0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1811
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #60 Prieš 1 metus »
- Nesijaudink. Hogvartse žalio mokytojo nesutiksi. Būtų netikėta ar ne? - Pasakė Oliveriui.
- Alanai, šiandien su sumuštiniais neišsisuksi. Teks gaminti ką prašmatnesnio. - Grynai spygauja visai kaip Mandragora. Galvojo stovėdamas ir žiūrėdamas į kvailiojančią beždžionę.
- O taip. Visai kaip ta kolegė, kuri šliūkštelėjo ant manęs karšto viralo. Kur jau tau pasakojau. - Taigi paveikslas atsinaujino. Dafydd skaitė informacinį lankstinuką. Auris laukė ar jis ten ką nors ras ar ne.
- Dar nesu matęs tokių įdomių paveikslų. - Pasakė. Ir tada ant visos galerijos užstaugė dramblys. Auris krūptelėjo dėl tokio netikėto vokalinio prasiveržimo. Ir dar į jį atsitrenkė Dafydd. To visai nesitikėjęs Senkleris išsitiesė ant galerijos grindų.
- Po šimts, tokios paveikslų apžiūros dar gyvenime nesu patyręs. - Atsisėdęs ant grindų pasakė ir pradėjo juoktis.
- Dafydd, man reikia šitų paveikslų. Jeigu jie bus parduodami aš nusipirksiu. Jie taip pagyvins mano aplinką. - Auris atsistojo. Truputį prisitrenkė, bet tikrai yra buvę ir blogiau.
- Ar spėjai kažką surasti tuose lankstinukuose? - Paklausė.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 665
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #61 Prieš 1 metus »
Nors galerija buvo tikrai įdomi, o Alanas - malonus ir netgi nelabai baisus žmogus, nuotaika vis tiek buvo prasta. Atrodė, kad jis anksčiau ar vėliau visiškai susimaus, ir šitas daug vyresnis žmogus pradės jo nemėgti ar niekinti.
- Būsiu kaip tėtis. Didelis ir viską žinosiu, - ryžtingai atsakė į klausimą. Puikiai žinojo, kodėl nori užaugti. - Ir galėsiu dirbti. Kaip tėtis.
Visai nebuvo baisu prisipažinti, kad tėtis yra geriausias pasaulyje, tad dabar berniukas įgavo šiek tiek drąsos. Pakankamai, kad jis paimtų teptuką į ranką ir atsistotų prie lapo. Bėda ta, kad niekaip negalėjo apsispręsti, ką nupiešti. Galiausiai nutarė pabandyti pavaizduoti namuose esančią katę. Kurį laiką susikaupęs tapė. Netgi sekėsi visai neblogai. Bene pirmą kartą Oliveris buvo patenkintas savo darbu. Deja, viskas tiesiog negalėjo baigtis gerai. Už nugaros kažkas suriko, ir berniukas persigandęs pašoko ir neilaikęs pusiausvyros uždribo ant stalo - ir savo piešinio. Tas iš karto tapo tikra keverzone, o rūbai - spalvoti nuo dažų.
- Aš nevykėlis, - sumurmėjo Oliveris nulipęs nuo stalo. Darbas buvo sugadintas nepataisomai - dėl šito berniukas buvo visiškai tikras. Akyse susikaupė ašaros, ir jis pradėjo ieškoti tėčio. Laimei, pamatė jį ir pamiršęs Alaną nulėkė prie jo. Puolė į glėbį ir pradėjo kūkčioti. Toks niekam tikęs nesijautė niekada gyvenime.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1984
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #62 Prieš 1 metus »
Į galvą nebūtų atėję, kad Hogvartso profesoriai gali peštis ne blogiau nei jų mokiniai. Taigi Auriui užsiminus apie profesorę, kuri jį apliejo viralu (nuoširdžiai neprisiminė, kad tai jau būtų girdėjęs), nusišypsojo. Atrodė, kad Hogvartse smagiau dirbti nei banke, kur kolegos bendrauja labai jau oficialiai. O gal tik su juo taip bendrauja? Taip, turbūt taip ir yra. Kas norėtų bandyti tapti draugais su Dafydd Carwyn Llewellyn?
