[Kaede Siobhán OConnor]

     Rungtynės tik prasidėjo, o Kaedė jau neapkentė vienos iš savo komandos žaidėjų.
     - Pabaigti?! Dori, kas tau darosi?! Pati pabaik savo visas nesąmones ir negalavimus! Dėl Dievo meilės, Dori, mes dabar žaidžiame! Paskutines rungtynes šių metų Kvidičo čempionato, privalai susiimti! Ėėė, aš dar nebaigiau! Nedrįsk manęs palik... - Siobhána nebaigė rėkti ant vienos iš kolegų, mat ši jau buvo nutolusi, o trumpaplaukės gerklė nuo rėkimo ir šalto orų kontrolieriaus parinkto oro jau spėjo paskausti. Nieko gero. Prieš akis dar visos rungtynės, o gerklė jau skauda. Ignoruodama nemalonų skausmą, O'Connor pastebėjo dar vieną blogą ženklą - pro šalį skrendančią kapitonę. Žinoma, viena pati ji tikrai nebuvo joks blogas ženklas, tačiau kai ši rėkia, jog Kaedė pražiopsojo kritlį, tai tikrai nėra gerai. Po galais! Pasiuto Siobhána ant savęs ir ant savojo koledžo Kvidičo komandos kapitonės. Žinoma, tai, jog pražiopsojo savo tikslą, tikrai blogai,  bet Kaedė aiškiai prisiminė, kad dar ir prieš pat rungtynes, ir per teorines treniruotės prieš šias Kvidičo rungtynes prieš Grifų Gūžtos koledžą, jos dvi su kapitone Fuentes buvo aptarusios, jog per šias rungtynes kritliu daugiau rūpinsis ji, o ne Kaedė, man ji daugiau dėmesio kamuoliui skyrė per praėjusias rungtynes! Ko dabar siusti, jei nutarimas buvo toks, o dabar pati jo nesilaiko?! Jei jau Alrisa užpyko, gal jai staiga ėmė nebepatikti toks sumanymas? Bet jį reikia keisti ne prasidėjus rungtynėms, o prieš jas! Susinervinusi mergina paliko tą vietą, kurioje prieš kelias akimirkas barėsi su Dori ir nušvilpė paskui kapitonę paskui kritlį, šiuo metu ramiai sau besileidžiantį žemyn. Nespėjusi pavyti ir aplenkti kitos savo komandos puolėjos, O'Connor pastebėjo kaip ši čiumpa kamuolį ir lekia link lankų. Nebežinodama ko dabar kapitonė tikisi iš trumpaplaukės, Kaedė tiesiog nusekė paskui minėtąją su kritliu. Jei sugalvos kokių nors paliepių, galės iš karto perduoti.
     Žaliaakė atkakliai sekė Alrisą, nekreipdama dėmesio į pirmąsias šių metų snaiges, naglai lendančias tiesiai į veidą ir šaltuku jį kandžiojančias. Siobhána atidžiai stebėjo kaip jos kolegė ruošiasi mesti kamuolį per auksinius stulpus, jau šmėstelėjo akyse vaizdas, kaip kapitonė komandai pelno taškų, kurie išveržtų komandą į priekį prieš raudonuosius varžovus, tačiau... Kritlis nepataikė! Lyg maža to, Kaedės akių kamputis pastebėjo, jog Dori paleistas muštukas taip pat nepasiekė tikslo. O'Connor pratrūko.
     - Kas jums visoms darosi?! Dori, susiimk! Ką pati darai?! Neaiškink kitiems, jei pati nesugebi pataikyti muštuko ten, kur pridera! - nekreipdama dėmesio į gerklės skausmą suriko Kaedė, tačiau Dori žodžiai apie kritlį pas priešininkus vis dėlto atkreipė Siobhános dėmesį.
     - Dėl Dievo meilės, vis vien turiu pati imtis veiksmų! Jugi tarėmės kitaip!
     Šių rungtynių pradžia buvo visiškai nesėkminga. Vis dėlto, O'Connor smegeninėje iškilo prisiminimai apie praėjusias rungtynes, kurios prasidėjo taip pat nesėkmingai, tačiau baigėsi triuškinančia klastuolių pergale. Susinervinusi, kad leidžia tokim mintim užvaldyti savo protą, Kaedė nustūmė tas mintis į šoną ir nusivijo raudonąją dėmę su kritliu.

[Perėmimas metimo metu: 3]
     

[Henrieta Poter]

  Henrieta sėdėjo ant šluotos ore ir sekė rungtynių eigą. Galvoje tiesiog virė mintys. Tai buvo pirmosios šeštakursės kvidičo rungtynės ir dėl jaudulio buvo praktiškai neįmanoma galvoti. Prie nerimo, dar prisidėjo siaubingas oras. Ne tik, kad buvo siaubingai šalta, matomumą gadino ir pasirodyti nusprendusios pirmosios snaigės.
  Paskendusi nerimo jūroje Henrieta taip ir neišgirdo teisėjo švilpuko, pranešančio rungtynių pradžią. O netrukus po to, kritlis, priklausęs grifams, atiteko klastuoliams. Nepalankiai pasisukusios aplinkybės pagaliau privertė puolėją pabusti iš apmąstymų ir mergina nusekė paskui klastuolių puolėją, lekiančią link grifų lankų.
  Šeštakursės džiaugsmui, metimas buvo nesėkmingas. Kamuoliui atsimušus nuo lankų, Poter nėrė paskui jį, tačiau kritlį jau buvo spėjusi pagriebti kita grifų puolėja. Henrieta šiek tiek atsipalaidavo, nes kamuolys, bet kuriuo atveju, buvo grifų rankose.
  Šešiolikmetė nusekė paskui Olive Klastūnyno lankų link. Poter stebėjo kaip komandos draugė ruošiasi mesti kritlį, tačiau tuomet grifė pastebėjo netoliese ant šluotos sėdinčią Grifų gūžtos gaudytoją. Neužilgo Henrieta pastebėjo ir jos link lekiantį muštuką.
  Henrietai nerūpėjo iš kurios pusės paleistas kamuolys. Dabar buvo svarbiausia padėti gaudytojai. Tad nieko nelaukdama, Poter pasileido tarp muštuko ir Patricijos. 

[Bandymas uždengti Patriciją Simoneti nuo muštuko: 6, 2]

[Walgunas Levinsas]

