[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Kaip turėtų būti nemalonu, - net nusipurtė Dafydd. Mintis apie tokią nesėkmę dirbant profesoriumi nuoširdžiai gąsdino. Gerai, kad jam niekada neteks su tuo susidurti, tačiau nesinorėjo galvoti apie tai, kad ir jo mažyliai gali iškrėsti tokių nesąmonių. Kita vertus, jo vaikai yra patys geriausi, jie jokio mokytojo nestatytų į tokią padėtį. Na, nebent Matthew Turner, bet jis nėra daugiau vertas.
Kažkodėl kalbėti apie mažojo David priežiūrą naktimis staiga pasidarė drovu. Tarsi tai būtų pernelyg intymi tema, visai netinkama aptarinėti dailės galerijoje. Ir dar su žmogumi, dėl kurio buvimo draugu Dafydd vis dar nebuvo tikras. Taigi tik trumpai tarstelėjo:
- Aha...
Mintimis ir vėl nuklydo namo, kur galėjo mėgautis mažylio priežiūra ir laiku su mylimąja. Vis dėlto dabar buvo čia, galerijoje, kur buvo ir jo sūnus bei galbūt draugas su savo artimu žmogumi. Šis laikas taip pat buvo naudingas.
- Sprogstamieji? Pavadinimas leidžia spėti, kad nieko gero, - atsargiai pratarė paklaustas apie dažus. Pažvelgė, kuo užsiima jaunimas, bet jie, regis, jau buvo nusiteikę piešti. Alanas Dafydd patiko vis labiau ir labiau. Ir bent iš pirmo žvilgsnio atrodė ne toks save smerkiantis ar galvojantis, kad turėjo sudėtingą praeitį kaip Auris. Žinoma, Dafydd ir pats šiomis savybėmis pasižymėjo. Gali būti, kad būtent dėl to išdrįso pakviesti Aurį į dailės galeriją.
- Klausyk, atsar... - norėjo perspėti, kai Auris pradėjo ryžtingai maišyti dažus. Nutiko tai, ko ir reikėjo tikėtis. Net Oliveris nusijuokė, o tai privertė širdį suspurdėti stipriau. Kiekviena sūnaus normali reakcija, juokas ir džiaugsmas Dafydd patiko. Leisdavo patikėti, kad jis yra normalus vaikas.
- Padėti? - paklausė stengdamasis nekikenti. Išsitraukė lazdelę, tačiau neįsivaizdavo, ką galėtų su ja paveikti. - Valyk, - vis dėlto surizikavo. Tik vylėsi, kad dažai neišsilakstys po visą kambarį.

[Alanas Senkleris]

- Aha, įsivaizduoju, kad baisu. Jūra ošia ir vanduo kai nemoki plaukti atrodo toks šaltas ir pavojingas. Bet kai išmoksti plaukti pasidaro smagu. Vandenyje galima labai smagiai padūkti. - Regis su ta mokykla užjudino neliečiama temą. Net ėmė galvoti, kad nereikėjo kalbėti apie Hogvartsą. Bet iš kur jis galėjo žinoti.
- Išvis yra keturi koledžai. Pavadinti mokyklos įkūrėjų garbei. Godrikas Grifas, Rovena Varnanagė, Helga Švilpynė ir Salazaras Klastuolis. Taigi yra Grifų Gūžta, Varno Nagas, Švilpynė ir Klastunynas. Kiekvienas koledžas atsirenka pagal įkūrėjui svarbias savybes. Bet žinai. Man atrodo, kad smagiau mokytis būtų tada jei visi nebūtų suskirstyti pagal kažkokią būdo savybę. - Ne, jau šiomis temomis reikėjo patylėti. Kažin ar Oliveriui tai turėtų būti labai įdomu.
Jie nuėjo piešti. Berniukas paėmė vienus dažus. Kurie turėjo keisti spalvą.
- Reikia juos paliesti lazdele man atrodo ir... - Bet sakyti nepabaigė. Nes Auris kaip visada sugebėjo prisidirbti. Alanas ėmė juoktis. Tokius dažus kažkada buvo matęs ir žinojo, kad juos nuplauti yra sudėtinga.
- Tikrai, tau tinka Auri. Kaip bus gražu, kai važiuosim namo. Nekantrauju sutikti Erką. Kaip jai patiks toks tavo veidelis. - Tada nusisuko į Oliverį.
- Ar keisim šito mėlyno spalvą ar kol kas tiks tokia? - Paklausė.

