[Alrisa Fuentes]

Alrisa be proto apsidžiaugė, kai bjaurybė griebė teleskopą ir suklykė. Jos skausmas tarsi įkvėpė aršaus džiaugsmo, skatinančio įgyvendinti visas nedoras idėjas, susijusias su ta mergiote. Deja, visos linksmybės netrukus pasibaigė, kai atėjo profesorė. Visą smagumą sugadino toji žiežula... Niūriai pagalvojo klastuolė, beveik nesiklausydama, ką ji balbatuoja. Išgirdo tiktai apie areštą, o tai, tiesą sakant, buvo nusispjaut. Jei ji tikisi mane suvaldyti, tegul imasi kitos technikos. Taip mąstė septintakursė, įžūliai iškišdama profesorės nugarai liežuvį.
Deja, tą akimirką dėmesys nebuvo nukreiptas į didžiausią grėsmės šaltinį, tad teko itin skaudžiai nukentėti. Smegenis pasiekė aštunto laipsnio sukrėtimas, kai kaukolę sudrebino teleskopo smūgis. Tikras stebuklas, kad juodaplaukė išsilaikė ant kojų po tokio siaubingo antpuolio. Tačiau dar didesnis stebuklas buvo tai, jog ji vis dar sugebėjo galvoti - rankos siektelėjo atsitraukiančio astronomijos prietaiso ir truktelėjo šį savo pusėn.
-Daužai galvon? Jau nusibodo tas pats per tą patį! - suriko Alrisa, keista, bet visai netrokšdama, kad kvaiša pakeistų savo mušimosi stilių. Juk ne kiekvienam patiktų būti atakuotam iš pasalų užkerėtų teleskopų ar užpultam iš pusrytinės moliūgų sulčių stiklinės iššokusios Elliw su teleskopu, kuris nelaimėlį nusviestų tolyn tarsi beisbolo kamuolį. Pirštai pamėgino geriau įsitvirtinti esamose pozicijose, kai netikėtai ausis pasiekė dar vienas nekenčiamas balsas. Puikiai žinojo, kam jis priklausė, tad net nepažvelgus ton pusėn kraują įkaitino dar viena adrenalino banga. - Nešk savo šlykščią marmūzę šalin! - sušvokštė klastuolė, iš paskutiniųjų plėšdama teleskopą Elliw iš rankų. Kam ši replika buvo skirta, nebebuvo svarbu, mat po akimirkos prietaisas nusprendė palikti šeimininkę - iš inercijos jis netrukus paliko ir juodaplaukę, visu greičiu skriedamas link… vaiduoklio. Atsigręžusi mergina nepaprastai apsidžiaugė, deja, pamiršusi pati paprasčiausią dalyką - teleskopas tiesiog perskros kiaurai mirusią vėlę bei keliaus  savo keliais. Vos tik tai ji suvokė, buvo per vėlu ką nors pakeisti. O gal dėl tos pačios priežasties ir neverta: švilptelėjęs pro vaiduoklį daiktas taikėsi į profesorės galvą.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Vos tik astronomijos prietaisas kaukštelėjo per bjaurų pakaušį, to pakaušio savininkė pradėjo klykti kaip kokia bjauri mergiūkštė. Ak taip, ji kaip tik tokia ir buvo. Vis dėlto tai nereiškė, kad reikia taip rėkauti, tad Elliw susiraukė. Netrukus pamiršo, kodėl tai daro, tad tiesiog rėžė:
- Tu esi neLiucija.
Ak, kaip ji nekentė šitos bjaurybės! O dar ir teleskopą bando atimti! Velsietė puikiai žinojo, kad jokiam astronomijos prietaisui nėra saugu būti neLiucijos rankose, tad nepasidavė. Deja, ta bjauri mergiūkštė pasirodė esanti netikėtai stipri. Net ir būdama pastebimai žemesnė už Elliw (kuri, tiesa, šito neprisiminė) sugebėjo ištraukti brangenybę iš rankų ir numesti nežinia kur.
- Mano teleskopas! - persigandusi suriko klastuolė ir norėjo pulti prietaisui iš paskos. Skubiai ištiesė rankas, bet kažkodėl pasidarė siaubingai šalta. Elliw gyvenime nebuvo mačiusi vaiduoklio (arba to neprisiminė), tad nenuostabu, kad dabar buvo visiškai sutrikusi.
- Liucija? - liūdnai kreipėsi į geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje. Deja, ji ir toliau buvo dingusi. Situacija buvo beviltiška. Teleskopas ją paliko amžiams, bjaurios mergiūkštės trukdė gyventi, o draugės...
- Roma! - baisiausiai apsidžiaugė Elliw ir puolė prie naujai atrastos draugės. Perėjo kiaurai iš nežinia kur atsiradusį vaiduoklį, bet nė nepastebėjo, kad jai gali būti šalta. Ne, dabar velsietė buvo labai patenkinta.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

