[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

[Tema: doksiai]

Varpas buvo ką tik nuskambėjęs. Už lango snigo storais kąsniais, primenančiais mažus cukraus vatos debesėlius. Vėjas juos žaismingai gainiojo, kišdamas už apykaklės, į plaukus ir net į kišenes. Vis dėlto net stebint iš šalies visą žiemišką vaizdelį Sigurdas nė nešyptelėjo. O juk šis metų laikas visada buvo jo mėgstamiausias. Taip ir buvo, bet asociacijos darė savo - tėvo mirtis iki šiol kėlė skaudžius prisiminimus, jau nekalbant apie į sprandą šnopuojančią vienatvę, kurios artėjant Kalėdoms darėsi vis sunkiau išvengti. Todėl nenuostabu, kad žvilgsnis, pervėręs tyliai kaip pelytes sėdinčius mokinius, nebuvo malonus.
-Klasėje šiandien nedirbsime. Stojamės ir keliaujam į antrą aukštą prie paveikslo su pasigėrusių raganų puota. - greitai išgujęs juos iš kabineto patraukė laiptų link. Mintyse klausė savęs, ar neprarado pagarbos iš mokinių pusės, mat dar per pirmąją pamoką užmigo viduryje pievos. Bet islandas per trumpą laiką jau buvo spėjęs pasiekti tokį lygį, jog tai tik vos vos virpino širdies stygas.
-Čia. - tarstelėjo, rakindamas dideles medines duris. Stumtelėjus šias, atsivėrė įspūdingas kambarys, primenantis mažą salę, kuri, deja buvo padengta storu dulkių sluoksniu. Sienas dengė sunkios bordo spalvos užuolaidos, o pro apmusijusį langą prasiskverbė tiek mažai šviesos, kad patalpoje buvo šiek tiek nejaukiai tamsu - rodės, tuoj iš kokios pakampės išlįs koks baubas.
Tačiau profesorius nekreipė dėmesio į aplinką. Sustojęs viduryje kambario, leido ramiai nutykti žingsnių aidui, kol tyla pasidarė nepakenčiama. Mokiniams, ne jam. Vaikinas būtų galėjęs neišleisti nė garso visą pamoką, bet juk ne dėl to visi čia susirinko.
-Jei turite gerą atmintį, maždaug prieš metus susidūrėte su vienais parazitais - gėgėmis. Šiandien vėl galėsite pagelbėti išvalydami Hogvartsą nuo dar vienų kenkėjų. Neklausiu jūsų, kokių, nes nemanau, kad atspėsite. - Tiesą sakant, laikas spaudžia labiau. - Iš šios salės užuolaidų jūs turėsite išvaryti doksius, kurie itin mėgsta apsigyventi panašiose apleistose vietelėse. Primenu, jog šie gyvūnai gali skraidyti, o jų įkandimas yra labai nuodingas. - Ir vėl. Su kirbančiu nerimu pagalvojo Sigurdas, prisiminęs praeitą pamoką. Tačiau dabar buvo diena ir jis nė iš tolo nesiruošė miegoti. Todėl buvo gana tikras, kad šįkart neišgers priešnuodžių. Šviesiaplaukis ne tik pats kaltino save, bet ir buvo aprėktas hilerės iš ligoninės sparno, kuriai pačiai teko sugirdyti vargšei mokinei priešnuodžio dozę, kai tuo metu atsakingas žmogus saldžiai parpė pievoje. Ne, aš daugiau neapsikvailinsiu. - Jums reikės doksicido ir skaros ar šiaip medžiagos apsivynioti, kadangi priemonė nemaloniai smirdės. VIsa tai rasite dėžėse prie lango. Repelentą laikykite toliau nuo savęs ir šiukštu purkškite į akis. Tai yra … nepurškite. Taikykitės į doksius. - Profesorius ūmai susipainiojo lygioje vietoje ir iš to nesmagumo nebepapasakojo, kaip elgtis toliau. Tik po kokios minutės pridūrė:
-Nukenksminę parazitus neškite man. Ir tie, kurie drįs išsisukinėti, - balsas staiga pagarsėjo, niūriai nusirisdamas salytės skliautais, - sakydami, kad nenori kankinti gyvūnų, tegu ruošiasi areštui.

