[Juzefas Levinsas]

Žiobariškos vietos

Žiobarotyros klasė atrodė įprastai. Plikis nieko joje nekeitė, nes tingėjo. Patalpoje buvo nemažai žiobariškų prietaisų. Tokių kaip telefonai, kompiuteriai, televizoriai. Net šaldytuvas ir skalbimo mašina. Mėlynakis prisilietė tik prie stalo, ant jo puikavosi vyruko daiktai. Ir šiokia tokia įdomybė: minčių koštuvas.
Pats plikis stovėjo klasės priekyje. Jis žiūrėjo į susirinkusius mokinius ir negalėjo atsistebėti, kokie jie maži. Kai su vaikais ar paaugliais bendraudavo po vieną, na, pavyzdžiui, leisdavo laiką su Walgunu, Sakura ar Dori, viskas buvo normalu. Tačiau dabar... Visa banda mokinių ir net tie, kurie mokosi septintame kurse, atrodo kaip visiški vaikai.
Štai tik dabar Juzefas pagalvojo, kad iš tikrųjų nėra jau toks jaunas, nors pačiam širdy dar dvidešimt. Ėmė svarstyti, nejau šitie vaikai laikys jį senu? Dėl to abejojo. Juzefas juk nebuvo senas. Vis dėl to jam - tik trisdešimt treji. Jis save vaizdavosi tarsi jauną profesorių, tačiau spėjo atkreipti dėmesį, kad pora profesorių - visai jaunikliai. Tas vaikis, kurį Levinsas egzaminavo keliavimo oru egzaminų centre ir astronomijos profesorė. Štai jiems tikrai apie dvidešimt.
Šiandien Juzefas šiek tiek jaudinosi. Norėjo, kad pamokos vaikams patiktų. Ir ne tik patiktų, bet ir būtų naudingos. Tačiau jautė nerimą dėl išdykusių ar paprasčiausiai mokytis nenorinčių mokinių. Kirbėjo abejonės, ar mėlynakiui tikrai pavyks susitvarkyti? Bet gal viskas bus gerai. Gal mokiniai elgsis padoriai. Neprisigalvok iš anksto.
Žvelgiant į susibūrusius hogvartsiečius Juzefo viduje pasisėjo ir kitokio nerimo sėkla. Mokinių tiek daug. Jie iš skirtingų šeimų. Pažįsta daug skirtingų žmonių. O jeigu kas nors norės mane nužudyti? Vyrukas giliai įkvėpė, tačiau nebūtum galėjęs pasakyti, kad jis ko nors bijo. Atrodė taip, tarsi tiesiog ruoštųsi prabilti. Ir prabilo.
- Sveiki, - jau nežinia kelintą kartą peržvelgė klasėje sėdinčius pyplius. - Žiobarotyra - labai svarbus mokslas. Kažkam, kas augę žiobarų šeimose, šios pamokos bus labai paprastos ir lengvos. Grynakraujams burtininkams turėtų būti sudėtingiau, tačiau juk įdomu, ar ne? Juk jie irgi žmonės, tačiau gyvena visai kitaip nei mes.
Dėl Merlino, tikrai pypliai. Visi. Siaubas, seniai nekalbėjau tiek daug viešai. Visai neblogai sekasi. Po trumpos pauzės beplaukis atsikrenkštė ir šnekėjo toliau:
- Šiandienos pamoka bus skirta apsižvalgymui populiariose žiobarams vietose. Tačiau pirmiausia noriu pranešti, kad žiobarotyros pamokose mes nenaudosime nei rašalo ir plunksnos, nei pergamento. Štai čia, ant mano stalo, - parodė ranka, - yra krūva tušinukų ir šūsnis sąsiuvinių. Tušinukais žiobarai rašo vietoj plunksnų, o genialu tai, kad juo rašyti kur kas paprasčiau nei naudotis mums įprasta plunksna, - sukrizeno. - Paspausit tušinuko viršų ir kitame gale išlįs smaigaliukas, su kuriuo ir rašysite. Ir niekur nieko nereikia mirkyti! Rašalas jau yra viduje! - pasakojo kaip apie kokį stebuklą. - Na, o sąsiuviniai, jie verčiasi kaip knyga, į juos rašysite per mano pamokas, tik prieš tai pasižymėkite sąsiuvinio viršelyje, kur yra kelios linijos, kad šis sąsiuvinys priklauso būtent jums.
Profesorius mostelėjo burtų lazdele ir ant lentos atsirado užrašas:

