[Dafydd Carwyn Llewellyn]

[Paprastumo dėlei laikykime, kad iš šio oro uosto lėktuvai skrenda bet kur, kur reikia mūsų personažams, net jeigu realybėje skrydžių į reikiamą miestą nėra]

Londono Stanstedo oro uostas yra tarptautinis oro uostas, esantis 48 km į šiaurės rytus nuo sostinės Londono. Čia daugiausiai skraido žemų kaštų oro linijos. Didžioji dalis skrydžių yra Europoje arba netoli jos.
Kaip ir kiekviename dideliame oro uoste, netrūksta daugybės laisvalaikio zonų: kavinės ir restoranai, poilsio zonos, barai. Kadangi oro uostas yra didelis ir turintis daug keleivių, rekomenduojama į oro uostą atvykti likus bent dviems valandoms iki skrydžio.
Į ir iš oro uosto atvykti galima įvairiais būdais: autobusu, automobiliu, traukiniu, Stansted Express. Taip pat iš šio oro uosto važiuoja tiesioginiai autobusai į kitus Londono oro uostus.
Atvykus į oro uostą prie įėjimo reikia nuskenuoti turimą įlaipinimo kortelę (boarding pass) ir tada keliauti link reikiamų vartų. Atskridusiems keleiviams parodžius pasą iki susitikimo salės eiti visai netoli.
Oro uoste daugybė apsauginių, visur filmuojama, tad kiekvienas čia gali jaustis saugus.

Oficiali svetainė

[Graham Murphy]

Graham iššoko iš traukinio ir bėgte pasileido atvykimų terminalo link. Atrodė, kad vėluoja, tad net uždusęs įlėkė į Stanstedo oro uostą. Ten skubiai nužvelgė atvykstančių lėktuvų lentelę. Gerokai palengvėjo - jo sūnų atskraidinantis lėktuvas turėjo leistis tik po penkiolikos minučių.
Dabar apėmė jaudulys. Psichologas nė nežinojo, ar Danielio motina atskrenda kartu. Nematė jos nuo pat tada, kai ji grįžo į Dubliną. Tiesiog pasiėmė sūnų ir paliko jį, Graham, vieną. Praėjo jau apie pusę metų, tačiau vis dar skaudėjo širdį, nors pamažu apėmė ir šioks toks pyktis - laiške, kurį Karen teikėsi parašyti, net nebuvo paminėta, ar ji atskrenda kartu. Negi paleido vienuolikametį vieną? Atėmė jį iš tėvo, o dabar nė nesirūpina? Ne, tai buvo pernelyg nepanašu į tą Karen, kurią Graham mylėjo penkiolika metų. Ir, tiesą sakant, tebemyli ir dabar. Bet iš laiško tono atrodė, kad berniukas iš tiesų bus vienas. Žinoma, smagu susitikti su sūnumi, bet kartu ir baisu. Nežinojo, kaip berniukas jaučiasi dėl grįžimo į Dubliną. Ir dėl to, kad ten grįžo be tėvo.
Pranešėjas paskelbė, kad nusileido lėktuvas iš Dublino. Žinoma, reikės sulaukti daiktų, bet jau tuoj atsidarys tos durys, ir pro jas išeis Graham'o sūnus ir galbūt buvusi mylimoji. Jusdamas kylantį jaudulį vyriškis spoksojo į duris ir nekantriai laukė, kada galės apkabinti savo berniuką.

