[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Nepaisant visų gyvenimą ištikusių negandų, Sigurdas vis dar išliko vaikiškai naivus. Jis tikėjosi, kad mokinę patenkins abstraktus atsakymas, iš kurio galima ištraukti daug prasmių ir pritaikyti sau tinkamą, bet įvyko kitaip. Iš jos lūpų ištrūkęs kažkoks klausimas suerzino profesorių - jis ne koks psichologas, kuriam būtų galima išlieti vidines problemas. Po galais, ko ji prie manęs prilipo?
-Tame ir yra esmė. - tarstelėjo, nesileisdamas į kalbas. Vis dėlto pasirinkta veiksmų grandinė nebuvo itin veiksminga - kai mergina pradėjo ašaroti, jis išsigandęs pamanė, jog netrukus teks susidurti su visa ašarų lavina. Laimei, taip neatsitiko, bet rudaplaukė dar labiau pablogino padėtį atsisakydama atlikti praktiką. Ranka, laikanti drugelį, suvirpėjo. Ir dar ji drįsta taip įžūliai nepaklusti? Ko gero, jos IQ staiga sumažėjo iki minus dvidešimt. Tebūnie. Gaus, ko nusipelnė, kad tik atsiknistų nuo mano galvos. Mintyse sunkiai atsiduso jis, leisdamas plaštakei nuskristi tolyn. Prisiekiu, mesiu šį darbą vos tik įvertinsiu šių metų egzaminus. Kol galvoje sukosi įvairiausi problemos sprendimo būdai, akys kibirkščiavo nepritarimo šalčiu, matydamos merginos veiksmus.
-Jie čia tik laikinai. - laikėsi savo Sigurdas, šįkart nepasiduodamas kvailoms filosofijoms. - Po pamokos likusius paleisiu, todėl nereikia rūpintis. Bet kadangi jau taip nori... - vaikinas ūmai krestelėjo narvą ir nespėjus drugeliams išsilakstyti, mostelėjo lazdele. Nematomos gijos tuoj sulaikė beskubančias peteliškes ir vėrtė jas lakioti virš mokinės galvos. - Juos visus pririšau prie tavęs. Jei prisimeni burtažodį, panaikinantį kerus, galėsi likti čia ir plepėti su savimi iki pamokos galo. Jei ne... sėkmės susitvarkant.
Šviesiaplaukis vylėsi, kad mergiotė nekreipė dėmesio į jo pasakojimą. Priešingu atveju galės girtis išbandęs ne tik profesoriaus, bet ir psichologo profesiją.

[Vega Dellal]

