[Roma Keit]

Krištolo rutuliai

Pirmoji ateities būrimo pamoka bus apie krištolo rutulius. Jei kas nors jį turite ir per pamoką norėsite dirbti su juo galite atsinešti.

Toks raštelis kabėjo kiekvieno koledžo bendrajame kambaryje.
Buvo šilta rudens diena. Roma pasiekė ateities būrimo klasę, kurioje buvo tuščia. Bet nieko čia keisto, nes ji atėjo kiek anksčiau. Norėjo paruošti klasę pamokai. Ji kerų pagalba išdėliojo krištolo rutulius ant kiekvieno stalo. Nemanė, kad daug kas atsineš savuosius, todėl jų išdėliojo išties nemažai. Nenorėjo, kad pritrūktų.
Tamsiaplaukė laukė varpo. Dar vieni metai Hogvartso profesorės vietoje. Ir ką man atneš šie metai? Ar bus labai gerai? Ar greičiau labai blogai? Žinoma, visą tai parodys tik laikas. Taip, tas pats velniškai greitai lekiantis laikas, kuris neleidžia atsipūsti, o juk nesinori pramiego viso gyvenimo. Nors dabar numigti būtų visai smagu. Pagalvojo ji.
Greitai nuskambėjo varpas, o su juo klasė prigužėjo mokinių. Akivaizdžiai norinčių suprasti ateities būtimo meną. Tas buvo akivaizdu, nes profesorė jau buvo supratusi, kad jei mokiniai to nenori tai ir neina į pamokas.
- Sveiki, šiemet jums ir vėl dėstysiu ateities būrimą. Turbūt jau matėte raštelius savo koledžo bendruosiuose kambariuose. Taip, ši pamoka bus apie krištolo rutulius. Apie tuos neįprastus, paslaptingus, o kartais ir baugius daiktus. Be kurių dažniausiai nepasieina joks ateities būrėjas. Jie gali parodyti viską. Praeitį, dabartį bei, žinoma, ateitį. Manau, kad visi esate juos matę. Krištolo rutulius 1636 metais išrado ateities būrėja Alniandra Gaus, - tarė tamsiaplaukė bei padarė pauzę, nes norėjo, kad tie, kuriems tai iš tiesų svarbu spėtų viską užsirayti. Krištolo rutulys buvo tas daiktas, kurio pagalba Romai labiausiai patikdavo burti ateitį. Rodos, nieko nereikėdavo daryti. Tiesiog paskęsti rutulio dūmų bei svajonių sapnuose ir įžiūrėti ateitį. Viskas.
- Praktika bus labai paprasta. Jums tereikės nusikelti į tą sapną, kurį sukelia krištolo rutuliai. Žinoma, dar reikės pažvelgti į rutulį bei pamatyti savo ateitį. Viskas. Daugiau nieko iš jūsų neprašau. Sėkmės, - tarė bei nusišypsojo ir pradėjo stebėti mokinių darbą. Nenorėjo pro akis praleisti kokios išdaigos, o tai, tiesą sakant, buvo įprasta.

(Praktika parašyta post'e. Kadangi ji labai lengva galite krėsti išdaigas, nervinti Romą ar kaip nors kitaip žaloti pamoką. Jei reikės mano post'o parašykite asmeniškai. Prašau bent trijų praktikos post'ų. Pamoka iki 12-11.)

[Lina Catamans]

Lina kartu su būriu mokinių sugužėjo į klasę ir nekantriai apsidairė netverdama smalsumu. Ji buvo perskaičiusi raštelį koledžo bendrajame kambaryje ir žinojo, kad šiandien mokysis apie krikštolinius rutulius, bet vistiek nekantravo. Ant kiekvieno stalo buvo išdėlioti krikštoliniai rutuliai todėl varnė nepamačiusi jokio skirtumo įsitaisė prie netoli esančio staliuko ir išsitraukė pergamentą bei pluksną. Profesorei pradėjus kalbėti Lina stengėsi viską užsirašyti ir neapsitaškyti rašalu. Kagi, vadinasi šią pamoką mokysimės burti ateitį. Įdomu ar man pavyks ką nors išvysti? Truputį pavyzgėjusi ant kėdės varniukė susikaupė, pasitaisė akinius rožiniais rėmeliais ir įsmeigė žvilgsnį į rutulį. Pirma matė tik sūkuriuojančią miglą, bet po kiek laiko vaizdas pradėjo ryškėti ir Lina pamatė save vyresnę, pasipuošusią geriausiu apsiaustu ir atsiimančią baigimo diplomą. Diplomo vaizdas buvo kiek neryškus tačiau jai pasirodė, kad mato bent kelis N (Nuostabu) pažymius. Linos veide pasirodė švelni šypsena ir ji pakėlė akis nuo krikštolinio rutulio.