[Daniel OSullivan]

   Daniel buvo apsuptas keistų žmonių. Jis pirmą kartą skrido vienas. Rudaplaukis vis dar negalėjo patikėti, kad mama jį išleido vieną. Negi ji taip nenori susitikti su tėčiu, kad jai tai svarbiau už mano saugumą? Daniel buvo neramu, bet baimė išgaravo kai lėktuvas saugiai nusileido Stanstedo oro uoste. Pro lėktuvo duris  jis išėjo tolyn. Tuo pat metu jis vėl pajautė nuostabų Londono dvelksmą, nors dar net nebuvo jame. Berniukas iš tikro tiesiog sekė kitus keleivius, nes buvo gana pasimetęs. Jam pasidarė daug lengviau, negu skrendant į priekį, juk nereikia eiti visų tų patikrinimų. Jis nusekė ilgu koridoriumi ir tada vienuolikmetis įžengė pro duris. Akimis visur pradėjo ieškoti tėčio. Ir kai tik jį pamatė Daniel tiesiog bėgo link jo ir stipriai jį apkabino. Kurį laiką jis tylėjo ir tiesiog mėgavosi šia gražia akimirka.
 - Tėti, labai tavęs pasiilgau, negaliu patikėti, kad aš čia, su tavimi!- pasakė nors ir banaliai, bet tai buvo didžiausia tiesa ir jis dar stipriau apkabino tėvą. Tada jis ramiai atsistojo ir paleido tėtį,- Eime, reikia pasiimti mano daiktus.

[Graham Murphy]

Lėktuvas nusileido, bet Daniel vis nesirodė. Ilgainiui pasidarė nuoširdžiai baisu. Negi sūnus neatskrido? Gal Karen sugalvojo jo neišleisti? Po galais, negi teks pačiam skristi į Dubliną? Kol kas į gimtinę grįžti visai nesinorėjo.
Laimei, netrukus pamatė lauktą berniuką. Jis buvo vienas. Tai kiek suerzino, bet nenustebino. O vaikas jau bėgo jo link. Graham plačiai nusišypsojo ir netrukus priglaudė sūnų prie savęs.
- Kaip gera tave matyti! Kaip laikaisi? Kaip skrydis, ar nebuvo baisu? Kodėl mama neatskrido? - pradėjo klausinėti psichologas. Negi ji taip nenori manęs matyti? mintyse pridūrė. Sūnaus žodžiai nuteikė labai maloniai. Buvo labai neramu, kaip viskas klostysis, kai jis grįžo į Dubliną. Dėl to niekam apie Daniel nepasakojo. Jeigu nutiktų taip, kad Karen jų sūnų nuteiktų prieš tėvą, klausimų "kaip gyvena Daniel?" reikėtų mažiausiai. Bet kol kas viskas atrodė gerai.
- Eime, - linktelėjo. Atrodė, kad per tą pusmetį sūnus gerokai paaugo. Tai skaudino - norėjosi matyti kiekvieną jo pokytį, kaip jis auga ir bręsta. O visai netrukus jam teks vykti į Hogvartsą... Gal vis dėlto reikėtų apgalvoti įsidarbinimą toje mokykloje?
Netrukus vyriškis paėmė sūnų už rankos ir paskui žmobnių minią nuėjo prie lagaminų grąžinimo vietos. Buvo labai laimingas.

[Daniel OSullivan]

   Greitai Daniel užklupo krūva klausimų, kurie sklido iš tėvo lūpų. Tai buvo savaime suprantama, bet šiek tiek erzino. Berniukas, nenorėdamas išsiplėsti pasakė vos kelis žodžius, kad nuramintų tėvą.
 - Tėti, viskas gerai. Baisu tikrai nebuvo, o mama...na ji turėjo reikalų dėl darbo ir šiaip...,- jis nepabaigė minties, bet ir nenorėjo, nes galėjo jį įskaudinti.- bet aš ją suprantu. Prieš mokyklą į Dubliną man jau neteks grįžti, o jai tektų pirmyn atgal. Bet gal dabar galvokim apie laiką, kurį galėtume praleisti kartu, reikia jį išnaudoti,- pirmakursis nusišypsojo, bet stengėsi prigalvoti priežasčių, bet žinojo, kad jo mama Karen tiesiog nebenorėjo matyti Graham ir to rodyti Daniel. Bet Daniel ant jos nepyko.- Na, jau eime,- jis nukreipė temą ir jie kartu nuėjo prie lagaminų atsiėmimo vietos.
   Po kurio laiko vienas po kitos ėmė važiuoti krepšiai ir lagaminai. Atrodė, jog jie visi galėtų atspindėti jo savininką. Tik Daniel'io lagamino niekur nesimatė, negana to, kad apart kuprinės ant nugaros, jis dar buvo pasiėmęs kitą krepšį. Didžioji dalis lagaminų jau buvo paimti, o Danielio daiktai buvo kone paskutiniai. Jis krepšį pasiėmė į vieną ranką, o lagaminą į kitą ir dar kartą nusišypsojo tėvui.