Pamoka iki 2022-10-16.
Reikalauju trijų postų po 600 simbolių arba dviejų postų po 1200 simbolių. Praktika parašyta poste. Jei turite klausimų, rašykite į asmenines žinutes arba Discord.
P.S. išdaigos ir kitos nesąmonės visada laukiamos.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia jo ant stalo stovėjo mergaitė trumpais rudais plaukais. Ji su neapykanta žvalgėsi aplinkui ir ieškojo kurios nors bjaurios mergiūkštės, kurią galėtų apkaltinti. Nė neįsivaizdavo, kuo reikėtų kaltinti, bet viskas buvo jų visų kaltė, tad koks galiausiai skirtumas?
Kažkoks pirmą kartą matomas berniūkštis pliurpė ir galiausiai sugalvojo kažkur išeiti. Elliw nežinojo, ar reikėtų eiti paskui jį, tačiau žengė žingsnį į priekį ir nudribo nuo stalo.
- AUČ! - garsiai suriko, o netrukus tiesiai ant galvos nukrito ir teleskopas. Tai dar labiau supykdė, ir velsietė pašoko ant kojų. - Tai tu kalta!
Pagriebusi teleskopą nuskubėjo paskui kažkur einančius nepažįstamus žmones ir į vieną iš jų atsitrenkė. To nepaisydama toliau ėjo kažkur ir galiausiai atsitrenkė į palangę. Netoliese buvo kažkokia dėžė, iš kurios velsietė ištraukė neaiškų buteliuką. Susidomėjusi žengė žingsnį į šoną ir nė nepastebėjo, kad priartėjo prie kažkokios mergiūkštės. O jeigu ir būtų pastebėjusi, iš to nebūtų naudos, nes Elliw, suprantama, jos neprisiminė. Gal niekada ir nebuvo mačiusi.
Visai netyčia paspaudė kažkokią rankenėlę, ir buteliuke buvęs skystis trykštelėjo tai nepažįstamai mergiūkštei tiesiai į veidą.

[Sakura Levins]

Sakura kartu su Gruode pėdino būryje mokinių paskui magiškų gyvūnų priežiūros profesorių. Tokio nepatenkinto žmogaus šviesiaplaukė tikriausiai dar nepažinojo. Jis visuomet merginai atrodydavo niūrus.
O dar dabar, kai lauke taip dažnai tamsu, kai žmogus gauna mažiau šviesos ir saulės... Aišku, strazdanė galvojo, jog Hallgrimsson tiesiog to trūksta. Net jei ir pats to nesupranta, jo organizmas reikalauja saulės. Galbūt gavęs vadinamosios suskystintos saulės šviesos jis taptų linksmesnis? Tad Sakura priėjo prie profesoriaus ir įdavė jam į ranką buteliuką.
- Čia yra apelsinų eterinis aliejus, - tarė ji. - Noriu ateinančių Kalėdų proga, - Levins jau žinojo, jog šiame pasaulyje per Jėzaus gimtadienį kažkodėl įprasta dovanoti dovanas vieni kitiems, - jį padovanoti. Jį galima uostyti ir lašinti ant drabužių, ypač ant pečių, tik tai darykite tik tada, kai busite apsirengęs tamsiai, jog aliejukas nepaliktų dėmių. Jis pagamintas iš daug saulės gavusių apelsinų, todėl turėtų pakelti nuotaiką, kai bus liūdna, - nusišypsojo ir nuėjo atgal prie Gruodės.
Nežinojo, kaip profesorius reaguos, tačiau norėjosi bent kažkiek praskaidrinti jo kasdienybę. Tačiau kai Sakura suvokė, ką turės daryti, slogumas apėmė ir ją.
- Bet... bet doksiai juk gyvi, - tyliai pasakė ji Gruodei. - Ar tas purškalas yra nuodai? - paklausė bendrakoledžės.
Tada sunerimusiu žvilgsniu apžvelgė kitus mokinius, pažiūrėjo į užuolaidas ir į dėžes prie lango.
- Profesoriau, o ar doksicidas doksius nužudys? - kiek aukštoku balsu paklausė, o veide atsispindėjo nerimas.

