[Arwen Evenstar]

Artėjo mokslo metų pabaiga. Vieną iš paskutinių vėlyvo pavasario pamokų profesorė Arwen Evenstar nusprendė surengti neįprastoje vietoje. Todėl kiekvieno koledžo bendrajame kambaryje, skelbimų lentoje, atsirado po raštelį, kviečiantį prieš pamoką rinktis ežero pakrantėje.
Oras buvo puikus, saulė švietė ir jos spinduliai džiugino kiekvieną, tokią nuostabią dieną palikusį pilį ir išlindusį į lauką. Arwen prie ežero atėjo gerokai anksčiau, nei turėjo prasidėti pamoka, tad dar spėjo nusimetusi plono šilko suknelę išsimaudyti gaiviame ežero vandenyje. Jau spėjęs nuo saulės sušilti vanduo maloniai vėsino odą ir ramino jos kūną. Tokie šiltojo metų laiko malonumai buvo viena iš priežasčių, kodėl burtininkė mėgo šį sezoną.
Pastebėjusi, kad jau pradeda rinktis mokiniai, Arwen išlipo iš vandens, išsibūrusi šiltą oro srovę nudžiovino nuo kūno vandens lašus. Nors vandenį ji labai mėgo, bet negalėjo pakęst rengtis drabužių ant šlapio kūno. Suknelei apsivilkti jai magijos neprireikė, tad apsirengusi pasikėlė plaukus, kad vanduo nelašėtų ant nugaros (šito taip pat nemėgo), ir liko basomis.
- Nuostabus oras maudynėms, - nusišypsojusi pasakė pirmiesiems atėjusiems mokiniams.
Sulaukusi likusių moksleivių, Arwen pradėjo pamoką.
- Šiandien mokysimės apie vandenyje augančius augalus - plačiažiedes plaumuones. Kadangi jas auginame patys pilies teritorijoje, galėsite susipažinti su jomis jų natūralioje aplinkoje. Plačiažiedės plaumuonės auga stovinčiame ir lėtai tekančiame vandenyje, dėl to mūsų ežeras yra joms tinkama terpė augti ir vešėti, - pradėjo pasakoti pamokos temą profesorė. - Patogiausia plaumuones pasiekti įbridus į vandenį, bet jei yra tokių, kurie paniškai bijo vandens ar dėl kokios nors kitos priežasties nenorėtų sušlapti, už keleto metrų į kairę pusę nuo vietos, kurioje dabar esame, yra nedidukas lieptelis. Ant jo yra vietos tik vienam žmogui, o ir pačių augalų neperdaugiausiai galima nuo jo pasiekti. Tad jei rimtos priežasties nėra, dėl kurios negalėtumėte įlipti į vandenį, patogiausia bus tą ir padaryti. Pagrindinė šių augalų paskirtis - suvaldyti kenkėjiškus mikroorganizmus, gyvenančius ežere. Tą plaumuonės daro naudodamos nedidelius čiuptuvėlius, esančius ant jų stiebo. Verta paminėti, kad 98% augalo yra po vandeniu ir tik jos skaisčiai violetinės spalvos žiedas iškilęs į paviršių. Žiedo centre yra nedideli balkšvi rutuliukai, kurių kiekis priklauso nuo to, ar daug mikroorganizmų augalas surijo. Nesuvalgęs nei vieno mikroorganizmo, kas retai pasitaiko, augalas neturės rutuliukų. Šiek tiek pavalgęs - turės maždaug 3-5 rutuliukus. Na, o gerokai įmitęs augalas gali turėti ir daugiau nei 20-30 rutuliukų. Šie rutuliukai permatomi, jų viduje yra skaisčiai balkšvas skystis, kuris ir suteikia jiems spalvą. Būtent šios plaumuonių sultys labiausiai domina burtininkus, nes naudojamas keliuose gydomuosiuose eliksyruose.
Kaip visada, Arwen palaukė, kol stropiausieji mokiniai baigs konspektuotis jos pasakytą informaciją, ir tęsė toliau:
- Šiandien jūsų užduotis bus į šiuos indus, - nukreipusi lazdelę į ežero pusę, profesorė išbūrė keletą eilių gilių, molinių dubenėlių, - nuo plačiažiedės plaumuonės žiedo surinkti rutuliukus. Šie turi likti sveiki, nes skystį iš jų galima išleisti tik prieš dedant į eliksyrą. Kitaip jų sultys nebus veiksmingos. Namų darbams užduosiu parašyti 3 pergamento ritinėlius apie plačiažiedžių plaumuonių išvaizdą ir magiškąsias savybes, tad jei darbuositės sparčiai ir liks pamokos laiko, galėsite jį skirti namų darbų užduoties darymui. Arba pasimėgauti šiltu oru ir nusimaudyti.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, augalas atrodo maždaug šitaip. Skirtumas tik tas, kad po vandeniu yra ne žiedai, o čiuptuvėliai, valgantys kenkėjiškus mikroorganizmus. Ir žiedo viduje yra (arba ne) permatomi rutuliukai su balkšvu skysčiu. Jūsų personažai turi įlipti į vandenį, nueiti giliau, maždaug tiek, kad keliai būtų apsemti (aišku priklauso nuo personažo ūgio). Žiūrint iš ežero pusės, pirmiausia kairėje pusėje matosi meldai ir plaumuonių nesimato. Jos pasimato tik apėjus meldus iš kitos pusės. Jei personažas nenori sušlapti, augalus gali pasiekti nuo lieptelio. Šis yra kairėje pusėje, apsuptas meldų. Ant lieptelio telpa tik vienas žmogus, o augalų nuo jo pasiekiami vos keli. Tad didesniam kiekiui mokinių, nusprendusių nelipti į vandenį, tektų laukti savo eilės ir augalų gali nebeužtekti. Radus augalus, reikia į pakrantėje padėtus dubenėlius surinkti rutuliukus ir juos parnešti į krantą. Rutuliukų kiekis skiriasi, daugiau informacijos apie juos - aukščiau poste. Jie personažams liks laiko, gali pradėti atlikti ND (rašyti rašinį apie augalus) arba maudytis.
Bent 2 postai po 1200 simbolių arba 3 postai po 600 simbolių.
Pamoka iki lapkričio 8 d.