- Taip, veda toliau. Na, nėra taip, kad bijočiau, tačiau žinai... Čia visko knibžda. Aš vien kokio įpykusio kentauro pamatyti nenorėčiau, o čia yra ir daug kitų pavojingų padarų. Žinoma, jiem nieko nedarant ir apskritai prie jų nesiartinant jie nieko padaryti neturėtų. Nebent tavo mėsa ar krauju maitinasi, bet vis tiek... Nejauku kažkaip, - tarė varniukė. Ji nenorėjo tiesiai šviesiai sakyti Sakurai, kad tikrai stipriai bijo viena vaikštinėti miške net dieną, nes visgi šis miškas ne be reikalo uždraustas. Taip, Sakura buvo jos draugė, tačiau varniukė nenorėjo taip apsijuokti. Žinojo, kad Sakura galėtų ištisas dienas ramiai vaikščioti šiuo mišku, tačiau Vega buvo kitokia.
  Išgirdusi liūdną Sakuros balsą varniukė iškart suprato apie ką bus kalba. Taip, ir Vega nesidžiaugė tuo, kad teks matyti tą klaikų vaizdą. Jos nežavėjo kraujais apipiltas gyvūnas, tačiau ji žinojo, kad taip jau viską nusprendė gamta. Žinojo, kad taip ir turi būti.
- Na, žinai. Čia jau tavo pasirinkimas. Vis tiek taip turi būti. Negali būti tik viena populiacija. Gyvūnai turi žudyti vieni kitus, kad išgyventų, todėl čia jau tik tavo pasirinkimas. Drugelis vis tiek trėtų susirasti kito maisto. Žinoma, po kiek laiko tas maistas gali tapti tas pats voveriukas. Man jie lygūs, - tarė ji, o tada žvilgtelėjo į voveriuką. Žinojo, kad taip būti turi, tačiau vaizdas vis tiek jos nenudžiugino. Šviesiaplaukė greitai panaikino savo ir drugelio ryšį, nes dar kartą to pamatyti nenorėjo.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė nebuvo pratusi taip lakstyti. Bet stengėsi nepasiduoti ir skuodė toliau.
- Man patinka. Per praeitas pavasario atostogas buvau pas vieną savo draugą svečiuose. Su jo tėvu žaidėm šachmatais. Jis stiprus žaidėjas, bet aš kartą jį aplošiau. O šią vasarą planuojam surengti mažą... - Ji visai užduso, todėl teko atsikvėpti, kad pabaigtų tą ilgą sakinį. - Mažą turnyrą. Dabar ir to mano draugo ir mano tėvai bendrauja, tai dažnai susitinkam. Jų šeima didelė. Na tai viena iš tų didžiulių burtininkų giminių. Ten yra daugiau žmonių žaidžiančių šachmatais. Tai sugalvojom, kad kurią nors dieną pažaisim. Galvojau pasiūlyti tau pažaisti su manimi. Pasitreniruočiau. - Pagaliau Rimeikaitė pabaigė tą jau išvarginti spėjusį pasakojimą.
Jos atsirado nežinia kokioje vietoje ir Gruodė sunerimo. Tai labai aiškiai bylojo, kad joms vėl teks klydinėti, kol sugrįš į pamiškę. O dar Nelanna pargriuvo. Ir kai ji suriko mergaitė pamanė, kad draugė labai susižeidė.
Bet visgi ji atsistojo.
- Ar skauda? Gal tau padėti?
Gruodė pastebėjo didelį vorą bėgantį medžio kamienu. Ir pasitraukė kiek toliau nuo jo.
Nelannos drugelis susirado kuo pasimaitinti. O Gruodės gal buvo nealkanas ar ką. Nei nemanė to daryti.
- Aš nelakstysiu paskui jį po visą mišką. Gal eikim atgal gerai? Jei nesusižeidei. Unthymos. - Atsiejo save nuo drugio ir jis nulėkė savais keliais.

[Patricijaa]

Dori nesiskubino dingti iš šios bjaurios vietos. Patricija vėl panoro numoti į ją ranka ir mauti iš čia.
- Koks ten burtažodis atsieja nuo drugelio? - Paklausė. Nes jis išdulkėjo iš galvos. Simoneti norėjo nutraukti tą niekam nereikalingą ryšį.
- TU teisi. Jam visai protas pavaževęs. Tikriausiai tikrai geria tą jauninamąjį eliksyrą. bet senatvinės silpnaprotystės matyt jis nepaveikia. Aš pažiūrėčiau ką tas Rūgpienis pats dabar čia darytų. Einam gi iš čia sakau tau.
Bet kur tau. JI užsispyrė nors tu ką. Patricijai tas visai nepatiko.
- Koks skirtumas, kas ten toks juokiasi. Ar jis tave užkerėjo ar ką? Ko čia stovi? Einam. - Ji priėjo, norėjo paimti Dori už rankos ir nusitempti kuo toliau nuo duobės. Bet toji ėmė ir įdribo vidun. Duobė buvo labai gili. Ir Dori pranyko merginai iš akių.
- Žinai ką? Ir lik čia, kad esi tokia kvaiša. - Piktai kalbėjo. Nors pati nesitraukė nuo Duobės. Buvo girdėti kaip susinervinusi trypčioja aplink.
- Gerai. Aš tave ištraukiu ir maunam. - Pasakė, atsargiai priėjo prie krašto ir... Ir Staiga po kojomis pradingo žemė ir Patricija smuko gilyn. Girdėjosi, tik kaip keikiasi ir aikčioja, nes nukrito skaudžiai. Ant kažko aštraus.
- Gal čia vilkduobė? Kai ištrūksim, nudėsiu tave pamatysi Mendel.
Virš galvos dabar dunksojo aukšta duobės siena. Ir ji nežinojo kaip jos iš čia išlips.

