[Linėja Roberts]

Linėja išgirdo, kaip užsidarė durys. Tikriausiai berniukas nuėjo į tualetą. Todėl ji dar gali neatsigręžti. Atsisuks tada, kai Timotis ateidinės į virtuvę.
Šią akimirką vaikinas kalbėjo itin ramiai. Visa šita situacija tiesiog varė Linėją iš proto. Tos staigios jo nuotaikų kaitos. Kaip senais laikais. Tik kad šį kartą emocijos adresuotos į pačią Linėją, o ne į kokius nors kitus žmones.
Šiurpuliukai perbėgo per kūną, kai raudonplaukis dabar kreipėsi į ją vardu. Norėjosi atsisukti ir švelniai paklausti: ką, Auri? Bet tuo pačiu apėmė noras vietoj to skelti antausį, išrėkti visa, ką jai teko ištverti tą dieną ir po jos. Būk stipri. Vienuolika metų. Tai buvo prieš vienuolika metų. Tai praeitis, tvirtai pasakė sau mintyse.
Bet kai Auris prašneko su berniuku. Linėja turėjo įdėti daug pastangų, kad neištrykštų ašaros. Jis kalbėjo taip linksmai, taip nuotaikingai. Ar jis būtų taip kalbėjęs ir su jų vaikais? Jeigu jie nebūtų išsiskyrę, ar jie turėtų vaikų? Jausmams ne vieta. Ne čia, ne dabar. Tu privalai įsitikinti, kad berniukas neskriaudžiamas. Tai tavo užduotis, Linėja. Tu ne iš tų žmonių, kurie kuria scenarijus. Jūs išsiskyrėt. Ir viskas. Susiimk, kalbėjo su savimi galvoje.
Ir ji susiėmė. Vis tik nusprendė atsigręžti anksčiau nei Timotis išeis iš vonios kambario. Pavyko tai padaryti neutraliu veidu. Nenorėjo atrodyti baugi. Tad atsisėdo. Gal tada vaikui bus drąsiau ateiti. Dabar svarbiausias yra Aurio brolis, o ne Linėjos jausmai. Paėmė į rankas maišelį su dovanėle. Girdėjo, kad tualete buvo nuleistas vanduo. Bet Timotis nepasirodė. Įtarė, jog jis bijo išeiti iš patalpos. Todėl moteris nepaprastai žaismingai garsiai tarė:
- Labas, Timoti! Aš turiu tau dovanėlę! Ar nori pamatyti?

[Timotis Senkleris]

Didelis Auris kalbėjo su Timočiu. Jis pasakė, kad atėjo Linėja. Vaikučio antakiai susiraukė. Juk jie vakar matėsi su Nėja, o ne su Linėja.
Netrukus jis išgirdo ir Linėjos balsą. Ji sakė, kad turi dovanėlę. Tokiems dalykams Timotis nebuvo patiklus. Jau pasimokė gyvendamas su tėvais, kad staigmenėlė ir dovanėlė - tikrai ne visada geras dalykas. Aišku, tėvų balsai tuomet skambėdavo kitaip.
Dar kiek pastovėjęs už uždarų durų Timotis atsargiai išlindo iš vonios kambario. Jis lėtai nutipeno iki virtuvės. Linėja sėdėjo ant kėdės. Tad įžengti į vidų vaikas nedrįso. Nieko nesuprato. Tikrai atrodė, jog čia ta pati teta, kurią jie matė vakar. Be to, didelis brolis būtent tai ir sakė. Tačiau vardas kitoks.
- Ar čia Nėjos dvynė? - tyliai paklausė Aurio.
Žvilgsnis rodė, jog Timotis pasimetęs. Nežino, ką jam daryti, kur eiti. Ir visai nesvarbu, kad Auris prieš tai pasakė visą ryto planą.