[Auris Senkleris]

- Taip. Labai nemaloni ir nejauki situacija. - Pasakė.
Auris stovėjo ir niršo ant tų kvailų dažų. Bet greitai ir pačiam pasidarė juokinga.
- Sakai tinka Oliveri? Dabar jau žinosiu kaip turėčiau atrodyti per Heloviną. - Nusišypsojo. Alanas aišku nei nemanė nuvalyti tų dažų.
- Ne, to nebus. Erka visą gyvenimą prisimintų, jei namo grįžčiau žalias. Nuvalyk. Kaip juos nuvalyti? Dafydd, daryk ką nors. Jūs gi dailininkai ekspertai. Aš nenoriu visą savaitę vaikščioti toks. - Dafydd pabandė. Dažai pradėjo tekėti veidu, kilti ir pasiekė net plaukus. Pasidengė kaip antra oda. Bet Auris nematė kas jam nutiko.
- Ar padėjo? Ar jau gerai atrodau? Daugiau į rankas šitos nesąmonės neimsiu. - Kokias penkias minutes nieko išvis neimsiu. Pagalvojo.
- Ir kur tokie dažai naudojami jūs man paaiškinkit. - Klausinėjo Alano ir Dafydd.

[Oliveris Llewellyn]

Oliveris labai norėjo pasigirti tėčiui, kad Alanas jam patinka. Jis buvo draugiškas, nors ir daug vyresnis. Ir, atrodo, visai nesididžiavo šnekėdamas su vos septynerių berniūkščiu. Negi jam iš tiesų įdomu? Tiesa, šito klausti buvo pernelyg baisu. Geriau jau kalbėti apie jūrą ar Hogvartsą.
- Aš pabandysiu, - ryžtingai pratarė ir suprato, kad tikrai reikės paprašyti tėčio išmokyti plaukti. Bus smagu su Eliotu dūkti vandenyje. Jeigu tik išdrįs tai padaryti, žinoma.
- Aš noriu į tą koledžą, kuriame buvo tėtis, - ryžtingai ir netgi gana garsiai pridūrė berniukas, nors nė nežinojo, kuriame koledže tėtis ar mama mokėsi. Jis tiesiog labai norėjo būti toks kaip tėtis. O jeigu į koledžus skirsto pagal savybes, turėtų į tą patį ir patekti, ar ne?
Alanas buvo protingas. Ne toks kaip tėtis, žinoma, bet vis tiek žinojo, kaip pakeisti spalvą. Savos lazdelės dar neturintis berniukas labai nekantravo pamatyti, kaip vyresnis žmogus panaudos magiją, tad išplėtė akis. Tiesa, tam sukliudė tėčio draugas, kaip tik tuo metu išsiterliojęs veidą.
- Man patinka magija, - sumurmėjo, kai tėtis kažką padarė, kad dažai dingų nuo to žmogaus veido. O gal ir nedingtų. Dabar jis atrodė labai gražiai.
- Kas yra Erka? - nedrąsiai pasidomėjo, kai Alanas ir Auris paminėjo tą vardą. Toks smalsumas jam nebuvo labai būdingas, tačiau prie šių žmonių berniukas jautėsi šiek tiek laisviau nei paprastai.
Išgirdęs Alano pasiūlymą pakeisti spalvą susimąstė. Jeigu gerai suprato, pakeitimas įvykdomas pasitelkiant magiją. Jos norėjosi kuo daugiau, tad stengėsi kuo užtikrinčiau atsakyti į klausimą:
- Gal padarom žalią? Kaip jo veidas...