[Graham Murphy]

Buvo labai smagu matyti savo sūnų, tačiau kartu ir šiek tiek liūdna. Graham turėjo sau pripažinti: vylėsi, kad kartu su Daniel atvyks ir Karen. Labai norėjo su ja susitikti, pasišnekėti. Galbūt dar galima viską sutvarkyti? Ar pabuvęs kelias savaites su Daniel turės jį išleisti į Hogvartsą, o po to - į Airiją?
Darbas, aha mintyse paironizavo psichologas. Buvo netgi kiek pikta, kad motina moko sūnų meluoti. Nė kiek neabejojo, kad visa tai yra nelabai gudrus būdas išsisukti nuo susitikimo. Negi Karen jo taip nekenčia? Na, bet apie tai galvoti nei laikas, nei vieta. Daniel atvyko į Londoną, ir jie turės šiek tiek laiko kartu.
- Žinoma. Tikrai šauniai praleisime laiką, - nusišypsojo ir pradėjo stebėti lagaminus. Netgi sunerimo, ar tik jo sūnaus krepšys nebus dingęs, bet, laimei, netrukus Daniel pasiėmė savo daiktus.
- Nagi, duokš ką nors ir man, - stebėdamas apsikrovusį berniuką pratarė tiesdamas ranką lagamino link. - Turbūt esi alkanas? Gal nori ko nors užkąsti čia, oro uoste? Ar pirmiausia keliaujame namo pasidėti daiktų? O gal iš viso nori vykti tiesiai į Skersinį skersgatvį?
Tik paklausęs suprato padaręs tą pernelyg garsiai, tad skubiai apsidairė. Laimei, žmonių aplinkui nebuvo, tad toks įdomus pavadinimas neturėjo nieko sudominti. Graham dar kartą nusišypsojo sūnui ir laukė, kada jis pareikš savo pageidavimą.

[Daniel OSullivan]

   Daniel sutriko kai tėvas paėmė iš jo lagaminą. Jis jau buvo pripratęs, kad Dubline viską daro pats, viską neša, gamina valgyti, valo namus ir taip toliau. Bet vis dėl to jis tikrai noriai atidavė lagaminą tėvui, jis buvo tikrai labai sunkus. Kai berniukas išgirdo, kad tėtis siūlo valgyti jo veidas nušvito. Jis buvo labai išalkęs po viso skrydžio. Nors jis truko neilgai, Daniel beveik nieko nevalgė pusryčiams. Jis nusišypsojo ir linksėdamas pasakė:
 - Taip, būtų tiesiog puiku. Gal reiktų pavalgyti čia...Tėti, ša!- pasakė išgirdęs Skersinio skersgatvio pavadinimą,- Ten vyksime vėliau,- Daniel apsidairė. Berniukas žvalgėsi ieškodamas kokios kavinės. Jie kartu su Graham nuėjo į gan gražiai ir jaukiai atrodančią kavinukę. Daniel užsisakė pavalgyti.
 - Tėti, kaip gyveni tu? Kaip darbe?- jis pabandė užmegzti pokalbį, bet jam tikrai tai buvo įdomu . Tėvas tik klausinėjo apie Daniel, o apie save net neužsiminė. Tai buvo gan keista. Nors turbūt jam tiesiog buvo svarbiau sūnus po skrydžio.

