[Danas de Breinas]

    Prie pat Londono centro stovi didelis atrakcionų parkas. Atrakcionų jame tikra galybė. Galėtų atrodyti, kad parkas begalinis. Jame laisvai galima užtrukti pusdienį, bet dažniausiai keliautojai pasirenka visą dieną. Tuo labiau kitokių bilietų ten ir nepardavinėja.
  Čia veiklos bus ir mažiems, ir dideliems, ir, žinoma, suaugusiesiems. Čia galima pasivažinėti kraują stingdančiais amerikietiškais kalneliais, apipintais mirties kilpomis, pasisupti keliolikos metrų aukščio supynėmis ar dideliu greičiu lėkti kartingais. Čia pramogų gali rasti ir adrenalino ištroškę keliautojai. Čia galima pasisupti žemyn galva, apsivemti beprotiško greičio karuselėje, pajodinėti ant įniršusio (netikro) buliaus ar suvalgyti cukraus vatos, kurios skoniai svyruoja nuo avokadų iki juodojo šokolado. Žodžiu, ką veikti čia ras kiekvienas.  Buvo atostogos. Dienos vidurys. Danas leido laiką Londono atrakcionų parke. Čia būdamas jis jautėsi lyg pasakoje.
  Pirmiausia švilpis pasivažinėjo amerikietiškais kalneliais, kurie paliko didelį įspūdį, tačiau kartu ir išgąsdino, nes mirties kilpos vis dėlto atrodė pavojingai. Tačiau tai jo nesustabdė ir jis jais pravažiavo dar kelis kartus.
  Paskui sugalvojo pasisupti karuselėje, kuri toli gražu nebuvo vaikams. Įėjęs į apskritimo formos namelį vos spėjo atsistoti į vietą kai šis pradėjo suktis nepaprastu greičiu.
  Tada pasiekė nedidelę nuokalnę, kurioje buvo įsitaisę bėgiai. Jais važiavo rogutės, kuriomis mėgautis buvo galima tik vasarą. Laimei, šiuo metu buvo būtent šis metų laikas. Tos rogutės įsibėgėdavo iki keturiasdešimties kilometrų per valandą, tačiau Danui adrenalino kiek pritrūko.
  Galiausiai jis pavargo, todėl nusipirko kivių skonio cukraus vatos ir smagiai ja mėgavosi. Atrodė, kad ši diena negali būti nuostabesnė.

[Viviana Sofi Fleming]

Atostogauti Londone Vivianai teko retai. Iš dalies dėl to, nes dažniausiai atostogas su tėvais leisdavo motinos tėvynėje, Prancūzijoje, kažkur toli, kartais net kalnuose. Tad netikėtas tėvų sprendimas praleisti atostogas visiems kartu Londone nustebino mergaite ne mažiau nei motinos įnoris nuvykti į žiobarų atrakcionų parką. Taip, raganos domėjimasis žiobarais tikrai nebuvo jokia naujiena jos šeimos nariams, tačiau, kad ir kaip keistai tai atrodytų, su motina jai patiko leisti laiką. O ir parke buvo smagu - jos spėjo apvaikščioti daugiau negu pusę viso parko, išbadyti įvairiausias atrakcijas.
Po kurio laiko Vivianai vos pasivilko kojos, tad su motina pasitarusi, patraukė link cukrinės vatos stendo, o motina - link kitų atrakcionų kuriuos ji norėjo dar išbandyti tą dieną. Pamojavusi jai, jaunoji varniukė pasuko link stendo, tačiau sustojo lyg įbesta kai prie cukrinės vatos stendo pamatė TIKRAI Hogvartse matytą veidą. Tačiau tuo pačiu metu ji nebuvo visiškai tikra jog tai negali būti tiesiog žiobaras, turintis panašius veido bruožus kaip Hogvartse matytas mokinys. Tad nenorėdama apsikvailinti, Viviana šyptelėjo vaikinui ir priėjo prie savo originalaus tikslo, nusipirkdama vyšnių skonio cukrinės vatos.

