[Alanas Senkleris]

Vaikinukas irgi nusišypsojo Dafydd ir pasakė.
- Ne. Bet būtų įdomu susipažinti. - Jis neturėjo daug draugų ar pažįstamų. Visus, kuriuos pažinojo sutiko klajodamas su pusbroliu. O tada dar buvo mažas. Lizde gal ir buvo kokių dailininkų. Bet Alanas to neprisiminė.
Stovėdamas prie paveikslų pažvelgė į tą, kurį parodė Oliveris.
- Atrodo ji visai žaismingai toje pievoje. - Alanas susimąstė apie Berniuko komentarą dėl jo paties išsirinkto piešinio.
- Galbūt. Bet jis turi šunį. Tai visai geras draugas kelionėse. Galima įsivaizduoti, kad jie grįš pas jų laukiančius draugus ar šeimą. Gal dabar išvyko kur nors medžioti ar kažko ieškoti. Bet kada nors grįš namo ir nebeatrodys toks vienas. - Alanas dar kartą peržvelgė portretus. Pastebėjo vieną ir nusistebėjo, kad iš anksto jo nepamatė. Jis vaizdavo žaliaplaukę merginą. Ji stovėjo iškėlusi rankas į viršų. Gal norėjo pradėti šokti. Atrodė taip, lyg ketintų šturmuoti pasaulį. Nejučiom jis ėmė šypsotis. Žvilgsnis pasidarė svajingas. Alanas prisiminė Dori. Ji irgi kažkada panašiai atrodė. Kai dar eksperimentavo su savo išvaizda.
- Kažkada ir aš visai norėjau rimtai užsiimti daile. Įsivaizdavau, kad galėčiau turėti studiją. - Pradėjo pasakoti.

[Auris Senkleris]

Kol kas buvo visai nieko. Net jei ir imtų dairytis po paveikslus jie neatrodytų tokie nesąmoningi, kadangi regis vaizdavo normalius žmones.
- O, tikrai? Tai smagu. Nerti stačia galva į nežinomybę smagu. Reikės mums vėl kada nors sėsti ant motociklo ir nurūkti kažkur. - Akyse sužibo šelmiški žiburiukai. Vėl planuoji kažką į ateitį. Priminė sau, bet į tą mintį dėmesio labai nekreipė.
- Aišku smagu. Būtų keista be jo. Aš jau nuo mažens jį visur tampausi su savimi. Kur tai įmanoma. Na išskyrus parodas. Dėl jų tai jau Alanas rodo daugiau iniciatyvos nei aš. - Auris susimąstė apie tolimesnę ateitį. Ji truputį gąsdino. Erka jau irgi baigs mokyklą. O kas tada? Dėl Alano taip nesijaudino.
- Nežinau. Aš planuoju likti mokykloje. Nebent mane kada nors iš ten išgrūs. - Taip... Mano biografija tobula. Netyčia išgertas meilės eliksyras, užvaldymo kerai naudoti prieš mokinius. Įsiveržimas į Mandragoros pamoką... Puikus mokytojo portretas.
- Alanas baigęs mokyklą nori tapti auroru. Jau trejus metus beveik apie tai svarsto. Taigi matyt to ir imsis. Nebent kas nors pasikeis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Žvelgdamas į Alanas Dafydd tarsi matė save. Tokį, koks galėjo būti paauglystėje. Normalus vaikinukas, besidomintis daile. Turintis žmogų, kuris prireikus visada apgins. Tiesa, tokios mintys gerokai stebino, mat save vaikinas paprastai įžvelgdavo Oliveryje. Ar tai reiškė, kad Alanas ir jo mažylis yra kažkuo panašūs? O galbūt Dafydd pernelyg norėjo turėti normalią vaikystę ir paauglystę, tad dabar tik svajojo apie tai, kas galėjo būti.
- Gali nusipirkti kitų metų bukletą, ten surašyti visi renginiai. Kiek žinau, kartais vyksta susitikimai su dailininkais, - pasiūlė Alanui stengdamasis atrodyti draugiškas. Gal toks ir buvo, tačiau jautėsi pernelyg susikaustęs. Nenorėjo apsikvailinti prieš Aurį, su kuriuo bendrauti sekėsi ne taip jau ir blogai.
- Nežinau, ar smagu, bet... - bandė paaiškinti Dafydd, bet prisipažinti, kad tiesiog norėjo draugiškai kažkur pakviesti, buvo pernelyg nejauku. - Na, manau, kad smagu per atostogas ištrūkti ir pabendrauti, - gana nekonkrečiai užbaigė. Stebėjo sūnų ir Alaną ir džiaugėsi: Oliveriui, ko gero, buvo labai baisu, bet paauglys atrodė esąs draugiškas ir malonus vaikinukas.
- Kodėl turėtų išgrūsti? - nuoširdžiai pasidomėjo. Tema nebuvo jauki, mat ir pats buvo iš Hogvartso išspirtas, nors ir nebūdamas profesoriaus rolėje. Į ją tokio niekas nė nepriimtų.
Dar viena nemaloni tema buvo aurorai. Dar viena vieta, kur Dafydd buvo nereikalingas. Nejučia nuleido galvą. Ir vėl susimąstė apie tai, kad namai tebėra vienintelė vieta, kur jis gali jaustis esąs savo vietoje. Reikalingas ir mylimas. Keista, kad iš banko jau kelerius metus jo niekas neišspyrė.
- Vadinasi, Alanas tikrai protingas, - pratarė, nes kažką atsakyti reikėjo. Savęs "tikrai protingu" niekaip nepavadintų, o toje pozicijoje dirbo. Vis dėlto Magijos ministerijos mūšis baigėsi jau senokai, tad dabar taip lengvai tokių nevykėlių kaip Dafydd Carwyn Llewellyn niekas nepriimtų.
Žmonės pradėjo įtariai žvilgčioti į du raudonplaukius, tad Dafydd patraukė paveikslų link. Atsistojo netoli sūnaus ir Alano - norėjo juos stebėti, tačiau kartu ir palikti šiek tiek laisvės - reikėjo suteikti progą susibendrauti. Pažvelgė į paveikslą, kuriame buvo pavaizduota laukinė gamta ir nejučia užsisvajojo apie tai, kaip atsiduria ten dviese su Mayra. Lūpose atsirado svajinga šypsena, skirta vienintelei merginai pasaulyje.

