[Erka Forrm]

  Erka iš pareigos vaidenosi pamokoje. Dabar pradėjo jausti pareigą vaikščioti į visas pamokas. Žinoma, ne visose mokytis. Ji buvo ne viena - dar atsitempė stalą. Žinoma, jį atsitempė kerų pagalba. Jį į kerėjimo pamoką atsitempė tik dėl Elliw. Savaime suprantama, kad ne dėl to, jog Elliw būtų laiminga. Ji taip pat nešėsi teleskopą, bet tik todėl, kad galėtų jį sudaužyti ir teleskopų atmintinė jį rastų tik sudužusį.
  Ji pamokos užduoties nesiklausė. Vietoje to stipriai trenkė teleskopu į stalą. Tikėjosi, kad tai atkreips ne tik profesorės ar kelių niekam tikusių mokinių dėmesį, tačiau ir Elliw. Na, bendrakoledžė irgi buvo niekam tikusi, tačiau violetinių plaukų savininkė norėjo pamatyti šios reakciją.
- Elliw, ateik! Tavo mielasis teleskopas sudužo! - visa gerkle sušuko, kad Elliw greičiau ateitų, nors, tiesą sakant, Erka netgi nebuvo tikra, kad Elliw išvis yra pamokoje, tačiau tikėjosi, kad dėl niekam nesuprantamų priežasčių sugebėjo ateiti. Taip, violetinplaukė galėjo apsižvalgyti ir susirasti Elliw, tačiau pernelyg tingėjo tą padaryti.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Elliw kažkodėl stovėjo gana toli nuo to stalo ir dairėsi. Neprisiminė, kur yra, tad buvo baisiai sutrikusi. Ar ji pamokoje? Galbūt, tad pasistengė klausytis, ką šneka kažkokia daug pliurpianti mergiūkštė. Ji galėjo būti profesorė, o kadangi Elliw - gera mergaitė, labai stengėsi išgirsti pamokos užduotį. Kažkas buvo susiję su sniegu. Tiek ji spėjo išgirsti ir netgi įsidėmėti. Deja, netrukus pamiršo ne tik sniegą, bet ir tai, kad stengėsi klausytis profesorės, jeigu tik tai buvo profesorė, žodžių. Ech, viskas pernelyg sudėtinga.
Netrukus labai jau garsiai išgirdo nekenčiamą balsą. Atsisukusi iš karto pastebėjo vieną iš ypatingai bjaurių mergiūkščių. Tai buvo ne kas kitas, o ne ne ne ne ne ne ne neLiucija. Jos Elliw bent šią akimirką nekentė visų labiausiai. Tuo labiau, kad ji daužė vieną iš astronomijos prietaisų, kurių retkarčiais prisireikdavo.
- Mano teleskopas! - persigandusi suklykė velsietė ir pasileido ton pusėn. Netrukus pamiršo, kodėl tai daro, kaip pamiršo ir sustoti prie to stalo. Įsirėžė į jį, viskas nusivertė ant žemės, o galiausiai per galvą kaukštelėjo ant to stalo stovėjęs ir iki šiol kuo sveikiausias buvęs teleskopas.
- AUČ!

[Erka Forrm]

