[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kodėl viskas turėjo pasisukti šitaip? Auris paprašė pavalgydinti šitą vaiką, bet Erkai vis tiek kažkas netinka. Kodėl jis amžinai visiems neįtinka? Žinoma, ir pats neapsidžiaugė, kai sužinojo, kad teks gyventi su ta merga. Bet ji nekalta, kad profesorius Senkleris pasiūlė gyventi kartu. Lygiai taip pat ir jis pats nekaltas, kad gavo tokį patį pasiūlymą. Todėl mintyse pasiuntęs Erką į visas keturias puses bandė pamaitinti Timotį. Kai pagalvoji, ir šitas vaikas nekaltas dėl to, kad diena tokia sumauta. Kaip ir profesorius Senkleris.
Dabar Eion mažiausiai rūpėjo, kad šiandien jo gimtadienis. Taip, už knisių buvo dėkingas, bet daugiau nieko gero šiandien nenutiko. Jis bandė draugiškai elgtis su mažiumi, bet kažkas ir vėl negerai. O ir tas profesoriaus Senklerio bandymas juos sutaikyti... Na jau ne, jis su Erka gražiai tikrai nesielgs.
Pasirodė, kad Timotis nebenori valgyti. Matai? Jis nebenori, tai aš ir nebekišu piktai mintyse ištarė klastuolis Erkai, tačiau garsiai nieko nepasakė. Įsidėmėjo profesoriaus žodžius. Galima eiti į savo kambarį. Todėl Eion atsistojo, pasiėmė krepšį su naujuoju augintiniu ir paliko virtuvę. Užsidarė savo kambaryje ir susigūžęs lovoje pasislėpė po antklode. Gal bent dabar kiti paliks jį ramybėje?

[Auris Senkleris]

Diena super nenusisekė. Jis supratęs, kad timočiui gana paėmė lėkštę. Suvalgydins paskui. Eion išėjo į savo kambarį. Auris išėmė pyragą ir nutarė jį palikti atvėsti. Na ne, negalėjo ir nenorėjo versti Eion grįžti. Timotį irgi paliko ramybėje prie kompiuterio. Tegul sau pabando žiūrėti filmuką. Nusprendė vaiko nejudinti. Tik labai lėtai pasilenkė prie jo ir servetėle nuvalė lūpas. Juk valgė tuos virtinius su uogiene.
Šiaip buvo nelabai smagu, net labai nesmagu, kad diena, tokia svarbi Eion diena nuėjo šuniui ant uodegos. Bet turėjo suprasti, kad jie turi susigyventi kažkaip. O dar namie atsirado naujas žmogus.
Eion jis nutarė nejudinti. Gal užsuks vakare ar po kelių valandų. Paliks jam pyrago ir kakavos ar pieno. O gal pabandys su juo pasikalbėti. Taigi šitaip ir praėjo pirmasis Eion gimtadienis jo namuose. Liūdnai. Auris suprato, kad turės pasiryžti kažkaip pergyventi daug tokių dienų. Kad turės dar daugiau pasiskaityti kaip knygose patariama elgtis tokiu sudėtingu metu.

[Linėja Roberts]

Nors vakar Linėja ir nedaug vėlavo į susitikimą su Lukrecija ir viskas, kas lietė dekoracijas ir jų būklę, pasibaigė sėkmingai, vakaras rudaplaukei nebuvo džiaugsmingas. Visą jį mergina galvojo apie Aurį. Tiksliau daugiau - apie jo sūnų. Žinoma, ir taip aišku, kad jeigu Linėja būtų susitikusi vieną Aurį, be vaiko, ji vis tiek būtų apie jį galvojusi. Tačiau dabar jai labiau rūpėjo berniukas.
Lukrecija, pastebėjusi, kad draugei kažkas ne taip, ėmė jos klausinėti, kas atsitiko. Galiausiai moteris papasakojo apie netikėtą vakarykštį susitikimą. Nenorėjo per daug atvirauti apie paauglystės laikus, apie draugystę su Auriui ir, juolab, apie tai, kokia situacija susiklostė jo šeimoje. Tačiau šiek tiek užsiminė.
Linėja buvo geros širdies, jai iš tiesų rūpėjo tas vaikutis, tad ji, paskatinta Lukrecijos, priėmė sprendimą išsiaiškinti, ar Timočiui tikrai saugu gyventi šeimoje. Neprasta ragana ta Linėja, savais būdais šiandien, sekmadienio rytą, ji išsiaiškino Senklerio adresą nepalikdama jokių pėdsakų. Sužinojus adresą širdis suspurdėjo stipriau. Rajonas, kuriame jis gyveno, turi išties prastoką reputaciją.
Ir štai, apie pusę dešimtos ryto Linėja pabeldė į reikiamas duris. Kažkur giliai viduje pajuto jaudulį, nes ir vėl, kaip vakar, pamatys Aurį. Taip pat šmėstelėjo baimė. O jeigu jis vis tik bus apsvaigęs? Gal net agresyvus? Bet visas mintis moteris bandė nuvyti šalin. Neprotinga kurti būsimus scenarijus, daryti išankstines išvadas. Ji čia atėjo išsiaiškinti, kaip gyvena Timotis. Ar nieks jo neskriaudžia. O kokia yra situacija, pamatys netrukus.

