0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Aleksas Senkleris

  • Burtininkas
  • **
  • 11
  • Lytis: Moteris
 [Įvadinė pamoka]
 Vasaros dvelksmas, atnešantis gėlių aromatą, spalvingų lyg vitražai drugelių sparnų plazdėjimą ir skardaus juoko nuotrupas, palengva ištirpo vėsaus vėjo kaukime. Pirmosios rudens dienos buvo auksinės - jos kvepėjo atostogomis ir švytėjo įvairiaspalvių medžių lapijų grožiu. Tačiau netrukus viską apgaubė sunkių, švininių debesų paklodė, uždengianti akinamai mėlyną dangų ir skaisčios saulės spindulius. Vargšus praeivius, skubančius į nedidelius, jaukius Edinburgo namelius, pasitikdavo klastingas vėjas, lekiantis virš čerpėmis nuklotų šlaitinių stogų. Įsmukęs po šalikais ir sustingdęs miestelio gyventojus savo lediniu glėbiu, jis nuskriedavo tolyn, virš vingiuotų traukinio bėgių, pro tankias girias ir dirbamus laukus, pro ežerus ir kaimelius, kalnų apsuptos pilies linkui.
 Kaip keista... - mąstė Aleksas, žingsniuodamas plačiu, gobelenais nukabinėtu koridoriumi, - Kaip keista, kad aš - lyg tas vėjas - išlėkiau iš savo jaukaus urvelio ir grįžau čia. Grįžau į šią pilį, apsuptą kalnų ir miškų. Grįžau namo.
 Taip, iš tiesų. Vos per septynerius metus Hogvartsas tapo daug tikresniais namais už prabangų dvarą Marselio parke. Baigęs mokyklą, vaikinukas ketino paklusti Anetai ir keliauti į Magijos ministeriją. Ši perspektyva jo per daug neviliojo - kokia gi velnio nešta ir pamesta siela savo noru trūnytų ir džiūtų už šūsnies dokumentų, kol virstų fosilija? Tačiau jam reikėjo darbo ir pinigų,  mamai reikėjo vyno ir dar vieno kito žmogaus parūpinto tvarsčio širdies žaizdoms užlopyti.
 Taigi, Magijos ministerija, - nesmagiai šyptelėjo aštuoniolikmetis, - Pateiktas prašymas, keli parašai ir štai - pasirašyta sutartis su velniu. Galima iš karto susikalti karstą, išsirinkti jausmingą epitafiją ir
au revoir
.
 Tačiau likimas, laimei, nepakluso garbingosios ponios Tristess įsakymams. Kaip tik tų kelių parašų ir pritrūko. Vos po poros dienų nuo prašymo įsidarbinti pateikimo, Aleksui buvo abejingai pranešta, kad viena kita akiniuotų ir kostiumuotų fosilijų komiteto persona manė, kad jam trūksta geros reputacijos.
 Geros reputacijos. Reputacijos? Ar, turint girtuoklį tėvą, slankiojantį Paryžiaus gatvėmis ir porcelianinę mamą, dar galima tikėtis turėti tokį apgailėtinai paprastą dalyką? - abejojo vaikinukas, sukdamas už gerai pažįstamo koridoriaus kampo.
 Na, po prašymo atmetimo jam taip pat teko tapti lėlyte. Užsiklijavęs liūdesio kaukę, raudonplaukis  suvaidino sielvarto ir nusivylimo kupiną scenelę, tada susikrovė daiktus ir, palikęs mamai laiškelį, paaiškinantį apie pastarųjų mėnesių veiklą - butelį Edinburge, darbą Hogvartse ir naują pradžią, patraukė į traukinių stotį.
 Ir štai, aš namie, laisvas kaip paukštis - pamanė Aleksas, kopdamas į pačia Astronomijos bokšto viršūnę. Išsprūdusi iš širdies, jo veidą nušvietė džiugi šypsena. Nesvarbu, ką apie jį mano mama, nesvarbu, kad jis paliko Prancūziją ir, po galais, jam visiškai nusišvilpti, ką mano visos daržovės, atmetusios jo prašymą. Jis namie. Namie, namie, namie.
 Atrakinęs klasės duris, vaikinukas įžengė vidun. Jį pasitiko nakties vėsa ir tamsa, plūstanti pro angas sienose. Pajutusi gaivumą ir ramybę, raudonplaukio širdis suspurdėjo. Jis kilstelėjo galvą. Rodėsi, kad pakanka vos kilstelėti ranką, ir pirštai sugriebs aksominio dangaus kraštelį.