  Laimei, priešininkų atmušėjai nepavyko į jį nublokšti muštuko, tačiau ne daug trūko. Neblogai pradėjau žaidimą. Nepraėjo nė trys minutės, o vos negavau iš muštuko į galvą. Va tau ir noras sužaisti. Pagalvojo berniukas. Šiuo metu jo jausmai buvo dvejopi. Tikrai gerai, kad negavo iš muštuko, tačiau vos prasidėjus žaidimui tapo priešininkų atmušėjos taikiniu. Tai jo tikrai nedžiugino. O kam patitkų vos prasidėjus žaidimui tapti taikiniu? Pagalvojo grifas, o tada sunkiai atsikvėpė. Jo ir Alano pastangos buvo bereikšmės, tačiau komandos draugo veiksmas jam išties pasirodė mielas, todėl priskrido prie jo norėdamas padėkoti.
- Ačiū, - tarė bei nusišypsojo, tačiau ilgai taip sklandyti ore negalėjo, nes greitai lekiant ant jo patekdavo mažiau snaigių. Walgunui sniegas šiuo metu nepatiko. Na, tiesą sakant, sniegas jam niekada nepatiko. Jis niekada nesuprato kaip kitiems jo amžiaus vaikams patikdavo statyti senius besmegenius, sniego pilis ar tiesiog juo mėtytis. Juk yra daug smagesnių ir naudingesnių veiklų. Pagalvojo berniukas omenyje turėdamas ir šį skraidymą po pirmąsias snaiges. Taip, žaisti kvidičą išties samgu, tačiau tos snaigės viską tik gadino. Taip, snaigės tikrai buvo smulkutės, o jį saugojo ir apranga, tačiau tos snaigutės išties įkyrėjo. Tačiau nebuvo ką daryti. Reikėjo žaisti ir taip padėti komandai laimėti. Tiesa, berniukas žinojo, kad tikimybė laimėti nėra milžiniška, nes puikiai žinojo kaip gerai priešininkų gaudytoja gaudo aukso šamukštą ir kiek daug kartų jau buvo pagavusi. Bet vis dėlto Walgunas dar turėjo šiek tiek vilties, kad jų komandai pavyks laimėti, todėl norėjo išnaudoti visas jėgas, kurias turėjo šiuo metu. Deja, bet jėgos greitai seko, nes vien išsilaikyti ant šluotos per tokią pūgą buvo nelengva. O ta pūga, rodos, tik stiprėjo. Žinoma, tai galėjo būti tik Walguno haliucinacija, tačiau jis taip nemanė. Po velnių! Kodėl ta pūga tokia žiauri?! Pasakykit man kas nors! Šaukė mintyse atmušėjas. Jam šiuo metu iš galvos buvo dingęs ir muštukas, ir apskritai visas kvidičas. Dabar galvoje kybojo tik sniegas, kuris net galvoje skleidė šaltį. Laimei, po kelių sekundžių Walgunas prisiminė kur yra ir ką šiuo metu turėtų daryti. Tiesa, muštuko vis dar nesimatė.
  Po kiek laiko berniukas visgi pastebėjo muštuką, tačiau ir vėl jau numuštą priešininkų komandos atmušėjos. Laimei, šįkart ne į jį, tačiau tai mažai teguodė. Šįkart jis skriejo į jų komandos gaudytoją. Walgunas visu greičiu pasileido jos link. Vienu metu net jautė, kad slysta nuo šluotos, tačiau jam pavyko išsilaikyti. Skrisdamas jis girdėjo Patricijos nelabai malonius žodžius, kurie buvo skirti jam, tačiau nusprendė į juos nekreipti dėmesio. Dabar svarbiausia buvo buvo apginti komandos narę. Walgunas priskridęs iš visų jėgų užsimojo blokštu ir stengėsi nukreipti muštuką gaudytojos link. Tik šįkart ne jų, o priešininkų.

[Muštuko atmušimas nuo Patricijos Simoneti į Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 2, 6]

[Coraline Williams]

Šaltis skaudžiai gėlė visą kūną. Juodi plaukai buvo prisigėrę drėgmės ir lipo prie veido. Coraline žaisti nė kiek nebesinorėjo. Mergina pyko ant visų žmonių sugalvojusių būtent šią šaltą dieną žaisti kvidičą. Prastos oro sąlygos rodos slėgė visus komandos žaidėjus. Klastuoliai rėkė vieni ant kitų, pyko dėl neaiškios priežasties arba tiesiog vieni kitų nekentė. Tokia žaidimo atmosfera buvo tokia pat kaip ir oro sąlygos- nepakialiamai klaiki.
 Apsaugos, šalmas, pirštinės ir visa kita įranga buvo kaip reikiant sunki našta ne itin fiziškai stipriai Coraline. Visas jos sulinkęs siluetas buvo įsitempęs nuo įtampos, šalčio ir net baimės. Noras pasirodyti buvo dingęs. Staiga juodaplaukės akys užkliuvo už Klastūnyno puolėjos kuri turėjo kritlį.
-Kvaiša, tik pabandyk neįmesti ir tau bus galas!- rėkė emocijų valdoma mergina.- Ak, tu! Kvaiša! Kaip, tu sugebėjai pramesti? Tu, iš vis ką nors sugebi? Per tave mes pralaimėsime! 
Išsiliejusi ant Alrisos Coraline stebėjo kritlį atitekusį varžovams.
-Susikaupk. Nusiramink,- kartojo sau.
Šaltas vėjo gūsis privertė pašiurpti šviesią juodaplaukės odą. Stovėti prie lankų ir dairytis po aikštę buvo nuobodu, bet tam tikra prasme ir gera, ne taip krenti į akis. Išgirdusi tylų Dori šūksnį mergina susiraukė.
- Dori, nekalbėk- perpūs gerklę!- užriko ant komandos narės, vis dar besistebėdama savo netikėtai atsiradusiu rūpestingumu. Juk būtent šiai klastuolei niekas daugiau apart jos nerūpėjo, kas gi nutiko, kad ji taip staiga nutarė rūpintis komandos nariais? Į šį klausimą atsakymo nėra. Coraline nenorėdama vadovauti pridūrė.-Prašau.
Viskas į ką ji turėjo susitelkti buvo lankų link atskrendantis kritlis. Klastuolė vylėsi, kad komandos puolėjos perims jį laiku.Susikaupk... Mintys lindo į galvą, bet jos nė velnio nepadėjo susikaupti.

[Metimo blokavimas atmušant kritlį 2,3,4]

[Alanas Senkleris]

Toji akimirka, Kai Alanas nusisuko nuo lankų ir nulėkė padėti Walgunui galėjo tapti tikra katastrofa. Nes jam palikus neginamus lankus Alrisa vos neįmetė kritlio į juos. Matydamas, kad Klastuolė lekia prie Grifų lankų Alanas sparčiai apsisuko ir skriejo atgal. Nors žinojo, kad nespės jos pavyti. Ir kad mergina jau šimtu procentų įmes. Bet ji prašovė.
Alanas nustebo, bet ir apsidžiaugė. Iš tos nuostabos net sustingo trumpam, bet greit vėl užėmė savo vietą.Fortūna mūsų pusėje. Pamanė. Kilstelėjo ranką nuo šluotkočio ir pamojavo Klastuolių puolėjai.
- Šaunus darbas Alrisa. Man patiko. Tikiuosi, kad taip varysi ir toliau. - Pasakė. Nors aišku žinojo, kad ne dėl jo pastangų mergina nepataikė į lankus.
Dabar Alanas pasiryžo likti čia kaip prikaltas. Suprato, kad ne jo darbas užstoti komandos draugus nuo muštukų. Na, nebent Jie atsirastų kur nors prie pat lankų. Daugiau tokių dalykų Senkleris negalėjo leisti. Jam atrodė, kad jeigu jau pasisekė vieną kartą, tai kažin ar šitaip nuskils ir antrą.
Taigi vėl kybojo savo vietoje. Ir stebėjo kaip Grifų puolėja lekia prie Klastuolių lankų. Nagi, įmesk. Įmesk. Meldėsi. O tuo tarpu prie vaikino priskriejo Walgunas ir padėkojo. Koks mielas vaikis. Pamanė Alanas.
- Nėr už ką. Mes gi komanda. - Padrąsinamai nusišypsojo jaunesniam žaidėjui.
Jam nulėkus šalin žvilgsnis kažkaip nejučia pasigavo Dori. Toji neatrodė gerai. Net visai nekaip. Raudonplaukis išgirdo ją kažką sakant savo komandos puolėjai. Balsas skambėjo siaubingai. Ir Alanas pamiršo neseniai ištikusį džiaugsmą Dėl Alrisos prametimo. Kažkaip negalėjo mėgautis varžybomis jai esant tokios nekokios būklės.
Ir tuo tarpu, kai mergina trumpam sustingo ir nejudėjo iš vietos Alanas nutarė kažką padaryti.  Ne jai dabar žaisti. Pamanė. Grifas nedelsė. Nes Dori galėjo bet kada nulėkti kur nors. O tada jam būtų sunku į ją nusitaikyti. Senkleris paleido šluotkotį, išsitraukė burtų lazdelę ir pasistengė išdžiovinti jos drabužius. Kad nešaltų taip siaubingai. Greitai tai padarė. Nenorėjo, kad kas nors pastebėtų, jog padeda merginai truputį. Ypač Grifai. Ne jiems suprasti. Pridėjo mintyse. Alanas neketino leisti jai pasigauti plaučių uždegimo ar dar kokios nesąmonės dėl kažkokių varžybų. Koks skirtumas, kad abu žaidžia priešiškose komandose. Alanas ir Dori seniai sudarė atskirą komandą, stipresnę už bet kokią kitą.
Vaikinas vos spėjo pasinaudoti kerais, kad išdžiovintų merginos rūbus. Nes ji greit dingo iš Alano lazdelės trajektorijos. Ir tada Senkleris stebėjo, kaip į Patriciją buvo paleistas muštukas. Raudonplaukis atsiduso. Juk taip neseniai prižadėjo niekur iš čia nesijudinti. Bet po galais, negalėjo leisti, kad į  jų gaudytoją, kuri buvo tikra bjaurybė pataikytų muštukas. Be to veiksmas dabar persikėlė prie Klastūnyno lankų.
Alanas matė, kad Patricijai bando padėti kiti komandos nariai. Bet visgi nutarė prisidėti prie jų. Todėl nusigręžė nuo lankų ir nuzvimbė jos link.