[Auris Senkleris]

Nereikėjo nei sakyti, kad Auris tą naktį neužmigo. Kai berniukas užmigo, jis laiką leido virtuvėje. Daug rūkė ir į natų sąsiuvinį kažką kraigliojo. Jau senokai ką bekūrė, kažkada jie su Nėja užrašinėdavo natas jų dainoms, bet tas buvo seniai. Bet jam būtinai reikėjo išsilieti. Todėl kažką kurpė. Prisiminė, kaip tą meną tobulino su Nėjos mama arba su knygomis, juk senkleriai meno žmonės. Ir bibliotekoje buvo ne vieno kadaise gyvenusio kompozitoriaus priklausiusio jų giminei parašytų knygų apie muziką. Taigi Auris turėjo iš ko mokytis.
Dar jis suko ratus po virtuvę, arba kai kiek aprimo sutvarkė ją iš pagrindų, prieš tai užkerėjęs, kad Timočio nepažadintų garsai, kol tvarkėsi. Dar per tą pragarišką naktį sužaidė telefonu kelis mačus kažkokio šaudynių žaidimo, bet tai visai nepadėjo išsilieti. Žodžiu nerado kur dėtis.
Ryte atidarė langą, kad prasivėdintų. Jautėsi šlykščiai. Kadangi jau buvo beveik metęs rūkyti, tą darydavo tik išimtiniais atvejais. Tai buvo nelabai gera po didelio kiekio cigarečių. Ir nuo minčių, kad tuojau reikės grįžti į mokyklą ir elgtis kaip visada.
Senkleris pasidarė puodelį kavos, kuo stipresnės ir tas visai nepataisė jam ūpo tiesą pasakius. Tada ėmė daryti valgyti.
Kadangi jie čia po Timio psichologės atvyko trumpam, pernakvoti, tai kažin kokių atsargų neturėjo. Bet tam, kad išsilietų reikėjo ko sudėtingo. Ketino, kai Timotis pabus iškepti jam omleto. Bet kol nepabudo susirado miltus, cukrų, šokolado. Tada išrūko iš namų į parduotuvę. Ją neseniai atidarė ir ten nusipirkęs pieno ir dar visokių dalykų raudonplaukis greit grįžo.
Buvo dar tikrai ankstyvas rytas, o jis ėmėsi gaminti. Ruošė tešlą tortui. Nutarė iškepti griliažinį tortą, kad tik turėtų ko nusitverti. Taigi dabar tą ir darė. Darbas padėjo. Jis atskirinėjo baltymus nuo trynių ir darė visokius kitokius kruopščius dalykus. O galop po namus pasklido ne cigarečių dūmų, o kepamo biskvito aromatas. O tada tylą ir gaminannt išsikviestą ramybę pertraukė beldimas į duris ir jis nustebęs nuėjo pažiūrėti.
Niekada neatidarinėdavo durų nežinia kam. Vyras pažvelgė pro akute ir už jų pamatė Linėją. Širdis gal ir sustojo akimirkai, tikrai taip atrodė. Kaip ji čia atsirado? Jis smarkiai suspaudė durų rankeną. Tada atsitraukė nuo jų ir dar kumščiu durims pagrūmojo. Nei nesiruošė jų atidaryti. Ne, jau išsikepurnėjo iš vakarykštės nevilties ir dabar iš naujo savęs nedraskys. Ne.
Dabar pat dings iš namų. Buvo pasiryžęs kad ir oru išnykti, bet durų neatidaryti.
Nuėjo į kambarį. Lovelėje ramiai miegojo vaikas ir Auris jau pasilenkė jo žadinti, bet sustojo.
Sustabdė ramiai miegančio broliuko vaizdas. Ar jis tikrai ketina jį žadinti ir kažkur tempti? Juk tai kvaila. Stovėjo ir žiūrėjo į vaiką tol, kol nusiramino. Nesąmonė. Juk sakė jam, kad daugiau keistai nesielgs. Bet... Bet ji už durų. Iš kur? Kaip rado šį butą, jo prieglobstį?
Auris vėl grįžo prie durų. Juk turi išsiaiškinti kodėl ji čia. Juk turi. Nieko neturi, jis nieko neprivalo, neatidaryti juk paprasta. Ginčijosi su savimi. Labai giliai atsidusęs visgi atidarė jai duris.
- Labas Linėja. - Pratarė. Duris laikė vos praviras. Bet po sekundėlės atsipeikėjo ir jas normaliai atvėrė leisdamas jai užeiti.
- Labai netikėtas apsilankymas. Bet užeik.

[Linėja Roberts]