[Dori Mendel]

Dori patikdavo tokios pamokos. Kai reikėjo kokiais nors gyvūnais ne rūpintis, o juos naikinti. Iš esmės ši pamoka užknisdavo klastuolę, tačiau ji buvo reikalinga norint tapti užmaršintoja. Nes tu nežinai, kokių gyvių sutiksi keliaudamas atlikti savo darbo. Tad užmaršintojai privalo mokėti susitvarkyti ne tik su žmonėmis, bet ir gyvūnais.
Doksius tamsiaplaukė gerai žinojo. Šių parazitų buvo privisę apleistame jos mamos giminės dvare. Juzefas padėjo merginai juos išnaikinti, mat ir pas jį namuose, kai plikis ten atsikraustė, užuolaidose buvo apsigyvenę kenkėjai. Tik skirtumas tas, jog Juzefas - suaugęs, save išlaikantis žmogus, kuris ir dabar gyvena ten, kur išnaikino dokskius. O ne niekam nereikalingas paauglys, galiausiai atsidūręs vaiknamyje.
Apie tai pagalvojus Mendel viduje pajuto kartėlį. Norėjosi tuoj pat kur nors išlieti besikaupiantį apmaudą. Tad ji pasiėmė doksicido, nors bent kol kas jo naudoti neketino.
- Apsaugos tik nevykėliams, - nueidama nuo dėžių garsiai pasakė tiems, kurie vyniojosi medžiagomis ir skaromis sau nosį.
Tuomet nupėdino prie užuolaidų, bet kiek atokiau, negu vyko pagrindinis veiksmas. Kerais jas sujudino ir pasirodė pora doksių.
- Avada kedavra, - tyliai pasakė mostelėdama burtų lazdele ir, žybtelėjus žaliam blyksniui, padarėlis griuvo negyvas.
Regis, nieks nepastebėjo. Visi užsiėmę, dar kartelį apsidairė ir nuspyrė mažą lavonėlį kiek tolėliau.
Viduje pajuto palengvėjimą, tačiau šis buvo susimaišęs su kalte. Ką pasakytų Alanas, pagalvojo mokinė. Panašiais dalykais Dori neužsiėmė nuo to karto, kai papasakojo grifui apie savo eksperimentus šiais kerais. Bet juk čia kenkėjas. Jeigu doksių užsiveistų Senklerių dvare, veikiausiai Alanas pats juos nudėtų, tik gal kitokiais būdais. Be to, juk kažkada kartu padegėme piktmuses, bandė teisinti save.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas visai nesidžiaugė išvydęs nemirtingąją Elliw. Ši, regis, bent suprato, kas iš jos yra reikalaujama ir pasiėmė repelentą. Negi ji elgsis normaliai? Paklausė savęs profesorius, iš lėto artindamasis mokinės link. Ne, jau greičiau teleskopai pradės šnekėti. Tuo netrukus teko ir įsitikinti, mat ji skystį išpurškė tiesiai kitai merginai į veidą.
-Gana! - riktelėjo jis, čiupdamas buteliuką. - Tokių nesąmonių netoleruosiu! - Mintis perskrodė pasakojime neseniai padaryta klaida, bet pastarąją pasistengė greitai nugrūsti atgal. - Kad daugiau tai nepasikartotų, dirbsite kartu, - tarstelėjo duodamas repelentą šalia nukentėjusiai mokinei. - Prašau išmokyti ją gerų manierų. - linktelėjo klastuolės pusėn ir nusisuko, nebesukdamas sau galvos, kad davė neįveikiamą užduotį.
Deja, dar tą pačią minutę islandas pasigailėjo, kad šįkart pasirinko neužmigti per pamoką, nes prie jo sugalvojo prieiti žmogus, iš anksčiau įsiminęs kaip neįtikėtinai įkyrus. Nervai akimirksniu įsitempė, laukdami klausimo, tačiau, didžiulei jų nuostabai, sulaukė tik mažo buteliuko delne. Kas čia dabar? Sustingęs vaikinas klausėsi, stengdamasis neparodyti emocijų, it uraganas siaučiančių viduje. Vienas paprastas daiktas - dovana - tarsi nupūtė dulkes nuo praeities, kurią kaip tik norėjosi pamiršti. Žvilgsnis nuo oranžinės etiketės nukrypo tik šviesiaplaukei nutilus:
-Grįžkite prie pamokos darbo.
Nei ačiū, nei intonacijos balse. Jis sau to negalėjo leisti. Nelaimei, toji mokinė buvo baisesnis košmaras net už Elliw: toji mokinė vis dėlto nepamiršo paklausti profesoriaus visiškos nesąmonės:
-Panele Levins, jei tuoj pat nepradėsite dirbti, skirsiu areštą. Čia reikėtų užsiimti ne dovanėlėmis, o rimta užduotimi. - šįkart rūstumas buvo aiškiai girdimas, tačiau jis nerėkė. Visa tai už jį padarė salės skliautai. - Jei savo smegenyse turite bent kruopelę logikos, turėjote senių seniausiai suprasti, jog skystis nėra nuodingas. Neabejotinai matėte, kaip viena neklusni išsišokėlė (geriau neminėkime jos vardo) purškė jį tiesiai į akis. Ir nieko neatsitiko. Tad galite ramiai pradėti darbą, daugiau netrukdydama mano laiko.
Sigurdas nesuprato, kodėl taip atšiauriai elgėsi. Greičiausiai to priežastis buvo kišenėje įsitaisęs buteliukas su nupieštais apelsinais, bet jis nesiėmė to analizuoti. Apsisukęs sparčiai nužingsniavo link durų ir atvėręs šias uždarė su trenksmu. Netrukus nežymiai virpančiais pirštais islandas laikė buteliuką ir nedrąsiai uodė iš jo sklindantį aromatą. Gal… Gal panelė Įkyruolė buvo teisi. Pamąstė, užsukdamas dangtelį. Juste juto kažkokią auksinę giją keliaujant jo venomis, bet grįžus atgal į patalpą to pokyčio nebuvo matyti. Nors… jis dar labiau paskendo mintyse, net nepastebėdamas, kad kažkas tiesiai priešais nosį panaudojo nedovanotinus kerus.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė stovėjo kažkokiame labai niūriame kambaryje. Jau tas Hogvartsas. Tikriausiai ir per šimtą metų jo neištyrinėčiau. Pamanė. Šioje patalpoje dar niekad nebuvo apsilankiusi.
Mergaitė susidomėjusi stebėjo Sakurą, kuri priėjusi prie profesoriaus jam kažką padavė. Pati ji nenorėjo artintis prie to žmogaus. Varniukei patiko jo pamokos, nes buvo įdomios. Bet lįsti jam į akis ji nenorėjo.
- Ką tu jam pasakei? - Paklausė, kai draugė sugrįžo ir atsistojo šalia. Profesorius dabar atrodė dar niūresnis nei anksčiau.
Trečiakursė dar kol kas neėjo paimti purškalo. O į Sakuros klausimus atsakymų nežinojo.
- Aš pirmą kartą girdžiu apie doksius. Žiobarų pasaulyje jų nėra. Arba jie tokių padarų nemato. O ar nužudys tai nežinau. Kai žiobarai naikina kenkėjus. Visokias blakes ar panašius padarus, tai nuodai jas dažniausiai paraližuoja, o tada jos miršta. O kas bus doksiams nežinau. - Gruodei labiau patiko užduotis, kai reikėjo rūpintis gyvūnais pavasarį. Kai jie ėjo į gyvūnų priežiūros centrą. Ji pasiėmė vadovėlį iš kuprinės ir ėmė vartyti. Norėjo pažiūrėti kas per daiktas tie doksiai.
- Man atrodo, kad nuo doksicido jie tiesiog sustingsta. - Pasakė Sakurai vis dar skaitydama tekstą apie juos.