[Auris Senkleris]

Jie dabar abu vaidino teatre. O gal tik jis? Gal Nėjai visai tas pats. Taip tau ir reikia, pats to prisiprašei. Niūriai sau pasakė.
- Dvynė? Ne, Tai jos vardo trumpinys. Kaip tavo Timotis ir Timis. O ji Linėja, Nėja. - Nusišypsojo jam.
- Ten turbūt yra kas nors įdomaus. Jei nori užeik į virtuvę. Tau visai nereikia Linėjos bijoti. Ji nieko blogo tau nepadarys. - Šį sykį kalbėjo ramiai, įtaigiai, drąsinamai.
- Bet jei nenori, tada gali pabūti kambaryje ir pažaisti. O mes baigsime kalbėtis. Tada pavalgysi ir važiuosim į Hogvartsą. - Na ne, kad ir kaip panelė tikrintoja norėtų brolio nevers žigiuoti į virtuvę. O apie ką jie kalbėsis, jeigu jis nepanorės užeiti? Na, ji greičiausiai išeis savais keliais. Bet gal jie dar galėtų pasikalbėti? Juk tiek dar norėjo pasakyti Linėjai. Bet kam to reikia? Gal man tiesiog gauti laiko atsuktuvą ir ištaisyti tą praeities klaidą? Mintis buvo viliojanti. Jis galėtų. Nesvarbu, kad prasukdamas dešimtmetį galimai pagadintų kaip nors laiką ir įvykius. Bet gal tada nereiktų viso šito išgyventi?

[Linėja Roberts]

Vaikutis nedrąsiai prisiartino prie virtuvės durų. Kilo klausimas, ar Auris kalbėjosi su Timočiu apie ją. Nėjos trumpinys skaudino, nes priminė senus laikus. Tačiau mergina negalėjo nieko apie tai sakyti. Nenorėjo gąsdinti ir taip sutrikusio berniuko.
Rudaplaukė tuo pačiu metu jautė ir glostomą, ir į šipulius daužomą savo širdį. Auris su vaiku šnekėjo taip teisingai, taip gražiai ir tai žadino emocijų sūkurį. Linėja nebežinojo, ar yra būtinybė bandyti iš vaiko išgauti kokios nors informacijos. Šią akimirką jis atrodė labiau nusigandęs ne Aurio, bet pačios Linėjos.
Tačiau vakar... Kodėl jis taip stipriai išsigando vakar? Po to, kai vyrui nepavyko kerai? Ar Auris yra bent kartą Timočiui sudavęs? Net jei būtų, pats to nepripažintų. O išsiaiškinti tai kalbantis su Timočiu - didelis ir ilgas darbas.
Dabar Timotis atrodė saugus. Aplinka buvo tinkama. Hogvartso aplinka taip pat puikia žinoma. Suaugę žmonės turi problemų. Auris prieš tai rūkė ir yra aiškiai neišsimiegojęs. Bet vaikas tikriausiai to net nepastebėjo. Arba jam įprasta jį tokį matyti, pagalvojo. Nors vakar Auris atrodė normaliai. Ir, bent jau kiek užuodė Linėja, nesmirdėjo rūkalais.
Vaikinas mokėjo vaidinti. Todėl buvo neramu, jog ir tai nebūtų vaidyba. Šitos gražios kalbos. Juk Linėjai Auris, oi, kaip gražiai šnekėjo. O tada netikėtai pasielgė taip, kaip mergina nebūtų galėjusi net įsivaizduoti. Tačiau Timotis neatrodė nustebęs dėl Aurio kalbų. Rodėsi, jog jį dabar labiausiai neramina atėjūnė.
Viskas buvo švaru, gražu. Vaiko veidas, rankos, pižamytė. Tik plaukai kiek susivėlę, bet jis juk ką tik atsikėlė. Linėja nusprendė šiek tiek pakalbinti vaiką. Nežinojo, šnekės jis ar ne. Kad ir kaip ten bebūtų, Roberts įteiks jam žaisliuką, pašnekins, o tada išeis. Ir, dėl šventos ramybės, nes moteriai vis tiek buvo siaubingai neramu dėl Timočio, ji pasidomės šio vaiko situacija kitais būdais. Jeigu Auris dirba burtų ir kerėjimo mokykloje, jeigu joje gyvena pats berniukas, gauti reikiamos informacijos - labai paprasta. Ne vieno kolegos vaikai lanko Hogvartsą. Dabar nebėra tikslo klausinėti, ar Timotis tikrai yra Aurio brolis. Šitie faktai bus pasiekiami rankomis.
Linėja atsitūpė virtuvėje, tačiau ne prie pat įėjimo, o kiek tolėliau, ir atkišo ranką su maišeliu. Kyštelėjo drakoniuko galvą.
- Drakoniukas tavęs laukia, - nusišypsojo moteris.