Tai, kad Auris teigiamai atsiliepė apie paveikslus, pradžiugino. Jeigu tik jis nemelavo, žinoma. Nesinorėjo draugo (juk jie draugai, ar ne?) kankinti dailės kūriniais, kurie jam net neįdomūs. Laimei, magiškoje galerijos dalyje iš tiesų buvo įdomu.
- Viskas gerai? - paklausė, bet Auris juokėsi, tad ir Dafydd nusišypsojo. Nesugebėjo taip paprastai atsipalaiduoti, tačiau, regis, viskas ne taip ir blogai. - Gal nusineši tokią beždžionę į pamoką?
Deja, gera nuotaika netrukus dingo. Kaip Dafydd ir galvojo, dramblio sukeltas triukšmas išgąsdino Oliverį, ir jis jau lėkė artyn. Gal Auris ir Alanas ir pagalvos, kad septynmetis yra pernelyg jautrus, bet nė vienas iš jų nežinojo, kad šis berniukas pasižymi kažkuo nemaloniai panašiu į triukšmo fobiją. Oliveris ne pernelyg jautrus, jis tiesiog toks yra.
- Aš čia, sūnau, - stipriai apkabinęs savo mažylį pratarė Dafydd ir atsiprašomai pažvelgė į Aurį. Spėjo, kad jam mažiausiai įdomu stebėti verkiantį vaiką, bet negalėjo nieko padaryti Šito berniuko gerovė dabar buvo svarbiau už bet kokius draugus. - Esu su tavimi, bet gal eikime pas Alaną? Jis turbūt nesupras, kodėl tu taip staiga pabėgai...
Taip, turbūt reikėjo bent jau Aurį perspėti, kad Oliveris paniškai bijo triukšmo. Bet kas būtų pagalvojęs, kad dailės galerijoje gali kilti toks pavojus?
- Atsiprašau, neperspėjau... - vėl pažvelgęs į vyruką sumurmėjo Dafydd. Nežinojo, kaip viską paaiškinti, kad sūnus neįsižeistų ir nepasijustų įskaudintas. - Jam... nepatinka triukšmas.
Ir toliau laikė Oliverį glėbyje ir vylėsi, kad jis pamažu aprims.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1032
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #63 Prieš 1 metus »
- O kuo norėtum dirbti užaugęs? - Paklausė ir nusišypsojo.
Alanui atrodė, kad jau viskas bus gerai ir jie ramiai sau galės piešti. Bet kažkas garsiai sustaugė ir viskas akimirksniu pasikeitė.
- Oi, ar tu nesusižeidei? - Sunerimo. Bet berniukas nubėgo pas tėvą. O Alanas nežinodamas kas čia atsitiko nuėjo ir atsistojo šalia pusbrolio.
- Mes tik piešėm. Aš nieko nepadariau. - Pasakė Auriui. Oliverio rūbai atrodė taip, lyg kas būtų jį įstūmęs į dažus.
Pakėlęs akis į paveikslus išvydo gyvūnus. Būtų visai norėjęs pasižvalgyti, bet dabar kažkaip nežinojo kaip geriau elgtis. Prisiminė, kad viskas pasikeitė tada, kai sustaugė vienas iš gyvūnų paveiksle. Dar prisiminė, ką tada pasakė Oliveris. Koks tokio amžiaus berniukas sako, kad yra nevykėlis? Kažkodėl susimąstė. Daug vaikų tikrai nepažinojo. Bet kažkodėl tai labai įstrigo galvoje.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1811
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #64 Prieš 1 metus »
- Aha, viskas gerai. - Atsakė. Nusinešti beždžionę į pamoką. Auris pabandė tai įsivaizduoti ir vėl nusijuokė.
