0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • ***
  • 110
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #45 Prieš 1 savaitę »
Ką gi, Oliveris jau žinojo, ko paprašys gimtadieniui. Spalvą keičiantys dažai atrodė kaip tikras stebuklas. Tėtis būtinai jų nupirks, ar ne? Žinoma. Jeigu ką, Oliveris pažvelgs į jį maldaujančiomis akimis, ir tėtis neatsilaikys. Bet iki gimtadienio dar buvo labai toli. Oliveris ir pasenti spės iki to laiko... Gal pavyks tokių dažų išsiprašyti anksčiau? Kartais taip norėdavo, kad tėtis sutiktų palepinti.
Bet kol kas reikėjo žiūrėti, kaip Alanas piešia, o vėliau ir keičia spalvas. Magijos niekaip nepasisotinančiam mažyliui buvo labai įdomu. Jis atvirai žavėjosi tuo, kaip vyresnis žmogus dirba.
- Gražu, - laimingas pratarė. Žvilgtelėjo į tėtį, tačiau bent jau šią akimirką jautėsi patenkintas ir bendraudamas su Alanu. Šis žmogus Oliveriui nuoširdžiai patiko.
Paėmė dažus į ranką ir pradėjo taškyti vieną lapo pusę. Antrąją norėjo palikti Alanui, tad sąžiningai dirbo tik su puse lapo. Žinoma, šis žmogus buvo daug vyresnis, bet dabar Oliveris jautėsi taip, tarsi būtų su draugu. O tai buvo be galo smagu. Jis netgi pradėjo šypsotis.
Deja, pernelyg atsipalaidavo ir netyčia išvertė guašo indelį tiesiai Alanui ant rankos. Geros nuotaikos kaip nebūta, ir berniukas išsigandęs sumurmėjo:
- Aš netyčia... Atsiprašau...

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1233
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #46 Prieš 1 savaitę »
Regis, Auris sugebėjo į viską žvelgti su humoru, o tai Dafydd patiko. Ko gero, tai ir buvo priežastis, kodėl su šituo žmogumi buvo pakankamai lengva bendrauti. Pamatęs, kad Auris išsibūrė veidrodėlį, kiek sunerimo - nenorėjo griauti šios ramios ir atsipalaidavusios atmosferos. Laimei, Auris nieko nesakė, taigi viskas buvo gerai.
- Na, tokie pokštai man nesuprantami, - pratarė Dafydd turėdamas omenyje nusitrinantį rašalą. Tiesą sakant, jis iš viso nebuvo pokštininkas - į viską žiūrėjo pernelyg rimtai. Bet duoti kažkam piešti, kad tas piešinys tiesiog išnyktų, tiesiog... keista. Ar gal kvaila. Ne, jis pats tokių nesąmonių nedarytų. Tik jau ne tada, kai piešia sūnus. O draugų, kuriems toks pokštas tiktų, jis neturėjo. Iš viso neturėjo draugų, taigi nebuvo čia ką ir svarstyti.
- Man atrodo, jie taip įsigilinę į piešimą, kad nė nepastebės mūsų dingimo, - žvilgtelėjęs į Oliverį ir Alaną pratarė. Jau ir pats norėjo nueiti iki tų gyvūnų, tad jau ruošėsi tai ir padaryti, bet išgirdo tylų sūnaus atsiprašymą ir nustebęs atsisuko. Pasirodo, Oliveris sugebėjo apipilti Alaną dažais ir dabar, aišku, labai išsigando. Bet kokie gyvūnai išdulkėjo iš galvos - reikėjo pasirūpinti savo mažyliu.
- Nagi, viskas gerai. Juk nepadarei to tyčia, ar ne? - priėjęs prie berniuko ir atsitūpęs šalia kalbėjo Dafydd. - Alanas geras, jis nepyks ant tavęs.
Atrodė, kad Auris iš situacijos tik pasijuoks - ką gali žinoti, gal tai tam tikras atsilyginimas jaunesniam pusbroliui už žalią veidą. Bėda ta, kad jam nusiminęs septynmetis yra tiesiog siaubingai neįdomu.