Vardenis Pavardenis
IV kursas
Švilpynė

- Žinoma, tikiuosi, kad turite tiek proto, jog suvoktumėte, kad vardą, kursą ir koledžą reikia rašyti savo, - nusišypsojo.
Levinsas palaukė, kol mokiniai išsirinks tušinukus ir sąsiuvinius bei užrašys ant viršelio reikiamą informaciją. Priemonių buvo tikra įvairovė. Tušinukai - visi mėlynu rašalu, tačiau jų išvaizda skyrėsi. O jau sąsiuviniai! Įvairiausi paveikslėliai, įvairiausios spalvos.
- Na, o šiandien mes leisimės į mano prisiminimus minčių koštuvu, į Londoną, kur aš trumpam užsuksiu į telefonų parduotuvę, - prabilo, kai vaikų akys vėl pradėjo krypti į plikį. - Joje galėsite pasidairyti, apžiūrėti naujausias žiobariškas technologijas, nes šitos, kur yra klasėje, jau gerokai pasenusios. Tuomet keliausime iki drabužių parduotuvės, taip pat labai trumpam, aš ten greitai nusipirksiu marškinius.
Jeigu būčiau profesorė, o ne profesorius, tai tikriausiai drabužių parduotuvėje užtruktume mažiausiai pusdienį, pagalvojo ir pats sau nusijuokė.
- Ten galėsite pasižiūrėti, kaip įprastai rengiasi žiobarai. Pabrėžiu, kad šioje parduotuvėje į drabužius atkreiptumėte didelį dėmesį, mat šiais mokslo metais apie tai tikrai mokysimės atskirai. Nes, dėl Merlino, pasitaiko atvejų, kuomet burtininkai vaikštinėja žiobariškose vietose apsirengę mantijomis arba dar blogiau - į teatrą ateina su sportine apranga, o į sporto klubą su kostiumu. Jūs turite pažinti žiobarų aprangą! O galiausiai aš eisiu į kavinę. Joje patariu tiesiog vaikštinėjant pasiklausyti, apie ką kalba žiobarai. Taip juos lengviau suprasite. Taip pat pasižiūrėkite, ką jie valgo. Kuo jų maistas skiriasi nuo mūsų, nes tarakonų draže ar moliūgų sulčių tikrai nepamatysite. Grįžę į klasę sąsiuvinyje aprašykite savo įspūdžius, kas patiko, kas nepatiko, ką sužinojote. Sąsiuvinius ir tušinukus kiekvieną kartą paliksite ant mano stalo.
Ar tikrai reikėjo tiek kalbėti? Ar jie nepamirš? Bet kaip kitaip pristatyti užduotį...
- Viskas. Susikaupiat ir judam. Būkite netoliese manęs iš prisiminimų. Tikrasis aš, žinoma, taip pat kelsiuosi į prisiminimus. Tad elkitės gražiai, - ir Levinsas delnu palietė minčių koštuvą. - Kišat galvą į šį dubenį. Tarsi krisime iš dangaus, neskaudės. Tik kol krisime, bus šalta.
Įleidęs vaikus į savo prisiminimus Juzefas taip pat paniro į minčių koštuvą.

Pirmiausia išsirenkate tušinuką ir sąsiuvinį, jų išvaizdą susigalvojate. Tada užsirašote ant sąsiuvinio viršelio savo vardą, kursą ir koledžą. Tuomet neriate į minčių koštuvą. Visi kartu atsidursime telefonų parduotuvėje, kurioje Juzefas pasiims sutaisytą išmanųjį. Kadangi dar lauks eilėje, turėsite apie dešimt minučių. Po to eisite paskui Juzefą į drabužių parduotuvę. Joje jis truks apie penkiolika minučių, bet tik dėl to, kad kabins pardavėją: klausinės visko apie tuos marškinius ir kvailai šypsosis. Marškinius jis išsirinks greitai, tiesiog pasiims savo dydį ir viskas. Tada visi kartu eisime į kavinę, kurioje Juzefas susitiks su kažkokiu vyru. Jeigu bandysite klausytis ką jie kalba, deja, nepavyks. Atsiminimas užburtas taip, kad Juzefas ir jo draugas kalbėdami neišleis nei garso, o bandant skaityti iš lūpų išsiskaitys nebent pasisveikinimai skirtingomis kalbomis. Tačiau kitų žmonių pokalbių klausytis galėsite. Kavinėje būsite apie dvidešimt minučių. Veiksmas pasibaigs tuomet, kai padavėja atneš du puodelius arbatos. Tada pajusite, kad grįžote į klasę ir sąsiuvinyje aprašysite įspūdžius. Nepamirškite, kad tai - atsiminimai. Jūs būsite tik stebėtojai, todėl negalėsite atkreipti kitų žmonių dėmesio, paimti daiktų ir panašiai. Tačiau galėsite sąveikauti tarpusavyje su kitais mokiniais, juk kelsimės visi kartu, o ne po vieną. Ir dar - nuo Juzefo iš prisiminimų nenutolkite, galite vaikštinėti jo matymo zonoje. Norėčiau paminėti, kad jūs nežinote, jog Juzefas yra paranojikas ir bijo, kad jį kas nors nužudys. Tad būtų labai keista, jeigu pradėtumėte ką nors įtarti man neaprašant neįprasto jo elgesio. Taip pat, būtų malonu, jeigu rašytumėte ne tik dėl taškų, bet ir vystumėte savo personažą, kurtumėte istorijas, ryšį su kitais personažais. Juzefas į darbą žiūrės rimtai, todėl elgesio ribos pamokose bus. Žinoma, galite būti įžūlūs, pyktis, priklauso nuo jūsų personažo, tačiau jeigu sugalvosite nusiaubti klasę ar padaryti ką nors panašaus, prieš tai prašau susitarti su manimi. O šiaip, mielai įsijungsiu į pamoką, todėl jeigu reikės mano post'o, jeigu turite kažkokią idėją, galite rašyti PM arba DC. Mažiausiai trys praktikos post'ai, pamoka iki gruodžio 14 dienos.