[Danas de Breinas]

  Cukraus vata buvo tiesiog nuostabi. Ypač dėl to, nes Danas galėjo pasirinkti savo mėgstamą skonį. Taip, tokio skonio cukraus vatą matė pirmą kartą, tačiau tikrai neprašovė.
  Greitai jis visai šalia savęs pamatė kažkokią mergaitę. Buvo beveik visiškai tikras, kad matė ją Hogvartse.
- Labas, - nusišypsojo švilpis. - Galbūt mačiau tave pamokose? - paklausė jis. Nenorėjo minėti Hogvartso, nes vis dėlto galėjo ir apsigauti ir jei ji visgi buvo žiobarė tai nebūtų labai gerai. Penktakursis nenorėjo išduoti burtininkų pasaulio, todėl Hogvartso minėjimas buvo per daug rizikingas dalykas.
- Tu čia viena? - po kiek laiko paklausė, nes matė, kad ji buvo pirmo arba antro kurso. - Patinka atrakcionai? - dar pabandė tęsti pokalbį. Norėjo pabendrauti su mergaite, nes buvo visiškai tikras, kad tikrai ją matė pamokose. Būtent dėl šios priežasties norėjo ją pažinti. Galvojo, kad gal taip susiras draugę Hogvartse. Taip, ne bendraamžę, tačiau vis tiek to norėjo.

[Viviana Sofi Fleming]

Vos gavusi savo cukraus vatą, Viviana išsišiepė lyg vėl būtų penkiametė mergaitė ir labai entuziastingai padėkojo pardavėjui ir atsiplėšė gabalėlį vatos. Dėl tokių skanumynų kaip šis, mergaitė visada mėgo žiobarus. Apskritai, galbūt tai buvo vienas iš daugelio dalykų kurie siejo ją su jos motiną Angelique - žavėjimasis žiobarų gyvenimo stiliumi.
Vos paragavus šio saldaus skanumyno, varnanagė nusišypsojo dar plačiau, jeigu tai iš viso buvo įmanoma. O ir neseniai matytas vaikinas staiga užkalbino pirmakursę. Ir ji tikrai buvo teisi - Viviana tikrai jį yra mačiusi Hogvartse. Mergaitė linktelėjo galvą ir iš karto prašneko:
- Labas. Tikrai manau, jog esame matę vienas kitą mokykloje. Galbūt netgi pas profesorių Turner?
Nors ir buvo įsitikinusi, jog ir jis iš Hogvartso, vis vien reikėjo būti atsargiai, todėl pirmas į galvą atėjęs dalykas buvo paminėti viso labo mokytojo vardą. O juk Herbologijos profesoriaus pamokos, kuriose virė tikrų tikriausias chaosas, buvo kiekvieno Hogvartso mokinio gerai žinomas dalykas.
- Ne ne, ne viena. Na, atėjau čia su savo motina, o kadangi aš pavargau, o ji norėjo toliau eiti per atrakcionus, tai aš čia, ji ten kažkur, - Viviana mostelėjo ranka atrakcionų link ir nusijuokė, - Tačiau čia tikrai smagu. Spėju tau irgi čia patinka?

[Danas de Breinas]

  Mergaitei paminėjus profesorių Turner Danui abejonių neliko - ji tikrai iš Hogvartso.
- Patinka herbologija? - paklausė, tačiau šįkart jau tyliau nei praeitą kartą. Aplink buvo daug žmonių ir švilpis nenorėjo, kad kas nors išgirstų apie herbologiją ir Hogvartsą. Šis pavadinimas buvo per daug neįprastas, kad į jį neatkreiptum dėmesio.
- Supratau, - nusišypsojo išgirdęs, kad ji čia su mama. - Žinoma! Per kiekvienas atostogas čia bent kartą apsilankau, o dažniausiai ir dažniau, - pasakė. Taip, čia buvo tikrai mėgstama Dano vieta. Atrodytų, kad jis viską bandė jau šimtus kartų, tačiau jam niekada nenusibosdavo. Tai buvo vienas iš šio atrakcionų parko privalumų. O jų tikrai buvo nemažai.
- Gyveni čia, Londone? Ar tik atsotogauji? - paklausė penktakursis. Taip, tai jam nebuvo labai įdomu, tačiau jis norėjo tęsti pokalbį, o kartais tą padaryti būdavo sunku. Dabar buvo kaip tik tokia akimirka, todėl švilpis tiesiog paklausė klausimo, kuris jam atrodė normalus.