[Bandymas uždengti Patriciją Simoneti nuo muštuko: 1, 6]

[Alrisa Fuentes]

Tai ji, Coraline, buvo kalta, kad Alrisa neįmetė ir baisiai apsikvailino. Kur tai matyta! Kvidičo komandos kapitonei nepataikyti į nesaugomą lanką, kuris stovėjo tiesiai priešais. Ne, kažkas čia buvo ne taip, todėl klastuolė iš karto surado, ką kaltinti:
-Užčiaupk srėbtuvę, kvaiša! Išblaškei mano dėmesį ir todėl neįmečiau! - šiurkštus balsas bematant turėjo pažeisti mergiotės pasitikėjimą savimi.
Pikta it audros debesis juodaplaukė stebėjo Kaedę, kuri savo ruožtu taip pat nusprendė įkišti trigrašį. Atrodė, kad visa komanda būtų sulipusi ant pečių ir milžinišku svoriu bandžiusi palaužti. Tačiau ji neketino pasiduoti - juolab kad tokia nesėkmė visiems gali pasitaikyti. Ūmai septintakursė išgirdo keistai pažįstamą balsą - grįžtelėjusi pamatė Alaną. Jo tariami žodžiai buvo švelnūs, bet ji akimirksniu sumetė apie už jų slypintį sarkazmą.
-Nėr už ką, nevykėli. Aš kol kas tik apšilau. Jei dar nežinojai, į rungtynes atsivedžiau šiknašaudį pliurzį. Jis specialiai išmokytas svaidyti į jus ugnies kamuolius. Pamatysi, jau po valandos būsi sumaltas į miltus. Linkiu, kad į tave atsitrenktų Elliw! - maloniai atsisveikinusi bei truputį apsimelavusi Alrisa nuskrido tolyn, svajodama apie grifų paspirginimą ugnies kamuoliais. Deja, šis troškimas greičiausiai liks neįgyvendintas, tad jau pradėjusi jausti nuovargį mergina ėmė ieškoti vienos slaptos kišenės. Šiek tiek pasikrapščiusi ji ištraukė maišelį.
-Ateik pas mane, pagranduk, - džiugiai sumurmėjo, išsiimdama šokoladu aplaistytą bandelę. Akys žibėjo, grožėdamosios kepiniu, kol burna atkando gerą gabalą gardėsio. - Mmmm… - sumykė pilnais žandais, nebegalvodama apie nieką pasaulyje. Mintis paliko net tas faktas, kad ji galėjo bandyti neįmestą kritlį sugauti ir bandyti dar kartą. Regis, suveikė tas nusistatymas, kad kiti, o šiuo atveju Kaedė, vis dėlto nudirbs juodą darbą. O kapitonei beliks tik parėkauti. Tačiau net ir ši veikla reikalavo pastangų, tad ne veltui ji viduryje aikštės nusprendė paužkandžiauti. Kai bandelė saugiai įsitaisė pilve, buvo galima apsižvalgyti.
Nelauktai Alrisa pastebėjo, jog viena žalia dėmė kažkur labai skuba. Ši skraidžiojo ne ten, kur turėtų, todėl buvo galima spręsti, kad ten savo nesąmones išdarinėja Elliw. Ant jos juodaplaukė vis dar pyko, tad nusprendė prisiartinti ir kažkokiu būdu priminti, kad jos geriau neerzinti.
-Ei, ką čia darai, bjaurybe? Negi šmaukštą pamatei? Jau greičiau iš dangaus ims snigti teleskopais, negu tu nuveiksi ką nors naudingo. - ji nepraleido progos įgelti, nors puikiai matė, kad gaudytoja yra kaip niekada užsiėmusi. - Ė, ar girdi mane? Su tavim lyg su siena šnekuosi. Atsakyk kaip žmogus, o tai palaikysiu tave kritliu ar kokiu kugeliu!
Mokinė pradėjo prarasti kantrybę, tad karštligiškai apsižvalgė, nė akimirkai nenutoldama nuo skubančios Elliw. Staiga ji pamatė kažkokią neaiškią dėmę, didėjančią sulig širdies dunkstelėjimu. Negi tai… muštukas? Su siaubu ir stiprėjančiu ryžtu pagalvojo mergina, suvokdama, jog yra pusiaukelėje tarp jo bei šlykštynės. Oi, kaip norėtųsi pasižiūrėti, kaip įžūlus kamuoliukas nutėškia tą nemalonią žmogystą nuo šluotos, bet reikėjo pasvarstyti ir kitą medalio pusę. Jei per tą laiką, kol klastuolių gaudytoja gaivelėsis po smūgio, grifai sugaus šmaukštą, Alrisa to negalės sau atleisti. Pergalė prieš tuos raudonus pasipūtėlius buvo tiesiog būtina. Būtent dėl šios priežasties ji skrido tolyn kaip skridusi, iš šono saugodama nekenčiamiausią personą Žemėje.