 Akimirką aštuoniolikmetis sustojo gerėdamasis atsivėrusiu vaizdu. Giedros nakties grožis, spindintis žvaigždėmis ir virš bokštų sklandančia pilnatimi, užėmė kvapą. Jis užsimerkė, giliai traukdamas į plaučius vėsų orą.
 Aleksą iš svajonių apie visatos jėgas pažadino iš miestelio netoliese atsklidę laikrodžio dūžiai. Liko pusvalandis iki vidurnakčio. Vaikinukas praplėšė akis, kuriose tebebuvo išlikęs nuostabaus dangaus vaizdinys, ir ėmė dailinti klasę. Vienu lazdelės moju pilką akmenį jis papuošė gėlėtais vijokliais, švytinčiais kristalais ir gobelenais, vaizduojančiais žvaigždes bei planetas. Kitu mostu patiesė ant grindų tamsiai mėlyną kilimą paauksuotais kraštais ir suguldė daug mažų pagalvėlių. Galų gale, lazdelę nukrypo į lagaminėlius, stovinčius ant stalo ir iš jų pabirę įvairiausi daiktai - žvaigždėlapiai, dideli gaubliai, šūsnys knygų, pergamento bei plunksų - tvarkingai sugulė kas ant stalo, kas į stalčius ar lentynas.
 Aleksas nusuko galvą nuo savo puošmenų ir prikando lūpą. Pirmą kartą per pastarasias dienas ėmė jausti jaudulį. Jis nervingai pakėlė kairiąją ranką ir persibraukė per kaktą. Dešinės rankos pirštai slystelėjo į kišenę ir užčiuopė violetinį ametisto akmenuką. Vaikinukas užsimerkė ir mintyse paprašė visatos globos. Jis pakartojo visas planetas ir jo sargus, jo kristalus ir tikslus, jo dievus ir deives, žvaigždynus ir žvaigždes. Kiekvienas žodis, ištartas mintyse, kiekviena nuotrupa tarsi ištraukė iš jo dalį baimės. Galų gale, pasigirdus tyliems varpo dūžiams, jaudulys nerimas apleido jautrią raudonplaukio sielą. Liko tik būrys džiugiai susijaudinusių drugelių, plazdančių pilve. Į klasę tingiai plumpinant mokiniams, jie dar energingiau suplakė sparnais.
 -Prašau, sėskite ant pagalvėlių ir patogiai įsitaisykite, - maloniai ir paslaugiai tarė Aleksas, stengdamasis nesijuokti iš kai kurių vaikų išraiškų.
 Pagaliau, kai visi susirinko, jis nužvelgė apsimiegojusius, susivėlusius ir beviltiškai, netobulai nuostabius veidus.
 -Labas vakaras, mieli mokiniai. Aš esu jūsų naujasis Astronomijos profesorius Aleksas Tristess. Galite mane vadinti tiesiog Aleksu arba mokytoju. Aš nepyksiu, net jei šauksite mane pūkuotu meškiuku ar dar kokia pravarde, - aiškiai ir garsiai, bet švelniai tarė vaikinukas. Jis šyptelėjo, duodamas vaikams suprasti, kad jo atlaidumas šioje vietoje nėra begalinis ir tęsė, stengdamasis nuslėpti gana ryškų prancūzišką akcentą, - Taigi, kaip tikriausiai žinote, atsidūrėte kabinete, kuriame žvelgsite į praeitį ir ateitį, regėsite save ir kitus, tyrinėsite nuostabią, nepaprastą jėgą...
 Ties šiais žodžiais raudonplaukis iškėlė burtų lazdelę ir vienu mostu atidengė kairėje stalo pusėje kabantį gobeleną. Tada atsisuko į ryškios mėnesienos nušviestus mokinių veidus ir išdidžiai užbaigė sakinį:
-...Visatą!
 Šiandien mes neveiksime nieko ypatingo. Žinau, kad esate apsimiegoję ir pavargę, taigi, tiesiog pasigrožėkite vaizdu, atsiveriančiu nuo šio bokšto. O, kol žavėsitės šiomis žvaigždėmis, - Aleksas stabtelėjo ir užjaučiamai šyptelėjo, - pasakykite man tris planetas, kurias galite išvysti, gulėdami ant šio kilimo.
 Pasakęs teorinę užduotį, vaikinukas nudrožė į klasės priekį, atsišliejo į savo stalą ir, vis dar šyspodamasis, ėmė stebėti tysančius mokinius, laukdamas pakilusių rankų.