[Sakura Levins]

- Vega, profesorė maudėsi ežere! - džiaugsmingai iš nuostabos sušuko Sakura.
Ji buvo išties geros nuotaikos. Esant tokiems puikiems orams, galint lepintis saulute ir šiltu ežero vandeniu (nors daugeliui jis atrodė šaltas) prisiminimai apie įvykį apleistame pastate vis labiau blėso, nors mergina ir suprato, kad galutinai neišblės niekada. Tačiau gyventi jau buvo daug paprasčiau nei žiemą.
- Profesore, jūs basomis! - sušuko šviesiaplaukė. - Aš irgi labai mėgstu vaikščioti basomis! - na, tiksliau, Sakura šitaip vaikšto visą laiką. Buvo malonu matyti dar kažką be batų.
Strazdanei pamoka pasirodė išties labai įdomi. Ji stropiai rašėsi informaciją pergamente, o paskui viską susipakavo į nertą kuprinytę, kurią pasidėjo ant žolės.
- Na, ką, - nusišypsojo Vegai, - keliaukime ieškoti plačiažiedžių plaumuonių? - ir įbrido į vandenį.

[Vega Dellal]

  Vega į trečiąją herbologijos pamoką atėjo kartu su Sakura. Pamoka vyko prie ežero, o tai labai nudžiugino mergaitę, nes jai patiko būti gryname ore. O ypač prie ežero.
  Varniukė išgirdo labai džiaugsmingą Sakuros balsą. Iš pradžių nesuprato kas galėjo ją taip nudžiuginti, tačiau išgirdusi viską suprato.
- Taip, taip, - nusijuokė. Vega tikėjosi, kad šiandien pasimaudyti gaus progą ir ji, nes tikrai norėjo tą padaryti. Vanduo visada buvo tas dalykas, kuriame mergaitė galėdavo praleisti ištisas valandas.
  Užduotis pasirodė išties lengva, tačiau mergaitė nesiskundė, nes išgirdo tikrai daug informacijos apie šį augalą. Žinoma, ji viską užsirašė. Augalas jai tikrai patiko. Apie jokį panašų nebuvo girdėjusi.
- Žinoma! Eime! - tarė varniukė ir nuskubėjo paskui Sakurą į vandenį. Jis buvo šiltas ir kvietė tik maudytis. Vega būtų mielai tik tą ir dariusi, tačiau pareiga atlikti užduotį buvo stipresnė, todėl pasistengė užgniaužti norą, o jei liks laiko pasimaudyti atlikus užduotį.