[Graham Murphy]

Graham buvo nė nesupratęs, kaip jam trūko sūnaus. Kai Karen tiesiog dingo, galvojo apie ją. Daniel buvo tarsi pamirštas. Kaip jis taip galėjo? Dabar mielai būtų apkabinęs sūnų ir stovėjęs taip valandų valandas. Bet suprato, kad berniukas jau didelis ir, ko gero, nelabai tenori tokio atviro jausmų demonstravimo. Nieko, kai grįš namo, kur Daniel tepagyveno porą mėnesių, ir ten tikrai smagiai praleis laiką.
- Žinoma, galime likti čia, - nusišypsojo vyriškis ir nusivedė sūnų į kavinukę. Leido jam užsisakyti maisto. Norėjo klausinėti visko. Kaip jis jaučiasi prieš Hogvartsą, ar tikisi susirasti draugų, į kurį koledžą norėtų patekti... Bet Daniel jį aplenkė - paklausė savo klausimo.
- Ilgiuosi... tavęs, - atsakė. Neketino to sakyti, bet nejučia pridūrė: - Ir tavo mamos. Bet darbas neblogai. Žinai, kad mėgstu dirbti, tad džiaugiuosi tai darydamas.
Užsisakęs kažkokį pyragaitį su grybais Graham įsitaisė toliau nuo praėjimo. Pažvelgė į sūnų ir džiaugėsi šia akimirka.
- Geriau tu papasakok apie save, - pridūrė nenorėdamas galvoti apie Karen. - Ar lauki Hogvartso?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Smagiai praleidęs dieną su Oliveriu daar tą patį turėjo pasiūlyti ir Eliotui. Labai blogai dėl to jautėsi, bet veiklą sugalvoti buvo žymiai sunkiau. Ar tai reiškia, kad šį sūnų myli mažiau? Negi tikrai išskiria Oliverį? Ką atėjus laikui pasiūlys Miriam? Norėjo pasitarti su Mayra, tačiau nutarė, kad tai yra per daug apgailėtina. Privalo pats sugalvoti, ką veikti. Tai jo mintis, negali kiekvieną kartą atsisukti į Mayrą. Ir taip jau yra niekam tikęs.
Galiausiai nutarė nusivežti Eliotą į oro uostą. Heathrow buvo labai užimtas, tad nenorėdamas užkrauti beveik devynerių berniuko pernelyg dideliu emocijų kiekiu pasirinko kitą. Tą, kuriame teko lankytis pačiam. Ši vieta siejosi su smagiais prisiminimais - būtent iš čia jie su Mayra skrenda į Maljorką. Dėl to sugrįžti tikrai smagu.
Vairuoti ir vėl nesiryžo, tad į Londoną keliavo traukiniu. Sostinėje teko pasinaudoti viešuoju transportu. Dafydd spėjo, kad tai Eliotui patiks. Nauji nuotykiai ir įspūdžiai šitam berniukui visada įdomu. Norėjosi, kad visa diena būtų smagi.
Autobuse teko pasisodinti sūnų ant kelių. Tai tuoj devynerių sulauksiančiam mažyliui turbūt labai gėdinga, bet pasirinkimo nebuvo. Autobusas buvo tiesiog perkimštas.
- Tik nesiraukyk, - tyliai sumurmėjo Dafydd. Laikė apkabinęs berniuką ir vylėsi, kad autobusas nestoviniuos. Elioto nuotaika privalo būti gera. Dar betrūko sugadinti šią dieną.
Autobusui ištuštėjus leido mažyliui atsisėsti šalia. Sušiaušė plaukus ir nusišypsojo.
- Dabar jau geriau, ar ne?
Pagaliau atvyko į oro uostą ir išlipo iš autobuso. Čia buvo daugybė žmonių, tad teko paimti Eliotą už rankos. Į galvą atslinko mintis, kad netrukus šis vaikas visai nebenorės tokio artumo. Bet dabar jis dar mažas. Negalima jo pamesti. Tik ar Eliotas tai supras? Ar nenutiks taip, kad įsižeis ir nenorės daugiau leisti laiko kartu? Tėvui labai sunku paleisti savo vaikus. O jiems norisi kuo greičiau pasprukti. Bet dar ne šiandien.
- Pirmiausiai galime pasivaikščioti. Vėliau nueisime į salę, kur pažiūrėsime į lėktuvus. Ar gerai? - Dafydd paklausė sūnaus įsivesdamas jį į pagrindinę oro uosto salę.