[Timotis Senkleris]

Anksčiau galimybės rinktis, kurias suteikdavo didelis brolis, Timotį labai trikdė. Jis jau nuo pat pradžių, nuo tada, kai vaikas su juo apsigyveno, leisdavo berniukui pasirinkti daug dalykų. Maistą, veiklą ir panašiai.
Timotis norėdavo, jog Auris tiesiog imtų ir pasakytų, ką berniukui daryti. Nes nežinodavo, kuris pasirinkimas patiks Auriui. Vaikas niekada nepagalvodavo apie tai, ko norėtų pats. Tai atrodė toks menkas, visiškai nesvarbus dalykas. Nes svarbiausia buvo nesunervuoti suaugusiųjų ir negauti į kailį.
Bet dabar viskas buvo truputėlį kitaip. Raudonplaukis pradėjo pagalvoti ir apie patį save. Apie tai, ko jis norėtų ir kas jam patinka. Aišku, jis nepriešgyniautų, jeigu gautų konkretų nurodymą. Tačiau dabar pasirinkimo laisvė taip nebegąsdino, kaip anksčiau. Tiesą pasakius, šią akimirką šešiametis jautėsi gerai žinodamas, jog, jeigu nori, jis gali eiti ne į virtuvę, o į kambarį. Tačiau Timotis iš tiesų norėjo ateiti į virtuvę. Nebuvo panašu, kad didelis Auris ir (Li)Nėja pyktųsi. Jų bendravimas nepriminė mamos ir tėčio.
Pamatytas gyvūnėlis maišelyje sudomino. Timotis lėtai ir kukliai, nuleidęs galvą, atsargiai neva slapčia žiūrėdamas tai į maišelį, tai į tetą, prie jos priėjo ir paėmė dovaną. Norėjo sušukti, šokinėti, džiūgauti, nes teta jam davė drakoniuką. Žalią drakoniuką! Bet negalėjo leisti sau rodyti daug emocijų, nes nežinojo, pyks už tai (Li)Nėja ar ne. Dabar ji atrodė gera, tačiau prieš tai koridoriuje kažko šaukė. O ir prie Aurio šiuo metu nesinorėjo šūkauti, ypač, kai vakar prie šitos tetos jis elgėsi labai keistai.
Darželyje Timotis įsižaisdavo su Melinda ir Dore. Ten pakrykštaudavo. Pradėjęs lankyti įstaigą jis ir prie Aurio atsipalaiduodavo daugiau. Labai nedūkdavo, bet dabar jau taip stipriai nebebijojo pasielgti žaismingiau, pasijuokti ar surikti, šiek tiek pabėgioti. Tai nenutikdavo dažnai, bet pasitaikydavo. Praeitą savaitę jie net lenktyniavo, tačiau tos lenktynės atrodė šiek tiek juokingai. Mat Timotis stengėsi nusileisti Auriui, o Auris - Timočiui.
- Man patinka žalia ir gyvūnėliai, - nedrąsiai pasakė vaikas (Li)Nėjai ir nusišypsojo. - Aš turiu triušį, - pridūrė.

[Auris Senkleris]

Auris norėjo, kad vakarykštis susitikimas būtų kitaip praėjęs. O šiandieninis tuo labiau. Jis staiga pamanė, kad tai galimai paskutinis kartas, kai ją mato ir ėmė perkūniškai gailėtis savo elgesio šią dieną.
Timotis kažkodėl pasirodė toks mielas ir juokingas kai tykino į virtuvę. Jam ten nuėjus Auris praėjo pro Linėję ir sustojo virtuvės gale prie lango.
- O kas ačiū pasakys? - Nusišypsojo berniukui. - Žalia jo mėgstamiausia spalva.
Jie gi dabar negali rietis ar ne? Gal prie Timočio jiems pavyktų bent kiek žmoniškai kalbėtis? Auris ėmė sukti galvą kokiu būdu galėtų išlošti trečią susitikimą su Linėja. Tik šį kartą elgtųsi ne kaip iš beprotnamio pasprukęs. Ką čia sugalvojus?
Timotis šį tą pasakė Linėjai,Auris nesikišo į jų pokalbį.
- Gal nori arbatos? - Paklausė jos. Nors beveik žinojo,kad atsakymas bus neigiamas. Ką galėtų sumanyti, kad jie susitiktų dar kartą? Kodėl šį kartą, kuris buvo gal dar netikėtinesnis už vakarykštį jis taip kvailai iššvaistė?
- Žinai, manau reikės padaryti kaip sakei. Turiu omeny Žabangus. - Auris buvo tikras, kad to miestelio pavadinimo Timotis neturėtų žinoti. Juolab, kad jų namas stovėjo už miesto prie miško.