[Alanas Senkleris]

Alanas sėdėjo klasės gale. Ir vėpsojo į mokytoją. Į Juzefą. Juzefas po perkūnais. Kodėl jis čia? Vaikinas žinojo, kad šį žmogų išvys klasėje. Jau seniai, dar vasarą tai sužinojo. Bet vis tiek buvo keista, kad Juzefas Levinsas šiais metais dėsto žiobarotyrą. Ne, ne taip. Buvo keista, kad jis išvis nutarė dėstyti. Atsirado šioje mokykloje.
Grifas vis dar vėpsojo į jį ir tada, kai tas pradėjo aiškinti apie pamokos darbus, sąsiuvinius ir visus kitus dalykus. Gana. Atrodai, kaip paskutinis mulkis. Gana. Koks skirtumas, kad jis čia yra? Grifas pamėgino nutaisyti normalią veido išraišką. Nenorėjo atrodyti taip, lyg būtų išvydęs Juzefą atkeliavusį Senklerio sielos pasiimti.
Iš visų raudonplaukio pažįstamų žmonių šitas atrodė pats nesuprantamiausias. Viena vertus, padėjo jam išlaikyti nuodus ir vaistus. Bent jau vidutiniškai. O tai jau Alanui buvo labai daug. Ir kodėl jį mokė? Alanas nežinojo. Juk jam tai nenešė jokios naudos. Juzefas pagelbėjo Gruodei. Pasirūpindavo Dori. Jie kartu stovyklavo. Bet Alanas matė, kaip jis pasiuntė kitą žmogų miriop. Juzefas persekiojo jį košmaruose, kuriuos sapnuodavo prieš porą metų. Vaikinas ir bijojo šito žmogaus ir pyko ant jo ir kartu jį mėgo. Mėgo labiausiai už tai, kad tada parke nepaliko jų su tais visais bepročiais. Nors tai ir pasibaigė blogai. Žodžiu tariant ir pats nežinojo ką galvoja apie naują profesorių.
Kažkokiu būdu nustūmęs savo susipynusias mintis šalin atsikėlė iš suolo, priėjo prie Levinso stalo ir sąsiuvinių krūvoje susirado kuo labiau bespalvį, be paveiksliukų. Sąsiuvinį jis pats ketino išdailinti taip, kaip jam reikėjo. Tušinukų turėjo savo. Bet nusičiupo kažkurį iš gulinčiųjų ant stalo ir tuojau pat sugrįžo į savo suolą. Užsirašė vardą, pavardę, kursą bei koledžą. Ketino pradėti piešti į savo sąsiuvinį. Kaip nors padabinti viršelį ir tada jam toptelėjo, kad šiandien pamokoje ne teks sėdėti ramiai. Garbanius stvėrė sąsiuvinį, tušinuką į rankas ir vėl atsidūrė prie profesoriaus stalo. Alanas kone paskutinis murktelėjo į minčių koštuvą.

[Walgunas Levinsas]

  Walgunas atėjo į pirmąją žiobarotyros pamoką. Jau antri metai Hogvartse. Tikiuosi kai kurios pamokos nebus tokios nuobodžios kaip pernai. Pagalvojo berniukas. Išties kai kurios praeitų metų pamokos buvo labai nuobodžios. Na, bent jau Walgunui jos buvo nuobodžios. Žinoma, berniukas suprato, kad visada atsiras nuobodžių pamokų. Vien todėl, nes negalėjo viskas pasaulyje patikti. Na, bent jau Walgunui negalėjo.
  Berniukas nenustebo pamatęs Juzefą, nes jis jau buvo sakęs, kad dėstys, tačiau jam vis dar buvo sunku patikėti, kad jis visgi to norėjo. Taip, Walgunas džiaugėsi, kad dabar bus arčiau tėčio, tačiau nerimavo, kad dėl to iš jo pradės šaipytis kiti vaikai. Jis labai jautriai reaguodavo į patyčias, todėl jų ir bijojo. O jų sulaukdavo dėl menkiausio dalyko. Ir ne tik jis. Štai klastuoliai ir kai kurie kitų koledžų mokiniai ir iš kitų vaikų šaipydavosi dėl nieko. Tiesa, daugiausia jų sulaukdavo iš klastuolių.
  Walgunas nuėjo pasiimti sąsiuvinio. Tiesa, jį išgąsdino kiti tėčio žodžiai. Jam pasirodė, kad tie žodžiai apie protą buvo ištarti su panieka. Žinoma, Walgunas tikrai galėjo klysti ir jis dabar labai tikėjosi, kad tikrai klydo. Su tokiomis mintimis ir gįžo į savo vietą. Netrukus ant sąsiuvinio atsirado štai kas:

Walgunas Levinsas
II kursas
Grifų Gūžta

Walgunas išsirinko bet kokį tušinuką. Tame jam skirtumo nebuvo. Tiesa, su sąsiuviniu pasistengė kiek labiau, nes tikria norėjo, kad jis jam būtų gražus. Išsirinko su tigru juodame fone.
  Baigęs rašyti berniukas pasidėjo tušinuką ant stalo bei toliau klausėsi užduoties.