[Sakura Levins]

- Oi, koks šiltas vanduo! Man, tiesą pasakius, jau per šiltas, - nusijuokė. - O kaip tau?
Įbridusi kiek virš kelių varnanagė dairėsi reikiamų augalų. Deja, aplink matėsi tik meldai.
- Nematau nieko violetinio, o tu? - brisdama giliau dairėsi šviesiaplaukė.
Vienu metu Sakurą aplankė mintis, kad galbūt ji galėtų pabandyti susirasti plačiažiedes plaumuones kerais, tačiau profesorė apie tai neužsiminė ir strazdanė nusprendė to nedaryti.
Tačiau kai ji apėjo meldus, sustojo ir aiktelėjo.
- Vega! - sušuko. - Vega, pažiūrėk! Kiek čia daug plačiažiedžių plaumuonių!
Augalai Sakurai pasirodė labai gražūs. Priėjusi prie vieno iš jų šeštakursė suskaičiavo net septyniolika rutuliukų.
- Oho! Na, atradome tikrą lobį! - džiūgavo. - Winggardium leviosa.
Sakura atsargiai burtų pagalba pradėjo nešioti rutuliukus į indus.

[Alanas Senkleris]

Alanas, Dingas ir Adrijas stovėjo ant kranto. Tiesa, Dingas greit pakeitė šią poziciją. Šuo labai džiugiai ir noriai puolė į vandenį. Jam patiko maudytis.
Alanas nebuvo taip pakylėtai nusiteikęs. Naktį prapiešė. Kilo jau toks įkvėpimas, kad negalėjo ramiai gulėti ir paskyrė naktį menui. Jau seniai aptiko seną paveikslą. Kuris kabojo viename iš mokyklos užkaborių. Tasai peizažas vaizdavo povandeninį pasaulį. Mažas žuvytes, koralus, žodžiu visokiausias gelmių paslaptis. Ir garbanius norėjo perpiešti jį. Taigi pasirūpino priemonėmis ir naktį leido tame užkampyje. Niekaip negalėjo išgauti norimos spalvos, maišė ir maišė dažus. Galėjo pasinaudoti tam tikrais kerais, kurie turėjo padėti šiame reikale. Bet norėjo viską padaryti be burtų pagalbos. Užtai dabar troško tik miegoti. Gal nepakenktų ir man truputį išsimaudyti. Vanduo dar bus šaltokas. Gal pabusiu. Galvojo žiovaudamas.
- Einam maudytis? Tu moki plaukti? - Keista būtų, jeigu jis mokėtų. Pamanė. Nors gal mokėjo plaukti prieš patekdamas pas Vendigo. Alanas to nežinojo.
- Jei ką, aš tuojau paplaukioju ir grįžtu. Tada galėsim bristi prie augalų. - Pasakė ir nubrido į vandenį. Murktelėjo su visais drabužiais. Šaltis tuojau pat atgaivino vaikiną.

[Adrijas Volkeris]