[Linėja Roberts]

Linėja labai nudžiugo, nes Timotis atėjo į virtuvę ir paėmė dovanėlę. Atrodė toks kuklus, tačiau akivaizdžiai norėjo bendrauti. Užsiminė, kad turi triušį. Tai buvo labai geras ženklas, tokios kalbos iš vaiko lūpų. Jeigu šiuo metu rudaplaukė savanoriautų, tai su šiuo berniuku darbas, bent jau dabar taip atrodė, vyktų sklandžiai.
Pasidarė taip jauku. Šypsenos, kuriamas ryšys, žmogaus progresas - tai buvo dalykai, kurie glostė širdį Linėjai savanoriaujant. Dabar merginos veidą puošė nuoširdi šypsena. Kai ji žiūrėjo į Timotį.
- O man labai patinka mėlyna, - pasakė Linėja. - Triušį? Kokios jis spalvos? Koks jo vardas?
Moteris nustebo išgirdusi Aurio klausimą. Akimirką įsivaizdavo esanti pas kuriuos nors žmones, kuriems reikia pagalbos. Vidun skverbėsi prisiminimai. Vyro balsas sugrąžino į realybę.
- Ne, - atsakė dėl arbatos.
Linėja pagalvojo apie Kristoferį. Nuolatos jį tapatindavo su Auriu, nors jie buvo visiškai skirtingi. Ir kodėl ji nesugebėjo pasakyti „taip“?
Į tolimesnius vaikino žodžius nereagavo. Ar jis man meilinasi? Ar ponui emocijų bangos atslūgo, pasakė sau mintyse. Nutarė, kad tai Aurio reikalas. Ji davė patarimą. Norės - pasinaudos. Nenorės - ne.

[Timotis Senkleris]

- Ačiū, - susigėdęs tyliai padėkojo Timotis ir šiek tiek paraudo.
Drakoniukas buvo labai įdomus. Jį buvo smagu čiupinėti. Negalėjai suprasti, iš ko jis pagamintas. Ar medžiaginis, ar guminis, ar plastmasinis. Liečiant pojūtis vis būdavo skirtingas. Be to, drakoniukas šiek tiek blizgėjo. Ir ta žalia spalva, ji tai pašviesėdavo, tai patamsėdavo.
- Jisai yra baltas, - atsakė tetai dėl triušio. - Tau patiks, nes jo akys mėlynos. Mes jį pavadinome Baksiu.
Timotis retai ko nors prašydavo Aurio. Tačiau dabar labai norėjo parodyti Li(Nėjai) Baksį. Pažvelgė į didelį brolį tiesiog neregėtu žvilgsniu. Tokiu viltingu.
- Ar galiu jai parodyti Baksį? - paklausė neįprastai mielu tonu.
O paskui sukluso.
- Žabangai? Ūdrų Žabangai? Ten... - susičiaupė.
Jis negalėjo nieko sakyti apie tėvus. Tai Auriui nepatinka. Veidelyje pasirodė liūdesys.
- Ten gyvenau aš, - tarė jis tetai pabrėždamas paskutinį žodį taip, tarsi norėtų pasakyti, jog jis ten gyveno vienas. Ir kaltai žvilgtelėjo į didelį Aurį.