[Alanas Senkleris]

Alanas buvo vienas pirmųjų mokinių. Kurie paliko pamiškę ir pranyko miške. Jis žinoma susisiejo su drugeliu. Ir dabar bėgo paskui jį.
Drugys skriejo per Alanui visai neblogai pažįstamas vietas. Nors kai pagalvoji juk miške leido labai daug savo laisvalaikio. Pažinojo didelę dalį čia gyvenančių gyvūnų rūšių. O kai kurias ilgai stebėdavo. Transfigūracijos pagalba užsimaskuodavo taip, kad būtų panašus į medį ar ką panašaus. Ir netrukdomai galėdavo stebėti gyvūnų gyvenimą.
Taip besibraudamas pro mišką išgirdo kitų mokinių balsus. Juos atpažino. Vieną būtų pažinęs bet kur ir bet kada. Tai buvo Dori balsas. O kitas... Nesąmonė. Bet regis kalbėjo Patricija.
Kaip tyčia Drugelis lėkė kaip tik link jų. Ir galiausiai Alanas sustojo ant gilios duobės krašto.
- Dori? - Šūktelėjo. Žvalgėsi visur, bet ant žemės jų nebuvo. Pastebėjo visai ne tai, ko ieškojo. Ant žemės plytėjo kraujo bala.  Ir vaikinas persigando, kad jas abi kas užpuolė. Gal kas nors gyvenantis šioje gilioje duobėje. Alanas žinoma pamatė, kad merginos kaip tik joje.
- Ar jūs sveikos? - Paklausė.
- Tuojau jus ištrauksiu. Wingardium Leviosa. - Tarė nukreipdamas lazdelę į duobės vidų.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw plačiai nusižiovavo. Visai nenorėjo čia būti, bet buvo smalsu, ar ta kvaiša Meghan pasirodys pamokoje. Klastuolė suprato, kad iki tų įvykių ji buvo, sakykime taip, gana keista. Vis dėlto tai nereiškia, kad prakeikta švilpė turi teisę taip elgtis. Vis dėlto viskas atsitiko netyčia! Jeigu Elliw vis dar vadintų žmones ne(nene...)Liucijomis, Meg būtinai patektų į šį (ne)garbingą sąrašą. Vis dėlto dabar ji buvo tiesiog bjauri merga, kurios velsietė labai nuoširdžiai nemėgo.
- Ne, aš neprisimenu, ką veikiau rudenį, - kuo nuoširdžiausiai pratarė Elliw, bet neatrodė, kad tai profesoriui bent kiek rūpėtų. Susiraukusi klastuolė pažvelgė į drugelius, tačiau jie, regis, buvo labai jau susidomėję ne kuo kitu, o Meg. Kreiva šypsenėlė atsirado rudaplaukės lūpose. Ji įsitaisė ant žemės ir smalsiai stebėjo, ką dabar veiks ta, kuri šiuo metu figūravo Elliw nemėgstamų žmonių sąrašo viršūnėje.