Ji girdėjo. Ji tikrai girdėjo ir jautė, kad kažkas priėjo prie durų. Tačiau jų neatidarė. Kaip dabar reikėtų pasielgti? Tiesiog nueiti savais keliais? Bet aš negaliu. Aš tiesiog negaliu. O jei prieš minutėlę berniukas buvo skriaudžiamas? Rudaplaukė ruošėsi dar kartą pabelsti. Dabar ketino tai padaryti kur kas reikliau ir grėsmingiau. Tačiau neprireikė. Auris pravėrė duris. Pasisveikino. Ir netrukus pakvietė užeiti.
Nosin plūstelėjo kvapai. Pirmiausia moteris pajuto kepamo pyrago kvapą, tačiau užuodė ir tai, jog neseniai čia būta rūkalų. Linėja nekentė rūkalų kvapo. Atpažindavo jį iš toli.
- Kepi cigarečių pyragą? - paklausė vyptelėdama.
Įžengė į vidų. Šiandien atrodė žymiai paprasčiau nei vakar. Į kuoduką susukti plaukai. Jokio makiažo. Paprasta palaidinė, džinsai ir sportbačiai.
Apsidairius akį patraukė paveikslas. Užrašas skelbė, kad jame pavaizduota Rodnė. Tačiau Rodnė Linėjos dėmesį prikaustė tik trumpam, nes netrukus ji pažvelgė į nuotraukas. Kai kuriose buvo ir Timotis. Tačiau nesimatė Timočio mamos. Nemažoje dalyje nuotraukų buvo mergina violetiniais plaukais. Per jauna, kad būtų Timočio mama. Ir taip pat per jauna, jog būtų Aurio mergina. Keliose nuotraukose, kur jie kartu, ji dar visai vaikas. Ir dar kai kur nufotografuotas berniukas, paaugliukas. Kas Auriui yra šie du jaunuoliai?
O tuomet Roberts pastebėjo ir kelias nuotraukas, kuriose užfiksuota ji pati. Jie ten buvo keturiese. Galvoje praūžė prisiminimai iš senų laikų, iš koncertų su pirmąja grupe.
- Ir tu drįsti čia laikyti nuotraukas, kuriose esu ir aš? - piktai paklausė ji.
Kai jie išsiskyrė, Linėja nutraukė visus ryšius su praeities pasauliu. Nenorėjo turėti nieko bendra su bet kuo, kas galėtų priminti Aurį. Nesvarbu, mintyse pasakė sau ji. Tu atėjai ne to. Tegul. Tu atėjai dėl berniuko.
- Kur Timotis? - uždavė dar vieną klausimą.
Rankose Roberts laikė nedidelį maišelį. Tai buvo dovanėlė Timočiui. Žalios spalvos žaislinis drakoniukas.
Tuomet įdėmiau pažvelgė į raudonplaukį. Jis atrodė pavargęs, tarsi nemiegojęs. Tačiau nebuvo panašu, jog būtų vartojęs alkoholio.
- Siaubingai atrodai, - pridūrė.

[Auris Senkleris]

- Kas kaltas, kad kai sumanau užsirūkyti imi ir atsirandi šičia. - Kodėl? Kodėl turėjo su ja kalbėti tokiu mačo tonu? Kodėl negalėjo su ja gražiai šnekėtis? Nors labai to norėjo. Bet tiesiog negalėjo sau leisti nors imk ir nušok nuo Hogvartso astronomijos bokšto.
- Kodėl tu čia? Ir dar norėčiau žinoti kaip radai šį butą? Nenorėčiau, kad čia atsibelstų kas nors, ko nelaukiu. - Galvoje turėjo Dolohovus. Jei Linėja jį rado taip lengvai, jie irgi galėtų. Jei kada sugalvotų suvesti senas sąskaitas.
Šiandien ji neatrodė tokia elegantiška ir daug labiau priminė senus laikus. Dėl to buvo tik sunkiau.
- Palik ramybėje mano nuotraukas. - Norėjo pasakyti ką kitą. Norėjo atsiprašyti, kad jas čia laiko, nes kartais nori prisiminti tuos laikus. Nes juos dievino, nes viską atiduotų, jei galėtų viskas būti kaip tada, kai jie keturiese bendravo. Ir kai jie su Nėja buvo komanda.
- Miega o ką? Tiesiog šiokiadieniais jam reikia anksti keltis į darželį, nes man reikia anksti pradėti darbą. Taigi savaitgaliais ilgokai pamiega. - Auris nenorėjo, kad jie su Nėja susidurtų. Juk vakar tiek visko Timočiui prikalbėjo. O jeigu jis papasakotų tai, ką Auris jam sakė apie Nėją? Arba tai kaip vakar kvailiojo jai išėjus su tuo gražuoliuku kvaila šypsena.
Nejučia jai vėl prabilus persibraukė savo susitaršiusius jau paaugti spėjusius plaukus. Kažkada jie kaip ir visų senklerių garbanojosi ir šiaušėsi. Kirpti trumpai pradėjo nuo tada, kai susidėjo su Dolohovais, mat trumpais plaukais atrodė grėsmingiau. O dabar jau kurį laiką leido jiems augti.
Neabejojo, kad po akimis nuo miego stygiaus yra ratiliukai. O be to jam miego seniai jau stigo, mat juk turėjo kalną reikalų mokykloje.
- Nemanau, kad mano išvaizdos čia atvarei aptarinėti. Jeigu nori, galim eit į virtuvę. Dar vis tiek čia pabūsiu, kol vaikas pabus ir pavalgys. Paskui išvažiuosim. Mes čia tik po jo psichologės pernakvojam. Arba per atostogas.

[Linėja Roberts]

