mirusį broliuką ir staigiai pasikeitė. Surimtėjo ir apniuko. Ar pats tai pastebi?
- Galėsi nupiešti mažą berniuką, - neįsivaizduodamas, kaip reikėtų atsakyti, pradėjo Dafydd. - Bet mes nežinosime, ar tai tavo broliukas.
Per tas minutes, kuris gimęs kaip David, bet palaidotas kaip Elijah, mažylis išgyveno, tėvas jo net nepaėmė ant rankų. Dabar su siaubu suprato, kad neprisimena jo veido. Ar toks yra tėvas? Ir tai nėra tema, kuria galima kalbėti su Mayra. Vis dar bijodamas ją įskaudinti Dafydd prarasto mažylio neminėdavo. Tik jau ne tada, kai mylimoji laukiasi dar vieno sūnelio.
- Negalvok apie jį, - prisivertė ištarti Dafydd, bet sūnui į akis nežiūrėjo. Buvo pernelyg sunku.