[Viviana Sofi Fleming]

Jam paklausus, ir paminėjus herbologiją, Viviana taip pat iš karto suprato, jog vaikinas tikrai ne koks žiobaras, o burtininkas, kaip ir ji. Prieš atsakydama į klausimą varniukė itin entuziastingai palinksėjo galvą.
- Viena iš mėgstamiausių pamokų. Be to ir profesorius nuo pat pirmos pamokos patiko. O kaip tau su šia pamoka? - pasmalsavo pirmakursė.
- Na, šis parkas tikrai smagus, Čia tiek visko daug! O ir cukraus vata čia labai skani, - ties šiais žodžiais, ji leido sau ir vėl pasimėgauti neseniai minėtu skanumynu.
- Tik atostogauju. Gyvenu su tėvais Prancūzijoje, - brunetė trumpai atsakė, kai staiga susipratus net šypsena dingo iš veido, - Oj, aš net neprisistačiau. Labai atsiprašau. Aš Viviana Sofi Fleming, pirmakursė.
Mergaitė ištiesė savo ranką link naujojo kompanijono, tikėdamasi jog ji bus paspausta. Koledžo neminėjo. Galbūt vėliau galės ir tai paminėti, kai aplinkui bus mažiau žiobarų.

[Danas de Breinas]

  Danas džiaugėsi čia sutikęs burtininkę, kuri dar ir lanko Hogvartsą.
- Man patinka augalai, todėl patinka ir ši pamoka. Profesorius neblogas, tačiau mano manymu per laisvai leidžia savo pamokose mokiniams kelti chaosą. Dažniausiai ten būna sunku dirbti, nes pusė mokinių ne dirba, o išdaigas krečia, - pasakė rudaplaukis. Džiaugėsi, kad gali su kuo nors pasikalbėti ne apie žiobariškus dalykus. Dažniausiai vasaromis tą padaryti galėdavo tik su tėvais, o jam norėjosi ir kitokios draugijos.
  Išgirdęs, kad ji iš Prancūzijos Danas susidomėjo, todėl nieko nelaukęs paklausė:
- O kuriame mieste gyveni?
  Paskui švilpis prisiminė, kad pats nepasakė kur gyvena.
- Aš gyvenu Škotijoje, Edinburge. O čia gyvena mano giminės, todėl dalį atostogų praleidžiu čia, - pasakė švilpis valgydamas cukraus vatą. Negalėjo atsigerėti nuostabiu jos skoniu. Danas labai mėgo kivius, todėl ir ši cukraus vata jam patiko. Na, gal ne tik dėl to, tačiau švilpis spėjo, kad tai buvo pagrindinė priežastis.

[Viviana Sofi Fleming]

- Galbūt chaoso ir šiek tiek per daug, tačiau profesorius tikrai išmano savo dėstomą dalyką ir išmoko vis kažko. Be to, niekada nemaniau, jog būtent herbologija taip gerai seksis kol kas iš visų dėstomų pamokų.
Vivianai buvo labai malonu net už mokyklos ribų bendrauti su bendramoksliais. Vis dėl to, ji buvo pirmakursė, mokykla vis dar atrodė milžiniškas, o pasiklysti buvo lengva kaip du kart du. Išgirdusi klausimą apie savo gyvenamąją vietą, mergaitė šyptelėjo prieš atsakydama:
- Gyvenu Reimso mieste. Ten įsikūrusi nedidelė burtininkų bendruomenė, o aplinka labai graži, - išgirdusi, jog vaikinas gyvena Škotijoje, ji linktelėjo galvą.
- Man labai graži Škotijos aplinka, gamta.
Jaunoji varnaitė labai mėgavosi laiku su vyresniuoju vaikinu. Jis buvo labai malonus, bet puikus pašnekovas. Galbūt po šio susitikimo jie geriau susibendraus ir mergaitė turės vienu draugu daugiau.

