[Auris Senkleris]

Pamokos tema: Auroro misijos imitacija

Pražydęs pavasaris neleido Auriui sėdėti klasėje. Jis visada buvo pamokų vedamų lauke šalininkas. Tik sušilus orui pradėjo vaikus vestis į pamiškę. Ten buvo daugiau vietos mokytis nuginklavimo kerams, skydiniams kerams. Sukliudymo užkeikimui ir panašiems dalykams. O kai kerai buvo pasipraktikuoti rengdavo dvikovas tarp mokinių, kad galėtų patobulėti gynybinių kerų srityje. Rudenį ir ypač šaltą žiemą jie mokėsi apie įvairias būtybes ar prakeiksmų panaikinimus. O pavasaris buvo skirtas gynybiniams kerams.
Šiandien visi ir vėl susirinko pamiškėje ir Auris nusivedė mokinius gilyn į mišką. Gegužės pabaiga artino egzaminus ir dar vienų mokslo metų galą. Ir jis norėjo, kad per paskutinę pamoką jie pasipraktikuotų tai, ką mokės visus šiuos metus.
- Šiandien susitinkame paskutinį kartą šiais metais. Man įdomu ko pasiekėte per juos ir šiandien galėsite išsibandyti save. Per šią pamoką įsivaizduosime, kad esate aurorų būrelis atvykęs vykdyti labai svarbios užduoties. Jums reikės pasiekti seną miško sargo trobelę ir iš ten paimti dėžutę. Ką ten rasite galėsite pasiimti sau. Dėžutės sudėtos krepšyje, kuris paliktas trobelėje ant grindų. Imate tik po vieną dėžutę, kad visiems užtektų. - Tikėjosi, kad viskas pralėks gerai. Šiandien sau numatė šiokį tokį vaidmenį ir buvo baisiai įdomu kaip viskas klosis.
- Įsivaizduosime, kad trobelė yra nusikaltėlio slėptuvė. O tose dėžutėse, kurias turit paimti yra svarbūs paslapčių departamento dokumentai, Kuriuos tas nusikaltėlis pavogė. Jūs aurorai turite tai atgauti ir suimti nusikaltėlį. Tai yra mane. Troboje aš nesėdėsiu. Jums keliaujant prie trobelės gali įvykti susirėmimas ir aš galiu pabandyti jus nuginkluoti ar užkerėti šmėklaburčiais. Jūs nuo burtų galite gintis skydiniais kerais arba irgi galite mane nuginkluoti. Būsiu suimtas tada, jei kažkam pavyks mane nuginkluoti ir pirmam paimti mano burtų lazdelę. Kai mano lazdelė atsidurs kažkurio iš jūsų rankose įsivaizduosime, kad nusikaltėlis suimtas ir įkištas į Askabaną, o jūs man tiesiog gražinsite lazdelę ir toliau tęsite užduoti tik jau be nusikaltėlio. Dokumentus juk vis tiek reikės susigražinti. - Paaiškinus šitai pradėjo pasakoti toliau.
- Būsiu viena iš kliūčių trukdančių jums pasiekti trobelę. Nuėjome visai giliai į mišką. Todėl galite išsiskirstyti po du ar po kelis. Nenorėčiau, kad miške klajotumėte po vieną. Nebent esate vyresnio kurso mokinys. Einant iki trobelės jūsų lauks kitos kliūtys. Su viskuo mokėmės susidoroti šiais metais. Bet jei kartais kažkas nepavyktų ir net jūsų komandos draugas negalėtų padėti pasiųskite raudonas kibirkštis ir ateisiu jums pagelbėti. Tokiu atveju nusikaltėlis trumpam išeis atostogų. - Regis susakė viską. Todėl buvo galima pradėti.
- Manau, kad galime pradėti. Nebent turite klausimų. Ai ir jei labai nenorite būti auroru galite pereiti į mano pusę. Tada galėsite bandyti nuginkluoti aurorus. Ir būsite suimti jei kuriam nors iš jų pavyks jus nuginkluoti ir trumpam paimti burtų lazdelę. O šiaip susiskirstykite po du ar po kelis ir pradėkite vykdyti misiją. Sėkmės. - Viską pasakęs kurį laiką stebėjo kaip mokiniai skirstėsi. O paskui patraukė link pamiškės dingdamas jiems iš akių.