- Jeigu nori, eik prie gyvūnų, aš tuoj ateisiu, - pasiūlė Auriui. Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kaip Alanas reaguos. Ir, žinoma, kaip Oliveris jausis. Norėjosi leisti berniukams pabūti dviese - nori nenori savo mažylį reikėjo pratinti prie to, kad negali visada būti prisiklijavęs prie tėčio. Bet jeigu Oliveris norės eiti prie gyvūnų, Dafydd tam tikrai neprieštaraus.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • VI kursas
  • *
  • 765
  • Taškai: 113
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #47 Prieš 1 savaitę »
Alanas neatsilikdamas pradėjo taškyti popieriaus lapą. Pasijuto kaip kažkada labai seniai, kol Frederika buvo gyva. Ir kai jie žaisdavo kartu. Oliveris pagaliau pradėjo tikrai šypsotis. Bet tada nutiko nedidelė avarija ir raudonplaukio ranka pasidengė spalvingu dažų sluoksniu.
- Nesijaudink Oliveri. Nieko čia tokio neatsitiko. Piešiant dar ne taip galima išsiterlioti. - Pradėjo raminti sunerimusį berniuką. Dažais pasidengė delnas ir dalis rankovės. Jis pakėlė ranką ir uždėjo delno antspaudą ant popieriaus.
- Nori ir tu palikti savo delno antspaudą? Tik gal ant kito lapo. Tada galėsi užrašyti savo vardą. Turėsi kaip mažą prisiminimą iš šios vietos. Galėsim jį kaip nors nuspalvoti. Ir nesijaudink dėl tų dažų gerai? - Nusišypsojo. Šalia tuojau pat atsidūrė ir Oliverio tėtis. Pradėjo jį raminti. Na o Alanas tikrai nesirengė pykti dėl išpiltų dažų.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 634
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #48 Prieš 1 savaitę »
- Na tikrai keistas pokštas būtų. - Pasakė. Kažkoks pinigų išmetimas. Bet jeigu tie dažai panaikintų tuos sprogstamuosius tai gal ir nusipirkčiau. Ai, kažką sugalvosiu namie.
- Taip, tikriausiai. Tai galim eiti. - Pasakė ir tada nutiko tas įvykėlis su dažais.
- Karma Alanuk. Ji visada prigriebia žinai? - Vyptelėjo pusbroliui. Norėjo pridurti, kad Oliveris galėjo padaryti ir didesnį potvynį. Bet matydamas koks berniukas sunerimęs nutarė tiesiog patylėti. Eiti tai niekur neėjo. Norėjo sužinoti kaip čia viskas pasibaigs. Nors manė, kad Alanas tikrai nekels vėjų dėl tokio menkniekio. Ir neklydo. Šiandien tiesiog negailestingai švaistomi vargšai dažai. Pamanė. Keista, kad dar niekas nepamatė nei žalio Aurio veido. Nei dabar išpiltų dažų.
- Šitie gal ir pranyks lengviau. Valyk. - Paliepė lazdelei nutaikydamas į išpurvintą Alano rankovę. Dažai nuo rūbų pranyko.
- Na va ir viskas gerai. - Tarė.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • ***
  • 110
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #49 Prieš 1 savaitę »
Oliveris labai nuoširdžiai išsigando. Atrodė, kad visai neblogai sekasi su šituo daug vyresniu žmogumi, bet paėmė ir viską sugadino. Kaip visada. Jis visada viską sugadina. Kodėl negali kažkada pasisekti? O buvo visai smagu...
Tėtis, žinoma, pradėjo raminti, tačiau jam nelabai sekėsi - vis tiek atrodė, kad Alanas supyks ir užkerės jį patį. Magija septynmetį domino, bet nenorėjo, kad lazdelė būtų nukreipta į jį. Bet ir Alanas sakė, kad viskas gerai. Kam jam meluoti? Neatrodė, kad jis būtų iš tų žmonių, kurie sako viena, o nusisukus elgiasi kitaip.