[Danas de Breinas]

- Taip, profesorius tikrai geras ir išmano herbologiją. Man irgi labiausiai patinka ir geriausiai sekasi būtent ši pamoka, - pasakė vaikinas ir nusišypsojo. Jam buvo smagu bendrauti su kažkuo iš Hogvartso. O ypač apie jo taip mėgiamą dalyką.
- O, nesu apie tokį miestą girdėjęs, - pasakė vaikinas. Taip, jis nebuvo labai gabus geografijoje. Gal dėl to, kad to nesimokė. Taip, žinojo apie tokius žiobarų mokomus dalykus kaip geografija, tačiau tą jis mokėsi tik iš knygų.
- Taip, Škotijos gamta išties labai graži. Mėgsti keliauti? Aš labai, tačiau labiau po gamtą, o ne po miestus, - pasakė vaikinas. Vasaromis jis labai mėgo keliauti. Danas mėgo tyrinėti ne tik kitas šalis, bet ir savo šalį bei miestą. Žinojo, kad net jo mieste yra nuostabių kampelių, kurių jis dar nematė. Tuo dažniausiai vasaromis ir užsiimdavo. Žinoma, pakeliaudavo ir po kitas šalis.
- O kokia pamoka tau labiausiai nepatinka? - paklausė švilpis. Taip, tema vėl grįžo prie Hogvartso, tačiau Danas nežinojo nieko akivaizdesnio apie ką galima kalbėti sutikus mokinę iš ten.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nuo pat to pokalbio su Mayra ir dvynukais kaustė keista įtampa. Atrodė, kad naudos nebuvo daug, o Eliotas galėjo ir įsižeisti. To padaryti nesinorėjo visai, bet nedaryti nieko irgi negalma. Norėjosi, kad dvynukai sutartų, kaip kad buvo anksčiau. Ar dar yra šansų, kad taip bus?
Galbūt norėdamas pamatyti, kaip vaikai bendrauja neįprastoje aplinkoje, o gal norėdamas juos palepinti, Dafydd paliko Mayrą su mažaisiais namuose ir išsivežė Oliverį, Eliotą ir Miriam į Londono atrakcionų parką. Kad ir kaip norėjosi čia atvykti visiems kartu, dviejų dar neturinti Hannah ir nė metų nesulaukęs David buvo per jauni, o Mayrai reikėjo daug ilsėtis. Nepaisant to, kad jauniausias sūnus dar nevaikščiojo, Dafydd nekantriai laukė šeštojo mažylio gimimo. Laikyti ant rankų savo naujagimį buvo vienas iš nuostabiausių įvykių gyvenime. Nuostabiau nebent apkabinti ir pabučiuoti be proto mylimą žmoną.
Traukinys Eliotui ir Miriam buvo įdomi naujovė, tad teko iš anksto priminti Oliveriui, kad jam viskas bus pažįstama, bet tuo girtis nereikia. Kartais tokie priminimai net slėgė - tas berniukas ir taip buvo tylus, o tokiais atvejais tekdavo dar labiau įj nutildyti. Vis dėlto Dafydd stengdavosi atpirkti šias akimirkas atvirais ir nuoširdžiais pokalbiais.
Laimei, atrakcionų parkas buvo netoli traukinių stoties. Vaikai gavo progą pasimėgauti Londonu, kuris pačiam taip ir liko niekuo neypatingas. Bet mažyliams, žinoma, viskas įdomu, tad jų tėvas stengėsi parodyti kokį įspūdingesnį objektą. Vis dėlto bene įspūdingiausias buvo ne kas kitas, o atrakcionų parkas, į kurį ketvertas ir ėjo.
- Štai ir atėjome, - pranešė vaikams Dafydd ir nupirko bilietus. Nebuvo pigu, bet kartais galima sau leisti. - Susitarkite, kur norite eiti pirmiausia. Manau, visi pasiūlykite po pramogą ir nutarkite, nuo ko pradėsime.
Įvedęs vaikus pro bilietų patikrą laimingas apsižvalgė. Žinoma, niekada anksčiau tokioje vietoje lankytis neteko, bet pažadėjo sau, kad laiką praleis labai smagiai.