Pamokos pradžioje visi kartu nukeliavo giliau į mišką. Jūs turite išeiti pamiškėn, pasiekti seną Hagrido trobelę ir paimti iš ten po vieną dėžutę. Kurioje iš tikrųjų yra saldumynų iš parduotuvės devyni medūs.
Galite eiti didesniu būreliu. Arba tik po du. Ir jei labai norite po vieną. Kadangi uždraustasis miškas paini vieta, tai galite įsivaizduoti, kad iš jo einate skirtingais takeliais, o ne visu būriu, kaip atkeliavote pamokos pradžioje. Galite įsivaizduoti, kad paklydote ir tada jums teks paieškoti tikro kelio, kuris veda į trobelę. Jei labai paklysite galite kviesti Aurį į pagalbą siųsdami raudonas kibirkštis.
Jūsų laukiančios kliūtys: Iš medžių tankynės gali išlėkti jauni viesuliniai. Galite susidurti su kauku. Galite įlįsti į magiškai sukurtą pelkę, kurioje tykos pankelis arba gabikis. Galite susidurti su tamsūnais. Informacija apie juos pirmame pamokos poste. Tamsūnai
Ir žinoma galite susidurti su Auriu. Jei pavyks jį suimti ir paimti burtų lazdelę turėsite ją greitai gražinti. Laikyti iki pamokos pabaigos negalima. Nebent norite sau prisidaryti bėdų ir gauti areštą.
Jei nenorite būti auroro rolėje, tai pirmame savo poste parašykite, kad prisidėjote prie Aurio.
Jei reikės mano posto ar yra neaiškumų rašykite man žinutę.
Bent trys pamokos postai. Turite pasirinkti dvi kliūtis ir aprašyti kaip sekėsi su jomis susidoroti.
Pamoką uždarysiu vasario 7 dieną.

[Sakura Levins]

Paskutinė metų pamoka. Ar tai reiškia, kad Sakura paskutinį kartą mato Aurį Senklerį? Ir viskas? Daugiau niekada jo nepamatys? Merginos galvoje slankiojo niūrios mintys, o dar pamoka, ji pasirodė tokia sudėtinga. Dar to betrūko, jog Sakura imtų ir numirtų. Juk ji nesusitvarkys su jokiais tamsos padarais. Bet Dori susitvarkytų, pagalvojo mintyse ir akimis susirado klastuolę. Kuri buvo tankiai prisidažiusi akis. Žinoma, tikriausiai tam, jog nesimatytų, kad šios užverktos.
- Dori, - priėjo prie tamsiaplaukės strazdanė. - Einam kartu? Bus drąsiau. Ir linksmiau, - nusišypsojo.
Paglostė draugei petį. Norėjo suteikti jai palaikymą, nes juk ir Dori suteikė jai jį, kai baltapūkę užpuolė Meghan. Bėda tik ta, kad Meghan - geriausia Dori draugė. Todėl apie tai, kas buvo Sakurą nuskriaudęs asmuo, Klastūnyno septintakursė niekada neturi sužinoti. Tačiau tas įvykis miške jau seniai buvo pamirštas, o štai Dori ir Alano skyrybos - šviežut šviežutėlės.

