[Bonė Aneta Iden]

 Alisa nemėgo ilgai vartytis lovoje. Ji buvo įpratusi anksti pakilti iš šiltų patalų ir pasveikinti bundančią gamtą.
 Ryto paukščių čiulbesys, vis garsėjantys vėjo gūsiai bei medžių šakų barškėjimas į Švilpynės bendrabučio langus sušildydavo neramią mergaitės sielą.
 Tačiau žiemą viskas būdavo kitaip. Šaltos ir nejaukios naktys, gaubiamos tamsos, nejaukaus krebždėjimo bei pelėdų ūkavimo versdavo švilpynukę vartytis nuo šono ant šono, kol pro užuolaidų plyšelį įspisdavo pirmieji blyškios saulės spinduliai.
 Taigi, antrakursė tikrai nenudžiugo, kai sužinojo, kad rytinė Herbologijos pamoka vyks šiltnamyje. Stengdamasi nesiraukyti ir atrodyti žvali, ji susisupo į šilčiausią savo paltą, užsimaukšlino vieną iš klaikių kepurių, kurią jai dovanojo ponia Roden ir apsivyniojo kaklą šaliku ir tik tada patraukė laukan.
 Laimei, kelias į šiltnamius buvo gana platus ir aiškus. Mintyse dėkodama profesorei Evenstar ir mėgindama neatkreipti kitų dėmesio į pajuodusius savo paakius bei apsiblaususį žvilgsnį, Alisa įsmuko vidun. Ji tikėjosi, kad šis pastatas, kaip įprasta, bus maloniai šiltas. Paprastai toji drėgmė ir tvankumas mergaitę kamuodavo - anksčiau ar vėliau jai imdavo atrodyti, kad sienos traukiasi, šiltnamis mažėja ir jei ji tuoj pat nesusiries į kamuoliuką, bus amžiams palaidota tarp trąšų maišų ir molinių vazonų. Ne itin garbinga amžino poilsio vieta.
 Tačiau dabar mintis apie karštį viliojo antrakursę ir ji nekantravo, kada gi pagaliau pajus tą malonų kutenimą. Deja, dvylikmetei teko nusivilti. Šiltnamis Šaltnamis buvo ne ką šiltesnis už sniego pusnį.
 Sunkiai atsidususi, švilpynukė priėjo prie stalo ir, trindama rankas, kad jos greičiau sušiltų, ėmė žvilgčioti į profesorę, laukdama, kada gi ji pradės pamoką. Netrukus jai iš burnos ėmė virsti garas ir sustingusias bei išbalusias lūpas paliko dar vienas atodūsis.

[Arwen Evenstar]

Mokiniai jau ėjo į pabaigą persodindami diktonus ir Arwen džiaugėsi, kad mokiniams šis darbas didesnių problemų nesukėlė. Ji apėjo šiltnamį ir iš arčiau apžiūrėjo kiekvieną persodintą augalėlį. Šių būta įvairių - vieni kruopščiau sutvarkyti, kitiems meilės buvo pagailėta. Bet tai herbologijos profesorei nuostabos nekėlė - ne visiems lemta būti herbologais ir pamilti augalus. Beeinant aplink šiltnamio centre stovintį stalą, jai pasirodė, jog atsidarė durys ir kažkuris mokinys išsmuko į lauką. Jos įtarimus patvirtino ir į vidų plūstelėjęs šalto oro gūsis. Tikiuosi, kad toks staigus pasišalinimas nesusijęs su mano šiandienine pamoka. Bet jei ir susiję... Nieko nebepakeisiu.
Nusprendusi nekokybiškai persodintus augalus sutvarkyti po to, kai išeis visi mokiniai, Arwen kreipėsi į juos:
- Puikiai visi padirbėjote, didžiuojuosi jumis, - nusišypsojo burtininkė. - Atsižvelgiant į tai, kad diktonai labai reti, ši pamoka galėjo būti vienintelė proga jums padirbėti su šiais augalais. Džiaugsiuosi, jei šitai įvertinsite. Ką gi, pasimatysime kitoje pamokoje. Gražios jums dienos!