Auris kalbėjo nemandagiai. Žinoma, ir ji pati nesielgė taktiškai. Vis dėlto atėjo į jo asmeninę erdvę. Nekviesta. Net nepranešusi. Kažkas viduje tiesiog šaukė, kad jis taip šneka dėl to, jog bando slėpti patį apėmusius jausmus. Bet praėjo vienuolika metų. Galbūt dabar viskas yra kitaip. Gal jis dėl kažkokios priežasties manęs nekenčia ir tiek, kalbėjosi su savimi mintyse stengdamasi nepasiduoti jausmams.
- Vaikams kenkia cigarečių dūmai, - šaltai pasakė. - Nesirūpink, atėjau tikrai ne dėl tavęs, - rėžė. - Tu manai, kad aš čia ką nors kviesiu? - nustebo rudaplaukė. - Niekas čia neatsibels. Ak, tavo nuotraukas? Tu neturi teisės lyg niekur nieko išsistatyti nuotraukų, kuriose esu aš! - sušuko.
Taip nebūna dažnai, tačiau dabar emocijos pirmavo. Linėja pajuto šiokį tokį šoką pamačiusi tas nuotraukas ant lentynos Aurio namuose. Tvardykis. Tu negali parodyti jam, jog tau skaudu, sudraudė save mintyse ir sugebėjo nepratrūkti.
- Man tai nepatinka, - dabar jau ramiai tarė.
Linėja išsitraukė burtų lazdelę. Žiūrėdama į nuotraukas, kuriose buvo pati, pašalino iš jų savo atvaizdus. Nuotraukos nebeatrodė gražiai. Jose akivaizdžiai kažko trūko.
- Parodyk, - tarė.
Ji turėjo omeny Timotį. Elgėsi stebėtinai įžūliai, bet tokia jau buvo Linėja. Vaiko gerovė šią akimirką pati svarbiausia. Tad ji nuėjo ne į virtuvę, tačiau į kambarį, kurio durys buvo vos vos praviros. Pataikė. Lovoje miegojo vakar matytas berniukas. Ji tyliai uždarė to kambario duris, tuomet nuėjo į virtuvę.
- Kada jis kelsis? - paklausė. - Jūs čia negyvenate? - kiek sutriko.
Virtuvė buvo stebėtinai švari. Apskritai, šie namai nebuvo panašūs į landynę, kaip kad bijojo Linėja. Tačiau jeigu jie čia negyvena, bus neįmanoma įvertinti sąlygų, kuriomis auga Timotis. O gal jis meluoja? Kurių galų imtis pyragų kepimo, jei vaikui atsikėlus jie išvažiuos?
- Įdomus pusryčių pasirinkimas, - leptelėjo. - Kiek laiko vaikas lankosi pas psichologę?
Pagalvojo, kad labai keistai atrodo čia atėjusi ir pradėjusi klausinėti apie Timotį. Juk namai tvarkingi, virtuvėje kvepia kepamas pyragas. O gal net tortas? Ant stalo stovėjo ingredientų, kurie, panašu, turėtų būti skirti kremui. Bet... Bet vakar aš mačiau. Berniukas buvo išsigandęs. Labai išsigandęs, šnekėjosi su savimi galvoje. Be to, rūkalų kvapas. Auris pavargęs, susitaršęs. Čia nėra gerai. Čia tikrai kažkas negerai.

[Auris Senkleris]

- Aš nerūkau prie Timočio ar kitų. O jei rūkau, tai esu vienas. Iš virtuvės dėl kerų į visą butą dūmai nepatenka. Nereikia čia manęs mokyt. - Absurdas, bet tai, ką ji dar pasakė jį taip įskaudino ir nuliūdino. Ne dėl tavęs... Skambėjo ir skambėjo mintyse. Bet kartu ir niršo ant savęs, kad taip kvailai reaguoja. Gana, šalin prakeiktus sentimentus. Aš nenoriu. Ne.No.Riu.
- Ne tu kviesi. O patikėk čia tikrai galėtų atsigrūsti manimi nepatenkinti žmonės. Sugebėjau per pastaruosius dešimt metų... - Ir nutilo. Ir kam jis dabar pradėjo jai aiškinti? Juokinga. Tai, ką ji padarė su nuotraukomis labai nepatiko ir vėlgi nuliūdino. Nors jis aišku ir pats nirštų, jei rastų pas Nėją savo nuotraukų, jei būtų Linėjos vietoje. Nieko nesakydamas pasiėmė sugadintas fotografijas nuo lentynos.
- Ką čia dabar sau leidi? Atėjai patikrinti? Kas tu vaikų teisės velniai rautų? - Pašoko piktumas. Ko ji tikisi? Raudonplaukiui nepatiko kaip Linėja tikrina Timotį.
Tada nusekė paskui. Savo namuose vardan dievo meilės. Bet tikrai taip buvo. Nusekė paskui virtuvėn, mat ji čia tvarkėsi kaip namie. Taigi kai ten atsidūrė stvėrė nuo stalo natų sąsiuvinį ir su nieko vertomis nuotraukomis išmetė į šiukšlių dėžę.
- Nežinau. Aš jo nežadinsiu. - Svarstė ko dabar galėtų nusitverti.
Ir kaip niekur nieko atsuko tamsiaplaukei nugarą ir ėmė gaminti šokoladinį biskvitą, nes orkaitėje kepė vanilinis. Taip lengviau. Žiūrėti į merginą negalėjo. Jam jau vėl vėrėsi bedugnė.
- Negyvename, nes mano darbas neleidžia to. - Nesiteikė paaiškint koks darbas.
- Kas tu socialinė darbuotoja? Regis aš tokios neturėjau. Kodėl turėčiau tau kažką aiškinti? - Keikė save visais žinomais žodžiais. Bet kodėl turėtų jai atsakinėti? Bet ir žinojo, kad tokiu elgesiu dabar tiesiog kasė dar didesnę duobę tarp jų. Nors kažin ar ji galėjo labiau plėstis.
Kiek laiko patylėjo. Virtuvė buvo tokia mažytė, jautė tą merginą sau už nugaros visu kūnu ir tiesiog kraustėsi tą sykį iš proto, taip norėjo sprukti iš tos ankštos vietos.
- Tortas net ne pusryčiams. Iškepsiu jam omleto. O pyragą gal pasiimsiu su savim. - Taip. Galės jo duoti ir Eion ir Erkai ir dvynukams ir dar kam nors.
- Vasara bus metai, kaip jis lankosi pas psichologę. O pas mane mažylis jau gyvena antrus metus. Rugpjūtį bus du. Bet praeitais kažkaip taip išėjo, kad nenuvedžiau jo ten, nors reikėjo. Bet kad viskas netikėtai nutiko. - Vėl ėmė pasakoti ir vėl nutilo. Negalima taip su ja kalbėti, kodėl turėtų su ja nemandagiai elgtis? Ji rūpinasi kaip visada ir viskas. Deja negalėjo tvirtai pasakyti, kad kitą minutę vėl neims įžūlauti.