[Oliveris Llewellyn]

Nepaisant to, kad pokalbiai Londone paprastai būdavo baugūs ir sudėtingi, Oliveris tas keliones mėgo. Smagiai praleisdavo laiką su tėčiu, o traukinyje dar ir pasišnekėdavo. Ir, visų svarbiausia, jų nevarstydavo pikti Elioto žvilgsniai.
Šį kartą viskas buvo kitaip. Nebus sunkaus pokalbio, bet į Londoną vyksta ir Eliotas su Miriam. Kad ir kaip mylėjo savo brolį, nuoširdžiai bijojo jo pykčio. Dėl to buvo visai tylus, o traukinyje tiesiog ramiai sėdėjo ir žiūrėjo pro langą. Mielai būtų papasakojęs Eliotui ir Miriam viską, ką jau žinojo, bet tėtis liepė to nedaryti. Ir buvo teisus - gal taip pavyks išvengti dvynio pykčio?
Londone viskas buvo kitaip. Jie ėjo Oliveriui nepažįstamomis gatvėmis, tad jam viskas buvo nauja - kaip ir broliui bei sesei.
- Man čia patinka, - sumurmėjo, nors paprastai Londono pastatais nesižavėjo. Gal kad nereikės kalbėti, o gal tiesiog ši gatvė buvo gražesnė, bet dabar berniuko nuomonė apie Londoną buvo kitokia nei paprastai. Šį kartą miestas tiesiog sužavėjo.
O štai atrakcionų parkas tiesiog apstulbino. Ten buvo taip spalvota ir gražu, kad Oliveris spoksodamas nejučia sustojo, tarsi būtų atsitrenkęs į sieną. Turbūt bus per daug triukšmo, bet kol kas čia buvo nuostabu.
- Noriu į karuselę, - parodydamas minėtą įrenginį pratarė Oliveris ir ryžtingai pridūrė: - Bet galime pradėti nuo to, ko nori Eliotas.
Pažvelgė į brolį ir vylėsi, kad jis supras - tai ne noras pasipuikuoti ar apsimesti, o bandymas elgtis draugiškai.

[Eliotas Llewellyn]