[Patricijaa]

Koks siaubas. Šitame užkampy teks praleisti daugiau metų, nei buvo planuota iš anksto. Patricija niršo dėl to. Kaip? Kaip buvo galima taip susimauti? Ir ant nieko pykti ji negalėjo. Tik ant savęs.
Vasaros metu bandė įtikinėti tėvus visais būdais, kad ji nenori čia grįžti. Kad net neplanuoja rišti savo gyvenimo su magijos pasauliu. Nebus nei atkeikėja, nei kokia kerėtoja, nei dar kokia nors kitokia. Venecietės laukė scena ir teatras. Patricija troško pabandyti įstoti į kokią nors aktorystės mokyklą. Bet ne... Tėvai užsispyrė ir viskas. Ir dar su tuo bjaurybe Senkleriu suderėjo, kad siųs jiems viską apie jos pažymius ir taip toliau.
Jau žiobarotyroje tikriausiai nebuvo įmanoma susikirsti. Bet vis tiek atėjo. Dabar privalėjo eiti į visas pamokas ir kas savaitę aprašyti tėvams ko ten mokėsi. Prikurti nebuvo įmanoma. Nes jie bet kada galėjo paklausti kokio mokytojo kas veikiama pamokose.
Patricija sėdėjo suole. Rankose straksėjo graži maža varlytė. Ji norėjo pabėgti. Varlę Patricija aptiko šį rytą. Vaikštinėdama prie ežero.
Ji įsimetė padarėlį į kišenę. Nupluošė prie kažkokio naujo mokytojo stalo ir paėmė bet kokį sąsiuvinį ir tušinuką. Dieve mano. Ar tie burtininkai tokie avigalviai? Kaip galima nežinoti apie tokį elementarų daiktą, kaip tušinukas? Burnojo rašydama viską, ką turėjo ten sukraiglioti.
Paskui nuėjo į eilę mokinių ir laukė kada galės panirti į prisiminimus. Va čia jau buvo įdomu. Ne patys prisiminimai, o minčių koštuvas. Apie tokį daiktą ji nebuvo girdėjusi.
Kišenėje suspurdėjo. Patricija ištraukė varlytę. Gerai jau mažute, eik pasivaikščiok. Pasakė jai ir mikliai paleido ją mokytojui ant nugaros. Stengėsi tai padaryti greitai ir nepastebimai. Prie to koštuvo buvo nebloga grūstis, todėl sunku nebuvo. Paleidusi varlę nėrė į prisiminimus.

[Dori Mendel]

Buvo labai keista matyti Juzefą profesoriaus vaidmenyje. Tai taip neįprasta ir keista! Plikis nepaprastai daug kalbėjo, kad Dori jau atsibodo klausytis.
Atėjus laikui ji pasiėmė vieną iš sąsiuvinių, sodriai žalios spalvos su gyvate - kaip tik Klastūnyno atstovei. O tušinuką pasigriebė paprastutėlį.
Užsirašė savo vardą, pavardę, kursą ir koledžą. Ir tada tiesiog šmurkštelėjo į minčių koštuvą. To niekada nebuvo dariusi, tad veiksmas žadino smalsumą. Turinys dubenyje atrodė tai kaip skystis, tai kaip dūmas, ir įkišusi galvą į jį tamsiaplaukė po kelių akimirkų šalčio atsirado telefonų parduotuvėje kartu su kitais.
Susiradusi akimis Alaną ji paėmė vaikiną už rankos. Norėjo grifą pabučiuoti, bet jau stengėsi to nebedaryti viešumoje. Regis, išaugo iš to amžiaus, kai troško visiems pasipuikuoti, kad turi vaikiną.
- Kaip keista, kad jis profesorius, ar ne? - sušnabdždėjo į ausį raudonplaukiui. - Na, eime pasižiūrėti naujausių žiobariškų technoligų? - dabar jau garsiau paklausė ir ėmė dairytis po vitrinas.

[Sakura Levins]

Tai buvo pirmas kartas šiais metais, kuomet Sakura susitiko su Adrijumi. Taip, jie matėsi ir didžiojoje salėje, ir bendrajame kambaryje, tiesiog neišpuolė galimybės pasikalbėti. Mergina tikėjosi, kad tamsiaplaukis nepradės jos kamantinėti kaip visi kiti, kodėl ji taip įprastai apsirengusi ir ar jai tikrai ne grybelis, nes ji su batais.
- Kaip praleidai vasarą, Adrijau? - tyliai paklausė baltapūkė.
Netrukus Sakura išsirinko šviesiai mėlyną sąsiuvinį su debesimis ir baltą tušinuką. Užsirašė reikiamą informaciją. Žiūrėjo į Juzefą (jis per vasarą išsireikalavo, kad septyniolikmetė jo nevadintų dėde) ir šypsojosi. Džiaugėsi, kad čia yra jos giminaitis. Ir dar ne vienas. Vasarą strazdanė sužinojo, kad berniukas, vardu Walgunas, yra jos pusbrolis. O juk su juo mergina susipažino dar praeitais metais.
Netrukus Sakura jau vaikštinėjo po telefonų parduotuvę.
- Ką nors nusimanai apie tų, kurie nėra burtininkai, technologijas? - kalbėjosi su Adrijumi. - Nes aš nelabai, - nusijuokė.
Telefonų parduotuvėje jie ilgai netruko, o šią akimirką varnanagė jau dairėsi į drabužius. Čia jai buvo pakankamai įdomu, nes juk ji turėjo išsirinkti šiltesnių įprastų drabužių žiemos sezonui, atostogoms.