[Linėja Roberts]

- Na, bet į koridorių tai pateko, - pasakė. - Iškart pajutau.
Vėliau Linėja kilstelėjo antakius. Vaikinas buvo bepradedąs pasakoti apie pastaruosius dešimt metų. Lyg niekur nieko. Laimei, susizgribo ir užsičiaupė. Raudonplaukio žodžius apie patikrą mergina ignoravo.
- Kam mėtai savo kūrybą? - ji ištraukė iš šiukšliadėžės sąsiuvinį ir įbruko jį vyrui į rankas. Neketino žiūrėti. - Eidama čia mačiau porą benamių, kurie kuitėsi konteineriuose. Ar tu nepagalvojai, kas bus, jeigu jie pamatys magiškas nuotraukas? Mąstyk, - ištraukė ir nuotraukas iš šiukšlių dėžės.
Vieno rėmelio stiklas įskilo. Linėja pradangino nuotraukas, įskilusį stiklą sutvarkė burtų pagalba, taip pat kerėdama nuvalė nešvarumus nuo rėmelių, mat jie išsiterliojo pabuvoję šiukšliadėžėje.
- Esi labai turtingas, kad mėtytum gerus daiktus? - paklausė. - Nereikia tų spektaklių. Gerai, aš palauksiu, kol Timotis atsikels, - tvirtai pasakė, padėjo maišelį su dovana ant kėdės.
Kol Auris gamino atsukęs rudaplaukei nugarą, ji žiūrėjo pro langą. Reikės išsiaiškinti, ką Auris dirba. Bet dabar Linėja neketino imti klausinėti. Nenorėjo pasirodyti smalsaujanti. Man tai rūpi tik dėl Timočio, pasakė ji sau mintyse. Nors jautė, kad rūpėjo ne tik dėl jo.
- Kodėl turėtum man kažką aiškinti? - vėl prabilo moteris. - Gal todėl, - dabar ji priėjo prie Aurio ir atgręžė jį į save, - kad aš matau, jog vaikas skriaustas.
Ji į Senklerį žiūrėjo griežtu žvilgsniu, bet jame matėsi ir rūpestis, ir skausmas. Akys klausė: kaip tu galėjai taip pasielgti? Kaip galėjai jį mušti? Ar tikrai jį mušei tu? Tačiau tą akimirką Roberts netarė nei žodžio. Stipriai laikė vyrui už riešo, paskui paleido ir grįžo prie lango.
- Kur vaikas gyveno iki tol? Kas jį skriaudė? Mama, patėvis, tu? O gal visi? Ar bendravai su sūnumi, kai jis gyveno ne su tavimi? Kur yra jo motina? Kiek Timočiui metų? - užbėrė Aurį klausimais apie vaiką.

[Auris Senkleris]

Matyt magija nebeveikia. Nusprendė.
- Tai tu paaiškinsi kaip mane radai? Man svarbu žinoti. Nelabai kas iš mūsų bendrų pažįstamų žino mano adresą. O jei mano saugos magija nustojo galioti, turiu žinoti. - Turėjo ją jau seniau tiesą pasakius atnaujinti.
- Man tas pats. - Pareiškė, nors šiaip nei nebuvo pagalvojęs apie benamius ir konteinerius. Tada visą turtą vėl išmetė į šiukšlių dėžę.
- Aha, esu labai turtingas jei ką. Mano giminėlė pasiturinti. - Gal jam tiesiog prasidanginti save kerais?
Dieve mano kodėl? Kodėl? Jis išprotės rimtai tuojau taip ir nutiks. Ji traukinėja daiktus iš šiukšlinės, o jis svaido juos atgal. Kaip viskas siaubinga. Ne taip Senkleris įsivaizdavo jų susitikimus. O darė tai kokį tūkstantį kartų. Bet kai vakar susitiko pasirodė, jog yra visai nestabilus. O ji taip toli nuo visų senų laikų. Ir tai irgi jį slėgė, kaip ir žinojimas, kad viską pats prarado. O juk ji tiek daug su juo ištvėrė. Nuo pat mažens kai pagalvoji. Jo pykčio priepuolius, jo girtą tėvą, jo nuotaikų kaitas. O jis viską ėmė ir išbraukė. Kai dabar pagalvoji nei neįsivaizdavo kodėl ji išvis su juo bendravo. Juk tai buvo taip sudėtinga.
- Kokio velnio tau reikia laukti? Nereikia prisigalvoti nesąmonių, jau vakar tau sakiau.Bent jau nesąmonių apie mano ir jo bendravimą. Aš jo neskriaudžiu taigi eik sau. - Tai, kas dėjosi paskui įvyko tik todėl, kad per pastaruosius porą metų, nuo Eion pabėgimo tiesą pasakius jautėsi labai pavargęs, kartais išsigandęs, kartais vienišas. O kai atsirado Timotis viskas dar labiau pasidarė sudėtinga. Taip, Auris pasišnekėdavo su Dafydd. Bet buvo pakankamai uždaras ir daugybę įvairių minčių laikė sau. Ir ne dėl to, kad tarkim nepasitikėjo Dafydd ar galbūt Juzefu. O tiesiog taip buvo pratęs. Taigi kai ji ėmėsi veiksmų jis pabandė smarkiai ištraukti ranką, bet nepavyko. Gal taip baisiai ir nenorėjo to padaryti.
- Atsirado matai teisybės ieškotoja. Skriaustas. Aišku skriaustas, jis mano brolis Linėja. Aišku tau? Brolis. Tėvas man jį numetė prieš porą metų. Paliko aludėje įsibaiminusį vaiką, sumuštą, išbadėjusį, bijantį net nusiprausti ar nusišypsoti. Tikrina jinai matai. Tikrintoja atsirado negaliu... - Pats nei nežinojo ko šitaip niršta, pats jeigu būtų jos vietoje darytų tą patį. Bet dabar mirtinai ėmė niršti.
- Jo mama narkomanė, dabar centre, pasirūpinau, kad ten patektų, nes ji jau mirinėja. O tėvas kažkur Koukvorte bastosi. O Timotis nori namo ar žinai? Nori pas juos grįžti o aš net nežinau ką man daryti, kaip jam paaiškinti dar, kad tai neįmanoma. Nes jo namai pirma, tušti ir apgriuvę. Tėvai psichiniai. Negaliu jo ten sugražinti ir nenoriu. Aš kartais išvis nebežinau ką daryti. O tu dar čia atsigrūdi tikrinti. Eik velniop su savo tikrinimais! - Baigęs šaukti ir svaidyti į ją žaibus žvilgsniais dar labiau savimi pasibaisėjo. Nežinojo kodėl ją apšaukė, nes juk visiškai aišku kodėl Linėja sugalvojo čia atvykti. Bent jau galėjo džiaugtis, kad tos tirados Timotis negalėjo išgirsti, virtuvė vis dar buvo užkerėtą garsą slopinančiais kerais. Blogiausia, kad ne viską dar jai išsakė, galėjo dar kalbėti ir kalbėti apie Timotį ir savo mintis dėl jo. Bet užtilo. Prisivertė nustoti ant jos šaukti. Nes neturėjo dėl ko ant jos pykti.