- Gerai, - sumurmėjo vyresniam vaikinukui. O prisiminimo tikrai norėjo, tad paėmęs arčiausiai buvusį mėlyną guašą atsargiai užpylė ant savo paties rankos. Tai buvo labai įdomu, tad berniukas nusišypsojo. Neryžtingai priglaudė delną prie švaraus lapo. Ant jo iš karto atsirado delno antspaudas.
- Tavo daug didesnis, - pasiskundė pažiūrėjęs į Alano lapą. Nepagalvojo apie tai, kad Alanas yra vyresnis, aukštesnis, tad ir jo delnas turi būti didesnis. Nuotaika vėl subjuro. Reikėjo ieškoti tėčio ir jo paguodos. Priėjęs prie jo pamiršo, kad išsitepė ranką dažais ir ta pačia ranka sugriebė jį už skverno.
- Kodėl mano delno antspaudas toks mažas? - liūdnai paklausė žvelgdamas tėčiui į akis.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1233
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #50 Prieš 1 savaitę »
Auris norėjo eiti prie gyvūnų, tačiau tuo metu nutiko incidentas su dažais, kas sutrukdė tai padaryti. Tas vyrukas tikriausiai mintyse keikė save, kad sutiko čia ateiti, ir jį, Dafydd, kad pakvietė. Vis dėlto jaunimėliui buvo smagu, o tai jam pačiam buvo svarbiausia.
Laimei, dažų situacija išsisprendė. Alanas iš tiesų buvo mandagus ir išauklėtas vaikinukas. Galėtų būti Oliveriui pavyzdžiu. Geresniu pavyzdžiu nei yra berniuko tėvas...
- Na va, viskas gerai, - nusišypsojo Dafydd, bet netrukus ir pats buvo išterliotas. Žinoma, neketino dėl to pykti. Kol kas iš viso nieko nesakė. - Oliveri, tau yra septyneri. Alanui, - čia Dafydd sutriko, nes nebuvo tikras, kiek tam vaikinukui metų. - Maždaug dešimčia metų daugiau nei tau. Žinoma, kad jo delnas yra didesnis. Pažiūrėk - jis ir ūgiu už tave gerokai aukštesnis. Nagi, eikš.
Apkabino savo berniuką. Mielai būtų taip ir pasilikęs, bet Auris nusipelnė bent šiek tiek pramogų, tad teko paleisti mažylį ir atsisukti į draugą.
- Eime prie tų gyvūnų, - pratarė ir kreivai šyptelėjo. Jautėsi labai keistai. Jis buvo tas šeimos tėvas, kuris turėjo rūpintis savo vaikais. O kas bus, kai tie vaikai užaugs? Štai Alanas nė nepastebėtų, jeigu jie dingų. Ar Oliveris ir kiti mažyliai taip pat tokie bus? Norėjosi, kad jie liktų tokie maži amžinai.
- Alanai, mes einame su Auriu iki tų riaumojančių paveikslų. Pažiūrėk Oliverį, gerai? Bet jeigu jis labai nerimaus, nepriimk to asmeniškai, o tiesiog palydėk iki manęs. Ar gerai?
Gal ir per daug prašė iš šito paauglio, bet iš tiesų reikėjo mokyti sūnų bent šiokio tokio savarankiškumo. Padrąsinamai nusišypsojęs savo mažyliui čiupo Aurį už parankės ir nusitempė link minėtų paveikslų.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • VI kursas
  • *
  • 765
  • Taškai: 113
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #51 Prieš 6 dienas »
- Ša karmos eksperte. Mes dar pažiūrėsim kas vakare ateis klausinėti manęs kaip nuvalomi sprogstamieji dažai. O tada pažiūrėsim ar karma bus tau palanki ar nelabai.
Atrodė, kad išpilti dažai pasimirš. Oliveris ėmėsi daryti tai, ką pasiūlė Alanas.