[Bandymas uždengti Elliw stojant tarp jos ir skriejančio muštuko: 2, 4]

[Liucija Andersson]

RPG vertinimas

Olive Cate Rechens: 8
Dori Mendel: 10
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 10
Patricija Simoneti: 9
Kaede Siobhán O'Connor: 10
Henrieta Poter: 9
Walgunas Levinsas: 10
Coraline Williams: 8
Alanas Senkleris: 10
Alrisa Fuentes: 6


Bendras dalyvio koeficientas

Elliw Gwawr Dwynwen Goff: NK[8] + PĮK[5.0] = BDK[13.0]
Coraline Williams: NK[7] + PĮK[4.0] = BDK[11.0]
Dori Mendel: NK[7.5] + PĮK[5.0] = BDK[12.5]
Kaede Siobhán O'Connor: NK[6.5] + PĮK[5.0] = BDK[11.5]
Alrisa Fuentes: NK[8] + PĮK[3] = BDK[11]

Patricija Simoneti: NK[7.5] + PĮK[4.5] = BDK[12.0]
Alanas Senkleris: NK[7.5] + PĮK[5.0] = BDK[12.5]
Walgunas Levinsas: NK[6.5] + PĮK[5.0] = BDK[11.5]
Olive Cate Rechens: NK[7] + PĮK[4.0] = BDK[11.0]
Henrieta Poter: NK[7.5] + PĮK[4.5] = BDK[12.0]


Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Olive Cate Rechens: [11.0] - Coraline Williams: [11.0] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Dori Mendel [12.5] - Patricija Simoneti: [12.0] = KS[0.5] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Elliw Gwawr Dwynwen Goff [13.0] - Patricija Simoneti [12.0]  = KS[1.0] 1 papildomas kauliukų ridenimas.
Kaede Siobhán O'Connor: [11.5] - Olive Cate Rechens: [11.0] = KS[0.5] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Henrieta Poter: [12.0] - Dori Mendel [12.5] =  KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Walgunas Levinsas: [11.5] - Dori Mendel [12.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Coraline Williams: [11.0] - Olive Cate Rechens: [11.0] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Alanas Senkleris: [12.5] - Dori Mendel [12.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Alrisa Fuentes[11] - Walgunas Levinsas: [11.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.


Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)

Klastūnynas[2.5] - Grifų Gūžta [2.5] = KKS[0] 0 papildomų kauliuko ridenimų.


Kauliuko rezultatas

Olive Cate Rechens: 6
Dori Mendel: 2
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 4, 3
Patricija Simoneti: 6
Kaede Siobhán O'Connor: 5
Henrieta Poter: 3
Walgunas Levinsas: 1
Coraline Williams: 6
Alanas Senkleris: 2
Alrisa Fuentes: 3

Olive Cate Rechens nesėkmingai meta kritlį per lankus.
Dori Mendel atmuša muštuka į Patriciją Simoneti.
Elliw Gwawr Dwynwen Goff nepagauna aukso šmaukšto.
Patricija Simoneti pastebi aukso šmaukštą.
Kaede Siobhán O'Connor veiksmas anuliuojamas, nes kritlis nesėkmingai mestas pro lankus.
Henrieta Poter neužstoja Patricijos Simoneti nuo muštuko.
Walgunas Levinsas neatmuša muštuko į Elliw Gwawr Dwynwen Goff.
Coraline Williams veiksmas anuliuojamas, nes kritlis nesėkmingai mestas pro lankus.
Alanas Senkleris neužstoja Patricijos Simoneti nuo muštuko.
Alrisos Fuentes veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Elliw Gwawr Dwynwen Goff.


Kvidičo rungtynės tęsiasi

Patricijos Simoneti veiksmas yra anuliuojamas, nes į ją pataikė muštukas. Sekančiame RPG rate Patricija Simoneti negali atlikti jokių veiksmų.
Kritlis yra neutralioje zonoje.

Rezultatas: Klastūnynas 0 - 0 Grifų Gūžta.

[Dori Mendel]

- Taip! Taip! - užkimusiu balsu šaukė Dori.
Jai pavyko pataikyti į tą Patriciją! Dori labai džiaugėsi, tačiau apsiversti su šluota ore, kaip kad buvo įpratusi po tokios sėkmės, šį kartą negalėjo. Mat neturėjo tiek daug jėgų, o parėkus iš džiaugsmo, žinoma, eilinį kartą užpuolė kosulys ir paaštrėjo gerklės skausmas. Tačiau dabar Dori stengėsi ignoruoti kosulį ir skausmą, ji džiūgavo.
- Mažiau kalbų, daugiau darbų, Kaede! - iš paskutinių suriko tamsiaplaukė. - Aš numušiau tą ožką, o kiek tu kartų įmetei į lankus? Kaip tu ten sakai? Susiimk! - nusivaipė ir nuskrido kiek tolėliau.
Tiek iš garsų, sklindančių nuo tribūnų, tiek apsidairiusi aplink Dori suprato, kad sėkmė Klastūnynui ką tik nusišypsojo du kartus: Mendel muštuku tvojo priešininkei, o Olive nepataikė į lankus. Tik teleskopininkė, deja, kol kas nepagavo aukso šmaukšto. O geriau pagautų. Dori nežinojo, kiek dar atlaikys būdama tokios būklės ir buvo išties šalta. Bet dabar - kažkaip kitaip. Mažiau.
Visai neseniai, prieš pat Dori mušus juodąjį kamuolį į Patriciją, jos ir Alano akys trumpam susitiko. Ir taip, ji spėjo pastebėti vaikino rankose burtų lazdelę. Spėjo pagalvoti, kad jis paleis į ją kerus, tačiau nebuvo laiko galvoti kokius ir kodėl. Tuomet, širdį pasiekus triumfo skoniui dėl sėkmingai pataikyto muštuko, Dori pamiršo, kad kažkas buvo. Ir dabar, tik dabar klastuolė suprato. Jos drabužiai buvo sausi.
Mendel akyse pasirodė ašaros. Džiaugsmo, o gal dėkingumo. Siaubas, Dori, kas tau darosi, bandė barti save mintyse, tačiau pro lūpas veržėsi šypsnis. Geresnio žmogaus nei Alanas šešiolikmetė iš tiesų nepažinojo. Ar Dori būtų pasielgusi taip pat? Ar būtų pagalvojusi apie tai, kad Alanui šalta? Pasiryžusi išsitraukti burtų lazdelę ir kerais išdžiovinti jo drabužius prieš Klastūnyno komandos žaidėjus? Rizikavusi užsitraukti jų rūstybę? Vargiai. Bet Alanas, jis apie ją pagalvojo. Jis manimi rūpinasi.
Tamsiaplaukė puikiai suprato, kad dabar meilės proveržiams - ne laikas ir ne vieta. Tačiau ji net nebebandė stabdyti savo praskydimo, ji priskrido prie Alano. Aišku, tikėjosi, kad Alano komandos draugai nematė penktakursio poelgio, tačiau pati tiesiog negalėjo jam nepadėkoti.
- Ačiū tau, - norėjo pasakyti švelniai, bet pasakė tokiu balsu, tarsi būtų pragėrusi geras porą savaičių.
Tuomet ji prisišvartavo prie Alano kiek įmanoma arčiau ir ranka, kuria laikė blokštą, pabandė apkabinti vaikiną. Tiesa, vos neužvožė jam makaulėn, nes šiek tiek prarado pusiausvyrą. Droviai šyptelėjusi vis tik atsitraukė, nes apsikabinti ore laikant blokštą ir sningant buvo per daug sudėtinga bei pavojinga. Bet ji buvo taip pasiilgusi Alano! Tad paėmė ir jį pabučiavo čia ir dabar visiškai pamiršusi kvidičą. Jie sėdėjo ant šluotų ir bučiavosi kaip kokie Romeo ir Džiuljeta: grifas ir klastuolė.
- Atsiprašau, aš nenoriu tavęs užkrėsti, - po bučinio tyliai pasakė ji. - Tiesiog negaliu, kaip tavęs pasiilgau. Dabar ir tu turėsi išgerti visokių mikstūrų...
Šiuo metu Dori, po velnių, visiškai nepriminė savęs. Apie tai ji pagalvojo ir pamanė, kad dabar jau visa komanda ims ant jos plūstis, nors ir taip šitos varžybos - tikra klastuolių konfliktavimo terpė. Tačiau pasidarė taip gera ir ramu pagaliau prisiglaudus prie Alano. Dori sėdėjo ant šluotos ir šypsojosi, bet tada... tada jos ir raudonplaukio link ėmė skrieti muštukas.
O mokinė mylėjo ne tik Alaną, bet ir kvidičą. Žaibišku greičiu ji apsidairė ir bloškė kamuolį į Walguną.
- Nepyk, bet turiu nukalti Juzefo sūnų, - pasakė. - Tokia mano pareiga.