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Išgirdęs, kaip Oliveris garsiai prakalbo apie koledžus, Dafydd krūptelėjo. Auris žinojo, kuo baigėsi jo gyvenimas Hogvartse, bet kaip Alanas? Gal pusbrolis jam nesakė? Tada geriau ir nekalbėti apie tai. O štai sūnui reikėtų kada daugiau papasakoti apie tą mokyklą. Atrodytų keistai, jeigu į Hogvartsą atvykę iš grynakraujų šeimos žinotų tiek nedaug. Bet čia, ko gero, reikės Mayros pagalbos - mokyklą prisiminti kartais būdavo skaudu. Jeigu pagalvodavo apie Matthew Turner, pasidarydavo netgi pikta.
Išsitraukęs lazdelę nuoširdžiai norėjo padėti Auriui, tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis - dabar situacija buvo dar blogesnė. Dafydd pasijuto prastai - net ir tokioje situacijoje nesugebėjo visko atlikti tinkamai. Ką dabar sakyti Auriui? Išgirdęs klausimą pažvelgė į Alaną - kiek spėjo suprasti, jų santykiai yra tokie, kur nudažyti veidą žaliai galėtų būti visai smagus pokštas. Tad gal nereikia nervintis, o galima viską nuleisti juokais? Gal pasakyti, kad atrodo normaliai, o vėliau jie su Alanu iš to tik pasijuoks? Ar vis tik pasakyti tiesą?
- Na... - galiausiai nutęsė taip ir neapsisprendęs. Nutarė palikti atsakymą į tą klausimą Alanui. Jis, Dafydd, norėjo padėti, o išėjo kaip visada. Tai gerokai liūdino.
- Manau, kad jie skirti tam atvejui, jeigu nori nuspalvinti didelį plotą. Arba jeigu pieši trimatį darbą, - į lengvesnį klausimą atsakė, nors irgi nebuvo visai tikras. - O kam reikalingi nusitrinantys dažai? - pridūrė pamatęs būtent tokį užrašą. Paėmė indelį raudonų dažų ir atsargiai užtepė ant popieriaus. Po poros sekundžių jie dingo. Vaikinas neįsivaizdavo, ar tai, kas nupiešta, dar būtų galima sugrąžinti. Tokiam savikritiškam dailininkui kaip Oliveris gal tokie dažai ir praverstų - darbas dingtų, tad jis negalėtų savęs peikti.
- Nori išbandyti? - pasiūlė sūnui, nors vis dar nebuvo tikras, kokia šitokio tapybos būdo prasmė.

[Alanas Senkleris]