[Juzefas Levinsas]

Bent jau kol kas viskas ėjosi pakankamai sklandžiai. Taip, buvo mokinių, kurie, regis, nelabai klausėsi. Arba kalbėjosi. Tačiau šurmulys nevyravo didelis, vaikai rinkosi sąsiuvinius ir tušinukus, užsirašinėjo juos, paskui būrėsi prie minčių koštuvo.
Juzefas stengėsi per daug nežiūrėti į sūnų. Nors norėjosi bent jau patapšnoti jam per petį. Tačiau nutuokė, kad tokiu būdu gali pridaryti jam gėdos ir bėdų. Juk vis dėlto dvylika metų - pati paauglystės pradžia. Dėl to beplaukis nerodė Walgunui jokio išskirtinio dėmesio. Jie pabendraus laisvu nuo pamokų metu.
Tačiau prieš keliaujant į prisiminimus kai kas atsitiko. Vienas berniukas jam suriko:
- Profesoriau, Patricija Simoneti ant jūsų nugaros užmetė varlę!
- Ką? - nustebęs į vaiką pažiūrėjo plikis. - Kokią varlę? - jis pradėjo čiupinėtis sau nugarą, bet nieko neužčiuopė.
- Neišeina pasiekti, - pasakė tas pats vaikas. - Aš tuoj nuimsiu.
Juzefas labai tikėjosi, kad vaikis nuo nugaros jam nuims kerais pritvirtintą varlytę, kokias vyriškos lyties asmenys segi per šventes. Nes pats nieko nejuto. Deja, mokinukas dabar rankoje laikė tikrą, gyvą varlę. Ir tą ranką atkišo jam.
- Aš gal... kerais paimsiu, - pasakė ir perėmė gyvį burtų lazdele.
Dabar varlė kabėjo ore. Žinoma, kad pamačius tą varlę Levinsui norėjosi suklykti, atšokti, marškinius išmesti, o pačiam bėgti į dušą. Tačiau ilgametė patirtis slepiant savo paranojiškumą leido Levinsui neišsiduoti. Jis atrodė tiesiog pasišlykštėjęs ir supykęs.
- Iš kurio koledžo ta mergaitė?
- Iš Grifų Gūžtos! - atsakė berniukas.
Kai tik Juzefas paniro į paties savo prisiminimus, jis ir vėl paklausė to paties vaiko:
- Kuri yra Patricija Simoneti?
- Šita! - pirštu parodė.
Plikšius pažiūrėjo į mokinę ir pamatė, kad ten jau nebe mergaitė, o visa merga. Bjauri, įžūli merga, su kuria tikriausiai teks kovoti visus metus, pamanė mintyse Juzefas. Jis sparčiu žingsniu priėjo prie grifės. Ore vis dar kabojo varlė.
- Tu! - bedė pirštu į Patriciją. - Kaip drįsai ant mano nugaros numesti šitą gyvį? Kelintam tu kurse? Septintam? Jeigu taip ir toliau elgsiesi, padarysiu taip, kad liktum antrais metais! - barėsi Juzefas. - Užsidirbai areštą ir pokalbį su savo koledžo vadovu! - Levinsas pradangino varlę kerais. - O dabar marš apžiūrinėti telefonų. Tavo užrašų tikrinimui skirsiu ypatingą dėmesį, taip kad greit prie darbo!
Juzefas kalbėjo drąsiai, griežtai ir piktai. Tačiau viduje jam buvo labai baisu. O jeigu ta varlė buvo užkerėta? O jeigu toji Patricija - žudikė? Galiausiai, net jei ne... Niekas nežino, iš kur ji tą varlę ištraukė. Gal ji nešioja kokias ligas? Juk Juzefas dabar neturi kur persirengti... Jeigu ta liga persigers per kūną ir įsiskverbs į vyruko odą?
- Iš kur traukei tą varlę?! - dar paklausė Juzefas.
Dabar jau gailėjosi, kad ją pradangino. Būtų ištryręs.