[Eliotas Llewellyn]

Diena dviese su tėčiu skambėjo nuostabiai. Kvailas brolis jiems netrukdys, o jis pats patirs galybę nuotykių. Nekantriai laukė šios išvykos. Ir visai nesvarbu, kad savoka “oro uostas” buvo ne iki galo suprantama. Jis bus su tėčiu, tad bus smagu. Kadangi tai gimtadienio dovanos dalis galima tikėtis nešnekėti apie brolį. Jeigu jis bus paminėtas, Eliotas grįžęs namo pasiskųs mamai, kad tėtis blogas. Mama tikrai supras.
Viešasis transportas Londone sužavėjo. Norėjosi bėgioti po autobusą ir viską ištyrinėti. Deja, buvo labai daug žmonių, tad galimybės lakstyti berniukas nerado. Dar ir ant kelių teko atsisėsti. Nepatenkintas Eliotas nenustojo raukytis. Bandė nulipti ir atsisėsti šalia. Nepavyko.
- Bet, tėti, - sumurmėjo. - Aš jau ne mažas.
Deja, teko kentėti. Bet argi to jie čia atvyko? Norėjosi dieną praleisti puikiai, bet kol kas viskas buvo ne taip. Eliotas nusiminė, bet, laimei, pagaliau atsirado proga persėsti šalia tėčio.
- Aha, - šiek tiek pralinskmėjęs atsakė ir pradėjo žiūrėti pro langą. Londonas berniuką vis dar žavėjo, tad pagaliau pasidarė išties smagu.
- Vėliau galėsime pasivaikščioti po Londoną? - paklausė Eliotas, kai jie atsistojo išlipti iš autobuso. Netrukus laukė dar vienas nusivylimas - teko paimti tėtį už rankos. Bet šį kartą nieko nesakė. Nenorėjo nuliūdinti mylimo žmogaus.
- O galėsiu įlipti į lėktuvą? - skubiai paklausė Eliotas, kai tėtis išdėstė pasiūlymą. Paskraidyti turbūt nepavyks, bet prisiliesti prie to didelio daikto būtų nuostabu. - Bet kol kas galime ir pasivaikščioti, - entuziastingai pridūrė ir nepastebimai ištraukė pirštus iš tėčio delno. Jis jau ne mažvaikis. Jis ne Oliveris.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Žinoma, Eliotui nepatiko sėdėti ant kelių. Beda ta, kad Dafydd negalėjo leisti savo mažyliams pernelyg greitai užaugti. Tiesiog negalėjo. Žinoma, aštuonerių berniukams kaip tik to labiausiai ir norisi, bet tėvų norai visiškai priešingi.
Galima pasidžiaugti tuo, kad persėdęs šalia Eliotas atrodė pralinksmėjęs. Kaip ir dailės galerijoje, taip ir dabar buvo labai svarbu smagiai praleisti laiką. Ši diena yra gimtadienio dovanos dalis. Ji privalo būti puiki.
- Pažiūrėsime, kiek užtruksime čia, - į prašymą atsakė Dafydd. Tiesą sakant, besilaikant lygybės principo iš oro uosto reikėtų keliauti tiesiai namo. Bet laiko su Eliotu išties stigo. Gal verta nueiti ir dar kur nors? Ko gero, tikrai reikės spręsti po to, kai pabaigs ekskursiją Stanstede.
- Deja, į tikrą lėktuvą mūsų neįleis, - atsakė į dar vieną klausimą. Žinojo, kaip tai nuvils sūnų, tad iš karto paaiškino: - Lipant į lėktuvą vykdomas patikrinimas, kad skristi būtų saugu. Ar neturi kažko, kas sukeltų pavojų. Be to, tie, kurie neturi bilieto, iki lėktuvo nė neprieina.
Aplinkui zujo žmonės su lagaminais. Netoliese vyko registracija skrydžiui į Dubliną. Dafydd nusivedė Eliotą giliau į salę ir stabtelėjo šalia žmonių eilės.
- Kaip matai, keleiviai paduoda bilietus ir padeda lagaminus. Specialiais takeliais jie nuvežami į mašiną, kuri nugabena daiktus į lėktuvą. Palikęs lagaminą čia jį atgausi jau tik nuskridęs. Įdomu, ar ne?
Dafydd viduje jautė didelį nerimą. Gal Eliotas čia nuobodžiaus? Nėra nei draugų, nei kamuolio, nei vietos lakstyti. Tik nuoboda tėvas. Ir dabar tas tėvas turėjo daryti viską, kad tuoj devynerių sulauksiančiam sūnui būtų smagu.
- Prie pat langelio mūsų neleis, bet jeigu nori, galime čia kiek pastovėti ir pažiūrėti, kaip keleiviai palieka lagaminus. Bet jei tik norėsi eiti kitur, nebijok man to pasakyti. Ar gerai?
Dafydd pažvelgė į sūnų ir nesusilaikė - tarsi kokiam mažiui sušiaušė plaukus.