[Dori Mendel]

- Pati tu kvaiša! - piktai atkirto Mendel.
Netrukus duobėje jos jau buvo abi.
- Vietoj šito, - turėjo omenyje grifės atsiradimą duobėje, - galėjai pakviesti pagalbą! - ėmė vartyti akis, tačiau duobėje buvo tamsu, tad Patricija negalėjo to matyti.
Netrukus ir vėl pasigirdo kikenimas. Dabar jis buvo visai arti. Išsigandusi Dori įsikibo į Patriciją ir mostelėjo burtų lazdele.
- Lumos, - nieko. - Lumos, lumos, lumos! - jau paniškai bandė apšviesti duobę tamsiaplaukė. - Neveikia! Burtai neveikia! - sušuko.
Tačiau netrukus Dori aplankė viltis. Ji išgirdo Alano balsą.
- Alanai! Alanai! - rėkė Dori.
Vaikinas, šešiolikmetė girdėjo, taip pat būrė. Tačiau mokinė nepajuto jokio poveikio.
- Alanai, čia neišeina įžiebti šviesos! - suriko. - Čia turbūt neveikia burtai! Ir čia kažkas netoli kikena, padėk mums!
Šią akimirką Mendel buvo išties išsigandusi. Nedaug trūko, kad apsiverktų. Ji žiūrėjo į viršų, tačiau kažkodėl nesimatė nei Alano, nei šviesos. Nors viskas girdėjosi.

[Sakura Levins]

Sakurai pasirodė, kad Vegai miške nelabai jauku. Tai patvirtino jos veiksmas - bendrakoledžė panaikino savo ir drugelio ryšį anksčiau, nei šis rado maisto.
- Aš pratusi prie miško, tačiau iš tiesų, Vega, čia tikrai gali tykoti daug pavojų, - prisiminė tą kartą tankumoje, kai strazdanė ir transfigūracijos profesorius buvo užpulti. - Labai daug priklauso nuo to, kokioje miško vietoje esi. Ten, kur tamsu ir tanku, na, į tokias vietas geriau neik. O miško pakraštys, jis gali tapti tikra ramybės oaze, - nusišypsojo. - Tačiau ne ką mažiau jauku ir prie ežero, ar ne? - stengėsi padrąsinti draugę.
Nors pačiai Sakurai prie ežero labai jauku nebuvo. Nors ji ir atkakliai pratinosi prie šio pasaulio, vis tiek natūrali gamta be jokių pastatų buvo baltapūkei artimiausia. Jeigu leisdamas laiką prie ežero nusisukdavai nuo pilies, tuomet grožėtis buvo įmanoma, tačiau vis dėlto tas statinys trukdė tekėti energijai.
Kol varniukės kalbėjosi, drugelis spėjo ir pasimaitinti, o tada kažkur nuskrido. Sakura kerais pagydė voveriuką, šis taip pat netrukus pabėgo.
- Na, štai, - tarė. - Viskas išsisprendė. Drugelis sotus, voveriukas pagydytas. Manau, kad galime grįžti, - pasakė ir ėmė keliauti ten, kur prasidėjo pamoka.

[Vega Dellal]

  Sakuros ištarti žodžiai buvo gryna tiesa. Taip, labai priklauso nuo to kokioje miško vietoje esi, tačiau kartais visos jos tampa pavojingomis. Juk kartais visos baisiosios būtybės išlenda net į pamiškę, kurioje dažniausiai būna kalnas mokinių, nes niekas nesistiki, kad ji ten atsiras. Deja, bet kartais atsiranda ir dėl to Vega truputį bijojo dėl draugės saugumo, nes visgi Sakura labai mėgo vaikščioti miške ir tą darydavo išties dažnai, tačiau ji nenorėjo to sakyti. Žinojo, kad draugei tai sugadintų nuotaiką visai dienai.
- Taip, prie ežero išties jauku. Tiesą sakant, labiausiai norėjau, kad drugelis mane nuvestų būtent ten. Na, bet ką jau padarysi. Svarbiausia, kad ryšys nutrauktas ir neteks eiti toliau į mišką bei matyti to klaikaus vaizdo. Išties nenoriu pamatyti dar vieno kraujais apipilto gyvūno, kuriuo maitinasi drugelis.
  Laimei, Sakuros drugelis greitai baigė maitintis ir draugė galėjo pagydyti tą voveriuką. Tai nudžiugino varniukę, nes ji norėjo, kad abu gyvūnai būtų lygūs, o drugelis ir pasimaitino, ir voveriukas išgyveno.
- Šaunuolė, - pagyrė draugę, nes pati ne itin norėjo išbandyti gyvūnų gydymą, nes žinojo, kad viską labai greitai gali sugadinti, o ir kerėtoja nebuvo labai gera. O klaidos gali dar labiau pakenkti gyvūnui.
- Taip, grįžkime, - sutiko ir patraukė paskui draugę.