Adrijas stypsojo ant ežero kranto ir žiūrėjo kaip vandenyje žaidžia Alano šuo. Pats Senkleris atrodė taip, lyg naktį būtų užsiėmęs kokiais sudėtingais darbais.
- Vėl naktinėji? - Paklausė.
Dabar jis buvo gana gerai nusiteikęs. Žiemą sutiko Aurį Senklerį. Jie riejosi, bet tas nieko taip ir nesiėmė. O ką jis galėjo padaryti, kai Alanas yra jo pusbrolis? Tiesa abu nepasakojo Auriui, kad ir Henrieta įsivėlusi į Adrijo sugražinimą. Bet kartais Volkeris galvodavo, kad tai išaiškės. Visą žiemą pasibaigus pamokoms turėdavo nunešti Auriui savo burtų lazdelę ir palikti iki ryto. Jam tas labai nepatiko. Savaitgaliais išvis neturėdavo burtų lazdelės. Kuo jis mane laiko? Pasiutusiu žvėrimi? Taip ir taikiausią išvestum iš proto. Piktindavosi, bet darė kaip palieptas.
Ir pats nežinojo kodėl. Gal bijojo, kad Auris gali jį nudobti. Juk nelaikė jo nnormaliu žmogumi. Gal baiminosi, kad visgi nepaisys Alano ir įduos jį kam nors. Bet kokį nusikaltimą aš padariau? Klausdavo savęs mintyse.
Bet žiema ėjo ir praėjo. O nieko baisaus nenutiko. Gal supratęs, kad nesu pavojingas jis liausis ir paliks man burtų lazdelę? Manė Adrijas.
- Moku plaukti. - Tarė. Tiesa, jam ir Alanui buvo uždrausta bendrauti. Bet šito draudimo nei vienas nepaisė.
Adrijas irgi nėrė į ežerą. Šiaip. Norėjo pajusti vandenį ir tiek. Beplaukiodamas pastebėjo Henrietą. Jau seniai išvis regėjo tą merginą. O juk taip norėjo su ja pabendrauti. Pasikalbėti akis į akį. O ne iš veidrodėlio.
- Alanai, einam pas Henrietą? - Paklausė.
- Pasivysi jei kas. - Tarė ir išlipo iš vandens.
Gerai, kad dabar turėjo lazdelę. Galėjo išsidžiovinti rūbus.
- Labas Henrieta. - Priėjo prie jos ir pasisveikino.
- Kaip tau sekasi?

[Sofi Barbierato]

   Sofi pastaruosius metus buvo apniukusi. Dažnai vėluodavo į pamokas ar išvis į jas neateidavo. Neruošdavo namų darbų ir su niekuo nebendraudavo. Ji visai apleido mokslus ir praėjo nemažai laiko kol ji pati tai pastebėjo.
   Todėl ji stovėjo prie ežero. Jai ten patiko, dažnai ateidavo. Sofi ta vieta patiko, nes ten nebūdavo daug žmonių, bent jau apsiniaukusiomis dienomis, o raudonplaukė ten eidavo tik tada. Bet šiandien ten turėjo vykti herbologijos pamoka. Jos visai nežavėjo mintis, kad teks lysti į vandenį. Jis bus šaltas, o dar ir tie čia mostelėjo ranka į kitus mokinius. Nors nieko kito ir negalėjo tikėtis, juk profesorė neveda pamokos jai vienai.
   Ji privalėjo, tad vis dėl to įlipo į vandenį. Sušlapo. Bet nieko. Pakentės ir praeis. Vanduo buvo tikrai šiltesnis nei ji manė, bet tikrai ne šiltas. Šiaip Sofi maudytis patiko. Jai buvo daug smagiau leisti laiką vandenyje, negu tarp žmonių. Bet savaime suprantama vanduo tuomet kai ji maudydavosi būdavo šiltas. Labai šiltas. Ji sau neleisdavo sušalti niekada. Žiemomis visą laiką sėdėdavo pilyje ir nei nosies į lauką neiškišdavo. Tik kartais, bet po to dejuodavo.
   Nebuvo sunku rasti tuos augalus, jų ten buvo tikrai labai daug. Plačiažiedėje plaumonėje rutuliukų buvo gal dvidešimt trys. O gal ir daugiau. Sofi jų nesuskaičiavo. Bet jų tikrai buvo labai daug. O varge vargeli! Ar būtinai tiek daug? Galėjo juk ir mažiau būti. Pamokos užduotis reikalavo kruopštumo, bet jai tai problema tikrai nebuvo.

[Vega Dellal]