- Ne. Mano ausys to neatlaikys. Mokykloje yra lygevertis šitos gražuolės konkurentas. toks vaiduoklis. Kartais užklysta į pamokas. Pasižymi labai garsiu balsu. Labai. Tai jei jie ten būtų abu aš neatlaikyčiau. - Ir tada kaip pas juos buvo įprasta viskas vėl pasikeitė. Tikrai jau ne pirmą kartą pamanė, kad visi susitikimai tarytum amerikietiškieji kalneliai.
- Gerai. - Tarė Alanui. Turėjo dabar svarbesnį reikalą. Negalėjo Oliveriui padėti, bet kai ką tai galėjo padaryti.
- O, supratau. - Ramiai tarė, kai Dafydd paaiškino kas yra. Raudonplaukis priėjo prie paveikslų ir ėmėsi nutildymo kerų. Užčiaupė snapą ką tik išsižiojusiai papūgai, kuri greičiausiai galėjo pamėgdžioti dramblio balsą. Tada užtildė beždžionę, dramblį ir kitus padarus, kurie galėjo skleisti smarkų garsą. Norėjo daugiau paklausinėti Dafydd, bet tikrai ne dabar. Todėl baigęs kerėti ramiai atsistojo šalia Alano.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 665
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #65 Prieš 1 metus »
Alanas dar kažką sakė, bet dabar viską buvo užvaldžiusi baimė. Oliveris nė nesuprato, iš kur atsirado tas triukšmas, ir tai, ko gero, gąsdino dar labiau. Kad ir koks jautėsi nevykęs, dabar tiesiog reikėjo tėčio. Glaudėsi prie jo ir norėjo, kad galėtų jį susirasti visada. Net kai užaugs ir bus didesnis už Alaną, vis tiek norės tėčio. Dabar dėl to visai neabejojo.
- Žinau, kad tu čia, - tyliai sumurmėjo galiausiai šiek tiek aprimęs.
Atėjo ir Alanas, o triukšmas galiausiai aprimo, taigi dabar Oliveris jautėsi geriau. Bėda ta, kad nuslūgus baimei atslinko kitas nepatogus jausmas - gėda. Jam jau septyneri, tad ką pagalvos Alanas ir Auris? Nors šie žmonės buvo dideli, jie septynmečiui patiko. O dabar tikrai galvos, kad jis tėra mažvaikis. Ir Alanas nebenorės daugiau kartu piešti... Tai privertė vėl susigraudinti. Berniukas mielai būtų pasimokęs iš šito daug vyresnio, bet malonaus žmogaus. O dabar viskas žlugo.
- Noriu namo... - tyliai sumurmėjo žvelgdamas į tėtį. Jam čia patiko, bet jautėsi pernelyg nevykęs. Norėjo apkabinti mamą ir jai pasiguosti. O tada nueis į kambarį, kur jo niekas nematys, ir ką nors nupieš.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1984
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #66 Prieš 1 metus »
- Vaiduoklis vaikšto į pamokas? - nuoširdžiai susidomėjo Dafydd. - Ir dar kelia jose triukšmą?
Tai buvo įdomu, bet kartu ir vertė nerimauti. Kiek žinojo, vaiduokliai Hogvartse gyvavo ilgai. Galbūt netgi amžinai. Vadinasi, tas triukšmadarys tikriausiai bus mokykloje, kai dvyniai pradės ten mokytis. Oliveriui ir taip bus sunku be tėvų. Jis tikrai sunkiai tą pakels, nebent per tuos ketverius metus stipriai pasikeis, nors tuo berniuko tėvas labai abejojo. Ką reikės daryti, jeigu jam stresą kels dar ir vaiduoklis?
- O jis... Piktybiškas? Rėkauja šiaip sau? - nuoširdžiai sunerimęs dėl sūnaus paklausė Dafydd.
Tiesa, netrukus visas dėmesys atiteko Oliveriui. Netrukus atėjo ir Alanas. Dafydd neabejojo, kad jis nieko nepadarė, bet pasiteisinimas buvo suprantamas. Tik nenorėjo vėl kartoti, kad mažyliui nepatinka triukšmas. Norėjo tiesiog jį nuraminti, o tada jau galvoti, kas toliau. Norėjosi apžiūrėti likusią parodą, bet netrukus išgirdo tai, ko, tiesą sakant, ir laukė. Oliveris norėjo namo. Laimei, Auris daugiau neklausinėjo. Netgi užtildė gyvūnus. Už tai Dafydd pasijuto labai dėkingas. Atsistojęs paėmė sūnų ant rankų ir pažvelgė į draugą.
