[Nelanna Light]

Leidžiantis ratu žemyn, Nelanna pamažu sušlapo. Draugė panaikino jos išburtą apsaugą ir jos vėl buvo šlapios kaip viščiukai.
- Nemėgstu tokio oro... Kaip gerai, kad mes burtininkės. Tikrai nepavydžiu tiems žiobarams.
Pagaliau nusileido ir jos. Apačioje dalis žiobarų piktinosi susidariusia situacija, buvo daug nepatenkintų žmonių. Ji ir pati taip reaguotų, jei būtų tekę gerą pusvalandį praleisti atviroje apžvalgos rato kabinoje, pliaupiant lietui.
- Taip, eikim, - Nelanna visai nenorėjo grūstis su žiobarais į kažkokią patalpą.
Joms einant nuo vieno atrakciono prie kito, žvalgantis, kur dar galėtų nueiti, lietus aprimo, kol galiausiai visai nustojo lyti.
- Nuostabu! Dabar galim išsidžiovinti drabužius. Eime kur už kampo. O po to gal pabandom laimę toj loterijoj? Gal pavyks kokį menkniekį laimėti, - parodė žvilgsniu į įvairiausiom spalvom blyksintį prekystalį, kurio gale buvo sukabinti taikiniai. Žmonės mėtė į tuos taikinius strėliukes ir, jei pataikydavo, kažką laimėdavo.

[Sakura Levins]

- Tikrai nemalonu, - pritarė Sakura. - Tačiau buvo metas, kai mylėjau visokį orą... Lietų taip pat... Bet viskas keičiasi.
Ir štai, nustojo lyti. Kodėl lietus negalėjo užklupti esant ne apžvalgos bokšte, o ant žemės? Na, bet jos abi sveikos. Tuoj bus ir sausos. Mergina linktelėjo ir draugės pasuko už kampo, kur šį kartą drabužius kerais joms išdžiovino Sakura.
- Kai nesu stresinėje situacijoje, viskas atrodo daug paprasčiau, - ji nusijuokė, tuomet ir vėl išlindo į patį pramogų parką. - Tenais? - paklausė rodydama į blyksintį prekystalį. - Gerai, - sutiko ir nuėjo prie jo.
Žiūrėjo, ką daro kiti žmonės. Iškart ėmė jaudintis, jog nepavyks. Susimokėjo. Abi galėjo laimę bandyti tris kartus.
- Gal tu nori pirma? - nedrąsiai paklausė.

[Nelanna Light]

Nelanna prisiminė, kaip geriausia draugė Hogvartse vaikščiodavo basomis, bet kokiu oru eidavo į lauką ir pirmaisiais abiejų metais Hogvartse atrodė keistokai, tarsi atkeliavusi iš kito pasaulio. Tie laikai atrodė tokie tolimi ir neįtikėtini...
Nustojus lyti, buvo daug maloniau vaikščioti po atrakcionų teritoriją. Būtent tokios dienos ji ir tikėjosi, eidama čia. Kas galėjo pagalvoti, kad patirs tokį nuotykį! Taip, dabar nutikimas su apžvalgos ratu panašėjo į nuotykį, nors visai neseniai atrodė, kaip didžiausia katastrofa.
Draugės nuėjo prie loterijos stendo. Nelanna, gavusi tris strėlytes, atsistojo į eilę.
- Gerai, pabandysiu pirma, - tarė, kai atėjo jų eilė.
Ji gerai įsižiūrėjo į priešais pakabintą taikinį. Metė strėlytę, bet ši nuskriejo į šoną. Antroji taip pat nepasiekė tikslo.
- Gal žinai kokį burtą, kuris čia padėtų? - tyliai paklausė Sakuros.