[Auris Senkleris]

Ji šypsojosi Timočiui. Dabar kol kas Aurio įsivaizdavimais tikrai į jį nežiūrėjo, todėl jis galėjo į Nėją žiūrėti. Kokia ji pasirodė miela kai taip bendravo su broliu. Ji taip bendrautų su jų vaikais, jie galėtų keltis ryte, kažką veikti. Jie galėtų... Oi kaip pasidarė liūdna, jei išvis galėjo dar liūdniau pasidaryti. Tą sykį, kai į Linėją žvelgė jo akys daug galėjo pasakyti. Daug daugiau, nei visas šitas siaubingas susitikimas. Mylėjo ją, nesvarbu, net jei praeitų tūkstantis metų jaustų tą patį.
Jis prisiminė tą dieną, tą prakeiktą dieną, kai nusprendė viską sunaikinti. Prisiminė tą vakarą, tas lemtingas minutes. Prisiminė, kad kai Linėja juos pamatė beveik iškart paliko tą suglumusią merginą. Kuria juk irgi pasinaudojo savo kvailiems tikslams.
Nieko nesakė dėl arbatos, visai nenustebo dėl atsakymo. Bet pasistengė nuo jos nusisukti. Timotis pasakojo apie triušį. O tada paprašė jį parodyti ir taip į jį pažvelgė, kaip dar greičiausiai niekada nebuvo žvelgęs. Tai kažkodėl visai išmušė jam žemę iš po kojų. Pajuto kaip myli šitą mažą taip netikėtai atsiradusį berniuką.
- Jei nori gali atnešti tu. O jei ne, tai sakyk ir aš jį atnešiu. - Triušis buvo narvelyje jų kambaryje. Mat Auris vakar jį paėmė iš mokyklos. Prieš psichologę jie trumpam užeidavo namo pasidėti daiktų. Taigi Senkleris paliko ten ir Timočio augintinį.
O tada teko gerokai nustebti. Ir ką dabar turėtų sakyti? Nejučia kažkaip klausiamai pažvelgė į merginą. O tada visgi vėl nusisuko į vaiką.
- Aš irgi ten gyvenau. Kažkada sakiau, kad ten apsilankysime prisimeni? Galbūt galėtume tai padaryti. - Galėjo meluoti, sakyti, kad tai ne tie žabangai. Bet visada stengėsi jam nemeluoti.

[Linėja Roberts]

- Baksis labai gražus vardas, - pasakė Linėja. - Norėčiau jį pamatyti.
Galbūt Auris galvojo, kad Timotis nežino, kas yra Ūdrų Žabangai. Tačiau berniukas žinojo. Akivaizdžiai stengėsi neužsiminti apie savo tėvus. Pasidarė smalsu, kaip reaguoja raudonplaukis, jei vaikas apie juos šneka.
Mergina pajuto, kad Auris į ją pažiūrėjo. Visai netyčia ji apdovanojo vyrą ne itin draugišku žvilgsniu, kuris bylojo, jog jis negalvoja, ką šneka. Juk dabar tikrai ne laikas kalbėtis apie Ūdrų Žabangus. Timotis ir taip pasimetęs dėl moters apsilankymo.
- O aš kurį laiką gyvenau Airijoje, - pasakė berniukui, norėjo, jog jo mintys nukryptų nuo Ūdrų Žabangų. - Tai kita šalis. Pasaulyje yra daug šalių, ar žinojai tai? - nusišypsojo.
Netrukus pagalvojo, jog visai nenori, kad šių namų šeimininkas žinotų apie tai, kur Linėja gyveno. Tačiau šaukštai jau buvo po pietų. Kita vertus, koks skirtumas? Tegul sau žino. Daugiau apie save ir savo gyvenimą Roberts nieko neketino pasakoti.

[Timotis Senkleris]