[Rensa]

  Varniukė atėjo į trečiąją magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Jai buvo sunku patikėti, kad jau atėjo pavasaris. Kad iki mokslo metų liko tiek nedaug laiko. Atrodo, kad dar vakar sėdėjau traukinyje ir čia dardėjau, o užvakar pirmą kartą čia atvykau ir maukšlinausi paskirstymo kepurę. Kaip vis dėlto greitai bėga laikas. Tam turbūt niekas neprieštarautų. Pagalvojo oranžinių plaukų savininkė. Išties ji niekada nepastebėdavo kaip prabėgdavo metai, kiti, treti... Kartais ji net nustebdavo kai ateidavo jos gimtadienis, nes jai atrodydavo, kad praeitą gimtadeinį šventė dar vakar. Ne, ne vakar, o šiandien. Vos prieš kelias valandas. Jai labai dažnai atrodydavo, kad metai prabėgdavo vos per sekundę. Tiesa, būdavo ir dienų kai jai atrodydavo, kad laikas stovi vietoje. Atrodydavo, kad sekundės tiksi kaip minutės, o šios kaip valandos. Tiesa, tokių dienų pasitaikydavo taip retai, kad varniukė netgi galėjo įvardinti datas, nes tai nutikdavo vos porą kartų per metus, o tai jai būdavo įdomu, todėl ji užsirašydavo datas. Kartais net valandas.
  Na, bet vis dėlto šiuo metu, kuriuo Rensa galvojo apie laiką buvo pamoka ir ne bet kokia, o magiškųjų gyvūnų priežiūros, todėl reikėjo mokytis. Tiesa, oranžinių plaukų savininkei mažai terūpėjo kokia pamoka, nes eidavo į visas iš eilės. Praleisdavo tik vieną kitą jei sirgdavo, tačiau iš esmės lankydavo beveik visas. Išimtis buvo tik ateities būrimas, nes į šį Cavallon pavardės savininkė šiais metais nebuvo nuėjusi. Greičiausiai galimybės jau nebus. Pagalvojo ir atsiduso. Ji neįsivaizdavo kodėl nėjo į ateities būtrimo pamokas, tačiau taip jau atsitikdavo. Na, bet šiuo metu buvo pamoka, kuri visiškai nebuvo susijusi su tokiais dalykais kaip ateities būrimas, todėl reikėjo tai mesti iš galvos ir pagaliau pradėti klausytis.

[Alanas Senkleris]

