[Erka Forrm]

  Erka kažkiek klausėsi, kažkiek ne, bet labiau buvo panirusi savo mintyse. Nebuvo tikra, apie ką mąsto, tačiau vienas buvo aišku - kad ir kaip stengsis, patikėti, kad ji protinga, neįmanoma, tad kam išvis stengtis? Bet, kad ir kaip ji nenorėjo to pripažinti, šis vyras pasakė visai protingus dalykus, tad gal vis dėlto reikėtų paklausyti?..
  Kažkur virš galvos praskrido varnas. Mergina nebuvo tikra, ką tai reiškia, tačiau šie juodaodžiai (gal juodaplunksniai?) ją persekiodavo dažnai. Vos ji pagalvodavo kažką negero, dažniausiai apie tai, kad nėra prasmės gyventi, atskrisdavo šie.
- Kokia prasmė gyventi? - staigiai atsisuko ir paklausė, nors beveik visą laiką žiūrėjo kažkur kitur, kažkur aukštyn. Kas žino, gal ji tikėjosi pamatyti Viešpatį, gal jis pats, teisingiau nei dvasininkas atsakys į jos klausimus, tačiau, jei tai ir buvo jos noras, danguje tematė vien debesis.

[Vegard Saeterhaug]

Virš galvos skraidė juodvarniai. Aplink klykavo vaikai, aplink vaikštinėjo senyvo amžiaus poros ir paauglių būriai. Girdėjosi miesto gyvenimas, į pagalbą skubančių tarnybų sirenos, mašinų variklių burzgimas. Tolyje girdėjosi skardus bažnyčios varpų skambėjimas, kurie tarsi buvo priminimas apie tarnystę ir kodėl Vegard šiandien sėdi ant suoliuko ir dėsto tikėjimo tiesas, o ne valkatauja Londono gatvėmis, kunigystė jaunam, paprastam vyrui gali atrodyti nereikšminga, lygiai taip pat atrodė ir Vegard kuris šiandien apsivilkęs sutaną. Tokias filosofines mintis greitai išbaidė šalia sėdinčios moters klausimas suglumino dar nepatyrusį dvasininką.
- Kaip katalikų dvasininkas privalau į šį klausimą atsakyti iš tikėjimo pusės. Krikščionio gyvenimo tikslas skleisti Evangeliją, paisyti Dievo įstatymų ir mylėti save, artimą ir priešą. Pagrindinė tikėjimo dogma vis dėl to yra meilė. Kaip paprastas žmogus, galiu atsakyti, kad gyvenimo prasmė yra būti laimingu, užpildyti tamsią masę savyje ir tiesiog gyventi pamirštant savo egzistenciją. Koncentruotis tik į teigiamus dalykus ir mesti šalin pesimizmą, tiesa, visuomet vaivorykštės spalvomis gyvenimas nuspalvintas nebūna ir tenka labai gerai paplušėti, kad vėl būtum laimingas. Turėčiau skatinti tave atsiversti ir sekti krikščionybe, bet iš asmeninės patirties galiu pasakyti - daryk tai, kas tau suteikia džiaugsmą.

[Erka Forrm]

  Ar Erka buvo atsidavusi katalikė? Ne. Ar į ką nors šiaip tikėjo? Ne. Tai kodėl ji kalbasi čia? Na, tai buvo geras klausimas, į kurį gauti atsakymą norėjo ir pati violetinplaukė.
  Atsakymas suglumino. Kaip galima gyventi dėl laimingų akimirkų, kai tokių tavo gyvenime nėra? Kad jos gyvenime nėra Evangelijos, tas jau buvo aišku, tačiau pastaruoju metu Erkai atrodė, kad jos gyvenime nėra ir džiaugsmo. Dabar jai atrodė, kad tai, ką ji laikė džiaugsmo akimirkomis tebuvo iliuzijos, kitaip tariant, ne tokios blogos blogio akimirkos.
- O ką daryti, jei jų tavo gyvenime nėra?.. - atsiduso, bet dabar jau kalbėjo labiau su savimi, o ne su dvasininku. - Ir kaip gyventi?.. Ir ar išvis gyventi?.. - tiesa, tai pasigirdo garsiau nei Erka būtų norėjusi, tačiau buvo taip paskendusi savose mintyse, kad to jau nebesuprato.