[Alanas Senkleris]

Tai buvo baisiai keista ir nepatirta keliauti į kito prisiminimus. Apie tokį daiktą kaip minčių koštuvas vaikinas buvo kažką girdėjęs. Bet nežinojo ar kas nors iš jo giminės turi tokį įdomų dalyką. Jam nėrus į mintis kabinetas lyg pasviro. Ir raudonplaukiui atrodė, kad krenta žemyn galva ir tuojau trenksis makaule į žemę. Bet viskas atsistatė per kelias akimirkas. Ir garbanius stovėjo ant kojų.
Jis apsidairė. Stovėjo telefonų parduotuvėje. Buvo taip keista spoksoti į du Juzefus. Vieną tikrą ir kitą atgimusį iš jo paties atsiminimų. Tai jį kur kas labiau domino nei žiobariški daiktai. Matyt todėl, kad tokius dalykus Alanas gerai pažinojo. Vaikinui nenustojant viskuo stebėtis priėjo Dori. Na, kaip buvo galima iškart dar klasėje nepastebėti savo merginos Alanas tiesiog negalėjo suprasti.
- O, labas... - Atrodė jis truputį išsiblaškęs. Ar tiesiog nustebęs. Nors juk žinojo, ką išvys žiobarotyros kabinete.
Besilaikydami už rankų jie nuėjo prie telefonų gulinčių vitrinose.
- Nepatikėsi, bet mano tėvas atrodo išprotėjo. Jam staiga prisireikė domėtis žiobariškais daiktais. Tu pameni Gruodės tėvą? Na jie gi buvo dvare tada per Velykų atostogas. Tai va vasarą jie nuėjo į kažkokį prekybos centrą. Prisipirko visokių prietaisų. Kai grįžo namo perrinko tuos prietaisus. Regis ten buvo nešiojamas kompiuteris ir siurblys robotas. Gruodės tėtis buvo kartu su juo. Abudu dirbo prie tų daiktų pusę dienos. Jos tėvas mokė maniškį kaip elgtis su atsuktuvu, replėmis ir kitokiom nesąmonėm. Žodžiu jie perrinko tuos daiktus ir tėvas juos užbūrė. Padarė taip, kad baterijos niekada neišsikrautų. Ir dar ten kažką. mano tėtis pareiškė, kad žiobariški daiktai vis tiek prastesni už užkerėtus. Tai jie dabar varžosi. Jos tėvas pareiškė, kad be savo lazdelės Rolandas negalėtų net varžto atsukt. Viskas pasibaigė tuo, kad mes išvykom savaitgaliui į iškyla. Be burtų lazdelių. Ot gaila, kad tavęs nebuvo. Būtum tu mačiusi kaip mano tėvai statė palapinę. - Pradėjo pasakoti Alanas. Bekalbėdamas visai pamiršo tai, kad jie pamokoje.

[Adrijas Volkeris]

Adrijui ši pamoka atrodė svarbi. Juk iš pasaulio pranyko prieš du šimtus metų ir per tą laiką jis be galo pakito. Todėl dabar, kai pagaliau sugrįžo į gyvenimą norėjo išmanyti pokyčius.
Buvo malonu vėl sutikti Sakurą. Gal tik truputį nusiminė dėl jos išvaizdos pokyčių. Jam atrodė, kad mergina praranda tą laisvą gamtos dvasią. Ir Adris pagalvojo, kad gal Sakura nebenorės daryti tų nuostabių žygių į mišką ar prie ežero net tada kai lis ar snigs.
Kai į sąsiuvinį susirašė visą savo informaciją jie iškeliavo. Tokiu keistu būdu. Adrijas nežinojo ar jam patinka nerti į svetimo žmogaus mintis. Kaip veikia tas minčių koštuvas?
- Ar kada esi ką girdėjusi apie minčių koštuvą? - Paklausė.
- Ne. Nieko nežinau apie žiobarų technologijas. - Kur jau man žinoti. Aš ir apie magijos pasaulį nenusimanau. Kartais jausdavosi toks svetimas dabartiniam gyvenimui. Lyg paklydęs laike. Gal ir atrodė jog tai, kad jam daugiau nei du šimtmečiai turėtų subrandinti. Padaryti jį išmintingu. Bet anaip tol. Juk tą laiką leido Vendigo pasaulyje. O didelę laiko dalį buvo tik atspindys veidrodyje. Taigi labai dažnai jausdavosi keistai. Nors žinoma mėgavosi gyvenimu. Bet vis dažniau lankydavo liūdnesnės mintys. Ir kerėti Adrijui nesisekė. Regis nesisekė niekas. O tas Auris Senkleris Ar Dori Mendel išsigalvoja, kad esu pavojingas visuomenei. Kokia kvailystė.
Lakotas susidomėjęs stebėjo kas vyksta telefonų krautuvėje. Paskui jie pateko į drabužių parduotuvę. Čia labai įdomu nebuvo. Ir pagaliau jie atsirado kavinėje.

