0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lumita Pandora OConnor

  • II kursas
  • *
  • 91
  • Taškai: 52
  • Green eyes, ginger hair. You must be a Weasley.
  Mergaitė nelabai suprato ką sakė klastuolių atmušėja, išgirdo tik savo adresu ne itin gražų kreipinį. Deja, Dori nebuvo tas žmogus, kurio nuomonės Astrida turėjo klausyti, tad nelabai ir atkreipė dėmesio į tai kas buvo sakoma. Vienintelis žmogus šioje mokykloje, galėjęs jai diktuoti gyvenimo tiesą buvo gerbiama direktore Evenstar, daugiau nei vienas mokinys ar profesorius nepasižymėjo pakankama patirtimi, kad aiškintų mergaitei ką ji turi veikt, kad ir dabar - kvidičo stadione įsibėgėjant žaidimui. Tokiu buvo pirmakursės įsitikinimas, niekaip nepadedantis pasukti eigos savo koledžui palankia linkme.
  Šiek tiek žemiau nei aukštis, kuriame buvo Nilsen, virė skirtingos, bet viena kitą paveiksiančios kovos. Jeigu kapitonė nebūtų besielgusi taip kaip nusprendė žaidimo pradžioje, t.y. nežiūrėti į apačią, o tik tiesiai ir galbūt šiek tiek į šonus, tada matytų tą reginį savo akimis. Didelė tikimybė, kad pasibaigus žaidimui gailėsis nestebėjusi to, kas vyksta panosėje. Nors turėjo pakankamai trumpus plaukus, galvelė po dėvimu kvidičo šalmu buvo suprakaitavusi pakankamai, kad prakaitas upeliais tekėtų kaklu ir veidu.
  Sėkmė, kurios dėka jaunoji (gal net jauniausioji istorijoje) kapitonė pradėjo šiandien šias rungtynes pati atsisėdo ant šluotos, matyt pačios „Kalėdų dvasios 2019“ ir išskrido toli toli. Kodėl pirmakursė taip nusprendė? Akiratyje nesimatė auksasparnio, ta pati klastuolė  kažką vėl jai surėkė. - Neaiškink! - Pyktelėjo ir sušuko atgal. Netrukus kamuolys, pavadintas skambiu muštuko vardu jau skriejo į pačią gaudytoją. Astrida žinojo, kad turėtų visomis išgalėmis jo vengti, tačiau žinojo bent du komandos nariai tikrai puls jos ginti. Tokia buvo iš anksto sutarta taktika.
  Kur gi tu, šmaukšte? verkė mintyse. Jai reikėjo kuo įmanoma greičiau rasti jį ir pabaigti šį siaubingą žaidimą. Niekada daugiau jo nebežais, gyvenime neleis sau paliesti nei vieno kamuolio, kažkaip susijusio su tokiais pavojingais žaidimais kaip kvidičas. Juokinga, bet dar šiemet supras žiaurią tiesą „Niekada nesakyk niekada“. Ne tik Klastūnynas buvo jų priešininkais šiame net itin kaltame žaidime. Mergaitė vis tiek žvalgėsi savo tikslo, nujausdama blogiausią - smūgį į nugarą. Smūgių nebijojo, buvo pakankamai pritrankyta vaikų namuose. Labiausiai bijojo nukristi nuo šluotos ir neatitikti vadovės lūkesčių. Nežinojo tiksliai kokia galėjo būti blogiausia baigtis, tačiau nujautė, kad tai galėtų pasibaigti mirtimi arba išvarymu iš Hogvartso. Ne, aš to nenoriu! suprato. Ji privalo padėti Švilpynei nugalėti.
  Nekreipdama, bent stengdamasi nekreipti dėmesio į muštuką, kurio taikiniu buvo ji pati, pirmakursė toliau vykdė savo pareigą. Gaudytojos pareigą. Ateityje šią poziciją turėtų būti pervadinta į ieškotojo ar bent sėklio, gaudymo čia buvo ne tiek ir daug. Vėl gi klaidingą nuomonę padėjo susidaryti tai, kad tai buvo pirmos (o galbūt ir paskutinės) žaidynės. Pasirodė, kad matė blizgantį daiktą kiek toliau priekyje. Ar tai buvo šmaukštas? Tai turėjo būti šmaukštas.

[Bandymas pastebėti šmaukštą: 6]

*

Neprisijungęs Andrew Link Grey Vilson

  • II kursas
  • *
  • 49
  • Taškai:
Peledinis kabėjo ore nesuprasdamas kodėl sutiko žaisti kvidičą vos profesorė Lindsey pasiūlė. Berniokas nebuvo pasiruošęs tam nei fiziškai, nei emociškai. Atrodė, kad tai tėra kažkoks keistai realistiškas košmaras, iš kurio jis turėtų bet kurią akimirką prasibudinti. Gaila, tai buvo realybė, tikrų tikriausia. Rankos tvirtai spaudė atgimusios ugnies kotą, turbūt liks pūslės nuo tokio veiksmo, tačiau jis negalėjo nuraminti savo jaudulio. Kvidičo aikštėje buvo susipynę daugelis garsų - palaikymo šūkavimai iš bendrakoledžių, teleskopininkės gaudytojos kalbos su savimi, klastūnyno mokinių palaikomieji šūksniai saviems ir klastuolių ginčai. Atrodė, kad kapitonė ir atmušėja kažko nepasidalino tarpusavyje. Ir durniui buvo aišku, kad kapitono pozicijos. Ačiū dievui bendrajame kambaryje prieš porą dienų buvo pravestas žiobariškas burtų traukimas, lėmęs Astridos buvimą kapitone. Keista buvo turėti pirmakursę kapitonę, bet ką padarysi dėl kvidičo, haha. Komandos darbas buvo beveik sklandus. Buvo gaila Delfės, į kurią pataikė muštukas, tačiau vienas iš aikštėje esančių kamuolių buvo Džeimso rankose! Taip, pagaliau aš jį turiu. Negaliu nuvilti komandos žinojo švilpis. Jis nesijuto saugiai turėdamas rankose kamuolį, dėl kurio jį gali užsipulti dvi žaliamarškinės. Kažkokia mergiukštė, primenanti berniuką jau bandė nugvelbti tą patį kamuolį dabar, visai kaip perdavimo metu. - Negausi, - paerzino pirmakursę ir nusitaikė į lankus. Žinojo šiuo momentu rizikuojantis daugeliu dalyku. Galėjo būti atimtas kritlis, galėjo pats Džeimsas nukristi nuo šluotos ar dar blogiau, populiarioji Elliw galėjo pastebėti šmaukštą ir jį gaudyti galvodama, kad ten jos teleskopas. Dabar tik likimas lėmė ar jam bandant mesti kamuolį sugaus klastuolė ar jis pataikys į lankus. Nežinia praėjo kelios sekundės ar keliasdešimt minučių. - Kodėl dabar viskas turėtų priklausyti nuo manęs, po velniais? - Gan tyliai suniurnėjo panosėje jaunasis puolėjas.