- Jei pabandysi pasimokyti plaukti gali parašyti man laišką. Jei norėsi. Man tikrai įdomu kaip tau seksis. Ar turit namie pelėdą? Ar siunčiat laiškus kaip nors kitaip? - Buvo be galo keista, kad Oliveris nelabai ką žino apie mokyklą. Įdomu kokia to priežastis? Juk jie burtininkai.
- Tai gal ir pateksi. Dažnai nutinka taip, kad visa šeima mokos tame pačiame koledže. Bet aš sulaužiau šitą tradiciją. - Nusišypsojo. Neklausė kokiame gi koledže mokėsi jo tėvas, nes tikriausiai Oliveris nežinojo. Juk nežinojo kokie yra mokyklos koledžai.
Dafydd nesakė Auriui kas nutiko su jo veidu. Ir pusbroliui kažkur trumpam nusisukus Senkleris mirktelėjo jam ir šyptelėjo.
- Viskas gerai. Atrodai šauniai. Gaila, bet dažai nusivalė. - Tada jau dėmesį sutelkė į Oliverį.
- Man irgi patinka. Įdomu išmokti kažko naujo. Mėgstu kerėti. - Tada berniukas pasidomėjo kas gi yra Erka.
- Erka. Na... - Alanas nežinojo kaip įvardinti.
- Ji gyvena pas Aurį. Ji dar mokosi mokykloje. Ji gyveno vaikų namuose, o dabar pas Aurį. - Vaikinas pasiėmė dėžutę, kurioje buvo dažai. Joje gulėjo lapelis ir raudonplaukis jį paskaitė.
- Žalią. Gerai. Piešim žaliąją jūrą. Kad pakeisčiau dažus turiu maišyti juos burtų lazdele palei laikrodžio rodyklę. Kiekvienas pasukimas pakeičia spalvą. Va. - Jis atsuko indelį. Pamaišė vieną kartą. Dažai pasidarė geltoni. Po antro karto oranžiniai. O po trečio žali.
- Jei toliau maišyčiau gautume kitas spalvas kol grįžtume prie mėlynos. - Dafydd parodė kažkokius keistus dažus. Kiek Alanas suprato jie turėjo ištrinti viską ką nupieši. Bet kodėl tada vadinasi dažai? Galėtų būti tiesiog tryniklis ar panašiai.
- Gal yra koks burtažodis kuris išryškina piešinį apipiltą šiais dažais. Gal jie paslepia jį, o paskui išryškina. - Garsiai galvojo garbanius.

[Auris Senkleris]

Dabar ta trijulė užsiėmė meno reikalais. Auris mąstė apie piešinius nutapytus su tais velnio dažais. Bet kaip juos suvaldyti? Kad neišsitaškytų bet kur?
Nei Alanas, Nei Dafydd neįtikino, kad atrodo normaliai. O dar Oliveris pasakė žalią kaip jo veidas. Tai ką, jis vis dar žalias? Reikėjo imtis priemonių ir tai išsiaiškinti. Galėjo išsiburti veidrodėlį ir žvilgtelėti į save. Bet taip buvo neįdomu. Ir Dafydd pats kaltas, kad įsivėlė į Alano nesąmones. Na o jaunėlis dar atsiims kaip nors. Jei Auris sužinos, kad dažai niekur nedingo. Senkleris nei nemanė išeiti iš šios galerijos neišsibūręs veidrodėlio. Bet dabar norėjosi truputį padūkti.
- Ką reiškia toks neužtikrintas na? - Paklausė. Į rankas vėl paėmė buteliuką su tais beprotiškais dažais. Tik jo neatidarė.
- Žinai Dafydd, kaip kartais būųna. Ims ir tavo veidas pasidarys žalias. Visko gali nutikti. - O taip. paversti gražią galerija dažasvydžio arena būtų kaip tik Aurio Senklerio stilius.
Kalbėdamas šypsojosi. Ir dar papurtė tą dažų indelį.
Išgirdo, kad Oliveris klausia kas yra Erka. Bet Alanas jam paaiškino. O Auris neturėjo ką pridėti. Nevadino tos mergaitės dukterimi. Abu gerai žinojo, kad Auris ne jos tėvas, o ji ne jo duktė. Juk Erkai jau tuojau septyniolika. Ji puikiai žino kaip viskas yra. O gal čia tik man taip atrodo.

[Oliveris Llewellyn]