  Elliw visgi prisistatė. Tai Erkai leido įsitikinti, kad ji buvo pamokoje. Tuo labiau dar neapkurto, o tam tikimybė buvo didelė. Elliw turėjo dideles tikimybes susirgti visomis ligomis ar tiesiog susižeisti. Tiesa, Erka suprato, kad tai bendrakoledžei netrukdo, nes to ji visai neprisimena. Kaip ir dabar. Elliw rėžėsi į stalą, tačiau violetinplaukė labai abejojo, kad ji tą prisimins bent tris sekundes.
- O, ožka, nesugebi net normaliai iki savo sudužusio teleskopo atbėgti? Nori pasakysiu paslaptį? Jis net nėra tavo! - sušuko Klastūnyno atstovė, o tada prapliupo juoktis. O tą būdama prie Elliw Erka darydavo dažnai. Tiesiog neturėjo pasirinkimo. Būdavo taip juokinga, kad šešiolikmetė nesugebėdavo susilaikyti nesusijuokusi, o dažniausiai net nesistengdavo. Tiesiog nematė prasmės, nes profesoriai dažniausiai jos nepastebėdavo. Jie pastebėdavo tik Elliw. Tai buvo nemažas Erkos pranašumas. Žinoma, Erkos nepastebėdavo tik jei ji būdavo su Elliw.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Skaudėjo. Viską. O labiausiai širdį, mat Elliw akivaizdoje beviltiškai sudužo teleskopas. Kaltos dėl to, žinoma, buvo tik aštuonios bjaurios mergiūkštės, iš kurių viena pradėjo kažką šnekėti. Vadinasi, ji buvo visų kalčiausia, nors velsietė jau neprisiminė, ką ten tokio tos aštuonios bjaurybės pridirbo.
- Tai tu kalta! - dėl visa ko priminė ne ne ne ne ne ne ne neLiucijai. Reikėjo pagaliau gerai ją pamokyti. Tai buvo sunku, nes reikėjo atsistoti, o buvo dar ir slidu. Dėl to kalta, žinoma, irgi buvo tik ta bjaurybė, bet Elliw pamiršo jai tą pranešti. Sugebėjo iš kišenės išsitraukti kažkokią lazdą, kuri vis ten būdavo, tačiau neprisiminė, kodėl tą padarė.
- Patylėk! - suriko tai siaubingai nusibodusiai mergiūkštei. Ir iš kur atsiranda tokių bjaurybių?
Klastuolė pabandė atsistoti ir atrodė, kad jai pavyks, tačiau susipainiojo apsiausto klostėse ir vėl drėbėsi ant to, kas anksčiau buvo stalas.

[Gruodė Rimeikaitė]

Viskas lyg ir ėmė judėti link darbo pamokoje. Jis net nieko nepasakė dėl Rimeikaitės netyčia šokinėjimu ištrūkusių emocijų.
Vėliau Klastuolis kažką norėjo sakyti, bet ji neįsivaizdavo ką. Kadangi nutylėjo, mergaitė nepaklausė kas tai buvo.
Vos tik berniukas pabandė kerėti ir nepavyko kaip norėjo parodė savo staigiąją pusę.
- Palauk, Eion. Juk tai tik pamoka. - Pabandė kalbinti. Prisivijo jį.
- Juk tu ir mokaisi. Juk todėl ir lankai mokyklą, kad išmoktum. Kas čia tokio, kad nepavyko iškart? - Norėjo sakyti, kad jai irgi nesiseka. Bet pagalvojo, kad dėl to sulauktų tik kokios kandžios pastabos. Ir šiaip kodėl jam tai turėtų rūpėti.
- Nagi, grįžk ir pasistatom tą trobelę. Be praktikos tu tikrai neišmoksi kerėti. - Gruodė norėjo padėti. Jai pačiai kažkada be galo daug padėjo pritapti šioje mokykloje. Jei ne draugai kuriuos susirado gal dabar ir toliau tūnotų kur kampe nepratardama žodžio.

[Erka Forrm]