- Mielai dar pabūtume ir pabaigtume apžiūrėti parodą, - pratarė parodydamas į kampą, į kurį jie nespėjo nueiti. Vylėsi, kad tiek Auris, tiek Alanas supras. Ir kad pastarasis nepradės niekinti mažojo dailininko, nors atrodė, kad tas vaikinukas labai gerai išauklėtas. - Bet jam reikia nurimti. Atsiprašau, bet turime keliauti namo...
Jautėsi tikrai nejaukiai, bet ne šiaip sau turėjo taip staiga išeiti. Tai buvo dėl Oliverio - vieno iš penkių nuostabiausių mažylių pasaulyje.
- Man tikrai buvo smagu, - dar pratarė ir pažvelgė į Alaną. - Ir malonu susipažinti.
Vis dar laikydamas Oliverį ant rankų vaikinas linktelėjo abiems Senkleriams ir netrukus palikęs galeriją patraukė traukinių stoties link.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1032
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #67 Prieš 1 metus »
Alanas stovėjo ir stebėjo aplink jį verdantį veiksmą. Nesikišo. Nežinojo ar galėtų kuo pagelbėti. Todėl pasiliko nuošalyje.
- Man taip pat buvo smagu susipažinti. - Pasakė. Buvo gaila, kad viskas išėjo taip, kaip išėjo.
- Nepamiršk man parašyti Oliveri. - Pabandė nusišypsoti. Nežinojo ar berniukas dabar išvis jo klausėsi. Bet norėjo, kad jis žinotų, kad viskas pasiliko taip kaip prieš šį keistą įvykį.
Tada jie abu liko dviese.
- Kas čia atsitiko? Mes tapėme. Tada jis išsigando. Turbūt. Ir atėjo pas jus. - Bandė aiškintis. Abu su Auriu patraukė išėjimo link. Pusbrolio veidas tebebuvo žalias. Dabar jau Alanas norėjo pasakyti kaip reikėtų nuvalyti dažus.
- yra tokie kerai clearito. Turėtų padėti. Jie daug ką nuvalo ar panaikina. - Pasakė pagaliau.
Greit abu išėjo į šaltą žiemos orą ir patraukė gatve tolyn nuo galerijos.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1811
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #68 Prieš 1 metus »
- O taip. Ateina kartais. Nemanau, kad piktybiškas. Bet balsą tai tikrai turi. - Paaiškino.
- Aš suprantu. Viskas gerai. - Ramiai pasakė. Berniukui turbūt tikrai reikėjo pabūti kur nors, kur jam ramu ir saugu.
- Iki. - Pasakė ir pamojo jiems. Žinojo, kad turbūt kada nors paklaus Dafydd apie jo sūnų. Vieną dieną, kai jie kada nors vėl susitiks ir įsisuks į tuos keistus gana atvirus pokalbius.
- Tiesiog Oliveriui nepatinka staigūs triukšmingi garsai. - Pasakė taip, kaip jam pačiam neseniai paaiškino Dafydd. - Yra tokia triukšmo baimė. O dabar kaip tyčia užstaugė tas dramblys. - Kalbėdamas gražino paveikslams jų balsą.
Jau prie išėjimo Alanas teikėsi pasakyti kaip nusikratyti tų kvailų dažų. Auris pabandė. Pažvelgė į seniau išsiburtą veidrodėlį. Veidas pasiliko švarus.
- Labai dėkingas. - Mestelėjo mažiui.
- Ir vis tiek tu šiandien gamini vakarienę. - Nuo šitos priedermės vaikis neišsisuks. Reikėjo anksčiau galvoti.