[Metimas po perdavimo: 2, 4, 6].


He wasn't Voldemort's...
He wasn't Dumbledore's too..
He was lilly's...

He always say that " I seem heartless because my heart died with her "..
Always♥️

*

Neprisijungęs Sophie Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
  • Life isn't about finding yourself, life is about creating yourself
Džeimsui sėkmingai perėmus kamuolį, Sophie veide buvo galima įžiūrėti vos matomą šypsenėlę. Vieną akimirką švilpė galvojo surėkti sveikinimą, tačiau greitai išmėtė šlykščias bei vaikiškas mintis iš galvos. Dabar vienintelis dalykas apie kurį švilpė galvojo, buvo tai, ar kitas Švilpynės koledžo puolėjas įmes kamuolį ar tie pasipūtę klastuoliai kamuolį atims, o gal dar baisiau - įmes patys. Nors Švilpynės komandos kišenėje buvo kritlis, viena iš Klastūnyno atmušėjų nusviedė muštuką į Delfę ir pataikė, tad Sophie visiškai pamiršusi Džeimsą ir kritlio likimą, priskrido prie vienos iš mažesniųjų komandos žaidėjų, gynėjos antrakursės, kurios vardo rožinių plaukų savininkė neatsiminė ir nelabai stengėsi atsiminti. Priskridusi norėjo sušukti kažką bjauraus, kad gynėja išsigąstų ir ateityje labiau pasistengtų, tačiau juodaplaukė Klastūnyno atmušėja jau kažką spėjo išrėkti tai antrakursei mergaitei. Ir nors Sophie ketino padaryti lygiai tą patį, gal net pasakyti kažką žymiai labiau įžeidžiančio, negalėjo leisti klastuolei rėkti ant savo koledžo, Švilpynės gynėjos. Tik ji ir patys švilpiai turėjo teisę aprėkti saviškius, tokia buvo keturiolikmetės nuomonė.
- Tu tik dar kartą pabandyk lįsti prie šitų mažių, tavo muštukas pats trenks į tavo mažą gyvatės galvą ir nesvarbu, kad neturiu blokšto! - suriko jai švilpė ir greitai atsisuko į antrakursę gynėją, buvo pasiruošusi pagriebti blokštą iš Delfės, jeigu teks aptrankyti klastuolius. - Žinai, tu galėjai labiau pasistengti! Jeigu nori, kad Švilpynė laimėtų prieš tas šlykščias gyvates, malonėk įdėti daugiau pastangų! - surėkė Sophie ir nuskrido sava trajektorija. Šiek tiek nejaukiai pasijuto, vis tik gynėja buvo tik antrakursė, žaidžianti pirmą kartą, be to visiems gali nepasisekti, nežiūrint į amžių. Tačiau ketvirtakursė neturėjo daug laiko galvoti apie geras manieras, nes ta pati bjaurybė, kuri nusviedė muštuką į Delfę ir rėkė visiems įžeidimus, dabar nusitaikė į komandos kapitonę, tuo pačiu rėkdama kažką apie šmaukšto gaudymą. Garcia negirdėjo tiksliai ką rėkė Mendel, tačiau net jei švilpinukė nejautė nei vieno šilto jausmo vaikams, pamačiusi nukrentantį vaiką kartais netgi suprunkšdavo, negalėjo leisti klastuolei pataikyti ir į dar vieną Švilpynės kvidičo komandos žaidėją. Tad sukaupusi visas jėgas priskrido prie Astridos, kad galėtų ją apginti nuo muštuko. Kito pasirinkimo tiesiog nematė, gaudytoja buvo svarbiausias jų žaidėjas. Tinginiavusi prieš tai gynėja irgi turėtų jau skristi arčiau, tačiau apsižvalgiusi sekundėlę prancūzaitė nepastebėjo jos. Jeigu dabar man nepavyks, siaubingai apsikvailinisiu prieš gynėją ir išvis komandą. Tiesiog gulėsiu lovoje ir nebesirodysiu nei didžiojoje salėje, nei pamokose, nes būsiu ne ką geresnė už ją pagalvojo.

[Bandymas užstoti Astridą Nilsen nuo muštuko: 4, 6]

*

Neprisijungęs Coraline Williams

  • III kursas
  • *
  • 67
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Rungtynės nė neįpusėjo, o visi jau buvo prastos nuotaikos. O gal Coraline taip tik atrodė? Na, kad ir kaip buvo klastuolės nuotaika buvo puiki. Juk ji priklauso savo koledžo kvidičo komandai. Kas tokioje vietoje būtų blogos nuotaikos? Tokių žmonių atsirastų, bet tik vienas, kitas ir tikrai ne daugiau.
 Plati, pergalinga šypsena atsirasdavo merginos veide, kai kažkuriam komandos draugui pasisekdavo.  Širdis ir protas troško sutriuškinti švilpius. Kokia negarbė būtų pralaimėti jaunesniems. Mes privalome laimėti, bet kokia kaina. Klastuoliškos mintys užvaldė protą. Iš tokių minčių Coraline pažadino garsus Dori šūksnis. Į jį mergina paprasčiausiai atsakė keletą kartų linktelėdama. Budrumas šiame žaidime buvo būtinas, nusisuksi į tave, bet kada atlėks muštukas, arba priešininkai įmes kritlį pro lanką. O tada situacijos nepakeisi. Susiimk. Mintys šiandien visai neleido juodaplaukei susikaupti.
- Nagi,kvaiša tu, susiimk ir pagaliau nusiramink! - burbėjo pati su savimi.
Pikti žodžiai nelabai padėjo susitelkti ties žaidimu, bet nenorėdama nuvilti komandos mergina privalėjo susiimti. Stebėti skraidančius žaidėjus, jų grumtynes dėl kritlio, piktus rėkavimus darėsi nuobodu. Veiksmo įdomumas prasidėjo tik tada kai Coraline pamatė švilpynės puolėją, kuris ruošėsi mesti kritlį į vieną iš trijų lankų. Klastuolės nuotaika nuo to pašlijo. Kas bus jei jam pavyks įmesti?
- Tik pabandyk pataikyti ir tau blogai baigsis!- piktų žodžių lavina skriejo į švilpynės puolėją. 