Alanas girdėjo išgąstį Dori balse. Todėl Pasakė.
- Viskas gerai. Tik tu nusiramink. Aš ištrauksiu jus iš duobės. Tik nedarykit ten kokių skubių judesių gerai? Tupėkit tyliai ir ramiai. - Alanas bijojo, kad duobėje ar kur nors netoli medyje tupi koks nors padaras, kurių kikenimą jos girdėjo.
- Jūs ten tik dviese? - Paklausė bandydamas išsiaiškinti ar dar koks mokinys nepateko į duobę.
Vaikinas dairėsi. Norėdamas išsiaiškinti iš kur kraujas. Ir kodėl magija neveikia.
Vienas tų dalykų greitai paaiškėjo. Grifas pastebėjo mažus ir gležnučius augalėlius. Plonyčiais lapais. Tokius kuklius, bet pavojingus. Jie būdavo dedami į visokius nuodų tirpalus. Vienas šalutinių poveikių, tai haliucinacijos jų paragavus. Na, to jos tikriausiai nedarė. Pamanė. Kitas jų poveikis slopinamasis. Arti tų augalų magija pasidarydavo arba neveiksminga, arba vos, vos veiksminga. Alanas tai žinojo todėl, kad stengėsi kuo geriau pažinti šį mišką. Su jo augalais ir gyvūnais. Ir be to labai daug studijavo apie eliksyrus. Juzefas jam parekomendavo ne vieną knygą iš kurios galėjo semtis žinių.
- Magija neveikia dėl čia augančių augalų. Bet vis tiek jus ištrauksiu. - Kitas dalykas kraujas ir padaras, kurio tylų juoką girdėjo ir pats Senkleris. Kraujas gal buvo kokio nors gyvūnėlio. Neseniai sumedžioto. O tai reiškė, kad jiems reikėjo dingti iš šios vietos.
- Tuoj grįšiu. - Pasakė. Tada patraukė atgal. Toliau nuo augalų. Nuėjęs jo manymu gerą atstumą atsiejo save nuo drugio. O tada išsibūrė stiprę ir ilgą virvę. Sugrįžo, įmetė jos galą į duobę. Kitą tvirtai laikė rankoje.
- Apsiriškit ja. Pirma viena, paskui antra. Ištrauksiu jus po vieną. - Tarė. Tada pajuto sau kažką už nugaros. Atsisuko pažiūrėti ar tik vaidenasi ar tikrai kažką jaučia. Kažkokį staiga plūstelėjusį šaltį.
Ir pamatė sklandant peršviečiamą vaiduoklio pavidalą. Kažkokio susiraukusio senio.
- Skrisk iš čia. - Tarė. To vaiduoklio nepažinojo. Niekada nebuvo matęs. Tai tikrai ne Hogvartso šmėkla. Gal kokia klajojanti. Tikriausiai tai jis ir juokėsi stebėdamas abi merginas. Gal net šnabždėjo joms ką nors tylomis gąsdindamas.
Galiausiai ištraukė jas abi. Pirma Dori, paskui Patriciją. O tada jie patraukė į pilį. Kelią Alanas žinojo neblogai. Gal teks kiek paklaidžioti. Bet jis neabejojo, kad jie greit grįš į mokyklą.

[Erka Forrm]

  Erka atėjo į trečiąją magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Ši pamoka klastuolei kartais patikdavo, nes ji išties mėgo gyvūnus, tačiau profesoriai visada labai greitai viską sugadindavo. Ne išimtis ir šis, todėl jai buvo sunku pasimėgauti laiku čia. Na, pamokomis mėgautis išties buvo sunku, bet Erka tikėjosi, kad kartais įmanoma. Tačiau visiškai nuostabios pamoos dar nepasitaikė ir turbūt nepasitaikys. Pagalvojo violetinplaukė ir atsiduso. Ji išties buvo apsilankiusi daugybėje pamokų. Juk ji jau beveik baigė penktą kursą, o tikrai nuostabios pamokos dar nepasitaikė. Na, jos ir negalėjo pasitaikyti, nes jei profesoriai parodydavo savo kvailumą Erka iškart lėkdavo pasišaipyti ar iškrėsti kokią išdaigą. Vis dėlto ji buvo klastuolė ir tai buvo jos kraujyje. Violetinių plaukų savininkė negalėjo nekrėsti išdaigų, nes tada ji išduotų visą Klastūnyną, o tuo labiau save. Ji tiesiog negalėjo to padaryti.
  Na, vis dėlto šiuo metu buvo pamoka, o profesorius jau buvo spėjęs parodyti savo kvailumą, todėl reikėjo mokytis sugalvoti kokią išdaigą čią iškrėsti, kad nebūtų pernelyg sunku, bet kad profesoriui nebūtų pernelyg smagu, nes visgi jis turėjo nukentėti. Jei jo nenukankinsiu tai bent suteiksiu galimybę labiau nervuotis. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė ir pradėjo galvoti ką gi čia iškrėsti. Išsirinkti išdaigą buvo tikrai sunki užduotis, nes prašauti buvo labai labai lengva, o to padaryti ji nenorėjo, todėl stengėsi išsirinkti pačią geriausią išdaigą.