[Dori Mendel]

- Bla bla bla, - tik prasidėjus pamokai garsiai vaipėsi Dori, mat šią akimirką nekentė visų iki vieno Senklerių ir Auris tikrai nebuvo išimtis.
Tačiau iš tikrųjų viską girdėjo, nes norėjo išlaikyti egzaminą. Tiksliau - ne tik norėjo, bet privalėjo. Ir ne bet kaip išlaikyti, o gerai. Todėl turėjo klausytis. Tačiau tai, kad teks apsimesti aurore, Dori sukėlė didelį pyktį. Rimtai? Ar jis tyčia? Specialiai? Juk Alanas ruošiasi juo tapti, mintyse reiškė nepasitenkinimą, o Aurį tuo metu, kai išgirdo pamokos temą, pervėrė lediniu žvilgsniu.
- Aš nevaidinsiu, kad esu suknista aurorė! - šaukė. - Aurorais gali būti nebent visiški nevykėliai!
Išgirdusi, kad gali prisidėti prie Aurio, Mendel taip ir nusprendė padaryti, tačiau tai irgi neviliojo, ypač spokstant į raudonus plaukus, kas vertė galvoti, jog Dori pirštai niekada nebeatsidurs tarp Alano raudonų plaukų.
- Ne, Sakura, - griežtai atsakė varnanagei, kai ši pasiūlė kartu vaidinti aurores. - Išvis, kas per nesąmonė! - vėl garsiai suriko. - Čia kas, apsigynimas nuo juodosios magijos ar žiobarų dramos būrelis?!
Demonstratyviai užsiraukusi Mendel pradėjo tipenti paskui Aurį. Nieko aš čia nedarysiu, kalbėjosi su savimi mintyse. Kažkokios nesąmonės.
- Aišku, nedovanotinus kerus galiu naudoti? Juk mes - nusikaltėliai, ar ne? Visai kaip tavo draugeliai Dolohovai. Kaip nuostabu! - stengėsi įgelti. - Prisiminsi senus laikus, o aš galėsiu pasiruošti ateičiai, juk reikės išmokti slapstytis nuo aurorų ir juos pašalinti.
Tačiau paskutinis sakinys nuskambėjo visai netvirtai. Galėjai suprasti, jog Dori šią akimirką yra stipriai įsiskaudinusi, tačiau per daug principinga, kad su kuo nors tuo skausmu pasidalintų.

[Sakura Levins]

Deja, bet eiti kartu Dori atsisakė. Ji buvo pikta, šaukė. Gaila, tačiau klastuolė visai nenorėjo paguodos, palaikymo. Nors Sakura ir įtarė, jog iš tikrųjų draugei labai skaudu. Tiksliau neįtarė, o žinojo. Matėsi iš akių. Be to, mokykloje sklido kalbos, kad visą savaitgalį ji praverkė Mirtos tualete, o kai Mirta šią suerzino, tamsiaplaukė pabandė į ją paleisti nužudymo užkeikimą, nors juk Mirta - seniai mirusi... Toks poelgis labai įskaudino vaiduoklę ir ji pasakojo apie tai visiems, kuriuos pamatydavo.
Galiausiai Dori nuėjo kartu su Auriu Senkleriu. Sakurai irgi norėjosi tą padaryti, tačiau juk ji negalėjo. Ji nenorėjo būti nusikaltėlės rolėje. Be to, turėjo mokytis apsiginti nuo tamsos padarų. Tai jai bus naudingiau, nei bandyti kovoti su kitais. Todėl ji viena patraukė trobelės link.

[Auris Senkleris]