[Linėja Roberts]

- Nepaaiškinsiu, - tarė.
Nei neketino to daryti. Nenorėjo, jog Auris žinotų, kokių priemonių Linėja pasiryžo imtis norėdama jį surasti. Tiksliau ne jį, o jo sūnų.
Regis, Auris nebuvo labai patenkintas tuo, jog mergina ketina laukti, kol pabus vaikas. Tačiau apie išėjimą negalėjo būti nei kalbos. Ne, tikrai ne. Auris rūkė ir dar namuose, atrodė nemiegojęs. O berniukas - skriaustas. Iš kur jai žinoti, kad raudonplaukis sako tiesą?
- Brolis? - apstulbo Linėja.
Kažkas širdyje suspurdėjo. Bet Linėja vijo visas mintis šalin. Nesvarbu, sūnus, brolis. Svarbu tik tai, ar vaikas saugus.
Kai Auris pradėjo ant jos šaukti ir svaidytis piktais žvilgsniais, Linėja atsisėdo ant kėdės ir nusijuokė. Ne, kol ji neišsiaiškins, jog vaikas tikrai yra saugus, tol ji niekur iš čia neis, kad ir kaip vaikinas besielgtų.
- Negaliu būti tikra, kad sakai tiesą. Ar turi jo gimimo liudijimą? - paklausė. - Skriausti vaikai dažnai nori atgal pas tėvus, - ramiai pasakė. - Jie žino, kad kitais tėvai rūpinasi, juos myli. Ir jie nori tos šilumos. Būtent iš tėvų. Nepaisant to, kad niekada tos šilumos iš jų negaus. Jie jaučiasi atstumti, nepilnaverčiai. Jeigu mama priklausomybių centre, tuomet tau, burtininkui, bus nesunku pagauti akimirką, kuomet tėvas kažkur bastosi, o ne yra namuose. Gali nusivesti ten Timotį. Spėju, į vidų pateksi lengvai. Pasivaikščioti po namus. Leisti vaikui apsižiūrėti. Bei pajusti, kaip ten niūru iš šalta. Kartais padeda, o kartais ne. Jeigu nepadeda, o gal net pakenkia, prisiminimą galima ištrinti. Bet pabandyti verta. Dėl vaiko gerovės, - šnekėjo. - Tai kiek jam metų dabar? Iki kelių jis augo skriaudžiamas? Beje, ir pačiam būtų į naudą apsilankyti pas psichologą, jeigu nesilankai. Nes su nervais, matau, prastai. Jau seniai ant manęs nerėkė joks vyras, - vėl nusijuokė. - Bet prašom. Užsiauginau storą odą, - išdidžiai nusišypsojo ir sukryžiavo rankas.
Ji prisiminė, kaip paauglystės laikais suteikdavo Auriui palaikymą. Būdavo visokių situacijų. Kartais reikėdavo griežčiau jį pristabdyti, bet kartais paimti už rankos ir raminančiai kalbėti į ausį. Kol jo įsitempę pečiai atsipalaiduodavo, pasigirsdavo gilus atodūsis. Kol jis sušvelnėdavo ir prisiglausdavo prie Linėjos.
Šie prisiminimai buvo beprotiškai skaudūs. Dabar jis svetimas. Dabar Auris yra visiškai svetimas žmogus, užsidėjęs tą kaukę, kurią dėvėdavo prieš kitus, bet nusiimdavo prieš ją. Ar jai pavyktų tą kaukę nuimti? Galbūt. Bet ji tikrai to nedarys. Ji nesižemins. O ką gali žinoti, galbūt tai - jau nebe kaukė. Linėja pasikeitė. Galėjo pasikeisti ir Auris.
- Ar kita gyvenamoji vieta yra stabili? - paklausė. - Ar tenka keliauti?