[ Metimo blokavimas atmušant kritlį:1, 3, 4]

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Alrisa jautėsi taip, lyg pusryčiams vietoje moliūgų sulčių būtų išgėrusi anti-sėkmės eliksyro. Neabejotinai tie keksiukus valgantys besmegeniai pasirūpino, kad jų priešams nesisektų. Grieždama dantimis pagalvojo ji, matydama, jog jos veiksmai buvo absoliučiai nenaudingi. Bet septintakursė vis dėlto labiau kaltino ne švilpius, o savo komandos narę Elliw, kurios bukumas leido pasireikšti merginos nesėkmei. Tegu ji prasmenga, tegu ji nukrinta nuo šluotos, tegu į ją trenkia žaibas, tegu… Siunčiant tokius ir kur kas siaubingesnius prakeiksmus tos kvaišos pusėn, natūralu, kad jie anksčiau ar vėliau suveiks. Neteko ilgai laukti: bjaurybė visu gražumu taip įsirėžė į stulpą, kad net keletas žabų nubyrėjo žemyn.
- CHA! Taip tau ir reikia, nevykėle! - plačiai išsišiepė klastuolė ir jau norėjo skristi tolyn, kai pro šalį sugalvojo pasipainioti karvė, kurios vardo Alrisa nė nenorėjo minėti. Ši ne tik drįso svaidytis įprastais įžeidimais, bet net ir užsiminė apie pirmąją nesėkmę bei kapitonės poziciją. Kumščiai stipriai sugniaužė šluotos kotą, kad rodėsi, jog pagalys tuoj sutrupės nuo spaudimo. Laimei, taip neatsitiko ir juodaplaukė nepasitiko gyvenimo galo kažkur apačioje.
-Žiūrėk, ką baubi, karve! Jei dar nors kartą pademonstruosi savo įžūlumą, pasirūpinsiu, kad Elliw į tave atsitrenktų! - nutilusi ji suprato, jog šio grasinimo toli gražu nepakaks, bet taupydama ir taip įtemptus nervus skristelėjo šiek tiek toliau. Prisimerkusi bandė atskirti žaidėją su kritliu - ketino šį atimti iš jo ir pagaliau įrodyti, jog kvidičo lauke ji šį tą gali. Ir, be abejo, taip užsitikrinti, kad toji šlykšti atmušėja daugiau neburnotų. Deja, visi planai tuojau paskendo skausme, kuris sklido iš… viršaus! Tas kažkas lygtais bandė merginą nutraukti nuo šluotos, bet ne itin sėkmingai - nuo susidūrimo su karve pirštai dar nebuvo atsipalaidavę. Tačiau rodėsi, kad paleidus pagalį aštrus skausmas kaipmat pranyks. Kelios sekundės ir septintakursė iš tiesų ruošėsi taip padaryti.
-Paleisk! - klyktelėjo ji, įgarsindama vienintelį troškimą. Žodis netikėtai atnešė supratimą, kad čia greičiausiai yra įsipainiojusi pati didžiausia bjaurybė visame pasaulyje. Staiga, kaip visa tai ir prasidėjo, tempimas dingo. Atsigręžusi Alrisa pamatė Elliw - tarsi stiprus vėjo gūsis užvaldė troškimas gauti blokštą bei įvaryti muštuką tiesiai tai bjaurybei į snukį. - Grįžti čia! - iš pykčio drebančiu balsu įsakė ji, bet jau buvo per vėlu, mat incidento inicijuotoja patepė slides šluotą ir visu greičiu spruko iš įvykio vietos. - Eik tu švilpiams keksiukų kepti!
Apsižvalgiusi bei pasiruošusi grįžti į rungtynių veiksmą ji suprato, kad yra per toli nuo to geltonai apsitaisiusio bernioko, tad šūktelėjo:
-Kaede, griebk tą kritlį!
Nesvarbu, ar buvo išgirsta, ar ne, klastuolė nekabojo vietoje ir žaibo greičiu pasileido ton pusėn, vildamasi, kad komandos draugės nesėkmės atveju bent jau galės sugauti kritlį metimo metu. Tam ji sutelkė visas jėgas, kurios jau buvo pradėjusios sekti.

[Kritlio perėmimas iš Džeimso Pelėdinio metimo metu, 1]

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Praėjo vos kelios žaidimo minutės, o į Delfę jau buvo pataikytas muštukas. Švilpynės koledžo mokinė stipriai, iš visų jėgų, įsikibo į savo "Padangių Valdovę" ir vos neišmetė savo blokšto. Skausmas buvo siaubingas, bet švilpė sukaupė visas savo jėgas, kad akyse nepasirodytų nei menkiausios ašarėlės. Panašiai kaip ir per pirmąsias rungtynes. Apsikvailinau vėl, nors prisiekiau, kad šiais metais to nebus. Kraują užvirė pyktis ant Lunos, kadangi ji nesugebėjo apginti Delfės, švilpinukė jau norėjo surėkti kažką įžeidžiančio, tačiau Dori ir Sophie jau spėjo aprėkti Luną. Šešiolikmetė nusprendė neiškelti per didelės problemos, juolab, kad pati seniau žaidė gynėjo pozicijoje ir žinojo, kaip gali būti sunku apginti komandos draugą ir kokią gėdą jauti, kai tau nepavyksta, tad per didelį skausmą išspaudė šypseną.
- Nieko tokio, Luna, viskas gerai.
Mintyse Delfė šimtą tūkstančių kartų prakeikė Dori. Bjaurybė, per pirmą minutę nusprendė muštuką siųsti į mane! Pamatysi, kitas muštukas lėks į tave!
Švilpynės koledžo šeštakursė pakilo aukščiau ir apsidairė. Vienas iš Švilpynės puolėjų, Džeimsas, turėjo kritlį, bet viena iš klastuolių lipo jam ant kulnų, Dori nusiuntė antrą muštuką į Astridą, bet švilpė buvo tikra, kad kitos komandos narės ją tikrai apgins. Pati Delfė bandė surasti pernelyg nervuojantį klastuolį, į kurį būtų galima blokšti muštuką. Galvoje iš kart pasirodė Dori, bet švilpinukė suprato, kad klastuolė gali tikėtis, kad Delfė norės atsikeršyti, tad nusprendė palaukti geresnės akimirkos. Tad pakilo dar šiek tiek aukščiau ir ėmė dar stipriau galvoti į ką nusviesti muštuką.

