[Patricijaa]

Walgunėlis pasirodo turėjo galvą ant pečių. Sumąstė visai nieko planą. Tik Patricija prisiminė, kad šitas muziejus išsikels. Ir jie tikrai gali nespėti pamatyti kas tame slaptame trečiame aukšte.
- Jei spėsim sutinku. - Tyliai atsakė ir jau pagaliau suskubo ieškoti savo drakono.
Galop aptiko stendą su kiaušiniais ir kaulais. Pakilnojo rudus kiaušinius. Atrodė gana sunkūs. Tada pastebėjo kažkokius eliksyrus ir vieną išgėrė.
Galbūt mergina tapo vienu iš žmonių rinkusių šiai vietai informacija. Ji tyliai tūnojo užsimaskavusi ir stebėjo. Ji buvo Velso žaliesiems įrengtame rezervate. Atėjo aiškus žinojimas. Tada pamatė jį. Padaras iš kažkur atsigabeno avį ir ėmė doroti. Patricija pasibjaurėjo. O jis gal ją užuodęs suriaumojo. riaumojimas pasirodė kažkoks neįprastas. Dainingas. Jei taip galima pasakyti. Iliuzija greit pasibaigė ir ji išplaukė lauk.
O tada patraukė ieškoti kitų.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Regis, šiais metais reikėjo vėl tapti Klastūnyno vadovu. Gal bent tada būtų buvę bent šiek tiek lengviau. Tie du nenaudėliai šio koledžo atstovai nė neketino paklusti kažkokiam profesoriui, kuris nusprendė vaikus išsitempti į muziejų. Muziejus ar ne, jiems nebuvo jokio skirtumo, kur pasimušti, sukelti chaosą bei pasikėsinti į jo gerovę. Spyris buvo netikslus ir, laimei, ne per daug skausmingas - aukščio skirtumas vis dėlto egzistavo. Sigurdas neabejojo, kad buvo nueita truputį per toli - pajautus laisvę norisi jos vis daugiau, tampa sunku sustoti. Todėl reikėjo klastuolius, o ypač tą mergiotę, sutramdyti, kol šie nepavertė pastato pelenais:
-Gana. - ramus balsas nuaidėjo per kambarį. Giliai po juo, tarsi po storu ledo sluoksniu, slėpėsi kunkuliuojantis pyktis.
Deja, tai nė kiek nepadėjo - kaulai ir toliau lyg niekur nieko nyko panelei Forrm darbuojantis. O ką jis galėjo padaryti? Nebent kitą kartą prieš pamoką atimti lazdeles. Dabar, net nespėjus įsiterpti į niekingą eksponato naikinimą, paskutinysis kaulas ėmė skrieti islando pusėn. Kęsti pažeminimo nebegalėjo, bet netroško ir sunaikinti daikto, kuris, šiaip ar taip, priklausė muziejui.
-Immobulus! - greitas lazdelės mostelėjimas, ir sulėtėjęs kaulas brinktelėjo žemėn. Ledinių akių žvilgsnis vėrė neklusnią bei visas ribas peržengusią mokinę. Jau kuris laikas nebuvo pravėręs burnos, išskyrus tada, kai panaudojo kerus, mat nematė reikalo dar labiau kurstyti įsišėlusio padaro. Bet ir taip buvo padaryta nemažai žalos. Vaikinas iš lėto, tarsi koks medžiojantis grobuonis, prisiartino prie violetinių plaukų savininkės.
-Sveikinu, užsidirbai areštus iki gegužės ir apsilankymą pas direktorę. O dabar dink iš čia per dešimt sekundžių, kol nepaleidau į tave mirtinų kerų. - tariant paskutinius žodžius balse suskambo reali grėsmė. Bet ar ji iš tiesų turi galimybę tapti tikrove? Negi drakonų muziejui šiandien lemta stipriai nukentėti dėl nesugebančio valdytis profesoriaus ir vieno iš jo mokinių?

[Vega Dellal]

  Vegos išistrauktas akmenėlis buvo violetinės spalvos, o drakonas - Norvegijos gūbrėtasis. Varniukė apie šią drakonų rūšį žinojo kelis faktus, tačiau tikrai daug mažiau nei norėtų.
  Vega pradėjo vaikštinėti muziejumi. Ji apžiūrėjo kaulus, iškamšas, odos atraižas. Ir visa tai tik apie drakonų rūšį, kurią išsitraukė. taip, Vega labai norėjo sužinoti ir apie kitas drakonų rūšis, tačiau abejojo, kad užteks pamokos laiko, o kad jos akmenukas pavirstų juodu ši nenorėjo. Todėl Vega tik praeidama žvilgtelėdavo į eksponatus apie kitus drakonus.
  Vega ant vieno stalo pamatė daugybę vienodų eliksyrų buteliukų. Šalia puikavosi užrašas:

Norvegijos grūbėtasis. Pasijauskite drakonu.

Vegą tai labai sudomino. Ji tikrai norėjo pamatyti žemę drakono akimis, todėl pasiėmė vieną buteliuką. Jis buvo gerai užsuktas, todėl jai teko vargti kol galiausiai atsuko. Tada šviesiaplaukė išgėrė eliksyrą ir laukė poveikio.