Tai buvo vis labiau keista. Šis daug vyresnis vaikinas buvo išties draugiškas. Netgi pasiūlė parašyti laišką! Tiesa, pelėdos namuose nebuvo - prireikus kam nors parašyti, tėtis išsiųsdavo laišką iš darbo. Vis dėlto neabejojo, kad paprašytas sutiktų parašyti Alanui. Tai džiugino, nors ir buvo baisu - Oliveris drovėjosi prieš šitą žmogų, kuris tarsi norėjo būti draugu. Tai buvo nepažįstama situacija, ir berniukas nelabai žinojo, kaip reikėtų su ja tvarkytis.
- Tėtis siunčia laiškus iš darbo, - atsakė į klausimą. Labai norėjo priimti pasiūlymą parašyti laišką, bet tai paaiškinti buvo sunku ir drovu. - Bet jis man leis parašyti tau, - gerokai tyliau pridūrė.
Labai norėjosi pasislėpti nuo to nejaukumo jausmo. Tai, kad kažkas elgėsi draugiškai, buvo neįprasta: žiobariškoje mokykloje Oliveris draugų neturėjo - priešingai nei jo brolis dvynys. Su broliu ir seserimi sutarė puikiai, bet jie vis tiek nebuvo draugai. Reikėjo suprasti, kas čia vyksta.
- Atrodai šauniai, - pakartojo Alano žodžius Auriui. Tiesą sakant, tai buvo visiška tiesa - berniukui patiko suaugusiojo išvaizda.
Nelabai suprato, kas ta Erka, bet nutarė vėliau paklausti tėčio. Jis turėjo talentą suprantamai atsakyti į visiškai bet kokį klausimą. Alaną Oliveris matė pirmą kartą, tad nereikia ir iš jo tikėtis to paties. Dabar geriau ką nors nupiešti. Žiūrėjo, kaip dažai keičia spalvą, ir nesugebėjo paslėpti nuostabos. Tai buvo tiesiog įspūdinga.
- Ar jie keičia spalvą po to, kai nupieši? Jeigu uždažai ant popieriaus, bet nebepatinka spalva, vis tiek gali pakeisti? Kaip tai veikia? Ar galima gauti bet kokią spalvą? Tamsesnę žalią? - apipylė klausimais vaikinuką Oliveris. Atrodė, kad pamiršo bendraujantis ne su visa žinančiu tėčiu, o su kažkuo, kas negali atsakyti į visus vaikiškus klausimus.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, neužtikrintas atsakymas sukėlė įtarimą, bet Dafydd nuoširdžiai nežinojo, kaip elgtis. Toks laisvas ir draugiškai pasišaipantis bendravimas jam buvo visiškai svetimas. Jeigu kas nors panašaus būtų padaryta jam, įskaudintų. Jeigu atsirastų koks nors kvailys, taip bendraujantis su Mayra, jis parodytų, kad su ta nuostabia mergaite reikia elgtis mandagiai. Tad dabar jautėsi nepatogiai, it patekęs į kažkokią sudėtingą situaciją.
Laimei, Alanas ištiesė pagalbos ranką, ir viskas tarsi baigėsi laimingai. Ar Auris patikėjo, ar ne, neaišku, tačiau atrodė, kad visiems yra smagu. Bent jau jaunimui tai tikrai.
- Jeigu mano veidas pasidarys žalias, Oliveris gali ir išsigąsti, - kuo natūraliau pasistengė atsakyti vaikinas, tačiau tai buvo visiška tiesa - neatpažįstamai pasikeitęs jis labai išgąsdintų savo mažylį. Tikėjosi, kad Auris supras, kad taip geriau nejuokauti. Oliveris ir taip turėjo nuolat elgtis labai ryžtingai, mat bendrauti su svetimais žmonėmis tikrai nebuvo jo stiprybė. Dėl to į purtomą indelį žvelgė kiek įtariai. Girdėjo, kaip Alanas ir Oliveris bendrauja, bet juto šiokį tokį nerimą, kad galėjo be reikalo įsivelti į tą lengvą bendravimą. Jis tiesiog nemoka to daryti.
- Gal ir gerai sakai, - pritarė Alanui ir pradėjo apžiūrinėti indelį ieškodamas burtažodžio. Nieko panašaus nerado. Pasidarė tikrai įdomu, tačiau eiti prie darbuotojos ir klausti būtų buvę šiek tiek keista. Bendrauti ir taip nebuvo paprasta, tad painioti dar daugiau žmonių reikėjo mažiausiai.
- Auri, kaip tu manai - kam reikalingi tokie dažai? - paklausė atkišdamas indelį vyresniajam Senkleriui. Taip tikėjosi nukreipti jo mintis nuo to pavojingo indelio ir neleisti jam nuobodžiauti, jeigu kartais dailės galerijoje pasidarytų nuobodu.