  Vega įbridusi į vandenį pajuto, kad jis neapsakomai šiltas. Rodos, lauke buvo šalčiau nei vandenyje. Tačiau Vega tuo nesiskundė, nes šiluma jai patiko daug labiau nei šaltis. Šaltis visada nemaloniai dirgindavo odą ir šiaip būdavo nemalonus, o štai šiluma, kuri dabar maloniai varstė kūną tik ir stengėsi suteikti malonumą. Laimei, jai tas puikiai pavyko.
  Kiek apsidairiusi varniukė nepastebėjo nė vienos plačiažiedės plaumuonės. Ji tikėjosi, kad vos atsidūrusi vandenyje pastebės jų daugybę. Manė, kad šiame ežero jos puikiai klesti kaip ir visa kita augmenija, tačiau vos įbridusi ir apsidairiusi spėjo nusivilti.
  Laimei, Sakurai paėjus kiek toliau pasirodė visas jų pulkas, kuris, tiesą sakant, tikrai Vegai padarė įspūdį. Taip, ji jų tikėjosi daug, tačiau tikrai ne tokios galybės, kurią pamatė. Ji pamatė, kad draugė jau pradėjo skaičiuoti rutuliukus, o paskui ir nešti juos į dubenėlius. Tiesa, ji nenorėjo sekti Sakuros pavyzdžiu ir jų skaičiuoti, todėl pasinaudodama tais pačiais kerais pradėjo juos skraidinti į dubenėlį. Ji pasirinkusi vieną dubenėlį ir nusprendė pripildyti jį pilną. Tą greitai ir padarė, nes ant šių plaumuonių rutuliukų gausa tikrai buvo nebloga.
- Aš jau baigiau. Manau, vieno dubenėlio pilnai užteks. O kaip tau sekasi? Jau arti pabaigos? Kai baigsi eisi daryti namų darbus ar maudytis? - paklausė. Šviesiaplaukė būtų tikę ir maudytis, ir pradėti daryti namų darbus, bet tą norėjo daryti kartu su Sakura. Na, kaip bebūtų ji dar norėjo kiek pasipliuškenti tame šiltame vandenyje, todėl nubrido kiek giliau, o tada pradėjo plaukioti.

[Patricijaa]

Ir vėl herbologija. Tik šiandien ji neketino nieko iškrėsti. Bent jau planuose to tikrai neturėjo. Bristi į jos manymu ledinį vandenį nenorėjo. Net šalta darės vien apie tai pagalvojus. Todėl tik stovėjo ant kranto ir bandė kažkaip priversti kojas paklusti. Nagi, niekai. Daugelis net maudosi. O čia tik įbristi iki kelių. Juk tai menkniekis. Nagi, vienas žingsnelis.
Stovėjo dabar basa, nusiavusi batus ir nusimovusi kojines. Net žemė atrodė šalta. Tai ką kalbėti apie vandenį? Galiausiai pagaliau įkišo ten kairę koję ir atšoko. Tai pasikartojo dar kelis kartus. Kol pagaliau susiėmė ir įsibrido į ežerą.
Galvoj bandė sau įkalti, kad visai nešalta. Ten radosi mintis, kad reiktų užsigrūdinti. Prisiminė ir bjaurias kvidičo rungtynes su Klastuoliais. Va tada, tai buvo šalta. O dabar gi pavasaris.
Pagaliau ji pasiekė augalus. Gerai. Aš padirbėsiu ir mausiu iš čia į šilttą dušą. Labai greit apsisuku ir dingstu. Taip pagaliau nusiteikusi dirbti pradėjo.

[Sakura Levins]

Galiausiai Sakura, kerais talpindama plačiažiedžių plaumuonių rutuliukus į indą, nustojo juos skaičiuoti. Abi varnanagės pririnko po pilną indą rutuliukų ir toje vietoje, kurioje jos rado tikrą lobį, jų beveik nebeliko.
- Viskas, aš taip pat jau baigiau, - nusišypsojo mergina.
Tada Vega uždavė susimąstyti privertusį klausimą. Apie tai, kokią veiklą rinksis baltapūkė. Žinoma, kad būtų protingiausia pradėti rašyti apie augalą. Tačiau bendrakoledžė ėmė plaukioti ir atrodė, kad jai taip smagu. Na, Sakura, pririnkai tiek rutuliukų, ėmė kalbėtis su savimi mintyse. Juk namų darbus galėsi atlikti vakare, o dabar tokia puiki proga pasipliuškenti vandenyje ir praleisti laiką su drauge!
- Maudysiuosi! - apsisprendė mėlynakė ir taip pat pradėjo plaukioti.

[Sofi Barbierato]