Auris dar vis buvo užsimąstęs apie tai, kas visai neseniai nutiko. Tada dar prisiminė tą maišelį saldumynų, kurį atsinešė į šitą galeriją ir kurį planavo atiduoti išeinant. Juk neseniai pralėkė Kalėdos.
Saldainiai aišku tiko tik vyresniesiems Dafydd vaikams. O mažiesiems nupirko kur kas jiems jo nuomone tinkamesnių žaisliukų. Juk prieš Kalėdas galėjai rasti visokių smagių dalykėlių. Bet nespėjo viso to  atiduoti. Gal reikės nusiųsti. O gal ir ne. Pamanė toldamas nuo pastato.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1984
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #69 Prieš 10 mėnesių »
Ar nauja tradicija įsigalės? Labai norėjosi vaikams dovanoti ne tik žaislus ar kitas daiktines dovanas, bet ir laiką kartu. Kur nusives Eliotą, dar nesugalvojo, bet Oliveriui puikiai tiks galerija. Nesvarbu, kad čia jau lankėsi - užsiminus apie išvyką mažylis atrodė patenkintas.
Į reikiamą vietą keliavo traukiniu. Nors teises išsilaikė dar prieš persikeldamas į Sautendą, prie automobilio taip ir nepriprato. Be to, Oliveriui traukiniai patiko, tad bus tik smagiau. Šiandien jie bus dviese, tad tuoj devynerių sulauksiančiam berniukui nebus ko nerimauti. Auris sugebėjo sutarti su abiem dvyniais, bet tylusis Oliveris vis tiek jautėsi laisviau, kai šalia nebuvo svetimų žmonių.
- Šiandien pamatysime daug naujų dalykų, - eidamas galerijos link paaiškino sūnui Dafydd. - Nežinau tikslios programos, bet paprastai galerija pavasarį atsinaujina. Ar prisimeni, kas labiausiai patiko praėjusį kartą? Kadangi esame tik mudu, galėsime daugiau dėmesio skirti žiobariškiems darbams. Kol nesimokai Hogvartse, tokius tenka piešti ir tau. Ką gali žinoti, gal ir tavo darbai kada nors čia kabės.
Sušiaušęs berniuko plaukus Dafydd priėjo reikiamą pastatą. Jis buvo išpuoštas pavasariškai, kas privertė nusišypsoti. Neabejojo, kad čia bus įdomu, ir Oliveris bus patenkintas. Tai ir buvo šios kelionės tikslas.
Sumokėjęs už bilietus nusivedė sūnų į pirmąją salę. Joje buvo jaunųjų dailininkų darbai. Kai kurie buvo vos vyresni už Oliverį. Piešiniai buvo neblogi, bet atrodė, kad kartu atėjęs mažylis piešia geriau. Žinoma, tėvas kitaip ir negali galvoti, ar ne?
- Kaip manai, gal ir Alano piešinių čia yra? - paklausė Dafydd Oliverio ir patraukė parodos “Pavasaris” link. Parodė į saulėgrąžų lauką ir pridūrė: - Žiūrėk, ta mergaitė tik šiek tiek vyresnė už tave. Manau, po metų kitų ir tu galėsi bandyti.
Atsisuko į sūnų vildamasis, kad toks pasiūlymas neišgąsdins. Nenorėjo spausti mažylio. Tiesiog puikiai suprato: jeigu Oliverio darbai atsidurtų čia, jis tiesiog nežinotų kur dėtis iš laimės ir pasididžiavimo.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 665
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #70 Prieš 10 mėnesių »
Leisti laiką su tėčiu visada smagu. Ypač tada, kai tas laikas susijęs su piešimu. Todėl Oliveris, išgirdęs pasiūlymą nuvykti į galeriją, tiesiog nušvito iš džiaugsmo. Nesvarbu, kad čia jau lankėsi, vis tiek bus smagu. Be to jie bus dviese - nebus nei vis labiau gąsdinančio Elioto, nei tų didelių žmonių. Jie buvo malonūs, bet su tėčiu yra visų geriausia.
Oliveris taip nekantravo pasiekti galeriją, kad net traukinys nedomino. Spoksojo pro langą ir muistėsi - kelionė atrodė esanti begalinė.