[Alanas Senkleris]

- A, supratau. Tai gerai, jei norėsi parašyk man. Ir tėtis išsiųs tavo laišką. - Prie to stalo su dažais berniukas regis visai atgijo. Alanui patiko ši permaina. Buvo smagu stebėti kaip Oliveris žavisi magišku spalvų pasikeitimu. Ir ant raudonplaukio pasipylė net keli klausimai iškart.
- Tuoj paskaitysiu kaip čia yra. Aš turėjau spalvą keičiančius dažus, bet ne šito gamintojo. - Šypsojosi ir skaitė kas dar parašyta tame lapelyje.
- Aha. Jei nupiešim kažką bus galima pakeisti spalvą ant popieriaus. Tik reikia užpilti šito. Jis vadinasi atspalviklis. - Vaikinukas paėmė dar vieną indelį nuo stalo. Skystis jame buvo visai bespalvis.
- Atspalviklis  susigers į popierių per kelias sekundes. O tada reikės nukreipti lazdelę į piešinį ir sakyti burtažodį invortus ir pridėti spalvą ar atspalvį kokiio nori. Tarkim invortus tamsiai žalia. Ir turėtų pasikeisti. - Paaiškino viską ką rado tame lapelyje.
Pusbrolis ir toliau nerimo. O Dafydd regis neleido jam įsisiautėti. Ir gerai. Pagalvojo.Dar to betrūktų, kad tie dažai pasklistų po visą šį kambarį. Alanui pasidarė įdomu kaip ir kur jie susipažino. Mat šis žmogus skyrėsi nuo visų Aurio pažįstamų, kuriuos Alanas buvo sutikęs.

[Auris Senkleris]

- Ačiū. - Pasakė Oliveriui. Dabar jau buvo devyniasdešimt devyniais procentais tikras, kad yra žalias.
Dafydd atsakymas atvėsino norą paleisti čiurkšlę dažų į jį. Ne, gąsdinti berniuko Auris jau tikrai nenorėjo. Todėl padėjo indą atgal ant stalo. Ir tada Dafydd jam parodė kažkokius dažus, apie kuriuos neturėjo supratimo.
- Nežinau. Aš tai tikrai nežinau. Bet juk parašyta nutrinamieji. Tai turi kažką nutrinti. Gal mano veidą nuvalytų? Gal jie reikalingi ištrinti tam kas nepatinka. - Išsakė savo nuomonę. Dabar knietėjo mintis išmėginti juos ant savo veido. Bet delsė, nes nei neįsivaizdavo ar ta idėja yra gera.
Tolumoje, ten, kur kabojo eksponuojami magiški paveikslai pasigirdo riaumojimas. Ten buvo pavaizduoti įvairūs gyvūnai. Ir matyt kas nors priėjo prie kokio plėšrūno paveiksle.
- Dafydd, gal tu žinai kaip portretui suteikiamos tokios gyvos savybės? Tarkim ten yra pavaizduoti gyvūnai. Kaip dailininkai padaro, kad jie elgtųsi kaip tikri? Juk tai tik paveikslai. Arba kai yra piešiami žmonės. Jei kas nors pieštų mane, tai portrete pavaizduotas Auris elgtųsi kaip ir tikrasis aš. Kaip įkvėpti paveikslui tokio tikrumo?