[Eliotas Llewellyn]

Nors Londone jau teko lankytis per pokalbius su Graham, Eliotas mielai šiame mieste liktų ilgam. Be galo domino viskas, kas yra susiję su Anglijos sostine. Žinojo gimęs šiame mieste, bet namai buvo Sautende. Ir vis dėlto Londonas reiškė kažką stebuklingo. Dėl to sėdėdamas autobuse tuo mėgavosi. Ypač po to, kai persėdo šalia tėčio.
- Bent šiek tiek? - gailiai paklausė ir trumpam įsmeigė į tėtį maldaujantį žvilgsnį. Bet ilgai tam laiko negaišo - reikėjo domėtis viskuo, kas dedasi aplinkui.
- Bet aš noriu į lėktuvą, - pasiskundė Eliotas, kai tėtis pranešė, kad tokios pramogos tikėtis neverta. Žinoma, čia įdomu viskas, bet pamatyti tą daiktą iš arti būtų kažkas nerealaus. Magiško. O iki Hogvartso dar visa amžinybė…
Netrukus nuotaika pasitaisė - stebėti lagaminus buvo labai įdomu. Eliotas kaip pakerėtas spoksojo į keliauti besiruošiančius žmones. Labai norėjo būti tarp jų. Kada nors būtinai nuskris į kitą šalį.
- O jeigu man ko nors prireiktų? - susirūpinęs paklausė, kai moteris užkėlė ant to daikto milžinišką lagaminą. Atrodė kiek baisu palikti daiktus, bet tie keleiviai, regis, dėl to nesirūpino.
- Man čia patinka! - skubiai pranešė berniukas, bet žengė žingsnį tolyn nuo tėčio. Jis au ne mažas, tad plaukų taršyti nereikia. Betrūko kad sugalvotų paimti ant rankų. Eliotas vos susilaikė nenusipurtęs. Nejučia pagalvojo apie Oliverį ir susiraukė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ar reikia džiaugtis, kad sūnus veržiasi kartu praleisti daugiau laiko Londone, ar liūdėti, kad išrinkta veikla, regis, visai nėra ypatinga? Turbūt geriau džiaugtis, bet Dafydd daug geriau mokėjo save graužti. Dėl to Eliotui dar kartą paprašius po oro uosto pasivaiščioti po miestą susimąstė. Gal išrinko blogą pramogą? O ar tai reiškia, kad blogai pažįsta sūnų? Vadinasi, jis blogas tėvas, ar ne? Kažin ką pasakytų Mayra? Kita vertus, idėjos esmė buvo ne pramoga, o laikas kartu. Tad jei tik Eliotas nori tą daryti ilgiau, turbūt nėra taip jau blogai. O kol kas reikėjo per daug neprižadėti, tad Dafydd teištarė:
- Pažiūrėsim.
Aišku, faktas, kad į lėktuvą neįlips, nuvylė. Tai nebuvo jo kaltė, bet šis žinojimas nelabai tepadėjo. Žinoma, galimybės nebuvimas priminė, kad mažyliai turi mokytis laukti. Tai labai svarbu.
- Kada nors būtinai nuskrisime, - pažadėjo sūnui Dafydd. - Tada galėsi įlipti į lėktuvą ir gerai jį apžiūrėti. Bet į piloto kabiną negalima.
Laimei, lagaminai Eliotą sudomino, tad jo tėvui kiek atlėgo širdis. Bent kol kas šaunus mažylis nenuobodžiauja, ir tai jau buvo daug. Netrukus pasigirdo dar vienas klausimas. Jį akivaizdžiai išgirdo eilėje stovinti moteris: atsisuko ir nusišypsojo. Dafydd sutriko, bet stengėsi apsimesti, kad jos nemato. Tik ką daryti, kad šansas susimauti staiga išaugo trigubai?
- Nedidelę daiktų dalį galima pasiimti su savimi, - atsargiai pradėjo aiškinti. Nejučia vis pažvelgdavo į tą moterį. - Dėl to prieš kelionę reikia gerai pagalvoti, ko gali prireikti.
Sūnaus atsitraukimas nepraslydo pro akis, bet Dafydd stengėsi neimti to į širdį. Šį kartą jo veiksmas išties buvo toks, tarsi Eliotas būtų visai mažiukas. Bet moteris ir toliau į juos žvilgčiojo. Tai privertė nejaukiai pasimuistyti.
- Manau, jau einam iš tolo pasižiūrėti, kaip keleiviai ruošiasi saugumo patikrai, - pratarė Dafydd. Tiesą sakant, labiausiai norėjo pabėgti nuo tos moters. Kad neįžeistų sūnaus, neėmė jo už rankos. Tik pamojo eiti kartu ir nusivedė sūnų apsaugos patikrinimo punkto link.

[Eliotas Llewellyn]