[Oliveris Llewellyn]

Gerokai vyresnis berniukas šnekėjosi su juo kaip su sau lygiu. Tai buvo labai keista, tad norėjosi atsisukti į tėtį ir paklausti, ar taip ir turi būti. Galbūt jam visai neblogai sekasi? Tik kodėl vis tiek taip nejauku ir baisu kažką pasakyti? Ar tėtis jį gali išgelbėti?
Alanas, regis, sugalvojo, kaip pakomentuoti Oliverio išsirinktą paveikslą. Tai berniukui patiko, ir jis pasijuto šiek tiek drąsiau.
- Ji panaši į mamą, - įsidrąsino pratarti. Netrukus vyresnysis vaikinukas pradėjo šnekėti apie tą paveikslą, kuris patiko jam. Ko gero, Alanas buvo teisus - išties galima įsivaizduoti, kad žmogus visai nėra vienišas. Galbūt jis, kaip ir Oliveris, mėgsta pabūti atskirai nuo kitų. Tokia mintis privertė suprasti, kad jam čia patinka. Visi piešiniai buvo gražūs ir skatino norėti dar labiau tobulėti.
Tėtis per tą laiką dingo iš užnugario, tad gerokai išsigandęs Oliveris apsidairė. Geras kelias sekundes nepamatė to, kurio ieškojo, tad pradėjo justi šiokią tokią paniką. Išsigandusiu žvilgsniu dairėsi po galeriją ir pagaliau pamatė tėtį prie kitų paveikslų. Laimei, nepuolė jam į glėbį, o liko prie Alano, kuris ir vėl prakalbo. Norėjosi pasiklausti, ar jis tikrai kalba su septynmečiu mažiumi, bet tas mažius nedrįso to padaryti. Ir dabar labai atkakliai galvojo, ką pasakyti, kad nenusibostų šitam dideliam žmogui.
- Man patinka piešti, - gana tvirtu balsu ištarė Oliveris vėl įsmeigęs akis į paveikslus. Šį kartą išsirinko žaliaplaukę merginą, į kurią, atrodo, žiūrėjo ir Alanas. - O ką tu nori veikti užaugęs? - sukaupęs visą drąsą pasiteiravo. Buvo galima pamanyti, kad klausimas skirtas merginai paveiksle, tačiau iš tiesų atsakymo berniukas laukė iš Alano.