Didelis brolis pasakė, kad jie galėtų apsilankyti Ūdrų Žabanguose. Tai reiškė, jog jie keliaus namo. Pas tėvus. Berniuko veide pasirodė nuostaba. Jis tikrai nesitikėjo tokio dalyko. Na ir kas, kad Auris yra tai sakęs anksčiau. Bet dabar niekad apie tai nekalbėdavo.
(Li)Nėja - išties keista teta. Brolis prie jos tikrai elgėsi keistai. Berniukui atrodė, jog tai, kad jis ketina su Timočiu apsilankyti Ūdrų Žabanguose, susiję su (Li)Nėja. Galbūt vakar šita teta šešiamečiui ir nelabai patiko, galbūt jis nusigando šiandien girdėto šūkavimo, tačiau dabar ji atrodė labai gera. Davė drakoniuką, šypsojosi, norėjo pamatyti Baksį ir... ir padarė taip, kad didelis Auris užsinorėjo į Ūdrų Žabangus?
Timočio akyse pasirodė dėkingumo ašaros ir jis pažvelgė į tetą (Li)Nėją. Ji šiek tiek priminė Sakurą, buvo maloni. Sakura atrodė jaukesnė, nes jos plaukai šviesūs. Tačiau juk Timotis žinojo, kad iš tiesų plaukų spalva nieko nereiškia.
- Ačiū, - tyliai tyliai tarė (Li)Nėjai Timotis ir išdrįso ją trumpam apkabinti. - Žinojau, - atsakė į klausimą apie šalis. - Aš žinau Lododondą, dabar jame ir esame. Dar žinau Ūdrų Žabangus. Ir viskas. Nors ne. Dar yra Hogvartsas ir Kiaulės sodas, - kalbėjo.
O tada lėtai išėjo iš virtuvės, bet kai atsidūrė už kampo, kambarin nubėgo.
- Baksi! Baksi, eisime pas tetą (Li)Nėją, o paskui važiuosime pas mamą ir tėtį, - tarė augintiniui berniukas.
Baksis ne visada būdavo narvelyje. Hogvartse, jų miegamajame ir didelio brolio kabinete jis dažnai lakstydavo paleistas. O miegodavo šalia Timočio, bet savo minkštame guoliuke, kurį Timotis pasidėdavo į lovą. Tačiau vakar Baksis miegojo narvelyje tarp šieno, nes jie netyčia pamiršo jo guoliuką. Timotis bijojo su Baksiu miegoti be guoliuko, nenorėjo jo per miegus užgauti.
- Atsiprašau, kad tavęs neišėmiau anksčiau, - pasakė jis triušiukui. - Buvau išsigandęs, bet dabar nebebijau.
Raudonplaukis išbėgo iš kambario, tačiau toliau kelionę tęsė ramiais, lėtais žingsniais. Grįžo į virtuvę kartu su gyvūnėliu. Ištiesė Baksį tetai.

[Auris Senkleris]

O tai įklimpo. Kaip visada. Bet nei nemanė, kad vaikas žino miestelio pavadinimą. Iš kur? Gal girtas Amyras kada paminėjo. Greičiausiai taip ir buvo. Senkleris buvo apdovanotas piktu Nėjos žvilgsniu, bet nieko nesakė. O kam? Ir taip juk jai turi būt aišku, kad jeigu būtų žinojęs, kad Timotis žino miesto pavadinimą nebūtų apie tai užsiminęs. Nes nežinojo nei kada, nei kokiu būdu ten prisivers vykti. Bet dabar jau viskas, įkliuvo į tinklą ir negalėjo tiesiog pasakyti, kad ne, jie niekur nebevyks.
Airijoje. Ką ji ten veikė? Tas buvo baisiai įdomu ir norėjosi paklausti. Bet jis neklausė. Airija priminė Eion. Kaip gaila, kad ji niekada ten Eion nesutiko. Pagalvojo. Labai norėjosi papasakoti Nėjai apie Eion ir Erką ir viską aplamai, kas nutiko per tuos metus. Norėjosi paklausti ir kaip jai sekėsi. Norėjo paklausti kaip gyvena Linėjos mama ir tėvas. Juk tiek laiko su jais Senkleris praleido.
Timotis apkabino linėją ir tai aišku jam priminė viską, ką būtų galėjęs su ja sukurti. O ir sakyti nei nereikėjo, kad jis baisiai nustebo dėl brolio elgesio.
Vaikas išėjo triušio. Ir įsivyravo tyla. Tik jis atsiduso nes galvojo apie tai ką žadėjo Timočiui dėl to miestelio. Dėl to seno namo.
Greitai Timotis pasirodė su triušiu. Tas padaras dažniausiai  lakstė laisvas. Nei nereikėjo sakyti, kad ir priterždavo kartais ant žemės, bet juk kerais viso to Auris lengvai atsikratydavo. O jei jau Timotis laimingas, kad tas triušis laksto laisvas, tai Auris jo ir nekišo į narvą. Tik jam nepatiko, kad triušis miega ne narve, kai jie turi guolį. Mat Senkleris kartais bijodavo, kad tas padaras nepultų ko graužti. Namie tai galėjo būti laidai. Hogvartse irgi galėjo ko nusitverti.