[Adrijas Volkeris]

Kažkodėl Adrijui atrodė, kad mokėti pranašauti būtų visai neblogai. Kad ir Vendigo tarkim... Ne, daugiau apie tai negalvosi. Nutraukė save griežtai. Tamsiaplaukis neturėjo rutulio. Dievaži iš kur jam tokį daiktą traukti, jei kišenėse ir taip vėjai švilpavo. Taigi naudojosi jis mokykliniais rutuliais.
Pasiėmė jį, pasistatė priešais save ant stalo ir įsispoksojo į krištolą. Nieko. Prieš akis tvyrojo migla. Adris sumirksėjo, bet migla niekur nedingo. Po kokių penkių minučių beverčio vėpsojimo įskaudo akis. Net ašaroti ėmė. Ne, jei jau neturi talento, tai ir nebus. Nutarė ir paliko rutulį ramybėje. Galėjo prikurti kokių vaizdų, kuriuos atseit įžvelgė rutulyje. Bet nenorėjo. Jam tai atrodė baisiai vaikiška. Reikėjo sugalvoti ką veikti. Adrijas išsitraukė knygą apie pranašus. Ją paėmė iš mokyklos bibliotekos. Išsiėmęs knygą pradėjo sklaidyti.

[Sakura Levins]

Sakura į šią pamoką atėjo kartu su Nelanna. Buvo džiugu, kad bent jai nereikėjo daug pasakoti apie naująją save, nes merginos susitiko vasarą ir Nelanna jau žinojo, jog Sakura stengiasi įprastai rengtis, pradėjo avėti batus, kad nori išbandyti šiam pasauliui įprastų dalykų, aplankyti daug vietų, įgyti įvairių patirčių.
Tiesa, anksčiau šviesiaplaukė minėjo Nelannai, kad skaitys knygas, kurios ją nukels į kitas šalis, padės susipažinti su skirtingomis kultūromis. Tačiau vis dėlto Sakura nedaug knygų per vasarą perskaitė. Pasirinko patirti įspūdžius pati, nors tai ir nebuvo kita šalis ar kita kultūra.
Sakura labai laukė dienos, kai jos jau virs eliksyrą baltastiebiui margeniui. Šį darbą bendrakoledžės pavasarį nukėlė tolimesniam laikui, nes dėl egzaminų to padaryti nebesuspėjo.
Varnanagė pažvelgė į krištolinį rutulį. Jis buvo gražus. Šią akimirką - tiesiog baltas, viduje sklandė tarsi kažkokie dūmai.
- Kaip manai, ar mums pavyks ką nors pamatyti? - paklausė penktakursės.
Užsirašiusi, kas ir kada išrado krištolinius rutulius, Sakura tiesiog pradėjo į rutulį žiūrėti.

[Nelanna Light]

Tik ką praėjusi vasara Nelannai buvo viena smagiausių. Žinoma, tam didžiulės įtakos turėjo tai, kad buvo susitikusi su geriausia drauge, su kuria ji visuomet noriai leidžia laiką. Varniukė pasikvietė Sakurą pas save į Biburį, kur draugės praleido visą savaitę. Nelanna aprodė savo gimtąsias apylinkes - vietas, kuriose užaugo ir kuriose leido laiką iki pradedant mokytis Hogvartse. Jos vaikščiojo palei upę, kurios pašonėje yra įsikūręs miestelis, maudėsi jos gaiviai vėsiame vandenyje, buvo nuėjusios net į mišką. Tai buvo smagiausia savaitė Nelannai ir ji to su drauge praleisto laiko nepamirš dar ilgai.
Iš pradžių jai buvo neįprasta matyti draugę pasikeitusią - apsirengusią įprastai, avinčią batus ir norinčią kuo daugiau visko išbandyti. Varniukė nesuprato, kas lėmė tokį draugės pasikeitimą, bet greitai nusprendė nekreipti į tai dėmesio. Svarbiausia tai, kad šalia jos - ta pati Sakura. Draugė, su kuria bendrauja jau keletą metų. O visa kita visiškai nesvarbu.
Nelanną iš prisiminimų pažadino Sakuros balsas, kuri ateities būrimo klasėje buvo šalia jos. Draugė uždavė su pamoka susijusį klausimą ir taip priminė Nelannai, kokiu tikslu jos abi yra šioje klasėje.
- Ak, net nežinau, - dvejodama pasakė Nelanna. - Juk prisimeni, kad ateities būrimas nelabai man sekasi. Bet turime pabandyti!