Kol kas nežinia, ar išėję iš oro uosto jie galės pakeliauti po Londoną. Tai kažkiek nuvylė, bet netrukus pramoga taip pakerėjo, kad Eliotas nebegalvojo apie tai, kas bus paskui. Mielai liks šioje vietoje visą dieną. O gal ir ilgiau.
- O kur skrisime? - iš karto paklausė aštuonmetis, kai tik tėtis pažadėjo tokį nuostabų dalyką. Mielai padarytų tą dabar pat, bet su jais nebuvo mamos ir Miriam. Pirmą kartą kur nors skris tik kartu su jomis. Ir be Oliveri, žinoma. - Kada skrisime? Kada atvažiuos mama ir Miriam?
Kuriam laikui teko atitraukti žvilgsnį nuo lagaminų ir pakelti akis į tėtį. Vis dėlto nuotykis dabar domino labiausiai, tad netrukus Eliotas vėl įsispoksojo į žmonių eilę.
- O tu man padėsi išsirinkti, ką pasiimti su savimi? - paklausė berniukas, taip išsiduodamas, kokia reikalinga yra tėčio pagalba. Mielai būtų jį apkabinęs, bet kadangi ką tik atsitraukė, taip elgtis būtų kvaila. Ir turbūt oliveriška. Tuo labiau, kad į juos žvilgčiojo viena moteris. Dabar Eliotas privalo parodyti nesąs mažiukas.
- Kodėl iš tolo? - kiek nusivylė Eliotas. Labai norėjo pamatyti, kaip atrodo ta patikra. Ir, žinoma, išbandyti ją pats. Bet pirmiausia reikia išvysti, kaip tai atrodo. Taigi aštuonmetis noriai nusekė tėtį. Nenorėdamas atrodyti mažas susilygino su juo. Įdėmiai viską apžiūrinėjo ir mėgavosi laiku. Žinoma, čia būtų smagu ir su mama, bet džiaugėsi esąs su tėčiu.
- Ar galėsime išbandyti tą patikrą? - nekantriai paklausė patampęs tėčio marškinėlius. Du Llewellyn šeimos vyrai sustojo, bet jaunesniajam atrodė, kad jie per toli nuo naujos ellės.
- Eime arčiau, - ragino tėtį Eliotas ir paėmęs ranką pradėjo tempti jį eilės link.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Laikas, kada reikės pradėti svarstyti keliones su mažyliais, nenumaldomai artėjo. Iki šiol visos atostogos buvo skirtos praleisti laiką su Mayra. Bet dvynukai jau ne visai maži. Ko gero, reikės pradėti galvoti, kur juos nusivežti. Turbūt reikės tai padaryti prieš išleidžiant juos į Hogvartsą. Šis įvykis siejosi su septintuoju mažyliu, kuriam, Dafydd tikėjosi, Mayra neprieštaraus.