[Sakura Levins]

Sakura žiūrėjo, kaip geriausia draugė metė strėlytes. Kol kas Nelanna pabandė du kartus, bet pasiekti taikinio nepavyko.
- Winggardium leviosa gal ir pagelbėtų, - labai tyliai pasakė baltapūkė ir nusijuokė. - Bet man atrodo, teks išsiversti be to, - nusišypsojo.
Norėjo, kad buvusiai bendrakoledžei pasisektų. Iš tiesų ne dėl to, kad ką nors laimėtų. Labai abejojo, jog kažkuriai praverstų menkniekis iš tų, kurie nėra burtininkai, pasaulio. Tačiau toks pasisekimas pakeltų nuotaiką, ar ne?
Sakura apsidairė. Atrakcionų parke vis tik buvo per daug šviesų ir triukšmo. O dar tai, kad jos užstrigo apžvalgos rate. Šią akimirką strazdanė pagalvojo apie tai, ar tikrai verta patirti tiek daug dalykų iš tų, kurie ne magai, pasaulio. Ar ne užtektinai Levins šio pasaulio jau pažino? Kartais imdavo atrodyti, kad ji tolsta ne tik nuo pievos, bet ir nuo magijos. Juk yra tikrai daug įdomesnių vietų, kur ji kartu su Nelanna galėtų apsilankyti.

[Nelanna Light]

- Gaila, - nusijuokė. Ir tyliau paklausė: - Gal egzistuoja ir burtininkų atrakcionai? Kur norint laimėti kažką, reikia panaudoti magiją.
Nelannos dėmesį patraukė žaislinis vienaragis. Būtų smagu jį laimėti, bet kol kas atrodė, kad laimė nuo jos šiandien nusisuko. Ji metė trečiąją strėlytę ir tikrai - ji taip pat nepasiekė taikinio.
- Et, gal tau pasiseks geriau, - šyptelėjo.
Tolėliau stovintys ir tą patį žaidimą žaidžiantys žiobarai atrodė nusiteikę pozityviai. Jiems daug geriau sekėsi pataikyti, o tą rodė ir didžiulius minkštus žaislus nešantys vaikai. Kai kurie buvo didesni už pačius vaikus ir Nelanna stebėjosi, kaip jiems pavyksta neapsiversti ar bent jau neišmesti tų žaislų. Štai vienam vaikui nusibodo jo žaislas, tėkštelėjo jį tėvui į sterblę ir patraukė spalvotų mašinėlių link. Vargšui tėčiui teko nešti tą didžiulę žirafą ir tikriausiai tą teks daryti likusias kelias valandas.

[Sakura Levins]

- Nesu apie tokius girdėjusi, bet gal kur nors ir egzistuoja, ką ten gali žinoti, - nusišypsojo.
Norėjosi pridurti, kad jau vien skraidymas su šluotomis yra kaip ekstremalus atrakcionas, tačiau susilaikė, mat buvo per daug rizikinga taip kalbėti tarp žmonių, kurie nėra burtininkai.
Atėjo Sakuros eilė mesti strėlytes. Pirmoji jos strėlytė pataikė į taikinį, tačiau ne į jo centrą. Antroji - nepataikė išvis. Na, o trečiasis kartas buvo labai sėkmingas. Strėlytė įsmigo į patį vidurį. Baltapūkė apsidžiaugė, bet ir nustebo.
- Nei nemaniau, kad galiu būti tokia taikli, - pasakė Nelannai. - Ypač, kai prisimenu, kaip man sekėsi žaisti boulingą.
Nelabai patenkintas vyras padavė merginai raktų pakabuką ir didžiulį didžiulį rožinį meškiną. Pakabuką Sakura davė Nelannai.
- Paguodos prizas, - nusijuokė. - Gal einam kur nors išgerti arbatos? - pasiūlė.
Ir ėmė galvoti apie tai, kad meškiną reikės kaip nors paslėpti kerais, jog nepamatytų Džordžas. Abejojo, ar vaikinui patiktų, jeigu Sakura grįžtų su tokiu nešuliu. Greičiausiai jam kiltų įtarimų, iš kur mėlynakė žaislą gavo.

[Nelanna Light]