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Eion sėdėjo tolimiausiame klasės kampe. Vos tik koks mokinys prisiartindavo, berniukas nužvelgdavo jį neapykantos kupinomis akimis taip parodydamas, kad geriau nė nežiūrėti į tą pusę. Tikėjosi tyliai prasėdėti visą laiką. Blogiausia būtų, jeigu profesorė lieptų šnekėtis su kitais mokiniais. To Eion neketino daryti.
- Absurdas, - burbėjo po nosimi ir dar kartą neapykantos kupinu žvilgsniu perliejo profesorę. Ji šnekėjo tikrai per daug, bet, laimei, žodžiai nebuvo skirti jam. Aplinkui sėdėjo daug kvailių, kurie buvo pasirengę kimšti į galvą žinias, tad akivaizdu, kad ta moteriškė šnekėjo jiems. Eion ateities būrimo neketino mokytis, mat tai, jo nuomone, buvo visiškai beprasmis dalykas. Ir ko aš čia iš viso vilkausi? irzo jis galvodamas tik apie tai, kad dabar miegamasis turėtų būti visai tuščias. Gal atsistoti ir išeiti? Vis dėlto pritraukti bereikalingo dėmesio nereikėjo, taigi nepatenkintas pirmakursis ir toliau sėdėjo kampe ir nė neplanavo mokytis.
Išgirdęs, kad reikės spoksoti į kažkokį kvailą rutulį, visai susierzino. Kodėl negalima sugalvoti normalesnės užduoties? Na, pavyzdžiui, atsistoti, išeiti iš klasės ir daugiau niekada čia negrįžti. Taip, tai būtų žymiai prasmingiau negu apsimetinėti, kad tau įdomu ateities spėjimas.
- Kokia nesąmonė! - nesusilaikęs garsiai pasipiktino Eion ir paėmęs rutulį nuo stalo su didžiausiu pasipiktinimu šveitė jį ant grindų.

[Roma Keit]