[Atmušimas į Walguną Levinsą: 3, 4]

[Alrisa Fuentes]

Kelis kartus pamirkčiojusi, Alrisa suprato, kad skriejantis muštukas tebuvo įsišėlusios vaizduotės vaisius. Be reikalo saugojo tą nupiepėlę, kuri galbūt net nepastebėjo, kad šalia skrido kapitonė. Tegu ji atsitrenkia į stulpą… Taip mintyse palinkėjusi (ne)sėkmės klastuolė nuskrido tolyn ir kaip tik ton pusėn, kad pastebėtų, kaip karvė numuša vieną raudoną dėmę, kurios vardo nesivargino prisiminti.
-Grrr… Bando įrodinėti, kuo nėra. - susierzino ji, skrisdama artyn. Paapgailestavusi, kad neturi dar vienos bandelės, juodaplaukė išsitraukė saldainį. Karamelė bematant surakino dantis, bet skonis atpirko viską. Palaimingai užsimerkusi, ji kelias akimirkas kybojo ore, kol gardėsis patenkino cukraus ištroškusią sielą.
-Aah… - atvėrė akis, bet vien tik tam, kad jos staiga išvirstų iš orbitų. Žalia dėmė priartėjo šalia raudonos! Ir šios viena aplink kitą agresyviai nezujo, o tiesiog stovėjo vietoje. - Sąmokslas! - karingai šūktelėjo septintakursė ir nušvilpė ten link, visa širdimi trokšdama ištaisyti neteisybę. Gal ten toji karvė draugauja su priešininkais? Jei taip… Niūri, nieko gero nežadanti mina papuošė veidą.
Priskridus arčiau spėlionės pasitvirtino: Dori pažeidė visas nerašytas taisykles. O tuo labiau klastuolei draugauti su grifu buvo pats baisiausias nusikaltimas. Norėjosi suardyti tą sąjungą, tačiau nei blokšto, nei kokio kito panašios paskirties daikto rankose neturėjo. Tačiau Alrisa turėjo kitą paveikų ginklą - balsą:
-Kavalierius su karve
Virė košę su smala ir smarve.
Ta smala tuoj išsiliejo,
Visa meilė šuniui ant uodegos nuėjo! - netikėtai galvoje atsirado dar viena dainuška, kuri tuoj savaime nuslys nuo liežuvio. Gerklę šiek tiek skaudėjo nuo šalto oro, bet tai nesustabdė įsismaginusios merginos:
-Duoki man ženklą, o žaloji Karvigunda,
Tavo ragai ir tavo snukis muses gundo.
Turėsi palaukt, turėsi palaukt,
O kai pamatysi mane – pamūk! - kvatojosi ji, didžiuodamasi savo kūrybiškumu. Piktdžiugiškai stebėjo porelę tol, atmušėja pradėjo idiotiškai šypsotis. Smegenyse vėl susidėliojo kitas kalambūras, kuris beregint paliko išsiviepusias lūpas:
-Be tavęs sunku gyventi,
Be tavo sugedusių dantų,
Pasakysiu tau, karvute,
Kaip karštai tave myliu.
Be tavęs sunku gyventi,
Be tavo išsprogusių akių.
Savo demoną turiu,
O jis - tai tu!
Deja, gerklę pradėjo skaudėti šiek tiek rimčiau, tad saugodama sveikatą septintakursė nuskrido tolyn, neabejodama, kad padarė pakankamai psichologinės žalos pareigas užmiršušiai karvei. Nukreipusi dėmesį kitur, ji pastebėjo, jog kritlis ir vėl yra neutralioje zonoje.
-Kaede! Negi ir tave reikės pamokyti? - suriko ji, nenutuokdama, jog kita puolėja ką tik nesėkmingai įmetė kritlį. - Manau, reikia perimti vadžias į savo rankas…
Ūžtelėjusi griebė kamuolį ir visu greičiu pasileido lankų link. Šaltis neberūpėjo, tik tas vienintelis veiksmas - kritlio metimas.

[Metimas atkovojus kritlį iš neutralios zonos po netaiklaus metimo: 1, 5]

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Bjauri mergiūkštė… Oi, kažkoks nedidelis slidus daiktas, o ne bjauri mergiūkštė. Na, bet vis tiek. Tas daiktas paspruko, taigi Elliw turėjo gaudyti jį iš naujo. Tai labai erzino, mat buvo taip šalta, kad net ši mergaitė nesugebėjo to pamiršti. Dėl visko kalta tik neLiucija! Ak, kad taip pavyktų nutrenkti ją nuo šluotos! Jeigu tik atmintis neapgavo, ta bjaurybė taip pat kažkur skraidė. Kodėl ji tuomet negaudo to kvailo blizgančio daikto?
Kad ir kaip ten būtų, tą vis dar atkakliai bandė padaryti Elliw. Buvo tuo siaubingai nepatenkinta, bet vis tiek skrido iš paskos. Sparnuotas daiktas pradėjo sukti nedidelius ratus, tad Klastūnyno komandos gaudytojai teko daryti tą patį. Netrukus susisuko galva, ir velsietė jau buvo bepamirštanti, ką čia daro. Vis dėlto kažkas šaltas kaip tik tuo metu kaukštelėjo tiesiai į kaktą, ir tai padėjo atsitokėti. Deja, Elliw nesusivokė, kad šaltasis daiktas yra kaip tik tas, kurį ji bando sučiupti. Tik pamatė, kaip jis ir vėl sprunka tolyn ir erzina visą pasaulį (t.y. Elliw).
- Tai tu kalta! - suriko velsietė, nors nebuvo tikra, ar žodžiai skirti bjauriajai mergiūkštei, ar šaltajam daiktui. Netoliese ne ne ne neDori kažkodėl buvo apsikabinusi nepažįstamą berniūkštį, bet tai Elliw nesudomino - ji tenorėjo greičiau paimti bjaurų apvalų daiktą ir gerai trinktelėti juo visiems per galvas. Ko gero, tai ir buvo priežastis, kodėl rudaplaukė taip atkakliai bandė daiktą sučiupti. Suradus priežastį viskas pasidarė kiek lengviau, tad Elliw dar labiau padidino greitį. Ir visai nesvarbu, kad netrukus tą priežastį pamiršo. Vis tiek atkakliai skrido paskui sparnuotą daikčiuką.
O jis, bjaurybė, ir toliau sėkmingai tolo. Kartą Elliw kažką sučiupo ir spėjo apsidžiaugti, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai tėra kelios sulipusios snaigės. Geras kelias sekundes spoksojo į daiktą, kurį manė turinti pagauti. Galiausiai dar labiau supyko iš šveitė sulipusias snaiges kažkur. Žinoma, pataikė kažkam į galvą, bet to nepaisė. Vis tiek visa šita diena, šitas skraidymas buvo kažkokia nesąmonė. Ar Elliw sugebės tai bent jau pamiršti? Dėl šito ji nebuvo tikra, bet stengėsi per daug ir negalvoti. Geriau tiesiog pačiupti tą daiktą ir susirasti drauges.
Sulig ta mintimi sparnuotasis suplasnojo visiškai prieš pat veidą. Elliw net pašoko (kiek tai įmanoma padaryti sėdint ant šluotos). Eilinį kartą nežinia kokių sugebėjimų veikiama velsietė išsilaikė ore ir piktai pažvelgė į jai gyvenimą gadinantį daikčiuką. Mergaitė nekentė jo visa širdimi, nors ir neprisiminė, kodėl. Kartu puikiai žinojo, kad reikia jį pagaliau sugauti. Taigi ištiesė ranką, bet sparnuotasis ir vėl movė šalin. Susiraukusi klastuolė pasileido iš paskos. Kažkodėl šluota pasidarė daug slidesnė, tad vos padidinusi greitį vos nenusirito žemėn. Laimei, pavyko išsilaikyti, taigi velsietė nė akimirkai nepaleido bjauriojo daikto iš akių. Padidinusi greitį (nors neįsivaizdavo, iš kur iš viso moka skristi šluota) Elliw vėl priartėjo prie daikčiuko. Atrodė, kad nuo jo kyla garas, o tai tarsi bylojo, kad jis bus dar šaltesnis nei paprastai. Stengdamasi apie tai negalvoti panelė Goff ištiesė ranką ir bandė sparnuotąjį pagriebti.