[Alanas Senkleris]

- Aha, turbūt taip reikės ir padaryti. - Atsakė jis Aurio draugui. Kodėl gi nenusipirkus to bukleto. Ši vieta buvo nauja ir be to čia dar buvo meno reikmenų parduotuvė. Tą spėjo perskaityti ant pastato durų. Taigi užeiti čia yra dėl ko.
- Ar tavo mamai patinka būti gamtoje? - Užklausė vėl žvilgtelėdamas į tą paveikslą. - Visai smagu pasidairyti į čia pavaizduotus žmones. Jie labai skirtingi. Ir galima jiems prikurti visokių istorijų.
Raudonplaukis vėl pažvelgė į Dori panašią merginą ir dar kartą šyptelėjo jai. Kažin ar Dori čia patiktų? Įdomu ką ji dabar veikia.
- O kodėl tau patinka piešti? Užaugęs noriu tapti auroru. Dar noriu tapti gyvūnų dresuotoju. O kai pasensiu išeisiu atostogų, tapysiu ir gal pardavinėsiu paveikslus. - Berniukas tikrai atrodė labai drovus. Alanas pradėjo svarstyti, kad gal Oliveriui labiau patiktų, jei paliktų jį ramybėje. Pačiam Alanui patikdavo plepėti su mažais vaikais. Gal todėl, kad priminė laiką su mažyle sesute. O gal todėl, kad iš savo patirties žinojo kaip smagu, kai su tavimi kalbasi vyresnis. Auris juk niekada nenustumdavo jo į šoną dėl to, kad buvo daug jaunesnis.
- O ką dar mėgsti veikti be piešimo?

[Auris Senkleris]

- Smagu. Kartais neplanuojant nutinka kas nors itin įdomaus.
Apie savo ir Juzefo darbą pirmais mokymo metais nepasakojo. Apie užvaldymo kerus, kuriuos panaudojo prieš dvi mokines irgi.
- Tai kad nesugebu ramiai dirbti. Įsiveliu į visokias istorijas. Va kad ir praeitą pavasarį netyčia gavau meilės eliksyro. Elgiausi siaubingai kvailai. Arba su viena tokia mokine, kurią užklupau rūkant susitarėm, kad kartu metam rūkyt. Kas užrūko gauna užduotį. Abiem teko kažką padaryti, nes neatsilaikėm. Aš turėjau įeiti į vienos tokios profesorės klasę per pamoką ir pasakyti, kad ji gražiausia moteris pasaulyje. Ar kažką panašaus. Galėjau atsisakyti, bet aišku to nepadariau. Ji taip pasiuto... Kad net šveitė į mane katilą su karštu eliksyru. Bet nepataikė. Ir tai dar tikrai ne visos mano istorijos. Žodžiu tariant Niekada nesurimtėsiu, bet ir nesistengiu dėl to labai.
Auris sugebėjo pats sau susigadinti nuotaiką. Ištaręs garsiai, kad Alanas nori tapti auroru. Jam šita mintis nepatiko. Alanui ta profesija netiko. Bent jau jo nuomone. Be to Senkleris žinojo kodėl pusbrolis staiga šito užsigeidė. Ir prisiminęs tuos parko įvykius nutikusius prieš porą metų suprato, kad dėl Alano dar ir kaip nerimauja. Bet nenorėjo dabar visko sugadinti ir elgėsi kaip niekur nieko.
- Mokslai jam neblogai sekasi. Ypač tai, kas susiję su kerais. Eliksyrai kiša koją. Taigi nežinau ar pasiseks jam su šiuo darbu. - Jis norėjo papasakoti Dafydd viską, ką apie tai galvojo. Bet nusprendė, kad šiandien diena nelabai tinkama tokiems pokalbiams.
Jam patraukus prie paveikslų Auris kiek padelsė. Užsigalvojo apie tą siaubingą vasaros dieną. Bet paskui nusekė paskui Dafydd.
Akį patraukė nutapytas krioklys. Atrodė taip tikroviškai. Vanduo garmėjo smarkus ir nesuvaldomas ir regis pamažu nusinešė jo slogias mintis.
- Taip ir nepaklausiau. Juk kalbėjom parduotuvėj, kad rudenį sulauksit mažylio. Ar viskas gerai?