 [Teorinė užduotis aprašyta paskutinėje pastraipoje. Minimos planetos turi būti išgalvotos. Atsakinėdami paminėkite jų pavadinimus, vietą danguje ir kelis įdomesnius faktus. Pasistenkite nekartoti panašių idėjų.
 Teorija iki spalio 1-osios dienos. Sėkmės, būkite originalūs! Jei kas neaišku, lauksiu pelėdžiukių! <3 ]

 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Aleksas Senkleris »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • VI kursas
  • *
  • 712
  • Taškai:
Ats: I-oji Astronomijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #1 Prieš 2 mėnesius »
Nebuvo Alanas astronomijos mėgėjas. Kuo toliau, tuo labiau vaikiną traukė viskas, kas siejosi su kerėjimais. Bet naktimis jis vis dar sunkiai užmigdavo. O vaistų kursą, kuris padėjo jam gintis nuo tų siaubingų košmarų praėjo. Taip. Naktis išties tapo lengvesnė. Jo sapnuose parko įvykiai atsikartodavo vis rečiau. Bet užmigti vis dar buvo sudėtinga. Gal todėl, kad praeitais metais įprato bijoti miego.
Senkleris nutarė patrumpinti naktį ateidamas į šią pamoką. Jis neskaitė tvarkaraščio, nežiūrėjo kas dabar ves astronomijos pamokas. Tikėjosi klasėje rasti profesorių, kuris dėstė praeitais metais. Bet ne. Ir vėl pokytis.
Klasė vaikino nuomone atrodė žaviai. Jam patiko papuošimai. Ir kurį laiką raudonplaukis nežiūrėjo į profesorių. O įsitaisė ant pagalvėlės ir užsimąstė ką galėtų iš šio interjero pasiskolinti savo piešiniams.
O iš minčių jį ištraukė to žmogaus balsas ir Alanas sukluso. Iš pradžių pamanė, kad klasėn dėl kažkokios priežasties atėjo Auris. Bet jo žinoma čia nebuvo. Kalbėjo tik naujasis profesorius ir vaikinukas sutelkė dėmesį tik į jį. Profesoriaus balsas tikrai buvo toks panašus į Alano pusbrolio, tik gal labiau priminė tuos laikus, kai Auris buvo jaunesnis, bebaigiantis mokyklą ar tik po jos baigimo. Bet šiaip nematydamas kas kalba būtų galėjęs supainioti kur kuris. O ir išvaizdoje buvo kažkokio panašumo. Žiūrėdamas į šį žmogų galėjo įsivaizduoti save patį, tik vyresnį. Keistas sutapimas ir gana. Viskas užteks į jį spoksoti, o tai pagalvos, kad esu visai trenktas.
Alanas pasistengė daugiau nevėpsoti į jaunąjį profesorių. Užsižiūrėjo į gobeleną su planetomis. Reikėjo rasti ką nors atpažįstamo ir kažką pasakyti į teorinį klausimą. Dažnai Alanas pratylėdavo teorijos metu. Nebent tai būdavo magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokos. Bet dabar baisiai užsinorėjo pasireikšti.
- Galiu čia išvysti Mirano planetą. Joje visada tamsu. Pučia smarkus vėjas ir yra šalta. Esu skaitęs, kad planetoje labai smarkus aidas. Todėl vėjo švilpimas toks garsus, kad patekus į tą planetą apkurstum. Kiek žinau ten nėra gyvybės, tik vėjo košiama žemė. Dar Eliario planeta. Kalnuota, dengiama sniego ir ledo. Bet sniegas ne baltas, kaip žemėje, o mėlynas. Gal taip yra dėl sniege gyvenančių bakterijų. Ir dar Grevito planeta. Joje tvyro rūkas ir nieko nematyti. Skaičiau tik tiek, kad iš tos planetos girdimas riaumojimas. Bet nežinau iš kur tasai faktas, gal tai tik pramanas. - Alanas nepaminėjo kurioje dangaus vietoje yra šios planetos. Nes jį labiau domino tų planetų savybės. Ir tikslių vietų jis nežinojo. Todėl, kad būtų paprasčiau kalbėdamas atsistojo ir priėjęs prie to gobeleno rodė kur jo manymų yra planetos apie kurias kalbėjo. Baigęs sugrįžo atgal ir klestelėjo ant savo pagalvės.