[Patricijaa]

Patricija atsidūrė šurmuliuojančioje parduotuvėje. Ir tada jai ant galvos pasipylė problemos. Su tuo skundiku nutarė kada kitą kartą išsiaiškinti. Dabar reikėjo aiškintis su profesoriumi. Merginos veide atsirado tokia natūrali nuostabos išraiška, kuri turėjo įtikinti bet ką jos nekaltumu.
- Profesoriau Levinsai. Ar turit kokių įrodymų, kad tai aš paleidau kažkokią varlę? Gal tai padarė kaip tik tas berniukas, kuris kažkodėl sugalvojo jums pasakyti, kad tai aš. - Prakeikti skundikai. - Ne, aš šeštame kurse. Ir jei tikrai mėginsite mane palikti antriems metams, tai septintas kursas nutols nuo manęs kaip laivas jūroje. Nes šeštame kurse likčiau jau tretiems metams. To jau tikrai per daug. - O vargeli. Pokalbis su Senkleriu... Na, šitą ji dar kaip nors ištems. Bet paskui tikriausiai pareis laiškas nuo tėvų. Dar areštas. Šito tikriausiai tas profesoriūkštis neatšauks.
- Kur nudanginot tą varlytę, jei esame prisiminimuose? Juk tai gyvas padaras. Negalima su juo elgtis taip neatsakingai. O iš kur ta varlė nežinau. Paklauskit to visažinio. - Mostelėjo ranka į ją išskundusį mokinį.

[Delfė Digori]

Švilpinukė atėjo į žiobarotyros pamoką galvodama apie savo visus šešis praleistus metus Hogvartse. Atrodo neapžiūrėjo tiek daug dalykų, kuriuos galima rasti pilyje. Tačiau savo svarbiausius, septintuosius metus Hogvartse, švilpė norėjo praleisti kuo geriau, ir po netrumpos pertraukos, vėl padėti Švilpynei išlošti metų taurę. Delfė prisiminė savo pačius pirmus metus Hogvartse, kai Švilpynės koledžas laimėjo taurę. Tad ir savo paskutinius metus, septyniolikmetė norėjo pabaigti, žinodama, kad padarė viską, ką galėjo.
Atėjus laikui, švilpinukė įsirinko savo norimą sąsiuvinį - geltoną, su mažu pitbulio veislės šuniuku. Tušinuką mergina rinkosi labai ilgai - grynakraujė norėjo kuo gražesnio. Galiausiai pasiėmė kaktuso formos tušinuką ir laiminga grįžo į savo vietą. Dailyraščiu Delfė užsirašė savo vardą, kursą ir koledžą ir nelaukusi puolė prie minčių koštuvo.

[Nelanna Light]

Viešėdama vasarą pas Nelanną, Sakura jai papasakojo, kad šiais mokslo metais Hogvartse dėstys jos dėdė Juzefas. Nelanna su nekantrumu laukė pirmosios žiobarotyros pamokos, kad galėtų susipažinti su naujuoju profesoriumi, apie kurį šį bei tą jau žinojo iš draugės.
Profesorius Levinsas varniukei pasirodė įdomus, kiek neįprastas iš išvaizdos ir visiškai nepanašus į Sakurą. Tačiau jis atrodė norintis kažko išmokyti mokinius, tad mergaitė nieko nelaukdama nuėjo prie jo stalo, pasiėmė švelniai oranžinės spalvos sąsiuvinį. Ant jo užrašė savo vardą, koledžą ir kursą. Mergaitei buvo neįprasta rašyti šiuo žiobarišku rašikliu, o ir raidės neišėjo tokios gražios, kaip rašant plunksna. Lyginant su pergamentu, šiame nedidukame stačiakampio formos sąsiuvinyje kažką daug rašyti būtų nelabai patogu - juk tiek nedaug vietos viename lape.
Stengdamasi nekreipti dėmesio į teksto rašymą, varniukė nuėjo prie minčių koštuvo ir įkišo į jį galvą. Iš pradžių viskas susiliejo, ji pajuto kažką, tarsi tempimą, ir galiausiai atsidūrė mieste, šalia parduotuvių. Kartu su kitais mokiniais ji nusekė profesorių Levinsą į telefonų parduotuvę.
Mergaitė stovėjo akis išpūtusi ir bandė suprasti, ką mato. Šitiek keistos žiobarų technologijos vienoje vietoje ji nebuvo mačiusi. Tą akimirką ji džiaugėsi gimusi burtininkų šeimoje ir išvengusi būtinybės turėti vieną iš šių aparatų. Nors magijos pasaulyje nieko panašaus nebuvo, bet jai nė kiek nebuvo noro pakeisti pelėdas į kažkokias bedvases dėžutes, kurios tikriausiai tik ėda žiobarų laiką ir jokios naudos nesuteikia.

[Danas de Breinas]

  Danas atėjo į pirmąją šių metų žiobarotyros pamoką. Žiobarotyra ne itin domino švilpį. Gal dėl to, nes jis pats buvo grynakraujis. Ir taip, su burtininkais, kurie buvo maišyto kraujo ar iš žiobarų šeimų penktakursis bendrauti mėgo, tačiau labai giliai širdyje manė, kad tie, kurių giminės nėra vien burtininkai yra silpnesni. Niekada niekam to nesakė, tačiau širdyje tai visada jautė. Ypač tai pasijausdavo bendraujant su burtininkais iš žiobarų šeimų. Ką jau kalbėti apie pačius žiobarus. Na, bet ir su tais, ir su tais švilpis bendrauti mėgo.
  Profesorius buvo naujas, o tai kiek nustebino, nes berniukas buvo įpratęs, kad daugumos dalykų profesoriai nesikeisdavo, tačiau pastaraisiais porą metų atsirado labai daug naujų profesorių.
  Tik išklausęs visiškai visą užduotį Danas nuėjo pasiimti sąsiuvinio. Pasiėmė su obuoliu. Berniukas tikėjosi rasti kokį su burtų lazdele ar kokiu apsiaustu, tačiau pasirodė, kad tai buvo tiesiog neįmanoma. Tik dabar berniukui toptelėjo, kad profesorius greičiausiai sąsiuvinius pirko iš paprasčiausios žiobarų parduotuvės.
  Grįžęs į savo vietą penktakursis užsirašė savo vardą bei pavardę, kursą bei, žinoma, koledžą. Na, o paskui jau pradėjo eiti minčių koštuvo link.