[Patricijaa]

- Užtilk. Ką tavo nuomone turėjau daryti? Manai, kad Rūgpienis pastebėtų raudonas kibirkštis šitoj tankynėj? Ką, pamiršai kaip brovėmės per šitas prakeiktas džiungles? - Šitas nelemtas miškas buvo toks bjaurus. Tikros džiunglės jos nuomone. Ir dar ta drąsuolė, kuri taip norėjo pasmalsauti ir per kurią jos dabar čia atsidūrė ėmė panikuoti.
- Ša. Neveikia burtai, tai neveikia. Tik nerėkauk. Dar kas nors ateis ir pribaigs mus. - O taip. Ją irgi kaustė siaubas. Kodėl lazdelė ėmė ir nutarė neveikti? Patricija panoro atsirasti už šimto kilometrų nuo šitos vietos. Ir pati smarkiai sugniaužė Dori ranką.
- Gal išsiropštume ką? Negalim įkliūti, kaip kokios kvaišos. O ar šitam miške gyvena vilkolakiai? Gal jie kasa tokius spąstus? O paskui naktį medžioja? Kaip sakai, ar šiąnakt pilnatis? - Nesuvaldomą Grifės tiradą nutraukė kito mokinio balsas. O viešpatie. O dieve, nuostabu. Jokie vilkolakiai ar bet kas kitas nesuės mūsų. Džiūgavo. Bet ir Alano burtai neveikė. Gal visgi atiteksime vilkolakiams. Šmėkštelėjo neguodžianti mintis.
- Mes tik dviese. - Atsakė ji.
- Čia tuojau prigužės visokių padarų. Aš noriu dingti iš šito miško ir niekada negrįžti. Daryk ką nors gerai? Tik neįkrisk į duobę, kaip mes. - Ji įsivaizdavo, kaip Senkleris prieina prie duobės ir šlumšteli pas jas. Būtų tiesiog tragedija.
Bet jis regis neketino artintis ir pareiškė, kad magiją blokuoja kažkokie augalai. O paskui kažkur išėjo. Bet sugrįžo ir nušveitė joms virvę.
Iš kur toks geraširdiškumas ji nežinojo. Bet pirma padėjo apsirišti ja Dori. Ir žiūrėjo, kaip toji dingsta iš spąstais virtusios duobės. O jei jis mane paliks? Baimingai pagalvojo. Bet to aišku nenutiko. Ir pagaliau Simoneti irgi atsistojo ant tvirtos žemės.
- Maniau, kad vaidenasi tik mokykloje. - Pasakė spoksodama į taip išgąsdinusį vaiduoklį. Tas atrodė piktai nusiteikęs. Bet išeiti jiems netrukdė. Patricija net prisiminė burtažodį atsiejantį nuo drugelio ir juo pasinaudojusi tapo laisva.
Mergina nieko nebesakė. Tik drožė paskui Alaną. Prisiekė, kad daugiau čia kojos nekels. Bent jau šią savaitę tai tikrai. Pridėjo mintyse.
- Už šitokią pamoką tam Rūgpieniui reiktų užtaisyti tokį pragarą, kad gyvenime nepamirštų. - Sušnabždėjo taip, kad tik Dori išgirstų.
Pagaliau paklaidžiojus kažkiek laiko ji pamatė kitus mokinius. Ir tolumoje žinoma pilį.