[Oliveris Llewellyn]

Oliveris galės parašyti šitam suaugusiam žmogui. Kaip koks didelis vyras galės parašyti tikrą laišką, ir tėtis jį išsiųs. Tai buvo taip netikėta, kad berniukas tiesiog nieko nesakė. Atrodė, kad prasižiojęs sugriaus akimirkos magiją, kurią tarėsi jautįs. Ar gali būti, kad Alanas iš tiesų nori būti jo draugas? Mokykloje nė vieno tokio nesusiradęs nelabai žinojo, kaip tampama draugais, tačiau atrodė, kad yra būtent taip. Ko gero, reikės pasitarti su Eliotu, kuris draugų turėjo visą galybę.
- Turėjai tokių dažų? - išpūtė akis berniukas. Jam tai buvo tikras stebuklas, tad paėmė indelį ir gerai jį apžiūrėjo. Šį kartą pataikė ant raudono guašo. Atsargiai paėmė teptuką ir užbraukė paprasčiausią brūkšnį. Prie vyresnio vaikino drovėjosi piešti kažką rimčiau - neabejojo nemokantis atvaizduoti to, ką nori, tad geriau nė nebandyti. O spalvą pakeisti galima ir užbraukus brūkšnį. Tik reikėjo išdrįsti paprašyti Alano, kad jis panaudotų magiją.
Vyresnysis žmogus kažką pasakė, tačiau Oliveris buvo taip įsijautęs į piešimą, kad nė negirdėjo. Buvo labai smagu, tik nedrąsu paprašyti Alano pakeisti spalvą. Bendrauti sekėsi visai neblogai, o štai pateikti prašymą kažkodėl buvo žymiai sunkiau.
- Ar... - viso ryžto kaip nebuvę, o berniukas nuleido akis. Labai tyliai pridūrė: - Ar galėtum parodyti, kaip tai veikia?
Veidas nukaito, ir Oliveris dar labiau susigėdo. Norėjo pulti tėčiui ant kaklo, bet ir tai padaryti buvo drovu. Kaip žinoti, ar dabar Alanas nepradės šaipytis, kad jis tėra mažvaikis, neturintis savo lazdelės?..

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jaunimėlis, regis, pasinėrė į dailės džiaugsmus. Buvo be galo smagu matyti, kaip sūnus beveik laisvai bendrauja su gerokai vyresniu paaugliu. Žinoma, prie to turėjo prisidėti ir tai, kad Alanas buvo mandagus ir draugiškas vaikinukas, tačiau bet kuriuo atveju mažylis šiandien buvo tiesiog fantastiškas. O juk visai neseniai atrodė, kad bijos ir žodį pratarti.
O štai pačiam teko užimti Aurį. Mielai būtų stebėjęs sūnų ir mėgavęsis tuo, kaip jis bendrauja, bet draugo (nors vis dar nebuvo aišku, ar jį galima taip pavadinti) palikti vieno irgi nesinorėjo. Žinoma, jis nežinojo, kam reikia keistieji dažai, tačiau, laimei, buvo gerokai plepesnis. Taigi buvo galima kurį laiką klausytis.
- Manau, tavo veidas ir taip puikiai atrodo, - ramiai pratarė stengdamasis nenusijuokti. Tiesą sakant, nė už ką nebūtų ryžęsis bandyti dažų žaliems dažams nuvalyti. Tokios prekės paprastai veikdavo atvirkščiai, tad kilo įtarimas, kad viskas būtų dar blogiau. Vis dėlto buvo smalsu tuos dažus išbandyti, tad Dafydd paėmė dar vieną indelį ir žengė prie laisvo popieriaus lapo. Nupiešė paprastą žmogeliuką, bet jis netrukus išnyko. Tai buvo tikrai keista ir tarsi beprasmiška. Laimei, Oliveris bent kol kas šiais dažais nesusidomėjo - jau tada visa žinantis tėvas tokį įvaizdį tikrai sugadintų.
O ir Auris norėjo įrodyti, kiek daug Dafydd nežino. Jis buvo paprastas mėgėjas kartais papiešti, teorinių dailės subtilybių tikrai neišmanė. Nenuostabu, kad vyruko klausimai pasirodė esantys sudėtingi. Tiesa, atsakymas sudomino ir Dafydd, tačiau pateikti jo, deja, negalėjo.
- Tiesą sakant, neįsivaizduoju, - tiesą pasakė. - Jeigu nori, galime nueiti prie paveikslų, gal ten bus kokios informacijos, - pridūrė ir atsargiai pažvelgė į sūnų. Nežinojo, ar gali taip ramiai palikti savo mažylį vieną, bet riaumojantys gyvūnai sukėlė nuoširdų susidomėjimą.