Pamokos darbas užžiebė Dori pasipiktinimą. Bet šiandien Auris buvo ramutėlis. Šiandien buvo viena tų dienų, kai iš kantrybės nebųtų išvedęs nei teleskopų lietus, nei kokie kiti per pamokas nutinkantys dalykai. Jau užtektinai prasinervino savaitgalį, kai po uždraustąjį mišką lakstė ieškodamas savo pusbrolio. Mat tas sugebėjo dingti dviem dienoms. Į pagalbą pasitelkė net tą padarą Adriją, čia jau buvo daug. Bet kadangi tie du taip neblogai sutarė, tai paklausti kur galėtų būti Alanas atrodė logiška. Ir Adrijas žinojo kur jį rasti. Pasirodė, kad jo skautas pusbroliukas apsigyveno kažkokiam apleistam name riogsančiam vidury to pavojingo miško. Kol parkrapštė jį į mokyklą užtruko ilgai. Todėl dabar tikrai laisvai galėjo pakęsti šitas Dori scenas.
Į jos šūkalojimus nieko nesakė iki to laiko, kol jie abu nutolo nuo mokinių.
- Neprisimenu, kad būtume susipykę. Gal pamiršau kažką? Kodėl taip elgies? Aš ne Alanas. - Dori pradėjo bristi į tą seną užleistą jo praeities darželį.
- Oho kaip pragydo mat... Klausyk, jei tu pabandysi panaudoti nedovanotinus kerus tai tavo tik prasidedanti ateitis užsibaigs Askabane. Nereikėtų sekti mano draugelių pavyzdžiu. Kad ir kaip tave mėgstu Askabane lankyti nesiruošiu. Taip kad raminkis. - Buvo matyti, kad čia kalba įskaudinta jos pusė. Ir jei dabar Dori reikėjo pasimėtyti frazėmis kodėl ne. Tegul nuleidžia garą kaip sakant.
- Susitaikysit. Juk esate draugai. Išsiaiškinsit viską jei norėsit ir pasibaigs.

[Erka Forrm]

  Erka kartu su visais kitais, kurie buvo susirinkę apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje keliavo mišku. Dabar jos jausmai buvo dvejopi. Vis dėlto jau buvo pavasaris, o tai reiškė, kad jau netrukus baigsis mokslo metai. Iš vienos pusės Erka džiaugėsi, nes žinojo, jog galės daugiau laiko praleisti su Auriu. Tuo labiau jis buvo minėjęs, jog jie išvyks pakeliauti. Tačiau violetinplaukei buvo likę dar vieni mokslo metai. Tiesa, klastuolė puikiai suprato, jog jie bus sunkesni, nes šis kursas Dori buvo paskutinis. Žinojo, kad pasibaigus mokslo metams su ja galės matytis daug rečiau nei anksčiau.
  Nuėjus į vietą šeštakursė klausėsi užduoties. Norėjo burbtelėti, kad negi Auris mano, jog kas nors iš čia esančių nori būti auroru, tačiau nieko nesakė. Nenorėjo dar labiau su juo ginčytis. Kad ir kaip Erkai buvo sunku tą pripažinti net sau jai užduotis pasirodė įdomi, todėl mergina nusprendė pabandyti ją atlikti. Žinoma, dirbdavo visose Aurio pamokose, tačiau dabar tikrai norėjo atlikti praktiką.
  Violetinplaukė greitai patraukė mišku. Po kiek laiko pastebėjo padarus, kurie jai kėlė nekokius atsiminimus - viesulinius. Ir vėl jūs. Suirzusi pagalvojo ji. Puikiai prisiminė kaip per pamoką apie šiuos padarus stipriai užsigavo koją. Vis dėlto nusprendė bandyti su jais susitvarkyti.
- Riškotendo, - nieko. Visiškai nieko. - Riškotendo!
  Erka to kiek nesitikėjo, nors ir buvo nebloga kerėtoja, tačiau pagaliau virvės išlėkė iš lazdelės ir apjuosė viesulinį. Violetinplaukė staigiai griebė už virvių ir padarėlį nugynė į dėžę, kuri stovėjo šalimais.
  Tada violetinplaukė patraukė toliau trobelės link.

[Dori Mendel]

- Na ir kas, kad tu ne Alanas! Bet tu... bet tu... tu jo pusbrolis! Po velnių! Tu nesuprasi... Azkabane, - prunkštelėjo. - Jeigu po kiekvieno nedovanotinų kerų panaudojimo žmogus atsidurtų Azkabane, tai tiek tu, tiek aš jau seniai tenais pūtume. Susitaikysim su kuo? Su Alanu? Aš ir Alanas? Susitaikysim? Nesusitaikysim! Ir mes nebuvom tik draugai! Po galais, su kuo aš apie tai šneku? Tu nežinai, ką tai reiškia! Tu niekada nebuvai taip ilgai jokioje draugystėje, ar ne? Ar tu supranti, kad Alanas man buvo viskas? Be jo aš nieko neturiu. Ir neturėsiu. Man nėra išvis prasmės gyventi. Viskas suknista. Ir nebandyk jam pasakyti, kad su tavimi apie jį kalbėjau!
Dori ėmė spardyti kažkokį pagalį. Jau gailėjosi, kad išvis atėjo į šitą pamoką. Ne, aurorės ji tikrai nevaidins. Tačiau leisti laiką su Alano pusbroliu - ne ką lengvesnė užduotis.