Londonas! Pagaliau jis vyks į Londoną! Tai buvo be galo smagu, ir Eliotas buvo patenkintas. Šią džiugią akimirką temdė vienintelis dalykas. Oliveris. Smagiausia būtų važiuoti dviese su tėčiu. Na, Miriam netrukdė, Eliotas sesutę mylėjo. Bet kodėl su jais būtinai turi važiuoti ir apsimetėlis Oliveris? Jis ir taip nuolat važinėja į Londoną, galėjo likti namuose. Deja, Eliotas šios prielaidos neįgarsino: nenorėjo pyktis su mama ir tėčiu. Jie ir taip jau žiūri pernelyg įtariai. Ką gi, teks visą dieną kęsti tą žioplį.
Traukinys buvo įspūdingas. Eliotas vedžiojo po vagoną Miriam ir apsimesdamas, kad brolis neegzistuoja, pasakojo sesutei įspūdžius. Jai irgi patiko, tad galėjo smagiai su ja paplepėti. Netgi pamiršo, kad vagone yra ir erzinantis brolis dvynys.
Londonas irgi paliko įspūdį, tad Eliotas nuolat lakstė pirmyn atgal. Porą kartų vos nepasimetė ir gerokai išsigando. To, žinoma, nė už ką nebūtų pripažinęs tėčiui ar, tuo labiau, Oliveriui. Kuo drąsiau grįžo prie šeimos narių ir pasistengė daugiau pernelyg nenutolti.
- Oho! - neslėpė susižavėjimo parku berniukas. Visai nepatiko, kad panašiai jaučiasi ir Oliveris, bet pavyko jo nepaisyti. Vieta buvo tiesiog įspūdinga.
- O kodėl ignoruoji Miriam? - rado priežastį papriekaištauti broliui Eliotas. - Aš noriu ten, bet ji irgi turi teisę rinktis.
Berniukas parodė į aparatą, į kurį žmonės ėjo po kelis ir kuriam laikui užsidarydavo. Jis atrodė įdomiai, bet visų labiausiai žavėjo triukšmas - akivaizdu, kad kvailys brolis persigąs.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Matyti tokius skirtingus vaikus buvo keistai smagu. Kai paskutinį kartą Londone lankėsi su dvynukais, Mayra, ko gero, laukėsi Miriam. O gal… Elijah. Bet kuriuo atveju tai buvo seniai. Tada berniukai buvo visai maži, o jų charakterių skirtumai - nepradėję ryškėti. Dabar buvo keista suvokti, kad šie mažyliai gimė būtent sostinėje. Visas gyvenimas, išskyrus, žinoma, darbą, persikėlė į Sautendą. Vietą, kurioje laimės daugiau nei liūdesio ir skausmo. Gal ne be reikalo prarastą sūnelį palaidojo Londone?..
Bet apie jį galvoti dabar ne laikas. Šiandienos užduotis - smagiai praleisti laiką su trimis vyriausiais mažyliais ir nė vieno iš jų nepamesti. Laimei, pavyko su visais ateiti iki atrakcionų parko, kuris aiškiai trijulę sužavėjo. Triukšmo kiekis vertė nerimauti, bet kol kas viskas atrodė gerai. Visi trys vaikai patenkinti.
- Eliotai, mes būtinai išklausysime Miriam pageidavimo, bet nebūtina priekaištauti broliui, - pratarė Dafydd jusdamas nerimo kibirkštėlę. Negi jie vėl pyksis? Ar teks nuolat stebėti, kad ko nenutiktų? Atsitūpęs prie dukters paklausė, ko ji norėtų, bet mergaitė tik gūžtelėjo pečiais ir papurtė galvą. - Gerai, eime į Elioto pasirinktą mašiną.
Teko šiek tiek palaukti eilėje, bet netrukus visi keturi gavo po akinius. Instruktorius paaiškino, kaip juos užsidėti. Dafydd baudėsi paklausti, ar nebus per daug triukšmo, bet taip to ir nepadarė. Nenorėjo gėdinti Oliverio, kuris ir taip atrodė įsitempęs. Bet atsistojo šalia ir užgesus šviesai apkabino per pečius.
- Visi su akiniais? Manau, tuoj pradėsime, - pratarė vaikams Dafydd. Programai pasirinko lenktyninio automobilio trasą - visi jausis taip, tarsi jį vairuotų ir lenktyniautų.
- Pasiruoškite, - dar pridūrė supratęs, kad veiksmas prasideda. Buvo tikrai įdomu, bet kartu ir gerokai neramu dėl Oliverio - mašina burzgė labai jau garsiai.