[-]

*

Neprisijungęs Luna Evanns

  • II kursas
  • *
  • 77
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • L+V will never be together
Luna tiesiog keikė tą kvailą nevykusią klastuolę Dori ! Tie klastuoliai žaidžia nesąžiningai tiesiog nesąžiningai.
Jeigu tik būtų galėjusi  Evanns tuojau pat būtų pasiutus tą kvaišą kuo toliau.  Aš tau galvą nurausiu Dori prisiekiu! - Šūktelėjo Luna nors greičiausiai ta kvailė vis vien nieko negirdėjo per kitų balsus. Taigi švilpiukė greit susigriebė, kad tai jau buvo ir ji turėjo žaisti toliau ir negalvoti apie tai kas buvo. Luna žinojo, kad privalo susikaupti ir stengtis labiau, bet ką ji galėjo? Ji buvo vos antrakursė be to ji žaidė tik pirmą kartą ir neturėjo tiek daug patirties kiek kiti.
Negalima leisti toms gyvatėms laimėti nesvarbu ką tai kainuos!
Mintyse tai pasakiusi mergaitė kurį laiką tiesiog tinginiaudama stebėjo kitus ir piktai nužiūrinėjo klastuolius. Ir aišku dar vis be galo bijojo.. Bijojo pralaimėjimo ar net dar blogiau traumos.
 Jeigu ta klastuolė svaidysis į visus iš eilės tuo kvailu daiktu aš pažadu kas nors iš mūsų tikrai gaus traumą.
Evanns vylėsi, kad bent jau kam nors iš komandose sekėsi geriau nei jai.
Po kiek laiko ji pastebėjo skrendantį muštuką į Astridą ir žaibišku greičiu bandė sutvarkyti situacija ir ją apginti kaip ir prieš tai.

[Bandymas užstoti Astridą Nilsen nuo muštuko: 6, 2]

Sono fuori di testa, ma diverso da loro
E tu sei fuori di testa, ma diversa da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
RPG vertinimas

Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 10
Coraline Williams: 9
Dori Mendel: 10
Kaede Siobhán O'Connor: 10
Alrisa Fuentes: 10
Astrida Nilsen: 7
Luna Evanns: 10
Delfė Digori: 8
Sophie Garcia: 10
Džeimsas Peledinis: 6

Bendras dalyvio koeficientas


Elliw Gwawr Dwynwen Goff: NK[6] + PĮK[5] = BDK[11]
Coraline Williams: NK[5] + PĮK[5] = BDK[10]
Dori Mendel: NK[5.5] + PĮK[5] = BDK[10.5]
Kaede Siobhán O'Connor: NK[5] + PĮK[4.5] = BDK[9.5]
Alrisa Fuentes: NK[6] + PĮK[5] = BDK[11]

Astrida Nilsen: NK[4.5] + PĮK[3.5] = BDK[8]
Luna Evanns: NK[4.5] + PĮK[5] = BDK[9.5]
Delfė Digori: NK[5.5] + PĮK[4] = BDK[9.5]
Sophie Garcia: NK[5] + PĮK[5] = BDK[10]
Džeimsas Peledinis: NK[4.5] + PĮK[3] = BDK[7.5]

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Elliw Gwawr Dwynwen Goff [11] - Astrida Nilsen [8]  = KS[3] 3 papildomi kauliuko ridenimai.
Dori Mendel [9.5] - Astrida Nilsen [8] = KS[1.5] 1 papildomas kauliukų ridenimas.
Kaede Siobhán O'Connor [9.5] - Džeimsas Peledinis [7.5] = KS[2] 2 papildomi kauliukų ridenimai.
Džeimsas Peledinis [7.5] - Coraline Williams [10] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Sophie Garcia [10] - Dori Mendel [10.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.
Coraline Williams [10] - Džeimsas Peledinis [7.5] = KS[2.5] 2 papildomi kauliukų ridenimai.
Alrisa Fuentes[11] - Džeimsas Peledinis [7.5] = KS[3.5] 3 papildomi kauliukų ridenimai.
Luna Evanns [9.5] - Dori Mendel [10.5] = KS[0] 0 papildomų kauliukų ridenimų.

Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)

Klastūnynas [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS[0] 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Elliw Gwawr Dwynwen Goff 5, 1, 3, 5
Dori Mendel 1, 6
Kaede Siobhán O'Connor 2, 6, 2
Astrida Nilsen 6
Džeimsas Peledinis 4
Sophie Garcia 6
Coraline Williams 4, 3, 4
Alrisa Fuentes 4, 2, 5, 5
Delfė Digori -
Luna Evanns 4


Elliw Gwawr Dwynwen Goff pastebi aukso šmaukšą.
Dori Mendel neatmuša muštuko į Astridą Nilsen.
Kaede Siobhán O'Connor perima kritlį iš Džeimso Pelėdinio rankų.
Astrida Nilsen pastebi aukso šmaukštą.
Džeimso Pelėdinio veiksmas anuliuojamas, nes kritlis buvo perimtas prieš metimą.
Sophie Garcia veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Astridą Nilsen.
Coraline Williams veiksmas anuliuojamas, nes kritlis nėra metamas į lanką.
Alrisos Fuentes veiksmas anuliuojamas, nes kritlis nėra metamas į lanką.
Lunos Evanns veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrenda į Astridą Nilsen.


Kvidičo rungtynės tęsiamos.

