0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Tamsus skersgatvis
« Atsakymas #15 Prieš mėnesį »
- Ak šitaip? Aš tave sukirtau per egzaminą? Aišku sukirtau. Nerašysiu tau didesnio balo Eion, jeigu jo nepasieksi. - Akys piktai žybtelėjo. Tai jis pabėgo, kad atkeršytų už egzaminus? Pyktis virte virė.
- Tu sergi. - Pareiškė. Eion balselis tikrai ne kaip skambėjo. Jam reikia arbatos ir į lovą miegoti. Galvojo. Spės vėliau siusti. Dabar reikėjo grįžti namo.
- Einam namo Eion. - Paprašė. Bet tada buvo tiesiog pribaigtas. Ak, tai jau dabar jūs?
- Kodėl aš čia? Aišku todėl, kad ieškojau tavęs ir pagaliau radau. Nes beprotiškai nerimavau ir taip toliau. Nes noriu, kad grįžtum namo. - Tas klausimas skaudino. Bet tai, kas nutiko toliau...
- Eion. - Tiesiog nustėro. Ėmė trauktis atgal. Pasijuto taip, lyg Eion būtų jam trenkęs ar panašiai.
- Ar tu... Tu tikrai galvoji? Tikrai manai? Kad man reikia mokėti? Dar vis šitaip manai? - Labai retai kas šitaip sugebėjo įskaudinti Senklerį. Visi balsai jam klykė, kad viskas yra dėl Eion patirtų traumų ir taip toliau. Bet nerimas, nuovargis darė savo ir šį sykį jis savo proto balso nenorėjo klausytis. Užsileido jausmams, skausmui, kurį sukėlė tas vaikino veiksmas. Norėjo tiesiog apsisukti ir eiti savais keliais.
- Tik norėjau, tik noriu suteikti tau namus, saugią vietą, kur galėtum gyventi, augti, kur galėtum jaustis saugesnis. Tik norėjau tau duoti kažką, ko niekada neturėjau pats. Man nereikia mokėti Eion. - Pratarė kažkaip tyliai, liūdnai.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 744
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Tamsus skersgatvis
« Atsakymas #16 Prieš mėnesį »
Akivaizdu, kad Auris jo nesuprato, bet Eion neketino daugiau nieko aiškinti. Kamavo smalsumas, verčiantis klausti, ar profesorius ištyrinėjo gautą laišką. Vis dėlto pavyko save sulaikyti to taip ir nepaklausus.
- Būčiau išlaikęs visus egzaminus, - tepasakė. Neabejojo, kad jeigu Auris nebūtų prisikabinęs dėl eliksyrų, viskas būtų buvę gerai. Norėjo pykti ir demonstruoti nepasitenkinimą. Bet rūpestis, kurį Auris ir vėl parodė, sutrikdė. Ranka, laikanti pinigus, šiek tiek virpėjo.
- Negalvoju. Aš tik maniau, kad supyksi ir išmesi iš namų, - vos girdimai prisipažino Eion. Taip, dabar labiausiai norėjo eiti su Auriu. Į vietą, jau tapusią namais. Tik ar profesorius neapsigalvos? Ar šis pabėgimas nebus visko pabloginęs? Vėl susidėjęs pinigus į kišenę klastuolis nedrąsiai pakėlė akis į Aurį. Į tėtį.
- Aš... Atsiprašau, - dar pridūrė ir vėl nudūrė žvilgsnį į žemę. Žengė arčiau to žmogaus, bet padaryti to, ko dabar norėjo labiausiai, nedrįso. Be galo troško apkabinti Aurį ir pajusti tą saugumą, kuri profesorius sugeba suteikti. Deja, atrodė, kad šį kartą prisidirbo iki pakaušio. Įskaudino ir supykdė. O kam? Kam jam to reikėjo? Dabar ir pats nebežinojo, bet viena aišku: jeigu Auris dar kartą pasakys, kad jis, Eion, gali eiti namo, taip ir padarys. Bet jeigu bus išmestas, eilinį kartą susilipdys gyvenimą iš naujo.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Tamsus skersgatvis
« Atsakymas #17 Prieš mėnesį »
- Aš nesu atsakingas už visų tavo egzaminų vertinimą. Tik už savo dalyko. - Negalėjo suprasti ką turėtų reikšti tie žodžiai. Jis juk nesurašė Eion visų pažymių.
Skausmas, liūdesys dėl to gesto įsikerojo kaip reikiant. Bet kažkaip privalėjo, turėjo peržengti per savo emocijas. Kas sakė, kad bus lengva? Pats žinojo pradėdamas eiti šiuo keliu. Pats žinojo.