[Erka Forrm]

  Deja, profesorius buvo pastabus. Jis pamatė kaulą, todėl kerais jį sulėtino ir šis trinktelėjo žemėn. Ne! Kodėl?! Pagalvojo Erka nusiminusi. Ji taip norėjo, kad profesoriui nepasisektų. Taip norėjo, kad jis gautų iš kaulo į makaulę kaip gavo ji.
- Uoj, mums bus smagu. Na, man labiau, - pasakė ir nusišypsojo savo nieko gero nežadančia šypsena. Violetinplaukė žinojo, kad ateis į kiekvieną areštą, kurį šis profesorius paskirs ir kiekvieną kartą išves jį iš kantrybės. Vargs kol išves.
- Labai išsigandau, - išsiviepė. - Nepradėk man reikšti nepasitenkinimo apie mane! Kiekvieną kartą kai ką nors susijusio su tuo išgirsiu dings vienas iš eksponatų! Siūlyčiau elgtis protingai, - garsiai pasakė. Tikėjosi, kad išgirs ir darbuotojai bei pamatys kaip juos naikina. Na, arba, kad pamatys kaip ji į profesorių paleidžia mirtinus kerus. Jis labai to nusipelnė. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė.
  Klastūnyno atstovė manė, kad visgi kerų sulauks, todėl ištiesė lazdelę. Net jei jų nesulauks iš profesoriaus buvo pasiruošusi juos paleisti į jį. Bet kuriuo atveju gerai.

[Vega Dellal]

  Vega pamatė žemę iš aukštai, o apsidairiusi pamatė, kad turi sparnus. Tada suprato, kad viską mato drakono akimis. Tai varniukei buvo labai įdomu, nes ji norėjo pasaulį pamatyti bent vieno padaro akimis. Na, vieno padaro matė - žmogaus, tačiau ji norėjo pamatyti bet kurio išskyrus žmogų. Viskas žmogiškai jai jau buvo pabodę.
  Po kelių minučių Vega atsirado klasėje. Poveikis truko maždaug penkias minutes, tačiau ta patirtis labai patiko šviesiaplaukei.
  Vega patraukė į antrą muziejaus aukštą. Ten daugiausia buvo įvairūs piešiniai, raižinių kopijos ir panašūs dalykai, vaizduojantys drakonus. Tai reiškė, kad žmonės su jais susitikdavo jau labai seniai. Žinoma, drakonų era buvo daug senesnė nei žmonių. Burtininkų pasaulyje, žinoma. Žiobarai manė, kad jie neegzistuoja. Tai buvo keista, nes tai lyg ir nėra magijos atskleidimas, bet Varno Nago mokinė suprato, kad tai yra gerai - žiobarams apie juos nežinant buvo daug daug daug daugiau galimybių jiems išlikti. Žiobarai mėgo žudyti gyvūnus dėl daiktų ar pramogos, o ir jų statomos gamyklos jiems kenkdavo.
  Viską apžiūrėjusi varniukė grįžo į pagrindinį muziejaus kambarį. Akmenėlis buvo labai stipriai baltas. Vos buvo galima suprasti, kad jis buvo violetinis. Buvo keli tą įrodantys ženklai, tačiau paprastai akiai juos pamatyti būtų buvę sunku. Stipriai laikydama akmenėlį trečiakursė pradėjo laukti pamokos pabaigos.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas primerkė akis. Niekada negalvojo pakliūsiantis į tokią situaciją, kur stovės priešais savo mokinį su lazdele ir grasins mirtinais kerais. Tiesą sakant, tikrai neplanavo pakliūti į Azkabaną, bet neįsivaizdavo, ko reikėtų imtis, kad sustabdytų tą išprotėjusią klastuolę. Gal kas nors būtų šovęs į galvą, jei ne iškelta išsišokėlės lazdelė. Būtent ji trukdė logiškai mąstyti, kaip ir nepaprastu pasitikėjimu savimi trykštantis jos balsas. Atkakliai tylėdamas islandas svarstė kažkokiu būdu nukreipti dėmesį nuo savęs bei reikiamu momentu paleisti kerus. Tinkama akimirka netrukus atėjo: į pagrindinę salę pamažu pradėjo rinktis mokiniai, visą tą laiką klaidžioję po muziejaus erdves - šie greičiausiai stebėjosi tvyrančiu chaosu, ypač kovinėje pozicijoje stovinčiumi profesoriumi.
-Ebublio!
Vaikinas bijojo, kad kerai nepasieks taikinio - tuomet jam teks vėl iš naujo bandyti pažaboti laukinę jėgą nepaklusnios mokinės pavidalu. Tačiau be reikalo jaudinosi. Sigurdo laimei, mergiotė pateko į burbulą ir buvo galima ramiai užbaigti šią pamoką.
-Neabejoju, kad jūs išmokote apie drakonus daugiau nei ši klastuolė, todėl akmenėlių netikrinsiu. Užsiėmimas baigtas. - pranešė jis, žengdamas pro duris. Iš paskos kerais tempėsi didelį burbulą, kurį ketino panaikinti tik įžengus į Hogvartsą.