[Rensa]

  Rensa atėjo į jau antrąją magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Ji įdėmiai klausėsi profesoriaus, nes norėjo išgirsti viską. Viską norėjo išgirsti tik todėl, kad nepakenktų gyvūnams ir jie nepakenktų jai. Tiesą sakant, mergaitė nusiminė, kad vėl teks gelbėti Hogvartsą nuo parazitų. Bet nusiminė tik dėl to, nes žinojo, kad tas gelbėjimas yra neapsakoma kančia gyvūnams. Galbūt man nedaryti praktikos? Gal tik pavaidinti, kad profesorius nieko nepastebėtų? Aš tikrai nenoriu kenkti tiems padarėliams. Juk jie neturi kentėti už tai, kad bando pragyventi. Taip, jie gadina Hogvartsą, tačiau juk galima juos pašalinti kokiu kitu būdu, kuris jiems nekentų, ar ne? Pagalvojo Cavallon pavardės nešiotoja. Na, vis dėlto mergaitė norėjo būti pavyzdinga mokinė, todėl pasiėmė tą doksicidą bei skarą. Tada išgirdo, kad tie, kurie sakys, kad nenori kankinti gyvūnų gaus areštą. Ką? Pagalvojo varniukė.
- Profesoriau, tikrai nenoriu išsisukinėti, bet taip pat stipriai nenoriu jų kankinti. Galbūt yra koks nors būdas be šių priemonių? Kitaip tariant, koks nors būdas taip stipriai jiems nekenkiant? - tarė ir nutilo, o tada pamatė klastuolę, kuri prieš diksį panaudojo žudymo kerus, o jis krito negyvas. - Profesoriau, ta klastuolė naudojo žudymo kerus! Ar taip galima? - garsiai tarė ji. Taip, užsikelti profesoriaus bei tos klastuolės nemalonės mergaitė nenorėjo, tačiau tylėti taip pat negalėjo. Jai buvo skaudu matyti tą negyvą diksį. Oranžinių plaukų savininkė tikėjosi, kad profesorius nenumos į tai ranka ir neleis tai klastuolei taip elgtis. Tiesa, tuo pat metu ji tikėjosi, kad ta klastuolė per daug ant jos nesupyks, nes matėsi, kad ji tikrai buvo kokio šešto ar septinto kurso bei buvo puikiai įvaldžiusi net žudymo kerus. Tai tikrai gąsdino antrakursę.

[Sakura Levins]