Nelanna stebėjo, kaip draugė meta strėlytes. Pirmosios taip pat nepasiekė centro, kaip ir jos pačios. Bet trečiasis bandymas buvo sėkmingas!
- Tau pavyko!!! - džiaugėsi Nelanna. - Ačiū, už pakabuką, - nusišypsojo. Tai buvo guminis, melsvai baltas debesėlis. Jis šypsojosi ir atrodė tikrai mielai. Apačioje prikabinti karoliukai žibėjo saulėje. Sunku buvo patikėti, kad visai neseniai siautė audra ir jos buvo kiaurai permirkusios.
Merginos atrakcionų parke praleido dar kelias valandas. Kad būtų patogiau, didžiulį meškiną sumažino kerais ir įsidėjo į rankinę. Žinoma, visą tai darė pasislėpusios nuo žiobarų akių. Kai jau prisisotino įvairaus baisumo karuselių - o išbandė tikrai baisias, net tokį, kuris pakabina žmones žemyn galva - abi patraukė kavinės link, kaip ir siūlė Sakura. Išgerti arbatos. Abi sutarė, kad čia praleista popietė buvo smagi, nepaisant pačioje pradžioje patirto išgąsčio apžvalgos rato viršuje.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ši vasara keista ir kelianti pernelyg daug klausimų. Namuose ilgą laiką trūko Hannah, ir tai labai jautėsi. Energinga mergytė tarsi pripildydavo namus gyvybės, be to, nuolat kirbėjo klausimas, kiek prie to prisidėjo Miriam. Hannah grįžus iš stovyklos stebėjo seseris, bet negalėtų pasakyti, kad kažką pastebėjo. Gal Miriam puikiai viską slepia? Stengėsi skirti jai daugiau laiko, bendrauti ir prakalbinti. Tik ar tai iš viso įmanoma? Į paauglystę žengianti mergaitė ir toliau buvo tolima. Atrodė, kad netgi tolsta dar labiau.
Bet šiandien ne jos diena. Dafydd pasiūlė Oliveriui parašyti draugei ir pakviesti kartu nueiti į atrakcionų parką. Žinoma, jeigu reikės, buvo pasiruošęs palikti vaikus vienus, bet negalėjo tiesiog išleisti mažylio į Londoną, tad vyko kartu su juo. Bet koks iš Oliverio mažylis? Gerokai išstypęs jis baigė praaugti tėvą, balsas jau visai beveik vyriškas. Argi čia tas pats berniukas, kurį dar taip neseniai buvo baisu paimti ant rankų? Argi jam jau keturiolika? Oliveris ir Eliotas jau perėjo beveik pusę Hogvartso kursų?!
Šį kartą į sostinę persikėlė židiniu, o iš Kiauro katilo nutarė paeiti pėsčiomis. Norėjo išnaudoti šitą laiką lengvam pokalbiui, bet jis automatiškai pasisuko prie Leticijos. Kadangi Oliveris jau visai nebemažas, gal čia slypi ir kas nors daugiau, ne tik draugiškumas? Vis dėlto toji gimtadienio dovana, kurią sūnus įteikė mergaitei, ganėtinai nepigi. Vis dėlto uždaras vaikas atvirai turbūt visko nepasakys, tuo labiau, kad galbūt ir pats dar ne viską supranta.
- Jeigu jausiesi nejaukiai, kad esu su tavimi, tik pasakyk, gerai? - pasiekęs atrakcionų parko įėjimą ištarė Dafydd. Leticijos nepažinojo, tad užduotis atsipažinti teks jai. Laimei, pasirinko darbo dieną, tad nors žmonių netrūko, milžiniškų eilių prie kiekvienos pramogos neturėtų būti.

[Oliveris Llewellyn]

Tėčio pasiūlymas nustebino ir sutrikdė. Kodėl jis sugalvojo, kad reikia kažkur pakviesti Leticiją? Ar visų tėčiai taip daro? Na, bet nenorėjo prieštarauti, tuo labiau, kad susitikti su drauge smagu. Stovykla, kurioje jie abu buvo po pirmo kurso, dabar atrodė kaip labai sena praeitis. Tada jie buvo maži.
Keliauti židiniu nepatiko, bet gal šį kartą netgi geriau nei traukiniu. Oliveris suprato gerokai besijaudinantis, tad geriau greitai pasiekti kelionės tikslą. Deja, laiko sudėtingiems klausimams vis tiek užteko. Apie ką jie kalbėsis? Ar tai, kad tėtis šalia, jo netrikdys? O gal tėtis ir Leticija supras, kad vienas kito nemėgsta? Mielai būtų pasakęs, kad nebenori čia eiti, bet laiškas parašytas, tad draugė tikriausiai lauks jo. Negalima elgtis taip bjauriai.
- Gerai, - atsakė, nors neabejojo, kad nesiryžtų prašyti tėčio pasišalinti. Apsidairė ir su tam tikru nerimu suprato, kad čia yra gana triukšminga. Su baime augant tvarkytis sekėsi visai neblogai, bet iki galo jos dar neįveikė. Ar neapsijuoks?..