- Man viskas patiko, - atsiliepė nutaręs neužsiminti apie siaubingai išgąsdinusius gyvūnus. Pradėjo tempti tėtį, kad eitų greičiau. Aną kartą viskas tikrai buvo arčiau. - Nagi, einam!
Jo darbai niekada čia nekabės - jis piešia tiesiog baisiai. Tiesa, neketino apie tai užsiminti tėčiui, tad tiesiog ėjo - tiksliau, beveik bėgo - tikslo link.
Pagaliau jie atsidūrė viduje. Oliveriui iš karto patiko. Piešiniai buvo paprasti, bet gražūs. Tokie, kokių jis niekada nemokės nupiešti. Bet pažiūrėti įdomu, tad netrukus aštuonmetis jau tyrinėjo sudominusias gėles. Atsisukęs norėjo kažko klausti, bet buvo pralenktas.
- Alano? - iš pradžių kiek sutriko Oliveris, bet netrukus suprato, kas jis toks. - O taip gali būti? Tai labai įdomu!
Skaityti pavardes nebuvo itin smagu, tad Oliveris neieškojo Alano piešinių. Jis tyrinėjo kiekvieną darbą ir ieškojo klaidų. Norėjo įsitikinti esąs ne vienintelis klystantis nevykėlis. Deja, nesisekė - piešiniai buvo tiesiog tobuli.
- Aš nemoku piešti, - šį kartą atvirai pasakė, kai tėtis vėl pasiūlė rodyti čia savo piešinius. Jau ruošėsi atslinkti liūdesys, bet Oliveris nepasidavė - priėjo prie pumpuruoto medžio ir įsispoksojo į jį.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1984
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #71 Prieš 10 mėnesių »
Kadangi Oliveris buvo ne pagal amžių rimtas ir tylus vaikas, matyti jį entuziastingą buvo be proto gera. Vadinasi, ateiti į dailės galeriją nebuvo klaida. Čia tuoj devynerių sulauksiančiam berniukui tikrai patiko. Jis tą patvirtino ir žodžiais, nors “viskas”, žinoma, galėjo reikšti ir tai, kad Oliveris nieko neprisimena. Bet ne - jis pernelyg šaunus mažylis, tad tikrai gali būti, kad patiko viskas.
Vos tik atsidūrė salėje, sūnus pradėjo tyrinėti paveikslus. Tai jo tėvui patiko. Dar vasarą kilusi dailės mokytojo idėja pasiteisino - jis Oliverį mokė teorijos ir praktikos, ir berniukas per tuos metus gerokai patobulėjo. Tik, ko gero, neįgijo pasitikėjimo savimi.
- Alanas taip pat mėgsta piešti, tad galbūt, - atsakė į klausimą Dafydd. - Tikrai nežinau, bet kodėl nepaieškojus?
Tikrindamas pavardes, bet kartu, žinoma, apžiūrėdamas ir paveikslus velsietis kiek nutolo nuo sūnaus. Priėjo kiek vyresnių vaikų ir paauglių parodą, tad vardus skaitė dar įdėmiau. Deja, netrukus ausis pasiekė frazė, kuri jį prikeltų ir mirusį. Teko grįžti prie Oliverio.
- Ir vėl sakai, kad nemoki piešti, - griežtokai pratarė. - Žinai, kad tai netiesa. Tave gyrė dailės mokytoja mokykloje, be to, jau pusę metų turi asmeninį mokytoją. Ar manai, kad jis pas tave vaikščiotų, jei nemokėtum piešti? Laikas išmokti pripažinti, kad turi talentą. Jeigu jo neapleisi, galėsi būti puikus dailininkas.
Taip griežtai su sūnumi Dafydd nebuvo kalbėjęs. Pasijuto blogai. Nepasitikėjimas savimi ir perfekcionizmas aiškiai buvo perimti iš tėvų - tiek jo, tiek Mayros. Berniukas dėl to nekaltas. Kita vertus, reikia dirbti su savimi - to jie ilgą laiką ir važinėjo į Londoną.