[Oliveris Llewellyn]

Oliveris niekaip negalėjo suprasti, kaip toks didelis vaikinas, koks buvo Alanas, gali kalbėtis su juo. Kaip lygus su lygiu. Juk vyresni vaikai mažesniuosius tik niekina. Kiek kartų jam teko ginti sesutę mokykloje? Būtent tada septynmetis parodydavo visą drąsą. O štai kalbėtis su mandagiu ir draugišku beveik suaugusiu vaikinu buvo sunku.
Vis dėlto jis paklausė apie mamą, kurią Oliveris labai mylėjo. Mielai kalbėtų apie ją labai daug. Gaila, kad ji dabar dažniausiai būna namuose.
- Dažnai visi kartu nueiname į paplūdimį ar nuplaukiame į salą prie namų, - nelabai drąsiai, tačiau gana išdidžiai pratarė berniukas ir atsargiai pažvelgė į Alaną. - Bet dabar ji rūpinasi mano broliuku ir sesute.
Tuos du mažylius jis taip pat mylėjo, tad balsas tiesiog prisipildė pasididžiavimo. Norėjo, kad vyresnis vaikinas suprastų, kokią jis turi šaunią šeimą, net jeigu tėra mažvaikis.
- O tau ar patinka būti gamtoje? - paklausė. Toks smalsavimas pareikalavo nemažai drąsos, tačiau Oliveris labai norėjo parodyti, kad bendrauti nori. Trukdė tik jo drovumas ir nedrąsa, tačiau noro buvo labai daug. Vadinasi, reikėjo ir pačiam parodyti iniciatyvą.
- Man patinka žaisti su broliais ir seserimis, - rimtai atsakė į klausimą. Buvo apmaudu, kad nei Eliotas, nei Miriam nesidomėjo piešiniais, tad neatėjo kartu. Tada Alanas ir Auris pamatytų, kokie šaunūs jo šeimos nariai! Norėjosi ko nors paklausti, pratęsti pokalbį, bet niekas neatėjo į galvą. Dėl to buvo kiek liūdna, tačiau berniukas stengėsi neleisti susigadinti nuotaikos. Tėtis norėjo, kad jis būtų laimingas, ar ne? Atsargiai pažvelgęs į jį žengė prie dar vieno paveikslo - trijų vaikų kažkokioje nežemiškoje planetoje. Jo Oliveris anksčiau nebuvo pastebėjęs, tad dabar tiesiog ištarė:
- Oho...

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Auris buvo nuotykių ieškotojas. Toks jaunas, o patyręs visokiausių dalykų. Be to, tai, kaip jie abu atsidūrė Lizde, irgi parodo, kad šitas vyrukas yra visai kitoks nei jis, Dafydd. Tiesa, tai kažkodėl netrukdė bendrauti. Atrodė, kad Auris gerbia jo ramumą ir norą būti su šeima. Tas savybes velsietis labai vertino - nemaža dalis kolegų jam atsisakius kažkur su jais nueiti, tik išjuokdavo. Nejučia prisiminė Tobią ir susimąstė, kaip jis laikosi. Neketino rašyti - vien jau Aurį kažkur pakviesti buvo sunku, tad ką pagalvotų buvęs kolega?
- Meilės eliksyro? Ir kaip sekėsi? Kaip jauteisi, kai supratai, kad tai buvo eliksyro poveikis? - nejučia susidomėjo Dafydd. Jeigu kada būtų norėjęs eiti profesoriauti (ko niekada nenorėjo), dabar suprato, kad gyvenime to nedarytų. Ką pasakytų Mayra, jeigu jis pradėtų kitai aiškinti, kaip ją myli? Užteko to karto, kai palydėjo nėščią merginą į Aberdiną. Ne, to geriau neprisiminti.
Kad Alanui neblogai sekasi mokytis, nenustebino. Tas vaikinas atrodė esąs rimtas. Tikėtinai mokykloje mokėsi, o ne užsiėmė tokiais dalykais, kokiems pamokų laiką leisdavo Dafydd.
- Vis dėlto nemanau, kad turėtum kištis į jo gyvenimą. Tai jam tikrai nepatiktų, - pratarė. Nustebo supratęs, kad pradėjo pamokslauti, bet jau buvo per vėlu. Vylėsi, kad Auris neįsižeis.
Atrodė, kad kiek jaunesnis vyrukas čia nuobodžiauja. Kažką reikėjo daryti - Dafydd niekada nebuvo įdomus pašnekovas, tad reikėjo sudominti bent jau paveikslais. Jau žiojosi norėdamas siūlyti į magiškąją galerijos dalį, kai išgirdo klausimą.
- Ačiū, viskas gerai. Pavadinome penktąjį mažylį David. Mayra norėjo pavadinti kurį nors sūnų mano vardu, - ištaręs tuos žodžius vaikinas išraudo. Ne taip užtikrintai pratęsė: - Tuo vardu ketinome pavadinti... Na, supranti.
Apie mirusį sūnelį kalbėti vis dar buvo sunku. Vis dėlto David buvo tiesiog nuostabus mažylis, tad jo tėvas prisivertė nusišypsoti.
- Bet dabar esame laimingi.
Kelias akimirkas svarstė, ką sakyti ar daryti toliau, kol galiausiai ištarė:
- Klausyk, Oliveriui turbūt sunku kalbėti su gerokai vyresniu paaugliu. Gal einame į magiškąją dalį? Kiek žinau, ten turi būti interaktyvi programa...
Nusprendė nesakyti, kad šį pasiūlymą pateikė labiau pačiam Auriui. Vis dėlto tiesos tame, kad sūnui gali būti nejauku, tikrai buvo, tad tikėjosi, kad vyrukas nieko neįtars.