   Sofi pasiėmusi indą pagaliau ramiai pradėjo į jį dėti rutuliukus. Po kiekvieno įdėto rutuliuko raudonplaukei vis palengvėdavo, nes žinojo, kad tai reiškia, jog darbas eina į pabaigą. Ji juos dėjo lėtai stengdamasi prastumti pamokos laiką. Nors iš pat pradžių to daryti nekėtino, bet juos suskaičiavo. Jų buvo ne daugiau ne mažiau dvidešimt du. Ji visai neturėjo jokio noro po to maudytis ar daryti namų darbus. Pamažu rutuliukų vis mažėjo, o krūvelė inde vis didėjo. galiausias Sofi įdėjo paskutinį rutuliuką į indą, bet tikrai atrodė labai nuliūdusi. Ir ką man dabar reikės veikti? Maudytis? Na jau ne! Šita pamoka man jau pradeda įgristi. Ji tai pamanė, bet nebuvo visiškai tikra ar jai tai tikrai nepatinka. Galima sakyti atvirkščiai. Nes iš tikrųjų jai buvo gera vėl būti bent kiek įsitraukusiai į pamoką. Kažką veikti.
   Skaisčiai žalių akių savininkė savo darbą baigė ir dabar turėjo nuspręsti ką jai veikti. Na, ji juk nenorėjo maudytis, bet tai tikrai geriau negu daryti profesorės paskirtą užduotį. Ji pasekė kitų moksleivių esančių aplink ją pavyzdžiu ir nusprendė nors ir nelabai linksmai, bet maudytis. Ji nenorėjo pasirodyti keistuolė, kuri vienintelė ruošia namų darbus atskirai nuo pasaulio. Kaip ir visada.
   Pamoka pamažu ėjo į pabaigą. Ir ta žinia buvo tarsi palaima raudonplaukei, kuri dabar galės ramiai atsikvėpti ir pabūti be darbo viena. Pagaliau. Tai buvo vienintelė svarbi mintis aplankiusi ją tuo metu.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Problema buvo ta, kad Elliw neįsivaizdavo, ar profesoriai tarpusavyje šnekasi. O ar jie bendrauja su direktore? Per apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką klastuolė apsiskelbė paniškai bijanti vandens. Ką jai daryti dabar? Hogvartso direktorei meluoti mergina nesiryžo, tačiau ir pamokos darbo atlikti nenorėjo. Reikėjo apsispręsti, ką daryti toliau: ar ieškoti kito būdo paburbėti, ar vis dėlto likti prie to paties melo.
Deja, profesorė Evenstar buvo protingesnė už tą prakeiktą žudiką. Ji akivaizdžiai pagalvojo, kad atsiras vandens bijančių mokinių (arba apie tai meluojančių, kad nereikėtų atlikti pamokos užduoties). Vadinasi, toks variantas netiko, nes eiti ant kažkokio liepto (ir galimai įkristi) Elliw nė neketino.
- O jeigu įkrisiu į vandenį? - burbtelėjo ji, tačiau beveik neabejojo, kad profesorė jos neišgirdo. Viskas buvo pernelyg sudėtinga. Ką jai daryti, kad nereikėtų atlikti pamokos užduoties? Nors nežinojo, kodėl, tačiau dirbti tikrai neketino. Ir visai nesvarbu, kad jau visai ant nosies buvo egzaminai, kurių Elliw žinojo neišlaikysianti.
Vis dėlto galiausiai ji priėjo prie vandens. Direktorę gerbė pakankamai, kad nepersistengtų su išsišokimais. Pažvelgė į ežerą ir apsisprendė: jeigu šiek tiek paplaukios, nieko baisaus neatsitiks.
Jau visai netrukus klastuolė buvo vandenyje. Keletą akimirkų viskas buvo gerai, tačiau netrukus ji pradėjo skęsti - nė nesusimąstė nemokanti plaukti.
- Liucija?! - persigandusi suklykė Elliw. Tas vardas reiškė kažką, kas ją gali išgelbėti - dėl šito mergina nė neabejojo.

[Arwen Evenstar]