- Nieko, kai tau bus šešiolika gal būsi ir už mane aukštesnis. Tada ir antspaudo dydis pasikeis. Kai buvau panašaus amžiaus buvau gal žemesnis už tave. Bet laikas viską pakeičia.- Pasakė. O berniukas nuėjo pas tėti. Koks mielas vaikas. Pamanė. Mielas ir drovus. Pabandė jį įsivaizduoti Hogvartse, kur nebus tėvų. Ar aš irgi taip elgdavausi? Ar visko ir visų taip drovėjausi? Gal ne taip. Tikrai ne taip smarkiai. Bet gal kai jau jam bus vienuolika pasidarys lengviau.
- Gerai. Jei Oliveris norės ateisim prie paveikslų. - Aišku, kad jam baisu. Aš juk daug vyresnis. Nepažįstamas. Ir tai dar visai gerai einasi. Pagalvojo.
Jiems nuėjus šyptelėjo berniukui ir paklausė.
- Ar dar nori piešti? Ar einam ten kur nuėjo jie?

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 634
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #52 Prieš 6 dienas »
Auris tik prunkštelėjo ir atrėžė.
- Jau pas tave tai tikrai neisiu ir neklausiu. Jau geriau mėnesį vaikštinėsiu žalias. Ir tu būsi kaltas, kai aš toks turėsiu vesti pamokas. Tu tik pagalvok kas dėtųsi klasėje, jei aš toks pasirodyčiau. - Tas vaizdas jį prajuokino. Ne tikrai, viskas klostėsi smagiau nei įsivaizdavo prieš čia ateinant. Nebuvo jokių siaubingų nesuprantamų paveikslų. Į kuriuos tik vėpsai ir nesuvoki kodėl čia esi. Alanas ir Oliveris bandė atrasti bendrą kalbą ir ėjosi turbūt neblogai. ir jis pats regis su savo kvailystėmis neišvedė Dafydd iš kantrybės. Šitas irgi buvo neblogai.
- Dabar mes visi sužymėti. - Nusišypsojo, kai ir Dafydd buvo išteptas dažais. Tik rūbai, bet vis tiek. Na o paskui gana netikėtai buvo nuvestas prie paveikslų.
- Ar tikrai nori ten eiti? Galim pasilikti ir čia. - Dvejojo, nes nežinojo ar dėl Dafydd išėjimo Oliveris pasijus labai laimingas. Bet jie išėjo. Alanu Auris pasitikėjo ir manė, kad kažko siaubingo nutikti neturėtų.
Priėjus tą gyvūnų kampelį pasijuto kaip tikrame zoologijos sode. Nes tie padarai skleidė garsus ir atrodė labai gyvi. Dėmesį iškart patraukė beždžionė. Kuri zujo po savo teritoriją. Jai dar buvo nutapytas medis ir ji kvailiojo ant šakų. Ir kai jie priėjo ėmė spygauti. Visai panašiai kaip Mandragora. Pamanė prisiminęs buvusią kolegę. Į dūkstančią beždžionę alkanomis akimis žiopsojo liūtas.
- Čia tikras gyvasis kampelis. - Pasakė ir priėjo prie padūkėlės.
- Jai galas. Man atrodo bus sumedžiota. Tikriausiai spruks iš savo rėmų, kai liūtas puls. O jis tikrai tą padarys aš manau.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • ***
  • 110
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #53 Prieš 3 dienas »
Nepaisant to, kad tiek Alanas, tiek tėtis bandė paguosti, vis tiek buvo liūdna. Atrodo, Oliveris tik dabar suprato ar įsitikino, kad yra daug mažesnis nei kiti čia esantys. Vadinasi, su juo niekam neįdomu. Jis čia nereikalingas... Tai skaudino, ir berniukas niekaip negalėjo suprasti, kodėl tėtis jį iš viso čia atsivedė. Jeigu norėjo susitikti su dideliais draugais, kam jam daug jaunesnis sūnus? Turbūt to ir reikės paklausti, bet tą darys tik tada, kai Alanas ir Auris nieko negirdės.
- Nebūsiu už tave aukštesnis, - išdrįso paprieštarauti Alanui. Jis dabar atrodė kaip didžiausias žmogus pasaulyje. Žmogus, kuris kažkodėl vis dar elgėsi draugiškai, tik ar jis galėjo tai daryti nuoširdžiai?