[Alanas Senkleris]

- O, tai gyvenat prie jūros? - Alanui atrodė, kad tai turėtų būti puiku. Galėtų bet kada ateiti prie vandens, pasivaikščioti. Ir gal aptiktų kokių įdomių vandens padarų.
- Ar tau patinka plaukioti vandenyje? Turbūt vasarą labai smagu iškylauti prie jūros kada nori. - O dar ir sala, į kurią galima nuplaukti. Ten tikrai rasčiau ką nors nuostabaus.
- O kiek turi brolių ir seserų? - Akimirką pajuto liūdesį dėl sesers. Jai patiktų čia. Jai patiktų visur, kartu su manimi. Fredė mėgo Kalėdas. Prisiminė jis. Mama per šias kalėdas vėl atrodė nusiminusi. Stengėsi tai užmaskuoti, bet Alanas vis tiek pastebėjo. Ir sesers kambarys vis liko nepaliestas. O juk praėjo jau ne vieneri metai.
- Mėgstu gamtą. Man patinka stebėti kaip gyvena gyvūnai. Netoli Hogvartso yra miškas. Šiaip ten eiti negalima. Gal tėtis tau pasakojo? Bet aš einu. Dabar jau pramokau transfigūruotis, tai galiu užsimaskuoti. Pavyzdžiui supanašėti su medžiu ir stebėti kaip gyvena gyvūnai jų netrukdydamas. - Atrodė, kad broliai ir seserys jam daug reiškia. Alanas nelabai norėjo kalbėtis apie tai. Nes prisimindavo Fredę. Galbūt tą ypatingą meilę ir rūpestį sesutei įskiepyjo jo ir Aurio ryšys.
- Tai gerai, kad sutariat ir leidžiat laiką kartu. - Tepasakė. O tada žvilgtelėjo į paveikslą taip patraukusį Oliverio dėmesį.
- Kai mokysies Hogvartse gal patirsi ką panašaus. Kartais per astronomijos pamokas mokytojai sudaro iliuziją, kad esi kokioje nors planetoje. Būna tikrai įdomu ir įspūdinga.

[Auris Senkleris]