Kritlis Kaede Siobhán O'Connor rankose. Dėl sėkmingai perimto kritlio, galima iš karto mesti į lankus.
Rezultatas: Klastūnynas 0 - 0 Švilpynė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Liucija Andersson »
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Kad ir ką Elliw bandė prisiminti, jai nesisekė. Velsietė gerokai susinervino ir kelis kartus apsisuko ore. Kodėl ji vis dar kažkur kaba?! Dėl to kalta, suprantama, buvo tik neLiucija, kuri ir toliau labai sėkmingai griovė kitų žmonių gyvenimus.
Kažkur toli toli sublizgo… na, kažkas. Elliw nebuvo tikra, kad tai teleskopas, tačiau vis tiek apsidžiaugė ir kiek galėdama greičiau nuskubėjo į tą pusę. Nė nepastebėjo, kaip įsirėžė į kažkokią žalią dėmę. Nutarusi, kad tai yra bjaurioji mergiūkštė, garsiai suriko:
- Pasitrauk!
Norėjo ją pastumti, tačiau nespėjo - kelis kartus apsivertusi atsidūrė gerokai per toli, bet, laimei, blizgusis daiktas, regis, niekur neskubėjo. Jis dabar buvo pakankamai arti, kad Elliw suprastų: tai ne teleskopas. Vis dėlto kažkodėl vis tiek norėjo jį paimti, tad ir toliau skriejo jo pusėn. Netrukus pamiršo, kodėl tai daro, tačiau blizgutis pradėjo skrieti į viršų, tad tą patį teko padaryti ir Klastūnyno gaudytojai. Viskas atrodė labai sudėtinga, tačiau Elliw nepasidavė. Neįsivaizdavo, kodėl užsiima tokiais keistais dalykais, kai galėtų padiskutuoti su teleskopais, tačiau vis tiek atkakliai vijosi blizgų daiktą. Ar gali būti, kad jis turi sparnus? Tai buvo keistoka mintis, bet ji visai sudomino, tad dabar rudaplaukė dar atkakliau stengėsi padaryti kažką. Ar ji vijosi tą blizgų daiktą? Jeigu atmintis neapgauna (o argi Elliw atmintis kada nors ją apgauna?), būtent taip ir buvo.
Problema ta, kad susidūrusi su dėme velsietė prarado dar kelis šluotos žabus. Ir visai nesvarbu, kad susidūrimo jau seniai neprisiminė - judėjo keistai lėtai. Anksčiau gyvenime nebuvo tekę skristi, bet atrodė, kad turėtų būti įmanoma daryti tą greičiau. Elliw jau norėjo apkaltinti bjauriąją mergiūkštę, tačiau nespėjo: blizgusis daiktas staigiai nėrė žemyn. Velsietė padarė tą patį, bet netyčia apsivertė ore ir kelias akimirkas skrido žemyn galva. Tai labai išgąsdino, o sparnuotasis daiktas per tą laiką sėkmingai galėjo dingti.
Netrukus Elliw galva kaukštelėjo į kažką nedidelį ir metalinį. Persigandusi staigiai apsivertė ir suprato tikriausiai pataikiusi būtent į tą daiktą, kurį taip atkakliai norėjo sugauti. Noras buvo toks stiprus, kad jį prisiminė netgi Klastūnyno komandos gaudytoja. Deja, sėkmė, nuolat besišypsanti Elliw, šį kartą nusisuko: po smūgio daikčiukas padidino greitį ir vėl nutolo. Teko ir vėl jį vytis ir šį kartą sugauti jį ne pakaušiu, o galva.
Netoliese praskrido ne ne ne neDori. Tai visai sudomino, tačiau velsietė nekreipė į keistąją mergaitę dėmesio: ji nebuvo bjauri mergiūkštė, kuri griautų kitiems gyvenimus, bet kartu nebuvo ir gera mergaitė, kuri paaiškintų teleskopų paslaptis. Ar bent jau priežastį, kodėl ji, Elliw, kažkur skraido ir bando pagauti kažkokį keistą paukštį. O gal tai ne paukštis? Susimąsčiusi mergaitė dar labiau panoro pagauti tą daiktą, tad ištiesė ranką jo link. Netrukus eilinį kartą pamiršo, kodėl tai daro, tačiau atkakliai skrido paskui aukso gabalėlį. Ir vėl prie jo priartėjo - tereikėjo ištiesti ranką ir jį sučiupti. Tik kaip žinoti, kad kokia nors bjauri mergiūkštė visko nesugadins? Norėdama įsitikinti, kad toks pavojus negresia, Elliw apsižvalgė. Laimei, nė vienos iš septynių bjaurybių nepamatė, taigi buvo galima ramiai paimti tą daiktą. Pamiršusi, kad jau anksčiau ištiesė ranką, bandė tai padaryti ir nesuprato, kodėl nesiseka. Laimei, pagaliau susiprato ir pakreipusi pirštus skrendančio nenuoramos link pabandė jį sugriebti.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Lumita Pandora OConnor

  • II kursas
  • *
  • 91
  • Taškai: 52
  • Green eyes, ginger hair. You must be a Weasley.
  Nežinia kodėl, bet po truputį geso Astridos noras gyventi. Mergaitė jautė, kad kažkas iš koledžo jai tikrai išrašys velnių ir ji daugiau negalės net šluotos paliesti. Teko pripažinti, kad truputį spėjo priprasti prie aukščio ir pradėjo patikti skraidymas. Nesinorėjo net įsivaizduoti, kaip po šių rungtynių šluota bus išplėšta iš kapitonės nevykėlės rankų ir ši bus išsiųsta sekančias rungtynes stebėti iš tribūnų. Sparčiausias šio žaidimo veikėjas nesiteikė pasirodyti skandinavės akiratyje, tačiau besitęsiantis žaidimas reiškė, kad kita gaudytoja kol kas žengia žingsnis į žingsnį arba yra žingsniu priekyje ir jau gaudo šmaukštą. Nilsen priešakyje Elliw nesimatė, todėl tiksliai pasakyti ką daro teleskopų dievintoja buvo neįmanoma, tik nuspėti.
  Kvidičo rungtynių eiga šioje aikštėje keitėsi greičiau nei kokių krepšinio ar tinklinio rungtynių. Tam turėjo kiek keistą, bet pačiai mergaitei patenkinamą atsakymą „magija“. Nors ta pati magija negrąžins jos brangiausiųjų tėvų į gyvųjų tarpą, tačiau turint lazdelę buvo galima padaryti tikrai daug ką, kad ir skraidančią šluotą!
  Eilinį kartą beieškant kito skraidančio objekto, geltonmarškinė leido sau trumpam sulėtinti greitį ir nusivalyti prakaitą nuo veido. Esant geram orui Astra nedėvėjo akinių, tačiau nebūtų atsisakiusi dabar nusausinti veidą ir užsimaukšlinti šiuos. Nuo kiek sūroko prakaito graužė akis, skruostus ir kaklą. Buvo nepatogu ir nemalonu. Tačiau nusileidimas bent į tribūnų pradžios aukštį rudaakei kažkodėl reiškė pralaimėjimą prieš Klastūnyną. Rizikuoti ji nemėgo. Pasitrynusi akis Švilpynės kapitonė griebėsi koto ir nuskrido arčiau Švilpynės lankų. Čia kol kas buvo ramiau, kol kritlis buvo Džeimso rankose, tad galima buvo iš čia pasižvalgyti ir jeigu šluota nuspręs gyventi savo gyvenimu, griebtis už vieno iš lankų ir nenukristi.
  Žinojo ilgai čia būti negalinti, mat Klastūnyno atmušėja bet kuriuo momentu gali atsidurti pirmakursės užnugaryje ir paleisti iš visų jėgų bjaurųjį muštuką. Šiandienos kvidičo rungtynes galima buvo palyginti su viena žiobariška knyga apie tai, kaip Ikaro sparnai išsilydo priartėjus per arti prie saulės. Ikaru šiandien buvo Astrida, o saule ta pati nenuorama atmušėja. Geresnį apibūdinimą vargu ar sugalvotų kažkas iš dabar sėdinčių ant šluotų, niekas čia pat ore iš našlaitės nesugalvos atimti šluotos.
  Vis dar skrisdama link tos vietos, kur tariamai pastebėjo šmaukštą, garbanotų plaukų savininkė užsimerkė ir pradėjo skaičiuoti iki dešimt. Anksčiau šis veiksmas padėdavo susikaupti, susikoncentruoti po išsiblaškimo. Dažniausiai tėvų dėka suveikdavo ir kaip raminamieji vaistai. Suskaičiavusi iki dešimt, pirmakursė atsimerkė ir negalėjo patikėti savo akimis. Priešais pastebėjo aukso šmaukštą. Na, o tas kvailas šmaukštas pastebėjo prisiartinusią gaudytoją ir pradėjo tolti nuo šios kaip ir dera jam pagal visas taisykles. Pasirodė, kad šalia girdėjo suzvimbiant klastuolės gaudytojos šluotą, bet kaip ir anksčiau nedrįso per daug pasukti galvos į kažkurią pusę, tad nežinojo ar tik vaidenasi ar gerokai vyresnė mergina išties yra šalimais. Pastarasis variantas džiugino kiek mažiau nei priešpaskutinis.
  Jeigu ji dabar sugaus šmaukštą, žaidimas baigtas ir ji galės ramiai atsidusti, grįžti į bendrąjį kambarį be gėdos jausmo ir kartu su kitais koledžo nariais išgerti kažko saldaus. Ji dabar tiesiog privalėjo sugauti auksuolį, kad galėtų su komanda vakare tai atšvęsti ir negulėti pasislėpus po tūkstančiais pledų.