[Sakura Levins]

Sakura gerai žinojo, kur yra ta trobelė. Tačiau kvėpuodama tyru miško oru mergina sugebėjo pamiršti vieną dalyką: kad kelyje, vedančiame iki jos, gali tekti susidurti su įvairiais padarais. Baltapūkė stipriai atsipalaidavo, ėmė niūniuoti kažkokią melodiją, o tada...
O tada pasidarė aklinai tamsu. Toje tamsoje kartais šmėstelėdavo neaiškūs vaizdiniai, girdėjosi keisti garsai, o baisiausia buvo tai, jog Sakurą tikrai kažkas lietė. Septyniolikmetė ėmė klykti nesavu balsu, bandė bėgti tolyn, pamatyti šviesą, saugotis nuo to kažkieno prisilietimų, bet rezultato nebuvo jokio. Kad ir kur Sakura lėkė, niekas nesikeitė.
Šiaip ne taip strazdanei pavyko išsitraukti burtų lazdelę ir ji paleido raudonas kibirkštis. Tačiau tuo pačiu ji sugebėjo už kažko užkliūti. Griuvo. Jautė, kad stipriai susižeidė koją. Mintyse ėmė kaltinti save, jog tikrai kartais yra visai netikusi.

[Auris Senkleris]

Auris norėjo jai pasakyti, kad pagal jos logiką dabar turėtų pradėti Dori engti. Juk Alanas jo pusbrolis, šiuo metu labai liūdnas, o to priežastis yra Dori. Norėjosi jos pasiteirauti ar jai patiktų, jei jis imtų taip elgtis. Bet Senkleris gerai žinojo, kad tokios kalbelės tik dar labiau užsiutintų Dori.
- Bet. Aš. Ne. Alanas. - Pabrėžtinai tarė.
- Pagal įstatymus jei atsiras liudininkų, kad naudojai tuos kerus sėsi aišku? Todėl jie vadinami nedovanotinais. Nei aš, nei mano draugeliai nenaudojom tokių kerų matant krūvai žmonių. - Dabar stebėjo kaip ji siautėja ir šaukia.
- Tai kodėl išsiskyrėt ką? Jei buvot vienas kitam tokie svarbūs? Kokia priežastis? Vadinasi, kad nebuvot tokie svarbūs vienas kitam. Aš žinau, kad buvote daugiau nei draugai. Bet be draugystės meilė neatsiranda. Todėl ir sakau, kad buvote draugai. Ir jei tikrai norėsit susitaikysit. Kodėl to negalit padaryti? Nebent nenorite. Nenorite spręsti konflikto ar kas jus ten ištiko. Tai ar kartu būsit priklauso tik nuo tavęs ir jo. - Tada išvydo švystelėjusias raudonas kibirkštis.
- Einam. Ir nebandyk išsidirbinėti. - Tarė jau griežtai. Vaikinas pradėjo bėgti. Bėgioti, kai metė rūkyti pasidarė kur kas paprasčiau. Visai lengvai skynėsi kelią per mišką. Ir kai atrado ant žemės tysančią Sakurą baisiai nenustebo. Šalia jos stovėjo Ilaja. Jo tamsūnė. Kad ją nuramdytų Auriui nereikėjo kerų. Iš jo lūpų pasigirdo keisti žodžiai. Susidedantys iš regis vien tik balsių. Tai skambėjo lyg kažkokia melodija. Tamsūnė jam atsakė į raudą panašiu balsu. Ir atsistojo šalia jo. Tamsa turėjo Sakurą palikti. Tą kalbą išmoko sudėtingai. Bet norėjo išmokti. Kiekvienas galėjo ją mokėti.
- Ar gali atsisėsti?  - Patyrusio žmogaus žvilgsniu nužvelgė merginą. Pro akis neprasprūdo keistai pakreipta koja.
- Ferula. - Tarė norėdamas įtverti. Galėjo ir mokėjo pagydyti. Bet bet kada galėjo būti pakviestas pas kitą nelaimėlį. Ir dar pagalvojo, kad po susidūrimo su tamsūnu Sakurai reiktų ramybės.
- Dori, gal galėtum palydėti Sakurą į ligoninę? - Paklausė.
- Sakura, ar mišku ėjai taip pat, kaip tada, kai ten lankėmės po pirmos papildomos transfigūracijos pamokos? - Jei ėjo taip pat nesidairydama ir nesisaugodama tada aišku, kodėl ištiko šita bėda.