[Leticija Mendel]

Letė šiandien persirengė kažin kiek kartų. O juk neturėjo kažin kokio garderobo. Tėvai ją visgi apipirko, nupirko kai k naujo. Būtiniausių dalykų. Jų gyvenimas atrodė toks keistas. Letė jautėsi kaip jų įnamis vaiduoklis. Ir oi kaip ji laukė pilnametystės. Galbūt būtų galėjusi visą vasarą leisti pas Juzefą. Bet merginai atrodė, kad taip piktnaudžiautų jo svetingumu. Taigi, kažkiek laiko reikėjo pratempti pas įtėvius.
Paskutinis bandymas, kurį išmėgino buvo nauja suknelė. Jai patiko tai, kaip atrodė. Bet paskutinę minutę nutarė, kad tai per daug iškilminga. Ir šiaip pasidarė keista. Ką čia išdarinėja? Kodėl pusę dienos derino drabužius. Norėjosi gražiai atrodyti. Nesąmonė. Nusprendė ir paskutinį kartą persirengusi išdūmė. Tarstelėjusi tėvui, kad išvyksta. Tas linktelėjo. Pasakė, kad neužsivėlintų. Tuo pokalbis ir pasibaigė. Po jo Letė sėdo į reaktyvini autobusą ir nuvyko į vietą.
Suknelę pakeitė paprasti tamsūs džinsai ir trumparankoviai marškinėliai. Su besivaipančio Golumo piešinėliu. Ir dar vistik išlėkdama pasičiupo ir užsidėjo mėgstama apyrankę iš karoliukų. Be to grįžusi namo po mokslo metų kiek paeksperimentavo su plaukais. Iš pradžių galvojo visus uos dažyti mėlynai. Bet nudažė tik paskiras sruogeles. Šito Oliveris dar nebuvo matęs, nes tai vyko atostogų pradžioje.
Ji tikrai džiaugėsi dėl kvietimo. Bet buvo nesmagu tai, kad eilinį kartą neturėjo pinigų. O be to juk ten gal bus jo tėvai ar vienas iš jų. Įdomu apie ką jie kalbėsis?
Letė pastebėjo draugą, kuris buvo gerokai ūgteljęs per laiką, kol jie nesimatė. Pasileido prie jo. Šypsojosi.
- Labas. - Ištiesė jam ranką. - Laba diena, - Kur kas oficialiau pasisveikino su jo tėčiu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kur jau ten prašnekinsi tą tylų berniuką, kuris dabar turbūt dar ir drovisi? Deja, atrodė, kad atskirtis su mažyliais tik didėja, ir Oliveris tą parodė bene aiškiausiai. Vis dėlto Dafydd stengėsi per daug apie tai negalvoti. Jie dabar leis laiką kartu, o jeigu teks palikti, Oliveris bus su drauge. Tai irgi labai svarbu.
- Paimk, - skubiai ištarė, kol Leticija dar neparodė. Ištiesė sūnui du dvidešimties svarų banknotus. - Jeigu norėsit kokių ledų ar ko, o aš nebūsiu šalia, kad galėtum pavaišinti. Ir noriu, kad smagiai praleistum laiką. Dėl nieko nesijaudink.
Laukė pasirodant mergaitės, ir pagaliau prie jų kažkas priėjo. Dafydd tik dabar suprato visai nemokantis bendrauti su savo vaikų draugais. Eliotas paprastai išdumdavo į miestą, o mažųjų draugai ir patys buvo maži. O kaip kalbėti su paauglystės sulaukusia mergaite, kur, maža to, yra mačiusi keistą Miriam elgesį?
- Sveika. Aš esu Dafydd, Oliverio tėtis, - galiausiai ištarė ir dirstelėjo į Oliverį bandydamas mintimis paskatinti bendrauti ir nekreipti į jį dėmesio. Tik kad jau dabar pasijuto trukdantis.
- Eime? - paklausė ir patraukė prie bilietų kasos. Čia vaikiški bilietai buvo iki dvylikos metų. Vadinasi, jau trys mažyliai parke laikomi suaugusiais. Kas per nesąmonė? Kaip taip gali būti?
- Ar turite pageidavimų, į kokį atrakcioną eiti pirmiausia? - kai visi trys įėjo į parko teritoriją, paklausė Dafydd. - Leticija, iki kada tau reikia grįžti namo?
Laukdamas jaunimo pageidavimų eilinį kartą pagalvojo apie tai, kad pats galimybės lankytis tokiose vietose neturėjo. Nemažą dalį pramogų ir veiklų išbandė jau turėdamas mažylius. Arba darė tai su Auriu. Mintyse pasižadėjęs ir toliau stengtis suteikti viską, kas įmanoma, velsietis nužvelgė Oliverį ir jo draugę ir padrąsinamai nusišypsojo.