[Nelanna Light]

Nelannai jau norėjosi išeiti iš šios keistų aparatų parduotuvės, bet profesorius iš atsiminimų dar nepriėjo savo eilės. Varniukė vaikštinėjo po parduotuvę, apžiūrinėjo po stiklu sudėtas prekes. Viskas buvo švaru ir modernu. Didžiąją dalį savo gyvenimo praleidusi kaimišku stiliumi apstatytame tėvų name, o po to senove dvelkiančioje pilyje, mergaitė nebuvo pratusi prie šiuolaikinio interjero ir modernių daiktų. Galiausiai profesorius atgavo savo telefoną ir išėjo iš parduotuvės. Nelanna, kartu su kitais mokiniais, išskubėjo laukan.
Įžengusi į netoliese esančią parduotuvę, Nelanna jau nebuvo tiek nustebusi, kaip pirmojoje. Matyt dėl to, kad jau tikėjosi kažko panašaus ir buvo nusiteikusi iš anksto. Drabužiai šioje parduotuvėje buvo tvarkingai iškabinti pagal rūšis ir spalvas. Žinoma, tų spalvų nebuvo tiek daug, kadangi jie atėjo į vyriškų drabužių skyrių, bet kiek tolėliau matėsi didesnis spalvų spektras. Iš to varniukė galėjo suprasti, kad ten jau kitas skyrius. Ji tikėjosi, kad bent šioje parduotuvėje jie ilgai neužtruks, kad profesorius greitai išsirinks tai, ko jam reikia, tačiau taip nenutiko. Profesorius užkalbino pardavėją ir ėmė su ja meiliai kalbėti. Viena akimi stebėdama profesorių, kad nepraleistų momento, kai jis išeina iš parduotuvės, ji vaikštinėjo po parduotuvę ir nužiūrinėjo žiobarų drabužius. Žinoma, jų negalėjo paliesti, nes tai profesoriaus prisiminimas, o ne realybė. Tačiau įspūdį apie tai, ką mato, vis tiek galėjo susidaryti. Ji buvo pratusi, kad tiek burtininkų vyrai, tiek moterys, dažniausiai dėvi mantijas, tad supratusi, jog tokio dalyko žiobarų vyrai nedėvi, šiek tiek nustebo.
Galiausiai profesorius nusipirko marškinius, jų net nepasimatavęs, ir išėjo į gatvę. Žinoma, Nelanna išėjo kartu.

[Erka Forrm]

  Erka atėjo į pirmąją pačio kvailiausio ir nuobodžiausio dalyko pasaulyje pamoką. Turbūt net nereikia sakyti, kad ji atėjo į žiobarotyrą. Taip, žiobarotyra Erkai buvo vienas nemėgstamiausių dalykų. Kaip dalykas. Ji apskritai nemėgo žiobarų, todėl nieko ypatingo, kad nemėgo ir žiobarotyros. Tiesą sakant, geras klausimas kodėl ji čia atėjo.
  Pasirodė, kad atsirado dar vienas naujas profesorius. Naujų profesorių era jau pradėjo erzinti violetinplaukę. Paprastai būdavo taip: ji norėdavo naujų profesorių, kad dėstę kvailiai dingtų, tačiau naujieji pasirodydavo esantys tokie patys. Ir taip būdavo beveik su visais profesoriais.
  Erka pamatė, kad Patricija ant profesoriaus uždėjo varlę, o tai labai maloniai nustebino. Dabar ji Erkos galvoje nebebuvo tik išlepusi višta. Na, tokia jos dalis liko, tačiau sumažėjo. O kita dalis tapo nuostabia išdaigų kompanione. Tiesa, po to įvykio su kiaušiniais ji jau buvo tapusi tokia, bet dabar tapo dar nuostabesnia.
- Šaunuolė, Patricija! - garsiai per visą klasę pagyrė grifę. - Prisijungsiu! - dar pridėjo. Tą sakydama Erka turėjo omenyje, kad iškrės panašią išdaigą, todėl nusprendė nedelsti. Deja, viskas nebuvo taip lengva, nes greitai visi sulindo į minčių koštuvą. Erka to daryti neketino, todėl jai beliko tik palaukti kol kiti grįš. Visiems sugrįžus į pradėjo veikti.
- Serpensortia, - tarė ir iš lazdelės galo išlindo gyvatė, o Erka ją paėmė. - Profesoriau, gaudykite! - sušuko ir metė gyvatę į profesorių.