- Kol kas nežinau, - atsakė į klausimą. Tai, kad reikia sulaukti Mayros ir Miriam, bet ne Oliverio, neliko nepastebėta. - Manau, turėsime visi aptarti, kur keliauti būtų įdomiausia. Bet kartu vyks ir Oliveris, prašau jo neignoruoti.
Įdėmus žvilgsnis įsmigo į sūnų. Sudėtingas pokalbis su Mayra ir dvyniais nepadėjo. Kaip ir vizitai pas Graham. Kaip išspręsti šitą problemą? Ar yra kas nors, ką jis gali padaryti? Kur kreiptis pagalbos? Su kuo pasikalbėti? Ko gero, reikės aptarti tai su Auriu. Mayrą gąsdinti baisu, o daugiau variantų tiesiog nebuvo.
- Žinoma, padėsiu, - pamalonintas atsakė Dafydd. Toks klausimas parodė, kad sūnus juo pasitiki, o tai paglostė širdį. - Prieš pirmą kelionę būtinai aptarsime, ką reikėtų pasiimti.
Eliotas viską norėjo išbandyti. Ar tik nebus išrinkęs blogos pramogos? Oro uoste viską tenka tik apžiūrėti, o tuoj devynerių sulauksiančiam berniukui to aiškiai nepakanka.
- Arti prieiti mums niekas neleis, - paaiškino Dafydd. - Ši patikra tik tiems, kurie kur nors skrenda. Kai keliausime, būtinai pamatysi, kaip tai veikia. Dabar teks tik žiūrėti. Reikia nusiimti laikrodį ir diržą, ištuštinti kišenes. Kaip matai, keleiviai viską sudeda į specialius krepšius. Aparatas patikrina, ar žmogus neturi nieko negalimo.
Eliotas aiškiai norėjo prieiti arčiau. Teko tvirčiau paimti jo ranką ir nepaleisti. Nuvilti sūnų norėjosi mažiausiai, bet nebuvo pasirinkimo. Eliotui reikia mokytis, kad ne viskas galima.
- Ne, sūnau, - tvirtai, tačiau liūdnokai pratarė berniuko tėvas. - Mums ten negalima. Šį kartą teks tik žiūrėti. Tik nenusimink. Jeigu eisime arčiau, darbuotojai supyks.
Kiek padvejojęs apkabino berniuką per pečius. Jis pernelyg nenusivils, ar ne?