Išsibūrusi patogią turistinę kėdę, Arwen įsitaisė joje, kad galėtų stebėti dirbančius mokinius. Jai visada buvo smalsu, ką darys mokiniai, kokį užduoties atlikimo metodą pasirinks, kurie iš jų stropiai dirbs, o kurie stengsis nekliūti į akis ir prastumti pamokos laiką labai nepersidirbant. Profesorė atkreipė dėmesį, kad dalis mokinių nedrąsiai lipa į vandenį ir tai jai pasirodė keista. Juk paminėjau tiltelį ir galimybę pasiekti augalus nuo jo... Nenustebčiau, jei kokia nelaimė nutiktų. Ir išties, visai neilgai trukus į vandenį įlipo Elliw. Arwen sutelkė į ją visą dėmesį. Iš pradžių viskas atrodė gerai, tačiau staiga Elliw pradėjo skęsti. Mergaitės galva paniro po vandeniu, trumpam iškilo į paviršių, bet greitai vėl nusileido žemyn. Arwen reagavo žaibiškai. Iškėlusi burtų lazdelę, panaudojo levitacijos kerus:
- Wingardium Leviosa! - laimei, Elliw buvo apsirengusi, tad kerai pakėlė jos drabužius į viršų ir išlaikė mergaitę vandens paviršiuje. Arwen pajudino savo burtų lazdelę ir palengva partempė klastuolę į krantą.
Kai Elliw jau galėjo stovėti pati, Arwen išbūrė šilto oro srovę ir išdžiovino mergaitę.
- Kaip tu? - paklausė Arwen klastuolės. - Prisėsk, atsigauk. Praktikos užduoties gali nebetęsti.
Užleidusi savo kėdę mergaitei, Arwen susimąstė. Jai buvo neramu, kodėl klastuolė pasirinko lipti į vandenį, jei nemoka plaukti, nors žinojo, jog galima augalus pasiekti nuo lieptelio.

[Patricijaa]

Ji labai nenorėjo lįsti į šaltą vandenį. Ir tik įbridusi iki kelių ir priėjusi prie augalų suprato, kad pamiršo molinį dubenėlį. Kad tave. Suniurzgėjo mintyse ir grįžusi paėmė indelį. Galėjo ir kerais pasinaudoti. Bet kažkaip nešovė į galvą. Gal todėl, kad daugelį dalykų buvo pratusi daryti žiobariškais būdais. Nors juk tėvai buvo magai.
Patricija visai maloniai pasinėrė į darbą. Tas teikė kažkokios ramybės. Pamažu oda priprato prie ežero vandens. Ir šaltis pasidarė nebauginantis. Ji ieškojo rutuliukų. Pasirinktoje gėlėje jų tikrai netrūko. Šita matyt buvo pasisotinusi kaip reikiant. Taigi mergina neskubėdama ir atsargiai rinko rutuliukus. Visai nenorėjo sužeisti to augalo. Ir nors iš pradžių ketino dirbti skubiai bei atmestinai dabar apie kažką užsisvajojusi pasinėrė į pamokos užduotį visai noriai.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw labai nuoširdžiai bijojo. Apie nieką nepajėgė galvoti, tiesiog norėjo įkvėpti, o kaip tik tai padaryti ir buvo sunkiausia. Mergina neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti toliau, taigi panika nesustodama kilo.
Laimei, netrukus kažkas pasikeitė. Elliw nesuvokė, kaip tai nutiko, bet netrukus ji stovėjo ant kranto, o ežeras nekaltai tyvuliavo šalia. Apsižvalgiusi klastuolė pamatė direktorę, kuri buvo baugiai arti. Ko gero, būtent ji ir buvo gelbėtoja, tad užplūdo dėkingumas.
- Aš... - tepasakė ji ir droviai atsisėdo ant kėdės. Įžūlumo ir noro sugriauti visas iš eilės pamokas neliko nė kvapo. Ar tai buvo pagarbi baimė profesorei Evenstar, ar džiaugsmas, kad yra gyva, neaišku, tačiau kurį laiką Elliw ramiai sėdėjo ant kėdės. Dabar atrodė, kad pasielgė be galo kvailai. Jeigu jau norėjo neatlikti užduoties, galėjo pasirinkti ne tokį pavojingą būdą.
- Man viskas gerai, ačiū, - galiausiai sugebėjo atsakyti į klausimą. Išgirdusi, kad praktikos gali netęsti, apsidžiaugė. Gal ir ne pats protingiausias būdas, tačiau savo tikslą ji pasiekė. Tik kažin ar galima grįžti į pilį? Pažvelgė į profesorę, tačiau to klausti bijojo. Tai, ko gero, būtų pernelyg įžūlu net ir šitai klastuolei. Taigi ji dar kiek pasėdėjo.
Galiausiai vis dėlto atsistojo nuo kėdės ir žengė porą neužtikrintų žingsnių tolyn. Sekėsi ne taip ir blogai, tad tad kartą metusi žvilgsnį į profesorę Evenstar paėjo dar toliau. Pamažu tolo nuo mokytojos ir mokinių ir galiausiai kiek paspartinusi žingsnį nužygiavo pilies link.