[Oliveris Llewellyn]

Situacija ir taip buvo trikdanti, o paduoti pinigai dar labiau suglumino. Oliveris suprato, kad jeigu jau pakvietė Leticiją, prireikus turės ją pavaišinti. Bet kad niekada to neteko daryti, tad kaip reikės pasiūlyti? Paėmė pinigus ir įsidėjęs į kišenę tylomis linktelėjo. Ką gi, Leticija turbūt supras, kaip jis nemoka bendrauti. Ar šis susitikimas netaps draugystės pabaiga?
Laimei, netrukus ji pasirodė. Plaukai atrodė šauniai, bet Oliveris pasidrovėjo tai pasakyti. Tuo labiau, kad tai labai jau patiktų Eliotui, kuris tik prieš atostogas teikėsi susigrąžinti įprastą išvaizdą. Kitais mokslo metais vėl kas nors bus. Gal tada Leticija pagalvos, kad jai su Eliotu bendrauti įdomiau?
- Labas, - kiek droviai pasisveikino ir paspaudęs ištiestą ranką nusekė paskui tėtį prie bilietų. Nežinojo, ar turėtų ką nors sakyti, bet tyla neatrodė jauki, tad paklausė: - Ar jau lauki grįžimo į Hogvartsą?
Atrodė, kad tai itin nuobodu, bet, deja, daugiau niekas neatėjo į galvą. O įėjęs į parką neįsivaizdavo, kur norėtų eiti. Kiek pagalvojęs pasakė tėčiui:
- Manau, Leticija turėtų išsirinkti.
Žvilgtelėjo į draugę vildamasis, kad ji nepaminės kokio nors labai jau beprotiško atrakciono. Tik ar tai neįrodo, kad jis išties yra nuobodus?

[Leticija Mendel]

- Malonu susipažinti. Leticija. - Šyptelėjo Oliverio tėčiui. Paprasčiausia atrodė būtų tai, kad jie tiesiog liktų dviese. Bet aišku mergaitė nieko nesakė.
Ir ką dabar sakyti dėl grįžimo? Kas yra neužsivėlink? Po galais... Nutarė pasakyti bet kokį laiką ir tiek.
- Bent iki devintos vakaro turėčiau grįžti. Tai vėl parvyksiu namo reaktyviniu autobusu. - Kažin ar tėvai pastebėtų, jei ji parsivilktų kad ir pirmą nakties.
- Žinok tikrai laukiu. O tu? Negaliu patikėti, kad jau eisim į ketvirtą kursą. Prisimeni, kaip tada bibliotekoje... - Ir nutilo. Norėjo įsileisti į prisiminimą, kai jie pirmakursiai pakliuvo knygon. Bet gi negalėjo to taukšti prie jo tėvo. Juk jis sunerimtų. O tą prisiminimą brangino. Nes tada Oliveris parodė, kad ji gali juo pasitikėti.
- Na žodžiu laikas taip greit bėga. Kaip laikosi Aelis? - Dabar jau pliauškė bet ką.
Ir kodėl ji turėtų rinktis? Tai daryti neatrodė jauku. Nemanė, kad gali.
- Gal nori nueiti į apžvalgos ratą? Pasisuktume ir gal kas nors užkabintų akį. Pasižvalgytume iš aukštai po parką. - Tai juk paprastas pasirinkimas tiesa? O gal iš aukštai Oliveriui kas kris į akį ir jie nueis kur nors.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mergaitė pasirodė esanti mandagi ir išauklėta. Negi dėl to Eliotas jos taip nemėgsta? Šitą faktą Dafydd kuo puikiausiai žinojo, nors priežastys vis dar buvo neaiškios.
- Gerai, turėsime omenyje, - dėl grįžimo laiko pasakė, nors pačiam atrodė, kad namuose norėtų būti gerokai anksčiau. O gal išties palikti Oliverį, ir tiek? Jis jau ne mažas, kas čia gali atsitikti? Vis dėlto mintis, kad sūnus lieka Londone, o jis pats grįžta namo, keistai gąsdino. Kažkaip reikėjo išmokti, kad vaikai auga. Leidžiu jiems vieniems trintis po Sautendą. Londonas per toli mintyse teisino save dešimties vaikų tėvas.
- Kas buvo bibliotekoje? - pasmalsavo, kai Leticija aiškiai kažko nebaigė sakyti. Ar tai kažkokios paslaptys? Klausiamai žvilgtelėjo į Oliverį ragindamas jį papasakoti. O jeigu apie biblioteką kalbėti nenori, galėtų šiaip ką nors pasakyti. Juk jie su Leticija draugai, tad kam dabar taip drovėtis? Negi tikrai viskas tik dėl jo?
Apžvalgos ratas visiškai tiko, ir Dafydd pamojo vaikams sekti iš paskos. Teko luktelėti, kol sulips prieš juos esantys žmonės, bet netrukus priėjo ir trijulės eilė.
- Galima lipti tik po du, - pasakė darbuotojas. Dafydd visiškai neprieštaravo. Priešingai - netgi džiaugėsi galėsiantis suteikti šiek tiek laiko vaikams pabendrauti. Akivaizdu, kad jo buvimas čia yra klaida.
- Na, lipkit, - paragino rodydamas į antrą nusileidusį vežimą. Pats įsitaisė vienas ir stebėjo sūnų su mergaite. Niekaip negalėjo patikėti, kad Oliveris toks didelis. Ar čia tikrai tik draugystė? Gal Leticija jam patinka ne tik kaip draugė, todėl jis ir bijo žodį ištarti? Sudėtingi tai buvo klausimai, bet Dafydd nutarė pernelyg daug į vaikus nespoksoti. Viskam savas laikas.
Pagaliau durelės užsidarė, ir ratas pradėjo suktis.