  Viską susakiusi profesorė pradėjo stebėti mokinius, nes žinojo, kad net kai kurių septintakursių negalima palikti be priežiūros. Omenyje turėjo tuos mokinius, kurie kiekvienais savo mokymosi metais neleisdavo ramiai dėstyti, o tik stengdavosi sugadinti pamoką. Dar Elliw, žinoma. Šios mergaitės taip pat nebuvo galima palikti be priežiūros ir tuo Roma jau buvo spėjusi įsitikinti net kelis kartus. Ji per vieną pamoką buvo spėjusi ir pradėti skęsti, ir įkristi į laužą.
  Deja, tačiau ši pamoka negalėjo eitis ramiai. Ji išgirdo, kad visa tai nesąmonė, tačiau prie to jau buvo pripratusi, nes visada atsirasdavo tokių, kuriems nei viena pamoka neįtikdavo, tačiau patylėti jie negalėdavo. Tamsiaplaukė nusprendė į tai nekreipti dėmesio, nes prie to jau buvo pripratusi. Deja, tačiau visą laiką apsimetinėti, kad negirdėjo ji negalėjo, nes išgirdo kritimo garsą. Kažkas stipriai trinktelėjo į grindis. Roma galėjo prisiekti, kad pajautė, jog vos vos grindys suvirpėjo. Profesorė pažvelgė į kampe sėdintį pirmakursį berniuką ir nuėjo prie jo.
- Labas, kažkas nutiko? Gal galėčiau kuo padėti? Jei nenori atlikti praktikos gali tiesiog išeiti, - pasakė prisėdusi šalia. Nenorėjo jo gąsdinti, tačiau visko palikti taip irgi negalėjo.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Norėjosi nuspirti tą daiktą kuo toliau. Galėtų jis palikti Eion ramybėje! Nors tai ir nebuvo žmogus, berniukas nenorėjo su kvailu rutuliu turėti daugiau reikalų. Deja, vos pasilenkė pažiūrėti, kur ta nesąmonė nuriedėjo, kažkas prakalbo. Neapykantos kupinas žvilgsnis įsmigo į moteriškę, kuri tiesiog privalėjo būti profesorė. Ir kodėl jai būtinai reikėjo ateiti čia?! Argi klasėje nėra mokinių, kurie bent kiek nori čia būti?!
- Atstok nuo manęs, burbtelėjo Eion ir palindo po stalu surasti to nelemto rutulio. Kol kas nežinojo, ką su juo darys, tačiau nuoširdžiai tikėjosi, kad išlindęs (su rutuliu ar be) tos moters čia neberas. Visiškai neturėjo entuziazmo bendrauti. Tuo labiau apsimesti esąs mandagus berniukas, kuriam itin rūpi, ką pasakys kažkokia profesorė. Eion tiesiog norėjo būti vienas. Nematyti jokių žmonių. Negirdėti aiškinimų, koks jis piktas ar pasipūtęs. Niekas šio vaiko nesuprato ir nė nebandė suprasti.
Pagaliau radęs tolokai nuriedėjusį rutulį klastuolis prisiminė, kad profesorė jam leido išeiti. Tai prieš jo paties valią sudomino. Kažin kaip būtų, jeigu jis iš tiesų pasirinktų tokį variantą? Ko gero, ta moteriškė taip pat apkaltintų  jį blogu elgesiu ir bjaurumu. Ne, geriau jau pasilikti čia.
Nesugalvodamas, ką nuveikti įdomesnio, jis pradėjo ridenti rutulį. Neilgai trukus nusibodo, tad piktai pastūmė jį tiesiai profesorės kojų link. Rutulys buvo sunkus, tad buvo galima nuoširdžiai tikėtis, kad jai skaudės.

[Roma Keit]

  Deja, tačiau berniukas nenorėjo priimti pagalbos. To ir reikėjo tikėtis, žinoma. Visi vaikai visada atsisakydavo pagalbos, nors jiems jos ir reikėdavo. Tą profesorė jau buvo spėjusi suprasti.
- Bet aš tik noriu padėti. Paklausyk manęs. Aš matau, kad pagalbos tau reikia. Nesvarbu ką pamanys ar pasakys kiti. Leisk tau padėti, - tarė moteris. Abejojo, kad tai pasiteisins, bet tikrai labai norėjo padėti tam berniukui, nes matė, kad jam pagalbos reikia.
  Tačiau paskui jis ir vėl susirado kirštolo rutulį. Tik dabar profesorė pagalvojo, kad būtų buvę geriau jį sunaikinti. Pirmakursis jį stipriai parideno Romos link! Va šito ji tikrai nesitikėjo. Deja, tačiau tamsiaplaukei rutulio išvengti nepavyko, todėl jis pasiekė jos kojas. Stipriai skaudėjo.
- AI! - pajutus skausmą iš burnos išsiveržė žodžiai. - Kaip gali taip elgtis?! Areštas! Dar šįvakar ateini į mano kabinetą! - pasakė supykusi bei nuėjo prie savo stalo. Profesorei buvo gaila, kad nieko neišėjo. Bausti berniuko ji nenorėjo, tačiau tikėjosi, kad arešto metu pavyks su juo pasikalbėti.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ir kodėl ji nesupranta, kad geriausia pagalba yra paprasčiausias nešdinimasis iš akių? Eion tokių labiausiai ir negalėjo pakęsti - kvaili šventuoliai, manantys, kad sugebės padėti. Kurgi ne! Jis tiesiog norėjo būti vienas. Jau seniai gailėjosi, kad atėjo į šitą kvailą pamoką, kurios profesorė, pasirodo, yra šventuolė pasaulio gelbėtoja, pasiryžusi išgelbėti kiekvieną kenčiančią sielą.
Išgirdęs apie areštą klastuolis garsiai prunkštelėjo, bet iš po stalo vis dar neišlindo. Dar to betrūko! Pirma pamoka, o jau areštas! O jis tenorėjo būti toli nuo kitų žmonių. Neisiu pasakė sau berniukas ir pastebėjo, kad profesorė pagaliau teikėsi palikti jį ramybėje. Vadinasi, buvo galima išlįsti iš po stalo, ką šviesiaplaukis ir padarė. Žinoma, vis tiek nesiartino prie kitų mokinių ar mokytojos, bet atsisukęs į ją varstė neapykantos kupinu žvilgsniu ir galiausiai mintį perteikė garsiai:
- Neisiu aš į jokį kvailą areštą!
Kad būtų įspūdingiau, o gal paprasčiausiai tam, kad nereikėtų ir toliau tverti bendraklasių, berniukas susirinko daiktus ir išžygiavo lauk.