[Vegard Saeterhaug]

Parkas - stiprius sentimentus sukelti galinti vieta. Bevystant pokalbį Vegard užklupdavo įvairūs prisiminimai, dažniausiai iš seminarijos gyvenimo. Kas galėjo pagalvoti, kad problematiškas, egoistiškas ir savimyla Vegard pasuks kunigystės keliu ir taps empatiška asmenybe? Tikriausiai niekas. Dvasininkas dažnai prisimindavo ankstesnius laikus, Hogvartsą ir magiją, kurios pasiryžo išsižadėti ir niekada nepasukti tuo keliu dar kartą. Kunigo sutana tiko labiau nei burtininko kostiumas, o krapyla tenkino labiau nei burtų lazdelė. Būna gyvenime išimčių.
- Visada reikia bandyti įžvelgti kažką gero ir nepasiduoti pesimizmui. Esu dvasininkas, bet galiu patikinti, mano gyvenime buvo tamsių momentų, tuo metu bandžiau ieškoti prieglobsčio visur, tačiau galiausiai visi keliai mane atvedė į Bažnyčią. Galbūt pabandykime pasimelsti arba paskaityti Šv. Raštą? - apsimetęs, kad praleido pro ausis merginos suicidinį klausimą, tesė pokalbį ir visomis jėgomis bandė ją pritraukti prie tikėjimo.

[Erka Forrm]

  Erka susiraukė. Nemanė, kad jos suvokimai atves ją į bažnyčią. Taip, tai buvo akivaizdu, juk ji susitiko su dvasininku, tačiau tai vis tiek skambėjo kaip didžiausia beprotybė pasaulyje. Net iš nepažįstamo žmogaus lūpų.
  Galiausiai mergina pasidavė galvoti apie savo gyvenimą ir tiesiog įsispoksojo į ežerą, nieko gero nežadantį ežerą. Ir vėl apėmė kartais užplaukusi mintis, kaip ji norėtų nusižudyti, nors to priežasčių tiksliai nesuprato. Nors Erkai jos gyvenimas atrodė visai neblogas, turėjo kelis mylimus žmones, kažkaip pastaruoju metu jautėsi baisiai liūdna, rodės, jos kelio pasaulyje tiesiog nebuvo.
- Ir kas ten tokio parašyto, kaip man tai padės atrasti gyvenimo kelią? - atsiduso. Kažkaip šis pokalbis jau ėmė įkyrėti. Bet tuo pačiu ir padėjo. Erka jautė, kad tai naudinga, bet tuo pačiu ir beprasmiška, kvaila.

[Vegard Saeterhaug]

Jauno kunigo mintis okupavo įvairūs vaizdiniai iš praeities, tiesa, nelabai malonūs, tai tarsi buvo druska ant žaizdų, kurias paliko įvairūs veiksmai praeityje. Ak! Koks nuostabus buvo pasirinkimas sekti kunigystės keliu. Vegard toliau mąstė kaip galįs padėti merginai, sėdinčiai šalia, kuriai ryškiai reikia pagalbos ir paramos. Viešpats pašaukia savaip, ši mergina šiandien čia ne veltui. Rankose gniaužydamas rožinį ir tvirtai laikydamas Bibliją, Saeterhaug mąstė, kokia mintis iš rašto tiktų būtent šiam pokalbiui?
- Supranti, Dievo reikia ieškoti kiekviename įkvėpime, kiekviename savo atodusyje ir kiekvienoje savo mintyje. Jis yra visur, jis pasirengęs tau padėti. Aš esu tik tarpininkas, kuris gali tave pas jį nuvesti. Pradėjęs seminariją aš labai daug analizavau Psalmyną, tai labai nuostabi knyga Šventajame rašte. Siūlau tau padarytį tą patį. Imk Bibliją, - pamoralizavęs, jaunas kunigas atvertė Psalmyną ir į rankas merginai įbruko nuostabų įrankį, galintį padėti suartėti su Kūrėju.

[Erka Forrm]

  Gerai, Erka netikėjo, kad jai šis pokalbis ar dar kas nors gyvenime gali padėti, tačiau labai norėjo tuo patikėti. Šis vaikinas (gal jau ir vyras, Erka nemokėjo skirstyt žmonių pagal amžių, dažnai prašaudavo) atrodė... Jis atrodė tikrai geras, malonus. Toks, kuris tikrai suprastų ir tikrai padėtų! Bet ar Dievas tikrai bus pakankamai gailestingas, kad nuspręs padėti Erkai išpręsti problemą, kurios ji net nežino? Juk jai... Jai tiesiog liūdna!
- Jei aš turėčiau nors menkiausią suvokimą, kas tas Psalmynas, gal ir pradėčiau jį tyrinėti, - gūžtelėjo pečiais. Kodėl prie šio vyro taip laisvai jautėsi? Tai buvo keista. - Ką daryti, jei man tiesiog liūdna? - paklausė net liūdniau, nei tikėjosi iš savęs. Kodėl pasaulis staiga ėmė ir prarado spalvas? Ar Erka ką nors supykdė? Tačiau ką, Dievą ar spalvas?!