Prisiminęs tą nelemtą eliksyrą net susiraukė.
- Oi Dafydd, buvo siaubinga. Visų pirma, aš nesitikėjau, kad toji mokinė galėtų man jo duoti. Net nemaniau, kad turėčiau saugotis. Bėgiojau, paskui ją sutikau. Buvo karšta. Todėl kai pasiūlė vandens sutikau. O tada... Negalėjau susikaupti. Aš ir taip nenusėdžiu ramiai vienoj vietoj, o čia dar blogiau. Mintys lakstė po galvą kaip pasiutusios. - Siaubinga būsena. Pamanė.
- Elgiausi kaip ne aš. Troškau prisiekti jai amžiną meilę, iškelti ją į padanges. Aš ne toks. Aš taip net nekalbėčiau. Planavau, kad galėtume pabėgti kur nors. Žodžiu siaubinga. Atsimenu pasiūlliau jai eiti pasivaikščioti. Paieškoti augalų į mišką. Ir ji jau tikrai žinodama kas man yra sutiko. Bet atėjo kita mokinė. - Ne, kaip užkerėjo Dori valdymo kerais pasakoti neketino. - Sunkiai bet nuėjau su jomis į pilį. Ir kai gavau priešnuodžio. Na tu įsivaizduok. Nuotaika mano buvo šimtabalė. O tada staiga kritau į nulinę poziciją. Dar visi prisiminimai ką galvojau ir ką sakiau. Ir neaiškumas kodėl ji norėjo eiti pasivaikščioti davusi man to eliksyro. Perpykau. Norėjau išeiti iš darbo. Bet likau. Tiesiog aš niekada nemaniau, kad ta mokinė galėtų iškrėsti ką panašaus. Mes kaip ir išsiaiškinom, kad netyčia ji davė man to eliksyro. Bet aš kartais galvoju, kad gal ne. Nežinau. - Dafydd žodžiams dėl Alano pasirinkimų pritarė. Nors pats ir nenorėjo, kad pusbrolis taptų auroru.
- O taip. Aš neketinu jam kažko sakyti. Tai jo gyvenimas. Bet Alanas toks išsiblaškęs. Nežinau ar jam tai tinka. - Svarbesnė buvo dar viena priežastis. Jo praeitis. Ir žmonės, kurie sužinoję ką veikia Alanas imtų jį medžioti dėl to, kad yra Aurio pusbrolis.
Senkleris tik linktelėjo, suprato apie kurį vaiką ėjo kalba.
- Na ir puiku, kad jam viskas gerai. Ir kad jūs laimingi. - Nusišypsojo ir pagalvojo ar reikėtų dabar Dafydd atiduoti tai ką atsinešė kuprinėje. Bet nutarė, kad tada, kai jie išeis iš čia.
- Ir koks jis vaikas? Ar gerai miega naktimis? Va Alanas dažnai verkė. Tikriausiai dėl to kartą ir užsukau į jo kambarį. Jis man trukdė miegoti.  - Prisiminti senus laikus jam kažkodėl patiko. Būdamas vaikas pyko, kad kūdikis jam trukdo. Bet kai užėjo į jo kambarį ir paglostytas vaikas aprimo. O paskui ėmė jam šypsotis pasijuto kažkaip keistai. Nuo to laiko ir ėmė prie jo prisirišti. Stebėti kaip auga mažas vaikas buvo taip įdomu. Be to buvo jam toks reikalingas.
- Gerai. Einam pažiūrėsim kas ten įdomaus.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Buvo įdomu, ką Auris pasakoja apie nuotykius su meilės eliksyru, tačiau viduje kirbėjo nelabai maloni mintis: gerai, kad toks dalykas nenutiko jam pačiam. Neįsivaizdavo, ar Mayra patikėtų, kad viskas atsitiko netyčia. O gal kiltų bereikalinga abejonė? Kitaip sakant, tikrai gerai, kad pačiam Dafydd tokių nuotykių patirti neteko. Bet pasiklausyti Aurio buvo visai smagu. Tuo labiau, kad pasirodė esą jam net ir toks nuotykis tarsi visai smagus.
- Kaip po to sekėsi su ja bendrauti pamokose? - paklausė. Labai stengėsi vystyti normalų ir paprastą pokalbį. Tikėjosi, kad sekasi pusėtinai - vaikinas labai nuoširdžiai norėjo išmokti tiesiog bendrauti. Be dramų ir sudėtingų temų.
Auris, žinoma, pusbrolį geriau pažinojo nei Dafydd, kuris jį matė pirmą kartą, bet apibūdinimas, kad jis išsiblaškęs, kažkodėl neatrodė tinkamas. Vis tik prieštarauti nebuvo prasmės, tad velsietis tiesiog gūžtelėjo pečiais. Kai pagalvoji, kad pats metus dirbo auroru, Alanas tam darbui puikiai tiktų. Vis dėlto apie tai šnekėti tikrai neketino.
Kažkodėl Aurio žodžiai apie jauniausią Dafydd mažylį pasirodė tarsi sarkastiški, bet kartais geriau patylėti. Dafydd tai ir padarė - ir pasielgė teisingai. Netrukus pašnekovas pasidomėjo David ir netgi papasakojo apie Alaną. Buvo smagu, kad jie iš tiesų gali tiesiog šnekėtis.
- Jam dar tik pusantro mėnesio, tad tenka keltis po kelis kartus per naktį, - nusišypsojo Dafydd. - Stengiuosi leisti žmonai bent kiek pamiegoti. Ne pirmas kartas, jau turime patirties, - šiuose žodžiuose buvo galima išgirsti nelabai įprastą pasididžiavimo savimi ir savo šeima gaidelę. - Vis dėlto po Naujų metų teks grįžti į darbą.
Ta mintis liūdino. Nesinorėjo vėl palikti Mayros vienos su vaikais. Deja, pasirinkimo nebuvo.
Kai Auris sutiko eiti į magiškąją parodos dalį, Dafydd atsisuko į jaunimą ir pratarė:
- Oliveri? E... - iš įpročio norėjo pridurti "Eliotai", tarsi kreiptųsi į kitą sūnų. Laiku susipratęs ir dargi prisiminęs, kad apie kitą parodos dalį šūkauti nereikėtų, priėjo prie sūnaus ir negarsiai pratarė: - Paklausk draugo, ar jis nenorėtų eiti į magiškąją parodos dalį. Mudu su Auriu einame ten.