[Roma Keit]

  Roma atsisėdo prie savo stalo. Žinojo, kad iš to nieko neišeis. Taip, beje, ir būdavo visada. Vaikai visada atsisakydavo pagalbos aiškindami, kad susitvarkys, nors dažniausiai net patys suprasdavo, kad taip tikrai nebus. Jei bent kiek apie tai pagalvotų priimtų tą pagalbą ir būtų lengviau gyventi. Pagalvojo tamsiaplaukė, o tada nužvelgė klasę. Kol kas nieko daugiau nenutiko.
  Po kelių akimirkų Roma išgirdo to pačio balso žodžius, kurie jos nenustebino. Visi sakydavo, kad neis į areštą, tačiau visi, kurie taip pasakydavo dažniausiai ateidavo. Profesorė manė, kad jie jautė pareigą tą padaryti. Na, o gal tiesiog bijojo, kad už tai, kad neateis į areštą jiems bus blogiau. Sunku pasakyti, tačiau dėl vieno profesorė buvo tikra - dar šįvakar su juo susitiks.
  Tas pirmakursis išėjo ir tai viduje kiek nudžiugino Romą. Paprastai dėl to, kad mokiniai išeidavo dar nepasibaigus pamokai ji nuliūsdavo, tačiau dabar ji džiaugėsi vien todėl, nes žinojo, kad išėjus jam bus geriau. Matė, kad čia būdamas jis kankinasi, o nenorėjo, kad taip būtų. Profesorei jis pasirodė labai visiems priešiškas, nesuprastas. Rodės, jei su juo bent kiek pabendrautum atvirai viskas paaiškėtų, tačiau Roma neįsivaizdavo kaip tą padaryti, tačiau tikėjosi, kad iki vakaro sugalvos būdą ir per areštą pavyks tą padaryti.

[Sakura Levins]

Sakura jau gana ilgai žiūrėjo į rutulį. Deja, bent kol kas nieko jame nesimatė. Mergina šią akimirką galvojo būtent apie vasarą. Grįžo prisiminimai iš Biburio, kur ji lankėsi pas Nelanną. Ten Sakura buvo basa. Jautėsi panašiai kaip ir pievoje, tik kur kas laisvesnė, be griežtų taisyklių, be suvaržymų. Žinoma, kad gamta baltapūkei buvo arčiau širdies. Tačiau ji norėjo bendrauti. Norėjo pritapti. Netroško tų keistų žvilgsnių į jos basas kojas, į neįprastą aprangą. Nenorėjo, kad kiti imtų šalintis jos dėl, žmonių nuomone, keistų kalbų. Todėl Sakura turėjo pritapti. Ir juk vis dėlto jai patiko pažinti.
Iš apmąstymų varnanagę pažadino vieno mokinio konfliktas su profesore. Apsidairiusi ji pamatė, kad konfliktą pradėjo Klastūnyno pirmakursis, kuris galiausiai paliko klasę.
- Hogvartse tikrai labai daug įžūlių mokinių, - atsiduso.
Prisiminė Erką, kuri metė teleskopą į astronomijos profesorę. O šitas berniukas metė rutulį. Jie visai nesaugo svetimų daiktų. Beje, savo rutulyje Sakura vis dar nieko nematė.