[Rensa]

  Taip, pastarąsias kelias savaites, o gal ir kelis mėnesius Rensa pradėjo per pamokas klaidžioti tik savo mintyse. Iš pradžių ji gana greitai susiprasadavo ir lengvai galėdavo susitelkti į pamoką, tačiau pastaruoju metu tą padaryti tapo vis sunkiau. Rodos, mintys visiškai nenorėdavo grįžti prie pamokos. Jos norėdavo tik skrajoti padebesiais. Deja, ne išimtis buvo ir šiandiena. Šiandien Cavallon pavardės nešiotoja vietoje klausymosi prakitkos užduoties skrajojo padebesiais, o tą nutraukti buvo labai sunku.
  Laimei, greitai oranžinių plaukų savininkei visgi pavyko grįžti prie pamokos užduoties, tačiau tada ji suprato, kad dalį tikrai praleido. Nežinojo ar ta dalis buvo didelė, nes kol skrajojo padebesiais beveik nieko negirdėjo. O ne! Ne, ne, ne! Pagalvojo Cavallon pavardės nešiotoja, tačiau žinojo, kad profesorius visko tikrai nekartos, todėl nusprendė bent jau dabar pasiklausyti.
  Ir vis dėlto ji kažką išgirdo, todėl su turimu informacijos kiekiu ji nusprendė pradėti praktikos užduotį. Ji neišgirdo kur yra drugeliai, todėl teko apsidairyti. Laimei, greitai tokius pastebėjo, todėl pasianudojusi profesoriaus paminėtais kerais save susiejo su juo. Na, tikiuosi viskas bus gerai.
  Drugelis pradėjo ją vesti prie ežero. Ten jis rado peliuką. Rensa spėjo į jį pažiūrėti, tačiau greitai suprato viena - ji tikrai neturi noro žiūrėti kaip drugelis jį doroja. Na, bet užduotį atlikti reikia? Ką daryti? Na, gal nedarysiu ir tikėsiuos, kad profesorius to nepastebės. Pagalvojo ji, o tada po trumpų svarstymų nutraukė savo ir drugelio ryšį, o tada grįžo į vietą, kurioje prasidėjo pamoka ir pradėjo laukti šios pabaigos.

[Walgunas Levinsas]

  Walgunas atėjo į magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Nebuvo taip, kad gyvūnai Walgunui būtų pats mėgstamiausias dalykas pasaulyje, bet jie jam tikrai patiko. Ir pati pamoka tikrai patiko. Netgi buvo viena jo mėgstamiausių pamokų. Labiau patiko nebent nuodai ir vaistai, nes tai jam ir sekėsi geriau, ir jis mažiau bijojo tą daryti. Žinojo, kad kažką darydamas su gyvūnais gali jiems pakenkti, o virdamas eliksyrus niekam nepakenktų. Na, nebent jie sprogtų arba kažkas išgertų jo gamintus nuodus, tačiau berniukas abejojo, kad galėtų nutikti kuris nors iš šių dalykų, nes virti eliksyrus Walgunui tikrai sekėsi, o jis neleistų kažkam gerti jo gamintų nuodų. Eliksyrus tik tada jei būtų įsitikinęs, kad pagamino teisingai. Na, bet bendrai paėmus jam magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka tikrai patiko.
  Na, patiktų ji jam ar ne, bet ji vis dėlto buvo pamoka, todėl reikėjo klausytis profesoriaus, o tą Walgunas ir pradėjo daryti, nes nenorėjo prarasti savo koledžui taškų ar tuo labiau užsidirbti areštą. Areštas jo tikrai negundė. Taip pat ir taškų praradimas. Berniukas labai stengėsi juos rinkti savo koledžui ir nenorėjo, kad jau mokslo metų pabaigoje pradėtų jų netekti.
  Jam užduotis pasirodė įdomi, neįprasta. Tiesa, tai reiškė, kad teks pamatyti kraujuojantį gyvūną, tačiau tai Walgunui tiko, nes jis norėjo daugiau sužinoti apie drugelio elgseną. Jam patikdavo stebėti įvairius ir magiškus, ir nemagiškus gyvūnus, o šis hobis niekur nedingo. Jis atvykus į Hogvartsą tik pasislepė giliai širdyje, tačiau pagaliau vėl gavo progą išlįsti. Berniukas nieko nelaukdamas pradėjo dirbti.