[Auris Senkleris]

- Gerai. - Ramiai sutiko. Tiesą pasakius jei gyventų vienas jam visai nerūpėtų ras jį Dolohovai ar ne. Jei rastų ir gerai. Staiga pagalvojo. Gal būtų ir geriau, kad jie mane rastų. Bet dabar čia gyveno ne vienas, todėl paprasčiausiai atnaujins saugos kerus.
Juokėsi, ji nusikvatojo ir tai jį dar labiau įdūkino. Jai nusijuokus labai niūriai dėbtelėjo į merginą, taip greičiausiai gyvenime į Linėją nebuvo žiūrėjęs. Tada nuėjo į savo kambarį, kur miegojo Timotis ir atsinešęs savo kuprinę ant stalo padėjo brolio dokumentus.
- Prašau, tikrink. - Šaltai pasakė. Ir dabar tai nebuvo tas apsimestinis tonas.
Bet paskui, kai jau baigė ant jos šaukti apsiramino ir tiesiog ėmė klausytis ką ji sako.
- Eik tu? Niekada nebūčiau pamanęs, kad skriausti vaikai nori iš tėvų šilumos, kurios niekada negaus. Ką dar naujo papasakosi? - Ne, tiesiog jis niekada nesugebės su ja normaliai bendrauti.
- Tėvas nebegyvena Žabanguose aš gi tau sakau, jo ten nėra. O aš ten į tuos namus kojos nekelsiu. - Neišdrįs ten nueiti. Nors gal vertėtų. Staiga susivokė ką jai ką tik pasakė. Na ir velniop. Tegul sau galvoja kas patinka.
- Šešeri, beveik septyneri. Ten augo beveik iki penkerių, nes tėvas man jį atidavė rugpjūtį, o jo gimtadienis rugsėjį. - Ne, viskas. Jis elgsis kaip suaugęs sveiko proto žmogus.
- Nereikia man niekur. Tik šitas susitikimas... - Na jau ne. Jis tikrai nepradės aiškinti dalykų, kurie šiuo metu nesvarbūs.
- Aš nenoriu ant tavęs šaukti. Visai to nenoriu. - Storą odą. Iš kur ji turėjo tiek kantrybės tais metais, kai jie bendravo? Ji visada buvo labai stipri. Ir tai, kad čia atėjo tikrinti jo brolio tą įrodė. Aišku Auris žinojo apie ką ji kalba. Apie jo išdavystę. Bet o jeigu dar ką turi galvoje? Kodėl jai tas turi būti svarbu, jeigu jam svarbu? Gal kai jie išsiskyrė Linėja suprato koks vargas bendrauti su tokiu žmogumi kaip jis.
- Dirbu Hogvartse. Tai ten gyvename mokslo metų laiku. - Ėmė visiškai ramiai atsakinėti į jos klausimus.

[Linėja Roberts]

Auris apdovanojo Linėją dar nematytu žvilgsniu. Tas žvilgsnis buvo tolimas ir šaltas, kaip ir jo balsas.
Netrukus buvo pateikti berniuko dokumentai. Žinoma, mergina suprato, kad esant norui raudonplaukis galėjo juos užkerėti kambaryje. Pasigailėjo, kad nėjo iš paskos. Bet šį kartą bus linkusi patikėti. Be to, galės subtiliai paklausti Timočio, kai šis atsikels, kas jam toks yra Auris. Tėvas Amyras, o mama Laura, pasakė mintyse žvilgtelėjusi į dokumentą.
Tolimesnis Aurio bendravimas skaudino. Jis nebešaukė, tačiau jo žodžiai priminė patyčias. Linėja norėjo patarti, bet štai, kokį atsaką gavo. Viskas. Daugiau ji jam nieko nesakys. Nieko nepatars. Lai verčiasi taip, kaip nori. Ne Linėjos reikalas. Jai tik reikia išsiaiškinti, ar tikrai Senkleris neskriaudžia savo brolio. Ir viskas.
- Iš kur man žinoti, ką turi omeny sakydamas, jog jis bastosi Koukvorte? Neseku tavo tėvo, nežinau, grįžta jis į Žabangus ar ne, - šaltai tarė.
O netrukus ir vėl nusijuokė. Juokas nebuvo linksmas. Skambėjo taip, tarsi Linėja ką tik būtų papuolusi į absurdišką situaciją. Ką šitas susitikimas? Jis nenori ant manęs šaukti. Tikriausiai taip, kaip ir nenorėjo palikti surengdamas spektaklį, išduodamas, galvojo ji mintyse, tačiau garsiai nepasakė nei žodžio. Akimirką Roberts pajuto šiam žmogui neapykantą. Po žeidžiančių žodžių ji pagalvojo apie tą dieną. Mintyse pamatė tą vaizdą. Išdavystę. O blogiausia buvo tai, jog ir šiai dienai ji nesugebėjo Aurio iki galo paleisti. Gailiuosi, nepaprastai gailiuosi, jog su juo susidraugavau, tarė mintyse.
Hogvartse? Jis dirba Hogvartse? Aišku, jeigu jis dirba Hogvartse, mažesnė tikimybė, jog galėtų būti girtuoklis ir smurtautojas, vis dar šnekėjosi su savimi galvoje. Niekaip nesureagavo į Aurio žodžius. Labai nustebo, tačiau to neparodė. Neketino klausti, kaip jis ten atsidūrė. Kokio dalyko moko.
O gal jis grįžta čia savaitgaliais nusiimti kaukes? Knietėjo žvilgtelėti į spinteles. Pažiūrėti, ar nėra alkoholio butelių. Taip Linėja ir padarė. Atsistojo ir įžūliai ėmė varstyti dureles. Nieko įtartino nerado. Jeigu jis augina visapusiškai sužalotą brolį, jeigu profesoriauja Hogvartse, tai kodėl dabar šitaip elgiasi, kodėl taip atrodo? Yra nemandagus, dvelkia rūkalais, nėra pailsėjęs. Šmėstelėjo mintis, kad prie to gali būti prisidėjęs vakarykštis susitikimas. Bet negi jam dar taip rūpi? Ar galėtų rūpėti? Praėjo daugiau nei dešimtmetis. Ir dabar, kaip jis elgiasi dabar. Tarytum Linėja būtų kalta dėl visų pasaulio problemų.
Mergina vėl priėjo prie lango. Stovėjo ir žiūrėjo pro jį. Darėsi sudėtinga čia būti. Tiesą pasakius, norėjosi paprasčiausiai paverkti, bet dabar ji turėjo likti stipria. Greičiau Timotis atsikeltų, pamanė. Ir vos tik apie tai pagalvojo, išgirdo, kaip per koridorių kažkas prabėgo.