  Erka išgirdo, kad ji kalta. Žinoma, norėjo sureaguoti į tuos Elliw žodžius ir priminti jai, kad vis dar yra čia.
- Žinau, - išsiviepė ji. Vis dėlto pykimasis su bendrakoledže ne visada buvo ideali veikla, nes tai labai greitai nusibosdavo. Bet Erka neketino sustoti, žinoma.
  Paskui Erka pastebėjo, kad Elliw išsitraukė lazdelę. Negalėjo patikėti, kad ji pradės kerėti. Žinoma, bendrakoledžė ir nepradėjo. Ir kaip aš patikėjau? Pagalvojo violetinplaukė. Ji tik išgirdo "patylėk", tačiau šiuos žodžius nusprendė praleisti pro ausis.
- Maniau, sugebėsi kerėti. Paaiškėjo, kad tai tau per sunku. Sveikinu. Labai sveikinu. Tu vienas iš tų kelių žmonių mokykloje, kurie turėdami lazdelę nekeri. Pagirtina, - šaipėsi iš bendrakoledžės. Daugiau neturėjo ką veikti. Tikrai nesiruošė dirbti per šios profesorės pamoką. Ši profesorė buvo tik melagė. Niekas daugiau. Erka norėjo profesorei tą pasakyti, tačiau nusprendė likti ir toliau gadinti gyvenimą Elliw.
  Po to Elliw pabandė atsistoti ir klastuolė vienu metu patikėjo, kad jai pavyks. Deja (o gal laimei?), ji ir vėl apsigavo.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Eion norėjo pabūti vienas. Jam visai nepatiko tai, kad visi galėjo matyti, kaip jis nesugeba paprasčiausių kerų. Na, gal jie nebuvo paprasčiausi, bet jeigu jau mokosi, vadinasi, turi būti įveikiami. Būtent dėl to ir sliūkino tolyn nuo Gruodės pradėto statyti statinio.
Tik ji, aišku, neketino palikti berniuko ramybėje. Savo paties nuostabai, jis sustojo ir netgi atsisuko. Veide tiesiog švytėjo gėda ir nepasitenkinimas. Tik tiek, kad Eion šį kartą buvo nepatenkintas savimi, tik kažin ar Gruodė tuo patikės.
- Nesišaipyk, - norėjo piktai atkirsti, tačiau vietoj pykčio iš burnos pasklido kažkokiu sunkiai suprantamu skausmu. Buvo labai liūdna, Eion net išsigando, kad apsiverks. O jis net neturi kam šito papasakoti.
- Profesorė iš manęs juoksis, - sumurmėjo. Žinojo, kad Henderson jo nemėgsta, dėl to labai nenorėjo daugiau nieko daryti. Vis dėlto neryžtingai žengė statinio link ir vėl ištarė:
- Nixidificium sienos.
Ir vėl nieko.
- Nixidificium stogas, - pabandė uždėti naują namo dalį - gal nepavyko, nes darbą pradėjo Gruodė? Stogas atsirado, tačiau jis iš karto nuvertė namelį - jo vietoje liko tik sniego krūva. Dabar jau iš tiesų akyse sužibo ašaros. - Sakau, kad nemoku.
Pajutęs, kad nenugalės graudulio, berniukas nusisuko nuo varnanagės ir kuo nuoširdžiausiai pravirko. Nenorėjo, kad profesorė ar Gruodė tai matytų, bet turbūt buvo per vėlu.

[Gruodė Rimeikaitė]

Pokytis, kurį dabar matė tikrai stebino. Dabar jau ji nebesuprato kodėl baiminosi šito berniuko. Norėjosi jį paguosti, o ne pabėgti.
- Bet kodėl aš turėčiau? Aš ir negalvojau šaipytis iš tavęs. - Tai ką išgirdo tikrai nustebino. Kaip tai juoksis? Kodėl profesorė turėtų juoktis? Mergaitė ją prisiminė iš pirmo savo kurso, kai ji dar dėstė ateities būrimą. Tada atsiminė, kaip Erka per tą pamoką prie jos kabinėjosi. Ir tai, kad profesorė liepė prisistatyti Gruodei ir Erkai į jos kabinetą kartu. Lyg ji būtų kėlusi problemas pamokoje. Gruodė tada tik bandė gintis. Ir tai nelabai pavyko.
- Ar ji jau kada nors juokėsi, kai tau nepavyko kerai? - Paklausė.
Statinys taip nevykusiai jos pradėtas dabar visai sugriuvo. Kartu griuvo ir jos įsivaizdavimai apie Eion. Jis nusisuko. Ar ji spėjo pastebėti ašaras jo akyse? Nutarė patylėti. Net paėjo kiek į šoną, kad pabūtų truputį vienas. Bet paskui sugrįžo atgal.
- Tu tik pradedi. Prisimink tai. Taigi pats sakei, kad tik šiais metais sužinojai apie burtų lazdelę. Tai juk tau labai nauja. Aš irgi iki vienuolikos metų nieko nežinojau apie magiją. Ji užgriuvo taip netikėtai. O aš išvis ir įprastame pasaulyje sudėtingai gyvenau tuo metu. Nesijaudink taip dėl to kerėjimo. Pasimokysi ir pavyks. - Tiek kalbėti jai nebuvo labai įprasta. Bet norėjosi jį paguosti.
- Einam? Kerus jau išbandėm. Ar esi buvęs mokyklos virtuvėje? Ten dirba namų elfai. Jie tokie draugiški. Duotų tau kažko šilto ir skanaus. Jau vis tiek tikriausiai spėjai gerokai sušalti.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