[Erka Forrm]

  Įveikusi tuos viesulinius Erka pradėjo klaidžioti painiais uždraustojo miško takeliais. Pagaliau ji priėjo trobelę prie kurios pamatė Aurį. Ji laikė lazdelę rankoje ir jau norėjo leisti kerus, tačiau... Negalėjo. Ji ir pati nesuprato kodėl, tačiau nesugebėjo ištarti nuginklavimo burtažodžio. Jokio burtažodžio. Negalėjo sau leisti į Aurį paleisti kerų. Ne, tikrai negalėjo sau to leisti. Erka stengėsi tą padaryti, tačiau jos smegenys vis tiek darė savo. Klastuolė rankoje stipriai spaudė lazdelę, tačiau su ja nieko negalėjo padaryti.
- Aš... Negaliu, - tyliai pasakė. Tikriausiai labiau sau. Nežinojo ar dar kas nors girdėjo, tačiau tuo metu jai tas nelabai rūpėjo. Ji tik stengėsi susikaupti ir paleisti kerus. Nesvarbu jie pavyks ar ne, tačiau bent pabandyti, tačiau ir toliau ji negalėjo to padaryti. Pasirodė, kad tai Erkai pernelyg sunki užduotis. Ji suprato, kad aurore niekada nebus. Na, niekada ir nenorėjo, tačiau nesitikėjo, kad nesugebėtų į Aurį paleisti kerų. Dabar Erka tik stovėjo nuleidusi galvą. Norėjo būti nuginkluota. Tai jai jau būtų buvę geriau. Violetinplaukė jautė, kad gali pravirkti, tačiau, laimei, taip dar nenutiko.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ar Uždraustasis miškas neturėtų reikšti, kad į jį eiti negalima? Na, logika bylotų būtent taip, bet akivaizdu, kad Hogvartso profesoriai ja vadovautis nei mėgsta, nei sugeba. Senkleris buvo visai neblogas profesorius, bet tai, kad jis mokinius vertė eiti į tokias pavojingas vietas, nuomonę kiek pakeitė. Tegul tik pabando dar po to skirti areštą už tai, kad mokiniai vaikšto neleistinose vietose. Ko gero, taip ir bus, mat suaugusieji labai jau mėgo bausti vaikus. Tik dėl to, kad galėjo tai daryti.
- Tai pavojinga, - rėžė Eion. - Jeigu nenorite, kad vaikščiotume mišką, nereikėjo čia mūsų atitempti. Tokią pamoką galima padaryti ir kieme. Aš tikrai niekur neisiu.
Nė neketino dirbti su kažkuo. Ir taip tekdavo tverti ištisas pamokas ir netgi laisvalaikį su kvailais mokiniais, tik ir besitaikančiais sugadinti jam nuotaiką. Dar betrūko ir vėl dirbti poromis. Ne, jis nė už ką to nedarys. Taigi tiesiog atsisėdo ir atsirėmė į artimiausią medį. Buvo apmaudu, kad ir profesorius Senkleris buvo toks pat kvailys kaip ir visi kiti. Deja, tiesa buvo tokia, tad Eion sunkiai atsiduso.