[Bandymas sugauti šmaukštą: 3]

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Šešiolikmetės kūnas vis dar buvo stipriai įsitempęs nuo skausmo po to muštuko smūgio. Skruostu nutekėjo išdavikė ašara, parodanti visiems aplinkiniams, kad Delfė irgi buvo paprastu žmogumi. Dori šimtu procentu pasigailės paleidusi tokį stiprų muštuką į ją. Digori šio žaidimo metu atsakys jai tuo pačiu. Britės akys gana greitai susirado laisvą muštuką. Rankos stipriau suspaudė šluotą ir blokštą. Padangių valdovė lyg pajutusi savininkės valią šovė į priekį, muštuko link. Sveiką protą užtemdė noras atsilyginti tuo pačiu, kraujas užvirė ir Delfei neberūpėjo žaidimas, neberūpėjo ar Astrida sugaus šmaukštą, ar Džeimsas arba Sophie įmes kritlį, ar Luna apgins Švilpynės lankus bei kitus žaidėjus, į kurį bus nutaikytas muštukas. Vienintelis svarbus dalykas tuo momentu buvo tai, ar muštukas pataikys į Mendel, o jis privalėjo pataikyti, kitaip būsima kvidičininkė bus pikta iki pat žaidimo pabaigos ir sutrankys visus žaidėjus, dėvinčius žaliuosius marškinėlius, nebekreipdama dėmesio kokioje pozicijoje tas žmogelis žaidžia.
 Grynakraujei burtininkei dabar katastrofiškai trūko sėkmės, trūko šios ir beveik visiems kitiems jos komandos nariams. Kažkur giliai pasamonėje švieaiai mėlynų akių savininkė suvokė, kad kapitonės pozicijos būtų atsisakiusi iškart, nežinia kiek atsakomybės dabar gulėjo ant gaudytojos pečių, tačiau neabejotinai ta pirmakursė mergaitė privalėjo galvoti apie visos komandos gerovę. Ar bent logiškai pamąsčius tokia turėjo būti eiga, tačiau atmušėja šią akimirką tikrai mąstė ne apie tai.
 Priartėjusi prie artimiausio muštuko, užsimojo dešinėje rankoje rankomu apdirbtu medienos gabalu ir kiek leido kūnas iš visos jėgos trenkė per kamuolį paleisdama jį Klastūnyno mokinės link. Akies krašteliu pastebėjo savo komandos kapitonę skrendančią paskui šmaukštą. Kerštas kuriam laikui užtemdęs protą šiek tiek atslūgo ir šviesiaplaukė suprato, kad jos komanda yra beveik prie pat pergalės, Astridai tereikėjo pagriebti tą prakeiktą šmaukštą ir užbaigti žaidimą Švilpynės pergale. Na ir žinoma, pakartoti sekančiose artėjančiose rungtynėse tą patį su Grifų Gūžtos komanda.
 Pagaliau paleidus muštuką į Dori, kūną užpludo laisvę primenantis jausmas, nes kerštas buvo įvykdytas ir dabar beliko stebėti kaip tamsiai melsvas kamuolys nutrenkia klastuolių atmušėją, o geriausia visai numeta nuo šluotos. Tai būtų savotiškas triumfas prieš kitą bendraamžę žaidėją, matant šią besivoliojančią ant žemės. Žaidimo pradžioje besidžiaugusi geru oru paauglė dabar meldė, kad prapliuptų stiprus lietus ir pačioje apačioje būtų gera balutė iš vandens ir purvo. Jau buvo spėjusi sugalvoti pravardę juodaplaukei - purvinė princesė. Veide pasirodė nežymi šypsenėlė, belaukiant geriausios ir reikalingiausios komandai ir pačiai merginai baigties.

[Atmušimas į Dori Mendel: 3, 5]