- Nes visi iš manęs šaiposi, - vos girdimai sumurmėjo Eion. Žinojo pirmas pristojęs prie šitos mergaitės, tačiau iki Hogvartso gyvenimo patirtis bylojo, kad yra būtent taip. Tik jis neįtinka ir yra nekenčiamas. Iš jo galima tyčiotis, nes juo vis tiek niekas nepatikės.
Nenorėjo daugiau kalbėtis, tačiau Gruodė, regis, buvo nusiteikusi jį priversti. O gal tik bandė paguosti, nors tuo berniukas nė neketino tikėti. Jau norėjo rėžti klausimą, ko jai vis dėlto reikia, tačiau nespėjo - išgirdo tą, į kurį atsakyti reikėjo pačiam.
- Ji manęs nekenčia. Nenori, kad vaikščiočiau į jos pamokas, - nepatenkintas atsakė prisiminęs ankstesnę pamoką. Buvo visiškai įsitikinęs, kad areštą gavo nepelnytai. Tuo labiau, kad ten turėjo tik pasišnekėti, o ne dirbti.
Nepavyko suvaldyti ašarų, ir Eion pasijuto dar blogiau. Norėjo aprėkti kvailą profesorę ir sugriauti pamoką, bet prie Gruodės tą padaryti buvo gėda. Ji sugebėjo priversti susimąstyti, tad visko griauti tiesiog negalėjo. Užtenka to, kad sugriovė jos pradėtą statyti namelį.
- Man nepatinka būti pirmakursiu, - vėl pasiskundė, kai Gruodė priėjusi pradėjo kalbėti. Vis dar nusisukęs nusišluostė ašaras ir galiausiai neryžtingai pažvelgė į ją. Nelabai norėjo kažkur eiti, bet iš tiesų buvo šalta, o ir profesorė Henderson jam nusibodo.
- Gerai, - kiek droviai pratarė ir šniurkštelėjo nosimi. Nė nepažvelgęs į nemėgstamą profesorę nukulniavo pilies link.

[Jennifer Emma Henderson]

   Kaip ir buvo aišku, vieni vaikai buvo visiškai negabūs šiam reikalui. Bet keista, kad beveik visi statė pastatus. Juk puse jį, net paukščio nesulipdytų, o ką kalbėti apie namą! Bent jau kai kurie vaikai, su kuriais Jennifer norėjo tūrėti kuo mažiau sąsajų, prie jos nekibo. Ir nors kibo prie kitų, profesorė nebenorėjo su jais prasidėti. Jai tiesiog užteko, kad bent pamoka ėjo gan ramiai. Tiksliau, dar niekas nelūžo. Iš tikro viena iš priežasčių, kodėl mergina pamoką darė prie ežero buvo ta, kad nebuvo klasės reikmenų, kuriuos jie galėjo sulaužyti.
   Daugumai sekės visai...neblogai, jeigu galima taip įvardinti. Bet jei jau teko vis tik pažiūrėti ką jie ten veikia. Ji atsistojo (jai iš karto pradėjo skaudėti kojas) ir nuėjo tikrinti vaikų darbo, nors žinojo, kad jie turbūt nebus jo pabaigę. Bet ji tūrėjo žinoti ir kaip jiems sekasi dirbti komandomis, tai galėjo būti keblu kai kuriems ypatingai geriems mokiniams. Ji praėjo ir iš tikro. Tiems, kuriuos Jennifer turėjo omeny ir buvo sunkoką. Prie likusių priėjusi, ji tiesiog pasakydavo "gerai". Eion šįkart apsiramino. Erkai toks žodis yra nesuprantamas. Bet ne. Mergina nenorėjo veltis į karą su ta pabaisa, kuri dabar kankino Elliw. Juk ji vistiek nieko neprisimins. Jeigu paprašys pagalbos, tada aš jai padėsiu.
   Bet ir vaikai jau baiginėjo darbą, tad Jennifer nenorėjo daugiau kankintis tik garsiai pasakė:
 - Pamoka baigta. Keliaukit.