[Oliveris Llewellyn]

Į klausimą, ar gyvena prie jūros, Oliveris atsakė linktelėjimu. Nežinojo, ar reikėtų sakyti, kokiame mieste gyvena, tad žvilgtelėjo į tėtį. Vis dėlto pamiršo to miesto pavadinimą, tad problema kaip ir buvo išspręsta. Bet tėčio pagalbos vis tiek reikėjo - berniukas jautėsi nedrąsiai ir neužtikrintai.
Tiesa, Alanas atrodė esąs malonus, tad reikėjo bandyti bendrauti pačiam. Anksčiau ar vėliau vis tiek teks išmokti.
- Aš nemoku plaukti, - prisipažino. Eliotas plaukiojo puikiai, bet Oliveriui tai buvo sunki užduotis. Nenorėjo apie tai kalbėti, tad pridūrė: - Bet smagu su mama, tėčiui ir broliais bei seserimis nueiti prie jūros.
Paklaustas apie brolius ir seseris berniukas padrąsėjo. Giliai įkvėpė ir kaip kokį sąrašą sudiktavo:
- Eliotas, mes dvyniai. Miriam. Hannah ir David, bet šitie labai maži. David ką tik atsirado.
Kalbėdamas apie brolius ir seseris Oliveris būtų galėjęs pamiršti, kad yra dailės galerijoje. Mylėjo juos visa savo vaikiška širdele ir labai norėjo tuo pasidalinti. Bėda ta, kad tai padaryti buvo labai jau drovu.
- Tėtis daug nepasakoja apie Hogvartsą, - kiek liūdnai pratarė Oliveris ir nejučia susimąstė, kokia galėtų būti to priežastis. Reikės būtinai paklausti. Dabar geriau klausysis apie tą mokyklą ir jos pamokas. Žvelgė į paveikslą ir įsivaizdavo, kaip pats atsiduria tokioje planetoje. Būtų įdomu!
Netrukus priėjęs tėtis visai sutrikdė berniuką. Argi Alanas yra jo draugas? Kažkas čia buvo ne taip. Nedrąsiai pažvelgė į tą vaikiną.
- Ar nori eiti į magišką parodos dalį? - kiek per garsiai tokį klausimą uždavė Oliveris ir skubiai pažvelgė į tėtį. Taip ir reikėjo paklausti, ar ne?

[Alanas Senkleris]

Gyvenimas prie jūros atvertų daugybę galimybių. Gal po mokyklos reikėtų pakeliauti, o tada stoti? Susimąstė.
- O ar norėtum išmokti? - Užklausė apie plaukiojimą.
- Jūra graži ir paslaptinga ar ne? Po vandeniu vyksta daug įdomių dalykų. Ten gyvena visokie gyvūnai. - Oliveris pasakė savo brolių ir sesučių vardus. Buvo matyti kaip jais džiaugiasi.
- Tai smagu turėti su kuo nuolat pažaisti. - Nusišypsojo.
- O ar kada nors įsivaizdavai į kurį koledžą norėtum patekti? - Paklausė, kai jie pradėjo kalbėtis apie Hogvartsą.Priėjęs Aurio draugas ėmė kalbėti apie kitą galerijos dalį. Alanui aišku buvo įdomu ką ten ras.
- Einam. - Pasakė Oliveriui. Įdomu Ar Aurio kantrybės skalė paveikslams jau galutinai užsipildė? Pradėjo galvoti.
Nuėjus į vietą suprato, kad čia viskas labai skiriasi nuo jau matytos dalies. Žinoma judantys paveikslai. Be to pastebėjo staliukus su įvairių dažų pavyzdžiais.
- Šiandien galite išbandyti įvairius tapybos būdus. - Pasakė darbuotoja.
- O, Oliveri, nori kartu nupiešti jūrą? - Paklausė prieidamas prie stalo. Ant jo buvo popieriaus, teptukų. Ir įvairių dažų su visokiais užrašais. Aptiko sprogstamuosius, besimainančius, spalvą keičiančius ir visokius kitokius.