Bet dabar reikėjo sušvelninti situaciją. Ši išvyka buvo gimtadienio dovanos dalis, negalima jos sugadinti.
- Reikia, kad suprastum, Oliveri, - po kurį laiką trukusios tylos prabilo Dafydd. - Aš tave pažįstu, dėl to žinau, kad taip nėra. Bet kiti gali pagalvoti, kad savęs menkinimu ieškai dėmesio. Kad lauki pasakymo esą tavo piešiniai puikūs. Aš žinau, kad esi kuklus ir sąžiningas, bet ar tą žino kiti? Nenuvertink savęs, sūnau.
Dafydd atsitūpė šalia berniuko ir tarsi tik dabar pastebėjo, kaip greitai jis auga. O ir pačiam tuoj trisdešimt. Kur dingo tas laikas?
- Ar einam toliau? - paklausė stengdamasis nuvyti nejaukias mintis į šalį.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 665
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #72 Prieš 10 mėnesių »
Gal Alano piešinį ir būtų įdomu pamatyti, bet nepakankamai, kad Oliveris daug apie tai galvotų. Ne, geriau tyrinėti paveikslus ir nužvelgti juos išmanančiomis akimis. Kai į namus pradėjo ateiti dailės mokytojas, Oliveris priešinosi teorijos pamokoms. Mokytojas nepasidavė, ir dabar berniukas buvo patenkintas. Tyrinėdamas darbus matė įvairius su tuo protingu žmogumi (bet ne tėčiu!) aptartus dalykus ir jautėsi daug išmanantis. Netgi norėjo pasigirti tėčiui, bet jis buvo kažkur nuėjęs. Paveikslai taip domino, kad Oliveris nė neišsigando likęs vienas. O gal tai reiškia, kad jis jau didelis? Gal Eliotas nustos niekinti?
Bet viskas labai greitai pasikeitė. Tėtis išgirdo be reikalo pasakytą frazę ir, panašu, šį kartą supyko. Ne, jis nerėkė ir nesimušė, bet Oliveris pajuto keistą kartėlį, ir tai jį sukrėtė. Aštuonmetis nuleido akis ir nieko nesakė. Kiek kartų tėtis sakė nesupykęs, jis tikėdavo. Šį kartą viskas buvo kitaip - jis tikrai piktas.
- Aš… - pradėjo Oliveris, bet turbūt nebuvo išgirstas - tėtis vėl prakalbo. Iš to, ką jis sakė dabar, berniukas mažai suprato. Nebent tai, kad jis, būdamas toks nevykęs, nepatiks kitiems.
- Ar Eliotas dėl to manęs nekenčia? - liūdnai paklausė. Aišku, tėtis neigs, bet tai buvo tiesa - Oliveris brolį prarado visiems laikams.
Tėčiui atsitūpus šalia aštuonmetis į jį nežiūrėjo, bet netrukus neryžtingai pakabino. Nebuvo tikras, ką tiksliai padarė, bet prisiglaudus visada geriau. Norėjo paprašyti grįžti prie dailės, bet tėtis jį aplenkė. Taigi tik linktelėjo ir atsitraukęs paėmė už rankos bei pradėjo tempti jį kitų piešinių link.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1984
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #73 Prieš 10 mėnesių »
Akivaizdu, kad šį kartą persistengė. Oliverį griežtas tonas išgąsdino. O gal nuliūdino ar sutrikdė. Bet kuriuo atveju normalus tėvas neturi taip elgtis. Gimtadienio proga kažkur nusiveža sūnų ir ten sugadina jam nuotaiką. Tokią nesąmonę gali padaryti tik Dafydd Carwyn Llewellyn.
Ir dar tas Oliverio užsispyrimas Elioto klausimu… Kad ir kiek kartojo, kad brolis jį myli, berniukas vis tiek buvo įsitikinęs, kad yra priešingai. Ar tai kad anors susitvarkys? Negu naudos neduoda net vizitai pas psichologą? Gal nereikės nusivesti ten juos abu vienu metu? Visų pirma, reikės paklausti Mayros nuomonės. Ji daug sumanesnė už savo vyrą, tad būtinai ką nors sugalvos.