Profesorius Sakurai atsakė dar šiurkščiau nei įprastai. Merginos akyse pasirodė ašaros, tačiau ji susivaldė ir nepravirko, nusišluostė tas kelias išriedėjusias ir pasistengė nesuraminti.
- Bet Gruode, - paskui prakalbo ji. - Juk doksicidas gali būti nepavojingas žmonėms, bet pavojingas doksiams. Sustingdyti galima ir kitais būdais. Čia tikrai bus nuodai, - kalbėjo tyliai, nenorėjo atkreipti profesoriaus dėmesio. - Aš tikrai nenaudosiu to doksicido. Net jei man skirs areštą.
Šviesiaplaukę nukratė šiurpas. Jai dar niekada neteko gauti arešto. Ar tai galėtų pakenkti jos ateičiai? Kaip tuomet į varnanagę žiūrėtų kiti profesoriai ir koledžo vadovė, jeigu sužinotų, jog Sakura buvo gavusi areštą?
- O tu esi kada gavusi areštą? - paklausė. - Aš labai bijau, - pripažino. - Bet aš negaliu atlikti šitos užduoties. Ką man daryti? - strazdanė jautėsi pasimetusi. - Net jeigu nuo doksicido jie tiesiog sustingsta, aš manau, kad profesorius doksius paskui nužudys. O jam aš daviau apelsinų eterinio aliejaus. Maniau, kad tai padės jam tapti linksmesniu, tačiau dabar jau abejoju, - atsiduso. - Magiškų gyvūnų priežiūros profesorius yra piktas žmogus, - drebančiu balsu pasakė, mat nebuvo pratusi negražiai kalbėti apie kitus, tačiau jautėsi įsprausta į kampą dėl tokios pamokos užduoties.

[Dori Mendel]

Viskas, daugiau taip nedaryk, kalbėjosi su savimi mintyse. Ir dar pamokoje, ar tu visai pakvaišai? Kas tau užėjo? O jeigu kas nors būtų pamatęs, barė save.
Ir tada Dori išgirdo garsiai ištarus žodžius, kurie privertė jos širdį nusiristi į kulnus. Kažkokia mažvaikė pasakė profesoriui, kad ta klastuolė, tai yra aš, naudojo žudymo užkeikimą.
Tą akimirką šeštakursė kelis doksius nukenksmino immobulus kerais. Vaidino, kad dirba, tad greitai užlindo už užuolaidos ir svaigindama skraidančius doksius negyvą pradangino kerais. Tada susirinko visus padariūkščius, kuriuos nukenksmino, ir nuėjo prie ją paskundusios mergaitės bei profesoriaus.
- Šita varna kažką svaigsta, - pasakė šaltu tonu. - Yra per didelė snarglė, kad atskirtų, kokius kerus naudojau. Aš doksius nukenksminau immobulus kerais, nes tas jūsų doksicidas siaubingai dvokia.
Visus nurimusius doksius numetė profesoriui prie kojų. Taip pat ir doksicidą. Tada pažiūrėjo tiesiai į varniukę ir jai klastingai šyptelėjo.
- Aš gal jau eisiu toliau dirbti, kol manęs dar kas nors neapkaltino nebūtais dalykais. Ačiū už tokią sumautą pamoką, - žvilgtelėjo į magizoologą, - kaip matau, kai kuriems profesoriams esam elfų vietoje ir vietoj to, kad mokytumėmės kaip prižiūrėti gyvūnus, turime kovoti su parazitais.
Tada praeidama pro varniukę tyliai sušnabždėjo jai į ausį:
- Jei nepasakysi, kad suklydai, kitą kartą doksio vietoje būsi tu, - ir grįžo prie elfų nukenksminimo immobulus kerais.

[Rensa]

  Rensa tikėjosi, kad po jos to pasakymo ta klastuolė daugiau nenaudos nužudymo kerų. O jeigu ji sugalvos juos panaudoti prieš žmogų? Ji ką į azkabaną nori? Pagalvojo Cavallon pavardės nešiotoja. Tada išgirdo tos klastuolės žodžius. Ji pasakė, kad aš svaigstu! Kaip ji gali taip ramiai meluoti? Pagalvojo oranžinių plaukų savininkė.
- Aš ne svaigstu! - garsiai tarė. - Ši klastuolė tikrai panaudojo nedovanotinus kerus prieš doksį, - taip pat garsiai užbaigė varniukė. Jai buvo išties skaudu bei pikta matyti negyvą doksį, tačiau taip pat pikta buvo girdėti, kad ta pati klastuolė taip ramiai meluoja.
  Klastuolei praeinant pro ją varniukė išgirdo žodžius, kurie ją ne juokais išgąsdino. Tegul gąsdina čia mane. Aš tikrai nemeluosiu profesoriui! Pagalvojo Cavallon pavardės nešiotoja.
- Aš profesoriui nemeluosiu! - gan tyliai, bet piktu balsu pasakė varniukė. Ne, to ji tikrai nedarys.