[Timotis Senkleris]

Timotis pabudo nuo beldimo į duris. Tai buvo labai neįprasta. Jis atsisėdo lovoje ir klausėsi. Balsą pažino. Šis buvo Nėjos, tos tetos, dėl kurios didelis Auris keistai elgėsi. Jie kalbėjosi ne itin draugiškai. Nėja net suriko. Kažką apie nuotraukas. Ir Timotis to išsigando. Jis greit atsigulė ant pilvuko ir gulėjo nekrutėdamas. O tada išgirdo žingsnius, artėjančius kambario link. Užsimerkė ir apsimetė miegąs.
Jautė, kad kažkas įkišo nosį į kambarį. Paskui uždarė duris. Berniukas ir vėl atsisėdo. Kodėl Nėja klausinėjo apie Timotį? Ar ji nori pasiimti jį pas save? Geriau jau Auris nei Nėja. Nebent Nėja atiduotų Timotį mamai ir tėčiui.
Šešiametis įtempė ausis, tačiau nieko nesigirdėjo. Išdrįso išlipti iš lovos ir atsargiai praverti duris. Ar Auris su Nėja išėjo? Vaikas tylutėliai išslinko iš kambario ir patraukė virtuvės link. Sekundėlei kyštelėjęs galvą pamatė nusisukusį didelį brolį, kuris kažką gamino. Kvepėjo skaniai. Ir nusisukusią Nėją. Ji žiūrėjo pro langą. Vaikas šiek tiek pastovėjo pasislėpęs, nes norėjo išgirsti, ką jie kalbasi. Tačiau jie nekalbėjo nieko.
Visa šita situacija Timočiui nepatiko. Jis grįžo į lovą. O paskui išgirdo žingsnius, tad vėl apsimetė miegančiu, stengėsi net nekvėpuoti. Nežinojo, kas buvo įėjęs į kambarį, ką darė. Tik girdėjo kažką krebždant. Kai suprato vėl esąs vienas, atsisėdo besidaužančia širdute.
Bet sėdėti darėsi sudėtinga. Kaip ir gulėti ar bet ką daryti, nes Timotis labai norėjo į tualetą. Bandė kentėti, tačiau suprato, jog arba reikia bėgti tualetan, arba pridarys į lovą. Jis nežinojo, kaip viskas dabar bus. Ar suaugę pyks. Buvo labai baisu. Kai mama ir tėtis pykdavosi, Timočiui geriau būdavo nesimaišyti po kojomis. Tačiau vaikas tiesiog nebegalėjo kentėti. Prabėgo koridorių, šmurkštelėjo į tualetą, atliko reikalus. Tačiau paskui bijojo išeiti, todėl tiesiog stovėjo už vonios kambario durų.

[Auris Senkleris]

Auris nieko nebegamino. Stovėjo paskendęs niūriausiose savo mintyse.
- Taip, tu išties negali to žinoti. - Kadangi jau spėjo išsikvėpti, tai dabar jau kalbėjosi su ja ramiai.
Linėja ėmė rekvizuoti jo spinteles. Na, kažin ko ten neras. Nebent ilgai negendančių dalykų. Bet šiaip, kol gyveno mokykloje spintelėse liko indai.
- Linėja, - Kažkaip liūdnai pabandė prašnekti. Reikia, kol dar turi bent lašą sveiko proto jos atsiprašyti bent už šiandieną. Bet tada tikrai išgirdo žingsnelius koridoriuje. Jis nuėmė garsą slopinančius kerus. Ir išėjo iš virtuvės.
- O, labas rytas. - Nusišypsojo jam. Dabar čia jau buvo scena, kurioje vaidino linksmąjį Aurį Senklerį.
- Kaip miegojai? - Paklausė berniuko. - Mes turim svečių. Atėjo Linėja, kur vakar matėmės. Ateisi pas mus į virtuvę? Padarysiu tau kakavos ir papusryčiausim. O paskui važiuosim į mokyklą.