[Vega Dellal]

  Vega kartu su visais keliavo uždrausotjo miško link. Ši pamoka jau nežadėjo nieko gero. Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokose Vegai ir šiaip nesisekdavo, tačiau net nuo minties, kad reiks eiti į uždrasutąjį mišką ją nukrėsdavo šiurpas. Šiaip ji beveik niekada ten neidavo.
  Išklausiusi užduotį mergaitė apsižvalgė ieškodama poros. Tikrai nesiruošė į uždraustąjį mišką keliauti viena. Ne, toli gražu. Kiek pabėgiojusi akimis ji pamatė daug už ją vyresnį švilpį. Na, kaip čia sakant daug. Dviem ar trim metais. Tikėdamasi, jog jis sutiks užduotį atlikti kartu su ja mergaitė patraukė prie vaikino.
- Labas, įdomi užduotėlė, ar ne? Gal norėtum kartu atlikti užduotį. Aš... Žinau, tai skamba vaikiškai, tačiau viena lįsti į uždraustąjį mišką nelabai noriu, - pasakė ji. Taip, buvo sunku kalbėti apie tikrąją šio pasiūlymo priežastį, tačiau varniukė suprato, kad taip bus geriausia. Ji tikėjosi, kad vyresnis vaikinas nesugalvos iš jos dėl to pasišaipyti.

[Auris Senkleris]

Auris šį kartą pasirinko vietą netoli trobelės. Buvo įdomu kas išnirs iš tankmės. Daugiau kažkokių problemų neįvyko. Ir galiausiai iš miško išėjo Erka. Jis išlindo iš savo užuoglaudos. Rankoje laikė lazdelę ir ketino atmušti merginos kerus. Bet jų taip ir nesulaukė. Ji stovėjo ir atrodė, kad dvejoja. Tada tyliai tarė, kad išvis negali to padaryti. Ko ji negali? Negali kerėti ar negali manęs užkerėti? Jei negali laidyti kerų tik todėl, kad tai aš tai... Tai labai... Labai. Auris nežinojo kaip čia tą jausmą įvardinti. Ta mergaitė kažkada neturėjo jokių bėdų dėl šito, kažkada net paleido bombarda kerus, kurie tą kartą atvėrė duobę prie jo kojų. Jei dabar negali jo užkerėti, tai reiškė labai daug. Auris nuleido lazdelę. Gal yra visai ne taip kaip tu įsivaizduoji. Sakė sau.
- Kas atsitiko? Tai tik pamoka. Viskas gerai. - Nusišypsojo jai. Aišku tikrai elgėsi ne kaip nusikaltėlis, bet dabar tas vaidmuo atrodė nesvarbus.

[Auris Senkleris]

Štai ir paskutinė šiuometinė pamoka prikeliavo prie pabaigos. Auris apžvelgė tolstančius mokinius, kurie turėjo grįžti į pilį. Kaip visuomet metų gale lankė įvairios mintys. Mąstė apie tai, kad gal jam reikėtų iškeliauti. Kas jį visgi laiko Hogvartse. Juk Dolohovai kol kas nepavojingi. Taigi slėptis nereikėjo. Bet Erka. Ji dabar juk Aurio gyvenimo didžiulė dalis ir jis negalėtų kažkur iškeliauti. Bent tol, kol ji nesuaugtų. Pabandė įsivaizduoti, kad kitais metais nesugrįš į mokyklą. Pasijuto tuštokai. Buvo pavargęs po šių metų. Bet jautė, kad kitais vėl turės energijos ir toliau imtis šio darbo.
Dabar reikėjo tik sugaudyti visus palaidus padarus, kuriuos išleido mokiniams treniruotis. Viesulinius vėl turėjo išgabenti į rezervatą. Tamsūnes į olą, kurioje jas laikė. Joms juk patiko požemiai. Ežerą papildys dar vienas gabikis, o pankelis galės keliauti į uždraustąjį mišką. Taip apgalvojęs viską ėmėsi tvarkyti kliūčių ruožą.