[Alanas Senkleris]

- Turėjau kažkada. - Nesinorėjo girtis turimais daiktais. Alanas galėjo turėti ką tik norėjo ir kas buvo perkama už pinigus.
- Tik jiems nereikėjo lazdelės. Užtekdavo papiešus ant lapo užlašinti tokio eliksyro ir spalva pasikeisdavo. Bet tie dažai neturėjo tokios spalvų gausybės kaip šie. Tas spalvą pakeičiantis eliksyras būdavo supilstytas į skirtingus buteliukus. Pavyzdžiui, jei nupiešdavau kažką žalią ir užsinorėdavau, kad virstų į geltoną turėjau imti buteliuką su būtent tuo eliksyru, kuris padaro dažus geltonus. Bet paskui, kai išmokau kerėti man jų nebereikėjo. - Oliveris paėmė teptuką į rankas. Alanui buvo įdomu pažiūrėti ką jis nori nutapyti. Ant popieriaus atsirado brūkšnys. O berniukas kažkodėl vėl pradėjo labai drovėtis.
- Aišku galiu. - Jis pasiėmė kitą teptuką. Prie Oliverio brūkšnio pripiešė kažką raityto. Ta figūrėlė irgi nieko nereiškė. Piešė ją tuo pačiu jau seniau jų apžiūrėtu žaliu guašu. Tada pasiėmė atspalviklį. Atsargiai užtepė ant Oliverio palikto brūkšnio.
- Invortus oranžinė. - Tada užtepė atspalviklio ant savo dalies.
- Invortus ruda. - Figūrėlė pakito.
- Truputį nesiderina. - Šypsojosi.
- Gerokai nesiderina. Bet smagu. Galim taip spalvomis nutaškyti visą lapą. Ir turėsim spalvingąją jūrą. Tik sakyk kokių spalvų dar nori.

[Auris Senkleris]

Dabar tvyrojo lyg ir idilė. Auris pagalvojo, kaip džiaugiasi dėl to kokį pavyko Alaną išauklėti. Kad jis nesirauko todėl, jog bendrauja su kur kas jaunesniu berniuku. Nebando jo paerzinti ar nustumti į šoną.
- Dar tiek komplimentų regis per gyvenimą nebuvau gavęs. - Vaipėsi. Ir pagaliau išsibūrė veidrodėlį. Nužvelgė veidą jame. Kaip ir manė dažai niekur nedingo. Tik atvirkščiai jų buvo kur kas daugiau. Bet Auris numojo į tai ranka. Ir pradėjo žiūrėti į Dafydd eksperimentą su tais keistais dažais. Piešinėlis dingo.
- Gal čia pokštas? Duodi kažkam su jais papiešti ir piešinėlis dingsta? Keistas pokštas, bet aš nežinau kam daugiau to gali reikėti.
Į klausimą kaip portretai tampa tokie tikroviški Dafydd nežinojo ką atsakyti. Galėjo būti ir taip, kad tą atsakymą žinojo tik burtininkai tapantys tokius gyvus portretus.
- Galim eiti ir žvilgtelėti į tuos paveikslus. - Sutiko. Atrodė, kad užsipiešę berniukai gali net nepastebėti trumpo jų dingimo. Bet aišku ką galėjai žinoti. Gal Oliveriui būtų baugu, jeigu Dafydd trumpam dingtų iš akių.
- Žinai, magija turi tiek paslapčių. Man viskas įdomu. Kuo daugiau skaitau ar domiuosi, tuo daugiau kyla klausimų.