O, jeigu profesorė nusirautų plaukus, būtų tikrai įdomu. Ir Eion mielai padės jai tą padaryti. Tada apkaltintas bent negalės skųstis, kad nieko nepadarė, ar ne? Taip, viskas tiesiog nuostabu.
Deja, profesorė Keit labai jau gerai mokėjo atmušti bet kokius kaltinimus, mestus į jos pusę. Ir kodėl ji viską mato?! Tai negalėjo būti tiesa - klasėje rėkavo kažkokie bepročiai, skraidė teleskopai ir vyko dar keli įvairūs dalykai. Vadinasi, ji meluoja. O jeigu jau meluoja mokytoja, jam taip pat galima.
- Nieko aš neapverčiau! - vaidindamas didžiai įsižeidusį pareiškė pirmakursis neapykantos sklidinomis akimis spoksodamas į profesorę. Nesuprato, kodėl ji jo taip nekenčia, kai kvaiša Elliw su Alrisa kelia dar didesnį šurmulį. Ką jau kalbėti apie rėksnį vaiduoklį. - Aš bandau mokytis, nerėkauju ir nesimėtau teleskopais.
Apie tą, kurį paleido pats dar pamokos pradžioje, apsimetė pamiršęs. Ne, reikėjo padaryti dar ką nors. Ką nors tokio, kad šita erzinanti profesorė jo nepamirštų. Stalo taisyti nė neketino, greičiau jau priešingai. Taigi įsitaisė ant žemės ir pradėjo judinti vieną jo koją. Nebuvo paprasta, netgi galvojo išsitraukti lazdelę - teko girdėti apie diffindo kerus. Vis dėlto nesinorėjo apsikvailinti, tad teko darbuotis be magijos.
Galiausiai pavyko nulaužti koją. Nieko nesakęs Eion atsistojo ir paleido ją į profesorę. Deja, medienos gabalas keistai išslydo iš rankos ir nuskriejo ne į tą moteriškę, o į artimiausią langą. Netrukus pasigirdo dūžtančio stiklo garsas, o stalo koja atsisveikino su ateities būrimo kabinetu ir nuskriejo savais keliais.

[Roma Keit]

  Viskas buvo beveik tragiška. Bet beveik tik dėl to, nes dar niekas nemirė, tačiau žinant, kad šiame kabinete buvo dvi priešės - Elliw ir Arisa visko galėjo nutikti. Taip, dar buvo ir Eion, tačiau jis trukdė gyventi tik Romai. Tai buvo bent truputį geriau. Tiesa, tai irgi profesorės netenkino.
  Elliw kažką šūkavo, tačiau į tai tamsiaplaukė nekreipė dėmesio. Atsisuko tik išgirdusi savo vardą. Labiau iš įpročio, nes Elliw balsą visgi atpažino. Laimei, dar nieko blogo nebuvo nutikę, o tuo profesorė galėjo tik džiaugtis.
  Deja, ji gerokai per anksti apsidžiaugė - greitai ji išgirdo dūžtančio stiklo garsą. O stalas, kurį buvo užkariavęs Eion jau nebeturėjo kojos. Stalas, žinoma, profesorės pernelyg nedomino. Labiau rūpėjo langas. Laimei, pasaulyje egzistavo magija, todėl profesorė greitai kerais jį pataisė.
- Eion! - sušuko per visą klasę. - Užsidirbai areštą! Nemanyk, kad gali taip viską iš eilės gadinti! - piktai pridėjo ji. Nenorėjo staugti kaip koks vilkolakis, tačiau pasirinkimo neturėjo. Žinojo, kad paprasti įspėjimai tam pirmakursiui nerūpi.
  Tuo metu nuskambėjo varpas, skelbiantis pamokos pabaigą.
- Dauguma jūsų puikiai padirbėjo. Susitiksime kitoje ateities būrimo pamokoje, - tarė, o išėjus visiems mokiniams pagaliau galėjo atsikvėpti. Kerais sutvarkė visą klasę, o paskui patraukė savais keliais. Dabar moteris norėjo tik pailsėti.