[Gruodė Rimeikaitė]

Nors draugė buvo nusiminusi, atrodė vis tiek pasiryžusi nedaryti to, ką paliepė profesorius. Gruodė įsidėjo vadovėlį į kuprinę ir pasakė.
- Man atrodo, kad doksicidas juos tik sustingdo. Bet gal tu ir teisi. Doksius tikriausiai sunaikins. - Mergaitė patylėjo truputį galvodama ką daryti. Norėjo palaikyti Sakurą. Taigi, jei jau draugė užsispyrė nenaudoti doksicido, Gruodė irgi neketino jo imti. Jei jau gaus areštą. Tai ką gi... Nieko nepadarysi. Gauti areštą esant vienam labai nesmagus dalykas. O dviese jau truputį kitaip. Vis drąsiau prisidirbti drauge, o ne vienam.
- Aš niekada negavau arešto. Žinai ką? Mes juos galim sustingdyti sustingdymo ar dar kokiais kerais. O paskui išnešim į mišką ir paleisim. Kaip tau tokia idėja? - Atvirai sakant, trečiakursei nelabai rūpėjo doksių gerovė. Bet dėl Sakuros ji galėjo pasistengti. Ir tvirtai nutarė daryti taip, kaip suplanavo.
Profesorius neatrodė laimingesnis net dabar, gavęs to aliejaus. Ir jei jis atkreips į Varnių veiksmus dėmesį teks išklausyti moralą ar dar ką panašaus. Gruodei visgi atrodė, kad gyvenime yra buvę ir blogesnių dalykų nei profesoriaus rūstybė.
- Tikrai piktas. Bet žinai, klasėje juk pilna kitų mokinių. Gal mūsų jis net nepastebės. Tai kaip? Darom kaip sugalvojau?

[Sakura Levins]

Sakurai ši padėtis atrodė be išeities. Ji negalėjo nei atlikti tos užduoties, nei maištauti prieš profesorių. Ir visai netikėtai Gruodė šviesiaplaukę pradžiugino: pasiūlė doksius sustingdyti ir išnešti į mišką. Žinoma, Sakura nebuvo tikra dėl to, kiek laiko veiks kerai. Taip pat nežinojo, kaip doksiams tiks miške. Tačiau tai atrodė pats geriausias variantas iš visų galimų.
- Gerai, - sutiko baltapūkė ir nusišypsojo.
Tuomet ėmė tyliai kerais stingdyti doksius ir slėpti juos už užuolaidos. Tai tikriausiai buvo pirmas kartas, kuomet varnanagė šitaip nusižengė taisyklėms. Bet juk viskas dėl doksių gerovės. Jie irgi nusipelnė gyventi. Jie nėra kalti dėl to, kad gimė doksiais. Jeigu profesorius būtų gimęs doksiu, kaži, ar norėtų, kad jį paskui kas nors nužudytų, galvojo mintyse.

[Vega Dellal]

  Vega atėjo į antrąją magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Gyvūnai jai patiko. Kaip ir pamokos. Vienintelis blogas dalykas buvo tai, kad profesorius parazitų nelaikė gyvais organizmais ir leido jiems daryti bet ką. Greitai tuo mergaitė ir įsitikino, nes pamatė, kad viena klastuolė panaudojo nedovanotinus kerus, tačiau profesorius nekreipė į tai dėmesio. Kaip jis tą gali? Negi jam negaila doksio? Kaip? Kodėl? Pagalvojo šviesiaplaukė žiūrėdama į negyvą doksį. Mergaitei jo buvo labai gaila, tačiau varniukė nusprendė nelįsti profesoriui į akis, nes žinojo kuo tai gali baigtis. Mergaitė nusprendė tiesiog ramiai imtis darbo. Taip, užduotis tikrai neviliojo. Ji nenorėjo kenkti doksiams, tačiau nebuvo ką daryti. Reikėjo atlikti praktiką, nes mergaitė nenorėjo nei prarasti taškų, nei gauti arešto, o to iš profesoriaus tikėtis tikrai buvo galima. Nenorėdama jokių nemalonumų Vega pasiėmė visas priemones, kurių reikėjo praktikai ir pradėjo dirbti.