Oliveriui apsikabinus apsalo širdis. Jam reikia buvimo kartu. Tėvas yra mylimas ir reikalingas. Dafydd šypsodamasis apsivijo berniuką rankomis.
- Eliotas nejaučia tau neapykantos, - kiek paveluotai reagavo į sūnaus žodžius apie brolį. - Bet nekalbėkime apie jį. Šiandien yra mudviejų laikas. Galim jį skirti dailei ir kitiems mums įdomiems dalykams. Apie Eliotą pasišnekėsime rytoj. Ar gerai?
Netrukus teko paleisit sūnų ir leistis vedamam kažkur. Prie tų piešinių, kurie netrukus devynerių sulauksiančiam berniukui atrodo patys įdomiausi. Vis dėlto akys kažką užkliudė,  ir Dafydd sustojo.
- Oliveri, žiūrėk! Alano piešinys, - parodęs į gamtos vaizdą pratarė. Bandė įžiūrėti ką nors, kas leistų suprasti, kaip Aurio pusbrolis laikosi. Vis ketino paklausti draugo, ar Alanui jau geriau, bet kol kas to nepadarė. Atrodė, kad tai ne jo reikalas. Alanas tebuvo porą kartų gyvenime matytas jauniklis. Talentingas, taip, tačiau beveik nepažįstamas.
- Matai, jis irgi piešia gamtą, - dar pridūrė Dafydd ir apkabino sūnų. Giliai viduje troško, kad Oliverio piešiniai taip pat čia kabėtų. Tik kaip įtikinti sūnų, kad yra puikus piešėjas? Gal jis tuo patikės po to, kai savo gabumus nustos menkinti jo tėvas? suskambo balselis galvoje, ir Dafydd krūptelėjo.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 665
  • Taškai: 34
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #74 Prieš 10 mėnesių »
Tėtis daugiau nieko nesakė. Kaip ir visada, jis puikiai žinojo, ko Oliveriui reikia. Net jei ir supyko (o berniukas neabejojo, kad taip ir yra), vis tiek buvo geras. Geriausias tėtis pasaulyje. Dėl to jį apkabinti buvo labai smagu. Ir visai nesvarbu, ką pasakytų Eliotas. Jis, žinoma, priekaištautų, kad Oliveris elgiasi kaip mažius, bet tai dabar berniukui nerūpėjo. Jam reikėjo, kad tėtis būtų šalia. Ir jis buvo.
Blogiau tai, kad jis gynė Eliotą. Būdamas toks geras privalėjo mylėti abu brolius, bet negi nemato Elioto elgesio?
- Bet… - norėjo prieštarauti Oliveris. Vis dėlto nieko nebesakė. Tėtis teisus - šiandiena yra skirta smgiai praleisti laiką. Elioto jausmai per tą laiką vis tiek nepasikeis.
Netrukus du Llewellyn vyrai grįžo prie piešinių. Oliverio akys užkliudė kažką ryškiai geltono, tad jis drąsiai žygiavo ten. Deja, netrukus tėtis sustojo taip sustabdydamas ir jį tempusį berniuką. Dabar Alano piešinys visai nedomino, bet Oliveris šiandien jau parodė, koks blogas sūnus yra. Geriau nesipriešinti.
- Kaip gražu! - nuoširdžiai sušuko Oliveris spoksodamas į piešinį. Jis taip puikiai niekada nepieš. Tai liūdino, bet nieko nepadarysi - jis pernelyg nevykęs.
- Ar kur nors galiu pamėginti ir aš? - kurį laiką spoksojęs į Alano darbą paklausė aštuonmetis. Apie geltonąjį piešinį nebegalvojo. Ne, dabar tiesiog norėjo piešti pats.
- Eiman tapyti! - dar pridūrė ir timptelėjo tėtį už rankovės. Tokiai veiklai mylimas žmogus tikrai neprieštaraus. Ar ne?