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Žinoma, kad Švilpynės žaidėjos ėmė atsikalbinėti. Jų komandos gaudytoja paliepė Mendel neaiškinti, o kur dar tai, jog tamsiaplaukė šį kartą susimovė - nepataikė į ją muštuko. Po velnių! Kaip sugėbėjai nepataikyti į tą mažvaikę?! O toji kita žaidėja, galbūt trečiakursė, o gal ketvirtakursė, pradėjo stipriai atsikirtinėti žodžiais. Šią akimirką klastuolei norėjosi rankose laikyti ne tik blokštą, bet ir burtų lazdelę. Norėjosi imti svaidyti į tą bjaurybę baisiausius kerus, bet klastuolė negalėjo to padaryti. Ji žinojo, kad jeigu pradės karą, tai blogai baigsis ne kam kitam, bet jos pačios koledžo komandai. Todėl mergina privalėjo valdytis.
- Žinai! Galime susikauti po rungtynių! Ir pamatysim, katra stipresnė, jeigu tau kažkas neaišku! - sušuko šešiolikmetė.
Šitos rungtynės, jos buvo tragiškos. Priešininkų komanda - įžūlūs vaikiūkščiai, o komanda, kurioje žaidžia pati Dori... Na, ar gali būti nuostabiau? Kapitonė - karvė Alrisa, o gaudytoja - teleskopininkė Elliw. Kažkoks košmaras... Jeigu taip ir kitais metais... Dėl Merlino, komandos sudėtį tikrai reikės keisti. Aš protestuosiu.
- Kaede! Šaunuolė! - sušuko Dori pamačiusi, jog jai pavyko perimti kritlį iš varžovų bernioko.
Nors kažkas gero įvyko šitoje kvailoje aikštėje, mintyse pagalvojo atmušėja. Tačiau, regis, įvyko dar kai kas. Ar ten tik ne aukso šmaukštas?! Tiek teleskopininkė, tiek švilpių gaudytoja siekė auksinio rutuliuko. Nagi, Elliw... Tu gali... Tau pasiseks.
- Tu! Švilpynės gaudytoja! - garsiai suriko Dori. - Tu niekada nepagausi šmaukšto! Niekada! Elliw jau ne pirmą kartą žaidžia kvidičą, žinai, ji buvo ir sugavusi šmaukštą, nes ji turi talentą. O tu... ką tu čia išvis veiki? - stengėsi žodžiais trukdyti priešininkei sugauti kamuoliuką. - Kažkokia mažė, kapitonė ir dar gaudytoja! Turi turtingus tėvelius, ar ne? Tai jie tau parūpino šitą vietelę, taip? Bet čia tai nieko nereiškia! Net nesitikėk laimėti! Tik pabandyk sugauti! Tada į miegamąjį nepareisi ir nei tavo įtakingieji tėveliai tau nepadės! - šūkavo.
Dori buvo tiek įsijautusi, kad pamiršo viską aplink. Šią akimirką nebeliko nieko, tik ji, aukso šmaukštas ir dvi gaudytojos, kurios jo siekė. Tačiau juodaplaukei nederėjo visko pamiršti. Nes netrukus ji pastebėjo lekiantį muštuką. Ir jis lėkė ne į ką kita, o į pačią Mendel. Ir buvo siunčiamas Delfės. Sumanėme pakerštauti, ką? Laiko nuo muštuko išsisukti šeštakursė turėjo nežmoniškai mažai. Ji tik pasiruošė savo blokštą. Privalėjo bandyti ne tik išsisukti nuo sunkiojo kamuolio, bet ir apginti savo garbę. Kadangi bandai blokšti į mane, pasiruošk dar vienam smūgiui, pamanė mintyse ir primerkė akis laukdama muštuko.

[Atmušimas nuo savęs į Delfę Digori: 3, 5]

*

Neprisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 143
  • Taškai:
  • „Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.“
     Jeigu Kaedė turi tikslą ir yra tvirtai užsibrėžusi jo siekti, jos nesustabdys niekas. Nesvarbu kiek vargų trumpaplaukei teks patirti, kiek išbandymų teks įveikti, kiek daug visko reikės paaukoti, tikslas yra tikslas ir Kaedė Siobhána O'Connor niekada nepasiduos jo nepasiekusi. Nesvarbu kiek kartų teks klupti, arba šiuo atveju - kristi nuo šluotos. Šiandien Kaedė turėjo du tikslus. Vienas iš jų - pagrindinis - buvo, žinoma, laimėti šias rungtynes, taip vienu žingsniu (ar net keliais) artėjant link Kvidičo čempionato taurės, kuri, būtų gerai, jog iškilmingai ir garbingai (?) atitektų Klastūnynui ir visas penketukas šio koledžo atstovų Kvidičo čempionate, galėtų išdidžiai vaikščioti nosis užrietę po Hogvartso pilį ir Klastūnyno bendrąjį kambarį visą mėnesį, o gal net ir pusmetį. Na, bet šis tikslas nebus noriu ir padariau, tai labai jau nekonkretu. Jis vis dėlto turi susidėti iš mažesnių tikslų. Tas mažesnis tikslas buvo kritlis. Kritlis, kurį Kaedė žūtbūt turi gauti į savo rankas, o tuomet jau nulydėti tikslinga kryptimi - link Švilpynės gynėjo ginamų lankų. Na, tiksliau ne link, o tiesiai per vieną iš trijų ant aukštųjų stulpų įsitaisiusių lankų.
     Tikslas aiškus, aiškesnio nebūna. Siobhána, nuo užsispyrimo, atkaklumo, ryžto bei pykčio ant abiejų, geltonais marškinėliais vilkinčių Švilpynės puolėjų degančiomis akimis, nieko aplinkui nematė tik prakeiktą puolėjo pozicijoje žaidžiantį Švilpynės koledžo atstovą, (kurį pati ir prakeikė) rankose tvirtai laikantį svarbiausią klastuolių penketuko Kvidiče dalyvės tikslą - daug kartų minėtąjį kritlį. Lėkdama šviesos greičiu link minėtojo prakeiksmo, Kaedė nesustabdė šluotos laiku, tad su didžiule jėga ploškėsi tiesiai į priešininkų komandos puolėją, kurio (ar kurios) vardo ir, kaip jau akivaizdu, net lyties nesistengė įsiminti. Viena ranka tvirtai laikydamasi už šluotos koto, jog smūgio metu (kartu su varžovu (?)) nenučiuožtų nuo savosios magiškos transporto ir žaidimo priemonės, kita, laisva, ranka, O'Connor sugraibė kritlį priešininko glėbyje ir tvirtai jį suėmusi, nelėtindama greičio, nušvilpė tolyn. Rankoje laikydama savo tikslą. Jėga išplėštą iš Švilpynės rankų. Pergalės šypsena sužibo Siobhános veide, tačiau tik tokią trumpą akimirką, jog reikėjo neatitraukiant akių žiūronų stebėti Kaedės veidą, kad ją būtų galima buvę pastebėti. Klastuolė neketino iškart džiūgauti vos gavusi kamuolį. Jos tikslas čia nesibaigė, nors ir laikė jį rankose. Dar negalima leisti sau džiūgauti, mat nuklydusios mintys pridarys dar daugiau žalos, dabar reikėjo viską atsakingai pabaigti iki galo, kad tada jau būtų galima ne tik džiūgauti, bet ir švęsti. Kaedė ignoravo ir visus tribūnuose šiltai sėdinčių bendrakoledžių vaikigalių bei ant šluotų kartu su ja pačia aikštėje skraidančių komandos draugų pasveikinimo šūksnius, nors jie ir glostė savimeilę. Tvirtai suėmusi kritlį ir jį pasikišusi po pažastimi, Kaedė Siobhána O'Connor su didžiule jėga apgręžė šluotą ir staigiai nukūrė į priešingą aikštės galą, kuriame didingai stovėjo trys didžiuliai stulpai su lankais, iš kurių į vieną Siobhána privalėjo paleisti po pažastimi laikomą jai svarbiausią kamuolį - kritlį. Taip ji galės pelnyti taškų savo koledžo komandai. Ji. Ne kas nors kitas.