[Oliveris Llewellyn]

Žinoma, Eliotas rado priežastį papriekaištauti, ir tai gerokai skaudino. Ir vėl norėjosi paklausti, ką padarė ne taip, bet prie tėčio to daryti nesiryžo. Mielai apie tai pakalbėtų namie, bet Eliotas akivaizdžiai vengė likti dviese. Net ir nuėjęs miegoti tarsi iš karto užmigdavo, nors dėl šito Oliveris nebebuvo tikras. Bet argi brolis meluotų?..
- Aš neignoruoju Miriam, - liūdnai pratarė žvilgtelėdamas į sesutę. Bet ji nepasakė, ko nori, tad visi patraukė į Elioto pasirinktą atrakcioną. Oliveriui jau iš anksto buvo baisu, bet nieko nesakė. Įsivaizdavo, kaip tai patiktų Eliotui. Jis ištvers. Ir pats nežinojo, kaip, bet neapsijuoks. Brolis ir taip jo nemyli.
Pajutęs, kad tėtis jį apkabino, Oliveris norėjo sušukti ir džiaugsmo. To nepadarė - vėlgi tam, kad Eliotas nesityčiotų. Tėtis apkabino tik sutemus, tad, ko gero, viską suprato. Ar bent jau tai, kad berniukas gėdijasi baimės. Į klausimą tik linktelėjo. Netrukus prasidėjo veiksmas. “Vairuoti” automobilį buvo įdomu, bet triukšmas tikrai per didelis. Oliveris nejučia žengė arčiau tėčio ir netyčia užkliudė Miriam.
- Atsiprašau, - labai tyliai sumurmėjo, bet mergaitė arba nereagavo, arba jis tiesiog nepastebėjo.
Triukšmui nerimstant baimė pradėjo tiesiog kaustyti, bet aštuonmetis narsiai laikėsi. Norėjo susigūžti ant žemės, bet Eliotas būtinai pastebėtų. Tai vertė likti stačiomis ir žiūrėti pro akinius. Būtų tikrai smagu, bet jam toks triukšmas?
Kai nuotykis baigėsi, gerokai palengvėjo. Oliveris norėjo bėgte išlėkti į lauką, bet prisivertė neskubėti. Atidavė akinius ir pažvelgė į tėtį. Bandė nebyliai paklausti, ar daugiau tiek triukšmo nebus. Deja, spėjo, kad atsakymo į šį klausimą neturi net ir tas protingas visa žinantis žmogus.

[Eliotas Llewellyn]

Taip taip, jis ir vėl kažką pasakė netinkamai. Ir vėl nuskriaudė vargšelį Oliverį. Kaip jis iš viso gyvena, kai visi tik ir skriaudžia? Tikra nesąmonė.
Bet kol kas Eliotas nieko nesakė. Jie eis ten, kur nori jis, tad dabar priešgyniautų nebent kvailys. Pavyzdžiui, toks, koks yra jo brolis. O štai Eliotas daug protingesnis.
- Taip, aš pasiruošęs, - džiugiai atsakė į tėčio klausimą. Čia turėjo būti tikrai įdomu, ir netrukus prieš akis pasirodžiusi mašina tiesiog sužavėjo. Eliotas ketino vogčiomis patikrini, kaip sekasi verksniui jo broliui, bet vairavimas taip įtraukė, kad pamiršo viską pasaulyje. Ar bent jau erzinantį dvynį.
- Greičiau, greičiau! - kažkuriuo metu sušuko. Iš tiesų greičio kiek trūko. Tiesa, buvo smagu ir taip, tad Eliotas nesiskundė. Drąsiai vairavo savo automobilį ir tuo mėgavosi.
Deja, nuotykis labai greitai baigėsi. Atrodė, kad vos tik padidino greitį, teko sustoti. Nusivylimas baigė nustumti visą džiaugsmą.
- Jau? - neslėpdamas liūdesio paklausė Eliotas ir išlindęs iš aparato nusiėmė akinius. Žvilgtelėjo į tėtį, bet pastebėjo, kad ir Oliveris daro tą patį, tad skubiai nusisuko.
- Na, Miriam, ką veiksime dabar? - paklausė sesutės apsimesdamas, kad dvynio pasirinkta nuobodi karuselė nė neegzistuoja.