[Auris Senkleris]

- Viskas nutiko pavasarį. Taigi tiesą sakant iki mokslo metų galo su ja nebendravome. Atsitiktinai susitikome vasaros atostogų metu koncerte. Ten ir pasikalbėjome. - Na taip žinoma, toks mažylis aišku dar neišmiega visos nakties. Auris paniro į prisiminimus apie laiką, kai Alanas irgi buvo toks kūdikis. Kai turėjo auklę, kuri niekada neatstojo mamos. Ir jį, mažvaikį.
- Gerai, kad kartu pasidalinat nakties rūpesčius. Tada gal pavyksta kiek išsimiegoti? - Jie patraukė į magišką galerijos dalį. Aurį iškart patraukė pažiūrėti kas gero yra ant stalo. Į portretus jau prisižiopsojo. Alanas pasiūlė Oliveriui papiešti. Auris irgi norėjo kažką paveikti.
- Ir ką turėtų reikšti sprogstamieji? - Pasiteiravo jis Dafydd.
- Reikia pažiūrėti. - Jis paėmė teptuką. Paėmė buteliuką su tais dažais. Jie buvo žali. Įsipylė vandens, pamirkė teptuką ir ištėškė dažų ant popiriaus. Nieko nenutiko.
- Nesąmonė. Tai paprasti dažai. - Pasakė. Pamaišė juoas stipriau ir tada Iš buteliuko jie kliūstelėjo jam ant veido. Ir Auris Senkleris dabar stovėjo su žalia kauke.
- Po šimts... - Sumurmėjo. Žvilgtelėjęs į savo popieriaus lapą pamatė, kad jo ištėkšta dėmė išsiliejo per pusę lapo.
- Ir kam to reikia? - Jis ėmė bandyti nusivalyti dažus nuo veido. Išmėgino kelis burtažodžius, bet neveikė.

[Oliveris Llewellyn]

Klausimai kiek trikdė ir gąsdino. Oliveris nelabai suprato, kodėl daug vyresnis žmogus elgiasi taip draugiškai. Buvo labai drovu ir norėjosi pasislėpti už tėčio. Bet tai būtų labai nemandagu, ir mama sužinojusi labai nusiviltų. Teko sukaupti visą drąsą ir likti čia.
- Paprašysiu tėčio, kad išmokytų, - droviai atsakė į klausimą. - Bet baisu...
Taip, dabar jis pasirodys kaip visiškas bailys. Tai privertė nusiminti ir nuleisti galvą. Nenorėjo atrodyti kaip mažvaikis - šitas žmogus bendravo draugiškai ir maloniai. Jeigu jis ir toliau bus toks nuoboda, viskas gali labai greitai pasikeisti. Tuo labiau, kad ir apie mokyklą nedaug težinojo. Turbūt kažkada teks priremti mamą ir tėtį prie sienos.
- Aš nežinau koledžų, - liūdnai pratarė.
Laimei, netrukus visi nuėjo į magiškąją galerijos dalį, kur tikrai turėjo būti įdomiau.
- Noriu! - apsidžiaugė, kai Alanas pateikė pasiūlymą. Panašu, kad kol kas dar nenusibodo šitam žmogui. Tai labai džiugino, tad Oliveris nuskubėjo prie stalo ir paėmė pirmą dažų buteliuką. - O kaip jie gali keisti spalvą? - atsargiai paklausė įsidrąsinęs pažvelgti į Alaną.
Kaip tik tuo metu Aurį ištiko nelaimė. Ji, tiesa, prajuokino, tad Oliveris pradėjo kikenti. Prie nepažįstamų žmonių juoktis buvo sunku, bet tėčio draugas atrodė labai jau juokingai.
- Tau tinka, - sukaupęs visą drąsą sumurmėjo berniukas ir vėl atsisukęs į popierių atsargiai atidarė buteliuką, pilną lyg ir paprasčiausio mėlyno guašo.