[Gruodė Rimeikaitė]

Sakurai sutikus Gruodė irgi kibo į darbą. Mergaitė truputį padvejojo prieš pradėdama, nes abejojo savo kerėjimo sugebėjimais. Bet pasidrąsino tuo, kad juk tie padarai nėra dideli. Ir kerai juos gal paveiks kaip turi būti. Taigi pasiėmė lazdelę ir pradėjo stingdyti.
Sekėsi geriau, nei tikėjosi. Kai kurie doksiai judėjo kaip judėję. Bet kai kurie sustingdavo. Tuos mergaitė atsargiai paimdavo ir dėdavo ten pat, kur Sakura.
Buvo keista tai daryti. Jie juk kenkėjai. Jei namie prisiveistų blusų ar ko panašaus, tėvai iškviestų kenkėjų naikintojus ir viskas. O dabar jos gelbėjo tiems padarams gyvybes. Bet juk tai nebuvo kažkoks blogas darbas.
Mergaitė susimąstė kur reikės juos dėti. Juk profesorius pamatys, kad jos nešasi doksius iš kabineto. Mergaitė nustojo stingdyti ir kuprinėje susirado indelį, kuriame kažkada laikė žolelės eliksyrams gaminti. Tada greitai sumetė padarėlius vidun.
- Na va. Bent kiek nors jų išnešim. -  Tyliai pasakė ir įkišo indą į kuprinę.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sugrįžus į salę ramiau tikrai nepasidarė: nei galvoje, nei čia. Būdamas paskendęs minčių okeane, Sigurdas net nepastebėjo, ką nuveikė viena klastuolė. Kita vertus, gal taip ir gerai, mat likusį pamokos laiką jis tiesiog klausėsi mėtymosi būtais, o gal ir nebūtais kaltinimais, kuriuos inicijavo kažkokia varnanagė, kuri buvo dar visai vaikas. Keista, bet profesorius net nemėgino sustabdyti to, lediniu ir nieko nesakančiu žvilgsniu stebėdamasis žodinį susišaudymą. Greičiausiai šviesiaplaukiui viskas buvo vis vien. Vyresniajai merginai tėškus ant grindų keletą doksių, dėmesys nukrypo į ją.
-Prašom, nėra už ką. - lygiai taip pat sarkastiškai atsakė islandas. Tuomet pasisuko į varnanagę. - Savo akimis nemačiau, kas ten dėjosi, todėl nesu linkęs pasikliauti tavo žodžiais. Jei kas nors panašaus įvyks ir tai pastebėsiu, klastuolė bus nubausta. Bet dabar viskas lieka kaip buvę. O kol pamoka pasibaigs, sugauk bent tiek pat doksių, kiek jinai, kitaip gausi areštą. - Balsas skambėjo pernelyg griežtai, ypač kalbant su antrakurse, tačiau jau buvo per vėlu nutaisyti bent šiek tiek malonesnį toną. - Gali naudoti Immobulus kerus. - kiek patylėjęs pridūrė.
Laimei, pamoka pragaras netrukus pasibaigė ir buvo galima išvaryti mokinius iš salės, paliekant šią vaiduokliškai tuščią, tik su krūva apsvaigintų doksių. Tiesa, šiuos Sigurdas susirinko ir sunkiai atsidusęs patraukė ūkvedžio kabineto link.