[Bandymas pagauti aukso šmaukštą: 2]

[Patricijaa]

Patricija genama jaudulio lėkė tarytum ant sparnų. Bet tada visas gaudytojos viltis sugriovė kietas ir bjaurus kamuolys. Kuris rėžėsi jai į tarpumentę. Pajutusi smūgį Grifė sustojo, net susigūžė dėl staigaus skausmo. Žinoma, aukso šmaukštas  kažkur išgaravo. O Simoneti per tą laika mėgino įkvėpti. Skaudėjo. Regis kamuoliukas išmušė visą orą iš plaučių. Ir dar tas sniegas. Krito ir krito. Nuotaika dabar subjuro iki minusinio lygio. Komanda ne komanda, o molių gauja. Siuto Patricija. Bet nešūkavo ir nebandė jų iškeikti. Nors norėjo. Vis dar skaudėjo, o ir iš to klykavimo jokios naudos negautų. Varliūkštis Walgunas, tikriausiai vos blokštą nulaikantis vis tiek nesugebėjo pataikyti į muštuką. O ir kiti ne ką geresni. Ir ką čia jiems dabar aiškinti? Muštukas jau vis tiek atliko savo darbelį ir išvedė merginą iš rikiuotės. Taigi ji paliko komandos draugus ramybėje ir ėmė dairytis kur yra Klastuoliū atmušėja. O kai pamatė, tai vos prie šluotos neprišalo. Šmaukštas pasiliko paskutinėj vietoj. Galvoje pradėjo siausti mintis. Tuojau pat nudėsiu tą mergą iš Klastųnyno. Ne, verčiau tą nuolatos visur besikišantį teisuolį. Aš jį įspėjau, kad nedrįstų išsidirbinėti. Dar prieš varžybas.
Patricija pikta kaip širšė nurūko prie Grifo ir Klastuolės. Kurie dabar tikriausiai vaizdavosi esantys kur nors suknistame Paryžiuje ar dar kokioj vietoj. Rado mat kur meilės lizdelį sukti. Aš tuoj pakurstysiu jūsų romantikos židinėlį.
Nudėti tuos du tikriausiai norėjo ne ji viena. Patricija pastebėjo Klastuolių komandos kapitonę ir išgirdo jos deklamacijas. Puikios. Pagyrė ją mintyse. Bet čia reikia kitaip. Čia reikia daugiau veiksmo.
Kai Poetė pagaliau pasišalino Patricija priartėjo prie savo taikinių.
- Aš tau sakiau, smek pragaran su savo blokštu. – Rėžė ir atėmė jį iš atmušėjos rankų. Gaila, kad toji jau spėjo pasidarbuoti, nes muštukas lėkė Varliūkščio pusėn. Ir tegul. Pikdžiugiškai pamanė Patricija.
Laikydama blokšta rankoje norėjo sviesti jį žemyn. Tada Klastuoliai tikriausiai būtų praradę savo atmušėją. Bet laiku prisiminė, kad už tokius dalykus tikriausiai būtų diskvalifikuota iš varžybų.
Mergina tiesiog savame kailyje nesitvėrė. Ji buvo pratusi gauti viską, ko užsigeidusi. O dabar jos šansą atėmė kažkokia Klastuolė taikliai paleidusi kamuolį. Ir dėl to Patricija praganė šmaukštą. Aišku ir dabar užsiėminėjo ne tuo, kuo turėjo. Bet dabar nesuko dėl kamuoliuko galvos. Reikėjo iš pradžių atsiskaityti su šitais dviem. Tegul ta Teleskopininkė ir sugauną šmaukštą. Koks skirtumas.
- Tu, tyčia leidai jai į mane pataikyti. Aš žinau. - Iškošė dėbsodama į taip nemėgstamą vaikiną bei piktai mosuodama atimtuoju blokštu. Norėjo vožtelėti juo kuriam nors, bet susilaikė. Nutarė visą pasipiktinimą komandos nariais išgiežti ant Alano.
- Tiek ir tesugebi. Rūpintis kažkokiais mažvaikiais pirmakursiais ir knisti man protą. Ai ir dar, bučiuotis su šita pelkių gražuole. Daugiau neturiu tau ko pasakyt. - Patricija jautėsi truputį pridususi, dar skaudėjo vietą, kur pataikė kamuolys.
- O tu, pelkių gražuole, jei nori savo žaisliuko, tai pasistenk pasiimti. - Tarė ir neatidavusi jai blokšto nuskriejo šalin nuo jų. Neabejodama, kad Klastuolė ją vysis. To ir norėjo. Lėkdama dar bandė pasidairyti kur šmaukštas. Bet jo niekur nematė.
Skriedama prisiminė kažkada lankytą ir labai mėgstamą teatro būrelį ir pagalvojo. Puikios varžybos. Truputis poezijos, žiupsnis dramos. Neblogiau, nei scenoje.

[-]

[Walgunas Levinsas]