[Linėja Roberts]

Berniuko akyse pasirodė ašaros, tačiau jis neatrodė liūdnas. Ar tai džiaugsmo ašaros? Linėja sutriko, kai vaikutis ją apkabino, bet, žinoma, atsakė tuo pačiu ir šypsojosi.
- Už ką tu man dėkoji? - tyliai paklausė. - Londonas, Ūdrų Žabangai ir Kiauliasodis yra miestai, - pasakė. - Londonas, Žabangai yra Anglijoje, o Kiauliasodis - Škotitoje. Hogvartsas irgi yra Škotitoje, bet tai nei šalis, nei miestas. Tai burtininkų mokykla. O Kiauliasodis yra vienintelis miestelis, kuris tik burtininkų. Visuose kituose yra žiobarų, - ramiai pasakojo.
Apie Jungtinę Karalystę nusprendė neužsiminti, nes manė, kad vaikui ir taip bus sudėtinga suprasti šią informaciją.
Linėja vis dar tupėjo ant grindų. Kai Timotis išėjo triušio, mergina ant jų atsisėdo ir patogiau įsitaisė. Į Aurį nežvilgtelėjo, nieko jam nesakė. Berniukas neužtruko ilgai, netrukus grįžo su gyvūnėliu. Linėja paėmė į rankas triušiuką.
- Labas, Baksi, - pasisveikino su juo. - Tavo augintinis labai mielas, - šypsojosi vaikui.
Iš tiesų triušelis buvo mielas. Baltas, švelnus pūkų kamuoliukas. Ir neatrodė, jog norėtų pabėgti, triušiai juk įprastai būna baikštūs.
- Jo akys tikrai nuostabios spalvos, - dar tarė.

[Timotis Senkleris]

- Už Ūdrų Žabangus, - vos girdimai atsakė Timotis tetai apie tai, dėl ko dėkoja.
Šešiametis įdėmiai klausėsi to, ką (Li)Nėja pasakojo apie miestus. Tačiau vis dėlto berniukas nelabai suprato, kuo skiriasi miestas ir šalis ir kur čia kas randasi. Henrikas irgi yra pasakojęs apie tai, kad Kiauliasodyje nėra žiobarų. O visur kitur magai privalo saugotis, jie negali išsiduoti, kad geba burti.
Nurijęs repliką, kad Timočiui tai neaktualu, mat vaikas vis tiek neturi burtų lazdelės, jis stebėjo, kaip teta paėmė Baksį. Raudonplaukiui atrodė, jog ji su gyvūnėliu elgiasi atsargiai ir tai jam patiko. Pats Timotis su Baksiu taip pat visada atsargiai elgdavosi.
- Tu jam patinki, - pasakė. - Ar tu susituoksi su dideliu Auriu, kaip jis vakar ir sakė? - paklausė.
Iš tiesų brolis sakė šiek tiek kitaip, bet dabar Timočiui atrodė būtent taip.

[Auris Senkleris]

Jie kalbėjosi, Linėja bandė paaiškinti vaikui apie miestus. Auris prie pasaulio dydžio dar niekada nebuvo priėjęs. Timotis atsinešė Triušį. O Auris vis dar galvojo apie nemalonų jį užklupusį reikalą. Kai staiga pagavo ką pasakė Timotis. Pats to negalėjo žinoti, bet išblyško. Kas dabar bus? Ką ji dabar pagalvos? Kad aš visai nesveikas? Nieko panašaus juk nesakė. Ar ji tikrai pagalvotų,kad vakar jis galėjo aiškinti ką panašaus?
- Nieko tokio nesakiau. - Tik pasakojau apie mus. Norėjo pridurti, bet kažkodėl neišdrįso to pasakyti, nes jau ir taip buvo blogai. Viskas tiesiog buvo siaubingai, siaubingai negerai.
O jeigu ji pamanys, kad man viskas taip juokinga, kad vakar prišnekėjau nežinia ko. Jei būtų galėjęs, išeitų ir niekada čia nebegrįžtų. Tik deja negalėjo. Negalėjo ir ant Timočio užsiusti.