[Metimas perėmus kritlį: 1, 6.]
„Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Po galais, ir vėl jos veiksmas - bandymas perimti kritlį metimo, kurio visai net nebuvo, metu - buvo visai nenaudingas. Alrisa jau baigė įsitikinti, kad prie nesėkmių virtinės savo šokoladuotus pirštus buvo prikišę švilpiai. Vos pagalvojus apie maistą pilvas beregint priminė apie savo egzistavimą ir pareikalavo duoklės, todėl klastuolė ne iš karto pastebėjo, jog kritlis atsidūrė jų komandos rankose.
-Puiku! Taip ir toliau! - džiugiai riktelėjo komandos draugei bei skubiai apsižvalgė.  Geltonas kanarėles primenantys priešininkai jau pradėjo mirguliuoti akyse - ji jautėsi ganėtinai pavargusi. Ūmai suvokė norinti pasikeisti vietomis su Elliw, kuri skraidžioja kažkur viršuje ir nesikiša į žaidimą, jei neminėtume plaukų rovimo. Būdama, pavyzdžiui, puolėja toji bjaurybė neabejotinai sugadintų rungtynių eigą - tarkim, blokštą įmestų į savo komandos lankus. Tokios nesąmonės mergina negalėjo leisti, tad mintyse paprašiusi gyvačių dievų jėgų vėl susitelkė. Stipriau suspaudusi šluotą ketino nerti link švilpių lankų ir pamatyti, kaip Kaedė įmeta kritlį, bet.... Staiga pajuto nepaprastai stiprų smūgį, tarsi visas pasaulis būtų sudrebintas iki pačios apačios. Stebuklas, kaip ji nenukrito ir per siautulingą pojūčių uraganą sugebėjo išgirsti patį nekenčiamiausią balsą Žemėje. Akyse sutavaravo žalia uniforma, įrodanti gaudytojos abejotinus skridimo šluota įgūdžius. Tiesa, Alrisai nė nerūpėjo, kokios sąsajos šią akimirką jungėsi gerokai apdaužytose bei sukrėstose smegenyse - svarbiausia buvo gerai aprėkti incidento kaltininkę:
-Dink iš čia, purvinas padare! Jei dar kartą drįsi pasirodyti mano akiratyje, prisiekiu, tave patieksiu kaip kugelio įdarą švilpių vakarienei! - mergina dar planavo gerai atsivedėti kumščiu ir išakėti juo tą buką marmūzę, bet šiuo atveju kvėša ir vėl buvo pakankamai greita, kad išvengtų fizinio smurto. Kairė ranka dar kurį laiką bejėgiškai karojo pašonėje, it parodydama susitaikymą su esama padėtimi. Tačiau toks manymas buvo apgaulingas, mat po kelių sekundžių septintakursė kumščiu pagrasino tolstančiai žaliai dėmelei:
-O tavo teleskopą patieksiu desertui!
Kai dėmesio nereikalavo ta astronomijos prietaisų maniakė, kapitonė pagaliau galėjo apsižvalgyti po aikštę. Ir savo siaubui pamatė, kad vienas įžūlus muštukas pradėjo skristi karvės link. Įprastai juodaplaukė į tai net nebūtų reagavusi, nes tos mergiotės likimas jai absoliučiai nerūpėjo: nukris, pasidegs, paskęs - koks skirtumas? Vienu bjauriu žmogumi, gadinančiu jai gyvenimą, bus mažiau. Bet ji vis dėlto buvo Klastūnyno atmušėja, todėl Alrisa nieko nelaukdama pasileido ten, įtikinėdama save, kad trokšta gerai pasityčioti iš komandos narės. Ko gero, taip ir buvo, mat nuo pat pradžių toji šlykšti karvė nepraleido progos adresuoti jai visos puokštės pikantiškų žodelių.
Tačiau po smarkaus susidūrimo su tikriausiai grybą tebepjaunančia kvaiša (jos dabartinės veiklos kapitonė nė nenorėjo žinoti), smegenys nebeveikė taip puikiai ir nepriekaištingai kaip anksčiau. Kažkas jose sutriko, ląstelės pradėjo keistai trūkčioti, tarsi po jas būtų pradėjęs keliauti paslaptingas teleskop-virusas. Ir išties - klastuolė sustojo kaip tik muštuko ir karvės Dori kelyje, nors pati mielai būtų pažiūrėjusi, kaip kamuolys nutrenkia tą mergiotę. Bet dabar jau buvo gerokai per vėlu ką nors keisti.

[Bandymas uždengti Dori stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją, 2, 6]

*

Neprisijungęs Coraline Williams

  • III kursas
  • *
  • 67
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Coraline džiaugėsi, kad klastūnyno komanda pagaliau atgavo kritlį. O tai reiškė, kad klastuoliai šiuo metu turi pranašumą. Pergalinga šypsena puošė garbanės veidą. 
- Valio! Kaede, tu tikra šaunuolė perėmei kritlį!- džiūgavo klastuolė.
Perdėtas buvo jos džiugumas, mat keletą kartų su šluota apsivertusi ore ir vos nenukrito nuo jos. Tai tik dar labiau praskaidrino jos ir taip džiugią nuotaiką. Tik žaidimas Coraline buvo per greitas, jos akys lakstė iš vieno aikštės galo į kitą, o akyse mirguliavo žali ir geltoni taškeliai- kvidičo žaidėjai. Lankų saugumas šiuo metu juodaplaukei visai neberūpėjo, juk kritlis šiuo metu priklauso klastūnyno komandai. Tvirčiau rankomis spausdama šluotos kotą ji patraukė paskraidyti po aikštę, kiurksoti prie lankų darėsi pernelyg nuobodu. Juk vietoj to galima paerzinti švilpius (ne)draugiškai, kaip sugeba tik arogantiški pasipūtėliai. Skrisdama ant šluotos po aikštę mergina ieškojo aukos kurią galėtų sunervinti. Akys užtiko švilpį, būtent tą kuris ruošėsi mesti kritlį. Šypsena padidėjo Coraline prisiminus savo grasinimą jam. Priskridusi prie jo mergina stengėsi nutaisyti kuo piktesnį ir pašaipesnį balsą.
- Kaip tu galėjai pagalvoti, kad įmesi kritlį pro lankus. Tu net nebūtum pataikęs, nes esi tik kvailas antrakursis, kuris nieko nesugeba!- rėkė ji vaikinui. - Tavo komanda niekada nelaimės žaidimo. Girdi? Niekada.
Išrėžusi piktoką kalbą ir nepasitenkinimą juodaplaukė apsisuko ir grįžo prie lankų.

[-]