  Deja, bet Wlagunui nepavyko nublokšti muštuko į priešininkų gaudytoją. Kiek jis matė nei vienam žaidėjui nepavyko apginti Patricijos. Tokia velnė, kad net nuo muštuko niekam apginti nepavyksta. Ji tik ir stengiasi, kad mums niekas nepavyktų. Nieko keisto, kad į ją pataikė muštukas. Ji to nusipelnė. Pagalvojo Walgunas kiek nusivylęs. Gaudytoja išties buvo viena iš didžiausių galimybių laimėti, o Walgunui nepavykus jos apginti jis išakart pradėjo be galo pykti ant savęs. Ar aš taip neleidžiu savo komandai laimėti? Gi per treniruotes tikrai taikliai tą muštuką nublokšdavau, o kodėl dabar taip gerai nebeišeina? Pagalvojo berniukas. Jis išties ant savęs pyko už tai, kad nesugebėjo apginti Patricijos. Jis nė kiek savimi nesidžiaugė, nes buvo įsitikinęs, kad būtent dėl jo grifų komanda pralaimės. Jis buvo tuo tikras. Laimei, save kaltinti laiko nebuvo ir dėl to berniukas galėjo ramiai palikti šias mintis. Taip, jas palikti buvo išties sunku, tačiau kažkaip įmanoma.
  Berniukas pamatė, kad Alanas kartu su priešininkų atmušėja sau ramiai sėdėjo bei kalbėjosi. Jam nebuvo labai msagu tą matyti. Juk Alanas dabar turėtų saugoti lankus. O ką daro? Taip, jie pora, tačiau gal jisai gali pasistengti, kad mūsų komanda laimėtų. Jam tai panašu į pasimatymų vakarą, tačiau taip tikrai nėra.
 Na, bet tikiuosi, kad bent kiek stebi ir lankus, nes kitu atveju mums išties būtų riesta. Pagalvojo Walgunas, tačiau nieko jam nesakė kaip tą darė Patricija. Nusprendė palikti jį ramybėje. Žiūrėdamas į juos vieną akį užmetė ir į dalį arenos ieškodamas muštuko, tačiau jo nepastebėjo. Vis dėlto žinojo, kad jie draugauja ir žinojo, kad Alanas pamatęs priešininkų komandos puolėjų rankose kritlį iškart atsidurtų prie lankų. Toks jau jis buvo. Bent jau Walgunas manė, kad jis tą padarytų.
  Staiga Walgunas ir vėl pamatė muštuką, tačiau ir vėl skrendant į jį. Na ir nesiseka. Kodėl ji taip taikosi būtent į mane? Juk yra daug daugiau kitų žaidėjų. Kodėl? Kodėl negaliu pastebėti muštuko anskčiau už priešininkų atmušėją. Ji tikrai pasiruošusi jį nublokšti į kažkurį iš mūsų. Deja. Pagalvojo berniukas šiek tiek išsigandęs. Jis tikrai nenorėjo gauti iš muštuko, tačiau jis jau buvo nublokštas į jį, todėl nebuvo ką daryti. Reikėjo pabandyti jį nublokšti į kurį nors priešininkų žaidėją. Būtinai reikėjo tą padaryti, bet šįkart jau sėkmingai, todėl Grifų Gūžtos atmušėjas stipriai stipriai užsimojo blokštu bei nutvieskė jį į merginą, kuri ką tik tą patį muštuką paleido į jį. Kito paisirnkimo neturėjo. Na, turėjo, bet tada būtų gavęs iš muštuko į galvą. Tuo labiau tą veiksmą jau padarė, todėl jau buvo viskas.

[Muštuko numušimas nuo savęs į Dori Mendel: 3, 5.]

[Olive Cate Rechens]

Tą akimirką kai Olive metė kritlį į lanką ji visa širdimi tikėjo, kad gal pavyks įmesti. Deja kaip ir praeitą kartą metusiai klastuolei taip ir trylikametei nepasisekė ir kritlis atsidūrė neutralioje zonoje. Mes tikrai nieko nelaimėsim jeigu taip ir toliau. Pamanė mergaitė ir jau norėjo pasiimti kamuolį iš neutralios zonos, bet ne Catę vėl aplankė nesėkmė ir kritlis atsidūrė klastūnyno komandos kapitonei. Ech iš pradžių oras, o dabar ir sėkmė nusigręžia nuo mūsų. Nusivylusi pagalvojo grifiukė. Pala kur Henrieta ? Kur ji dingusi ? Ar ji neturėtų irgi kovoti dėl kritlio ? Susipratusi Rechens pavardės savininkė iš tiesų pradėjo ieškoti komandos draugės, bet snaigės ir vėjas to neleido padaryti. Nors ir kažkur ore matėsi keli raudoni neaiškūs taškai, bet kur yra kuris Olive negalėjo pasakyti. Neieškok tu jos geriau rūpinkis kritliu kai reikės Henrieta pati atsiras. Po šios minties mergaitė galėdama kuo greičiau nuskrido prie artėjančio Alrisos silueto. Nors grifų gūžtos lankai nebuvo taip toli nuo trylikametės, bet klastūnyno puolėja jau ruošėsi mesti kritlį tada kai Catei dar linko šioks toks atstumas iki jų. Nagi greičiau tu negali leisti jai įmesti to kamuolio. Save paraginusi trečiakursė paspartinusi greitį pradėjo greičiau judėti prie lankų. Kai kritlis jau buvo ore Olive ištiesė ranką norėdama sugauti rudą kamuolį.

[Perėmimas metimo metu: 1,5.]

[Alanas Senkleris]

Alanas šypsojosi. Užtenka tik truputį paerzinti Alrisą ir toji tuojau pat pažeria krūvą rinktinių perliukų. Pamanė. Būdamas jaunesnis nemėgo tos merginos. Dabar tiesą pasakius nejautė nei priešiškumo, nei dar ko.
-   Tikrai? Tai kur jis? Laukia tribūnose su kitais mokiniais? O gal išmoko pasidaryti nematomas? Kažkaip nepastebiu tavo ugningo augintinio.
Tuo tarpu taip jų susidūrimas ir pasibaigė. Dabar Alanas lėkė Grifų gaudytojos link, norėdamas ją užstoti. Bet nepasisekė. Vaikinas nespėjo pasiekti Patricijos, kai į ją atsitrenkė padauža muštukas. Nebeliko ką daugiau daryti ir raudonplaukis apsisuko bei grįžo atgal prie lankų.
Štai tuomet jam ant galvos pasipylė krūva netikėtumų. Vieni atrodė labai malonūs. Kiti visai bjaurūs.
Tik spėjo sustoti prie lankų ir prie jo priskriejo Dori.
- Kaip tu? Man nepatinka, kad žaidi taip sirgdama. Reikėjo atidėti varžybas. - Pasakė ir vos spėjo palenkti galvą, kad į ją nekaukštelėtų blokštas. Retkarčiais Dori iškrėsdavo ką nors, ko jis nesitikėdavo. Kartais tie poelgiai būdavo mieli, kartais ganėtinai rizikingi. Šitas pasitaikė ir toks ir toks.
Buvo be galo malonu pajusti merginos apkabinimą, bučiuoti ją. Bet reikėjo nepamiršti ir tų faktų, kad jie kabojo baisiai aukštai. Be jokios atramos po kojomis. O dargi snigo ir šluotos buvo slidžios. Bet Alanas apie tokius dalykus nemąstė. Leido sau trumpam pamiršti kvidičą. O svarbiausia tai, kad juos dabar mato visa mokykla. Šią akimirką mes prisiminsim visą gyvenimą. Pamanė. Po daugybės metų galėsime tai prisiminti. Tada jis negalvojo, kad po daugybės metų jie galėtų išsiskirti. Gyveno tik šia akimirka.
Kai pagaliau atsitraukė nuo jos pasakė.
- Aš irgi tavęs pasiilgau. Ir nėra už ką. - Kitaip ir negalėjau pasielgti. Pridėjo mintyse.
Merginos oda jam pasirodė įkaitusi. Net tokiame šaltyje, kokiame jie dabar buvo. Tai nuplovė visas romantiškesnes mintis. Tikriausiai turi temperatūros. Pamanė.
- Nieko man nenutiks. Bet gerai, galiu išgerti vaistų dėl visa ko. Jeigu tu pažadi po rungtynių tuojau pat eiti į ligoninę. Gerti ten arbatą ir vaistus. Ir pagaliau normaliai išsigydyti. - O va tada teko sugrįžti į realybę.
Aplink juk zujo mokiniai ant šluotų. Vyko varžybos. Ir daugelis žaidėjų kažin ar buvo labai patenkinti tokiu jų poelgiu.
Dori nuskraidino šalia pasipainiojusį muštuką į Walguną. Ir Alanas negalėjo to praleisti pro akis.
- Walgunai, atsargiai. Ruošk blokštą! - Vėl perspėjimai šūktelėjo.
- Žinai, Juzefui tikriausiai nepatiktų tokie tavo žodžiai. - Šyptelėjo. - Nepyk, turėjau jį perspėti. Tokia mano pareiga. - Toliau šypsojosi. Ir tada prie jų prizvimbė Alrisa.
Alanas išklausė tikriausiai čia pat surimuotus jos posmus ir pasakė.
- O tu tikra poetė. Klausyk, niekada nemanei išleisti kokio poezijos tomelio? Galėtum pavadinti. Rinktiniai Fuentes raštai. Arba besivejant Šekspyrą. Galiu padėti tau ją išleisti. Mano šeimoje yra kas tuo užsiima. - Pliurpdamas išties stebėjo jas abi. Alanas Senkleris per daug gerai žinojo, kas būna, kai susiduria Dori mendel ir Alrisa Fuentes. O būna tikrai  labai blogai. Užverda kerų šokis. Bet ne šį kartą. Nes ji nuskrido. Tik Alanas jau mate kas bus toliau. Nes į juos dėbsojo Simoneti.
Grifės žodžiai, kurie buvo jam adresuoti nepaliko jokio pėdsako. Alanui buvo nusispjaut ką Patricija apie jį kalba. Jei būtų plepėjusi tik apie jį ignoruotų merginą ir viskas. Bet dabar ji atsiliepė ir apie Dori.
- Atšalk gerai? Ko čia mosikuojiesi tuo blokštu kaip beprotė? Jei esi tokia nuostabi žaidėja, tai ko neišsisukai nuo muštuko? Beje, čia šmaukšto nematyti. Taigi mauk šalin. - Norėjo pridėti, kad jeigu jai kas nepatinka, tai galės išsiaiškint po varžybų. Bet to nepasakė.
- Duok čia tą blokštą. Patricija, baik elgtis kaip kūdikis. - Alanas norėjo vytis skristi pradėjusią Simoneti. Bet akiratyje vėl pasimaišė Alrisa. Ir šį kartą ne bjaurius eilėraščius deklamavo, o metė kritlį į jų lankus.
- Pasinaudok šaukiamaisiais kerais ir paimk iš jos blokštą. Pasisaugok. - Išbėrė greitai. Tuomet ištiesė rankas į kritlį ir pabandė jį atmušti.