[Oliveris Llewellyn]

- Važiavai reaktyviniu autobusu? - kiek pavydžiai pasitikslino Oliveris. Tėčio pasirenkami keliavimo būdai staiga pasirodė visai neįdomūs. Jie yra burtininkai, kodėl dažniausiai važinėja traukiniais, o pačiame Londone - metro? Tuo įspūdingu autobusu berniukas dar nė karto nevažiavo ir dabar suprato labai to norintis.
- Nieko, - sumurmėjo apie biblioteką ir dirstelėjo į Leticiją prašydamas nusukti pokalbį. Ji turbūt viską suprato, už ką Oliveris pasijuto dėkingas.
- Aha, kai baigsime kitus mokslo metus, jau būsime praėję daugiau nei pusę kursų Hogvartse. Mažesnių už mus bus daugiau nei vyresnių, - pasistengė daugiau pasisakyti. - O Aelis gerai, tik vis pasprunka iš narvelio, tad tenka jo ieškoti, kad jaunesnės sesutės nesusižeistų. Bet jam labai patinka Hannah, nežinau, kodėl.
Augintinis buvo visai nesudėtinga tema, tad Oliveris pabandė ir pats parodyti bent šiek tiek iniciatyvos ir paklausė:
- O kaip Lulu? Gal turi jį čia?
Ant peties gyvūnėlio lyg ir nebuvo, nebent jis spėjo pasislėpti. Bet berniukas taip priprato draugę matyti su augintiniu, kad, atrodė, kitaip ir nebegali būti.
Neprieštaraudamas nusekė tėčiui iš paskos ir atkakliai galvojo, ką daugiau galėtų pasakyti. Bendravo jau tikrai ne pirmą kartą, tad kodėl viskas staiga taip sudėtinga? Gal tikrai būtų paprasčiau, jeigu tėtis pabūtų atskirai? Laimei, tokia proga pasitaikė, ir Oliveris pradžiugo. Stengėsi to neparodyti, o įlipęs į savo vežimą paklausė:
- Ar nebijai aukščio?
Pats tokios baimės neturėjo, tad su nekantrumu laukė, kada jie pradės kilti. Laimei, netrukus ratas pajudėjo, ir keturiolikmetis susidomėjęs dairėsi aplinkui. Deja, ką daugiau kalbėti, ir toliau nesugalvojo.