[Adrijas Volkeris]

Adrijas skaitinėjo apie įvairius pranašus. Pradedant nuo viduramžių laikų ir baigiant dabartimi. Na ne. Jis tikrai neturi to gebėjimo. Visi apie kuriuos perskaitė sapnuodavo vizijas, jausdavo virpesius, turėjo nuojautą, trečiąją akį ir dar kažkokias nesąmones. Ne. Adrijas savyje neaptiko nieko panašaus. Tamsiaplaukis šyptelėjo, kai įsivaizdavo save su didžiule akimi kur nors kaktos viduryje. Tada bent jau būtų galima ką nors išgąsdinti ir tokie kaip Auris su Dori turėtų bent kokį pagrindą manęs nekęsti.
Volkeris atsiplėšė nuo knygos puslapių. Kažkoks triukšmas virė aplink jį ir Lakotas pradėjo stebėti kas dedasi. Nieko naujo neišvydo. Kai kurie mokiniai tiesiog ėjo iš proto. Kaip visada. Kas verda tų žmonių galvose? Svarstė jis. Jam visos tos kvailystės atrodė absoliutus laiko gaišimas. Bet gal tai ir ne keista. Juk Adriui du šimtai su trupučiu.
Kai profesorė pagaliau paliko tą įžūlų berniūkštį ramybėje ir sėdėjo savo vietoje Adrijas pakėlė ranką.
- Atsiprašau profesore Keit. Gal jums tai pasirodys įžūlu ar pamanysite, kad tai ne mano reikalas... Bet aš vis tiek paklausiu. Ar jūs esat tikra pranašė? Ar pati tikrai ką nors matote tame rutulyje? Ar patiriate vizijas? - Ar ji tiesiog išmano apie būrimų būdus ir juos išdėsto? Tai Adriui pasirodė įdomu.

[Roma Keit]

  Tam berniukui išėjus bent kuriam laikui pasidarė ramiau. Rodos, dauguma vaikų dirbo. Taip, dažniausiai kalbėdamiesi, tačiau profesorė į tai nekreipė dėmesio, nes visgi praktika buvo labai lengva. Ir taip, pasitaikydavo ir nedirbančiųjų, tačiau jie dažniausiai nelįsdavo į akis.
  Po kiek laiko profesorė išgirdo klausimą, kuris nebuvo labai malonus. Jau geriau įžeidinėti mano pamoką, o ne mane. Pagalvojo profesorė.
- Žiūrint ką tu laikai pranašu. Taip, šiame rutulyje matau daugiau nei kiti. Vizijas matau. Jei tas pranašas tai turintis vidinę akį tai ne, aš jos neturiu. Sakoma, kad ją turi tik aiškiaregiai. Ir tai dar nėra įrodyta. Bent jau mano gebėjimai pasireiškia tuo, kad bet kokiu būdu buriant ateitį be pastangų išeina labai tiksliai. Taip pat jei sutinku žmogų, kuris labai greitai mirs pajaučiu tą. Viskas, - pasakė maloniu tonu. Taip, nebuvo labai laiminga išgirdusi tą klausimą, tačiau ir nenorėjo, kad kiti tą suprastų, todėl jai teliko į jį atsakyti, kad ir kaip skaudu bebūtų.

[Nelanna Light]

Ką gi, kad ir kaip man nesiseka ateities būrimas, vis tiek reikia pabandyti, pagalvojo Nelanna ir pasiėmė krištolinį rutulį. Šis persišvietė, buvo galima įžiūrėti, kas pastatyta už jo. Ir nenuostabu, gi rutulys - krištolinis. Nelanna buvo įsitikinusi, kad nieko nenutiks, kad ir kaip ilgai spoksos į tą daiktą, stovintį ant stalo.  Ji žinojo, kad neturėtų nusiteikti iškart blogiausiam, bet visgi keturių metų patirtis šioje mokykloje aiškiai rodė, kad neužtenka vien tik noro, kad burtai sektųsi.
Pastebėjusi klasėje kilusį sujudimą, Nelanna atsiduso.
- Išties... - pritarė ji draugei. - Neatrodo, kad kai kurie mokiniai mokėtų vertinti gerų dalykų ir gerbti kitų žmonių. Niekada nesuprasiu tų, kurie kelia konfliktus ir dar drįsta išsišokti prieš profesorius.