[Metimo blokavimas bandant atmušti kritlį: 1, 4, 6]

[Kaede Siobhán OConnor]

     Šalto vėjo gūsis ploškėsi mergaitei į veidą vos šiai staigiai padidnus greitį ir pasileidus visu greičiu raudonosios dėmelės su kritliu rankose link. Ateik čia, tu niekšingoji raudondėme! Turi kai ką, - KRITLĮ! - kas turėtų būti mano rankose! Kaedė, nors ir buvo sunku tą padaryti per tankiai iš dangaus krintantį sniegą, nenuleido savo žaliųjų akių nuo priešininkų komandos raudonai - kaip ir jie visi - vilkinčios žaidėjos, šiose varžybose užimančios tokią pačią poziciją kaip ir pati Siobhána, žaidžianti už žaliuosius - puolėjos poziciją. Kaedė pamiršo viską kas buvo aplink, susikancentravo tik į tą dėmelę, greitai lekiančią link jų lankų, ties kuriais kažkur netoli turėjo skrajoti Kaedės koledžo komandoje žaidžiani gynėja. Atėjo metas sužibėti ir jai, sugaunant kritlį, jeigu ta raudondėmė išvis sugebės jį paleisi tinkama linkme. Tikėkimės, kad ne.
     Skrisdama ta pačia kryptimi paskui minėtąją raudondėmę puolėją, O'Connor jau pasiruošė perimti kritlį, nusistatė reikiamą kryptį, tačiau raudondėmės paleistas kamulys nuskriejo visiškai ne ta kryptimi. Siobhána nebežinojo ar siusti ir pykti dėl to, ar džiaugtis. Siusti ir pyki bei visus kas yra arčiausiai aprėkti, nes kritlis buvo paleistas ne ta kryptimi, kuria turėjo ir Kaedė prarado šansą jį sugauti, o džiaugtis minimalia sėkme, kuri sumaišė Grifų Gūžtos koledžo šių metų Kvidičo komandos puolėjos galvą ir privertė galvos savininkę kamuolį paleisti vos ne priešinga kryptimi nuo lankų ir taip išsiskui nuo pelnytų taškų raudonųjų kmandai, kas būtų tikra tragedija ir gėda (jog pati dar neįmušė nė vieno karto krilio į priešininkų lankus) Siobhánai bei jos visai žaliųjų komandai ir, žinoma, visiems palaikantiems Klastūnyno koledžą šiose rungtynėse, o ypatingai patiems klastuoliams.
     Pasimetusi savo jausmuose ir reakcijose trumpapalukė pajuto kaip prie pat jos didžiuliu greičiu pro šalį staigiai pralėkė dar vienas jos Kvidičo komandos vienas iš septynių žaidėjų. Geriau pasižiūrėjusi O'Connor įžvelgė, kad minėtoji būtybė buvo pati Siobhános ir jos kolegų kapitonė, berėkianti, kad Kaedė jau antrą kartą pažiopsojo laisvą kritlį. Tai buvo tiesa, tačiau Kaedę ne tas labiau užgavo, o didesnį pktį sukėlė tai, kad Alrisa pati nesilaikė susitarimų, o dabar dėl jų nesilaikymų kaltina Kaedę.
     - Dieve mano, Alrisa! KAIP MES TARĖMĖS?! Pati nesilaikai susitarimų, o dabar kaltini mane! Turėk gėdos! Suprasčiau, jeigu t... - tačiau ką suprastų, o ko ne, Kaedė nespėjo pabaigti išdėstyti, mat į veidą pataikė šalas sniego gabalas. Žaliakė visai pratrūko ir svaidydamsi įvairiausiais keiksmais bandė nuvalyti šaltą sniegą nuo veido. Sau prisiekė, kad vos tik nusielidusi ant žemės prilups tą, kursi dėl viso šito kaltas, tačiau, deja, nematė iš kurios pusės atlėkė minėtoji gniūžtė. Kaedė įtarė, kad iš prakeiktųjų grifų.
     Tačiau ir nusivalius sniegą nuo veido ir prasimerkus, vaizdas nebuvo geresnis. Žalios akys išvydo kaip kažkokia žalioji dėmė labai jau neįtikinamai, jog muštųsi, glaustosi prie raudonosios.
     - DĖL VISŲ PASAULIO DIEVŲ, DEIVIŲ IR KITŲ PRANAŠŲ, KAS ČIA PER REGINYS?! DORI!!! - priskridusi pakankamai arti ir įžvelgusi aistringą bučinį (kokio praėjusį kartą išvengė Kaedė su Kvidičo aikštės žeme) ir žaliosios dėmės veidą, pasiuto Siobhána. Dori jau visai išvarė Kaedę iš kantrybės šį kartą. Priskriejusi prie tos niekšelės norėjo išplešti jai iš rankų blokštą ir užsimojusi juo gerai trinktelėti kolegai per maukaulę, tačiau blokštas jau buvo dingęs, tad Kaedė tiesiog tvojo jai kumščiu.
     - Dori! Pati tu su-si-imk! Darai didžiausią kokią ik galimą gėda visam mūsų brangiajam koledžui!
     Rėkdama ant Dori, Kaedė nė nepastebėjo, jog muštukas, kuriam atsukusi nugarą ji buvo, lėkė tiesiai į Dori, o gal tiksliau į Kaedę, kuri stovėjo tarp jo ir jos.

[Bandymas uždengti Dori Mendel stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1, 2]