Pasistengė galvoti apie tai kodėl pamilo, pamėgo šitą berniuką. Ne vien kaip sužeistą vaiką. Pasistengė galvoti apie viską, ką kažkada svarstė tada, dar mokslo metais jiems kalbantis prie laužavietės. Po Dano de Breino akibrokštų. Taip. Dar vis pyko ir kad ir kaip stengėsi mintyse vis regėjo tuos pinigus. Bet įveikė tą juos skiriantį atstumą ir jį apkabino. Eion buvo saugus, rado jį nesužeistą, kiek apsirgusį, bet tai juk ne pats blogiausias variantas. Dabar jie pareis namo ir Eion pasveiks. O kas bus paskui? Apie paskui kol kas nenorėjo galvoti.
- Nedaryk taip daugiau prašau. - Nežinojo ir pats ką turi omeny ar bėgimą iš namų ar kalbas apie užmokesčius. Kurį laiką tiesiog norėjo pastovėti ramiai, žinoti, kad nežinomybė, baimė kol kas gali atsitraukti. Kuriam laikui. Kad ir pačiam trumpiausiam.
Norėjo paklausti kaip Eion čia atsirado ir kodėl išvis čia atvyko. Norėjo paklausti kaip leido tas dvi savaites ar niekas jo neišgąsdino. Bet klausimus atidėjo kitam kartui. Pirma jie grįš namo ir Eion išgers eliksyro nuo peršalimo.
- Einam namo. - Pasakė pasitraukdamas nuo jo.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 744
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Tamsus skersgatvis
« Atsakymas #18 Prieš mėnesį »
Labiausiai norėjosi paklausti, ar Auris iš tiesų nesupranta, ar tik apsimeta. Akivaizdu: jeigu jis būtų galėjęs išgerti tą eliksyrą prieš egzaminus, būtų viską išlaikęs. Šalia stovintis žmogus tai sugadino, o dabar apsimeta nieko nepadaręs. Tai erzino ir vertė galvoti apie būdus ir vėl prašapti iš akių. Bet Eion to nepadarė. Iš viso nieko nei sakė, nei darė. Tik stovėjo vienoje vietoje ir bandė suprasti, kas bus toliau.
Auris jį apkabino. Tai tebebuvo veiksmas, keliantis per daug emocijų, bet vaikinukas nė nekrustelėjo. Į apkabinimą neatsakė, bet nei krūptelėjo, nei atsitraukė. Šis žmogus ir toliau matė jį kaip savo šeimos narį. Timotis... mintyse ištarė Eion. Negi jis tikrai galvojo palikti savo mažą broliuką?
- Aš atsiprašau, - ištarė, nors žodžiai turbūt buvo skirti būtent broliukui. Gal Timočiui jo trūko? Kaip reagavo, kai jis dingo? Klausimai kirbėjo galvoje, bet vaikinukas jų neuždavė. Tiesą sakant, bijojo. Tik nežinia ko - Aurio pykčio ar atsakymų į tuos klausimus.
Profesoriui jį paleidus ir ištarus lemtingus žodžius Eion neryžtingai pažvelgė į jį. Ar tikrai galima? O gal tai koks itin nevykęs pokštas? Vis dėlto taip neatrodė - Eion nuomone, jis tikrai išgąsdino ir galbūt įskaudino Aurį. Keista, kai kažkas taip reaguoja į jo veiksmus, tad vaikinukas nežinojo kaip reaguoti. Taigi dabar tik linktelėjo ir žengė arčiau to, kurį vadino tėčiu. Buvo pasiruošęs eiti su juo ir keliauti namo.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Tamsus skersgatvis
« Atsakymas #19 Prieš mėnesį »
Liūdesys, pyktis, nuoskaudos. Jie visi gyvavo čia pat. Ir tas didysis klausimas o kas gi bus dabar? Kaip jie gyvens?
- Dar noriu pasakyti tau, kad negalėjau Timočiui pasakyti, jog nežinau kur tu ar tu sveikas ar viskas tau gerai. Nesakiau jam kokia yra padėtis. Nežinau kas būtų buvę, jei būčiau jam pasakęs. Todėl papasakojau, kad tu stovykloje atostogauji. - Niekaip nebūtų galėjęs pasakyti mažyliui tokio dalyko. Kad Eion pabėgo iš namų. Net neįsivaizdavo kur tai būtų nunešę broliuką ir kiek jie būtų grįžę atgal. Jau ir taip ta prakeikta siena. Supykęs Timotis per Aurio parodytą pavyzdį trankė sieną kumščiu. Tai nebuvo gerai. O jei dar pasakytų, kad Eion pabėgo. Ne. Tiesiog būtų per daug.
Nešykle vėl pavertė tą patį daiktą, su kuriuo čia atvyko. Tai buvo senas Aurio megztinis.
- Imk. - Tarė ir jie pranyko iš tamsaus niūraus skersgatvio.