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • III kursas
  • *
  • 138
  • Taškai:
Ats: I-oji Astronomijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #2 Prieš 2 mėnesius »
  Vega atėjo į pirmąją astronomijos pamoką. Atėjusi į klasę varniukė pamatė koks šiandien gražus dangus. Ta tamsi, mėlyna spalva. Žvaigždžių spiečius, kuris, rodos, kasdien būna begalinis. Tas spiečius susideda iš įvairių žvaigždynų, kurie šiandien panoro save atskleisti visu gražumu. Viename ar kitame tuščiame taškelyje telpantis mažytis rutuliukas - planeta, kuris priartėjus pavirsta milžinu.
  Vis dėlto visą laiką stebėti šio nuostabaus dangaus mergaitė negalėjo. Šiuo metu buvo pamoka, todėl mergaitė pradėjo atidžiai klausyti profesoriaus. Išgirdusi teorinį klausimą apsidairė ieškodama planetų, kurių dar niekas nepasakė. Greitai tris susirado.
- Štai ten yra Arisugeno planeta, - tarė mergaitė ir mostelėjo ranka į ją. - Keli kilometrai nuo jos žemės ore sklando dujų ir dar šio bei to mišinys, kuris yra žalios spalvos. Jis neleidžia praskristi vabzdžiams, kurie tiesiog siurbia viską iš šios planetos. Jie joje gyvena labai tankiai. Atsistojęs žmogus praktiškai neturėtų vietos stovėti be jų. Tie vabzdžiai tiesiog privalo būti prisispaudę vienas prie kito. Jie vadinami Haurieterais.
   Štai ten matome Yganinko planeta, - vėl tarė ir vėl į ją parodė mergaitė. - Joje pilna įvairiausių augalų. Planetoje yra daugiau nei milijardas labai skirtingų augalų rūšių, tačiau gyvūnai joje nesiveisia. Nors ir jiems yra labai palankios salygos joje veistis jų nėra ir niekada nebuvo.
  O ten yra Uliorenfio planeta, - paminėjo dar kitą planetą ir trečiąsyk pakėlė ranką ja parodydama į planetą. -  Joje yra ištisos dykumos. Nieko daugiau. Nėra jokios gyvybės. Net dykumų augalų. Nieko. Atsidurti šioje planetoje nėra labai saugu, nes visada siautėja milžiniški uraganai, kurie pakelia nesuskaičiuojamą kiekį smėlio, o nelabai smagu kai tas smėlis patenka į akis, - viską ką žinojo apie visas tris planetas papasakojo mergaitė. Jai išties patiko astronomija. Planetos irgi. Bet labiausiai ją domino žvaigždės, kurios tiesiog švietė danguje sukeldamos begalybes minčių.
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.

*

Rensa

Ats: I-oji Astronomijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #3 Prieš 2 mėnesius »
  Rensa atėjo į pirmąją astronomijos pamoką. Astronomija ne itin ją domino, tačiau mergaitė norėjo eiti į visas pamokas iš eilės, todėl būtent tą ir darė. Į visas pamokas ji ėjo tik todėl, nes mėgo mokytis. Ne išimtis buvo ir astronimija, kurioje Cavallon pavardės nešiotoja dabar ir sėdėjo. Greitai ji išgirdo teorinį klausimą. Daug apie astronomiją ji nežinojo, tačiau į šį klausimą atsakyti galėjo.
- Ten matome Fiurtgo planetą, - tarė ir parodė kur ji. - Joje metų laikai keičiasi, tačiau bet kada. Vieną kart žiema gali būti ištisus šimtmečius, kitą vos kelias dienas. Joje gyvena maži paukštukai. Jie vadinasi - Virtugyhnai. Rudenį jie skrajoja po visą kosmosą, o kitais metų laikais grįžta į gimtąją planetą. Jie skrajodami visatoje jaučia kada pasikeičia metų laikas, kad galėtų grįžti.
- O ten, - vėl tarė ir vėl parodė kur planeta. - Stūkso Ugniarygitas. Visa planeta yra kubo formos ir ji visada dega, todėl joje nėra jokių gyvybės formų.
- Na, o ten Hygvadifo planeta, - trečiąsyk tarė ir trečiasyk parodė kur ta planeta oranžinių plaukų savininkė. - Ji gali keisti savo formą. Ją keičia lygiai kas dvidešimt aštuonias valandas ir penkiasdešimt vieną minutę. Joje gyvenantys gyvūnai bei augalai kartu su ja pakeičia formą, - tarė Cavallon pavardės nešiotoja.