Oliveris liūdnai žiūrėjo, kaip tėtis nueina su Auriu. Norėjosi pulti jam iš paskos - buvo kiek neramu, kad liks čia vienas. Tačiau Alanas vis dar buvo šalia, tad, ko gero, viskas dar gali būti gerai. Tik tiek, kad jis uždavė labai jau sunkų klausimą. Berniukas mielai pieštų, bet būtų gerai, jeigu tėtis liktų šalia. O ką daryti dabar? Atsargiai pažvelgė į Alaną ir neryžtingai pratarė:
- Mielai dar papieščiau...
Bet nebežinojo, ką toliau piešti, tad teko laukti vyresnio žmogaus patarimo. Jis neatrodė kvailas, tad būtinai ką nors sugalvos, ar ne? Bemąstydamas apie tai prisiminė, kad Auris minėjo pamokas, o tai sudomino. Ilgokai kaupęs drąsą vėl pakėlė akis į Alaną ir paklausė:
- Ar Auris moko Hogvartse?

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1233
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Dailės galerija ir reikmenų parduotuvė
« Atsakymas #54 Prieš 3 dienas »
Neatrodė, kad pavyko paguosti savo mažylį, o tai slėgė. Tiesa, Oliverio nuotaikos kaitos gąsdino jau kurį laiką, tačiau vis tiek norėjosi padėti. Deja, šį kartą turbūt nepavyko. Gal išties laikas duoti jam šiek tiek daugiau laisvės? Ką gali žinoti, galbūt Alanas sugebės padaryti kažką, kad tas nuostabus berniukas pasijustų bent kiek geriau.
Alano ir Aurio bendravimas privertė nusišypsoti. Dafydd neabejojo, kad jie pasiginčija draugiškai. Ko gero, vienas kitam yra be galo svarbūs. Pats, tiesa, tikrai neišdrįstų kažko panašaus pasakyti Mayrai. Ji turbūt nesupyktų, tačiau pats pasijustų be galo prastai. Bet štai šie du pusbroliai, regis, kuo puikiausiai sugeba sutarti bendraudami būtent taip.
- Manau, mokiniams patiktų, jeigu profesorius ateitų į klasę žalias, - nusišypsojo Dafydd stengdamasis sumažinti viduje besikaupiančią įtampą. Kaip ir visada, atsitiko kažkas, kas sugadino laisvą ir atsipalaidavusią atmosferą. Ir, žinoma, daugiausia kaltas buvo jis pats - ir vėl pradėjo per daug galvoti.
Laimei, Alanas sutiko pabūti su Oliveriu, tad buvo galima keliauti ten, kur Auriui galbūt bus įdomiau.
Auriui į akis iš karto kritusi beždžionė atkreipė ir Dafydd dėmesį. Ji iš tiesų atrodė įspūdingai. Labai jau tikroviškai.
- O jeigu liūtas ją suės, ar paveiksle atsiras nauja beždžionė? - nejučia pasidomėjo, nors darbuotojų arti nebuvo, o Auris kažin ar žinos atsakymą į tokį klausimą. - Kažkaip apmaudu, jeigu nutapai beždžionę, o ją kažkas suryja, ar ne?
Žinoma, su Dafydd sėkme būtent taip jo nupieštam gyvūnui ir atsitiktų, bet čia buvo normalių dailininkų paroda. Argi gali taip nutikti? Liūtas vis nenuleido akių nuo aiškiai išsigandusios beždžionės, tačiau kol kas nepuolė. Dafydd pasirodė, kad jis tarsi laukia, kol niekas nematys, tad pasinaudojo proga ir pažvelgė, kaip sekasi Oliveriui. Tai padarė ne tik dėl to, kad rūpėjo, kaip jaučiasi jo mažylis, nors, žinoma, tai rūpėjo labiau už viską. Bet kartu paprasčiausiai norėjosi, kad toji beždžionė būtų suryta. Buvo tikrai įdomu, kas tokiu atveju nutiks.